Arvydas Šliogeris

"Melancholijos archipelagai"


(Iš A. Šliogerio knygos "Niekis ir Esmės")

Tai kas gi lieka po to, kai nebelieka Niekio? Lieka debesys, lieka ugnis; lieka vandenynai; lieka sprogstančio medžio žaluma; lieka saulėti spalio miškai; lieka vėjo gūsis. O galiausiai lieka melancholija ir nekaltybė. Niekio Sūnus nekaltas; jis pats tėra tik Didžiosios Paslapties auka. Kas nubloškė jį į Žemę? Kas užkrėtė jį Niekio liga? Kas pagimdė jį nihilistu? Kas lėmė, kad "šita daili tvarka" paremta naikinimu? Kas nusprendė, kad vienintelis tikras Niekio Sūnaus (ar tik jo?) džiaugsmas tėra naikinimo džiaugsmas? Taip lėmė ir taip nusprendė Didžioji Paslaptis; taip lėmė pati Transcendencija. Niekio Sūnus bent jau deda titaniškas pastangas atgaivinti nuolat žudomą Transcendenciją. Lipdydamas savo stabus, jis beviltiškai, bet atkakliai, priešinami Didžiosios Paslapties lemtam likimui. Galima nemylėti žmogaus, bet neįmanoma jo negerbti: beprasmybės dykumoje vienišas padaras, bet kuria kaina siekiantis pagaminti prasmę; "Dievo" žudikas, nuolat kuriantis dievus. Žinoma, tai tik stabai, bet dėl to žmogus nekaltas. Didžioji Paslaptis turi jį išteisinti. Transcendencija turi jam atleisti. Savo kaltę mes išperkame melancholija – tiesos akimirkos anamneze. Tiesos akimirką aš sugrįžtu į pradžią...

...į kurią įsismelkia tik didi vienatvė. Tik vienišasis gali būti pradžioje. Būtis su žmonėmis yra būtina, bet ji antrinė. Mirtingojo laisvė prasideda ten, kur baigiasi būtis su žmonėmis ir prasideda būtis su daiktais. Todėl pirmiausia turi išmokti būti vienišas ir nejausti baimės. Vienišasis atsisako atminties ir kalbos, bet pirmiausia jis atsisako žinojimo ir geismo žinoti. Jis užmiršta tai, ką žino, ir šitaip įeina į pažintį su daiktais ir didžiuoju daiktų pagrindu – Esmu ir esmingąja Transcendencija. Tik vienišasis gali ne pažinti ir suprasti daiktą, bet jo nesuprasti ir su juo susipažinti. Tik tada daiktas pasirodo kaip jis pats ir kaip Š t a i Š i t a s. Regima ir vienu kartu apžvelgiama tokių daiktų vietovė tampa vienišojo tėviške ir šitaip jis patenka į didžiąją bendruomenę, žvaigždžių, medžių ir debesų bendruomenę, ir įveikia didžiąją žmogaus vienatvę. Mirtingasis su daiktais jau nebėra vienišas...

...koks vienišas žmogus visatoje! Amžinas tremtinys. Ištremtas iš didžiosios mineralų, augalų ir gyvūnų bendruomenės. Niekam nereikalingas: nei saulei, nei kalnams, nei upėms, nei tigrams, nei žuvims, nei žolei, nei lietaus lašui. Visa, kas nėra jis pats, jam reikalinga, o jis nereikalingas jokiam nežmogiškam esiniui ar būtybei. Žmogus nevalgomas. Juo šlykštisi net hienos. Evoliucijos pasaka. Kaip iš viena kitai reikalingų būtybių galėjo atsirasti niekam nereikalingas padaras. Žinoma, jis negalėjo atsirasti natūraliai, nes panašus gimdo panašų, o Niekio Sūnus nepanašus į jokią kitą būtybę. Causa sui, atklydėlis iš nežinia kur, gal iš antivisatos ar antimaterijos archipelagų, gal iš antierdvių ir antilaikų. Astronominė išimtis, kosminis autsaideris. Ir išlikti jis galėjo tik todėl, kad jokia kita rūšis juo nesimaitina. Kosmoso raupsuotasis. Visos būtybės jo bijo ir vengia pažvelgti jam į akis, iš kurių dėbso Niekio bedugnė...

...kiekviena epocha paženklinta savo vyraujančia nuotaika, atskleidžiančia pačią intymiausią ir pačią pirmapradiškiausią Niekio Sūnaus patirtį, jo sąlytį su Transcendencija ir atstumą nuo Tikrovės. Man atrodo, kad technomito epochos pamatinė išraiška turi būti melancholija – lengvas liūdesys neišsipildžiusio ir neišsipildančio pažado, Transcendencijos pažado, paunksnėje. Labai azijatiška jausena – toji melancholija, atverianti formos trapumą, jos nyksmą, tolsmą, tirpsmą ūkuose ir miglynuose. Transcendencija kaip niekada neišpildomas pažadas; gyvenimas – irgi. Mūsų grožis – melancholiškas; mūsų tiesa – melancholiška; net mūsų gėris – nors aš nežinau, kas tai yra – irgi melancholiškas. Tačiau visas mūsų gyvenimo – vystančio gyvenimo – žavesys kyla kaip tik iš melancholijos. Kas gali būti žavingesnio už mingančių rudens miškų auksinę melancholiją, žvaigždžių ūkų melancholiją, nykstančios žodžio reikšmės melancholiją, provincijos melancholiją, megalopolio naktų melancholiją, Rilkės eilutės melancholiją... O argi ne melancholiškas net Esmo žaibas – tas nykstantis pažadas ir žadantis nyksmas, tas pažadas, kuris niekada neištesimas. Ir būtent iš jo netesėjimo – jo kerai ir žavesys...

...melancholija yra pasija par excellence, kantrybės pasija, nuolankus pasyvumas to, kas nuolat kartojasi, akivaizdoje, nevilties pasija, priartinanti prie Transcendencijos blyksnio, šio blyksnio nuojauta, begalinė artuma, artėjimas, niekada netampantis priartėjimu iki obsceniškos artumos, tolstanti artuma, artuma, kuri visą laiką lieka suspenduota, niekada netampa disponuojama nuosavybe, išsaugoja savo svetimybę ir paslaptį; juk labiausiai svetima tai, kas pažįstama, artima ir net banalu, kas nuolat sugrįžta ir kartojasi kaip saulėtekiai ir debesys, kas atsiranda nykdamas ir nyksta atsirasdamas; nepasiekiama artuma, nuolat bėganti ir besislepianti artuma. Pasija, kantrus nuolankumas artimos paslapties besirandančioje nyktyje, nykstančios duoties melancholija: tekančios ir besileidžiančios Saulės pasija...

...kad ir prie ko prisiliestų karalius Midas, viskas virsta auksu. Kad ir prie ko – kad ir kaip švelniai, neįmanomai švelniai, švelniausiu švelnumu – prisiliestų Niekio Sūnus, viskas virsta lavonu ir mumija. Švelniausias prisilytėjimas lyg durklo smūgis, tačiau kultūros durklu smogiama į Transcendencijos nugarą, žudoma, tikintis ją atgaivinti, balzamuojama, viliantis ją prikelti iš numirusiųjų. Bet ji prikeliama taip, kaip prisikėlė Kristus – jis apleido šią žemę ir išnyko danguje lyg dykumų fata morgana. Ir jis niekada nebegrįš; veltui jo laukiate. Tie, kurie laukia grįžtančios Transcendencijos, laukia Godo. Ji nebesugrįš. Bet mes patys galime bandyti prie jos sugrįžti: nebegamindami stabų, nebedirbdami sapnų. Sugrįžti į Itakę kaip karalius Odisėjas. Sangrąžos kelyje mūsų tyko lestrigonai, Skilos ir Charibdės, lotofagų šalys, sirenų giesmės, Kirkės puotos, Kalipsės glamonės, kiklopų urvai, bet mes bent jau galime bandyti sugrįžti į melancholijos Itakę: būti bent jau pakeliui į Esmą...

...amžinoji sangrąža: tai nesugrįžimo grįžtis, sugrįžimas to, kas niekada nesugrįžta, arba to, k a d niekas ir niekada nesugrįžta taip, kad taptų turėjimu, disponavimu, supratimu, komunikacija, nuosavybe, kapitalu... Amžinai sugrįžta tik Tikrovės artuma, kartojasi jos toluma; kitaip tariant, kartojasi jos nepakartojamumas. Kas mirksnis sugrįždamas iš pasaulio, iš kalbos į vietovę-šiapus, susitinku tik su Esmo fenomeno paslaptimi, tokia pat nepagaunama ir nykstančia kaip ir debesys vasaros danguje, kaip paukščio giesmė ar upokšnio čiurlenimas. Sugrįžimas nuolat atsinaujina, aš kybau sugrįžime, esu nesibaigiančiame sangrąžos šuolyje, kuris visada kaip šuolis ar buvimas šuolyje yra Ur-Sprung, Ur-Kehre ar Ur-Kehr. Kyboti nesugrįžtančiame sugrįžime ir reiškia įsibūti į sangrąžą, kuri, kaip ir saulė, sugrįžta tik tam, kad vėl pasislėptų rudens prieblandoje ar žiemos naktyje. Solsticija kartu yra grįžtis į nadyrą...

...sangrąža kaip grįžtis į vietovę-šiapus, prie Esmo fenomenų, nėra koks nors vienkartinis aktas ar veiksmas, turintis pradžią ir pabaigą, kadangi visada turiu sugrįžti ten, kur esu – šiapus juslinio horizonto, į pažįstamo peizažo artumą. Kadangi esu tolumos būtybė – tai reiškia, visada esu kalboje – sugrįžimas yra nuolatinis vyksmas; sugrįžti niekada negaliu negrįžtamai. Melancholija ir yra nuolatinė esatis sangrąžos vyksme. Išėjusieji negrįžta, bet visą laiką kybo sangrąžoje, suspenduodami sugrįžimo baigtį. Toks sangrąžos paradoksas: nuolat sugrįžtame ten, kur neįmanoma sugrįžti, kadangi visada esame jau sugrįžę ir visada esame nesugrįžę. Sangrąža gyva kaip neįmanomybė sugrįžti. Ištremti iš rojaus, jau niekada į jį nebegrįšime, bet jei kas turi prasmę gyvenimo gaivaluose, tai tik nesibaigiantis kelias į prarastąjį rojų, melancholijos kelias ir sangrąžos kelio melancholija. Transcendencija melancholiška pagal apibrėžimą, nes nepasiekiama...

...Baudrillard’as: "Tingi, archajiška, abejinga mąstysena. Aš pradedu jausti, kad galėčiau viso to atsisakyti, tarsi tas iššūkis būtų nevertas nė grašio; galėčiau atsisakyti bet kokio mąstymo. Ši sielos būsena man pažįstama nuo vaikystės, nuo paauglystės – blausi, aplaidi, tingi, neatsakinga, nekultūriška, negeidžianti būsena. Šitos knygos – ar jos kada nors buvo man įdomios? Šitos moterys – ar aš kada nors ką nors jaučiau joms? Visos šitos įvairios šalys – ar aš iš tikro norėjau jas atrasti? Tik daiktų nežmogiškumas veikė mane ir, tiesą sakant, aš nesugebėjau jo perkelti į savo gyvenimą. Aš skaitau šį nuosprendį įvykių tonalumo brėžinyje, veidų melancholijoje, visų mūsų užmojų bergždybėje ir tuštumoje. Mane vis dar stebina tas veidrodis, kurį galiu pasiūlyti kitiems, tas mylintis ar ironiškas atvaizdas, su kuriuo susitapatiname vienas kito veidrodžiuose"...

...būti bežadėje "esu?" tyloje, Tarp Niekio ir Esmo, alfa-taške, iki kalbos ar po kalbos, ant skustuvo ašmenų – tai ir yra melancholijos pasija, palaikanti mane ar laikanti mane Tikrovės kaimynystėje, Esmo fenomeno artumoje, ant apofanijos slenksčio. Nuolatinė grįžtis į vietovę-šiapus, tokios grįžties judesys: nuolat sugrįžti ten, kur esi esmingai, į pažįstamybės neviltį, į melancholiją, pašalinančią bet kokios virtualybės Ekraną, tarpą, "esu?" skiriantį nuo gimtojo peizažo, pažįstamų daiktų ir mirtingųjų bendruomenės, ištirpdyti kalbą karališkame melancholijos vandenyje – šitaip artėjama prie Tikrovės, šitaip estima Tikrovės artumoje nesistengiant jos užgrobti, pasisavinti, įkalbinti, įvaldyti, suprasti, leidžiant daiktams likti savyje, nepažeidžiant jų juslinio uždarumo, atšiaurumo, nežmogiškumo. Melancholija – tai nežmogiškumo muzika Niekio Sūnaus sieloje...

...melancholija ištinka kaip nekomunikacija, kaip Transcendencijos nesuprantamumo, kaip jos nežmogiškumo pėdsakas. Melancholija perduoda man būtent tai, kas niekada ir niekaip nekomunikuojama, ji nutraukia bet kokią komunikaciją, tyla atverdama neįmenamą visiškai Kito paslaptį. Užtat melancholija nepervedama į jokią artikuliuotą kalbą, ji tiesiog nebendramatiška su kalba, dialektika, logika ar mediacija. Melancholija – tai intensyviausio betarpiškumo būsena, išsaugojanti delikatų atstumą tarp manęs ir Kito. Todėl melancholija susijusi tik (ar pirmiausia) su transcendentine jusle – rega. Nėra melancholiško garso, kvapo, skonio ar polyčio, tačiau esama melancholiško reginio: mylimų peizažų melancholija. Žinoma, tai tik jų nepasiekiamybės pėdsakas manyje – Niekio Sūnuje. Tu turi susitaikyti su tuo, kad Tikrovė nepasiekiama, kad ji gali pasirodyti tik slėpdamasi, ateiti – pabėgdama...

...atstumas, kurį steigia tik rega, šitaip įsteigdama vietovę, landšaftą, sceną, tolimų – tolstančių, nutolusių – juslinių formų ansamblius – tai Transcendencijos žymuo juslumo lauke. Transcendencija yra tai, kas esmingai toli ir kas niekada nepriartinama tiek, kad visiškai išnyktų atstumas tarp manęs ir to, kas anapus manęs. Būtent juslinė forma, įdaiktinta Esmo fenomene, yra atstumo regimoji išraiška. Kartu forma išsaugoja minimalią reikšmę, neleidžiančią išsilieti amorfiškai išpliurusio juslumo masei; obsceniškumui, kurio esmingiausias bruožas – beformiškumas. Nešvankybė ne tik beformė, bet ir bereikšmė. Tad forma kaip atstumo indeksas ir Tikrovės rezervuaras laikytina absoliučia Esmo žaibo galimybės sąlyga; o be to, ji suponuoja maksimaliai įmanomą – delikatumo ribose – priartėjimą prie galimos Transcendencijos. Forma – melancholijos vietovė: bet forma ant nyksmo ribos – esanti ir nesanti kartu, absoliučiai būtina, kad nyktų. Aura: galiausiai tai būtent nykstanti forma. Galbūt atstumas ir reikalingas tam, kad formos pasirodytų, kartu nykdamos Esmo debesijose. Didžiojo stiliaus meno ar mąstymo paslaptis, vadinasi, ir grožio, ir tiesos paslaptis, glūdi būtent nykstančioje formoje – galų gale tik portretuojančioje Niekio Sūnaus nihilistinį centrą – Tarp radikalios, "kietos" formos ir juslinio chaoso. Klasicizmas versus avangardas. Neįtikėtinai sunku pagauti ir įbrėžti – teptuku, smuiku, kalba, kaltu – tą vietą, kur forma pradeda nykti, bet nykdama visą laiką išlieka. Tai ir būtų "to paties" naujumo stebuklas. Amžinas senos naujybės kartojimasis: tas pat yra kaskart nauja, kaip saulėtekis. Čia svarbi ta paradoksali konfigūracija: nauja yra visąlaik tas pat. Tapatybė ir kartojimasis mums gyvybiškai būtini, mums – ribos kūdikiams, artumos ir pažįstamybės vaikams. Bet stebuklas vyksta tik todėl, kad tas pat kartojasi vis naujai, vis nykdamas, tapdamas, bet netapdamas kažkuo kitu. Ne metamorfozė, o izomorfozė; filotopija tai izofizika. Prisipažink, kad tikrą džiaugsmą ir palaimą Tau teikia tik nyksmas, tačiau didžiausią palaimą – suspenduotas nyksmas, kai tas pat kartojasi, bet kartojasi vis kitaip. Didžiojo kūrinio misija – pagauti, išsaugoti tą neįtikėtinai subtilią ribą, ant kurios forma eina į beformiškumą, niekada į jį nepereidama. Bet ir mutatis mutandis – tuos skustuvo ašmenis, ant kurių beformiškumas pereidinėja į formą. Gyvenimo-mirties sūkurys: kisdamas rymo, vienu metu susitelkia ir nuslūgsta, išsisklaido ir susirenka. Herakleito strėlė pataiko į patį centrą: Tarp formos ir beformiškumo; Niekio ir Esmo; tuštumos ir pilnaties; reikšmės ir prasmės. Visa, kas gyva, liudija alfą-tašką, Niekio ir Esmo sandūrą, dvižaidą, dvisklaidą, susitikimą ir išsiskyrimą. Ta pati Saulė kasdien nauja – taip sako Herakleitas. Tai didžiojo grožio apofanija: jis kasdien naujas, likdamas vis tas pat. Daiktas, ir pirmiausia dirbtinis daiktas, iškrenta iš nykstančios formos konfigūracijos, krisdamas arba į mumifikuotos formos, arba į juslinės masės nonfigūraciją, tapdamas hyperrealus arba išnykdamas hyperartumos nešvankybėje. Akademizmas versus pornografija: du priešingi, bet susisiekiantys kraštutinumai. Esmo fenomenas – gamtos daiktas, bet kartais ir kūrinys – steigia melancholišką nykstančios formos duotį. Magelano debesis; debesys; Debesijos; Andromedos ūkas. Ūko ir debesies paradigma, liepsnos paradigma: imploduojanti forma...

...žinoma, ir kantrybė, kaip melancholijos modusas. Būti kantriam reiškia nebelaukti nieko naujo, reiškia būti prisirišusiam prie to, kas kartojasi: kantriai pasitikti saulėtekį, birželio debesis, banguojantį javų lauką, mylimą veidą. Kantriai nebelaukti Esmo žaibo, nebesitikėti įvykio, užmiršti net paties įvykio galimybę, taigi užmiršti tai, ko neįmanoma užmiršti, nes tai niekada nebuvo patekę į Tavo atmintį, arba, kaip sakei, prisiminti tai, ko nesi užmiršęs. Būti kantriam reiškia nežinoti apie galimą įvykį, reiškia grimzdėti pažįstamybės melancholijoje, kuri, be kita ko, yra būtent kantri neviltis. Kantrybė niekina T mašinas, kaip tik ir išreiškiančias pamatinį žmogaus nekantrumą: dabar, tuojau pat, duokite man Tikrovę, pagaminkite man Absoliutą! Bet, žinoma, ir T mašina kartais gali suveikti, jei ji jau patekusi į kantrybės ir melancholijos teritoriją...

...grafomanija, videomanija, audiomanija, teomanija, kreaciomanija – tai tik pamatinės Niekio Sūnaus nihilizmo išraiškos, Tikrovę naikinančių T mašinų kriokimas. Kurti – neesminga. Esminga nekurti ir šitaip: nevartoti. Kalbėti neesminga. Esminga – tylėti. Tačiau kaip pasiekti esmingąją tylą, kaip išjungti T mašinas? Mirtingajam tai neįmanoma. Įmanomas tik oportunistiškas ir falsimuliuojantis buvimas melancholijoje. Tačiau ir melancholijos akimirkos retos. Šiaip ar taip, melancholija yra esmingiausia Niekio Sūnaus būsena, kadangi ji maksimaliai naikina kalbą ir kūrybą. Neviltis – taip pat. Tiesą sakant, melancholija tėra nevilties tembras, bekalbis Transcendencijos pažadas, kuris niekada neištariamas todėl, kad niekada n e i š t e s i m a s. Niekio testis neišvengiama; Esmo testis neįmanoma...

...kas pažinta, negali būti patirta kaip Esmo įvykis. Tačiau tik tai, kas pažįstama – pažintis kaip pasikartojimas – gali būti patirta kaip įvykis, kaip Tikrovės žaibas. Kantrybė kaip tylus sakymas "Taip!" tam, kas kartojasi, ir melancholija pažįstamų daiktų akivaizdoje priartina Transcendencijos įvykį, nors jis gali ir niekada neįvykti. Net kantri melancholija neduoda jokių įvykio garantijų. Tačiau melancholija pažįstamybės akivaizdoje yra tas skustuvas, kuriuo nuo daiktų veido nuskutami kalbos šeriai, kuris atnaujina ir atjaunina daiktų veidą, atšviežina, sugrąžina pirmosios kūrimo akimirkos netikėtumą, nekaltybę ir pradžią. Tu tampi daikto svečiu, o daiktas tampa Tavo svečiu. Kantrybė, melancholija ir svetingumas...

...paradoksalu, kad būtent pažįstami daiktai mažiausiai pažinti. Pažintis traktuotina kaip visiška pažinimo (gnozio) priešybė, jei tarsime, kad pažinimas yra naikinimas k a i p kalbos (reikšmės) investavimas į juslinę duotį, daiktą-čia. Galima spėti, kad pažintis įmanoma tik po pažinimo: iš pradžių turiu pažinti čia-pasaulį, kad po to įeičiau į pažintį su vietovės-šiapus daiktais. Pažinimas naikina; pažintis daiktą kelia į Esmo intensyvumą. Esmingai nutilti galima tik pažįstamų daiktų ir vietovių akivaizdoje. Būtent pažįstamoje vietovėje prabunda melancholija – Transcendencijos artumos nuojauta. Be to, pažįstamoje vietovėje įmanoma esmingoji tyla ir teorinė žiūra, kuri irgi melancholiška, o kartu persmelkta nuostabos. Į pažįstamą daiktą nebereikia investuoti kalbos, vadinasi, nebereikia jo įniekinti. Štai kodėl Esmo žaibas gali ištikti tik pažinties konfigūracijose – prijaukintoje Platono oloje...

...didysis kalbos paradoksas: kalba iškyla iš semiosensotektūros, iš prosakmės, bet, kalbėdami iš prosakmės de profundis, mes niekada ir niekaip negalime šios prosakmės artikuliuoti – ištarti ar užrašyti. Tai, kas kalboje esmingiausia, lieka be-kalbiška, kas sudaro kalbos branduolį ir teikia jai gyvybę, neartikuliuojama net šneka – rašto priešraščiu arba juodraščiu, jau nekalbant apie Knygą. Pasakius paradoksaliai: kalba nekalba ir esminga tuo, ko ji nepasako ir neužrašo. Todėl kalba juo galingesnė, juo daugiau nutyli, juo joje intensyvesnė prosakmės tyla, juo šaltesnis Niekio alsavimas, juo karštesnė sensotektūros ugnis. Žinoma, šnekoje-sakmėje pirmapradės semiosensotektūros liepsnos daugiau negu Knygoje, tačiau net šneka tam tikru požiūriu jau yra raštas: neužrašytas raštas. Tuo tarpu Knyga laikytina lavonų sandėliu, Niekio kriptograma. Užtat būtent Knyga pažadina Niekio baimę ir Transcendencijos ilgesį. Šneka gali bent akimirkai nuraminti, o Knyga visada melancholiška ir juo esmingesnė, juo melancholiškesnė...

...Blanchot teisus, tardamas, kad be kalbos nieko neįmanoma parodyti. Tačiau tai nereiškia, kad be kalbos nieko negalima pamatyti. Tiesą sakant, esmingai pamatyti galima tik tada ir ten (dabar ir čia), kur nutrūksta kalba. Kol nenutildome kalbos, tol negalime matyti. Ir ne tik matyti, bet ir girdėti, uosti, lytėti, skanauti. Kol kalbame, tyli Transcendencija; ji prabyla – bet ne mūsų kalba – kai mes nutylame. Tylos kalba – bebalsė ir bereikšmė; ji visiškai nesuprantama, bet kaip tik todėl maksimaliai prasminga. Debesų tyla, kalvų tyla, vėjo tyla, upokšnio tyla, krentančio lapo tyla, vieversio giesmės tyla, kriokiančio vulkano tyla ir melancholija – štai kaip byloja vis dar pasislėpęs Esmas. Esmingai kalbėti reiškia esmingai tylėti. Tavo tekstas tuo prasmingesnis, kuo jame daugiau tylos. Tačiau tai tik lavono tyla...

...Tu rašai tik Niekį. Taip, visa, ką Tu rašai, tėra tik Niekio rašmenys, ir nėra jokių "Dievo" rašmenų. Dievai iš principo bekalbiai; kam jiems kalba, jeigu jie absoliučiai pilnatviški. O kad "Dievas" rašytų knygas... absurdas! Rašymas giliausia savo esme beprasmiškas, nes jis išsiskleidžia kaip prasmės naikinimas ir reikšmių gamyba. Rašydamas, Tu aktualizuoji beribes Niekio galimybes, bet juk tai tik Niekio galimybės. Kalba tėra beprasmis Niekio murmėjimas. Todėl mes niekada nesuprantame to, ką rašome. Po paviršutinišku reikšmės suprantamumu driekiasi sunaikintos prasmės nesuprantamybė. Štai ir visa rašymo "gelmė", visa potekstė – Niekio testis, Niekio murmėjimas. Tekstas tuo esmingesnis, kuo jame daugiau Niekio, kuo intensyvesnis prasmės naikinimas, kuris – akivaizdu – neturi būti painiojamas su reikšmės naikinimu. Joks siurrealizmas, joks "pasąmonės srautas", joks sąmoningas teksto išreikšminimas nieko negali pakeisti. Tu neturi kartoti Heideggerio, Joyce’o ar Wittgensteino klaidų: aiškiausi tekstai – paslaptingiausi...

...ar Tau dar reikia meno ir kultūros? Ką juose gali rasti, ko gali juose ieškoti? Tikrovės? Tiesos? Tikrumo? Aiškumo? Bet visa tai duoda nekultūra. Jei tikrovė tokia bjauri, kaip ją rodo Ekranas, kam ji Tau? Stulbinantis nežmogiškumo keistumas, aiškumas ir nesuprantamumas – štai kas išties puiku! Toks gyvenimas – sako realistai, rodydami į puvėsių krūvą ar kiaulės vidurius. Tačiau juk esama ir kitokio gyvenimo: debesies šešėlis išskurdusioje pievoje – ar tai ne gyvenimas? Šiaip ar taip, tai nepalyginamai svarbiau už nešvankų gyvenimą, meną ir kultūrą. J. B. sako, kad tai iliuzija, nors ir gyvybiškai svarbi. Tačiau tai, kas gyvybiškai svarbu, nebėra iliuzija negatyvia šio žodžio reikšme. Pozityvi iliuzija teisingesnė už negatyvią tiesą; grožio iliuzija svarbesnė už nešvankybės realizmą...

...tiesa kaip horizonto linija: ji nutolsta lygiai tiek pat, kiek prie jos priartėji. Tu negali pasiekti horizonto linijos. Tu negali pasiekti tiesos. Jei taip atsitiktų, numirtum iš nuobodulio ir šleikštulio. Tiesa yra Niekis. Jos neįmanoma pakelti. Ir tai puiku. Nesuprasti yra gerai; užmiršti geriau negu prisiminti. Būti iliuzijoje – irgi gerai. Geriausia neturėti tiesos, nes ji sunaikina prasmę. Būtent tiesa yra didžiausias prasmės priešas. Ar tai reiškia, kad gali rinktis: tiesą arba prasmę? Jokiu būdu. Gali rinktis tik prasmę arba tiesos iliuziją. Tai irgi puiku. Reikia tik aiškiai suvokti, kad prasmės alternatyva gali būti vien tiesos iliuzija, kuri kaip tik todėl dar išsaugoja prasmę. Ir: kuo daugiau iliuzijos, tuo daugiau prasmės. Iliuzija: tai beveik Tikrovės sinonimas. Nėra nieko iliuziškesnio už Transcendenciją. Tiesa yra prabanga; ją gali sau leisti tik tie, kurie turi pernelyg daug prasmės. Bet mes ne tokie. Mes – prasmės ubagai...

...taigi kalba savo giliausiose gelmėse melancholiška; gimusi iš pamatinės Esmo stokos, iš tuštumos, iš bevaisio geismo, iš Niekio, ji pati pasmerkta sakyti tai, kas neišsakoma, arba, tiksliau tariant, geisti sakyti tai, kas esmingai bekalbiška, pilnatviška, esmiška. Kalbos masyvas yra ištisinis ilgesys, ir neatsitiktinai poetai dažniausiai gieda skausmą, kančią ir ilgesį – šitaip įsismelkdami į pačią kalbos širdį; neatsitiktinai poetai gieda apie neišsipildžiusią meilę. Juk net išsipildžiusi meilė neišsipildo ir tėra tik stokos išraiška, neįmanomo pripažinimo ilgesys. Tobulos meilės nesama, kaip ir tobulos kalbos, nes ir meilėje, ir kalboje įausta pati mirtingojo netobulybė. Laimės – labai retos – akimirkos visada nebylios; tiesą sakant, kalba iškart sunaikina laimę, nes sunaikina laimės nebylumo tobulybę. Pilnatvė, linksmybė, džiaugsmas – visa tai nereikalauja kalbos. Iškalbingas tik skausmas ir nelaimė. Jobas iškalbingas...

...po mūsiške aiškiąja, kalbančia, kalba tyliai banguoja kita, neišsakoma ir neparodoma, negirdima ir neregima kalba, Niekio ir Esmo kalba, taigi galbūt netgi dvi kalbos. Galimas daiktas, mūsų banalioji kalba turi net dvigubą dugną ir dvigubą gelmę, gelmę, kurioje slaptingai žaidžia dvi gelmės, dvi potekstės – viena, einanti iš mūsų pusės, Niekio gelmė, ir kita, einanti iš Transcendencijos pusės, Esmo gelmė. O tai reiškia, kad mūsų banalioji kalba veržiasi už savęs, į dvigubos tylos gelmę, į absoliučią tylą – Transcendencijos tylą. Galimas daiktas, mes visada kalbame apie tai, apie ką negalima kalbėti, tariame tai, ko negalima ištarti. Šiaip ar taip, būtent šita neišsakomybė ir neištariamybė visada, bet slapčia, dalyvauja kiekvienoje ištartoje frazėje, kiekviename žodyje, kiekvienoje raidėje, net kiekviename atodūsyje. Kalba melancholiška. Kalba yra ištisinis ilgesys – bekalbės tylos ilgesys, o kartu baimė nutilti. Baimė: juk totalinė kalba mus iškart sunaikintų...

...filosofija kaip melancholiškos "išminties" siekis visada gyvena pakeliui – pakeliui į Niekį ir pakeliui į Esmą. Filosofija tai kalba, besiveržianti anapus kalbos arba šiapus kalbos, kalba, nesitenkinanti pačia savimi. "Išmintis", kurios siekia filosofija, iš tikrųjų negali būti jokia išmintis trivialia šio žodžio reikšme, kaip koks "aukštesnis" žinojimas ar pažinimas. Iš-mintis pirmaprade reikšme smelkiasi į ne-mintį, iš minties į kosmopolį. Kalbos kelias, vedantis į tylą – štai ką reikėtų laikyti filosofija. Tad filosofijos "tikslas" glūdi už jos pačios; šis tikslas gali būti pasiektas tik filosofijai kaip kalbai atlikus savižudybės judesį. Užtat filosofija gyvena, balansuodama ant kalbos ir bekalbiškumo ribų...

...didieji XX a. menininkai – van Goghas, Cézanne’as, Proustas, Joyce’as, Heisenbergas, Bohras – geriausi filotopijos sąjungininkai, nors, galimas daiktas, ir nesupratę savo siekiamybės. Van Goghas ir Cézanne’as siekia pagauti ir nutapyti Esmo žaibą, juslumo pyrotektūrą, sensonemų audrą. Ir tai jiems iš dalies pavyksta. Proustas, Joyce’as, Heisenbergas ar Schroedingeris siekia aprašyti prosakmę, kalbos pyrotektūrą, semionemų audrą ir tai jiems iš dalies pavyksta. Bet, galimas daiktas, to "iš dalies" visiškai pakanka? Ar Tu gali išvengti šito "iš dalies"? Ar gali tapti dieviškuoju liudytoju be Transcendencijos žaibo išdavystės. Galbūt ir gali, tačiau tokiu atveju Tau reikia tylėti ir tylėti taip radikaliai, kaip tyli asketas, davęs tylos įžadą. Deja, filotopija irgi kalba, tegul tai būtų tik beprasmybės įkalbinimas, tegul tai būtų komunijos tęstis po komunikacijos srautu. Todėl nesipūsk! Pripažink, kad ir pats esi Transcendencijos išdavikas. Ir būk kuklus: per Transcendencijos pragarmę niekada neperšoksi, per Niekio – taip pat...

 

Populiariausi