Nikolajus Berdiajevas

 

(Iš N.Berdiajevo knygos "Erosas ir asmenybė")

 

APYSAKA APIE DANGIŠKĄ GIMINĘ

 

Pasirodė knyga nieko nesakančiu pavadinimu „Iš A.N. Šmidt rankraščių". Autoriaus pavardė nepatraukia dėmesio - jis beveik nežinomas. Knygoje pateikta ir trumpa Anos Nikolajevnos Šmidt biografija. Nei jos gyvenimas, nei išvaizda, atrodytų, nebuvo išskirtiniai. Visą gyvenimą ji pragyveno Nižnij Novgorode, kukliai triūsė šio miesto laikraščių redakcijose, rengė zemstvų susirinkimų apžvalgas, rašė recenzijas apie teatrą. Visiems ją pažinojusiems darė geros moters įspūdį, truputį keistuolės, pažiūrėti pilkokos. Niekam neatrodė, kad Šmidt gali turėti kokių nors nepaprastų, pranašiškų, vizijas reginčiosios bruožų. Religiniuose filosofiniuose sluoksniuose buvo šnekama tik apie tai, kad Šmidt kažkokie paslaptingi ryšiai siejo su V. Solovjovu ir kad išliko jų laiškai. Ir štai dabar, po Šmidt mirties praėjus vienuolikai metų, paskelbti jos rankraščiai su baimingu įvadu, kuriame reiškiamos abejonės dėl pasauliui skelbiamų jos praregėjimų pobūdžio, -tokie jie neįprasti, tokie pretenzingi ir pašėlusiai drąsūs. Tačiau Dvasia pulsuoja, kur tik nori, ji gali pulsuoti ir kuklioje moteryje iš Nižnij Novgorodo, užsidirbančioje duoną laikraštiniais straipsneliais. Ir kukli, nežymi, šios moters raiška jos knygą daro dar reikšmingesnę. Neperdedant galima pasakyti, kad Šmidt knyga bus pripažinta vienu nuostabiausių mistinės literatūros reiškinių visame pasaulyje. Tai - pirmoji mistinė knyga Rusijoje tikrąja to žodžio prasme, mistinė griežto stiliaus knyga, prilygstanti Biomės, Svedenborgo, Sen Marteno ir kitų mistikos klasikų kūriniams. Laikui bėgant, Šmidt bus priskirta prie mistinės literatūros klasikų. Rusijoje mistinės krypties knygų yra daug, bet nėra griežto stiliaus mistinių spaudinių. Ir moterų mistikių tarpe Šmidt priklauso viena pirmųjų vietų šalia Andželos Folinjietės, šv. Teresės ir madam Hiujon. Tačiau Šmidt mistikos pobūdis - gnostinis, pažintinis, artimas Biomei, būtent šituo ji vienintelė ir savita moterų mistikių tarpe. Be to, Šmidt mistika savaip rusiška, konkreti, apokaliptinė. Ir dar originaliau, kad šioje rusiškoje, konkrečioje, apokaliptinėje mistikoje tiek daug  hipnotizmo. To dar nebuvo rusų raštijoje.

Labiausiai stulbina ir glumina neįprastas mistinio Šmidt gnosis konkretumas. Jos mistinį traktatą „Trečiasis Testamentas", pagrindinį knygos kūrinį, galima pavadinti apysaka apie dangišką giminę, apie dangiškas vedybas ir dangiškąjį dauginimąsi. Šmidt knygoje būtį išsemia vedybos ir dauginimasis. Iš pradžių ji atskleidžia savo požiūrį į dangiškąjį vedybinį gyvenimą Šv. Trejybės įsčiose, o paskui atpasakoja vedybų ir dauginimosi istoriją pasaulyje. Viso to, ką atskleidžia Šmidt, esmė yra mitologema. Jokių abstrakcijų, jokios filosofijos čia nėra. Yra aprašomas mistinis augmeninis dieviškosios būties procesas, dieviškasis pumpuravimasis. Pasaulis esąs atsiradęs iš gimimo, o ne iš kūrybos. Materijos susidarymo, kaip šviesos spinduliavimų sutankėjimo, aprašymas primena emanacinę teoriją. Viskas, sako Šmidt, yra gimimas, o gimimo slėpinys esti susietas su santuokinės jungties paslaptimi. Visa Šmidt mistika byloja apie giminę ir lytį. Mistiniai Šmidt praregėjimai - moteriški, tačiau itin savitai moteriški. Jos mistinių raštų stilius sausas, objektyvus, ji labai sistemiška ir schematiška, čia nejaučiame moteriškų kerų. Apokaliptinis artėjančios pasaulio pabaigos pojūtis neverčia jos blaškytis ir nerimauti. Jinai - labai rami, patenkinta, pilnatviška. Mistinės Šmidt knygos santūra ir ramybė atskleidžia ją kaip savitą, neturinčią Rusijoje įprasto apokaliptinių nuotaikų plėšrumo ir kamuojančio nerimo. Kai kurios „Trečiojo Testamento" vietos primena senas gnostikų knygas, pavyzdžiui, Pistis Sophia, - su tokia pat mistinės kūrybos galia čia skverbiamasi į pasaulio slėpinius. Pagrindinės tiesos, atsiskleidžiančios mistiniame gnosis'e, yra panašios, visų laikų didieji mistikai tarsi siejasi. Šis panašumas byloja apie mistinės patirties tikrumą. Šmidt, matyt, nebuvo susipažinusi su senųjų didžių mistikų kūriniais, ji atrodo menkai apsiskaičiusi, iki paskutinių savo gyvenimo metų neskaitė net V. Solovjovo ir gyveno aplinkoje, į kurią neprasiskverbė nė vienas mistinių žinių spindulys. Daug slėpinių, atsivėrusių ir Svedenborgui, ir Biomei, ir seniesiems gnostikams, jai atsiskleidė tarsi savaime. Bet nuoseklaus mistinio žinojimo šviesa lūžta individualybėje, kiekvieno mistiko psichologijoje, ir neretai darosi blausi. Individualioje Šmidt sieloje įžvelgiame ne tik savitumo, bet ir susidrumsčiusios šviesos. Dieviško ir pasaulietiško gyvenimo paslaptys skleidėsi moteriškai sielai, suvokiančiai save kaip pasaulio sielą. Todėl ne viską ji galėjo regėti ir žinoti. Žmogaus slėpinys visapusiškai atsiskleidžia vyriškai, o ne moteriškai prigimčiai. Tad mistinis Šmidt gnosis yra antropologiškai nepilnas ir tarsi susidrumstęs. Ji neatskleidžia žmogaus kaip mistiškai savito pradmens. Žmogus - tai angelo pradas, susijungęs su žvėries pradu. Puolimą į nuodėmę Šmidt aprašo kaip moters prigimties susidrumstimą, moters, bet ne amžino moteriškumo. Žmonių nuodėmingumo priežastį ji įžvelgia Ievos išdavystėje, kai ši susivienija su niekingiausios prigimties padarais ir sukelia Adomo pyktį bei pavydą.

Mistinės, amžinai moteriškos sielos pajautos stumia Šmidt į beprotiškai konkrečius santykius su bažnyčia ir Kristumi. Bažnyčia, kurią ji vadina nauju Margaritos vardu, jai yra asmenybė, visiškai konkreti būtybė, Kristaus sužadėtinė ir žmona. Paslaptinga Margaritos lemtis ir yra moters, išgyvenusios nuopuolį, paleistuvystę ir susijungusios su savo Mylimuoju lemtis. Šmidt visa tai pavaizduoja labai stipriai, labai savitai. Savo paskutinėje žemiškoje inkarnacijoje Margarita, Kristaus nuotaka ir žmona, vadinosi Ana Nikolajevna Šmidt. Ši pašėlusiai drąsi savivoka daug skaitytojų tarsi atstumia ir baugina. Tačiau Šmidt ne pirmoji, kurią aplanko tokie mistiniai išgyvenimai, jie dažni ir beveik tipiški kitiems mistikams. Tam tikroje gelmėje dingsta priešybės tarp bažnyčios kaip pasaulio sielos, ir individualios moters sielos, atsigręžusios veidu į savo Mylimojo veidą. Subtilios, tikrai mistiškos sielos turi teisę į tokią pašėlusią drąsą. Ir visai ne tą turime omeny, kas atrodo, paviršutiniškai žvelgiant iš šalies. Pažiūrėti tai baugina, bet ne gelmėje, ne toje mistiškoje šviesoje, kur dingsta vienumos ir daugialypumo antinomija. Dangiška, dieviška istorija yra ir žmogaus dvasios istorija, kaip slaptinga Margaritos meilė Kristui juk gali būti ir slaptinga Šmidt meilė V. Solovjovui. Tai - anapus antinomijos, saugančios nuo tokios sumaišties, kaip ir nuo šventvagystės. Bet mistikams dažnai atsitinka ir šventvagiškų dalykų. Mistikai daugiau ar mažiau suvokia tą pačią dievišką tiesą, tačiau kiekvienas patiria savus vaizdinius, savitą simboliką ir kiekvienas pasisemia pilnatvės pagal save patį. Šmidt regėjo dievišką tiesą kaip dangiškos šeimos, dangaus giminės vaizdinį. Šventoji Dvasia jai atsiskleidė kaip Dievo Duktė2. Ją galima apkaltinti įvairiomis erezijomis, bet ji viską įvardija labai ortodoksaliai. Jos mistika - bažnytinė ir biblijinę. Ji niekur nemato apšvietos, išskyrus judaizmą ir krikščionybę, nei Antikos pasaulyje, nei Indijoje.

Visą Šmidt knygą gaubia judėjiškasis religingumas ir biblijinis apokaliptiškumas. Čia maža arijų dvasios. Originaliausias ir reikšmingiausias Šmidt pasakojimas -apie dangiškąjį gimimą. Genialūs jos samprotavimai ir apie dvasių amžių, apie porines ir neporines dvasias. Istorinė mistika kiek silpnesnė. Pernelyg daug bendrai, kasdieniškai Šmidt pasakoja apie krikščionybės istoriją, apie erezijas, apie Bažnyčios padalijimą. Moterys istoriją jaučia silpniau nei vyrai. Kai Šmidt apysaka ima vaizduoti apokalipsę, pasaulio pabaigą, ji vėl darosi reikšmingesnė ir stipresnė. Didelį įspūdį palieka nesiliaujantis kvietimas sunaikinti šį pasaulį. Pasaulis privalo dematerializuotis. Kristus turi visiškai sugriauti šį pasaulį. O Velnias norėtų sutvirtinti jį amžių amžiams. Šmidt knyga skirta Trečiajam Testamentui, bet sunku būtų pasakyti, kokia Trečiojo Testamento esmė. Jokio naujo atradimo čia lyg ir nėra. Čia tik dėstomas naujas būties slėpinių, mistinės sueities slėpinių, gimimo ir dauginimosi slėpinių pažinimas, daug netikėtos pačios Šmidt savivokos, neregėtai konkrečių užmojų, apokaliptinės nuojautos, kad artėja pasaulio pabaiga.

Trečiasis Testamentas - tai Šventosios Dvasios, kuri yra Dievo Duktė, apreiškimas. Jis įvyksta Dievo dukters -Anos Nikolajevnos Šmidt pastangomis. Ką gi naujo praneša trečiasis apreiškimas, ką jis reiškia žmogaus lemty? Trečioji apreikšta žinia gali būti tik vidujinis atsivėrimas, bylojąs ir apie jį patį, ir apie kitus, jis į pasaulį gali atnešti dar neregėtą religinę kūrybą. Bet Šmidt neturi šitos ypatingos žmogaus savivokos, jos kūryboje nėra antropologinės atverties. Ji naują paslapties atvertį nujautė taip, kaip teįstengė nujausti geniali moters siela. Atvertis skleidėsi jai kaip moteriškumo slėpinys ir apie moteriškumą, o ne žmogaus ir apie žmogų.

Kažkuo slėpiningi A. Šmidt ir V. Solovjovo santykiai. Jie buvo trumpalaikiai, trukę tik tris mėnesius prieš pat Solovjovo mirtį, tačiau labai įtempti ir reikšmingi. Knygoje pateikti V. Solovjovo laiškai Šmidt gali nemaloniai nuteikti. Jie lyg ir sausi, juose ryškėja noras laikytis atokiai, būgštaujama dėl mistinės rizikos. Tačiau tai visiškai suprantama. Nelengva pakęsti tokį požiūrį į save, kaip Anos Šmidt į Solovjovą, nes tai itin slegia ir baugina.

  1. Solovjovas turėjo pajausti slogų Šmidt nebesitvardymą, nes ji troško jame regėti Mylimąjį. Bet visa kita dar esmingiau ir padeda suprasti patį V. Solovjovą. V. Solovjovas visą gyvenimą ieškojo Amžinojo Moteriškumo. Jis ieškojo Amžinojo Moteriškumo žavesio ir jo nežemiško grožio. Ji žavėjo jį.

 

Tavo akys, regiu, kaip smaragdai,

Šviesus atvaizdas žavi mane...

Mačiau aš viską, ir man viskas buvo

tik vienas vaizdas moteriško grožio....

 

Dieną vos užsimirštu ar krūptelsiu naktį,

-Dviese mes... kažkas čia,

-Tiesiai sielon jau skverbias smaragdinės akys

Dieną kaip ir nakčia.

(V. Solovjovo eiles vertė Arvydas Genys.)

Ne kartą V. Solovjovui apsireiškė apgaulingas Moteriškumo pavidalas ir jį gundė. Jo požiūris į Moteriškumą buvo viso jo gyvenimo tragedija. Jis nepažino išsipildymo ir pasitenkinimo. Moteriškumo atvaizdas jam dvejinosi, dėl to jo mintys buvo tarsi dvilypės. Ir štai gyvenimo pabaigoje jam apsireiškė pats nuostabiausias ir genialiausias Moteriškumo paveikslas - A. Šmidt. Bet šis Moteriškumo paveikslas jam pasirodė nepatrauklus, kone bauginantis. Šmidt V. Solovjovui tebuvo mistinis gnosis, kuris jį ir domino, buvo jo, o ne moters sritis, todėl čia jis neįžvelgė jokio žavesio. Tai paskutinis tragiškų V. Solovjovo ryšių su Moteriškumu epizodas. Tuo ir galima paaiškinti V. Solovjovo laiškų santūrumą.

Anoniminiai Šmidt rankraščių leidėjai labai būkštaudami ėmėsi šio leidinio. Įžanga parašyta baimingai ir negrabiai. Įžangos autorius nežino, kaip vertinti mistinius Šmidt atradimus, laukia, ką nuspręs bažnyčia. Šis autorius griežtai skirsto mistiką į dievo malonės, bažnytinę ir į be dievo malonės, natūralią. Šmidt mistiką jis priskiria natūraliajam tipui, be Dievo malonės, o pastarasis mistikos tipas jį baugina, kelia įtarimą. Jis laukia Bažnyčios sankcijos dėl šių savavališkų mistinių atradimų. Man atrodo bergždžias, nereikalingas tas baugštus klausimas, ar vertėtų leisti Šmidt rankraščius ir atskleisti pasauliui jos atvertis, ar ji ne eretike, ar neapgaulinga jai atsiskleidusi tiesa. Mistinių atverčiu versmė visados viena, ji kyla iš dieviškos gelmės, ir ją paliudija tik žmogus. Ortodoksiška ar eretiška, ydinga ar naudinga, pavojinga ar nepavojinga -tai utilitarinės, žmogaus sugalvotos kategorijos. Pats mistikos skirstymas į Dievo palaimintą ir nepalaimintą - sąlyginis ir ezoterinis. Mistiniai kūriniai visada skirti tik nedaugeliui. Juk oficialioji bažnyčia niekad nesankcionuodavo mistinių atradimų ir visados gujo mistikus. Šmidt atradimus oficialioji bažnyčia paprasčiausiai ignoruos, ji nesidomi tokiomis problemomis. O vidujinės bažnyčios balsas privalo skambėti paties įžangos apie Šmidt autoriaus lūpomis. Jei įmanoma nauja vertis, tai ji ir skambės per Šmidt, per įžanginio straipsnio apie ją autorių, kiekvieną, kuriame Dvasia panorės apsireikšti, - ir tai įvyks tarsi savaime. Didingiausias Šmidt tikrumo liudijimas, mano manymu, yra tas, kad ji savo atvertis slėpė, neieškojo šio pasaulio šlovės, nenorėjo kurti sektos, neieškojo pasekėjų, liko kukli ir nežinoma pasauliui. Ir tai jos didybė. O jos knyga tikrai nepaprasta ir nusipelno atidaus skaitymo.

Pateikta iš: žurn. „Русская мысль" (1916, N0 3). (Из рукописей А.Н.ШМИДТ. С писмами к ней Вл. Соловьева. 1916. С.ХУ+288. 1909). С.Петербург, 1910, стр. 164 - 170.

Populiariausi