Nikolajus Berdiajevas

 

(Iš N.Berdiajevo knygos "Erosas ir asmenybė")

 

DOSTOJEVSKIO PASAULĖVAIZDIS. MEILĖ

 

Dostojevskio kūryba sklidina deginančios ir aistringos meilės. Viskas čia vyksta intensyvios aistros srityje. Jis atskleidžia aistringą ir geismingą rusiškosios stichijos pradą. Kitų rusų rašytojų kūryboje nerastume nieko panašaus. Tą tautinę stichiją, kuri atsivėrė mūsų chlistų sektoje, Dostojevskis aptiko ir mūsų inteligentijoje. Tai - dionisiškoji stichija. Dostojevskio personažų meilė išskirtinai dionisiška. Jo žmogaus kelias yra kančios kelias. Jo meilė - vulkano proveržis, aistringo žmogaus prigimties dinamitas. Ši meilė nepripažįsta įstatymų ir taisyklių. Čia atsiveria žmogiškos prigimties gelmenys. Čia dinamika tokia pat, kaip ir visame Dostojevskio gyvenime. Tai -neblėstanti liepsna ir liepsningas judėjimas. Vėliau ši ugnis pavirsta lediniu šalčiu. Mylintis kartais mums atrodo tarsi užgesęs vulkanas. Rusų literatūroje nėra tokių stulbinančių meilės apraiškų kaip Vakarų Europos literatūroje. Mes neturime nieko panašaus į trubadūrų meilę, į Tristano ir Izoldos, Dantės ir Beatričės, Romeo ir Džiuljetos meilę. Vyro ir moters meilė, moters meilės kultas -įstabus krikščioniškosios Europos kultūros žiedas. Čia mūsų dvasios nuosmukis. Rusiškoje meilėje yra kažkokio tamsaus ir iškamuojančio, nenuskaidrinto ir netgi išsigimėliško gaivalo. Mes neturėjome tikro meilės romantizmo, nes romantizmas - Vakarų Europos reiškinys. Dostojevskio kūryboje meilei skirta ypatinga vieta. Tačiau ji nėra savarankiška. Meilė čia ne pati sau tikslas, ji neturi savo vaizdinio, ji tėra tragiško žmogaus kelio atsklanda, sunkus žmogaus laisvės išbandymas. Čia meilė užima visiškai kitokią vietą nei Puškino Tatjanos ar Tolstojaus Anos Kareninos meilė. Čia ir moteriškajam pradui atitenka kitoks vaidmuo. Dostojevskio kūrybos moteris nėra savarankiška. Rašytojo antropologija - išimtinai vyriška antropologija. Mes įsitikinsime, kad moteris Dostojevskį tedomina tik kaip vyro lemties, žmogiškosios kelionės tarpsnis. Žmogus - tai pirmiausia vyro dvasia. Moteriškasis pradas tėra tik vyriškosios dvasios tragedijos vidinė tema, vidinė pagunda. Kokius meilės atvaizdus paliko mums Dostojevskis? Myškino ir Rogožino meilės Nastasijai Filipovnai, Mitios Karamazovo meilės Grušenkai, Versilovo -Katerinai. Įstabi Versilovo meilė Jekaterinai Nikolajevnai, sukurianti beprotybės atmosferą, visus sukausto didžiule įtampa. Meilės srovės, siejančios Myškiną, Rogožiną, Nastasiją Filipovną ir Aglają, įkaitina visą atmosferą. Stavrogino ir Lizos meilė sukelia velniškus verpetus. Mitios Karamazovo, Ivano, Grušenkos ir Jekaterinos Ivanovnos meilė stumia į nusikaltimą, veda iš proto. Ir niekad niekur meilė neleidžia nurimti, nežada susijungimo džiaugsmo. Nėra meilės pragiedrulio. Visur atsiveria neganda, tamsus ir naikinantis pradas, meilės kankynė. Meilė susidvejinimo neįveikia, tik dar labiau jį pagilina. Dvi moterys, kaip dvi aistringos stichijos, visada negailestingai grumiasi dėl meilės, naikina save ir kitus. Taip susiduria Nastasiją Filipovną ir Aglaja „Idiote", Grušenka ir Jekaterina Ivanovna „Broliuose Karamazovuose". Kažkoks negailestingas gaivalas dalyvauja šių moterų varžybose ir grumtyje. Ta pati moteriškų aistrų lenktyniavimo ir kovos atmosfera, nors ir ne tokia išraiškinga, tvyro ir „Velniuose" bei "Jaunuolyje". Vyriškoji prigimtis čia susidvejinusi. Moteriškoji - tarsi drumzlina, joje glūdi masinanti bedugnė, tačiau čia nerastume nei palaimingos motinos, nei palaimingos mergelės portreto. Kaltė glūdi vyriškajame prade. Jis atitrūkęs nuo moteriškojo prado, nuo motinos žemės, nuo savo skaistybės, tai yra nuo savojo nekaltumo ir vientisumo ir patraukęs klajonių bei skilimo keliu. Vyriškasis pradas yra bejėgis prieš moteriškąjį. Stavroginas bejėgis prieš Lizą ir Chromonožką, Versilovas - prieš Jekateriną Nikolajevną. Myškinas bejėgis prieš Nastasiją Filipovną ir Aglają. Mitia Karamazovas -prieš Grušenką ir Jekateriną Ivanovna. Vyrai ir moterys čia lieka tragiškai atskirti ir vienas kitą kankina. Vyras bejėgis užvaldyti moterį, jis nepriima moters prigimties į save ir pats į ją neįsismelkia, jis traktuoja ją kaip savąjį susidvejinimą.

Dvejopai meilei skirta daug vietos Dostojevskio romanuose. Dvejopa meilė ypač įdomiai vaizduojama „Idiote". Myškinas myli ir Nastasiją Filipovną, ir Aglają. Myškinas -skaistus, angeliškos prigimties žmogus. Jis nėra pakliuvęs į tamsios geismingos stichijos gelmę. Tačiau ir jo meilė -liguista, susidvejinusi, tragiškai beviltiška. Ir jam meilės objektas dvejinasi. Ir šį susidvejinimą lemia tik dviejų pradų susidūrimas jame pačiame. Myškinas nepajėgia susijungti su Aglaja ir su Nastasiją Filipovną, jis tiesiog dėl savo prigimties netinka vedyboms, santuokinei meilei. Aglaja jį žavi ir jis pasirengęs būti jai ištikimu riteriu. Tačiau jei kiti Dostojevskio herojai kenčia dėl per didelio geismingumo, tai jis kenčia dėl jo stygiaus. Jam stinga ir sveiko geidulingumo. Jo meilė bekūnė ir bekraujė. Užtat su dar didesne jėga išryškėja kitas jo meilės polius ir prieš jį atsiveria kita jos bedugnė. Nastasiją Filipovną jis myli gailėdamasis jos, ir jo atjauta begalinė. Šitoje atjautoje slypi kažkokia deginanti galia. Atjausdamas jis savivaliauja, peržengia leistinas ribas. Atjautos bedugnė jį traukia į save ir žudo. Tą ūmiai pratrūkstančią atjautą, kurią pagimdė sąlyginis žemiškasis gyvenimas, jis norėtų perkelti į amžinąjį dievišką gyvenimą. Savo beribę atjautą Nastasijai Filipovnai jis nori primesti Dievui. Vardan šios atjautos jis pamiršta savo paties asmenybę. Jo atjautai stinga dvasios vientisumo, susidvejinęs jis nusilpsta, nes ir Aglają myli, nors ir kitokia meile. Dostojevskis parodo, kaip skaisčioje, angeliškoje būtybėje skleidžiasi liguista meilė, nešanti ne išsigelbėjimą, bet pražūtį. Myškino meilėje nėra palaimingo veržimosi į vienybę, pilnatvę, visišką susiliejimą. Tokia beribė žudanti atjauta tegali būti skirta būtybei, su kuria niekad nesusijungsi. Myškino prigimtis irgi dionisiška, tačiau tai savotiškas, tykus, krikščioniškas dionisiškumas. Myškinas visą laiką tykioj ekstazėj, kažkokiam angeliškame fanatizme. Ir galbūt Myškino nelaimė ta, kad jis pernelyg panašus į angelą ir per mažai į žmogų, kaip žmogui jam kažko trūksta. Aliošos paveikslu rašytojas bandė pavaizduoti teigiamą žmogų, kuriam viskas, kas žmogiška, nesvetima, kuris turi aistringą prigimtį ir įveikia susidvejinimą, žengdamas šviesop. Aš nemanau, kad šis paveikslas Dostojevskiui ypač pavykęs. Tačiau ties Myškinu, kuriam svetima daugybė žmogiškų savybių, jam nederėjo sustoti ieškant atvaizduoti išeitį iš žmogaus tragedijos. Myškino meilės tragedija perkeliama į amžinybę, ir jo angeliška prigimtis - vienas šios meilės tragedijų įamžinimo šaltinių. Dostojevskis apdovanoja Myškiną nuostabia aiškiaregystės dovana. Jis regi visų aplinkinių žmonių lemtį, įžvelgia savo mylimų moterų dvasios gelmes. Jis tarsi suartina empirinio pasaulio patirtį su ano pasaulio patirtimi. Tačiau ši aiškiaregystės dovana yra vienintelis Myškino sugebėjimas bendrauti su moteriška prigimtimi. Jis bejėgis ją užvaldyti ir susilieti su ja. Stebėtina, kad Dostojevskio moterys žadina arba geidulį, arba gailestį, ir netgi tos pačios moterys sukelia šiuos skirtingus jausmus. Nastasiją Filipovną Myškinui sužadina begalinę atjautą, o Rogožinui - begalinį geidulį. Sonia Marmeladova, paauglio motina, sukelia gailestį, o Grušenka - geidulį. Versilovas geidžia Jekaterinos Nikolajevnos ir drauge gailestis vyrauja jo meilėje savo žmonai, toks pat geidulys persmelkia Stavrogino ir Lizos santykius, bet čia jis jau prigesęs ir užgniaužtas. Tačiau nei ypatinga atjautos, nei ypatinga geidulio valdžia nesusisieja su meilės objektu. Santuokinės meilės slėpinys nėra nei ypatingas geidulys, nei ypatinga atjauta, nors abu pradai sukuria būtent tokią meilę. Tačiau Dostojevskis tarsi nepažįsta tokios santuokinės meilės: dviejų sielų jungties į vieną sielą ir dviejų kūnų jungties į vieną kūną slėpinio. Todėl jo meilė pasmerkta žūčiai iš pat pradžių.

Įstabiausiai meilę Dostojevskis vaizduoja „Jaunuolyje": tai Versilovo meilė Jekaterinai Nikolajevnai. Versilovo meilė susieta su jo asmenybės susidvejinimu; ji irgi susidvejinusi: meilė-geidulys Jekaterinai Nikolajevnai ir meilė-gailestis jaunuolio motinai, savo teisėtai žmonai. Meilė jam nėra peržengimas savojo „aš" ribų, ji nėra atsigręžusi į kitą ir su juo nesieja. Ši meilė - Versilovo vidinė sąskaita su pačiu savimi, jo sava, uždara lemtis. Versilovo asmenybė visiems atrodo mįslinga, jo gyvenime yra kažkokia paslaptis. „Jaunuolyje", kaip ir „Velniuose", kaip ir daugelyje kitų kūrinių, Dostojevskis naudoja tą pačią meninę priemonę, - romano veiksmas prasideda po to, kai herojų gyvenime nutinka svarbūs įvykiai, nulemiantys tolesnius. Svarbiausias įvykis Versilovą ištiko anksčiau - užsienyje, o mūsų akyse jis grumiasi tik su to įvykio padariniais. Versilovo gyvenime moteris atlieka svarbų vaidmenį. Versilovas - „bobų pranašas". Tačiau ir jis netinka santuokinei meilei, lygiai kaip ir Stavroginas. Jis tikras Stavrogino giminaitis, tik - švelnesnis Stavroginas, jau brandesnio amžiaus. Mes regime jį išoriškai ramų, labai keistai ramų - lyg užgesusį vulkaną. Tačiau po šia ramybės kauke, po apatišku abejingumu slypi pašėlusios aistros. Slapta, beviltiška, pražūčiai pasmerkta Versilovo meilė Jekaterinai Nikolajevnai tarsi įkaitina ir išjudina visą kūrinio atmosferą. Nuo užslėptos Versilovo aistros visi aplink tarsi pašėlsta. Dostojevskiui tai būdinga, - vidinė žmogaus dvasios būsena, nors ir niekuo neišreikšta, atsispindi aplinkos atmosferoje. Savo pasąmonėje aplinkiniai patiria stiprų vidinį herojaus sielos gelmių poveikį. Tik prieš pat pabaigą prasiveržia beprotiška Versilovo aistra. Pasipila virtinė neapgalvotų jo veiksmų, apnuogina jo slaptąjį gyvenimą. Versilovo pasimatymas su Jekaterina Nikolajevna ir savo santykių aiškinimasis romano pabaigoje priskirtinas prie talentingiausių aistringos meilės pavaizdavimų. Pasirodė, kad vulkanas dar ne visiškai užgesęs. Ugninė lava, slypėjusi vidiniuose kloduose ir kaitinusi „Jaunuolio" atmosferą, pagaliau prasiveržė. „Aš jus sudeginsiu", - sako Versilovas Jekaterinai Nikolajevnai, ir atveria tais žodžiais savo meilės demoniškumą. Versilovo meilė visiškai beviltiška, be išeities. Jai nepažinus slėpinys ir jungties slaptumas. Joje vyriškoji prigimtis lieka atskirta nuo moteriškosios. Ši meilė beviltiška ne todėl, kad ji be atsako, ne, Jekaterina Nikolajevna myli Versilovą. Beviltiškumas glūdi uždaroje vyriškoje prigimtyje, negalėjime susijungti su antrąja savo puse, susidvejinime. Įstabi Stavrogino asmenybė dėl šio uždarumo ir susidvejinimo galutinai demoralizuojasi ir žūsta.

Dostojevskis nuosekliai tyrinėja geidulingumo problemą. Geidulingumas virsta paleistuvyste. Ji - ne fizinis, o metafizinis reiškinys. Susidvejinimas kyla iš savivalės.

Susidvejinimas lemia ištvirkimą, jame silpsta pilnatvė. Tik pilnatvė yra skaisti. O paleistuvystė - skaidą. Susidvejinęs, suskilęs, pasileidęs žmogus užsisklendžia savajame „aš", nebesugeba susijungti su kitu, žmogiškasis jo „aš" ima irti, jis myli ne kitą žmogų, o pačią meilę. Tikra meilė -visada mylėti kitą, o paleistuvystė - meilė sau. Paleistuvavimas yra savęs teigimas. O tai kelias į susinaikinimą. Nes žmogaus asmenybę stiprina eitis į kitą, susiliejimas su kitu. O pasileidimas - gili žmogaus vienatvė, mirtinas vienatvės šaltis. Visa tai Dostojevskis pavaizdavo nuostabiai įtaigiai. Svidrigailovo paveikslu pavaizduota, kaip organiškai kinta žmogaus asmenybė, kaip ji žūsta dėl nesuvaldomo geismingumo, pereinančio į nesulaikomą paleistuvystę. Svidrigailovas priklauso vaiduokliškai nebūties karalijai, jis kažkuo lyg ir nebe žmogus. Tačiau paleistuvystė visados prasideda savivale, melaginga savitaiga, užsisklendimu ir nenoru pažinti kitą. Mitios Karamazovo geismingumas - dar liepsninga stichija, jis turi ugningą žmogaus širdį, jame karamazoviškas ištvirkimas dar nepasiekia to šalčio stichijos, kuri yra viename Dantės pragaro rate. O štai Stavrogino geismingumas jau netekęs liepsningos stichijos, jo ugnis gesta. Prasideda ledu kaustanti mirtino šalčio zona. Stavrogino tragedija -tai nepaprastos, itin talentingos asmenybės išsekimas nuo besaikių, begalinių pagundų, nebesirenkant, nebepaisant nei ribos, nei formos. Per savivalę jis nebesugeba pasirinkti. Ir laiške Dašai šiurpiai skamba gęstančio Stavrogino žodžiai: „Aš visur bandžiau savo galią... Rodžiau ją sau ir kitiems visą savo gyvenimą, ir ji atrodė neišsenkanti... tačiau kaip įprasminti šią galią - štai ko niekados nežinojau ir dabar nežinau... Aš vis taip pat, kaip ir anksčiau, galiu užsigeisti padaryti kokį gerą darbą ir dėl to juntu malonumą. Aš bandžiau besaikiai ištvirkauti ir išsekinau savo jėgas; tačiau nemėgau ir nenorėjau ištvirkauti... Aš niekada negaliu prarasti proto ir niekaip negaliu patikėti idėja taip, kaip jis (Kirilovas). Aš netgi nesugebu taip atsiduoti idėjai." Madonos ir Sodomos idealai jam vienodai patrauklūs. Bet tai yra savivalės ir susidvejinimo nelaisvė, asmenybės pražūtis. Stavrogino lemtis parodo, jog be pasirinkimo ir be saiko trokšti visko, kas sudaro žmogaus esmę, yra tas pat, kaip ir nieko netrokšti, ir kad neišmatuojama galia, jeigu ji niekur nenukreipta, prilygsta visiškai bejėgystei. Begalinis, besaikis egoistiškumas Stavroginą priveda prie visiškos erotinės bejėgystės, iki absoliutaus nesugebėjimo mylėti moterį. Susidvejinimas pakerta asmenybės jėgas. Susidvejinimą teįmanoma įveikti tik konkrečia meile, nukreipta į konkretų objektą, - į Dievą, atmetus velnią, į Madoną, atmetus Sodomą, į konkrečią moterį, atmetus kvailą daugybės kitų moterų daugialypumą. Paleistuvystė yra nesugebėjimo pasirinkti pasekmė, prarastos laisvės ir prarasto valios centro rezultatas, panirimas į nebūtį, kaip bejėgiškų pastangų laimėti sau būtį rezultatas. Paleistuvystė yra pasyviausio pasipriešinimo pozicija. Paleistuvystę dera suvokti ne morališkai, bet ontologiškai. Būtent taip ir daro Dostojevskis.

Karamazovščina - tai geismingumo, praradusio savo pilnatvę, karalija. Geismas, išsaugantis žmogaus pilnatvę, yra pateisinamas, nes jis įsilieja į meilę kaip būtina jos dalis. Tačiau susidvejinęs geismas yra pasileidimas, jame atsiveria Sodomos idealas. Karamazovų karalystėje pražudoma žmogaus laisvė, ir tik Alioša ją atgauna per Kristų. Savo jėgomis žmogus neįstengė išvengti šios į nebūtį nešančios stichijos. Fiodoras Pavlovičius Karamazovas yra visiškai praradęs pasirinkimo laisvę. Jis pateko į kvailą daugialypį moteriškumo pasaulį. Jam nebeliko „nepadorių moterų", nebėra „plaštakių", jam ir Jelizaveta Smirdalė - moteris. Čia visai nebegalioja individualizacijos principas, tad asmenybė pražudoma. Tačiau paleistuvystė nėra pirmapradė, pražūtingai veikianti asmenybę. Ji - tai jau pasekmė, lemianti kitus asmenybės raidos pažeidimus. Paleistuvystė - pakrikimo išraiška. O šis pakrikimas - savivalės ir savo asmenybės iškėlimo vaisius. Anot genialios Dostojevskio dialektikos, savivalė žudo laisvę, savo asmenybės iškėlimas žudo asmenybę. Saugantis laisvę, saugantis asmenybę būtinai turi susitaikyti su tuo, kas yra virš jo „aš". Asmenybė siejasi su meile, bet su tokia meile, kuri nukreipia į jungtį su antruoju savimi. Kai meilės stichija apsiriboja tik savojo „aš" iškėlimu, ji kursto paleistuvystę ir žudo asmenybę. Plačiai atsivėrusi atjautos bedugnė - kitas meilės polius, - nebeišgelbsti asmenybės, neišguja geismų demono, nes ir atjauta gali sužadinti siautulingus geidulius, ir atjauta gali netapti žingsniu į kitą, susiliejimu su kitu. Ir geismingume, ir atjautoje glūdi amžinieji stichiniai pradai, be kurių meilė neįmanoma. Ir geismas, ir gailestis gali būti nuskaidrinti išvydus kito savęs veidą Dieve, susiliejus Dieve su kitu savimi. Tik tokia yra tikroji meilė. Dostojevskis neatskleidžia mums tikros erotinės meilės. Aliošos ir Lizos meilė negali būti toks pavyzdys. Nerastume Dostojevskio kūryboje ir Madonos kulto. Tačiau jis daug duoda tiriantiems tragišką meilės prigimtį. Štai čia vertingiausi jo atradimai.

Krikščionybė - meilės religija. Ir Dostojevskis suvokė krikščionybę pirmiausia kaip meilės religiją. Senolio Zosimos pamokymai, religiniai apmąstymai, išbarstyti įvairiuose jo raštuose, alsuoja krikščionybės dvasia pagal Joną. Rusiškasis Dostojevskio Kristus yra pirmiausia begalinės meilės skelbėjas. Tačiau, panašiai kaip vyro ir moters meilėje, Dostojevskis atskleidžia tragišką prieštarą ir artimo meilėje. Dostojevskis įstabiai mintijo, kad žmogų ir žmoniją galima mylėti meile be Dievo. Genialiame savo galia utopiniame ateities regėjime, papasakotame Versilovo, žmonės susieina vienas su kitu ir myli vienas kitą, todėl, kad išnyko didinga Dievo ir nemirtingumo idėja. „Aš įsivaizduoju, mano mielas, - sako Versilovas jaunuoliui, - kad mūšis jau baigėsi ir grumtynės nurimo. Po prakeikimų, purvo gumulų ir švilpimo stojo tyla, ir žmonės liko vieni, kaip kad troško: didi andainykštė idėja juos apleido; didis jėgų šaltinis, ligi šiolei juos maitinęs ir šildęs, tolsta kaip ta didžiulė, kviečianti saulė Klodo Loreno paveiksle, deja, tai jau lyg ir paskutinė žmonijos diena. Tada žmonės staiga suvokė, kad jie liko visiškai vieni, ir išsyk pajuto didžią savo našlaitystę. Mielas mano berniuk, aš niekad negalėjau suprasti nedėkingų ir nu-kvailėjusių žmonių. Likę našlaičiais žmonės tą pat valandėlę ėmė glaustis vienas prie kito vis arčiau ir meilingiau; jie būtų stvėręsi už rankų, suprasdami, kad dabar tik jie teliko vieni kitiems. Išnyktų didi nemirtingumo idėja ir reikėtų ją kažkuo pakeisti; tuomet visas didžiulis buvusios meilės perteklius Tam, kuris buvo Nemirtingumas, visų širdyse pavirstų meile gamtai, pasauliui, žmonėms, menkiausiai žolelei. Jie be galo pamiltų ir žemę, ir gyvenimą jau ypatinga, nebe ankstesne meile ir tokiu mastu, kokiu pamažėle vis labiau jaustų savo laikinumą bei baigtinumą. Jie aptiktų ir atskleistų tokius gamtos reiškinius ir slėpinius, apie kuriuos anksčiau nė nenutuokė, nes dabar į gamtą žvelgtų kitomis akimis - įsimylėjėlio žvilgsniu į mylimąją. Jie prabustų ir lėktų bučiuoti vienas kitą, skubėdami mylėti, suvokdami, jog dienos trumpos, ir tai viskas, kas jiems lieka. Jie dirbtų vienas kitam, kiekvienas atiduotų visa, ką turi, visiems ir vien tuo jie būtų laimingi. Kiekvienas vaikas žinotų ir jaustų, kad kiekvienas žmogus žemėje jam kaip tėvas ir motina. Tegul rytoj mano paskutinė diena, galvotų kiekvienas, žiūrėdamas į nusileidžiančią saulę; nors aš ir numirsiu, jie visi liks, o po jų liks jų vaikai. Ir ši mintis, kad jie liks, mylėdami ir virpėdami vienas dėl kito, atstotų mintį apie pomirtinį susitikimą. O, jie skubėtų mylėti, kad nuslopintų savo širdyse bet kurią liūdesio apraišką. Jie būtų orūs ir drąsūs savyje, tačiau taptų drovūs vienas kitam: kiekvienas drebėtų dėl kito gyvenimo ir laimės. Jie taptų vienas kitam švelnesni ir nesigėdytų to, kaip dabar, jie myluotų vienas kitą atidžių ir supratingu žvilgsniu, ir tame žvilgsnyje būtų meilė ir liūdesys." Šiuose stulbinančiuose skyriuose Versilovas piešia meilės be Dievo paveikslą. Tai - meilė, priešinga krikščioniškajai, ne iš Būties prasmės, o iš Būties beprasmybės, ne teigianti amžiną gyvenimą, o išnaudojanti praeinantį gyvenimo mirksnį. Tai - fantastinė utopija. Tokios meilės niekad nebus bedievėje žmonijoje; bedievėje žmonijoje bus tai, kas pavaizduota „Velniuose". Juk niekada neišsipildo tai, ką siūlo utopijos. Bet ši utopija labai svarbi, atskleidžiant Dostojevskio meilės idėjas. Bedievė žmonija turi tapti žiauri, naikinanti, paverčianti žmogų paprasčiausia priemone. Yra meilė žmogui Dieve. Ji parodo ir įtvirtina amžinam gyvenimui kiekvieno žmogaus kilnų veidą. Tik tokia ir yra tikroji, krikščioniška meilė. Ji siejasi su nemirtingumu, ji ne kas kita kaip nemirtingumo, amžino gyvenimo teigimas. Tai -pagrindinė Dostojevskio mintis. Tikra meilė susieta su asmenybe, asmenybė susieta su nemirtingumu. Ši samprata taikoma ir erotinei meilei, ir bet kuriai kitai žmogiškai meilei. Bet yra meilė žmogui ne Dieve, ji nemato amžinojo žmogaus paveikslo, kuris egzistuoja tik Dieve. Ji nenukreipta į amžiną nemirtingą gyvenimą. Tai - beasmenė, komunistinė meilė, kai žmonės tarsi sulimpa vienas su kitu, kad nebūtų taip baisu gyventi praradus tikėjimą Dievu ir nemirtingumu, tai yra gyvenimo Prasme. Tai - paskutinė žmogaus savivalės ir savo asmenybės iškėlimo riba. Bedieve meile žmogus atsižada savo dvasinės prigimties, savo pirmagimystės, jis išduoda savo laisvę ir nemirtingumą. Atjauta žmogui kaip nusižeminusiam, apgailėtinam sutvėrimui, beprasmės būtinybės žaislui yra paskutinė idealių žmogiškų jausmų priebėga, kai jau būna užgesusi bet kokia didi idėja ir prarasta Prasmė. Tačiau tai krikščioniška atjauta. Krikščioniška meilė kiekvieną žmogų vadina broliu Kristuje. Kristaus meilė kiekvieną žmogų vadina Dievo sūnumi. Kristaus meilė - tai Dievo sūnaus įžvalga į kiekvieną žmogų kaip į Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus privalo mylėti Dievą. Tai - pirmasis priesakas. O po jo seks meilės artimui priesakas. Mylėti žmogų tik todėl ir įmanoma, kad yra Dievas, visų Tėvas. Jo paveikslą ir panašumą privalome mylėti kiekviename žmoguje. Mylėti žmogų, jei Dievo nėra, vadinasi, žmogų laikyti Dievu. Ir tuomet žmogaus tyko kitas vaizdinys - žmogadievis, kuris turi praryti žmogų, paversti jį savo ginklu. Taigi meilė Žmogui neįmanoma, jei nėra meilės Dievui. Ir Ivanas Karamazovas sako, jog mylėti artimą neįmanoma. Antikrikščioniška meilė žmogui yra melaginga, apgaulinga. Žmogadievio idėja sunaikina patį žmogų, tik Dievažmogio idėja įtvirtina jį amžinybei. Bedievė, antikrikščioniška meilė žmogui ir žmonijai - pagrindinė „Legendos apie Didįjį inkvizitorių" tema. Mes dar grįšime prie jos. Dostojevskis daug kartų grįždavo prie šios temos - Dievo neigimo vardan socialinio eudomonizmo, vardan meilės žmogui, vardan žmonių laimės šiame trumpame žemiškame gyvenime. Ir kiekvieną sykį jo sąmonę nušviesdavo būtinybė susieti meilę su laisve. Meilės su laisve jungtis duota Kristaus paveikslu. Vyro ir moters meilė, artimo meilė tampa bedieve meile, jei prarandama dvasinė laisvė, jei išnyksta veidas, jei nėra joje nemirtingumo ir amžinybės. Tikroji meilė visada teigia amžinybę.

Pateikta iš:

Н.А. Бердяев. Миросозерцание Достоевского. Прага: УМСА -РК.Е83, 1923. Стр.112-Ж.

 

Populiariausi