Nikolajus Berdiajevas

 

(Iš N.Berdiajevo knygos "Erosas ir asmenybė")

 

IŠSIGELBĖJIMAS IR KŪRYBA

 

 

Iškiliausi visų krypčių krikščionių mistikai meilę Dievui ir susivienijimą su Juo laikė svarbesniais dalykais už asmeninį išganymą. Tačiau krikščionių ganytojai dažnai paviršutiniškai kaltindavo mistikus tuo, kad pastarųjų dvasinio gyvenimo esmė labai toli nuo asmeninio išganymo kelių, kad anie klaidžioja pavojingais mistinės meilės takais. Juk mistika ir asketizmas itin skirtingos dvasinio gyvenimo sritys. Mistikos savitumą galima suvokti skaitant teologo šv. Simeono Naujojo „Himnus". Krikščioniškoji mistika ir išganymą suvokia kaip nušvitimą ir atsi-naujinimą, sudievinantį būtybę, kuri įveikė savo užsisklendimą, tai yra nutolimą nuo Dievo. Sudievinimo idėja viršesnė nei išsigelbėjimo idėja. Tai įstabiai išreiškė teologas šv. Simeonas Naujasis: "Aš prisipildau Jo meilės ir grožio, ir spinduliuoju dieviška palaima ir saldybe. Susi-lieju su šviesa ir šlove: mano veidas, kaip ir mano Numylėtinio, švyti, ir visas mano kūnas skleidžia šviesą. Tada aš tampu gražesnis už gražiausius, turtingesnis už turtingiausius, būnu stipriausias iš stipriausių, didingesnis už valdovus ir daug doresnis už visus ne tik žemės ir to, kas esti žemėje, bet ir dangaus, ir viso, kas esti danguje, pavidalus." Čia aš cituoju ypač didį pravoslaviškųjų Rytų mistiką. Galėčiau parinkti nesuskaičiuojamą gausybę pavyzdžių iš Vakarų mistikos, lotynų arba germanų katalikų mistikos, patvirtinančių mintį, jog mistikos esmė nėra pastangos būti išganytam. Katalikiškoji mistika įveikė katalikų teologinę jurisdikciją, teisminę Dievo ir žmogaus santykių sampratą. Bosiueto bei Fenelono ginčas juk ir buvo teologo ginčas su mistiku. O mistikų kelyje visada būta nesavanaudžių, atsiskyrėlių, savęs išsižadėjusių, pajutusių, kad jie yra apimti neapsakomos meilės Dievui. Tačiau meilė Dievui - kūrybinė dvasios būsena, joje nerastume jokio pesimizmo, čia puoselėjamas išsilaisvinimas ir žmogiškos dvasios atskleidimas iš teigiamos pusės. O nuolankumas tėra priemonė, ji kol kas negatyvi.

Tik meilė Dievui yra tikslas, jis jau pozityvus dalykas, nes tai kūrybinis žmogiškosios prigimties pergalėjimas. Tačiau meilė Dievui yra taip pat dvasinių aukštumų, dieviškumo Žemėje meilė. Dieviškasis Erosas - tai dvasinis pakilimas, dvasinis augimas, dvasios kūrybinio būvio pergalė prieš slogią būseną, tie dygstantys dvasios sparnai, apie kuriuos šnekėjo Platonas „Fedroje". Teigiamas būties turinys yra meilė, kūrybinė, pergalinti meilė. Ji ne kokia nors ypatinga, kita gyvenimo pusė, meilė yra visas gyvenimas, jo pilnatvė. O pažinimas - taip pat meilės atskleidimas, mylinčiojo susiliejimas su savo objektu, su būtimi, su Dievu per pažinimą. Grožio kūrimas yra ir surastos meilės harmonijos būtyje raiška. Meilė - tai mylimojo atvaizdo amžinybėje ir Dieve teigimas, tai būties teigimas. Tačiau meilė Dievui neatskiriama nuo meilės artimui ir Dievo kūrinijai. Krikščionybė ir yra dievažmogiškos meilės atskleidimas. Mane gelbsti, vadinasi, mano prigimtį nuskaistina ne tik meilė Dievui, bet ir meilė žmogui. Meilė artimiesiems, broliams, darbai iš meilės įsilieja į mano išganymo, mano persikeitimo kelią. Į mano išganymo kelią įsilieja ir meilė gyvulėliams bei augalams, kiekvienai žolelei, akmenims, upėms ir jūroms, kalnams ir laukams. Šitaip gelbsčiuosi ir aš, šitaip gelbstisi ir pasaulis, taip aplanko nušvitimas. Negyvas abejingumas žmogui ir gamtai, visai gyvūnijai vardan išganymo yra šlykšti religinio egoizmo apraiška, žmogaus prigimties nususinimas, „širdimi atšalusių kastratų" ugdymas. Krikščioniška meilė neturėtų pavirsti „stikline meile" (kaip sako V. Rozanovas). Atsieta dvasinė meilė ir yra „stiklinė meilė". Tik mylintys visa savo dvasia, visa siela, kai siela persikeičia dvasioje, yra mylintys gyva, dievažmogiška meile. Kartais sutinkamas vienuoliškas asketiškas atšiaurumas žmonėms ir pasauliui, širdies atšalimas, visiškas abejingumas visokeriopai gyvybei ir kūrybai, ir yra krikščionybės išsigimimas, jos nuopuolis. Išmainydami meilės Dievui ir meilės artimui priesaką, duotą paties Kristaus, j išorinio susitaikymo ir nuolankumo priesaką, atšaldančią bet kokią meilę, krikščionys ir išsigimsta, nebesugeba aprėpti dieviškos krikščionybės tiesos. Reikia priminti, kad būtent pravoslavų Rytams itin artima kosminio persikūnijimo ir nušvitimo idėja. Vakarų krikščionybei artimesnė teisminio išteisinimo idėja. Iš čia Vakaruose ir kyla ypatingi ginčai dėl laisvės ir Dievo malonės, dėl tikėjimo ir geradarystės. Iš čia - autoriteto ir išorinio religinės tiesos kriterijaus paieškos. Tik mistikai pakildavo virš slogios Dievo Teismo idėjos, Dievo reikalavimų, kad žmogus pasiteisintų, idėjos, nes jie suvokė, kad Dievui reikia ne žmogaus pasiteisinimo, o jo meilės, jo perkeistos prigimties. Tai yra pagrindinė krikščioniškosios sąmonės problema. Ar išteisinime ir teisme, ar nepermaldaujamame Dievo teisingume slypi krikščionybės esmė, ar realiame persikeitime ir nušvitime, begalinėje Dievo meilėje? Teisminis krikščionybės supratimas, keliantis dabartinį dvasinį terorą, yra rūstus metodas, kuriuo krikščionybė auklėjo tautas, pasiduodančias kruviniems instinktams, žiauriems ir barbariškiems. Tačiau šiai sampratai prieštarauja daug tikriau suvokta krikščionybė - kaip meilės ir laisvės versmė. Žmogus pašauktas būti kūrėju ir dalyvauti Dievo kūrybos darbuose. Yra Dievo kvietimas, skirtas žmogui, ir į jį žmogus turi laisvai atsiliepti. Dievui visiškai nereikia nuolankių ir paklusnių vergų, amžinai drebančių ir egoistiškai užsiėmusių savimi. Dievui reikia sūnų, laisvų ir kuriančių, mylinčių ir narsių. Žmogus labai iškreipė Dievo atvaizdą ir priskyrė Jam savo iškrypusią ir nuodėmingą prigimtį. Visada tenka priminti apoteozinės teologijos tiesą: jeigu Dievui ir būtų galima prikišti afektyvumą, tai nedera jo įsivaizduoti, remiantis pačiais kvailiausiais žmogaus afektais. Juk dvasinis teroras ir dvasinė panika, kuriuos sukelia teisminė Dievo ir žmogaus santykių samprata, taip pat asmens išteisinimo bei išgelbėjimo padarymas krikščioniškojo tikėjimo esme kyla iš afektyvaus Dievo gyvenimo įsivaizdavimo, visiškai sulyginto su pačiu kvailiausiu afektyviu žmogaus gyvenimu. Tačiau Dievas per Sūnų apsireiškė kaip Tėvas, kaip begalinė meilė. Šitaip amžiams perkeičiama Dievo samprata, kaip rūstaus šeimininko, tūžmingo ir kerštingo Pono. „Nesiuntė Dievas savo Sūnaus, kad teistų pasaulį, bet kad jį išgelbėtų". „Pasiuntusiu Mane Tėvo yra tokia Valia, kad iš to, ką Jis man davė, nieko nepražudyčiau, bet viską prikelčiau paskutiniąją dieną..."

Žmogus pašauktas siekti tobulumo, panašaus į Dangaus Tėvo tobulumą. Krikščioniškasis apreiškimas - tai pirmiausia geroji žinia apie besiartinančią Dievo Karalystę, kurios ieškoti mums prisakyta pirmiausia. Juk Dievo Karalystės ieškojimas nėra vien tik asmeninio išganymo ieškojimas. Dievo Karalystė yra pasaulio perkeitimas, visuotinis prisikėlimas, naujasis dangus ir naujoji žemė.

Pateikta iš:

Н.А. Бердяев. Собрание сочинений. Париж, УМСА - РК.Е88, 1985. Т.2., стр. 23 - 26.

Populiariausi