Print

Michel Foucault

 

Seksualumo istorija

 

(1 skyrius iš M.Foucault knygos "Seksualumo istorija")

 

Pirma knyga

VALIA ŽINOTI

 

I SKYRIUS

 

MES – KITOKIE VIKTORIJIEČIAI

 

Ilgai mes kentėme Viktorijos laikų režimą, bet ir šiandien esą jis mus tebeslegia. Ant mūsų seksualumo – santūraus, nebylaus, veidmainiško – herbo esą tebepuikuojanti imperatoriškosios epochos šventeiva.

Sakoma, kad dar XVII amžiaus pradžioje būta šiokio tokio atvirumo. Beveik nelinkstama nieko slėpti; nebuvo tokios gausybės nutylėjimų, perdėto dalykų maskavimo; tai, kas neleistina, buvo nesivaržant toleruojama. Palyginti su XIX amžiumi, į tai, kas nešvanku, nepadoru, begėdiška, nebuvo griežtai žiūrima. Tiesioginiai gestai, nevaržomos kalbos, akivaizdūs nukrypimai nuo kodekso, viešai rodomi ir lengvai susiglaudžiantys kūnai, nesivaržant ir nesigėdijant besisukiojančių įžūlių vaikų, palydėti suaugusiųjų juoko; kūnai sukosi „poravimosi šokyje“.

Šį giedrą vidudienį esą užtemdė greitos sutemos, virtusios monotoniškomis Viktorijos laikų buržuazijos naktimis. Seksualumas dabar rūpestingai slepiamas. Jis keičia gyvenamąją vietą. Sutuoktinių šeima jį konfiskuoja. Ir absorbuoja jį visą, skirdama rimtam dauginimosi darbui. Apie seksą – nė žodžio. įstatymo pagrindas – teisėta ir besidauginanti pora. Ji iškyla kaip modelis, nustato normą, disponuoja tiesa, išsaugoja teisę kalbėti, neatskleisdama paslapties principo. Socialinėje erdvėje, kaip ir kiekvienuose namuose, vienintelė pripažinta, tačiau utilitarinė ir produktyvi seksualumo vieta – tėvų kambarys. Visam kitam lieka tik nublankti: padorus elgesys vengia kūniškumo, švankūs žodžiai nuskurdina kalbą, o sterilų seksą, jeigu jis tebesispyrioja ir pernelyg afišuojasi, imama laikyti nenormaliu; jis gauna atitinkamą statusą ir patirs jam taikomas sankcijas.

Tai, kas nepaklūsta giminės pratęsimo principui ir neprisitaiko prie jo reikalavimų, nebeturi nei vietos, nei teisės egzistuoti. Išguita, paneigta, nutildyta. Ne tik šito nėra, bet ir negali būti, ir tai bus panaikinta, vos spėjus pasireikšti – veiksmais ar žodžiais. Pavyzdžiui, žinoma, kad vaikai nejaučia lytinio potraukio, štai dėl ko jiems tai reikia uždrausti; drausti, kad apie tai kalbėtų, užsimerkti ir užsikimšti ausis, kai tik jie sumanys savo lytį apreikšti; štai dėl ko privalu įpiršti visuotinę tylą. Taigi tokia esanti slopinimo esmė ir tuo ji skiriasi nuo draudimų, kuriuos įtvirtina paprasti baudžiamieji įstatymai: ji veikia kaip nuosprendis išnykimui, kaip tylos priesakas, kaip nebūties teigimas pagaliau įtvirtinant nuostatą, kad apie visa tai nėra ko kalbėti, nėra į ką žiūrėti nei ką žinoti. Štai tokia šlubuojančia logika esą vadovavosi mūsų buržuazinių visuomenių veidmainystė. Vienaip ar kitaip ji priverstų daryti kai kurias nuolaidas, jei iš tiesų reikia duoti kelią nelegaliam seksui, tegu jis triukšmauja kitur: ten, kur jį galima įrašyti jei ne į gamybos, tai bent jau į pelno apyvartą. Viešnamis ir ligoninė yra tos privilegijuotos vietos: prostitutė, klientas ir suteneris, psichiatras ir jo isterikė – šie „naujieji viktorijiečiai“, kaip pasakytų Stephenas Marcusas, – regis, klastingai ir tyliai įterpė malonumą tarp daugelio daiktų, kurių vertę įmanoma apskaičiuoti; keičiamasi slapta įteisintais žodžiais bei gestais, mokant už juos didžiulius pinigus. Tik ten laukinis seksas turėjęs teisę įgauti realius, nors ir labai fragmentiškus, pavidalus ir pasireikšti nelegaliais, ribotais, įslaptintais diskursais. Visur kitur naujųjų laikų puritonizmas esą bus priverstas paklusti savo trilypiam – draudimo, nebūties ir nebylystės – dekretui. Vadinasi, mes jau nusikratėme tų dviejų ilgų amžių, kurių seksualumo istoriją esą reikėtų pirmiausia skaityti kaip vis didėjančio slopinimo kroniką? Ir vėl mums sakoma – tik vos vos. Gal šiek tiek Freudo dėka. Tačiau kiek įtarumo, kiek medicininio apdairumo, mokslingų nukenksminimo garantijų ir kiek atsargumo priemonių, kad viską išlaikytume ten, kur galima nebijoti „persistengti“, pačioje saugiausioje ir diskretiškiausioje erdvėje – tarp psichoanalitiko kušetės ir diskurso: dar vienas svarbus pasikuždėjimas lovoje. O ar galėtų būti kitaip? Mums aiškinama, jeigu pradedant klasikiniu amžiumi slopinimas iš tikrųjų buvo fundamentalus būdas susieti valdžią, žinojimą ir seksualumą, tai juo atsikratyti nėra taip paprasta: tam reikėtų bent jau valia žinoti pažeisti įstatymus, panaikinti draudimus, įsileisti žodį, atgaivinti realų malonumą ir pertvarkyti valdžios mechanizmus, nes ir menkiausias tiesos blyksnis yra politiškai sąlygotas. Tokių rezultatų negalime laukti iš paprastos medicininės praktikos ar teorinio, nors ir griežto, diskurso. Štai ir demaskuojamas Freudo konformizmas, normalizuojančios psichoanalizės funkcijos, nepaprastas drovumas, slypintis už didžiųjų Reicho užmojų, taip pat visi tie integracijos efektai, kurių siekia „mokslas“ apie seksą arba šiek tiek įtartina seksologinė praktika.

Toks diskursas apie šiuolaikišką sekso slopinimą labai gyvybingas. Aišku, dėl to, kad nesunku jį palaikyti. Jį apsaugo rimta istorinė bei politinė garantija; XVII amžiuje sukūrus slopinimo erą, po tyro oro ir nevaržomos žmogiškos raiškos šimtmečių, toliau jis siejamas su kapitalizmo išsivystymu, nes esąs lengvai pritapęs prie buržuazinės santvarkos. Nedidelė sekso ir jo peršamos patirties kronika tuojau persikelia į ceremoningą madų gamybos istoriją ir tampa reikšminga. Paaiškinti gali iš paties fakto išplaukiantis principas: seksą taip uoliai mėginama užgniaužti dėl to, kad jis nedera prie visuotinio, intensyvaus įdarbinimo; ar galima leisti, kad tokiu metu, kai sistemingai eksploatuojama darbo jėga, ji išsisklaidytų mėgaujantis kitokiais malonumais, išskyrus minimaliausius, kurie jai leidžia atsigaminti? Galbūt nelengva tirti seksą ir jo padarinius; tačiau jų slopinimas, priešingai, lengvai analizuojamas. Tad sekso byla – jo laisvės, jo pažinimo bei teisės apie jį kalbėti – visai teisėtai susieta su garbinga politika, nes seksas taip pat siejamas su ateities planais. Įtarus žmogus galbūt klaustų savęs, ar tiek apdairumo, labai rimtai ieškant krikšto tėvo sekso istorijai, neturi ankstesnio drovumo žymės, tarsi tam, kad šis diskursas būtų palaikomas arba priimtas, reikėtų mažiausiai tokių dirbtinai jo vertę keliančių koreliacijų.

Tačiau gal yra kita priežastis, dėl kurios mums atsidėkojama už tai, kad seksas ir valdžios santykiai įvardijami kaip slopinimas: tai galėtume pavadinti sakytojo nauda. Jeigu seksas užgniaužiamas, tai yra siekiama jį uždrausti, pasmerkti nebūčiai ir nebylystei, vien jau faktas, kad apie tai kalbame, ir kalbame apie jo slopinimą, atrodo kaip sąmoningas taisyklių laužymas. Sakytojas tam tikra prasme atsiduria už įstatymo ribų; jis tą įstatymą verčia aukštyn kojomis, bent kiek paankstindamas būsimą išsivadavimą. Iš čia tas iškilmingumas, šiandieną pastebimas kalbant apie seksą. Pirmieji XX amžiaus demografai ir psichiatrai manė, kad, primindami seksą, privalo atsiprašyti, jog atkreipė savo skaitytojų dėmesį į tokį niekingą, nereikšmingą objektą. Po daugelio dešimtmečių apie tai tebekalbame šiek tiek pozuodami: suvokdami, kad nesiskaitoma su įsigalėjusia tvarka, kalbama balsu, kurio tonas rodo užsiimant ardomąja veikla, susimokius prieš dabartį ir kreipiantis į ateitį su viltimi, kad, mums padedant, ji greičiau ateis. Kažkokia maišto dvasia, pažadėta laisvė, kitokio įstatymo valdomi laikai lengvai prasismelkia į šį diskursą apie sekso prievartą. Jame suaktyvinamos kai kurios senosios tradicinės pranašystės funkcijos. Geras seksas rytdienai. Kadangi mes šį slopinimą teigiame, santūriai pripažįstame kartu egzistuojant tai, ką baimė pasirodyti juokingam ar kartėlis dėl istorijos pamokų daugeliui mūsų trukdo sugretinti: revoliuciją ir laimę arba revoliuciją ir kitokį – naujesnį, gražesnį kūną, arba dar: revoliuciją ir malonumą. Kalbėti apie valdžią, pasakyti tiesą ir pažadėti džiaugsmą, susieti vieną su kitu įkvėpimą, išvadavimą ir gausybę palaimos akimirkų, palaikyti diskursą, kuriame susipina aistra žinoti, valia pakeisti įstatymą ir išsvajotas malonumų sodas – štai kas mumyse palaiko atkaklų norą kalbėti apie seksą slopinimo terminais; štai kas galbūt paaiškina tą prekinę vertę, kurią suteikiame ne tik viskam, kas apie tai sakoma, bet ir tam, į ką paprasčiausiai įsiklausome ir kas trokšta sukelti įspūdį. Šiaip ar taip, esame vienintelė civilizacija, kurioje mokama (seksologams ir psichoanalitikams) už tai, kad išklausoma kiekvieno išpažintis apie savo seksą, tarsi noras apie tai kalbėti ir dėmesys, kurio tikimasi, daug didesni už galimybę slapčia ką nugirsti, tad kai kurie net išnuomojo savo ausis.

Tačiau už šį ekonominį interesą, man atrodo, svarbesnis mūsų laikais buvimas tokio diskurso, kuriame susipina seksas, tiesos apreiškimas, pasaulio tvarkos apvertimas, kitokios aušros paskelbimas ir tam tikros palaimos pažadas. Šiandien kaip tik seksas palaiko senovišką, Vakarams tokią įprastą ir svarbią pamokslavimo formą. Griežtas pamokslas apie seksą, turėjęs subtilių teologų ir oratorių iš liaudies, jau prieš kelis dešimtmečius apkeliavo mūsų visuomenę; jis demaskavo senąją tvarką, atskleidė veidmainystę, pašlovino teisę į atvirumą bei tikroviškumą ir vertė pasvajoti apie kitokią valstybę. Prisiminkime pranciškonus ir paklauskime savęs, kaip galėjo atsitikti, kad lyrizmas, pamaldumas, ilgai lydėjęs revoliucingumą pramoninėse Vakarų visuomenėse, bent jau nemaža dalimi persikelia į sekso sritį.

Tad užgniaužto sekso idėja nėra vien teorijos dalykas. Teigiant seksualumą, kuris niekada nebus labiau prislopintas kaip veidmainiškos, užsivertusios darbais ir sąskaitomis buržuazijos laikais, jis suporuojamas su pompastišku diskursu, kurio tikslas – sakyti tiesą apie seksą, praplėsti jo vaidmenį tikrovėje, panaikinti jį valdantį įstatymą, pakeisti jo ateitį. Priespaudos formuluotė ir pamokslo forma sąlygoja viena kitą, ir abi nuo to sutvirtėja. Teiginys, kad seksas nėra užgniaužtas, ar, greičiau, tvirtinimas, kad sekso ir valdžios santykis nėra slopinimo santykis, rizikuoja likti skurdžiu paradoksu. Tai reiškia ne vien atsisakymą visų priimto požiūrio. Tai reiškia pasipriešinimą bet kokiai organizacijai, visokiems ją valdantiems diskursyviems „interesams“.

Remdamasis tokiu požiūriu, ir norėčiau supažindinti su daugeliu istorinių tyrinėjimų, kuriems įvadas ir pirmoji apžvalga yra ši knyga; čia nužymimi keli istoriškai svarbūs punktyrai ir apžvelgiamos kai kurios teorinės problemos. Trumpai tariant, turima omenyje visuomenė, kuri daugiau kaip šimtmetį plaka save dėl veidmainystės, gražbyliauja apie pačios inspiruotą tylą, atkakliai gilinasi į tai, ko nepasako, išduoda valdžią, kurios įsakus vykdo, ir žada atsikratyti įstatymų, kurie jai leidžia veikti. Norėčiau apžvelgti ne tik šiuos diskursus, bet ir jų varomąją jėgą bei juos palaikančius strateginius tikslus. Nekeliu klausimo, kodėl esame užgniaužti, bet kodėl taip karštai, su tokia pagieža kalbame apie artimiausią praeitį, dabartį ir save pačius, sakydami, kad esame užgniaužti? Kokia spyruoklė išsviedė teiginį, kad seksas paneigtas, kad pabrėžtinai jį slepiame, dangstome nutylėjimais, o tuo pat metu kalbame apie jį aiškiai, stengiamės jį parodyti visiškai realiai, teigiamai vertiname jo galią ir padarinius? Aišku, visiškai pagrįstai būtų galima klausti, kodėl taip ilgai seksas asocijavosi su nuodėme, iš kur atsirado toks asociatyvinis ryšys, ir susilaikyti nuo visuotinio ir skuboto sprendimo, kad seksas buvo „pasmerktas“; tačiau reikėtų taip pat paklausti, kodėl šiandien taip smarkiai save kaltiname kadaise padarę nuodėmę? Kokiu keliu eidami „prasikaltome“ seksui? Argi nesame gana keista civilizacija, sau prisipažįstanti ilgą laiką – ir netgi šiandien – „nusidėjusi“ seksui piktnaudžiaudama valdžia? Kaip įvyko toks posūkis, kad, viliantis mus išvaduoti iš nuodėmingos sekso prigimties, esame gniuždomi dėl didelės istorinės klaidos, kuri iš tiesų padaryta, nes įsivaizdavome šią prigimtį kaltą, ir tokia pažiūra turėjo pražūtingų padarinių?

Bus pasakyta, kad daug žmonių šiandien pritaria šiam slopinimui, nes istoriškai jis yra akivaizdus. Kadangi apie jį tiek daug ir taip seniai kalbame, vadinasi, slopinimas yra giliai įleidęs šaknis, tos jo šaknys ir motyvai rimti. Jis taip stipriai paveikė seksą, jog vien denonsavimo nepakaks iš jo išsivaduoti, reikės ilgai dirbti. Ir juo ilgiau, aišku, dėl to, kad valdžios savybė – o ypač tokios valdžios, kuri veikia mūsų visuomenėje – yra represyvumas ir itin atidus nenaudingos energijos, malonių įgeidžių ir nepriimtino elgesio slopinimas. Tad reikia susitaikyti su mintimi, kad išsivadavimo iš šios represinės valdžios rezultatai bus pastebimi negreitai; mėginimas kalbėti apie seksą laisvai ir realiai jį pripažinti yra toks svetimas pagrindinei jau dabar tūkstantmetės istorijos linijai, toks priešiškas dar ir valdžios vidiniam mechanizmui, kad šis sumanymas ilgai trypčios vietoje, kol pavyks jį įgyvendinti.

Vis dėlto šiai, kaip pavadinčiau, „slopinimo hipotezei“ galima priešpriešinti tris esmines abejones. Pirmoji: ar iš tiesų sekso slopinimas yra istorinė realybė? Ar iš tikrųjų tai, kas atsiskleidžia iš pirmo žvilgsnio ir leidžia iškelti pradinę hipotezę, yra XVII amžiuje susiformavusio režimo, kuriame seksas slopinamas, stiprinimas arba gal įtvirtinimas? Tai grynai istorinis klausimas. Antra abejonė: ar valdžios mechanizmas, ypač toks, koks yra mūsų visuomenėje, didžiąja dalimi kaip tik yra represinis? Ar draudimai, cenzūra, neigimas tikrai yra tos formos, kuriomis apskritai reiškiasi valdžia galbūt bet kurioje visuomenėje, taigi ir mūsiškėje? Klausimas ir istorinis, ir teorinis. Pagaliau trečia abejonė: ar represijai skiriamas kritinis diskursas susikirs su iki tol netrikdomai veikusiu valdžios mechanizmu ir užtvers jam kelią, ar jis yra tik dalis to paties istoriškai sąlygoto raizginio, kurį nusako (ir, žinoma, iškreipia) pavadindamas „slopinimu“? Ar iš tiesų yra istorinis pertrūkis tarp slopinimo epochos ir kritinės slopinimo analizės? Tai ir istorinis, ir politinis klausimas. Šioms trims abejonėms nepakanka sukurti simetriškų ir priešingų kontrahipotezių, nepakanka pasakyti: kapitalistinėse ir buržuazinėse visuomenėse seksualumas toli gražu nebuvo užgniaužtas, o priešingai – visuomet galėjo laisvai reikštis; taip pat nepakanka pasakyti: tokiose visuomenėse kaip mūsiškė valdžia greičiau yra tolerantiška, o ne represinė ir veltui slopinimo kritika dedasi, kad yra nepriklausoma – iš tikrųjų ji yra dalis daug anksčiau už ją prasidėjusio proceso ir priklausomai nuo to, kaip šis procesas bus suprastas, ji pasirodys arba kaip naujas epizodas švelninant draudimus, arba kaip gudresnė ir labiau įslaptinta valdžios forma.

Abejonės, kurias norėčiau priešpriešinti slopinimo hipotezei, greičiau nukreiptos ne į tai, kad norima parodyti ją esant klaidingą, bet į tai, kad ją įspraustume į šiuolaikiškų visuomenių, pradedant nuo XVII amžiaus, bendrą diskursų apie seksą visumą. Kodėl imta kalbėti apie seksualumą ir kas apie jį pasakyta? Kokie buvo tokio kalbėjimo padariniai valdžios baruose? Kokie yra ryšiai tarp šių diskursų, jų padarinių valdžiai ir jų investuotų malonumų? Koks per tai formavosi žinojimas? Trumpai tariant, kalbama apie tai, kaip nustatyti – pripažįstant jo veiklą ir teisę egzistuoti – tokį valdžios žinojimo malonumo režimą, kuris ir palaiko diskursą apie žmonių seksualumą. Tad pagrindinis klausimas (bent jau iš pradžių) – ne tiek sužinoti, ar seksui tariama taip ar ne, ar formuluojami draudimai, ar leidimai, ar pabrėžiama jo reikšmė, ar paneigiami padariniai, ar nubausti yra jį apibūdinantys žodžiai, bet atsižvelgti į patį faktą, kad apie jį kalbama, į tuos, kurie apie jį kalba, į vietas ir požiūrius, kurie išryškėja kalbant, į institucijas, kurios skatina apie tai kalbėti, renka ir skleidžia tai, kas apie jį sakoma, trumpai tariant, svarstyti globalinį „diskurso faktą“, sekso „įtraukimą į diskursą“. Tada pasidaro svarbu sužinoti ir kokiomis formomis, kokiais kanalais, kokiais diskursais valdžia prasibrauna iki subtiliausio ir individualiausio elgesio, kokiais būdais ji gali pasiekti retas, vos pastebimas troškimo formas, kaip ji perpranta ir kontroliuoja kasdienį malonumą – visa tai pasiekiama ne tik tokiais veiksmais kaip atmetimas, trukdymas, diskvalifikacija, bet ir skatinimu, intensifikacija, žodžiu, – „polimorfinės valdžios technika“. Iš čia pagaliau paaiškėja, kad svarbu ne nustatyti, ar šie diskursai ir šie valdžios veiksmai padeda dėstyti tiesą apie seksą, ar, priešingai, yra skirti jai nuslėpti, bet išryškinti tą „valią žinoti“, kuri jiems tarnauja kaip ramstis, o kartu ir instrumentas.

Norėčiau būti teisingai suprastas; netvirtinu, kad nuo klasikinės epochos seksas nebuvo draudžiamas arba jam kliudoma, nebuvo maskuojamas arba nepripažįstamas; net neperšu minties, kad nuo šio momento minėtų kliūčių jis turėjo mažiau negu anksčiau. Nesakau, kad sekso draudimas yra tik jaukas; bet teigiu, kad jauku tampa siekis tokį draudimą paversti fundamentaliu bei konstruojančiu elementu, kuriuo remiantis būtų galima parašyti istoriją iš to, kas, pradedant šiuolaikine epocha, buvo pasakyta apie seksą. Visi šie neigiami elementai – draudimai, atmetimai, cenzūra, neigimas, – kuriuos slopinimo hipotezė jungia į vieną didesnį mechanizmą, skirtą sakyti „ne“, be abejo, yra tik sudedamosios dalys, atliekančios lokalinį ir taktinį vaidmenį įtraukiant į tą diskursą, į tą valdžios techniką, į tą valią žinoti, kurie toli gražu neapsiriboja vien savimi.

Žodžiu, norėčiau atskirti šią analizę nuo privilegijų, kurios paprastai taikomos retenybėms užlaikyti ir išretinimo principams, kad, priešingai, ieškočiau diskurso instancijų (kurios irgi, aišku, toleruoja nutylėjimus), valdžios instancijų (kurių funkcija kartais yra draudimas), žinojimo instancijų (dėl kurių dažnai patenka į apyvartą įvairios klaidos ar sistemingi netikslumai); norėčiau parašyti šių instancijų ir jų transformacijų istoriją. Štai atrodo, kad šiuo požiūriu atlikta pirmoji apžvalga leidžia spręsti, jog nuo XVI amžiaus pabaigos sekso „įtraukimas į diskursą“ nepatyrė apribojimų, priešingai, – pakluso besiplečiančiam kurstymo mechanizmui; kad veikiančios seksą techninės valdžios priemonės tarnavo ne griežtos atrankos principui, bet, priešingai, įvairioms seksualumo formoms skleisti ir diegti, ir kad valia žinoti nesuklupo prieš tabu, o užsispyrė – be abejo, daugybę kartų klysdama – kurti mokslą apie seksualumą. Kaip tik šiuos veiksmus – eidamas lyg ir paskui slopinimo hipotezę ir draudimo ar atmetimo faktus, į kuriuos ji kreipia – norėčiau dabar schemiškai apibūdinti, pradėdamas nuo kelių reikšmingų istorinių faktų.