Michel Foucault

 

Seksualumo istorija

 

Slopinimo hipotezė (2 skyrius iš M.Foucault knygos "Seksualumo istorija")

 

II SKYRIUS

SLOPINIMO HIPOTEZĖ

 

  1. Pabudimas diskursams

 

XVII amžius: tai esą slopinimo epochos pradžia, būdingo vadinamosioms buržuazinėms visuomenėms slopinimo, iš kurio mes galbūt dar neišsivadavome. Nuo tol įvardyti seksą esą tapo sunkiau ir rizikingiau. Tarsi tam, kad būtų realiai sutvardytas, iš pradžių reikėjo neleisti apie jį kalbėti, imti kontroliuoti laisvą jo judėjimą diskurse, išstumti jį iš pasakytų dalykų ir prislopinti žodžius, kurie pernelyg primena jo buvimą. Netgi patys šie draudimai sakytum baiminosi jį įvardyti. Netardama nė žodžio, naujųjų laikų drova esą pasiekusi, kad apie jį nekalbama žaidžiant vien kits į kitą nurodančiais draudimais: nebylystės, priverstos tylėti, įtvirtina tylą. Cenzūra.

Tačiau, stebint nesibaigiančias trijų paskutinių amžių transformacijas, tie dalykai atrodo visai kitaip: sekso klausimais regimas tikras diskursinis sprogimas. Čia reikia kai ką paaiškinti. Visai gali būti, kad vyko labai griežtas leistino žodyno valymas. Visiškai įmanoma, kad buvo nustatyti tikri užuominų ir metaforų retorikos kodeksai. Be abejo, naujos padorumo taisyklės perkošė žodžius: tai policinė pasakymų priežiūra. Sakymas taip pat kontroliuojamas: daug griežčiau buvo nurodyta, kur ir kada negalima apie tai kalbėti; kokiose situacijose, tarp kokių kalbančiųjų ir esant kokiems socialiniams santykiams; taip buvo nustatytos jei ne visiškos tylos, tai bent takto ir santūrumo sferos: pavyzdžiui, tarp tėvų ir vaikų, auklėtojų ir mokinių, šeimininkų ir tarnų. Beveik tikra, kad egzistavo visa apribojimų sistema. Ji integravosi į tą kalbos ir šnekos politiką – viena vertus, spontanišką, o kita vertus, suderintą, – kuri klasikinėje epochoje lydėjo socialinius perskirstymus.

Užtat diskursuose ir jų sferose viskas klostėsi beveik priešingai. Diskursai apie seksą – specifiniai, skirtingi ir savo forma, ir objektu – nesiliovė daugintis: nuo XVIII amžiaus diskursinės fermentacijos tempai smarkiai padidėjo. Šiuo atveju nesvarstau apie galimą „neleistinų“ diskursų dauginimąsi, pažeidimo diskursus, kurie atvirai vadina seksą naujai įvertintos nekaltybės įžeidimu ar jai skirtomis patyčiomis; sugriežtinus padorumo taisykles, greičiausiai buvo gautas priešingas rezultatas: padažnėjo nepadorių šnekų ir jos buvo labai vertinamos. Tačiau svarbiausia – daugėjo diskursų apie seksą pačiuose valdžios baruose: institucijos kurstė apie tai kalbėti, ir kalbėti vis daugiau; valdžios instancijos geidė apie jį girdėti ir vertė seksą reikštis, aiškiai viską artikuliuojant ir be paliovos kaupiant detales.

Štai kad ir katalikų ganytojiška praktika bei atgailos sakramentas po Tridento Susirinkimo. Pamažu pridengiamas nuogumas klausimų, kuriuos formulavo išpažinčių instrukcijos ir kurių nemažai dar buvo paplitę XVII amžiuje. Dabar jau vengiama gilintis į detales, kurias tokie autoriai kaip Sanchezas arba Tamburinis ilgai laikė būtinomis, kad išpažintis būtų visapusiška: abipusė partnerių padėtis, priimtos pozos, gestai, prisilietimai, tikslus pasitenkinimo momentas – pedantiška paties lytinio akto apžvalga. Vis įsakmiau rekomenduojamas santūrumas. O dėl nusižengimų skaistybei, tai reikia didžiausio atsargumo: „Ši materija panaši į dervą, kuri, nors ir kaip ją vartytum, net jeigu tik norėtumei nukrėsti tolyn nuo savęs, vis viena palieka dėmes ir visada sutepa1“ . Vėliau Alfonsas Liguoris pasiūlys pradėti – kad būtų galima, reikalui esant, tuo ir apsiriboti, ypač su vaikais – nuo „aplinkinių ir ne visai aiškių“2  klausimų.

Tačiau galima kiek nori galąsti liežuvį. Prisipažinimų, liečiančių kūną, sfera nepaliaujamai plečiasi, nes visuose katalikiškuose kraštuose kontrreformacija siekia dažnesnių negu kartą per metus išpažinčių, nes ji bando įpiršti pedantiškos savianalizės taisykles. Ypač dėl to, kad ji skiria vis daugiau dėmesio atgailai – gal net kai kurių kitų nuodėmių sąskaita – už bet kokius pataikavimus kūnui: mintimis, troškimais, gašliais įsivaizdavimais, gardžiavimusi malonumais, judesiais, jungiančiais sielą ir kūną, – visa tai nuo šiol, ir su visomis, beje, detalėmis, turi tapti žaidimu, kuriame susivienija išpažintis ir valdymas. Pagal naujus ganytojiškuosius nuostatus seksas turi būti įvardijamas ypač atsargiai; bet jo aspektus, koreliacijas, padarinius privalu sekti iki pačių subtiliausių atšakų: susimąstymą persmelkęs šešėlis, per ilgai sąmonėje užlaikytas vaizdas, neužkirstas kelias bendrininkauti kūno mechanikai ir lengvažiūrei dvasiai – visa tai turi būti išsakyta. Dviguba evoliucija mėgina paversti kūną visų nuodėmių želmeniu ir perkelti svarbiausią paties akto momentą į labai sunkiai suvokiamas ir formuluojamas troškimo miglas; tai yra blogis, persmelkiantis visą žmogaus esybę ir besireiškiantis slapčiausiomis formomis, todėl „stropiai ištyrinėkit visas savo sielos galias, atmintį, suvokimą, valią. Tiksliai ištirkite visus savo pojūčius… Dar kartą pasverkite visas savo mintis, visus ištartus žodžius ir kiekvieną savo veiksmą. Ištirkite net savo sapnus, norėdami sužinoti, ar būdraudami nedavėte jiems savo sutikimo… Pagaliau ar nemanote, kad tokioje jautrioje ir pavojingoje medžiagoje yra kažko smulkaus ir lengvabūdiško“3 . Taigi įpareigotas ir dėmesingas diskursas privalo pereiti kūno ir sielos susijungimo linija, kiekvienu jos išlinkimu: nuodėmėje jis išryškina nepertraukiamas kūno gyslas. Prisidengiant kalba, kurią norima išgryninti taip, kad seksas joje daugiau nebūtų tiesiogiai įvardytas, juo ima rūpintis ir, sakytume, persekioti – diskursas, siekiantis jam nepalikti nei vienos slaptos kertelės, nei minutės atokvėpio.

Galbūt čia pirmą kartą iškyla – visuotinio suvaržymo forma – šis, toks būdingas šiuolaikiniams Vakarams, priesakas. Kalbu ne apie įsipareigojimą pripažinti nusižengimus sekso įstatymams, kaip to reikalauja tradicinė atgaila, bet apie beveik nepabaigiamą užduotį kalbėti, kalbėti sau ir kitam, ir kuo dažniau, apie visa, kas tik gali būti susiję su ta malonumų žaisme, tais nesuskaičiuojamais pojūčiais ir mintimis, kurie per kūną ir sielą yra kiek nors giminingi seksui. Šis sekso „įtraukimo į diskursą“ projektas susiformavo jau seniai, vienuoliškoje ir asketizmo tradicijoje. XVII amžius tai pavertė taisykle visiems. Sakysite, kad tikrovėje tai galėjo būti taikoma tik negausiam elitui, tuo tarpu daugybė tikinčiųjų, einančių išpažinties tik kelis kartus per metus, išvengė tokių sudėtingų priesakų. Tačiau neabejotinai yra svarbu tai, kad šis įsipareigojimas buvo iškeltas bent jau kaip idealas kiekvienam doram krikščioniui. Nustatytas imperatyvas: ne tik išpažinti įstatymui prieštaraujančius veiksmus, bet ir stengtis paversti savo troškimą – kiekvieną troškimą – diskursu. Jei tik įmanoma, niekas negali išvengti šio formulavimo, nors jam vartojami žodžiai ir būtų rūpestingai neutralizuoti. Krikščioniškieji ganytojai kaip fundamentalią pareigą įrašė užduotį, kad visa, kas turi ryšį su seksu, būtų perleista per begalinį žodžių malūną 4. Kai kurie uždrausti žodžiai, padorūs posakiai, visokiausia žodyno cenzūra – visa tai galėjo būti tik antraeilės priemonės ar būdai šią priklausomybę paversti moraliai priimtina ir techniškai naudinga.

Būtų galima nubrėžti liniją, kuri eitų tiesiai nuo XVII amžiaus ganytojiškųjų nuostatų į tai, kas tapo jų projekcija literatūroje, beje, „skandalingoje“ literatūroje. Sakyti viską, – kartoja dvasiniai vadovai, – „ne tik apie atliktus veiksmus, bet ir apie geidulingus prisilietimus, visus netyrus žvilgsnius, visokias nešvankias kalbas… kiekvieną mintį, kuriai buvo pritarta“5. De Sade’as perteikia priesaką žodžiais, kurie, regis, perrašyti iš traktatų, teikiančių dvasinės veiklos instrukcijas: „Reikia, kad jūsų pasakojimuose būtų kuo daugiau ir plačiau išdėstytų detalių; apie jūsų išpažintą aistrą, kiek ji susijusi su žmonių papročiais ir charakteriais, galime spręsti tik tuomet, jeigu nenuslepiate nė vienos aplinkybės; ir menkiausios smulkmenos be galo svarbios tam, ko mes laukiame iš jūsų pasakojimų“ 6. XIX amžiaus pabaigos My Secret Life (Slaptasis gyvenimas)  anoniminis autorius dar klausė to paties priesako; aišku, bent jau išoriškai, jis buvo paprasčiausias ištvirkėlis; tačiau jam kilo mintis savo gyvenimą, kurį beveik ištisai paskyrė seksui, dubliuoti pačiu skrupulingiausiu kiekvieno jo epizodo apsakymu. Dėl to kartais atsiprašo, reikšdamas susirūpinimą jaunuolių auklėjimu, – tas pats, kuris išspausdino (tik keliais egzemplioriais) tuos vienuolika tomų, skirtų savo seksualiniams nuotykiams, malonumams ir pojūčiams smulkiausiai aprašyti; greičiau galima juo patikėti tuomet, kai tekste praslysta grynojo imperatyvo balsas: „Pasakoju faktus taip, kaip jie vyko, ir tiek, kiek galiu prisiminti; tai visa, ką galiu padaryti“; „slaptame gyvenime negalima nieko praleisti; nėra nieko, dėl ko turėtų būti gėda (…), žmogiškos prigimties pažinimo niekada nėra per daug“ 7. Pasiteisindamas, kodėl jis visa tai aprašinėja, šis Slaptojo gyvenimo  vienišius dažnai kalbėjo, kad visiškai aišku, jog ir pati keisčiausia jo praktika nesvetima tūkstančiams pasaulio žmonių. Ir vis dėlto pats keisčiausias iš minimų užsiėmimų buvo noras juos visus papasakoti labai smulkmeniškai, diena iš dienos – jau prieš gerą porą amžių šis principas įsismelkė į šiuolaikinio žmogaus sielą. Labiau būčiau linkęs į šį žmogų žiūrėti ne kaip į narsuolį, ištrūkusį iš to „viktorianizmo“, kuris jam piršo tylą, o kaip į tiesioginį ir tam tikra prasme naiviausią atstovą daugiaamžių priesakų kalbėjimui apie seksą epochoje, kur vyravo – beje, daugiažodės, – santūrumo bei drovumo instrukcijos. Greičiau istoriniu įvykiu būtų galima laikyti „viktoriškojo puritonizmo“ drovos apraiškas; šiaip ar taip, tai buvo netikėta aplinkybė, išrinktojo pozicija, taktinis posūkis didžiajame sekso įtraukimo į diskursą procese.

Greičiau šį niekam nežinomą anglą, o ne jo valdovę galima laikyti šiuolaikinės seksologijos istorijos centrine figūra, kuri didžia dalimi formuojasi kartu su krikščionių ganytojiškaisiais nuostatais. Žinoma, priešingai pastariesiems, mūsų autorius siekė sustiprinti savo pojūčius juos nusakančiomis detalėmis; kaip ir Sade’as, jis rašė, tikrąja tų žodžių prasme, „vien savo malonumui“; teksto rašymą ir redagavimą jis rūpestingai kaitaliojo su erotinėmis scenomis, kurios buvo ir jo kartojimas, ir tęsinys, ir stimulas. Tačiau pagaliau ir krikščioniškoji religijos praktika mėgino specialiomis priemonėmis paveikti geismą – jau vien visapusiškai ir rūpestingai jį įtraukdama į diskursą; tai buvo, aišku, atskyrimo ir užvaldymo priemonės, tačiau ir dvasinio atsivertimo, posūkio į Dievą, ir fizinio poveikio – palaimingo skausmo jausti kūne pagundos geluonį ir tam besipriešinančią meilę. Tai ir yra svarbiausia. Tai, kad Vakarų žmogui esą jau prieš tris amžius buvo skirta užduotis sakyti viską apie savo seksą; tai, kad nuo klasikinio amžiaus vis didėjo ir stiprėjo diskursų apie seksą reikšmė; tai, kad iš šio skrupulingai analitiško diskurso laukta gausybės persikėlimo, suintensyvinimo, perorientavimo ir perkeitimo veiksmų – poveikio pačiam troškimui. Ne tik buvo praplėsta sritis to, ką galima pasakyti apie seksą, ir žmonės priversti ją vis plėsti; svarbiausia, seksui buvo priskirtas diskursas; priskirtas sudėtingas, su įvairiausiais efektais, mechanizmas, kurio negali paaiškinti vien santykis su draudžiančiuoju įstatymu. Cenzūra seksui? Greičiau buvo įrengta diskursų apie seksą gaminimo aparatūra, – vis daugiau diskursų, gebančių funkcionuoti ir turėti įtakos pačiam sekso valdymo menui.

Ši technika gal būtų ir toliau likusi susieta su krikščioniškojo dvasingumo likimu ar asmeniškų malonumų valdymo menu, jei nebūtų buvusi pagrįsta ir išaukštinta kitų mechanizmų. Ypač „visuomeninio intereso“. Ne kolektyvinio jautrumo ar smalsumo, ne naujo mentaliteto, bet valdžios mechanizmų, kuriems funkcionuoti diskursas apie seksą – dėl priežasčių, apie kurias dar kalbėsime, – tapo labai svarbus. Apie XVIII amžių pradedama politiškai, ekonomiškai, techniškai kurstyti kalbėti apie seksą. Ir ne tiek bendros seksualumo teorijos forma, kiek analizės, sąskaitybos, klasifikacijos ir specifikacijos, kiekybinių ar priežastinių tyrinėjimų forma. Duoti sekso „apyskaitą“, palaikyti diskursą apie jį ne vien moralinį, bet ir racionalų – tokia iškilo būtinybė, pakankamai nauja, kad pirmiausia nusistebėtų pati savimi ir bandytų pasiteisinti. Kaip protu grindžiamas diskursas galėtų kalbėti apie tai? „Retai kada filosofai kreipė pasitikintį žvilgsnį į šiuos dalykus, svyruojančius tarp pasibjaurėtino ir juokingo, kai vienu metu reikia vengti ir veidmainystės, ir skandalo“ 8. Praslinkus dar beveik amžiui, medicina, iš kurios buvo galima laukti, kad ji formuluos be nuostabos tai, kas jai privalu, vis dėlto ima klupti, kai tiktai ima kalbėti: „Šiuos faktus gaubiantis šešėlis, gėda ir pasišlykštėjimas, kuriuos jie sukelia, visais laikais tolino stebėtojų žvilgsnius (…) Ilgai svarsčiau, ar imti tyrinėti tokią atstumiančią sceną (…)“ 9. Svarbiausia yra ne visi šie skrupulai, reiškiamas „moralumas“ ar veidmainystė, kuria galima juos įtarti, bet pripažinta būtinybė juos įveikti. Apie seksą privalu kalbėti, privalu kalbėti viešai ir taip, kad kalbėjimas neapsiribotų dalijimu į leistina ir neleistina, net jeigu kalbėtojas pats yra tokios takoskyros šalininkas (ją nubrėžti ir bando šios iškilmingos ir užbėgančios už akių deklaracijos); apie jį reikia kalbėti kaip apie dalyką, kurio nedera taip paprastai teisinti arba toleruoti, bet kurį reikia valdyti, įbrukti į naudą nešančias sistemas, nukreipti į visuotinį gėrį, skatinti veikti optimaliai. Seksas yra ne tai, kas vien tik teisiama, bet tai, kam galima vadovauti. Jis priklauso nuo visuomenės tvarkymo pajėgų, reikalauja valdymo procedūrų; jis turi rūpėti analitiniams diskursams. XVIII amžiuje seksas tampa „policijos“ reikalu. Tačiau visapusiška ir griežčiausia prasme, kuri buvo anuomet teikiama šitam žodžiui, – tai ne netvarkos slopinimas, bet kolektyvinių ir individualių pajėgų suderintas ugdymas: „Išmintingomis tvarkos taisyklėmis stiprinti ir puoselėti valstybės vidinę galią. Kadangi šią galią parūpina ne vien respublika apskritai ir kiekvienas jos narys, bet ir gabumai bei talentai visų jai priklausančiųjų, tai peršasi išvada, kad policija turi visapusiškai rūpintis šiais turtais, juos priversdama tarnauti visuotinei laimei. Tačiau šį tikslą ji gali pasiekti tik turėdama žinių apie visas šias vertybes“ 10. Sekso policija yra ne griežti draudimai, bet būtinybė reguliuoti seksą, panaudojant naudingus ir viešus diskursus.

Štai tik keli pavyzdžiai. XVIII amžiuje viena didžiausių valdžios technikos naujovių buvo staiga iškilusi sąvoka „gyventojai“, kaip ekonominė ir politinė problema: gyventojai – tai turtas, gyventojai – tai darbo rankos arba galėjimas dirbti, gyventojams būtina pusiausvyra tarp natūralaus jų prieauglio ir išteklių, kuriais disponuojama. Vyriausybės pastebi, kad susiduria ne su paprastais valdiniais, netgi ne su „liaudimi“, bet su „gyventojais“, kurie reiškiasi specifiniais būdais ir kuriems būdingi kintamieji dydžiai: gimstamumas, mirštamumas, gyvenimo trukmė, vaisingumas, sveikatos būklė, susirgimų dažnumas, mitybos forma ir gyvenimo sąlygos. Visi šie kintamieji dydžiai yra gyvenimui būdingų veiksmų ir institucijoms būdingų poveikio priemonių susikirtimo taške: „Gyventojų skaičius valstybėse didėja ne pagal natūralaus prieauglio progresiją, bet priklausomai nuo pramonės lygio, nuo įvairių gamybos šakų ir institucijų (…) Žmonės dauginasi kaip žemės vaisiai ir proporcingai pelnui bei ištekliams, kuriuos įgyja dirbdami“ 11. Tokios ekonominės ir politinės gyventojų problemos centre atsiduria seksas: reikia tirti gimstamumo procentą, vedybinį amžių, teisėtus ir neteisėtus gimimo atvejus, ankstyvus lytinius santykius ir jų dažnumą, būdus, kaip juos paversti produktyviais arba steriliais, celibato arba draudimų padarinius, kontraceptinių priemonių įtaką – tų žymiųjų „pražūtingų paslapčių“, apie kurias demografai dar Revoliucijos išvakarėse žinojo, kad jos jau įprastos kaimo žmonėms. Išties jau seniai teigiama, kad jeigu šalis nori būti turtinga ir galinga, ji turi turėti daug gyventojų. Tačiau pirmą kartą, bent jau kaip pastovų faktorių, visuomenė nurodo, kad jos ateitis ir jos turtai yra susieti ne tik su piliečių skaičiumi ir dorybėmis, ne tik su šeimos kūrimo taisyklėmis ir pačių šeimų formavimu, bet ir su tuo būdu, kuriuo kiekvienas naudojasi seksu. Nuo ritualinio susikrimtimo dėl turtingųjų, viengungių ir laisvamanių bevaisio ištvirkavimo pereinama prie diskurso, kuriame gyventojų elgesys sekso srityje tampa analizės objektu ir tikslu, dėl kurio verta diskutuoti; nuo aiškiai populistinių merkantilizmo epochos tezių pereinama prie subtilesnių ir geriau apskaičiuotų mėginimų reguliuoti, kurie, priklausomai nuo tikslų ir esant būtinam reikalui, svyruos arba gimstamumo, arba pasipriešinimo jam kryptimi. Gyventojų politinės ekonomijos fone formuojasi visas sekso apraiškų stebėjimo tinklas. Biologijos ir ekonomikos sankirtoje gimsta seksualinio elgesio, jo apibrėžimo ir padarinių analizė. Pasirodo ir tokių sistemingų kampanijų, kurios, be tradicinių būdų – moralinių ir religinių pamokymų, fiskalinių priemonių, – mėgina seksualinį porų elgesį paversti kažkokia suderinta ekonomine ir politine veikla. XIX ir XX amžių rasizmas čia suras vieną kitą savo šaknį. Tegu valstybė žino, kokia yra padėtis sekso srityje ir kaip piliečiai juo naudojasi, bet tegu ir kiekvienas sugeba pats kontroliuoti, kaip jis juo naudojasi. Tarp valstybės ir individo atsiradusiame žaidime seksas tapo užstatu, ir viešu užstatu; į žaidimą pateko visas raizginys diskursų, žinių, tyrimų ir priesakų.

Tokia pati padėtis susiklostė ir vaikų sekso srityje. Dažnai sakoma, kad klasikinė epocha jį užtemdė taip, kad jis negalėjo išsivaduoti iki pat Trijų apybraižų  mažojo Hanso ir jo išganingo nerimo. Tiesa, kad ankstesnė kalbos laisvė tarp vaikų ir suaugusiųjų ar mokinių ir mokytojų galėjo išnykti. Joks XVII amžiaus pedagogas nebūtų ėmęs viešai, kaip Erazmas savo Dialoguose , patarinėti mokiniui, kaip pasirinkti gerą prostitutę. Ir garsus juokas, taip ilgai ir, regis, visose socialinėse klasėse lydėjęs ankstyvąjį vaikų seksualumą, pamažu nutilo. Tačiau tai vis dėlto nebuvo besąlygiškas ir paprastas nutildymas. Greičiau jau naujas diskursų režimas. Apie seksą kalbama ne mažiau, o priešingai. Tačiau kalbama kitaip; kalba kiti žmonės, remdamiesi kitu požiūriu ir norėdami kitų rezultatų. Pati tyla, dalykai, apie kuriuos atsisakoma kalbėti arba kuriuos draudžiama įvardyti, santūrumas, kurio reikalaujama iš kai kurių pašnekovų, – visa tai yra ne tiek absoliuti diskurso riba, kita pusė, nuo kurios jis esą atskirtas atšiauria siena, bet elementai, funkcionuojantys šalia pasakytų dalykų, su jais kartu ir jų atžvilgiu suderintų strategijų sistemoje. Šiuo atveju neverta binariškai skaidyti to, kas pasakyta, ir to, kas nepasakyta; reikėtų pamėginti apibrėžti įvairius būdus, kaip to nepasakyti; kaip pasiskirsto tie, kurie gali ir kurie negali apie tai kalbėti, koks yra leistinas diskurso tipas arba kokios santūrumo formos reikalaujama iš vienų ir iš kitų. Nėra vienos tylos, bet yra tylėjimo būdai – sudedamoji diskursą kertančių ir jį varžančių strategijų dalis.

Štai kad ir XVIII amžiaus koledžai. Apskritai gali susidaryti įspūdis, kad apie seksą čia tarsi nekalbama. Tačiau pakanka žvilgtelėti į architektūrinį ansamblį, į disciplinos ir visos vidinės organizacijos nuostatas – pamatysime, kad sekso klausimas nuolatos iškyla. Statybininkai pagalvojo apie tai ir išreiškė aiškia forma. Organizatoriai į jį nuolatos kreipia dėmesį. Visi, kurie bent kiek turi valdžios, privalo nuolatos budėti; budrumą palaiko įvairūs potvarkiai, atsargumo priemonės, nuobaudų ir atsakomybių dermė. Klasės erdvė, stalų forma, poilsio kiemelių sutvarkymas, miegamųjų išplanavimas (su pertvaromis ar be, su užuolaidomis ar be jų), numatyti potvarkiai sekti, kaip pasiruošiama miegoti ir kaip miegama, – visa tai plačiausiai siejama su vaikų seksualumu 12. Tai, ką būtų galima pavadinti vidiniu įstaigos diskursu – kalba, kurios ji pati laikosi ir kuri cirkuliuoja tarp žmonių, palaikančių jos funkcionavimą, – didžia dalimi remiasi oficialia nuostata, kad egzistuoja toks seksualumas: ankstyvas, aktyvus, nuolatos besireiškiantis. Tačiau dar daugiau: XVIII amžiuje koledžo mokinių seksas – beje, ypatingesnis negu apskritai paauglių – tapo visuomenine problema. Gydytojai kreipiasi į įstaigų direktorius ir dėstytojus, bet išsako savo nuomonę ir šeimoms; pedagogai kuria projektus, kuriuos siūlo valdžios atstovams; mokytojai ima glaudžiau bendrauti su mokiniais, pateikia jiems rekomendacijas, sudarinėja ištisas pamokymų, moralinių ar medicininių pavyzdžių knygas. Apie koledžo mokinį ir jo seksą atsiranda vis daugiau instrukcijų, pamokymų, pastabų, medicininių patarimų, klinikinių atvejų, reformos schemų, planų idealioms įstaigoms. Basedowo ir vokiečių „filantropinio“ judėjimo dėka paauglių seksas gana plačiai aptariamas. Saltzmannas net suorganizavo eksperimentinę mokyklą, pasižyminčią tuo, kad sekso kontrolė ir seksualinis auklėjimas čia buvo taip gerai apgalvoti, jog universali jaunystės nuodėmė niekada neturėjo pasireikšti. Visų šių priemonių apsuptas, vaikas neturėjo likti vien nebyliu ir nesąmoningu suaugusiųjų suderintų pastangų objektu; jam buvo priskirtas tam tikras protingas, ribotas, kanoniškas ir realus diskursas apie seksą – tam tikra diskursinė ortopedija. Tai gali pailiustruoti 1776 metų gegužyje Filantropine suorganizuota didžiulė šventė. Tai buvo pirmas iškilmingas bandymas susieti paauglių seksą ir protingą diskursą mišria egzamino, literatūrinio konkurso, prizų teikimo ir medicininės apžiūros forma. Norėdamas pademonstruoti, kokią gali atnešti sėkmę mokiniams teikiamas seksualinis auklėjimas, Basedowas sukvietė visas Vokietijos garsenybes (Goethe buvo vienas iš nedaugelio atmetusių kvietimą). Prieš susirinkusią publiką vienas mokytojas, Wolke, pateikia mokiniams iš anksto parinktus klausimus apie sekso, gimimo, giminės pratęsimo paslaptis; prašo pakomentuoti graviūras, vaizduojančias nėščią moterį, porelę, lopšį. Gaunami mokslingi atsakymai, atsakinėjama nesigėdijant ir nesivaržant. Mokinių neblaško jokie nešvankūs juokeliai – nebent jie pasigirsta suaugusiųjų pusėje – šie vaikiškesni už pačius vaikus, ir Wolke griežtai juos subara. Pagaliau visi ploja šiems išpūstažandžiams berniūkščiams, kurie, pasiremdami savo bukliu išmanymu, pina suaugusiesiems diskurso ir sekso girliandas 13.

Būtų netikslu teigti, kad pedagoginė institucija masiškai piršo tylą apie vaikų ir paauglių seksą. Priešingai, nuo XVIII amžiaus ji daugino diskurso apie seksą formas; ji nustatė jam įvairius įdiegimo taškus, užkodavo turinius ir nurodė būrį žmonių, turinčių teisę apie jį kalbėti. Kalbėti apie vaikų seksą, priversti apie jį kalbėti auklėtojus, gydytojus, administratorius ir tėvus arba jiems apie jį kalbėti, versti kalbėti pačius vaikus, įtraukiant juos į diskursus, kurie tai į juos kreipiasi, tai apie juos kalba, tai jiems perša kanonišką išmanymą, tai formuoja jiems neprieinamą žinojimą – visa tai leidžia susieti valdžios stiprinimą su diskurso dauginimu. Nuo XVIII amžiaus vaikų ir paauglių seksas tapo svarbiu užstatu, apie kurį sukasi nesuskaičiuojami instituciniai mechanizmai ir diskursinės strategijos. Visiškai gali būti, kad iš suaugusiųjų ir iš pačių vaikų buvo atimtas tam tikras būdas apie jį kalbėti; kad šis būdas buvo diskvalifikuotas kaip tiesioginis, aštrus, šiurkštus. Tačiau tai buvo tik priešinga nuomonė ir galbūt kitų diskursų funkcionavimo sąlyga; gausių, susipinančių, subtiliai hierarchizuotų diskursų, kurie visi buvo išdėstyti apie valdžios santykių piramidę.

Būtų galima paminėti nemažai ir kitų židinių, kurie nuo XVIII ar nuo XIX amžiaus ėmė veikti tam, kad sužadintų diskursus apie seksą. Pirmiausia tai medicina su jos „nervų ligomis“, paskui – psichiatrija, kuri imasi ieškoti ligos priežasčių tarp „kraštutinumų“, gilintis į onanizmo, paskui – nepasitenkinimo, dar toliau – „gudravimų, siekiant išvengti vaisingumo“, atvejus, ypač kai priskiria sau visą seksualinių iškrypimų sritį; taip pat baudžiamoji teisė, jau seniai turinti reikalų su seksualumu, ypač „stambiųjų“ ir prieštaraujančių žmogaus prigimčiai nusikaltimų forma, tačiau maždaug XIX amžiaus vidury krypstanti į smulkių pasikėsinimų, nereikšmingų įžeidimų, negrėsmingų iškrypimų detalų nagrinėjimą; pagaliau visos tos visuomenės kontrolės formos, kurios plėtojasi praėjusio amžiaus pabaigoje ir kurios filtruoja porų, tėvų ir vaikų, pavojingų paauglių ir paauglių, atsidūrusių pavojuje, seksualumą, bandydamos apsaugoti, išskirti, perspėti, signalizuodamos visur apie pavojus, žadindamos visuotinį dėmesį, nustatydamos įvairias diagnozes, kaupdamos ataskaitas, organizuodamos terapijos seansus, – visa tai skleidžia diskursus apie seksą, sustiprina nesibaigiančio pavojaus įsisąmoninimą, o tai savo ruožtu skatina apie jį kalbėti.

Vieną 1867 metų vasaros dieną vienas Lapkuro miestelio žemės ūkio darbininkas, silpnaprotis, tai vienų, tai kitų nusamdomas sezono darbams, tai šen, tai ten pamaitintas atsidėkojant už prasčiausią darbą arba ir iš gailesčio, miegantis daržinėse ir arklidėse, įskundžiamas, jog galulaukėje jis pasiglamonėjo su maža mergaite; tai jis buvo daręs jau anksčiau, nes buvo matęs taip darančius miestelio berniūkščius; dažnai pamiškėje ar kelio, vedančio į Šen Nikola, griovyje buvo žaidžiamas žaidimas, pavadintas „surūgusiu pienu“. Taigi mergaitės tėvai jį įskundė miestelio merui, meras įdavė žandarams, žandarai nuvedė pas teisėją, šis jį apkaltino ir paskyrė pirmiau vieno, o paskui dviejų gydytojų ekspertizę; šie parašė ir paskelbė savo ataskaitą. Kas yra svarbaus šioje istorijoje? Tai jos nereikšmingumas; tai, kad šitokia miestelių sekso kasdienybė, šitokie nereikšmingi pasismaginimai krūmuose galėjo vienu metu tapti ne tik kolektyvinės netolerancijos, bet ir juridinių veiksmų, medikų įsikišimo, dėmesingo klinikinio tyrimo ir visos teorijos parengimo objektu. Svarbu tai, kad imta visaip tirti šį personažą, iki tol buvusį neatskiriama valstiečių gyvenimo dalimi: matuoti jo kaukolę, studijuoti veido kaulų santvarą, tikrinti visą anatomiją tam, kad būtų aptiktos numanomos degeneracijos žymės; jį vertė kalbėti, klausinėjo apie mintis, polinkius, įpročius, pojūčius, sprendimus. Svarbu ir tai, kad pagaliau, nepripažinę jokio teisinio pažeidimo, nusprendė jį paversti grynu medicinos ir apskritai mokslo objektu, kurį dera iki gyvenimo pabaigos uždaryti į Marvilio ligoninę, taip pat supažindinti su juo, detalios analizės būdu, visą mokslo pasaulį. Galima derėtis, kad tuo pat metu Lapkuro mokytojas liepė miestelio mažyliams gražiai kalbėti ir garsiai nešnekėti apie visus šiuos dalykus. Aišku, kaip tik tai buvo viena iš sąlygų, kad žinojimo ir valdžios institucijos galėtų pridengti šį mažytį kasdienį spektaklį savo iškilmingu diskursu. Ir štai dėl šių nuo amžių pažįstamų gestų, dėl šių beveik neslepiamų malonumų, kuriais kaimo kvaileliai dalijasi su pradedančiais bręsti vaikais, mūsų visuomenė – be abejonės, pirmoji istorijoje – skyrė visą priemonių arsenalą diskursui gaminti, analizuoti ir pažinti.

Tarp ištvirkėlio anglo, azartiškai aprašinėjusio slaptas savo gyvenimo keistenybes, ir šio miestelio naivuolio, mokėjusio po keletą su mergaitėms už meilias paslaugas, kurias vyresnės mergaitės atsisakinėjo jam teikti, be abejonės, yra giluminis ryšys: šiaip ar taip, einant nuo vieno kraštutinumo prie kito, seksas tapo kažkuo tokiu, apie ką reikia kalbėti, išsamiai aptarinėti, vadovaujantis diskursų mechanizmais, kurių kiekvienas skirtingas, bet būtinai savaip prievartinis. Ar tai būtų subtilus paslapties išsipasakojimas, ar vieša apklausa auditorijoje, apie rafinuotą arba kaimišką seksą turi būti pasakyta. Kažkokiam dideliam įvairiaformiam priesakui privalo paklusti ir anonimas anglas, ir vargšas Lotaringijos valstietis, kuris, beje, istorijos valia, buvo vadinamas Jouy.

Nuo pat XVIII amžiaus seksas nesiliovė provokavęs tam tikrą visuotinį diskursinį dirglumą. Tie diskursai apie seksą plito ne ignoruojant valdžią ar pasisakant prieš ją, bet kaip tik ten, kur ji reiškėsi ir kaip jos veiklos būdas; visur buvo raginama apie tai kalbėti, visur buvo įrengti pasiklausymo ir užrašymo mechanizmai, visur buvo skatinamos stebėjimo, apklausos ir formulavimo procedūros. Seksas išvaromas iš savo slaptavietės, jam primetama diskursinė egzistencija. Nuo pavienio imperatyvo, įpareigojančio kiekvieną savo seksualumą paversti nuolatiniu diskursu, iki įvairiausių mechanizmų, kurie, remdamiesi potvarkiais ekonomikos, pedagogikos, medicinos, teisės srityse, skatina, švarina, tvarko diskursą apie seksą, teikia institucijos statusą visam tam daugiažodžiavimui, kurį išreikalavo ir suorganizavo mūsų civilizacija. Gal joks kitas visuomenės tipas niekada nebuvo sukaupęs per santykinai trumpą istoriją tokios daugybės diskursų apie seksą. Atrodytų, kad mes apie jį kalbame daugiau negu apie bet ką kita; aistringai šią užduotį vykdome; tikiname save, pasitelkę keistus sąžinės priekaištus, kad niekuomet nekalbame apie jį pakankamai, kad esame per daug drovūs ir baikštūs, kad iš inercijos ir paklusnumo slepiame nuo savęs, kas taip akivaizdu, jog net akina, ir kad mums visuomet išsprūsta tai, kas svarbiausia, tad vėl tenka leistis į to svarbiausiojo paieškas. Visiškai gali būti, kad labiausiai neišsemiama ir labiausiai neabejinga seksui kaip tik yra mūsų visuomenė.

Tačiau, kaip rodo ši pirmoji apžvalga, susiduriame ne su kokiu vienu diskursu apie seksą, o su daugybe diskursų, kuriuos gamina daugelis mechanizmų, funkcionuojančių įvairiose institucijose. Kūno temai ir atgailos praktikai viduramžiai skyrė gana griežtai unifikuotą diskursą. Per pastaruosius amžius toji santykinė vienovė buvo išardyta, išsklaidyta, suskirstyta į daugybę atskirų potencialių diskursų, įgijusių formą demografijoje, biologijoje, medicinoje, psichiatrijoje, psichologijoje, taip pat moralės, pedagogikos, politikos kritikos srityse. Dar daugiau: tvirti saitai, jungę vieną su kita moralinę teologiją geismo klausimu ir išpažinimo būtinybę (teorinį diskursą apie seksą ir jo formulavimą pirmuoju asmeniu), šie saitai buvo jeigu ne nutraukti, tai bent atpalaiduoti ir tapo įvairesni: tarp sekso virsmo objektyvia realybe racionaliuose diskursuose ir veiksmo, kuris skatino kiekvieną papasakoti apie savo seksą, nuo pat XVIII amžiaus susikūrė plati įtampos zona, kupina daugelio konfliktų, pastangų juos sureguliuoti, pakartotinų bandymų diskursą perrašyti. Taigi apie šį diskursų tobulinimą dera kalbėti ne vien pažymint patį diskursų išplitimą; čia greičiau reikia įžiūrėti išplitimą židinių, iš kurių sklinda diskursai, tų židinių formų įvairovę ir sudėtingą juos jungiančio tinklo išsiskleidimą. Svarbu ne vienpusiškas rūpestis, kaip seksą užslėpti, ne visuotinė mūsų kalbos skaistybė – tai, ką demonstruoja trys paskutinieji mūsų amžiai, o įvairovė, didelis išplitimas mechanizmų, išrastų, kad apie tai kalbėtume, ragintume apie tai kalbėti, kad seksas pats apie save kalbėtų, kad klausytume, užregistruotume, perrašytume ir paskleistume, kas apie jį pasakyta. Seksą užgožė įvairūs specifiniai ir prievartiniai būdai jam įtraukti į diskursą: ar tai visa apimanti cenzūra, kurios ištakos glūdi padorioje kalbinėje raiškoje, mums įpirštoje klasikinės epochos? Greičiau tai – daugiaformis ir nuolatinis raginimas diskursui.

Kiti, aišku, paprieštaraus teigdami, kad diskursui apie seksą prireikė tokios gausybės paskatų ir prievartinių mechanizmų dėl to, kad visuotiniu mastu viešpatavo tam tikras fundamentalus draudimas; vien griežtai apibrėžti poreikiai – ekonominė būtinybė, politinė nauda – galėjo šį draudimą panaikinti ir atverti diskurso apie seksą prieigas, kaip ir anksčiau ribotas ir rūpestingai užkoduotas; ar tiek kalbėti apie seksą, įrengti tiek mechanizmų, verčiančių apie jį kalbėti tik paklūstant aiškiai nurodytoms sąlygoms, – argi tai neįrodo, kad seksas vis dėlto laikomas paslaptyje ir stengiamasi iš visų jėgų ir toliau jį ten laikyti? Betgi reikėtų patyrinėti pačią šią tokią dažną temą – kad seksas yra už diskurso ribų ir, tik įveikus vieną iš kliūčių, atskleidus bent vieną paslaptį, gali atsiverti jo link vedantis kelias. Ar ši tema nėra sudedamoji dalis draudimo, kuriuo sužadinamas diskursas? Ar ne tam, kad paragintume apie tai kalbėti ir vis atnaujinti tą kalbėjimą, verčiame jį mirgėti ant išorinės bet kurio aktualaus diskurso ribos kaip paslaptį, kurią būtina išstumti iš slaptavietės, kaip dalyką, apie kurį neteisėtai nutylima ir kurį yra sunku ir privalu, pavojinga ir svarbu išsakyti? Nereikia pamiršti, kad krikščioniškoji religinė praktika, seksą paversdama tuo, ką pirmiausia dera prisipažinti, jį visuomet pristatydavo kaip bauginančią paslaptį: dalyką ne tokį, kuris atkakliai reiškiasi, bet tokį, kuris visur slepiasi, klastingą esimą, kuriam rizikuojame likti kurti – toks tylus ir dažnai pasikeitęs yra jo balsas. Sekso paslaptis, aišku, nėra toji fundamentali realybė, kurios atžvilgiu išsidėstę visi raginimai apie tai kalbėti – nesvarbu, ar jie ketintų paslaptį panaikinti, ar kokiu nors neaiškiu būdu vėl ją atnaujintų pačia kalbėjimo maniera. Greičiau susiduriame su tema, kuri yra paties šių raginimų mechanizmo sudedamoji dalis: būdas suteikti formą poreikiui apie tai kalbėti, savotiška pasakėčia, reikalinga nuolat besidauginančiai diskursų apie seksą sistemai. Šiuolaikinėms visuomenėms būdinga ne tai, kad jos pasmerkė seksą tūnoti šešėlyje, o tai, kad pačios pasmerkė save nuolatos apie jį kalbėti, versdamos jį vertinti kaip paslaptį.

 

  1. Perversijų įdiegimas

 

Galimas prieštaravimas: būtų klaidinga konstatuoti vien kiekybinį diskursų daugėjimą, tik kažkokį grynąjį augimą, lyg būtų nesvarbu, kas tais diskursais pasakoma, tarsi faktas, kad apie seksą kalbama, būtų svarbesnis už liepiamąsias formas, kurios kalbėjimu jam primetamos. Argi šis sekso įvedimas į diskursą nėra suderintas su užduotimi išguiti iš realybės seksualumo formas, nepajungtas griežtai gamybos ekonomikai: sakyti „ne“ veiklai, kuri neturi tikslo apsivaisinti, atsisakyti malonumų iš šalies, apriboti ar pašalinti praktiką, nesiekiančią giminės pratęsimo? Kiek prireikė diskursų, kad padaugėtų juridinių nuosprendžių už smulkius nukrypimus; kad netvarkingas seksualinis gyvenimas būtų įvertintas kaip proto liga; kad nuo vaikystės iki senatvės būtų nustatyta seksualinio vystymosi norma, o visi įmanomi nukrypimai būtų rūpestingai apibūdinti; kad būtų organizuota visapusiška pedagoginė kontrolė ir medicininė slauga; kad pačioms menkiausioms fantazijoms reikšti moralistai, ypač gydytojai, sutelktų visą pompastišką šlykštybių žodyną: argi ne įspūdingas skaičius priemonių skirtas tam, kad dėl seksualumo, nukreipto vaikams gimdyti, būtų „suvirškinti“ visi kiti bevaisiai malonumai? Ar visas šis plepus dėmesys, kurio padedami jau du ar trys amžiai keliame triukšmą dėl seksualumo, nėra skatinamas vieno elementaraus rūpesčio: užtikrinti, kad būtų apgyvendintos teritorijos, atgaminta darbo jėga, kad būtų atnaujinta socialinių santykių forma; žodžiu, nustatyti ekonomiškai naudingą ir politiškai konservatyvų seksualumą?

Dar nežinau, ar toks yra galutinis tikslas. Aišku tik viena – ne redukcijos būdu mėginta tai pasiekti. XIX amžius, kaip ir XX amžius, buvo greičiau dauginimosi epocha: seksualumo sklaidos, kai kurių jo formų tvirtėjimo, įvairių „perversijų“ įdiegimo metas. Mūsų epocha inicijavo seksualinį heterogeniškumą.

Iki XVIII amžiaus pabaigos trys aiškiai suformuluoti kodeksai – be taisyklių, kurias padiktavo įpročiai, ir suvaržymų, kuriuos formavo visuomenės nuomonė, – vadovavo seksualinei praktikai: kanoninė teisė, krikščionių ganytojiškieji nuostatai ir civilinis įstatymas. Kiekvienas jų savaip fiksavo leistino ir neleistino takoskyrą. Vis dėlto visus juos apibrėžė santuokiniai ryšiai: sutuoktinio pareiga, gebėjimas ją įvykdyti, būdas, kaip ji buvo atliekama, ją lydintys reikalavimai ir prievartos priemonės, nereikalingos ar nepadorios glamonės, kurioms ji davė dingstį, jos produktyvumas ar būdas, kaip paversti seksą steriliu, momentai, kai to būtinai reikia (pavojingi nėštumo periodai ir maitinimas krūtimi, gavėnios draudimų ar susilaikymų metas), seksualinių santykių dažnumas ir retumas – visa tai labiausiai ir buvo apgaubta priesakų. Sutuoktinių seksą persekiojo taisyklės ir patarimai. Santuokiniai ryšiai buvo kaitriausias suvaržymų židinys; būtent apie juos pirmiausia buvo kalbama; būtent jie turėjo būti detaliai aiškinami. Jie buvo labiausiai prižiūrimi: nevisavertiškumo atveju buvo viešinami ir turėjo pasiteisinti liudytojo akivaizdoje. Tuo tarpu visi „likusieji“ atvejai buvo kur kas miglotesni: ar galvotume apie neaiškų „sodomijos“ statusą, ar apie abejingumą vaikų seksualumui.

Be to, visuose šiuose kodeksuose nukrypimai nuo santuokinio gyvenimo taisyklių buvo neatsiejami nuo nusižengimų reprodukavimo srityje. Santuokinių ryšių nutraukimas ar neįprastų malonumų ieškojimas buvo vienodai smerkiami. Į sunkių nuodėmių, besiskiriančių tik savo reikšme, sąrašą pateko ištvirkavimas (nesantuokiniai ryšiai), svetimavimas, pagrobimas, dvasinė ar fizinė kraujomaiša, taip pat sodomija arba abipusės „glamonės“. Tuo tarpu teismai sėkmingai galėjo teisti ir už homoseksualumą, ir už neištikimybę, už vedybas be tėvų sutikimo ar už gyvuliškumą. Pilietinei teisei, kaip ir religinei, svarbu buvo neteisėtumas apskritai. Be abejo, tai, kas ėjo „prieš gamtą“, buvo pažymėta kaip ypatinga niekšybė. Tačiau ji buvo suvokiama tik kaip blogiausia „neteisėtumo“ forma; ir ji taip pat laužė dekretus – tiek pat šventus, kaip ir tuos, kurie buvo susiję su vedybomis ir kurie buvo nustatyti tam, kad prižiūrėtų tvarką ir esybių užmačias. Seksui skirti draudimai iš esmės buvo juridinės prigimties. O ta „prigimtis“, kuria jie dažnai rėmėsi, vėlgi buvo tam tikra teisė. Ilgą laiką hermafroditai buvo nusikaltėliai arba nusikaltimo atžalos, nes jų anatominė sandara, pats jų esimas trikdė įstatymą, skiriantį lytis ir prisakantį jų susijungimą.

XVIII ir XIX amžiaus diskursinis sprogimas lėmė du šios sistemos, paremtos įteisinta sąjunga, pakitimus. Pirmiausia tai išcentrinis judėjimas heteroseksualinės monogamijos atžvilgiu. Žinoma, praktinės veiklos bei malonumų laukas ir toliau su ja susietas kaip su savo vidine taisykle. Tačiau apie tai kalbama vis mažiau, bent jau kas kartą santūriau. Atsisakoma vaikytis porelės paslapčių; iš jos nebereikalaujama diena iš dienos save išreikšti žodžiais. Teisėta pora, turinti reguliarius seksualinius santykius, turi teisę į didesnį slaptumą. Ji nori, kad tai taptų norma, galbūt griežtesne, bet ir tylesne. Ir priešingai, vis labiau imama domėtis vaikų, bepročių ir nusikaltėlių seksualumu; malonumais tų, kurie nemyli kitos lyties asmenų; svajonėmis, įkyriomis mintimis, nereikšmingomis manijomis ir didelėmis aistromis. Dabar atėjo eilė visoms toms kadaise vos pastebimoms figūroms išeiti į priekį ir, tarus žodį, tegu ir sunkiai prisipažinti, kad jos tokios yra. Aišku, dėl to jos bus smerkiamos ne mažiau. Tačiau jų klausomasi; ir jei atsitinka, kad vėl susidomima tvarkingu seksualumu, tai tik kaip antraeiliu dalyku, darant grįžtamąjį judesį, atsispyrus nuo šių periferinių seksualumo formų.

Iš čia – „antgamtiško“ matmens išskyrimas seksualumo lauke. Lyginant su kitomis smerkiamomis formomis (o jos tokios yra vis mažiau ir mažiau), kaip svetimavimas ir pagrobimas, jis įgyja autonomiją: vesti artimą giminaitę ar užsiimti sodomija, suvilioti vienuolę ar praktikuoti sadizmą, apgaudinėti žmoną ar prievartauti lavonus – tai jau dabar iš esmės skirtingi dalykai. Sritis, kurią draudžia šeštasis Dievo įsakymas, ima skaidytis. Savo ruožtu civilinės teisės srityje suyra neaiški „ištvirkavimo“ kategorija, daugiau negu amžių buvusi viena dažniausių administracinio įkalinimo priežasčių. Iš jos likučių iškyla, viena vertus, teisėtvarkos (ar moralės) pažeidimai, susiję su santuoka ir šeima, o kita vertus – pasikėsinimai į gamtos nustatytą tvarką, kuriuos įstatymas, beje, puikiausiai gali sankcionuoti). Galbūt čia slypi viena iš priežasčių tokio Don Zuano prestižo, kurio trys amžiai nepajėgė nuslopinti. Už didžiojo santuokos taisyklių laužytojo – žmonų pagrobėjo, nekaltų mergelių gundytojo, užtraukiančio gėdą šeimoms, įžeidinėjančio vyrus ir tėvus – iškyla kitas personažas: tas, kurį prieš jo paties valią yra persmelkusi tamsi sekso beprotybė. Už ištvirkėlio – iškrypėlis. Jis sąmoningai laužo įstatymus, bet tuo pat metu kažkas – tarsi išklydusi iš kelio prigimtis – jį neša tolyn nuo bet kokio natūralumo; jo mirtis – tai momentas, kai antgamtiškas jo nusikaltimo ir bausmės sugrįžimas kertasi su bėgimu į „antigamtą“. Don Zuano egzistencija, iškilusi ant ribos dviejų didžiųjų taisyklių sistemų, kurias Vakarai sukūrė seksui valdyti, – santuokos įstatymo ir troškimų reguliavimo, juos abu ignoruoja. Palikime psichoanalitikams aiškintis, ar jis buvo homoseksualistas, narcizas ar impotentas.

Gana lėtai ir dviprasmiškai natūralūs santuokos įstatymai ir imanentiškos seksualumo taisyklės ima įsirašyti į du skirtingus registrus. Ryškėja perversijos pasaulis, kuris įstatymams ar moralės pažeidimams yra ne paprasčiausia atmaina, bet kirstinė plokštuma. Gimsta nauja nedidelė gentis, nors šiek tiek ir gimininga ankstesniesiems laisvamaniams. Nuo XVIII iki XX amžiaus pabaigos jie knibžda visuomenės įtrūkiuose, persekiojami, bet ne visada įstatymų, dažnai įkalinti, bet ne visada kalėjimuose, nors gal ligoniai, bet kartu ir skandalingos, pavojingos aukos, laimikiai keisto grobio, vadinamo yda, o kartais – nusikaltimu. Pernelyg guvūs vaikai, per anksti subrendusios mergaitės, dvilypiai gimnazistai, abejotini tarnai ir auklėtojai, žiaurūs arba maniakiški savo žmonoms vyrai, vieniši kolekcionieriai, keistų postūmių vejami keliautojai – visi jie lankosi tvarkos tarybose, reabilitacijos įstaigose, pataisos darbų kolonijose, teismuose ir prieglaudos namuose; gydytojams jie neša savo gėdą, o teisėjams – savo ligą. Tai nesuskaičiuojama iškrypėlių šeima, susijusi su įstatymų pažeidėjais ir besigiminiuojanti su bepročiais. Per daugelį amžių jie buvo paženklinti „moralinio pamišimo“, „genitalinės neurozės“, „lytinio iškrypimo“, „išsigimimo“ ar „pakrikusios psichikos“ žymių.

Ką reiškia visi šio periferinio seksualumo atvejai? Ar tai, kad jie gali pasirodyti vidury baltos dienos, yra ženklas, jog taisyklės nebe tokios griežtos? O gal jiems skiriamas didelis dėmesys byloja apie rūstesnį režimą ir mėginimą juos stropiai kontroliuoti? Slopinimo terminais tai reiškia, jog dalykai yra dviprasmiški. Pastebimas atlaidumas, jei manoma, kad XIX amžiuje kodeksai seksualinių nukrypimų atžvilgiu aiškiai tapo švelnesni ir teisingumas dažnai pats perleisdavo savo teises medicinai. Tačiau įžiūrimas ir tam tikras gudravimas dėl griežtumo, pagalvojus apie visas kontrolės instancijas ir visus pedagogikos ar terapijos užsuktus priežiūros mechanizmus. Galima sutikti su tuo, kad per 200 metų Bažnyčios įtaka santuokiniam lytiniam gyvenimui labai sumažėjo, „apgavystės“ vaisingumui kenkti atmetamos nebe taip atkakliai. Užtat medicina jėga įsibrovė į porelės malonumų sritį: ji išrado visą organinę, funkcinę ar psichinę patologiją, kurią esą sukelia „nevisavertė“ seksualinė praktika; ji rūpestingai suklasifikavo visas malonumų iš šalies formas; ji juos integravo į instinkto „plėtojimo“ arba „trikdymo“ sritį; ji ėmėsi šiai sričiai vadovauti.

Tikriausiai svarbu yra ne atlaidumo lygis ar slopinimo mastas, bet besireiškianti valdymo forma. Ar tuomet, kai visas šis skirtingų seksualumo apraiškų atžalynas įvardijamas neva turint tikslą jį nušalinti, – argi tuomet iš tiesų norima jį iš tikrovės išbraukti? Panašu, kad šioje srityje besireiškiančio valdymo funkcija nėra draudimo funkcija. Ir kad buvo kalbama apie keturias operacijas, kurios gerokai skiriasi nuo paprasto draudimo.

 

  1. Štai jau nuo seniai draudžiamos santuokos tarp giminių (kad ir kokios gausios, kad ir kokios sudėtingos jos būtų) arba smerkiamas svetimavimas (neišvengiamai dažnas); be to, ne taip seniai nusistovėjusios kontrolės formos, nuo pat XIX amžiaus skirtos vaikų seksualumui, jų „atsiskyrėliškiems atvejams“ sekti. Akivaizdu, kad kalbame ne apie tą patį valdžios mechanizmą. Ne tik dėl to, kad čia susiduriame su medicina, o ten su įstatymu; čia – su dresūra, ten – su bausmės priemonėmis; bet ir dėl to, kad naudojama skirtinga taktika. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad abiem atvejais kalbame apie bandymą nušalinti, visada pasmerktą žlugti ir priverstą kas kartą vėl pradėti. Tačiau, draudžiant kraujomaišą, siekiama tikslo, kartu menkinant tai, kas smerkiama; o kontroliuojant vaikų seksualumą, siekiama tikslo simultaniškai skleidžiant savo valdymo galią ir išdidinant objektą, kuriam ši galia skirta. Jis veikia skatinamas šio begalinio dvigubo augimo. Pedagogai ir gydytojai rimtai kovojo su vaikų onanizmu kaip epidemija, kurią norėta nuslopinti. Iš tiesų per visą šią amžius trukusią kampaniją, mobilizavusią suaugusiųjų pasaulį susirūpinti vaikų seksu, buvo veikiama, nusitvėrus šių retų malonumų, juos įvertinant kaip slaptus (tai yra verčiama juos slėpti, kad leistume sau juos atskleisti), bandyta prisikasti iki jų šaltinių, pasekti jų sklaidą nuo pradžios iki padarinių, persekioti visa, kas juos gali sukelti ar paprasčiausiai leisti jiems reikštis; visur, kur kildavo pavojus, kad jie pasirodys, buvo įtaisyti sekimo aparatai, išdėlioti spąstai, pajėgūs išgauti prisipažinimą, prirašyta nesibaigiančių koreguojančių diskursų; sukelti ant kojų tėvai ir auklėtojai, jiems įdiegtas įtarimas, kad visi vaikai kalti, ir baimė, kad patys bus kalti, jei nepakankamai vaikus įtars; taip pat budriai stebima, kad būtų išvengta recidyvų pavojaus; jiems buvo nurodyta, kaip elgtis, ir perrašyta jų pedagogika; šeimos aplinkoje įdiegtos viso medicininio bei seksualinio režimo įvaldymo priemonės. Vaiko „yda“ – ne tiek priešas, kiek ramstis; veltui ji nurodoma kaip blogis, kurį reikia sunaikinti, – neišvengiamas pralaimėjimas, perdėtas atkaklumas, siekiant išspręsti beveik bergždžią uždavinį, kelia įtarimą, kad iš jos greičiau reikalaujama tęstis, daugintis iki regimo ir neregimo ribos, o ne visam laikui išnykti. Valdžios galia juda išilgai šio ramsčio, daugindama sustojimo taškus ir savo veiksmus, tuo tarpu taikinys išsiplečia, suyra į dalis ir šakojasi, smelkdamasis gilyn į tikrovę tokia pat žingine kaip valdžia. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kalbame apie tam tikrą įtaisą kliūčių ruožui rengti, o iš tiesų vaikui buvo nutiestos begalinio skverbimosi linijos.

 

  1. Ši nauja periferinio seksualumo medžioklė tempia paskui save perversijų įdiegimą ir naują individų specifikaciją. Sodomija – tokia, kokia figūravo senajame pilietiniame ar kanoniškajame teisyne – buvo tam tikras draudžiamų veiksmų tipas; jos kaltininkas buvo tik juridinis subjektas. XIX amžiaus homoseksualistas tapo personažu: su tam tikra praeitimi, istorija ir vaikyste, charakteriu, gyvenimo būdu, taip pat morfologija, nekuklia anatomija ir gal net paslaptinga fiziologija. Niekas iš to, kas jis yra apskritai, nedingsta iš jo seksualumo akiračio. Jo seksualumas reiškiasi visur; tai viso jo elgesio pagrindas, klastingas ir be galo aktyvus principas; jis begėdiškai matyti veide ir kūne, nes tai – nuolat išsiduodanti paslaptis. Ji būdinga jam ne tiek kaip nuodėmingas įprotis, bet kaip ypatinga prigimtis. Nereikia pamiršti, kad psichologinė, psichiatrinė, medicininė „homoseksualumo“ kategorija buvo nustatyta tą dieną, kai buvo apibūdinta (gimimo data gali būti laikomas garsusis 1870 metų Westphalio straipsnis apie „iškrypėliškus seksualinius pojūčius“ 14) ne tiek pagal lytinių santykių tipą, kiek pagal tam tikrą seksualinio jautrumo kokybę, savotišką būdą keisti vietomis tai, kas yra vyriška ir moteriška. Homoseksualumas pasirodė kaip viena iš seksualumo apraiškų, kai jį atskyrė nuo sodomijos praktikos ir susiejo su tam tikra vidine androginija, sielos hermafrodizmu. Sodomitas buvo už įstatymo ribų, homoseksualistas pripažįstamas kaip savotiška rūšis.

Kaip rūšį visus tuos smulkius iškrypėlius XIX amžiaus psichiatrai entomologizavo, suteikdami jiems keistus krikšto vardus: yra Lasėgue’o ekshibicionistai, Binet fetišistai, Krafft Ebingo zoofilai ir zooerastai, Rohlederio automonoseksualistai; dar pasirodys ir miksoskopofilai, ginekomastai, presbiofilai, seksoestetiniai iškrypėliai ir dispareunės moterys. Šie gražūs eretiški vardai tarsi daro užuominą į Gamtą motiną, kuri esą užsimiršta tiek, kad peržengia įstatymą, bet čia pat primena save, gimdydama vis naujas rūšis, netgi ten, kur nebėra jokios tvarkos. Valdžios mechanizmas, persekiojantis visas šias draikanas, mano galįs jas sunaikinti tik paversdamas analitinėmis, regimomis ir pastoviomis realijomis: jis gramzdina jas į kūną, pajungia elgesio normas, paverčia klasifikacijos ir nuovokumo principu, taip pat – egzistencijos sąlyga ir natūraliu netvarkos įvaldymo būdu. Ar reikia šalinti visą šį nuo normos nukrypusį seksualumą? Toli gražu ne – verčiau pravartu kiekvieną atvejį aprašyti, regionaliai sutvirtinti. Juos išbarstant, dera pasėti tikrovės dirvoje ir priskirti individui.

 

  1. Norėdama veikti, ši valdžios forma, daug labiau negu senieji priesakai, reikalauja nuolatinio, atidaus, net smalsaus dalyvavimo; ji išgalvoja įvairialypį artumą, veikia tyrimų ir primygtinio sekimo būdu; jai būtini pasikeitimai diskursais pagal klausimus, ištraukiančius prisipažinimą, ir paslapčių išsipasakojimai, nebetelpantys į klausimus. Ji implikuoja fizinį artumą ir intensyvių pojūčių žaismę. Taigi seksualinių keistenybių priskyrimas medicinai tampa šios taktikos padariniu ir instrumentu. Priskirtos kūnui, tapusios giluminiu individo charakterio bruožu, sekso keistenybės tampa relevantiškos tam tikrai sveikatos technikai ir patologijai. Ir priešingai, nuo to momento, kai jos virsta medicinos objektu ar pasiduodančiu medikalizacijai dalyku, jas – kaip ir sužalojimą, disfunkciją ar simptomą – reikia stengtis aptikti organizmo gilumoje arba odos paviršiuje, arba bet kuriuose elgesio ženkluose. Taigi valdžia, ėmusi rūpintis seksualumu, įsipareigoja liesti kūnus; jinai juos glosto žvilgsniu, žadina kai kurias jų dalis, įelektrina paviršius, dramatizuoja trikdančius momentus. Ji paima seksualinį kūną į glėbį. Aišku, kad taip ji tampa apčiuopiamesnė ir išplečia savo kontrolės ribas. O valdžiai įsijautrinus, laimi malonumai. Šito padariniai dvejopi: valdžią stumia pirmyn jos pačios veikla; jaudulys atlygina priežiūros kontrolei ir neša ją tolyn; prisipažinimo sukurta įtampa žadina klausinėtojo smalsumą; patirtas malonumas plūsta atgal jį slopinančios valdžios link. Tačiau daugybė įkyrių klausimų menkina malonumą tam, kuris turi į juos atsakyti; žvilgsnis juos fiksuoja, o dėmesys išskiria ir pagyvina.

Valdžia veikia kaip apeliacijos mechanizmas – ji šalina keistenybes, prie kurių pati budi. Malonumas apima jj persekiojančią valdžią; valdžia įtvirtina malonumą, kurį ką tik išstūmė. Medicininė apžiūra, psichiatrinis tyrimas, pedagogų ataskaitos, šeimos kontrolė gali turėti bendrą ir akivaizdų tikslą sakyti „ne“ visoms pasiklydusioms ar bevaisėms seksualumo formoms; iš tiesų jos funkcionuoja veikiamos dviejų – malonumo ir valdžios – impulsų. Malonu turėti valdžią, kuri klausinėja, prižiūri, stebi, tyko, rausiasi, čiupinėja, išvelka į dienos šviesą; negana to, malonu išsisukti nuo tokios valdžios, pabėgti, ją apgauti arba parodijuoti. Tai valdžia, kuri leidžiasi užgrobiama kaip tik tų, kuriuos pati persekioja; o šalia – valdžia, sutvirtinanti save malonumais pasirodyti, sukelti skandalą arba priešintis. Nusavinimas ir suvedžiojimas, susidūrimas ir abipusis sutvirtėjimas: tėvai ir vaikai, suaugęs ir paauglys, auklėtojas ir mokiniai, gydytojai ir ligoniai, psichiatras su savo isterike ir iškrypėliais – visi šie personažai nuo pat XIX amžiaus nesiliovė vaidinę to vaidmens. Dėl šių postūmių, išsisukinėjimų, apskritaeigio kurstymo seksą ir kūną apjuosė ne neperžengiama siena, bet begalinės  valdžios ir malonumų spiralės .

 

  1. Iš čia – seksualinę saturaciją skatinantys įtaisai, būdingi XIX amžiaus socialinei erdvei ir ritualams. Dažnai sakoma, kad šiuolaikinė visuomenė stengėsi įsprausti seksualumą į heteroseksualios ir kuo labiau teisėtos porelės rėmus. Tačiau galima teigti ir kitką – jeigu ji neišrado, tai bent rūpestingai paruošė ir skatino daugintis grupes su gausiais elementais ir cirkuliuojančiu seksualumu: hierarchizuotų ar konkuruojančių tarpusavyje valdymo centrų paskirstymu, „medžiojamais“ malonumais – tai yra kartu ir trokštamais, ir persekiojamais; toleruojamos ar skatinamos dalinio seksualumo formos, suartėjimo atvejai, pavirtę sekimo procedūromis ir veikiantys kaip intensyvinimo mechanizmai, produktyvūs kontaktai. Tokia yra šeima, ar, greičiau, visa namiškių grupė su tėvais, vaikais, o kartais – ir tarnais. Ar XIX amžiuje šeima yra monogaminio santuokinio gyvenimo ląstelė? Iki tam tikro laipsnio – taip. Tačiau ji yra ir savotiškas malonumų – valdymo formų tinklas; tos formos artikuliuojamos, atsižvelgiant į daugelį centrų su besikeičiančiais tarp jų santykiais. Vaikų atskyrimas nuo tėvų, pagal poliarinį principą išdėstyti tėvų ir vaikų kambariai (tai buvo kanonizuota mūsų amžiuje, ėmus statyti daugiabučius pastatus), santykinis berniukų atskyrimas nuo mergaičių, griežti nurodymai, skirti mažyliams prižiūrėti (maitinimas motinos pienu, higienos laikymasis), padidėjęs dėmesys vaikų seksualumui, numanomi masturbacijos padariniai, ypatinga reikšmė lytiniam brendimui, tėvams įdiegti sekimo metodai, padrąsinimai, paslaptys ir išgąsčio atvejai, naudingas ir tuo pat metu pavojingas tarnų buvimas šalia – visa tai paverčia net ir pačią negausiausią šeimą sudėtingu santykių tinklu su daugybe įvairiausių, fragmentiškų ir paslankių seksualumo formų. Jas visas pavadinti santuokiniais ryšiais, nors pastaruosius ir pateikiant vaikams kaip draudžiamą troškimą, reiškia neįvertinti minėto dispozityvo, kuris seksualumui yra tapęs ne tiek draudimo principu, kiek iniciatyvos žadinimo ir dauginimo mechanizmu. Mokyklinės ar psichiatrijos įstaigos su gausia savo publika, savo hierarchija, erdvės išdėstymu, priežiūros sistema konstruoja šalia šeimos kitą valdžios ir malonumo formų skirstymo būdą; tačiau ir šitos įstaigos turi kupinus seksualumo regionus su savo ritualais ir privilegijuotomis erdvėmis, tokiomis kaip klasė, miegamasis, vizito ar konsultacijos vieta. Čia yra laukiamos ir čia įsikuria ne santuokinės, ne heteroseksualinės, ne monogaminės seksualumo formos.

XIX amžiaus „buržuazinė“ visuomenė, kaip, beje, ir XX amžiaus, yra į visas puses spinduliuojančios perversijos visuomenė. Tai pažymima visai ne veidmainiškai, nes nėra nieko labiau demonstruojamo ir apkalbėto, akivaizdžiau tapusio institucijų rūpesčiu ir diskursų objektu. Tikrai ne dėl to, kad, panorusi pastatyti pernelyg sunkią ir pernelyg visuotinę užtvarą seksualumui, visuomenė esą prieš savo pačios valią sudaigino ištisą perversijų gėlyną ir seksualinių instinktų patologijos lauką. Labiau dera kalbėti apie tokį kūno ir sekso valdymo būdą, kurį ši visuomenė paleido į apyvartą. Šitokia valdžia pasireiškia ne kaip įstatymo forma ar tam tikro draudimo padarinys. Priešingai, jos veikla tiesiogiai priklauso nuo seksualinių keistenybių paplitimo. Ji nenustato seksualumo ribų, o tęsia įvairių formų egzistenciją, sekdama jų begalinio skverbimosi linijomis. Valdžia nenušalina seksualumo, bet vertina kaip priemonę individų specifikacijai nustatyti. Ji nebando seksualumo išvengti, o pritraukia jo variacijas spiralėmis, kurių viduje malonumas ir valdžia stiprina vienas kitą; ji nestato pertvaros, bet rengia maksimalios saturacijos vietas. Ji gamina ir fiksuoja įvairiarūšį seksualumą. Moderni visuomenė yra iškrypusi, nepaisant savo puritonizmo ar pasipriešinimo joje įsišaknijusiai veidmainystei; ji yra iškrypusi realiai ir tiesiogiai.

Iš tikrųjų. Įvairios seksualumo formos – tos, kurios išryškėja sulig amžiumi (kūdikio ar vaiko seksualumas), tos, kurios nusistovi paisant tam tikrų polinkių ar erotinės praktikos (čia susiduriame su homoseksualisto, gerontofilo, fetišisto ir kt. seksualumu), tos, kurios plačiai paveikia santykius (santykiai tarp gydytojo ir paciento, tarp pedagogo ir mokinio, tarp psichiatro ir sergančiojo psichine liga įgyja seksualinį pobūdį), tos, kurios tarpsta tam tikrose erdvėse (namų, mokyklos, kalėjimo poveikis seksualumui) – visos jos tampa aiškiai apibrėžtų valdymo procedūrų koreliatais. Nereikia manyti, kad visi tie iki šiol toleruojami dalykai patraukė dėmesį ir buvo neigiamai įvertinti tada, kai norėta suteikti reguliatoriaus vaidmenį vieninteliam seksualumo tipui, gebančiam reprodukuoti darbo jėgą ir išsaugoti šeimą. Šios įvairios elgesio formos buvo realiai išstumtos iš žmogaus kūno ir jo malonumų srities; ar, greičiau, jos buvo šioje srityje įšaldytos; veikiant daugybei valdžios dispozityvų minėtos formos buvo surastos, išvilktos į dienos šviesą, išskirtos, sustiprintos, inkorporuotos. Tai, kad daugėja iškrypimų, – ne tema moralizuoti, esą apėmusi skrupulinguosius viktorijiečių protus. Tai realus tam tikro valdžios tipo intervencijos į kūno ir jo malonumų sritį padarinys. Gali paaiškėti, kad Vakarai nesugeba išrasti naujų malonumų formų ir, aišku, neišrado negirdėtų ydų. Tačiau jie nustatė naujas valdymo ir malonumo formų žaidimo taisykles: tada išsiveržė priekin sustingęs iškrypėliškas veidas.

Tiesiogine prasme. Šis daugybės perversijų įdiegimas nėra seksualumo šaipymasis, atsikeršijant valdžiai už pernelyg represinį įstatymą. Nekalbame ir apie paradoksalias malonumo formas, krypstančias valdžios pusėn „malonumų, kuriuos reikia patirti“ forma. Iškrypimų implantacija yra tam tikras veiksmas ir kartu instrumentas: būtent išskyrus, sustiprinus ir sutvirtinus periferinį seksualumą, valdymo ir sekso bei malonumo formų santykiai šakojasi, dauginasi, taikosi prie kūno ir maitina elgesio manieras. Šio valdymo formų parado priekyje išsidėsto įvairios seksualumo formos, priklausančios nuo amžiaus, vietos, polinkių, vieno ar kito praktikos lygio. Seksualumo formų dauginimas, plečiant valdymo galias; valdžios iškėlimas, kai kiekviena šių regioninių seksualumo formų suteikia plotą intervencijai vykdyti: tokį ryšį, ypač nuo XIX amžiaus, užtikrina ir atgamina įvairiapusė ekonominė nauda, kai, tarpininkaujant medicinai, psichiatrijai, prostitucijai ir pornografijai, ekonominiai svertai įsijungia į šį analitinį malonumų dauginimą ir šį juos kontroliuojančios valdžios iškėlimą. Malonumas ir valdžia nepanaikina vienas kito; jie neatsisuka vienas prieš kitą; jie seka vienas paskui kitą, pridengia vienas kitą, stumia kits kitą pirmyn. Juos surakino sudėtingi ir pozityvūs raginimo bei kurstymo mechanizmai.

Tikriausiai reikia atmesti hipotezę, kad šiuolaikinės industrinės visuomenės atvėrė vis labiau plintančio sekso slopinimo erą. Matome ne tik akivaizdų eretiškų seksualumo formų proveržį. Tačiau ypač – ir tai labai svarbu – regime, kaip ryškiai besiskiriantis nuo įstatymo dispozityvas, tegu kai kur besiremiantis draudimo procedūromis, parūpina, kad dėl tarpusavy sujungtų mechanizmų gausėtų specifinių malonumų ir įvairiarūšių seksualumo formų. Sakoma, jog jokia kita visuomenė esą nebuvusi tokia perdėtai drovi, niekada valdžios instancijos nedėjusios tiek pastangų, norėdamos apsimesti, jog nežino, ką draudžia, tarsi nenorėtų su tuo turėti ką nors bendra. Bent jau po bendriausios apžvalgos išaiškėja kai kas visai priešinga: niekada nebuvo tiek daug valdymo centrų, tiek perdėto dėmesio ir daugiažodžiavimo, tiek kontaktų ir apskritaeigių ryšių; niekada nebuvo tiek židinių, kuriuose įsiplieskia – tam, kad plistų vis tolyn – intensyvūs malonumai ir valdžios užgaidos.

 

Išnašos

 

--------------------------------------------

1 P. Segneri.  L’lnstruction du pénitent (vertimas į pranc. k., 1695), p. 301.

 

2 A. de Liguori.  Pratique des confesseurs (vertimas į pranc. k., 1854), p. 140.

 

3 P. Segneri,  ten pat, p. 301–302.

 

4 Reformuoti ganytojiškieji nuostatai, nors gerokai santūriau, taip pat nustatė sekso įtraukimo į diskursą taisykles. Tai aptarsime kitame tome – Materija ir kūnas.

 

5 A. de Ligouri.  Préceptes sur le sixième commandement (vertimas į pranc. k., 1835), p. 5.

 

6 D. A. de Sade.  Les 120 journées de Sodome, Pauvert, I, p. 139–140.

 

7 My Secret Life, perleista Grove Press, 1964.

 

8 Condorcec,  cituojama iš: J. L. Flandrin.  Familles, 1976.

 

9 A. Tardieu.  Étude médico légale sur les attentats aux moeurs, 1857, p. 114.

 

10 J. von Justi.  Éléments généraux de police (vertimas į pranc. k., 1769), p. 20.

 

11 C. J. Herbert.  Essai sur la police générale des grains, 1753, p. 320–321.

 

12 Policijos reglamentas licėjams  (1809).

„67 straipsnis. Pamokų ir pamokų ruošos metu privalo visada budėti mokytojas   prižiūrėtojas, kuriam pavesta rūpintis tvarka koridoriuose; esant reikalui, išėjusiems iš klasės mokiniams jis turi drausti sustoti ir buriuotis.

. Po vakarinės maldos mokinius reikia nuvesti atgal į miegamuosius, kur mokytojai privalo juos tuojau pat suguldyti.

. Patys mokytojai gali atsigulti tik tada, kai bus įsitikinę, jog kiekvienas mokinys guli savo lovoje.

. Lovos turi būti atskirtos viena nuo kitos dviejų metrų aukščio pertvaromis. Miegamieji per naktį turi būti apšviesti“.

 

13 J. Schummel.  Fritzens Reise nach Dessau (1776), cituojama iš: A. Pinloche.  La Réforme de I’éducation en Allemagne au XVIII siècle, 1889, p. 125–129.

 

14 Westphal.  Archiv für Neurologie, 1870.

 

---------------------------------------------

 

 

Populiariausi