Print

Michel Foucault

 

Seksualumo istorija

 

Seksualumo dispozityvas (4 skyrius iš M.Foucault knygos "Seksualumo istorija")

 

IV SKYRIUS

SEKSUALUMO DISPOZITYVAS

 

Apie ką gi mes kalbame šioje tyrinėjimų virtinėje? Pasakėčią „Nekuklūs brangūs niekeliai“ norime paversti istorija.

Salia kitų ženklų, mūsų visuomenei priskiriama „kalbančio sekso“ emblema. Sekso, kuris užklumpamas, kamantinėjamas ir kuris – susitvardęs, o kartu plepus – nepavargsta atsakinėdamas. Kol vieną dieną jį sugavo kažkoks beveik pasakiškas mechanizmas, pats gebantis likti nematomas. Šis mechanizmas spiria seksą – tokiame žaidime, kur malonumas sumišęs su nevalingumu, o sutikimas su kažkuo artimu inkvizicijai – sakyti tiesą apie save ir kitus. Mes visi jau daugelį metų gyvename princo Mangogulo karalystėje: kenčiame nuo beribio smalsumo seksui, užsispyrę jį klausinėjame, nepasisotindami atsakymais ir tuo, kas apie jį kalbama, pasiryžę išrasti kokį nors magišką žiedą, kuris pralaužtų jį gaubiantį santūrumą. Tarsi būtų labai svarbu, kad ši nedidelė mūsų pačių dalis teiktų mums ne tik malonumą, bet ir žinojimą bei visą subtilų žaidimą pereinant nuo vieno prie kito: žinojimą apie malonumą, malonumą žinoti apie malonumą, malonumą žinojimą; tarsi tas kaprizingas gyvūnas, kuriame mes gyvename, savo ruožtu turėtų pakankamai domią ausį, gan atidų žvilgsnį, pakankamai lankstų liežuvį ir protą, kad apie tai gerai išmanytų ir puikiausiai išsakytų, jei tik būtų bukliai paprašytas. Tarp kiekvieno iš mūsų ir mūsų sekso Vakarai nutiesė nepertraukiamą tiesos reikalavimą: mums būtina išplėšti iš sekso tiesą, nes tiesa jam išsprūsta, o seksas turi pasakyti tiesą apie mus, nes seksas ją laiko šešėlyje. Argi seksas laikomas paslapty? Dangstomas naujamadišku drovumu, užgniaužtas niūrių buržuazinės visuomenės reikalavimų? Priešingai, jis švyti. Štai jau daugelį amžių seksas yra įspūdingos „peticijos apie išmanymą“ centre. Dvigubos peticijos, beje, nes privalome žinoti, kaip ten su juo yra, ir tuo tarpu įtariame jį žinant, kaip čia yra su mumis.

Kažkoks takelis per keletą amžių mus vedė taip, kad klausimą „kas mes esame?“ adresavome seksui. Ne tiek seksui kaip prigimties dalykui (gyvos sistemos elementui, biologijos objektui), bet seksui kaip istorijai, seksui – reikšmei, seksui – diskursui. Mes patys įsikūrėme po sekso ženklu, ir greičiau ne sekso fizinės struktūros, bet sekso logikos. Nereikia savęs apgaudinėti: ilga eilė binarinių opozicijų (kūnas – siela, materija – dvasia, instinktas – protas, polinkiai – sąmonė), regis, paskyrusių seksui gryną mechaniką be jokio proto grūdo, leido Vakarams ne tik ir ne tiek aneksuoti seksą tam tikram racionalumo poliui – o tai dar, savaime aišku, nereikštų nieko nuostabaus, nes nuo senovės graikų laikų esame pratę prie panašių „pergalių“, – kiek privertė mus – mūsų kūną, sielą, individualybę, mūsų istoriją – pažymėti geidulių ir troškimų logikos ženklu. Būtent ji nuo šiol yra mums universalus raktas, kai tik norime suprasti, kas esame. Štai jau daugelį dešimtmečių genetikai suvokia gyvenimą nebe kaip tam tikrą organizmą, turintį, be kitų, dar ir keistą gebėjimą daugintis; jie vertina dauginimosi mechanizmą kaip tai, kas mums įveda biologinę dimensiją: ne tik gyvų būtybių, bet ir paties gyvenimo matricą. Taip jau daugelį amžių nesuskaičiuojami žmogaus kūno teoretikai ir praktikai – aišku, ne itin „mokslišku“ būdu – pavertė žmogų valdingo ir ryškaus sekso kūdikiu. Seksas – visa ko priežastis.

Neverta kelti klausimo: kodėl seksas yra tokia paslaptis? Kokia jėga jį taip ilgai mygo tylėti ir tik visai neseniai paleido, kartu gal leisdama mums jį klausinėti, tik vis per jo slopinimo prizmę ir einant tuo keliu? Iš tikrųjų šis klausimas, taip dažnai mūsų laikais kartojamas, yra tik neseniai sukurta vieno labai svarbaus teiginio ir amžino potvarkio forma: tiesa – tenai, galima užklupti ją iš pasalų. Acheronta movebo : nenaujas sprendimas.

Jūs – tokie protingi, kupini didelės ir gilios išminties

Jūs suvokiantys ir žinantys

Kaip, kur ir kada viskas susijungia

…Jūs, didieji išminčiai, pasakykite man: kas gi tai?

Atskleiskite, kas man atsitiko

Atskleiskite kur, kaip ir kada

Kodėl gi man toks dalykas nutiko? 17

Taigi pirmiausia dera paklausti: koks gi tas priesakas? Kam gi taip įnirtingai medžiojama sekso tiesa, ir tiesa sekso srity?

Cucufa, geroji Diderot apsakymo dvasia, savo kišenėje tarp kitų niekniekių – pašventintų grūdų, mažyčių švininių stabų statulėlių ir apipelėjusių saldainiukų – aptinka smulkutį sidabro žiedelį, kurio įtvarą pasukus gali prašnekinti kiekvieną sutiktąjį, kad ir kokios jis būtų lyties. Jis tą žiedelį atiduoda smalsiam sultonui. Dabar mūsų eilė sužinoti, koks stebuklingas žiedas suteikia mums panašią galią, ant kokio valdytojo piršto jis užmautas; kokiai jėgai jis leidžia įsižaisti arba kokią numato ir kaip atsitiko, kad kiekvienas mūsų savo ir kitų seksui tapome savotiški sultonai – atidūs ir neatsargūs. Šį magišką žiedą, šį brangų daiktelį, tokį nekuklų, kai reikia priversti kalbėti kitus, bet tokį mažakalbį, kai paliečiamas jo paties mechanizmas, – jį savo ruožtu maga prašnekinti; apie jį ir reikia kalbėti. Reikia sukurti istoriją apie šį tiesos troškimą, žinių peticiją, dėl kurios jau tiek amžių seksas spindėte spindi: tokių užgaidų ir atkaklumo istoriją. Ko mes dar laukiame iš sekso, be galimų jo teikiamų malonumų, kad taip užsispiriame? Kokia tai kantrybė ar aistringas noras teigti jį kaip paslaptį, visagalę priežastį, užslėptą prasmę, nenuslopinamą baimę? Ir kodėl staiga užduotis atskleisti šią sunkią tiesą pagaliau virto kvietimu atmesti draudimus ir sutraukyti pančius? Ar darbas buvo toks sunkus, kad teko jį prigauti šiuo pažadu? Ar šios žinios įgijo tokią vertę – politinę, ekonominę, etinę – kad, norint kiekvieną jomis pavergti, reikėjo tikinti – ir čia neapsieita be paradokso, – jog jos geba suteikti išsivadavimą?

Štai keletas bendrų pastabų, turinčių nurodyti būsimų tyrinėjimų vietą, keletas siūlymų, susijusių su jų užduotimis ir metodu, apžvalgos lauku ir periodizacija, kurią galima iš anksto numatyti.

 

  1. Užduotis

 

Kam reikalingi šie tyrinėjimai? Visiškai suprantu, kad tam tikras neapibrėžtumas yra persmelkęs anksčiau nubrėžtus metmenis; kyla pavojus, kad jis gali sužlugdyti ir mano sumanytus detalesnius tyrimus. Šimtą kartų jau kartojau, kad paskutiniųjų amžių Vakarų visuomenių istorija demonstruoja iš esmės visai ne represinį valdžios funkcionavimą. Dėsčiau savo mintis taip, kad diskvalifikuočiau šią sąvoką, dėdamasis, jog nežinau apie kitur – troškimo teoriniu lygiu – išsakomą ir, aišku, daug radikalesnę kritiką. Iš tiesų teiginys, kad seksas nėra „slopinamas“, ne toks jau naujas. Praėjo jau nemažai laiko nuo tos dienos, kai tai pareiškė psichoanalitikai. Jie atmetė šį nesudėtingą mechanizmą, kurį lengvai įsivaizduojame, kalbėdami apie slopinimą; mintis apie tam tikrą maištingą energiją, kurią reikėtų malšinti, jiems pasirodė netinkama dešifruoti būdui, kaip valdžia ir troškimas dera tarpusavy; jie numatė kur kas sudėtingesnį ir labiau pirmapradį ryšį už šį žaidimą tarp laukinės, natūralios, gyvos, nepaliaujamai iš apačios kylančios energijos ir iš viršaus besileidžiančios bei ketinančios jai sutrukdyti tvarkos; nereikia įsivaizduoti, kad troškimas yra slopinamas jau vien dėl tos priežasties, kad būtent įstatymas yra troškimo ir jį sukeliančio trūkumo pagrindas. Esą valdžios santykis esti ten, kur yra troškimas, tad klaidinga jį demaskuoti slopinimo atveju, kuris esą visuomet po to atsiranda; tačiau bergždžia būtų ir ieškoti troškimo už valdžios ribų.

Tad pabrėžtinai jų neskirdamas – tarsi naudočiau ekvivalentiškas sąvokas – kalbėjau tai apie slopinimą, tai apie įstatymą, apie draudimą arba cenzūrą. Nepripažinau – iš užsispyrimo ar aplaidumo – viso, kas gali nurodyti jų teorinių ar praktinių implikacijų skirtybes. Gerai žinau, kad žmonės turi teisę man pasakyti: be paliovos krypdamas į pozityvias valdžios technologijas, jūs siekiate su mažiausiais nuostoliais laimėti iš karto prie dviejų lentų; painiojate savo priešininkus, lygiuodamas pagal silpnesniojo išvaizdą, ir, svarstydamas vieną slopinimo atvejį, primygtinai verčiate tikėti, jog esate nusikratęs įstatymo problemų; tuo tarpu išlaikote esminę praktišką valdžios įstatymo principo išdavą, tai yra žinojimą, kad neįmanoma pabėgti nuo valdžios, kad ji visada čia, demonstruodama netgi tai, ką jai mėginama priešpriešinti.

Jūs pasilikote patį trapiausią teorinį valdymo slopinimo idėjos elementą tam, kad jį kritikuotumėte; pasilikote pačią steriliausią politinę valdžios įstatymo idėjos išdavą tam, kad ją panaudotumėte savo reikmėms.

Tolesnių mano tyrinėjimų tikslas – ne tiek krypti į „teoriją“, kiek į valdymo „analizę“: tiksliau – pamėginti nustatyti specifinę sritį, kurią sudaro valdžios santykiai, ir apibūdinti instrumentus, leidžiančius ją tirti. Tai štai, man atrodo, kad tokia analizė galima tik tada, jei atsiras tuščia erdvė ir atsikratysime tam tikro valdžios įvaizdžio, kurį pavadinčiau (greitai paaiškės kodėl) „juridiniu diskursiniu“. Būtent ši koncepcija valdo ir slopinimo, ir sąmoningam kūno malonumų troškimui skirto įstatymo teorijas. Kitaip sakant, tai, kas skiria vieną nuo kitos analizę, reiškiamą instinktų slopinimo terminais, nuo analizės, reiškiamos šiam troškimui skirto įstatymo terminais, žinoma, yra būtent impulsų prigimties ir dinamikos suvokimo, o ne valdžios suvokimo būdas. Vienu ir kitu atveju griebiamės įprasto valdžios įvaizdžio, iš kurio, priklausomai nuo to, kaip juo naudojamasi ir kokia pozicija kūno malonumų troškimo atžvilgiu jam pripažįstama, paaiškėja du priešingi padariniai: arba tam tikro „išsilaisvinimo“ pažadas, jei valdžia tik išoriškai užgrobusi šį troškimą, arba – tuo atveju, kai ji yrą esminė paties troškimo dalis – tvirtinimas: jūs nuolatos jau esate spąstuose. Beje, neverta manyti, kad šis įvaizdis būdingas tik tiems, kurie kelia valdžios santykio su seksu problemą. Iš tiesų jis yra kur kas labiau paplitęs, dažnai aptinkamas politinėse valdžios analizėse ir, be abejo, giliai įsišaknijęs Vakarų istorijoje.

Štai keletas pagrindinių jo bruožų:

Negatyvus santykis.  Santykio tarp valdžios ir sekso modusas visuomet susikuria tiktai negatyvinis: atmetimo, pašalinimo, atsisakymo, užtvėrimo arba dar: nuslėpimo ar maskavimo. Seksui ir malonumams valdžia „negali“ padaryti nieko kita, kaip tik pasakyti „ne“; jeigu ji ką nors gamina, tai tik įvairiausius trūkumus arba spragas; ji išleidžia atskirus elementus, įveda netolydumus, atskiria, kas yra sujungta, paženklina sienas. Jos veiklos rezultatai įgyja visuotinę ribos ir trūkumo formą.

Taisyklės instancija.  Iš esmės valdžia esą yra tai, kas diktuoja seksui savo įstatymą. Pirmiausia tai reiškia, jog seksui nustatomas dvigubas režimas: įstatymo leidžiamas ir draudžiamas, teisėtas ir neteisėtas. Tai reiškia, kad toliau valdžia nurodo seksui tam tikrą „tvarką“, tuo pat metu funkcionuojančią kaip aiškumo forma: seksas dešifruojamas pagal jo santykį su įstatymu. Pagaliau tai reiškia, kad valdžia veikia skelbdama taisyklę: esą seksas užvaldomas, padedant kalbai, ar, greičiau, diskursyviniam aktui; pastarasis jau vien dėl to, kad yra realizuojamas, kuria tam tikrą teisinį būvį. Valdžia kalba, o tai ir yra taisyklė. Atrodo, grynąją valdžios formą manifestuoja įstatymų leidėjo funkcija, o tada jos veiksmai sekso atžvilgiu įgauna juridinį diskursinį pobūdį.

Draudimo ciklas.  Esą valdžia nurodo seksui: tu neprisiartinsi, neprisiliesi, neatliksi iki galo, nepatirsi malonumo, neprakalbėsi, neapsireikši; apribotas tu egzistuosi tik šešėlyje ir paslaptyje. Esą sekso atžvilgiu valdžia griebiasi tik vieno – draudimo įstatymo. Ji siekia tikslo, kad seksas atsisakytų pats savęs. Instrumentas: bausmės grėsmė, o tai ne kas kita, kaip jo sunaikinimas. Atsižadėk pats, kad nebūtum sunaikintas; nepasirodyk, jeigu nenori išnykti. Tavo egzistencija bus išsaugota tik tavo panaikinimo kaina. Valdžia tramdo seksą vien draudimu, kuris veikia kaip alternatyva tarp dviejų nebūčių.

Cenzūros logika.  Manoma, kad šis draudimas įgyja tris formas: teigiant, kad tai draudžiama; neleidžiant, kad tai būtų pasakoma; neigiant, kad tai egzistuoja. Šias formas, regis, sunku suderinti. Tačiau tik taip ir įsivaizduojame tam tikrą laipsnišką logiką, neva būdingą cenzūros mechanizmams: ji jungia tai, kas neegzistuoja, yra neleistina ir neišreiškiama taip, kad kiekviena šių formų kartu yra ir principas, ir padarinys kitos: apie tai, kas draudžiama, neprivalu kalbėti tol, kol tai realybėje nepanaikinta; tai, ko nebėra, neturi teisės būti kaip nors manifestuota, netgi šnekoje, skelbiančioje jo nebūtį; tai, apie ką reikia nutylėti, yra iš tikrovės ištremta, kaip ir tai, kas aiškiausiai draudžiama. Tarsi sekso valdymo logika būtų paradoksali logika tam tikro įstatymo, neva pasireiškiančio kaip neegzistavimo, nemanifestavimo ir nebylystės priesakai.

Vieningas dispozityvas.  Atrodo, seksas visur valdomas tuo pačiu būdu. Iš viršaus į apačią, priimant globalinius sprendimus ar įsikišant dėl menkiausių dalykų; kad ir kokiais aparatais ar institucijomis remtųsi, valdžia esą visada veikia vieningu ir visa apimančiu būdu; ji veikia neva paprastos, nuolat atgaminamos įstatymo, draudimo ir cenzūros mechanikos būdu: einant nuo valstybės prie šeimos, nuo valdovo prie tėvo, nuo tribunolo prie kasdienių nuobaudų smulkmės, nuo socialinę priklausomybę ženklinančių instancijų prie paties subjekto steigiamų struktūrų, – visur, tik skirtingu mastu, esą sutinkama ta pati visuotinė valdžios forma. Ši forma – tai teisė su visa leidžiamo ir draudžiamo, pažeidimų ir nuobaudų žaisme. Kad ir kokią formą jai suteiktų: teisę formuluojančio valdovo, draudžiančio tėvo, nutildančio cenzoriaus ar įstatymą diktuojančio mokytojo – valdžia visuomet schematizuojama juridine forma, o jos veiklos rezultatai apibrėžiami kaip paklusnumas. Valdžios įstatymo akivaizdoje subjektas, įvardintas kaip toks – tai yra „pajungtas“ – yra tas, kuris paklūsta. Atrodo, daugelyje jos instancijų formalų valdžios homogeniškumą atitinka visuotinė paklusnumo forma, skirta tam, ką jinai tvardo, – ar tai būtų valdinys – monarcho, pilietis – valstybės, ar vaikas – tėvų, mokinys – mokytojo akivaizdoje. Vienoje pusėje įstatymų leidžiamoji valdžia, kitoje – paklusnus subjektas.

Visuotinės idėjos, jog valdžia engia seksą, o įstatymas sukurtas sąmoningam kūno malonumų troškimui valdyti, pagrindas yra ta pati menama valdymo mechanika. Ji apibrėžiama keistai ribotu būdu. Pirmiausia dėl to, kad tai yra valdžia, neva skurdi savo ištekliais, turinti nedaug priemonių, naudojanti tą pačią taktiką, nesugebanti išrasti ko nors nauja ir tarsi pasmerkta nuolatos save atkartoti. Antra – dėl to, kad tai valdžia, esą turinti tik vieną galią: sakyti „ne“; nepajėgianti nieko gaminti, gebanti tik nustatinėti ribas, ji iš esmės yra tarsi antienergija; regis, toks yra jos veiklos paradoksas: nieko negalėti, o tik daryti taip, kad tai, ką ji tramdo, savo ruožtu galėtų tik tai, kas valdžios yra leista. Pagaliau dėl to, kad tai yra valdžia, kurios modelis esąs iš esmės juridinis, koncentruotas vien į įstatymo suformulavimą ir interdiktų veikimą. Esą visos viešpatavimo, nuolankumo, pavergimo formos galų gale siekia paklusnumo.

Kodėl taip lengvai priimame šią juridinę valdžios koncepciją? Ir kodėl atmetame visa, dėl ko ji galėtų produktyviai veikti, būti strategiškai turtinga ir pozityvi? Tokioje visuomenėje kaip mūsiškė, kur taip gausu valdžios aparatų, jos ritualai tokie akivaizdūs, o instrumentai pagaliau tokie patikimi, šioje visuomenėje, kuri, be abejonės, pasirodė išradingesnė už bet kurią kitą, kurdama subtilius ir rafinuotus valdžios mechanizmus, – iš kur atsirado ši tendencija: pripažinti ją tiktai neigiama ir bergždžia interdikto forma? Kam riboti valdymo dispozityvus tiktai viena procedūra: draudžiančiu įstatymu?

Pati bendriausia ir taktinė priežastis atrodo savaime suprantama: valdžią galima pakęsti tiktai pridengus reikšmingą jos dalį. Jos sėkmė proporcinga tam, kiek jai pavyksta nuslėpti savo mechanizmus. Ar priimtume valdžią, jei ji būtų visiškai ciniška? Paslaptis valdžiai nėra koks nors piktnaudžiavimas; ji reikalinga jai funkcionuoti. Ir ne tik dėl to, kad valdžia įperša paslaptį tiems, kuriuos sau pajungia, bet gal dar dėl to, kad pastariesiems ji yra taip pat reikalinga: ar jie priimtų valdžią, jeigu joje nematytų paprastos jų troškimui nustatytos ribos, leidžiančios įvertinti vieną neliečiamą – tegu ir sumenkintą – laisvės pusę? Valdžia kaip laisvei nubrėžta grynoji riba, bent jau mūsų visuomenėje, yra bendroji jos priimtinumo forma.

Galbūt tam yra istorinė priežastis. Viduramžiais išsirutuliojusios didžiosios valdžios institucijos – monarchija, valstybė su savo aparatais – suklestėjo daugybės išankstinių valdžios formų fone ir tam tikru mastu kaip atsvara joms: neperprantamoms, supainiotoms, konfliktiškoms valdžios formoms, susijusioms su tiesioginiu ar netiesioginiu valdymu žemėje, su ginklais, baudžiava, siuzerenų ir vasalų tarpusavio santykiais. Jei šios valdžios institucijos galėjo ir gebėjo įsišaknyti, vykusiai pasinaudodamos daugybe taktinių sanglaudų, pasiekti, kad būtų pripažintos, tai tik dėl to, kad pasirodė kaip reguliavimo, arbitražo, atribojimo instancijos, kaip būdas padaryti šiose valdžios formose tam tikrą tvarką, nustatyti principą, kaip jas sušvelninti ir paskirstyti pagal ribas ir egzistuojančią hierarchiją. Gausių ir susiduriančių galių akivaizdoje, virš visų heterogeniškų teisių, šios svarbiausios valdžios formos funkcionavo kaip teisės principas, parodydamos trejopą savo pobūdį: jos siekė virsti unitarine visuma, tapatinti savo valią su įstatymu ir veikti padedant draudimo ir sankcijos mechanizmams. Tokios valdžios formulė pax et justitia , pretenduojant būtent šitaip veikti, reiškė taiką, kaip feodalinių ar privačių karų uždraudimą, ir teisingumą, kaip būdą spręsti asmeninius ginčus. Žinoma, svarbiausioms monarchijos institucijoms taip besiplėtojant, rūpėjo ir visai kiti dalykai, ne vien paprasta ir gryna juridinė sistema. Tačiau tokia buvo valdžios kalba, tokį savo įvaizdį ji pati suformavo; apie tai byloja visa viduramžiais sukurta ar romėnų teisės pagrindu perkurta viešosios teisės teorija. Teisė buvo ne šiaip sau ginklas, kuriuo sumaniai naudojosi monarchai; monarchijos sistemai ji buvo jos raiškos būdas ir jos priimtinumo forma. Vakarų visuomenėse visada, pradedant nuo viduramžių, būtent teisė formuluoja valdžios pareigų vykdymą.

XVII ar XIX amžių siekianti tradicija pripratino mus absoliutinės monarchijos valdžią priskirti ne teisės, o savivalės sričiai, piktnaudžiavimo, kaprizų, įgeidžių, privilegijų ir išimčių pasauliui, besiremiančiam savojo gerovės tęstinumo tradicija. Betgi tai reiškia pamiršti tą esmingą istorinę aplinkybę, kad vakarietiškos monarchijos reiškėsi kaip teisinės sistemos, apmąstė save pasitelkusios teisės teorijas ir savo valdžios mechanizmų funkcionavimui suteikė teisinę formą. Senas Boulainvilliers priekaištas, išsakytas prancūzų monarchijos adresu, jog ši pasinaudojo teise ir juristų paslaugomis tam, kad atšauktų aristokratų privilegijas ir juos pažemintų iš esmės, aišku, yra pagrįstas. Plėtojantis monarchijai ir jos institucijoms, buvo įvesta ši juridinė politinė dimensija; ji, aišku, nėra adekvati buvusiam ir esamam valdžios veikimo būdui; tačiau ji yra kodas, kuriuo remiantis valdžia reiškiasi ir pati nurodo, kad šitaip apie ją galvotume. Monarchijos istorija ir valdžios procedūrų bei faktų pridengimas juridiniais bei politiniais diskursais ėjo kartu.

Ir štai, nepaisant pastangų juridinę dimensiją išlaisvinti iš monarchijos instituto ir politinę dimensiją atskirti nuo juridinės, valdžios įvaizdis taip ir liko šios sistemos nelaisvėje. Štai du pavyzdžiai. XVIII amžiaus Prancūzijoje monarchijos institucijos kritika buvo nukreipta ne prieš juridinę monarchinę sistemą, bet į juridinės sistemos pertvarką, tyros, griežtos sistemos, į kurią be piktnaudžiavimų ir paklaidų galėtų įsilieti visi valdžios mechanizmai; priešingai monarchijai, kuri, nepaisant jos tvirtinimų, nuolatos peržengdavo teisės rėmus ir save laikė aukščiau įstatymų. Politinė kritika tuomet pasinaudojo visa monarchijos plėtojimąsi lydėjusią juridinės minties galia tam, kad pastarąją pasmerktų; tačiau ji neabejojo pačiu principu, pagal kurį teisė privalo būti tiesiog valdžios forma, o valdžia visuomet pasireiškia teisės forma.

XIX amžiuje iškilo kitas politinių institucijų kritikos tipas; tai buvo daug radikalesnė kritika, nes jai rūpėjo parodyti, kad ne tiktai reali valdžia išvengia teisės diktuojamų taisyklių, bet ir pati teisės sistema yra ne kas kita, kaip tik prievartos reiškimo būdas, galimybė ją aneksuoti atskirų individų naudai ir visuotiniu įstatymu prisidengus įveiksminti kiekvienai valdžiai būdingus asimetriškus ir neteisingus santykius. Vis dėlto ši teisės kritika dar pagrįsta postulatu, skelbiančiu, jog iš esmės ir siekiant idealo valdžios veiksmai turi būti derinami su tam tikra fundamentalia teise.

Iš esmės, nepaisant skirtingų epochų ir tikslų, monarchija nuolatos persekioja valdžios įvaizdį. Politinės minties ir politinės analizės požiūriu karaliui vis dar nenukirsta galva. Dėl to valdžios teorijoje dar teikiama didelė reikšmė teisės ir prievartos, įstatymo ir nelegalios padėties, valios ir laisvės problemoms, o ypač valstybės ir suverenumo problemai (net jei pastaruoju atveju kreipiamasi nebe į suvereno asmenį, bet į kažkokią kolektyvinę būtybę). Galvoti apie valdžią, svarstant šias problemas, reiškia apie jas galvoti, svarstant tam tikrą mūsų visuomenėms gana būdingą istorinę formą: teisinę monarchiją. Gana būdingą ir, nepaisant visko, – pereinamąją. Nors daugelis jos formų išliko ir šiandien tebegyvuoja, pamažu į ją įsiskverbė nauji valdžios mechanizmai, kurių, atrodo, negalima supaprastinti vien juos priskiriant teisės įvaizdžiui. Kaip pamatysime toliau, būtent šie valdžios mechanizmai, bent jau iš dalies, buvo įpareigoti rūpintis, jau nuo XVIII amžiaus, žmonių gyvenimu – žmonių kaip gyvų kūnų būtimi. Nors tiesa, kad teisėtvarka galėjo, aišku, nevisapusiškai, reprezentuoti valdžią, akcentuojančią mokesčių rinkimą ir mirtį, – ji pasirodė jau visai svetima naujiems valdymo būdams, grindžiamiems ne teise, bet technika, ne įstatymu, bet normalizacija, ne bausme, bet kontrole ir veikiantiems tokiais lygiais ir formomis, kurios peržengia valstybės ir jos aparatų ribas. Štai mes jau prieš kelis amžius virtome tokia visuomene, kur teisėtvarka vis mažiau gali kodifikuoti valdžią ar jai atstovauti kaip sistemai. Slidus takelis mus veda vis tolyn nuo teisės karalystės, kuri jau tuomet ėmė trauktis praeitin, kai Prancūzijos revoliucija, o kartu su ja konstitucijų bei įvairiausių kodeksų epocha, regis, kaip tik jai žadėjo artimą ateitį.

Būtent taip dar ir šiandien vaizduojama teisėtvarka analizuojant valdžios ir sekso santykius. Vadinasi, problema ne ta, kaip nustatyti, ar iš tiesų sąmoningas kūno malonumų troškimas valdžiai svetimas, ar jis ankstesnis už įstatymą, kaip mes dažnai įsivaizduojame, ar, priešingai, įstatymas jį ir konstruoja. Svarstymų objektas kitas. Kad ir kas šis troškimas būtų – viena ar kita, – bet kuriuo atveju turimas omenyje santykis su valdžia, būtinai teisine ir diskursine, – valdžia, kurios dėmesio centre – įstatymų išdėstymas. Mes ir toliau liekame ištikimi tam tikram valdžios įstatymo, valdžios suvereniteto įvaizdžiui, kurį sukūrė teisės teoretikai ir monarchijos institucija. Būtent šio įvaizdžio privalu atsikratyti, tai yra atsikratyti teorinės įstatymo ir suvereniteto privilegijos, jei norime atlikti valdžios analizę konkrečioje ir istoriškoje jos metodų žaismėje. Reikia suręsti tokią valdžios analitiką, kuri teisės nebelaikytų modeliu ir kodu.

Prisipažįstu, kad šios seksualumo istorijos projektas ar, greičiau, šios tyrinėjimų serijos, apimančios istorinius valdžios ir diskurso apie seksą santykius, projektas savotiškai juda ratu, ta prasme, kad kalbame apie du bandymus, kurie perduoda informaciją kits kitam. Pamėginkime atsikratyti teisinio ir neigiamo valdžios įvaizdžio, atsisakykime galvoti apie ją įstatymo, interdikto, laisvės ir suvereniteto terminais: kaip tuomet analizuoti tai, kas neseniai istorijoje įvyko šio dalyko, regis, vieno iš labiausiai draudžiamų gyvenime ir uždraustų mūsų kūnui – sekso atžvilgiu? Kokiais keliais valdžia jį pasiekia, jeigu ne draudimais ar užkardomis? Kokiais mechanizmais, taktika ar dispozityvais? Tarkime, kad, priešingai, kiek atidesnis tyrimas rodo, jog iš tiesų šiuolaikinėse visuomenėse valdžia nekontroliuoja seksualumo įstatymo ir suvereniteto pagrindu; manykime, kad istorinė analizė neva atskleidė tikrą sekso „technologiją“, daug sudėtingesnę ir, svarbiausia, daug pozityvesnę už paprastą „gynimo“ efektą; tuomet šis atvejis – kurio negalime vertinti kitaip, kaip tik privilegijuotą, nes čia valdžia, labiau nei kur kitur, atrodo, veikia kaip draudimas – argi neverčia šis atvejis ieškoti tokių valdžios analizės principų, kurie nepriklausytų nuo teisės sistemos ir įstatymo formos? Vadinasi, kalbama apie tai, kaip, pateikiant kitokią valdžios teoriją, kartu sukurti ir kitokį tinklelį istoriniams įvykiams dešifruoti; ir, kiek atidžiau įsižiūrėjus į visą istorinę medžiagą, pamažu artėti prie kitokios valdžios sampratos. Kartu galvoti: seksas be įstatymo galios, o valdžia – be karaliaus.

 

  1. Metodas

 

Vadinasi, dera analizuoti tam tikro žinojimo apie seksą susiformavimą, remiantis ne slopinimo ir įstatymo, bet valdžios terminais. Tačiau iškyla rizika, kad dėl žodžio „valdžia“ gali atsirasti daugybė nesusipratimų. Nesusipratimų dėl jo reikšmės, formos, vieningumo. Valdžia aš vadinu ne valdžią kaip institucijų ir aparatų visumą, užtikrinančią piliečių pavaldumą kokioje nors konkrečioje valstybėje. Valdžia man nereiškia ir pajungimo būdo, kuris, kaip opozicija prievartai, būtų įgijęs taisyklės formą. Pagaliau aš negalvoju apie visuotinę viešpatavimo sistemą, kurią vienas elementas ar grupė primeta kitam ir kurios padariniai per viena po kitos einančias atšakas neva persmelkia visą socialinį kūną. Valdžios terminais besiremianti analizė neturi kaip pirminių duomenų postuluoti valstybės suvereniteto, įstatymo formos ar globalinės kokio nors viešpatavimo vienybės; greičiau priešingai – tai tik baigiamosios tokios analizės formos. Man regis, valdžią pirmiausia reikia suvokti kaip daugybę jėga grindžiamų santykių, imanentiškų tai sričiai, kurioje jie reiškiasi, ir ją iš esmės organizuojančių; suvokti kaip žaidimą, kuris per kovą ir nepaliaujamus susidūrimus juos transformuoja, stiprina, sukeičia vietomis; suvokti kaip daugybę atramos taškų, kuriuos šie jėgos santykiai suranda vieni kituose tokiu būdu, kad susikuria grandinė ar sistema arba, priešingai, – atsiranda atotrūkiai ir prieštaravimai, juos atskiriantys vienus nuo kitų; pagaliau suvokti kaip strategijas, kurių dėka santykiai įveiksminami ir kurių bendras piešinys arba institucinė kristalizacija įsikūnija valstybės aparatuose, įstatymų formuluotėse ir socialinės hegemonijos formose. Valdžią įgalinančios sąlygos – ar bent jau požiūrio, kuris nušviestų jos veiklą iki labiausiai „periferinių“ efektų, taip pat leistų naudoti jos mechanizmus kaip tinklelį viso socialinio lauko aiškumui nustatyti – tokios sąlygos nereikia ieškoti pirminėje kokio nors centrinio taško egzistencijoje, vieninteliame suverenumo židinyje, iš kurio neva spinduliuoja išvestinės, iš jo išplaukiančios formos; tokia sąlyga – tai judanti jėgos santykių platforma, nuolatos žadinanti, dėl jų nelygybės, įvairias valdymo formas, visada lokalines ir nestabilias. Valdžia yra visur: visai ne dėl to, kad ji neva turi privilegiją viską pergrupuoti dėl savo nenugalimos vienybės, bet dėl to, kad kiekvieną akimirką ji atsigamina kokiame nors taške, ar, greičiau, esant bet kokiam santykiui tarp vieno ir kito taško. Valdžia yra visur ne dėl to, kad apglobia viską, bet dėl to, kad iš visur ji spinduliuoja. Valdymo galia – tuo, ką ji turi savy pastovaus, besikartojančio, inertiško, atsigaminančio – yra tik sukergimo efektas, išryškėjantis tarp visų šių nepastovumų, sujungimas, besiremiant kiekvienu jų ir savo ruožtu mėginant tuos nepastovumus fiksuoti. Aišku, reikia būti nominalistu: valdžia – tai ne kokia nors institucija ar struktūra, tai ne kokia nors galia, kuria išrinktieji esą apdovanoti; tai pavadinimas, suteikiamas sudėtingai strateginei situacijai, susiklosčiusiai vienoje ar kitoje visuomenėje.

Ar tada reikėtų pakeisti žinomą formulę ir pasakyti, kad politika – tai kitomis priemonėmis tęsiamas karas? Jei vis dėlto norime išlaikyti atotrūkį tarp karo ir politikos, matyt, turėtume pripažinti, kad ta jėgos santykių daugybė gali būti kodifikuojama – tik iš dalies ir niekada visapusiškai – ar „karo“ forma, ar „politikos“; tai būtų dvi skirtingos strategijos (bet pasirengusios pereiti viena į kitą), siekiančios integruoti šiuos pakrikusius, nevienalyčius, nepastovius, įtemptus jėgos santykius.

Laikydamiesi tokios linijos, galėtume pasiūlyti įvairiausių nuostatų:

– valdžia nėra kažkas, kas įgyjama, išraunama ar dalijama, kažkas, ką išlaikome arba kam leidžiame išsprūsti; valdžia savo galią reiškia iš daugybės taškų ir paslankių, nelygybe grįstų santykių žaismėje;

– valdžios santykiai nėra išoriniai kitų santykių (ekonominių procesų, pažintinių santykių, seksualinių ryšių) atžvilgiu, bet jiems imanentiški; jie yra tiesioginiai ten susikuriančių padalijimų, netolydumų ir pusiausvyros stygiaus padariniai ir priešingai – vidinės šių diferenciacijų sąlygos; valdžios santykiai nėra superstruktūros pozicijoje, atliekant paprasto draudimo ar įgaliojimų pratęsimo vaidmenį; jų vaidmuo tenai, kur jie veikia, yra tiesiogiai produktyvus;

– valdžia kyla iš apačios; tai reiškia, kad pats valdžios santykių principas neturi savy, kaip visuotinės matricos, jokios binarinės ir globalinės opozicijos tarp valdančiųjų ir valdinių – tokios, kad šis dualizmas smelktųsi iš viršaus į apačią į vis labiau organizuotas grupes iki pačių socialinio kūno gelmių. Verčiau dera pripažinti, kad daugybė jėgos santykių, susiformuojančių ir veikiančių gamybos aparatuose, šeimose, riboto skaičiaus žmonių grupėse, institucijose, skatina gausius skalumo padarinius, persmelkiančius visą socialinį kūną. Pastarieji formuoja tam tikrą generalinę jėgos liniją, įsiskverbiančią į lokalinius susidūrimus ir juos sujungiančią; žinoma, mainais jie imasi perskirstymo, išlyginimo, homogenizacijos, serijinių įrengimų, konvergencijos. Didieji viešpatavimo tipai – tai hegemoniški efektai, nuolatos palaikomi visų šių intensyvių susidūrimų;

– valdžios santykiai tuo pat metu yra iš anksto apgalvoti ir nesubjektyvūs. Jie iš tikrųjų suprantami ne dėl to, kad neva yra padarinys – priežastingumo terminus vartojant – kokios nors kitos juos „paaiškinančios“ instancijos, bet dėl to, kad juos kiaurai persmelkęs išskaičiavimas: nėra valdžios, kuri veiktų nenumačiusi įvairiausių ketinimų bei tikslų. Tačiau tai nereiškia, kad ji priklauso nuo kokio nors atskiro subjekto pasirinkimo ar sprendimo; neieškokime štabo, kuris vadovautų jos racionaliems veiksmams; nei valdančioji kasta, nei valdžios aparatą kontroliuojančios grupės, nei žmonės, priimantys svarbiausius sprendimus ekonomikos srity – niekas iš jų nevaldo viso visuomenėje veikiančio (ir verčiančio ją veikti) valdžios santykių tinklo; valdžios racionalumas – tai racionalumas jos taktikos būdų, dažnai gana aiškiai matomų tuo apibrėžtu lygiu, į kurį jie patenka, demonstruodami lokalinį valdžios cinizmą; šie taktikos būdai, vieni su kitais besijungdami, vieni sukeldami kitus ir kits kitą propaguodami, kitoje vietoje rasdami sau atspirtį ir sąlygas egzistencijai, pagaliau išryškina visumos dispozityvus: čia logika dar visiškai aiški, ketinimus galime dešifruoti; ir vis dėlto atsitinka, kad jau nebėra žmonių, kurie juos buvo sumanę, ir tikrai nedaug galinčių juos suformuluoti: mat didžiosios beveik nebylios anoniminės strategijos yra lengvai nuspėjamos, o jos ir koordinuoja iškalbias taktikas, kurių „išradėjai“ dažnai nėra veidmainiai; – ten, kur yra valdžia, yra pasipriešinimas, ir vis dėlto ar, greičiau, tik dėl to, pastarasis niekada nėra išoriškas valdžiai. Ar reikia tada sakyti, kad neišvengiamai esame valdžios „viduje“, kad iš jos negalime „išsprūsti“, kad jai nėra nieko absoliučiai išoriško, nes mes esą būtinai priklausome nuo įstatymų? Ar kad jeigu istorija yra proto vingrybė, tai valdžia yra vingrybė istorijos – tos, kuri visada laimi? Taip kalbėti – reiškia pamiršti, kad valdžios santykiai pasireiškia griežtai apibrėžtais ryšiais. Jie gali egzistuoti tik kaip daugybė pasipriešinimo taškų, kurie valdžios santykių viduje vaidina priešo, taikinio, ramsčio ar iškyšos, kurią puolimo metu dera užimti, vaidmenis. Šių pasipriešinimo taškų valdžios tinkle yra visur. Matyt, valdžiai nėra vienos didžiojo Atsako vietos – maišto sielos, kokio nors pasipriešinimo židinio, grynojo revoliucionieriaus įstatymo. Priešingai, yra daugybė pasipriešinimo atvejų, kurių kiekvienas jau savaime yra ypatingas: atvejai galimi, būtini, neįtikėtini, spontaniški, žiaurūs, pavieniai, suderinti, paslankūs, smarkūs, nesutaikomi, pasirengę deryboms, šališki ar skirti aukojimui; taip apibrėžti, pasipriešinimo taškai gali egzistuoti tik strateginiame valdžios santykių lauke. Tačiau tai nereiškia, kad jie yra tik rikošetas, valdžios santykių antspaudas, pagrindinei viešpatystei formuojant visuomet pasyvią ir pasmerktą nesibaigiančiam pralaimėjimui jos išvirkščiąją pusę. Pasipriešinimo atvejai nekyla iš keleto įvairiarūšių principų, betgi nėra ir masalas ar būtinai apviltas pažadas. Valdžios santykiuose jie yra kitoks polius, čia įsibrėžę kaip nepalenkiama akistata. Tad jie taip pat skirstomi nevienodai: taškai, mazgai, pasipriešinimo židiniai yra tankiau ar rečiau išbarstyti laike ir erdvėje, kurstantys – kartais jau nepakeičiamai – žmonių grupes ar atskirus asmenis, uždegantys tam tikrus kūno taškus, tam tikrus gyvenimo momentus, atskirus elgesio tipus. Dideli radikalūs pertrūkiai, binariniai ir šiurkštūs perdalijimai? Kartais taip. Tačiau dažniausiai susiduriame su judriais ir klaidžiojančiais pasipriešinimo taškais, kurie į visuomenę įtraukia mobilųjį diferencijavimą, skaldo junginius ir skatina persigrupavimus, rausdami vagas pačiuose individuose, juos sukarpydami ir naujai sumodeliuodami, pažymėdami jų kūne ir sieloje nepakeičiamus regionus. Panašiai kaip valdžios santykių tinklas galiausiai sukuria tankų audinį, kuris prasismelkia į aparatą ir institucijas, nebūtinai juose apsistodamas, visiškai taip pasipriešinimo taškų spiečius įsismelkia į socialines stratifikacijas ir individualius junginius. Aišku, kad būtent strateginis šių pasipriešinimo taškų kodavimas įgalina revoliuciją, iš dalies panašiai kaip valstybė grindžiama institucine valdžios santykių integracija.

 

* * *

 

Būtent tokiame jėgos santykių lauke reikia mėginti analizuoti valdžios mechanizmus. Taip pavyks išvengti labai ilgai kerėjusios politinę mintį sistemos Valdovas Įstatymas. Ir jei tiesa, kad Machiavelis buvo vienas iš nedaugelio, – o dėl to, žinoma, jo „cinizmas“ ir buvo skandalingas, – galvojęs apie Valdovo galią jėgos santykių terminais, galbūt derėtų žengti dar vieną žingsnį: apsieiti be Valdovo personažo ir dešifruoti valdžios mechanizmus, remiantis jėgos santykiams imanentiška strategija.

Grįžtant prie sekso ir juo besirūpinančių tiesos apie seksą diskursų, reikia ieškoti atsakymo ne į klausimą, kodėl ir kaip, esant vienai ar kitai valstybės struktūrai, valdžiai iškyla būtinybė suformuoti žinojimą apie seksą. Tai taip pat ne klausimas apie tai, kokiai apskritai viešpatystei, pradedant nuo XVTII amžiaus, pasitarnavo rūpestis gaminti teisingus diskursus apie seksą. Ir pagaliau ne klausimas apie tai, koks įstatymas valdė vienu metu ir pastovius seksualinius ryšius, ir tokias pat apie jį sklindančias kalbas. Tačiau kyla klausimas: kokie yra – esant tam tikram diskursui apie seksą, tam tikrai istoriškai susiklosčiusiai tiesos išgavimo formai, skirtai tam tikroms apibrėžtoms vietoms (vaiko kūnui, moters seksui, gimdymų ribojimo praktikai ir t. t.) – kokie gi kiekvienu atveju yra, staiga ėmę veikti, tiesioginiai, lokaliniai valdžios santykiai. Kaip jie sudaro sąlygas tokiems diskursams ir, priešingai, kaip šie diskursai juos palaiko? Kokiu būdu valdžios santykių žaismę modifikuoja pats jų atlikimas – vieni terminai sustiprinami, o kiti susilpninami, atsiranda pasipriešinimo, kontrainvesticijų padariniai, tarsi niekados ir nebuvo kartą ir visam laikui duotos tvarios priklausomybės? Kokiu būdu šie valdžios santykiai vieni su kitais siejasi, sekdami logika tam tikros globalinės strategijos, kuri retrospektyviai pasiverčia unitarine ir voliuntaristine sekso politika? Trumpai tariant: užuot priskyrę vienintelei liūdnai pagarsėjusios didžiosios Valdžios formai visus mikroskopinius prievartos sekso atžvilgiu atvejus, visus įtartinus į jį nukreiptus žvilgsnius ir visas slaptavietes, per kuriuos išdildomas galimas pažinimas, – verčiau itin gausią diskursų apie seksą produkciją panardintume į įvairių ir judrių valdžios santykių okeaną.

Tai leidžia preliminariai pateikti keturias taisykles. Tačiau tai ne metodo imperatyvai, o daugių daugiausia – atsargumo inspiruoti potvarkiai.

 

  1. Imanentiškumo taisyklė

 

Nedera manyti, jog yra kažkokia seksualumo sritis, kuri akcentuoja teisę į mokslinį pažinimą – nesuinteresuotą ir laisvą, – tačiau kurios atžvilgiu ekonominiai arba ideologiniai valdžios reikalavimai įveiksmino draudimo mechanizmus. Seksualumas tapo pažinimo sritimi būtent dėl valdžios santykių, kurie jį ir pavertė galimu objektu; ir priešingai, valdžia galėjo paversti seksualumą savo taikiniu tik dėl to, kad pažinimo technika ir diskurso procedūros gebėjo jam suteikti įgaliojimus. Tarp pažinimo technikos ir valdžios strategijos nėra jokio pertrūkio, net jeigu ir viena, ir kita turi savo specifinį vaidmenį, jos abi jungiasi savo skirtumų pagrindu. Taigi pradėsime nuo to, ką būtų galima pavadinti valdymo žinojimo „vietiniais židiniais“: tokie, pavyzdžiui, yra atgailaujančio nusidėjėlio ir nuodėmklausio santykiai arba santykiai tikinčiojo ir jo dvasinio vadovo; čia – pažymėtos kūno, kurį reikia suvaldyti, ženklu – įvairios diskurso formos: savianalizė, kvotos, prisipažinimai, interpretacijos, pokalbiai, – nepaliaujamai juda pirmyn ir atgal kaip įvairios priklausomybės formos ir pažinimo schemos. Visiškai taip pat ir vaiko kūnas, prižiūrimas, lopšyje, lovoje ar kambaryje apsuptas viso pulko globėjų: tėvų, žindyvių, pedagogų, gydytojų, dėmesingų net menkiausioms jo sekso apraiškoms, ypač nuo XVIII amžiaus, tapo dar vienu valdymo žinojimo „lokaliniu židiniu“.

 

  1. Nuolatinių variacijų taisyklė

 

Neverta svarstyti, kas seksualumo srityje yra įgijęs valdžią (vyrai, suaugusieji, tėvai, gydytojai), o kas ją praradęs (moterys, paaugliai, vaikai, ligoniai…), kas turi teisę į žinojimą, o kam jisai jėga yra užgintas. Verčiau reikia ieškoti schemos kitimų, kuriuos jėgos santykiai skatina savo veiksmais. „Valdžios paskirstymas“, „žinių pritaikymas“ visada yra tik momentinės nuopjovos vienų ar kitų procesų – ar sukaupto stipresnio elemento fiksavimo, ar santykio inversijos, ar abiejų narių vienalaikio augimo. Valdymo žinojimo santykiai – tai ne duotos paskirstymo formos, bet „kitimų matricos“. Pasirodė, kad XIX amžiuje tėvo, motinos, auklėtojo, gydytojo pastangomis vaikui ir jo seksui sukurta terpė buvo persmelkta nuolatinių modifikacijų, nesibaigiančių judėjimų, kurių vienas akivaizdžiausių rezultatų – keistas posūkis: tuomet, kai vaiko seksualumas iškilo kaip problema per santykį, tiesiogiai susiformavusį tarp gydytojo ir tėvų (patarimų, perspėjimų, pagrasinimų dėl ateities forma), – galiausiai per psichiatro ir vaiko santykį iškilo klausimas būtent apie pačių tėvų seksualumą.

 

  1. Dvigubo sąlygotumo taisyklė

 

Joks „lokalinis židinys“, jokia „transformacijos schema“ negalėtų veikti, jei dėl viena po kitos einančių sąsajų jie pagaliau nesudarytų tam tikros visumos. Ir priešingai, jokia strategija negalėtų laiduoti globalinių efektų, jei nesiremtų apibrėžtais ir itin subtiliais ryšiais, jai tarnaujančiais ne kaip pritaikymas ir padarinys, bet kaip ramstis ir inkarvietė. Tarp vienų ir kitų nėra jokio netolydumo, tarsi būtų kalbama apie du skirtingus lygius (vieną – mikroskopinį, o kitą – makroskopinį); bet nėra tarp jų ir jokio homogeniškumo (tarsi vienas jų būtų tik kito padidinta ar, priešingai, sumažinta projekcija); verčiau reikia galvoti apie dvigubą sąlygotumą: galimos specifinės taktikos sąlygoja strategiją, o strategijos aptraukalas įveiksmina taktikas. Taigi šeimos tėvas nėra valstybės ar valdovo „reprezentantas“, o valstybė ar valdovas visai nėra tėvo projekcija kitu mastu. Seimą neatgamina visuomenės, o visuomenė savo ruožtu nemėgdžioja šeimos. Tačiau šeimos mechanizmas – tos specifikos, kuri jį leido laikyti visuomenės salele, ir dėl to, kas jame buvo heteromorfiško, palyginti su kitais valdžios mechanizmais – galėjo būti ramsčiu didiesiems „manevrams“, kurių tikslas – maltusistinė gimstamumo kontrolė, populistinio požiūrio kurstymas, sekso medikalizacija ir jo nelytinių formų priskyrimas psichiatrijai.

 

  1. Taktinio diskursų polivalentiškumo taisyklė

 

Tai, kas kalbama apie seksą, neturi būti analizuojama kaip paprasčiausias šių valdžios mechanizmų projekcijos paviršius. Valdymas ir žinojimas jungiasi būtent diskurse. Kaip tik dėl šios priežasties diskursą reikia suvokti kaip eilę pertrūkusių segmentų, kurių taktinė funkcija nėra nei tolydi, nei pastovi. Tiksliau sakant, diskurso pasaulio nereikia įsivaizduoti kaip padalinto tarp priimto ir atmesto diskurso ar tarp viešpataujančio diskurso ir jam pavaldaus, bet paranku jį įsivaizduoti kaip sankaupą daugybės diskurso elementų, galinčių veikti įvairiausiomis strategijomis. Štai šitokį skirstymą reikia atkurti su visu tuo, ką jis turi savy išsakyto ir nuslėpto, su privalomais ir draudžiamais sakymais, su visu tuo, ką jis nuspėja iš variantų ir efektų – skirtingų priklausomai nuo to, kas kalba, priklausomai nuo pozicijos valdžios atžvilgiu, nuo institucinio konteksto, kuriame jis patalpintas, taip pat su tapačių formulių priešingiems tikslams reikšti perkėlimais ir pakartotiniu naudojimu. Diskursai, kaip ir nutylėjimai, nėra kartą ir visiems laikams pajungti valdžiai ar prieš ją nukreipti. Reikia pripažinti, jog egzistuoja sudėtingas ir nepastovus žaidimas, kurio metu diskursas gali būti ir instrumentas, ir valdžios veiksnys, taip pat kliūtis, atmuša, pasipriešinimo vieta ir priešingos strategijos išeities taškas. Diskursas gamina ir transportuoja valdžią, ją stiprina, bet ir sekina, ją eksponuoja, paverčia trapiu daiktu, leidžia ją blokuoti. Visiškai taip pat tyla ir paslaptis teikia prieglaudą valdžiai, sutvirtina jos interdiktus, tačiau tuo pat metu atleidžia vadžias ir puoselėja daugiau ar mažiau neaiškias pakantos formas. Pavyzdžiui, pagalvokime apie istoriją to, kas jau vien iš principo buvo įvardyta kaip „didžioji“, prieštaraujanti žmogaus prigimčiai nuodėmė. Ypatingas tekstų apie sodomiją – šią tokią miglotą kategoriją – santūrumas, bemaž visuotinis vengimas gvildenti šią temą ilgam įteisino dvejopą elgesį: viena vertus – ypatingą griežtumą (mirties bausmę sudeginant ant laužo, taikomą dar XVIII amžiuje; beje, jokio rimtesnio protesto prieš šį faktą taip ir nebuvo suformuluota iki pat amžiaus vidurio), o kita vertus – aiškiai per didelę pakantą (tokią netiesioginę išvadą galime padaryti iš retų teismo nuosprendžių ir labiau tiesioginę – iš kai kurių liudijimų apie vyrų bendrijas, egzistavusias armijoje arba dvaruose). Tad pasirodymas XIX amžiaus psichiatrijoje, teisminėje praktikoje, o ir literatūroje daugelio diskursų apie homoseksualumo, onanizmo, pederastijos, „psichinio hermafroditizmo“ rūšis ir porūšius, aišku, paskatino vis didesnę šio „iškrypimų“ regiono visuomeninę kontrolę; tačiau jis paskatino ir tam tikro „grįžtamojo“ diskurso atsiradimą: homoseksualumas ėmė pats kalbėti apie save, ginti savo teisėtumą arba „natūralumą“, ir dažnai tais pačiais terminais, tomis pačiomis kategorijomis, kuriomis jis buvo medicinos diskvalifikuotas. Nėra taip, kad vienoje pusėje regėtume valdžios diskursą, o kitoje – diskursą, oponuojantį pirmajam. Diskursai yra taktiniai elementai arba blokai jėgos santykių lauke; tos pačios strategijos viduje gali būti patys įvairiausi ir net prieštaraujantys vienas kitam diskursai; ir priešingai – jie gali judėti nekeisdami formos tarp priešingų strategijų. Diskursų apie seksą nedera klausti, iš kokios implicitinės teorijos jie išplaukia arba kokias moralines dalybas jie atgamina, arba kokiai ideologijai – viešpataujančiai ar pavaldžiai – jie atstovauja; tačiau reikia iš jų ištraukti dviejų lygių informaciją: taktinio jų produktyvumo (kokius abipusius valdymo ir žinojimo veiksnius jie užtikrina) ir jų strateginės integracijos (esant kokiam sąlygų visetui ir kokiam jėgų santykiui jie būtinai naudojami viename ar kitame susidūrimų epizode).

Trumpai tariant, krypstame į tokią valdžios koncepciją, kuri ypatingą įstatymo teisę pakeičia savitu požiūriu į tikslą, teisę drausti – veiksmingos taktikos siekiu, ypatingą teisę į suverenumą – daugiapusiu ir judriu jėgos santykių lauku, kuriame pasireiškia globaliniai, bet visuomet nestabilūs valdymo efektai. Tai greičiau strateginis, o ne teisės modelis. Ir visa tai – ne spekuliatyvinio ar turinio pasirinkimo padarinys; taip yra dėl to, kad iš tiesų vienas esmingiausių Vakarų visuomenės bruožų – jėgos santykiai, ilgai reiškęsi kare, įvairiose karo formose – buvo pamažu investuoti į politinės valdžios organus.

 

  1. Sritis

 

Nedera seksualumo aprašinėti kaip kokio nartaus postūmio, savo prigimtimi valdžiai svetimo ir būtinai nepakantaus; o valdžia savo ruožtu aprašoma kaip tokia, kuri vargsta, dėdama visas pastangas seksualumą sutramdyti, ir dažnai pralaimi, ketindama visiškai jį užvaldyti. Seksualumas iškyla greičiau kaip itin siaura perėja valdžios santykiams: santykiams tarp vyrų ir moterų, tarp jaunų ir senų, tarp tėvų ir vaikų, tarp mokytojų ir mokinių, tarp šventikų ir pasauliečių, tarp administracijos ir gyventojų. Valdžios santykių srityje seksualumas nėra kurčiausias elementas, sakytume, priešingai – apdovanotas plačiausia instrumentuote: seksualumą galima panaudoti daugybėje manevrų, jis gali būti atramos taškas arba šarnyras pačių įvairiausių strategijų atveju.

Nėra vienos vienintelės strategijos, tinkančios visai visuomenei ir visoms sekso apraiškoms: pavyzdžiui, idėja, kad visą seksą dažnai ir įvairiais būdais buvo mėginama apriboti jo reproduktyviąja funkcija, jo heteroseksualia ir suaugusiems skirta forma bei santuokiniu teisėtumu – tokia idėja, žinoma, reiškia, jog neatsižvelgiama į daugybę jo siekiamų tikslų, į daugybę priemonių, įgyvendinamų sekso politikoje, liečiančioje įvairaus amžiaus ir skirtingoms visuomenės klasėms atstovaujančias lytis.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nuo XVIII amžiaus galime išskirti keturis didelius strateginius kompleksus, kurie seksui plėtoja specifinius žinojimo ir valdymo dispozityvus. Tuo metu jie negimė išsyk visi tobulai sudėti, bet su laiku įgijo rišlumo, valdžios srityje tapo veiksmingi, o žinojimo srityje pasiekė produktyvumo, kuris leidžia juos aprašyti kaip santykinai autonomiškus.

Isterijos sureikšminimas vertinant moters kūną:  tai trejopas procesas, dėl kurio moters kūnas buvo analizuojamas – apibrėžiamas ir diskvalifikuojamas – kaip kūnas, ištisai prisotintas seksualumo; procesas, kurio veikiamas tas kūnas buvo integruotas – veikiant kažkokiai neva iš vidaus jam būdingai patologijai – į medicinos praktikos sritį; procesas, kuriam padedant pagaliau jis įgijo organinį ryšį su socialiniu kūnu (kurio reguliuojamą vaisingumą jis turi užtikrinti), su šeimos aplinka (kurios substanciniu ir funkciniu elementu jis privalo būti), taip pat su vaikų gyvenimu (kuriam jis duoda pradžią ir kurį turi garantuoti, būdamas biologiškai ir moraliai už tai atsakingas visą auklėjimo laikotarpį): Motina su savo „nervingos moters“ įvaizdžiu yra labiausiai regima tokio isterijos sureikšminimo, vertinant moters kūną, forma.

Pedagogiško požiūrio į vaiko lytį ugdymas:  tai dvejopas tvirtinimas – viena vertus, beveik visi vaikai imasi arba gali imtis seksualinės veiklos; kita vertus, neleistinoje, kartu „natūralioje“ ir „prieštaraujančioje prigimčiai“, šioje veikloje slypi fizinis ir moralinis, kolektyvinis ir individualus pavojus; vaikai laikomi sekso „įžanginės klasės“ mokinukais, dar anapus sekso ir jau jo regione, esantys ant pavojingos perskyrimo linijos; tėvai, šeima, auklėtojai, gydytojai, psichologai vėliau turės nuolatos rūpintis šiuo sekso gemalu, brangintinu ir pragaištingu, pavojingu ir bijančiu pavojaus; pedagogiškas požiūris ypač pasireiškia kova su onanizmu, kuri Vakaruose truko beveik du amžius.

Giminės pratęsimą garantuojančios veiklos suvisuomeninimas:  tai ekonominė socializacija, pasiekiama įvairių raginimų ar stabdymų aplinkkeliais, „socialinėmis“ ar fiskalinėmis priemonėmis porų vaisingumo atžvilgiu; tai ir politinė socializacija, įgyvendinama didinant sutuoktinių atsakomybę visam socialiniam kūnui (kurį reikia riboti arba, priešingai, stiprinti), pagaliau tai medicininės veiklos suvisuomeninimas, praktikams leidžiant kontroliuoti gimstamumą, turintį patogeninės reikšmės ir individui, ir visai žmonių giminei.

Pagaliau iškrypėliški malonumai psichiatrijos akiratyje:  seksualinis instinktas buvo izoliuotas kaip autonomiškas biologinis ir psichinis instinktas; buvo atliekama visų anomalijos formų klinikinė analizė; jam buvo priskirtas viso žmogaus elgesio normalizacijos ir patologizacijos vaidmuo; galop šioms anomalijoms ieškota jas koreguojančios technologijos.

Per visą XIX amžių vis didėjančio susirūpinimo seksu zonoje ryškėja keturi tipai, keturi privilegijuoti žinojimo objektai, keturi taikiniai ir inkarvietės įvairiems žinojimo demaršams: isteriška moteris, besimasturbuojantis vaikas, maltusietiška pora, suaugęs iškrypėlis – tai tipai, kurių kiekvienas atitinka vieną iš išvardytų strategijų, o pastarosios – kiekviena savaip – persmelkė vaikų, moterų, vyrų seksą ir jį išnaudojo.

Ką reiškia šios strategijos? Kovą su seksualumu? Ar bandymus geriau jį valdyti ir pridengti tai, kas jame yra nesantūraus, šokiruojančio, nepakantaus? Ar būdą, kaip suformuluoti apie jį tokią žinių porciją, kuri būtų priimtina ir naudinga? Iš tiesų čia greičiau kalbama apie patį seksualumo gaminimą. Seksualumo nereikia suprasti kaip kažko iš prigimties duoto, ką valdžia esą bando slopinti, ar kaip tamsios srities, kurią žinojimas neva mėgina parodyti. Seksualumas – tai vardas, kuriuo galima pavadinti istorinį dispozityvą: tai ne pagrindinė realybė, virš kurios esą tvenkiasi sunkūs ginčų debesys, bet platus paviršinis tinklas, kur kūnų sužadinimas, intensyvūs malonumai, raginimai diskursui, žinių formavimas, vis stiprėjanti kontrolė ir pasipriešinimo atvejai siejasi vieni su kitais priklausomai nuo kelių didžiųjų žinojimo bei valdymo strategijų.

Aišku, galima manyti, kad seksualiniai santykiai bet kurioje visuomenėje skatino santuokinių ryšių dispozityvą: vedybų sistemą, giminiškų santykių plėtojimą, vardų ir turto perdavimą. Šis dispozityvas, podraug su jį įtvirtinančiais prievartos mechanizmais, kartu su dažnai sudėtingu žinojimu, kurio jis reikalauja, pamažu nustojo savo reikšmės, nes naujiems ekonominiams procesams ir politinėms struktūroms jis nebebuvo adekvatus instrumentas ir pakankamas ramstis. Ypač nuo XVIII amžiaus šiuolaikinės Vakarų visuomenės išrado ir įveiksmino tam tikrą naują dispozityvą, kuris užgožia pirmąjį, jo nepanaikindamas, o tik sumenkindamas jo reikšmę. Tai seksualumo dispozityvas; kaip ir santuokinių ryšių dispozityvas, jis įsijungia, esant santykiui tarp seksualinių partnerių, tik jau visai kitokiu būdu. Galėtume priešpriešinti abiejų dispozityvų kiekvieną narį. Santuokinių ryšių dispozityvas išsidėsto pagal taisykles, apibrėžiančias, kas leistina ir neleistina, kas įteisinta ir užginta; tuo tarpu seksualumo dispozityvą skatina veikti judrūs, polimorfmiai bei konjunktūriniai valdžios technikos būdai. Viena pagrindinių santuokinių ryšių dispozityvo užduočių – atgaminti santykių žaismę ir palaikyti tuos santykius valdantį įstatymą; priešingai – seksualumo dispozityvas skatina nuolat plėsti kontrolės formas ir sritis. Pirmajam labai svarbus yra ryšys tarp partnerių, turinčių apibrėžtą statusą, tuo tarpu antrajam – kūno pojūčiai, malonumų kokybė, įspūdžių, kad ir kokie subtilūs ar nepastebimi jie būtų, prigimtis. Pagaliau santuokinių ryšių dispozityvas glaudžiai siejasi su ekonomika dėl vaidmens, kurį yra pajėgus atlikti perduodant ar paleidžiant apyvarton turtus; o seksualumo dispozityvą su ekonomika sieja, tiesa, gausios ir subtilios grandys, bet jų pagrindinis kapitalas yra kūnas – kūnas, kuris gamina ir vartoja. Žodžiu, santuokinių ryšių dispozityvas pajungtas socialinio kūno homeostazei, kurią jis privalo išlaikyti, todėl jo santykis su teisėtvarka – ypatingas, o jo kulminacija laikoma „reprodukcija“. Seksualumo dispozityvas egzistuoja ne dėl reprodukcijos, bet tam, kad daugintųsi, atnaujintų, užgrobtų, išrastų, įsismelktų į kūnus vis detaliau ir kontroliuotų gyventojus vis labiau visa apimančiu būdu. Matyt, reikia priimti tris keturias tezes, priešingas toms, kurias suponuoja šiuolaikinių visuomenės formų slopinamo seksualumo tema: seksualumas siejamas su neseniai iškilusiais valdžios dispozityvais; nuo XVIII amžiaus jis plėtėsi be paliovos; jo vidinė tvarka nebebuvo orientuota į atgaminimą; nuo pat pradžių jis buvo susijęs su kūno pojūčių stiprinimu, su jo, kaip žinojimo objekto ir kaip valdžios santykių elemento, vertės didinimu.

Būtų neteisinga teigti, kad seksualumo dispozityvas pakeitė santuokinių ryšių dispozityvą. Galima įsivaizduoti, kad galbūt vieną dieną seksualumo dispozityvas jį pakeis. Iš tiesų šiandien pirmasis siekia antrąjį pridengti, tačiau jo nepanaikino ir nenuvertino. Beje, istoriškai seksualumo dispozityvas išsirutuliojo iš santuokinių ryšių dispozityvo. Jo branduolį formavo atgaila, vėliau – sąžinės perkratymas ir dvasinių galių užvaldymas: kaip jau matėme 18, būtent seksas, kaip santykių pagrindas, tapdavo svarstymų objektu atgailos teisme; čia buvo keliamas klausimas dėl leistinų ar draudžiamų dalykų (santuokinės neištikimybės, nesantuokinių ryšių, ryšių su asmeniu, draudžiamų statuto arba dėl kraujomaišos, teisėto ar neteisėto jungtuvių akto), paskui pamažu, sulig nauja religine praktika – ir jos įdiegimu seminarijose, koledžuose bei vienuolynuose, – nuo santykio problematikos pereita prie „kūno“ problematikos, tai yra prie kūno pojūčių, malonumo prigimties, slapčiausių, gašlumo skatinamų judesių, subtiliausių malonumo ir pasitenkinimo formų. Taip atsirado „seksualumas“ – atsirado iš valdžios technikos, kuri pirmiausia buvo sukoncentruota į santuokinius ryšius. Nuo tada nesiliovė veikęs santuokos sistemos atžvilgiu ir šia sistema besiremdamas. Šeimos ląstelė, turinti tokią reikšmę, kokia jai buvo suteikta XVIII amžiuje, leido, kad dviem esminiais jos dydžiais – vyro žmonos ir tėvų vaikų ašimis – plėtotųsi pagrindiniai seksualumo dispozityvo elementai (moters kūnas, ankstyvas vaiko brendimas, gimstamumo reguliavimas ir, žinoma, menkesniu mastu – iškrypimų specifikacija). Nedera šeimos – šiuolaikine jos forma – suvokti kaip socialinės, ekonominės ir politinės santuokos struktūros, atmetančios seksualumą ar bent jį varžančios, kuo smarkiau slopinančios ir jam paliekančios tiktai naudingas funkcijas. Priešingai – šeimos vaidmuo yra įtvirtinti seksualumą ir paversti jį nuolatiniu šeimos ramsčiu. Seimą laiduoja tokį seksualumą, kuris nesitenkina ypatingomis santuokos teisėmis, tuo pat metu leisdama, kad į santuokos sistemas įsismelktų visai nauja, iki tol nežinoma, valdžios taktika. Seimą – tai vieta, kurioje kryžiuojasi santuokiniai ryšiai ir seksualumas: ji perkelia įstatymo ir teisės dimensiją į seksualumo dispozityvą, o malonumų artikuliavimą bei intensyvius pojūčius – į santuokos režimą.

Toks santuokinių ryšių dispozityvo ir seksualumo dispozityvo susiejimas, suteikiant jiems šeimos formą, leidžia geriau suprasti kai kuriuos faktus: tai, kad nuo XVIII amžiaus šeima tapo privaloma emocijų, jausmų, meilės vieta; kad šeima – tai ypatingas pumpuras seksualumui išsiskleisti; kad būtent dėl šios priežasties šeima gimsta iš kraujomaišos. Visai galimas dalykas, kad visuomenėse, kur santuokinių ryšių dispozityvas vyrauja, kraujomaišos interdiktas yra funkcionaliai būtina taisyklė. Tačiau tokioje visuomenėje kaip mūsiškė, kur šeima yra aktyviausias seksualumo židinys ir kur būtent seksualumo poreikis palaiko šeimą bei pratęsia jos egzistenciją, kraujomaiša užima centrinę vietą visai dėl kitų priežasčių ir kitokiu būdu; čia ji be perstogės ir pripažįstama, ir atmetama – kaip įkyriai persekiojantis ir prisišaukiamas objektas, kaip gąsdinanti paslaptis ir būtina jungtis. Ji pasirodo kaip kažkas ypač draustino šeimoje, juolab kad apsireiškia kaip santuokinių ryšių dispozityvas; tačiau taip pat kraujomaiša yra tai, ko nuolatos reikia, kad šeima būtų pastovus seksualumo kurstymo židinys. Jau daugiau negu visą amžių Vakarai labai gyvai domėjosi kraujomaišos interdiktu, beveik visi vieningai regėdami jį kaip socialinę universaliją ir vieną iš kultūrai būtinų perėjos taškų, – gal taip mėginama apsiginti ne nuo polinkio į kraujomaišą, bet nuo ekspansijos ir padarinių jau nustatyto seksualumo dispozityvo, kuris buvo ne tik palankus, bet ir nepatogus, nes ignoravo įstatymus ir teisines santuokos formas. Teigti, kad bet kuri visuomenė, kad ir kokia ji būtų, vadinasi, ir mūsiškė, yra pajungta šiai taisyklių taisyklei, reiškė garantuoti, jog šis seksualumo dispozityvas, kurio keistais efektais – o tarp jų emocijų intensyvinimu šeimos erdvėje – jau pradėta manipuliuoti, nebegalės išvengti didžiosios, senosios santuokinių ryšių sistemos. Taigi ir teisė – net esant naujai valdžios mechanikai – išliks, nes toks yra paradoksas šios visuomenės, kuri nuo XVIII amžiaus išrado daugybę teise nepagrįstų valdžios technologijų. Ji baiminasi viso to padarinių bei sklaidos ir dėl to stengiasi jas perkoduoti į teisines formas. Jei manome, kad bet kurios kultūros slenkstis yra uždrausta kraujomaiša, turime pripažinti, kad jau nuo amžių seksualumą globoja įstatymas ir teisė. Etnologija, kuri ilgai be paliovos ruošė kraujomaišos draudimo teoriją, tikrai turi nuopelnų visam moderniam seksualumo dispozityvui bei jo gaminamiems teoriniams diskursams.

Dešifruoti tai, kas vyko nuo XVII amžiaus, galime taip: seksualumo dispozityvas, kuris iš pradžių plėtojosi šalia šeimyninių institucijų (doros ugdymo srityje ir pedagogikoje), pamažu vėl koncentruosis į šeimą: visa, ką jis galėjo turėti svetimo, nepalenkiamo, gal net santuokos dispozityvui pavojingo – tokio pavojaus įsisąmoninimas pasireiškia ir kritikoje, itin dažnai nukreiptoje į valdininkų nesantūrumą, ir kiek vėliau bet kurio ginčo metu į privatų arba viešą, institucinį ar šeimyninį vaikų auklėjimą 19 – visa tai dabar apsiima spręsti šeima – aišku, persitvarkiusi šeima, glaudesnė, intensyviau atliekanti savo ankstesnes funkcijas santuokinių ryšių dispozityve. Šeimos tėvai, sutuoktiniai tampa pagrindiniais seksualumo dispozityvo veikėjais, kurie išorėje, už šeimos ribų, remiasi gydytojų, pedagogų, o vėliau – psichiatrų patirtimi ir kurie šeimoje ima dubliuoti, o netrukus – „psichologizuoti“ ar „psichiatrizuoti“ santuokinius ryšius. Tada ir pasirodo jau minėtieji naujieji personažai: nervinga moteris, frigidiška žmona, abejinga ar tiesiog pragaištingų minčių apsėsta motina, impotentas, sadistas, iškrypėlis vyras, isterikė ar neurastenike duktė, anksti subrendęs ir jau nusialinęs vaikas, jaunas homoseksualistas, atmetantis santuoką arba nesirūpinantis savo žmona. Tai mišrūs, savy vienijantys išklydusią iš kelio santuoką ir anomališką seksualumą tipai; jie įneša į santuoką netvarką ir jai suteikia progą sureikšminti savo teises seksualumo srityje. Tuomet šeima nuolat jaučia poreikį prašyti jai padėti kaip nors baigti šiuos nelaimingus seksualinių santuokinių ryšių žaidimus; ir, pakliuvusi į šio, iš išorės jai suteikusio įgaliojimus ir ją sutvirtinusio nauja, modernia forma seksualumo dispozityvo spąstus, šeima kreipiasi į gydytojus, pedagogus, psichiatrus, taip pat į kunigus ir pastorius, į visus potencialius „ekspertus“, ilgu skundu išliedama savo seksualines kančias. Viskas vyksta taip, tarsi šeima staiga būtų atskleidusi baisią paslaptį to, ką jai kalė į galvą ir nesiliovė tvirtinę: ji – svarbiausias santuokos ramstis – sėja ir visas sekso negandas. Ir štai bent jau nuo XIX amžiaus vidurio, medžiodama savyje net menkiausius seksualumo pėdsakus, pati iš savęs išplėšdama sunkiausius prisipažinimus, atkakliai siekdama, kad ją išklausytų visi, kurie ką nors apie tai žino, ji vis labiau atsiveria nesibaigiančiai peržiūrai. Seimą – tai seksualumo dispozityvo kristalas: regis, ji skleidžia seksualumą, tuo tarpu iš tikrųjų jį atspindi ir išsklaido. Sugebėdama įsiskverbti vidun ir siųsti atspindžius išorėn, šeima šiam dispozityvui yra vienas iš vertingiausių taktikos elementų.

Beje, čia neapsieita be įtampos ir problemų. Ir šiuo atveju Charcot iškyla kaip centrinė figūra. Ilgus metus jis buvo žymiausias tarp išminčių, į kuriuos šeimos, sklidinos jas persotinusio seksualumo, kreipdavosi kaip į teisėjus ir globėjus. Štai jo, priimančio įš viso pasaulio tėvus, atvedusius savo vaikus, sutuoktinius, atvedusius savo žmonas, o žmonas – savo vyrus, pirmas rūpestis buvo – tai dažnai jis patardavo ir savo mokiniams – atskirti „ligonį“ nuo šeimos ir, kad patogiau būtų stebėti, jo klausytis kuo mažiau 20. Jis mėgino seksualumo sritį atskirti nuo santuokos sistemos tam, kad sekso ligas gydytų tiesiogiai per medicininę praktiką, kurios technines galimybes ir autonomiją garantavo neurologinis modelis. Taigi medicina, laikydamasi specifinių žinojimo taisyklių, prisiėmė atsakomybę už seksualumą, kuriuo rūpintis, kaip pagrindine užduotimi ir didžiausiu pavojumi, ji pati ir skatino šeimą. Ir Charcot ne kartą pažymi, kaip sunkiai šeimos „patiki“ gydytojui pacientą, kurį juk pačios jam ir atvedė, kaip organizuoja ligoninių apgultį, kai subjektas ten laikomas izoliuotai, ir kaip be paliovos jos atakuoja gydytoją, kliudydamos jam dirbti. O juk visai nebuvo dėl ko nerimauti: terapeutas įsikišo kaip tik dėl to, kad joms grąžintų individus, pajėgius seksualiai integruotis į šeimą; ir tas įsikišimas, nors įgaliojantis jį manipuliuoti seksualiu kūnu, draudė jam reikštis aiškiu diskursu. Apie šias „lytines priežastis“ nedera kalbėti – tokia buvo pusbalsiu ištarta frazė, kurią iš Charcot lūpų išgirdo vieną 1886 metų dieną žymiausia mūsų laikų ausis.

Šio žaidimo erdvėje ir įsikūrė psichoanalizė, tik smarkiai keisdama nerimo ir draudimų režimą. Iš pradžių ji neabejotinai turėjo kelti nepasitikėjimą ir žadinti priešiškumą, nes, peržengdama Charcot pamokos ribas, ėmė tirti asmenų seksualumą, apeidama šeimos kontrolę; seksualumą ji ištraukė į dienos šviesą, jo nepridengdama neurologiniu modeliu; maža to – atlikdama analizę, ji apskritai iškėlė šeimyninių santykių klausimą. Tačiau ta pati psichoanalizė, kuri, remdamasi savo techniniais modalumais, seksualumui prisipažinti, regis, rado vietą už šeimos suvereniteto ribų, iš naujo aptinka pačiame seksualume, kaip jo formavimo principą ir jo suvokimo kodą, santuokos įstatymą, žaidimus, kuriuose susipina vedybiniai ir giminiški ryšiai, kraujomaiša. Garantija, kad čia, kiekvieno asmens seksualumo gelmėje, aptiksime tėvų vaikų ryšį, leido – tuo metu, kai viskas, regis, liudijo priešingo proceso naudai – išlaikyti seksualumo dispozityvą tiesiog pritvirtintą prie santuokos. Tad buvo galima nesibaiminti, jog savo prigimtimi seksualumas pasirodys svetimas įstatymui: pastarasis jį ir konstravo. Tėvai, drąsiai veskite savo vaikus į tyrimų laboratorijas: analizė jiems padės suprasti, kad bet kuriuo atveju jie myli tėvus. Vaikai, per daug nenuogąstaukite, kad esate ne našlaičiai ir visuomet aptinkate savo gelmėse Motiną – objektą arba aukščiausią Tėvo ženklą: būtent tėvai jus įleidžia į geismų karalystę. Iš čia po ilgalaikio santūrumo išplaukia didžiulis analizės poreikis visuomenėse, kur būtinai reikėjo stiprinti santuokos dispozityvą ir šeimos sistemą. Kadangi tai ir yra vienas esmingiausių visos šios seksualumo dispozityvo istorijos taškų: jis užgimė kartu su klasikinės krikščionybės priimta „kūno“ technologija, remdamasis santuokinių ryšių sistemomis ir juos valdančiomis taisyklėmis; bet šiandien jo vaidmuo priešingas – būtent jis siekia palaikyti senąjį santuokos dispozityvą. Nuo dorinio nusistatymo iki psichoanalizės santuokinių ryšių ir seksualumo dispozityvai, pasisukdami vienas į kitą pagal tą lėtą procesą, kuriam jau daugiau kaip trys šimtai metų, pasikeitė vietomis; krikščioniškojoje religijos praktikoje santuokos įstatymas užkodavo tą kūną, kuris ką tik buvo atskleistas, ir iš pat pradžių jam priskyrė juridinę armatūrą; atsiradus psichoanalizei, būtent seksualumas privertė kūną ir gyvenimą paklusti santuokos taisyklėms, prisotindamas jas geismo.

Sritis, kurią mums rūpi ištirti po šito tomo būsimuosiuose darbuose, matyt, ir yra šis seksualumo dispozityvas: jo formavimasis krikščioniškojo „kūno“ pagrindu; jo plėtojimasis pagal XIX amžiuje susiformavusias keturias didžiąsias strategijas: vaiko seksualumo vertinimą, moters isterijos sureikšminimą, iškrypimų specifikos nustatymą, gimstamumo reguliavimą – visos šios strategijos susijusios su šeima, tad reikia suvokti, jog pastaroji buvo ne draudžianti galia, bet pagrindinis seksualumo skatinimo veiksnys.

Pirmąjį momentą esą suponuoja būtinybė sukurti „darbo jėgą“ (tai reiškia – jokių nenaudingų „išlaidų“, energijos švaistymo, visos jėgos sukauptos vien tiktai darbui) ir užtikrinti reprodukciją (santuokos institucija, reguliuojamas vaikų gaminimas). Antrąjį momentą neva atlieka Spatkapitalismus  epocha, kur samdomo darbo naudojimas nebereikalauja tokios smarkios ir fizinės prievartos kaip XIX amžiuje ir kur kūno politika nebereikalauja atmesti seksą ar jį apriboti vien reprodukuojančiu vaidmeniu; ši politika greičiau vykdoma per daugybę kontroliuojamų ekonomikos kanalų – tokia yra viršrepresinė, kaip sakoma, desublimacija.

Tačiau jei sekso politika jau ima veikti ne tiek kaip draudimo įstatymas, bet kaip visas techninis aparatas, jei kalbame greičiau apie „seksualumo“ gamybą, o ne apie sekso slopinimą, reikia atsisakyti panašaus skirstymo, atplėšti analizę nuo „darbo jėgos“ ir būtinai atmesti difuzinį energetizmą, kuris palaiko ekonominių paskatų slopinamo seksualumo temą.

 

  1. Periodizacija

 

Koncentruodami dėmesį į represijos mechanizmus, matome, kad seksualumo istorijoje įvyko du pertrūkiai. Vienas – XVII amžiuje, kai atsirado didieji draudimai, buvo sureikšmintas vienintelis – suaugusių žmonių ir santuokinių porų – seksualumas, nustatytos padorumo taisyklės, iškilo būtinybė slėpti kūną, nutylėti ir vadovautis drovumo imperatyvais kalbant; kitas pertrūkis – XX amžiuje (beje, ne tiek pertrūkis, kiek kreivės moduliacija): tai buvo metas, kai slopinimo mechanizmai tarytum ėmė silpnėti; sakytum buvo pereita nuo primygtinių seksualinių interdiktų prie santykinės ikivedybinių arba nesantuokinių ryšių tolerancijos; „iškrypimų“ diskvalifikacija lyg ir prislopo ir įstatymai iš dalies liovėsi juos teisę; vaikų seksualumą slėgęs tabu iš dalies buvo pašalintas.

Maga pamėginti atsekti šių įvykių – išradimų, instrumentinių mutacijų, liekamųjų reiškinių – chronologiją. Tačiau yra dar ir jų vartojimo kalendorius, jų sklaidos ir jų sužadintų efektų (pajungimo ar pasipriešinimo) chronologija. Gausūs datų žymėjimai, aišku, nesutampa su žinomu slopinimo ciklu, kuris paprastai nurodomas tarp XVII ir XX amžiaus.

  1. Pačių technikos būdų chronologija siekia tolimą praeitį. Jų sukūrimo atspirties taškas – viduramžių krikščioniškosios atgailos praktika, ar, greičiau, dvejopi reiškiniai, susidedantys iš privalomo, išsamaus ir periodiško prisipažinimo, kurį visiems tikintiesiems įteigė Laterano Susirinkimas, ir asketizmo, dvasinės mankštos ir misticizmo, itin intensyviai plėtojamų nuo XIV amžiaus. Pirmiausia – Reformacija, paskui – katalikų Tridento Susirinkimas pažymi reikšmingą mutaciją ir skilimą toje srityje, kurią galėtume pavadinti „tradicine kūno technologija“. Skilimą, kurio gylį turime pripažinti, tačiau kuris nepašalina tam tikro paralelizmo tarp katalikiškųjų ir protestantiškųjų metodų, tiriant sąžinę ir pateikiant ganytojiškuosius nurodymus: ir čia, ir ten nusistovi subtiliai niuansuoti analizės bei „geidulingumo“ įvesdinimo į diskursą būdai. Tai buvo turtinga ir rafinuota technika, kurios plėtojimąsi nuo XVI amžiaus skatino ilgi teoriniai svarstymai ir kuri XVIII amžiaus pabaigoje nusistovėjo, suvesta į formules, galinčias simbolizuoti ir Alfonso Linguorio sušvelnėjusį rigorizmą, ir Johno Wesley pedagogiką.

Tai štai, toje pačioje XVIII amžiaus pabaigoje dėl priežasčių, kurias dar reikės nustatyti, buvo suvokta visai nauja sekso technologija; nauja – nes, nebūdama realiai nepriklausoma nuo nuodėmės, esminiuose dalykuose ji išvengė Bažnyčios institucijų priežiūros. Tarpininkaujant pedagogikai, medicinai ir ekonomikai, ji pavertė seksą ne vien pasaulietiniu, bet ir valstybiniu dalyku; maža to – dalyku, dėl kurio visas socialinis kūnas ir beveik kiekvienas jo narys buvo pašauktas save sergėti. Technologija buvo nauja dar ir dėl to, kad plėtojosi trimis kryptimis: pedagogikos, besidominčios specifiniu vaiko seksualumu, medicinos, tiriančios seksualinę moterų fiziologiją, ir pagaliau demografijos, siekiančios spontaniškai ar suderintu būdu reguliuoti gimstamumą. Taigi „jaunystės nuodėmė“, „nervų ligos“ ir „sukčiavimai su prasidėjimu“ (kaip vėliau juos vadins – „pragaištingos paslaptys“) ženklina tris privilegijuotas šios naujos technologijos sritis. Be abejo, kiekvienai šių sričių minėta technologija vėl taiko krikščionybės jau suformuotus metodus, tik juos supaprastindama: vaikų seksualumas jau buvo iškilęs kaip problema krikščioniškojoje dvasinėje pedagogikoje (neatsitiktinai pirmąjį „Švelnios paauglystės“ nuodėmei skirtą traktatą XV amžiuje parašė auklėtojas ir mistikas Gersonas, o XVIII amžiuje Dekkerio sudarytame rinkinyje Onania  pažodžiui cituojami anglų ganytojų surinkti pavyzdžiai); savo ruožtu nervų ir isterijos priepuolių gydomoji medicina XVIII amžiuje vėl imasi analizės, jau apibrėžtos tuo metu, kai užvaldymo reiškiniai sukėlė rimtą krizę tokioje „nekuklioje“ doros ugdymo ir sąžinės perkratymo praktikoje (žinoma, nervų liga nėra užvaldymo padarinys, bet negalime teigti, kad isterijos gydymas niekaip nesusijęs su ankstesne „apsėstų moterų“ sutramdymo praktika); pagaliau gimstamumui reguliuoti skirtos kampanijos perkelia į kitą formą ir į kitą lygį vedybinių santykių kontrolę, kurios taip atkakliai siekė krikščioniškoji atgaila. Akivaizdus perimamumas, kuris nekliudo esminei transformacijai: nuo šio momento sekso technologija bus susijusi su medicinos institucijomis, normalumo reikalavimu ir greičiau su gyvenimo bei įvairių ligų problemomis negu su mirties ir amžinosios bausmės problema. „Kūną“ riboja organizmas.

Ši mutacija vyksta XVIII–XIX amžių sandūroje; ji atvėrė kelią daugeliui kitų, iš jos išplaukiančių, transformacijų. Viena jų pirmiausia atsiejo sekso mediciną nuo bendrosios kūno medicinos; ji išskyrė lytinį „instinktą“, pajėgų, netgi be organinių pakitimų, demonstruoti įvairias anomalijas, įgytus nukrypimus, lėtines ligas arba patologinius procesus. 1846 metais išėjęs Heinricho Kaano veikalas Psychopathia sexualis gali mums būti informacinė knyga: šiame laikotarpyje prasideda santykinė sekso autonomizacija kūno atžvilgiu ir dėl to atsiranda tam tikra medicinos praktika, tam tikra „ortopedija“, neva būdinga lyčiai, žodžiu, atsiveria visa plati medicininė psichologinė „iškrypimų“ sritis, kuri netrukus perims ankstesnių moralinių ištvirkavimo ir nesaikingumo kategorijų estafetę. Tuo pat metu paveldimumo analizė skyrė seksui (lytiniams santykiams, venerinėms ligoms, santuokiniams ryšiams) „biologinės atsakomybės“ rūšies atžvilgiu poziciją: seksą ne tik neigiamai veikia jo paties liga, bet nekontroliuojamas jis gali arba užkrėsti kitus, arba perduoti savo ligas busimosioms kartoms: taigi jis yra iš esmės patologinis rūšies kapitalas. Tai paskatino atsirasti medicininį, o kartu ir politinį projektą, pagal kurį santuokos, gimstamumo ir gyvenimo trukmės problemos patenka valstybės žinion; lytį ir jos vaisingumą privalu reguliuoti. Medicininis iškrypimų tyrimas ir eugenikos programos – tai du didieji XIX amžiaus antrosios pusės atradimai.

Atradimai, kurie lengvai derėjo tarpusavyje, nes „degeneracijos“ teorija leido be paliovos siuntinėti nuo vieno prie kito; ji aiškino, kokiu būdu pavelde jus įvairias sunkias ligas – nesvarbu: organines, funkcines ar psichines – galiausiai galima virsti seksualiniu iškrypėliu (patyrinėkite kokio nors ekshibicionisto ar homoseksualisto geneologiją: būtent joje rasite pusiau paralyžiuotą protėvį, tėvą džiovininką ar senatvėje suvaikėjusį dėdę); tačiau ji aiškino ir tai, kokiu būdu seksualinis iškrypimas skatina išsigimimą – vaikų rachitą, nevaisingas ateinančias kartas. Iškrypimo paveldo išsigimimo jungtis sukūrė tvirtą naujų sekso technologijų branduolį. Nereikia manyti, kad čia buvo kalbama vien apie tam tikrą medicinos teoriją – moksliškai nepagrįstą ir pernelyg moralizuojančią. Ji pasklido plačiai, giliai įsišaknijo. Psichiatrija, o ir jurisprudencija, teisinė medicina, visuomeninės kontrolės instancijos, pavojų keliančių ar pavojuje esančių vaikų priežiūra ilgai tarnavo degeneracijos idėjai, paveldo iškrypimo sistemai. Ištisa socialinė praktika, kurios aštri, o kartu ir rišli forma buvo valstybės vykdomas rasizmas, suteikė šiai sekso technologijai pavojingos galios su toli siekiančiais padariniais.

Nepajėgtume teisingai suprasti ypatingos psichoanalizės padėties XIX amžiaus pabaigoje, jei nematytume jos inicijuoto pertrūkio didžiojoje degeneracijos sistemoje: ji pastvėrė tam tikros, seksualiniam instinktui taikomos, medicininės technologijos projektą, tačiau pabandė jį atlaisvinti nuo sąsajų su paveldu, o tai reiškia – ir nuo įvairių rasizmo formų bei eugenikos. Dabar, aišku, galime prisiminti tai, kas Freudo sistemoje siejosi su normalizuoti siekiančia valia; atskleisti ir tą vaidmenį, kurį ilgus metus atliko psichoanalizės institutas; toje didžiulėje sekso technologijų šeimoje, kurios šaknys siekia tolimus krikščioniškosios Vakarų istorijos laikus, ir tarp tų technologijų, kurios XIX amžiuje paskatino sekso medikalizaciją, būtent minėtas institutas iki 1940 metų griežtai priešinosi „iškrypimo paveldo išsigimimo“ politiniams ir instituciniams efektams.

Suprantama, kad visų šių technikos būdų genealogija, su jų mutacijomis, judėjimais, tęstinumu ir pertrūkiais, nesutampa su didžiosios slopinimo fazės hipoteze, kuri iškilmingai pasirodė klasikos epochoje, o lėta užbaigos ceremonija tebesitęsia visą XX amžių. Greičiau dera pripažinti, jog nesiliauta išradinėti, nuolat dauginti metodus ir būdus, išskiriant du ypač produktyvius šios vislios istorijos momentus: sąžinės perkratymo ir doros ugdymo procedūras XVI amžiuje ir medicininių sekso technologijų atsiradimą XIX amžiuje.

  1. Tačiau tai dar tik pačių technikos būdų įlaikinimas. Kitokia buvo jų paplitimo ir pritaikymo istorija. Jei imame rašyti seksualumo istoriją pasiremdami slopinimo terminais ir jei siejame šį slopinimą su darbo jėgos panaudojimu, tikrai galime manyti, kad sekso kontrolės būdai, nukreipti būtent į beturčių klases, buvo kur kas intensyvesni ir kruopščiau parengti; kad jie plito didžiausio užvaldymo ir sistematingiausio išnaudojimo linijomis: kaip tik suaugęs jaunas žmogus, kurio egzistencijos sąlyga – jo jėga, ir turėjo tapti pirmuoju taikiniu tokio užvaldymo, kurio tikslas – nukreipti naudos neatnešančio malonumo energiją privalomo darbo linkui. Ir vis dėlto, atrodo, viskas vyko kitaip. Netgi priešingai – patys griežčiausi technikos būdai susiformavo ir intensyviausiai buvo taikomi ekonomikos požiūriu privilegijuotose, o politikos atžvilgiu – valdančiosiose klasėse. Dorovinis ugdymas, sąžinės perkratymas, visas kūno nuodėmių ilgo sąrašo parengimas, skrupulingas gašlumo apraiškų susekimas – visos šios subtilios priemonės buvo prieinamos tik nedaugeliui žmonių. Alfonso Liguorio atgailavimo metodas, Wesley siūlomos metodistams taisyklės tam tikra prasme minėtoms priemonėms garantavo didesnį paplitimą, tačiau dėl to jos turėjo būti gerokai supaprastintos. Tą patį būtų galima pasakyti apie šeimą kaip apie kontrolės instanciją ir seksualumo prisotintą erdvę: kaip tik „buržuazinėje“ ar „aristokratiškoje“ šeimoje vaikų arba paauglių seksualumas iškilo kaip problema; būtent čia imta mediciniškai tirti moters seksualumą; šeima pirmiausia sunerimo dėl galimos sekso patologijos, dėl neatidėliotinos būtinybės sekti nukrypimus ir kuo greičiau išrasti racionalią koreguojančią technologiją. Pirmiausia šeimos seksas tapo psichiatrijos objektu. Seimą pirmoji seksui tapo perdėtai jautri, susikurdama įvairias baimės priežastis, išrasdama receptus, kviesdama pagalbon išradingą techniką, žadindama nesuskaičiuojamus diskursus, kad pati juos kartotų. Buržuazija ėmė manyti, kad pagaliau jos pačios seksas yra svarbus dalykas, dužus turtas, paslaptis, kurią būtina pažinti. Reikia nepamiršti, kad personažas, kuriam seksualumo dispozityvas pirmiausia suteikė įgaliojimus ir kuris pats pirmas buvo „seksualizuotas“, – šis personažas buvo „dykinėjanti“ moteris, tarpduryje „aukštuomenės“, kurioje ji visuomet privalo figūruoti kaip vertybė, ir šeimos, kur jai buvo skirta nauja santuokinių ir gimdytojiškų įsipareigojimų našta; štai taip iškyla „nervinga“, nuo „isterijos priepuolių“ kenčianti moteris; taip visuomenėje įsitvirtino isteriškos moters tipas. Kai kalbame apie slaptais malonumais užsiimantį paauglį, bešvaistantį savo būsimą substanciją, vaiką onanistą, tiek rūpesčių kėlusį gydytojams ir auklėtojams nuo XVIII amžiaus pabaigos iki pat XIX amžiaus pabaigos, turime pripažinti, kad tai nebuvo vaikas iš liaudies, būsimasis darbininkas, kurį reikėtų mokyti kūno disciplinos; tai buvo koledžo mokinys – vaikas, apsuptas tarnų, auklėtojų ir guvernančių, rizikuojantis pakenkti ne tiek savo fizinei sveikatai, kiek protiniams sugebėjimams, moralinei pareigai ir pasižadėjimui išsaugoti savo šeimai ir savo klasei sveikus palikuonis.

Tuo tarpu liaudies sluoksniai ilgai „seksualumo“ dispozityvo vengė. Žinoma – ypatingu būdu – jie buvo pajungti „santuokinių ryšių“ dispozityvui, sureikšminant teisėtą santuoką ir vaisingumą, uždraudžiant vedybas tarp giminių ir socialinę bei vietinę endogamiją. Užtat mažai tikėtina, kad krikščioniškoji kūno technologija kada nors jiems būtų turėjusi didelės reikšmės. Seksualizacijos mechanizmai į šiuos sluoksnius skverbėsi lėtai ir, aišku, trimis vienas po kito einančiais etapais. Pirmasis etapas susijęs su gimstamumo problema, kai XVIII amžiaus pabaigoje buvo atskleista, jog menas gamtą apgaudinėti visai nėra miestiečių ir ištvirkėlių privilegija, o jį žinojo ir praktikavo tie, kurie buvo arčiausiai gamtos ir kaip tik privalėjo labiausiai šito nekęsti. Antrasis etapas prasidėjo, kai maždaug 1830 metais „pavyzdinės“ šeimos organizmas iškilo kaip politinės kontrolės ir ekonominio sureguliavimo, būtino miesto proletariatui pajungti, instrumentas: tai buvo plati, „vargingųjų klasių moraliniam auklėjimui“ skirta kampanija. Pagaliau trečiasis etapas – nuo tada, kai XIX amžiaus pabaigoje atsirado juridinė ir medicininė iškrypimų kontrolė, skirta bendrosios visuomenės bei rasės globai. Galima teigti, kad tuomet „seksualumo“ dispozityvas, savo sudėtingiausiomis ir intensyviausiomis formomis parengtas privilegijuotoms klasėms ir tų pačių klasių sudarytas, pasklido visuose socialiniuose sluoksniuose. Tačiau negalime sakyti, kad jo formos visur buvo tokios pačios ir visur jis naudojo tuos pačius instrumentus (atitinkami medicininių ir juridinių instancijų vaidmenys čia ir ten nebuvo vienodi, o ir pats būdas, kuriuo veikė sekso srities medicina, nebuvo tas pats).

 

* * *

 

Šią chronologiją – ar mums rūpėtų išrasti technikos būdai, ar jų paplitimo kalendorius – priminėme ne šiaip sau. Dėl jos abejonių kelia idėja apie tam tikrą represijos periodą, turintį pradžią ir pabaigą, brėžiantį bent jau kreivę su perlenkimus ženklinančiais taškais: tikriausiai nė nebuvo sekso apribojimo epochos; chronologija verčia abejoti ir proceso homogeniškumu visuose visuomenės lygiuose bei klasėse: nėra buvę vieningos sekso politikos. Tačiau ypač problemiška pasirodo pati proceso prasmė ir jo egzistencijos pagrindas: regis, visai ne kitų malonumui riboti seksualumo dispozityvą primetė tie, kuriuos pagal tradiciją vadinome „valdančiosiomis klasėmis“. Greičiau tikėtina, kad jie pirmiausia jį išbandė patys. Ajr tai nauja metamorfozė to buržuazinio asketizmo, daug kartų aprašyto minint Reformaciją, naują darbo etiką ir kapitalizmo suklestėjimą? Atrodo, kaip tik ne apie asketizmą kalbama, bent jau tikrai ne apie atsisakymą malonumo arba kūno diskvalifikaciją, o priešingai – apie kūno sustiprinimą, jo sveikatos problemas ir funkcionavimo sąlygas; kalbama apie naujus technikos būdus, skirtus maksimaliai gyvenimui išnaudoti. Iš pradžių rūpėjo ne sekso slopinimas, taikomas eksploatuojamoms klasėms, bet greičiau pats kūnas ir jo jėga, ilgaamžiškumas ir palikuonys, „viešpataujančiųjų“ klasių ainiai. Kaip tik čia pirmiausia ir atsirado seksualumo dispozityvas, kaip naujas malonumų, diskursų, tiesos ir valdžios paskirstymo punktas. Greičiau čia įžiūrėtume vienos klasės bandymą įsitvirtinti, o ne kitos klasės pavergimą: savigyna, apsauga, sutvirtinimas, egzaltacija – visa, kas po įvairių transformacijų buvo paskleista kitiems kaip ekonomikos kontrolės ir politinio pavaldumo priemonė. Suteikusi tokius įgaliojimus savo seksui, pasinaudodama valdžia ir žiniomis, kurias pati skleidė, buržuazija vertė pripažinti didelę politinę kūno, pojūčių, malonumų, sveikatos ir gyvenimo pratęsimo reikšmę. Neišskirkime iš visų šių procedūrų to, kas jose galėjo išlikti drovu, lankstu ar nutylima ir ką galėtume priskirti kokiam nors interdiktui, nušalinimui ar mirties instinktui. Atsirado politinis gyvenimo sutvarkymas, ne kito pavergimas, o savęs teigimas. Netiesa, kad klasė, XVIII amžiuje tapusi hegemonu, neva manė turinti amputuoti iš savo kūno seksą – nenaudingą, išlaidų ir pavojingą, kai jis neskiriamas vien giminei pratęsti, – priešingai, galima sakyti, kad ši klasė paskyrė sau kūną tam, kad juo rūpintųsi, saugotų, puoselėtų ir gintų nuo visokių pavojų ir kontaktų, atskirtų nuo kitų tam, kad jis išsaugotų savo diferencialinę reikšmę; ir visa tai – sau dovanodama, tarp kitų priemonių, sekso technologiją.

Seksas nėra toji kūno dalis, kurią buržuazija privalėjo diskvalifikuoti ar anuliuoti, kad priverstų dirbti kitas, kurias valdė. Seksas yra toks jos pačios elementas, kuris labiausiai jai kėlė nerimą, siekė jos globos ir ją gavo, kurį ji puoselėjo su baime, sumišusią su smalsumu, pasigardžiavimu ir karštligės požymiais. Buržuazija sekso dėka identifikavo savo kūną ar bent jam tą kūną pajungė, suteikdama seksui paslaptingą ir neapibrėžtą galią; ji susiejo su seksu savo gyvenimą ir mirtį, priskirdama jam atsakomybę už savo būsimąją sveikatą; buržuazija investavo į seksą savo ateitį, tikėdama, kad jis turi neišvengiamų padarinių jos palikuonims; ji patikėjo seksui savo sielą, manydama, kad tai – slapčiausias ir labiausiai tą sielą apibrėžiantis elementas. Neverta įsivaizduoti buržuazijos simboliškai išsikastruojančios, kad lengviau galėtų kitiems drausti teisę turėti seksą ir jį naudoti savo nuožiūra. Greičiau reikia pamatyti, kaip nuo XVIII amžiaus vidurio ji stengiasi suteikti sau seksualumo ir juo remiantis konstruoti tam tikrą specifinį kūną – „klasinį“ kūną su ypatinga sveikata, higiena, palikuonimis, savo rūšimi: tai kūno autoseksualizacija, sekso įsikūnijimas, sekso ir kūno endogamija. Aišku, tam buvo daug priežasčių.

Pirmiausia – transpozicija į kitas formas tų priemonių, kurias naudojo aristokratija, kad pabrėžtų ir išlaikytų savo kastos išskirtinumą; juk kilmingoji aristokratija irgi aukštino ypatingą savo kūną, tik pažymėdama kraujo svarbą, tai yra vertindama pagal seniausius protėvius ir kilmingas santuokas; o buržuazija atsidavė kūnui, kreipė dėmesį į palikuonis ir savo organizmo sveikatą. Buržuazijos „kraujas“ buvo jos seksas. Tai ne žodžių žaismas; daugelį temų, pritinkančių aukštuomenės manieroms, kartoja XIX amžiaus buržuazija, tik jau kaip biologinius, medicininius ar genetinius receptus; dėmesys genealogijai virto susirūpinimu savo paveldu; santuokos atveju jau vertinami ne vien ekonominiai svertai ir socialinio homogeniškumo taisyklės, ne vien pažadai turėti palikuonių, bet ir visa, kas kelia grėsmę būsimajai kartai; šeimynos nešiojo ir tuo pat metu slėpė savotišką atvirkštinį ir tamsų savo herbą, kurio ketvirtąją dalį sudarė giminaičių ligos arba ydos – bendras kurio nors prosenelio paralyžius, motinos neurastenija, jauniausios dukrelės džiova, isteriškos arba erotomanės tetos, į blogus papročius įjunkę pusbroliai. Tačiau toks susirūpinimas seksualiniu kūnu – tai daugiau negu aukštuomenės temų transpozicija, siekiant save įtvirtinti. Kartu iškilo ir kitas projektas, skelbiantis neribotą jėgos, tvirtumo, sveikatos, gyvenimo ekspansiją. Kūno sureikšminimas yra glaudžiai susijęs su buržuazijos hegemonijos didėjimu ir įsitvirtinimu; ir visai ne dėl rinkos kainos, kurią įgijo darbo jėga, bet dėl to, ką politikoje, ekonomikoje, taip pat istorijoje buržuazijos dabarčiai ir ateičiai galėjo reikšti jos nuosavo kūno „kultūra“. Iš dalies nuo to priklausė jos viešpatavimas; tai buvo susiję ne tik su ekonomine ar ideologine, bet ir „fizine“ veiklos sritimi. Apie tai byloja daugybė XVIII amžiaus pabaigoje išleistų veikalų apie kūno higieną, ilgaamžiškumo meną, metodus, kaip gimdyti sveikus vaikus ir pratęsti jų gyvenimą, žmonijos paveldo gerinimo priemones; taigi darbai rodo ir šio susirūpinimo kūnu bei seksu ryšį su tam tikru „rasizmu“. Tik šis „rasizmas“ smarkiai skiriasi nuo to, kurį manifestavo aukštuomenė ir kuris iš esmės buvo pajungtas išlikimo tikslams. Buržuazijos atveju kalbame apie dinamišką, ekspansijos rasizmą, net jei jis buvo aptiktas embriono stadijoje ir privalėjo laukti XIX amžiaus antrosios pusės, kad atneštų vaisių, kurių mums jau teko ragauti.

Te man atleidžia tie, kuriems buržuazija reiškia kūno išskyrimą ir seksualumo atmetimą ir kuriems klasių kova – tai kova su šiuo atmetimu. Tikriausiai buržuazijos „spontaniška filosofija“ nėra nei tokia idealistinė, nei tokia kastruojanti, kaip manoma; vienas pirmųjų jos uždavinių buvo prisiskirti kūną bei seksualumą ir pasirūpinti šio kūno jėga, ilgaamžiškumu bei vaisingumu per amžius, įtaisius seksualumo dispozityvą. Šis procesas buvo susijęs su judėjimu, kurio metu buržuazija tvirtino savo skirtingumą ir savo hegemoniją. Aišku, būtina suvokti, kad viena pirminių klasinės sąmonės formų yra kūno pripažinimas; bent jau tai būdinga XVIII amžiaus buržuazijai; ji konvertavo mėlyną kilmingųjų kraują į gerai prižiūrimą organizmą ir sveiką seksualumą; suprantama, kodėl ji taip ilgai delsė ir priešgyniavo įvairiai nutylėdama, nenorėdama pripažinti kitų klasių kūno ir sekso – kaip tik tų klasių, kurias pati engė. Proletariatui sukurtos gyvenimo sąlygos, ypač XIX amžiaus pirmojoje pusėje, rodo, kad toli gražu dar nesusirūpinta jo kūnu ir seksu 21: mažai kam rūpėjo, gyvena šie žmonės ar miršta – šiaip ar taip, „anie“ veisėsi savaime. Tam, kad proletariatas įgytų kūną ir seksualumą, kad jo sveikata, seksas ir jo reprodukcija virstų problema, prireikė konfliktų (ypač susijusių su miesto erdve: gyvenimas kartu, ankstumas, užterštumas, epidemijos, tokios kaip 1832 metų cholera, arba dar – prostitucija ir venerinės ligos); prireikė neatidėliotinų ekonominių priemonių (sunkiosios pramonės su nuolatiniu įgudusių rankų darbu išsivystymo, būtinybės kontroliuoti gyventojų srautą, siekiant demografinės pusiausvyros); pagaliau prireikė nustatyti visą kontrolės technologiją, kuri leistų prižiūrėti tą galiausiai pripažintą jų kūną ir seksualumą (mokykla, gyvenamojo būsto politika, viešoji higiena, globos ir socialinio draudimo institucijos, visuotinis gyventojų medicininis aptarnavimas, trumpai tariant – visas administracinis ir techninis aparatas leido drąsiai importuoti seksualumo dispozityvą į engiamąją klasę; dingo rizika, kad šis dispozityvas bus klasinė savęs įtvirtinimo priemonė buržuazijos akivaizdoje; jis liko buržuazijos hegemonijos instrumentu). Tad suprantamas proletariato atsargumas priimant šį dispozityvą; suprantamas ir polinkis teigti, kad seksualumas – buržuazijos reikalas ir neturi su juo nieko bendro.

Kai kas mano, kad galima vienu metu atskleisti du simetriškus veidmainystės atvejus: vieną dominuojantį – buržuazijos veidmainystės atvejį, kai ši neigia savo seksualumą; ir kitą išvestinį iš pirmojo – proletariato veidmainystės atvejį, kai šis atmeta savo seksualumą, jausdamas būtinybę skelbti priešingą ideologiją. Taip galvoti – reiškia blogai suprasti procesą, per kurį buržuazija, kaip tik priešingai, arogantiškai įsitvirtinusi politikoje, apsirūpino plepiu seksualumu, kurio proletariatas ilgai nenorėjo priimti ir kuris vėliau jam buvo primestas turint tikslą pavergti. Jeigu tiesa, kad „seksualumas“ – tai visuma efektų, kuriuos tam tikras, nuo sudėtingos politinės technologijos priklausantis dispozityvas sukelia kūnuose, elgesyje, visuomeniniuose santykiuose, – tada turime pripažinti, kad šis dispozityvas simetriškai neveikia čia ir ten, tad ir negamina tų pačių efektų. Todėl derėtų grįžti prie kur kas anksčiau jau aptartų formuluočių; reikia pripažinti, kad yra buržuazinis seksualumas, kad egzistuoja klasinis seksualumas. Ar, greičiau, kad pirmiausia istoriškai seksualumas yra buržuazinis ir kad vėliau, vykstant nuolatiniams judėjimams bei transpozicijoms, jis žadina specifinius klasinius efektus.

 

* * *

 

Dar keletas žodžių. Regis, per visą XIX amžių seksualumo dispozityvas plito, skleisdamas savo spindulius iš vieno hegemoniško židinio. Pagaliau, nors ir skirtingais būdais bei priemonėmis, visas socialinis kūnas buvo aprūpintas „seksualiu kūnu“. Kas tai – seksualumo universalumas? Čia ir galime pamatyti, kaip ima veikti naujas, diferenciaciją skatinantis elementas. Iš dalies taip XVIII amžiaus pabaigoje buržuazija priešpriešino reikšmingam kilmingųjų kraujui savo kūną ir savo brangų seksualumą, o XIX amžiaus pabaigoje ji pamėgins savo seksualumo specifiką naujai apibrėžti kitų klasių akivaizdoje, pamėgins įvertinti kitokį savo seksualumo pobūdį, nubrėžti skiriamąją liniją, atidalijančią ir apsaugančią jos kūną. Ši linija nebebus toji, kuri nustato seksualumą, bet priešingai – toji, kuri jam stato užtvarą; būtent interdiktas ar bent jau būdas, kuriuo jis reiškiasi, ir griežtumas, dėl kurio jis imponuoja, iškels skirtumą. Būtent čia aptinkame slopinimo teorijos ištakas; pamažu ši teorija apims visą seksualumo dispozityvą ir suteiks jam visuotinio draudimo reikšmę. Ji istoriškai susijusi su seksualumo dispozityvo paplitimu. Viena vertus, ši teorija pateisins jo autoritarinį ir priverstinį paplitimą, nustatydama kiekvieno seksualumo palenkimo įstatymui principą, dar daugiau – teigdama, kad seksualumas egzistuoja tik veikiant įstatymui: ir ne tik reikia jam seksualumą palenkti, bet – tik palenkę save įstatymui, įgysite seksualumą. Tačiau, kita vertus, slopinimo teorija kompensuos šį visuotinį seksualumo dispozityvo paplitimą diferencialinio interdiktų veikimo analize, atitinkamai pagal socialines klases. Nuo diskurso, kuris XVIII amžiaus pabaigoje skelbė: „Turime vieną brangų elementą, kurio reikia prisibijoti ir kurį reikia puoselėti, rūpestingai su juo elgtis, jei nenorime, kad mums pridarytų nesuskaičiuojamų bėdų“, – pereita prie kito diskurso, teigiančio: „Ne taip kaip kitų, mūsų seksualumas yra palenktas pernelyg intensyviam slopinimo mechanizmui, todėl nuo šiol yra atsidūręs pavojuje; seksas – ne vien pavojinga paslaptis, kaip ankstesnėms kartoms be paliovos tvirtino doros ugdytojai, moralistai, pedagogai ir gydytojai; reikia ne tik išmušti iš galvos ankstesnę tiesą apie seksą, bet ir suprasti: jeigu jis sukelia tiek pavojų, vadinasi, per ilgai mes – skrupulai, per aštri nuodėmės pajauta, o gal veidmainystė – jį vertėme tylėti“. Nuo šiol socialinė diferenciacija ims reikštis, remdamasi ne „seksualine“ kūno kokybe, o seksualumo slopinimo intensyvumu.

Šioje vietoje įsiterpia psichoanalizė: kaip įstatymo ir sąmoningo kūno malonumų troškimo esminio santykio teorija ir tuo pat metu kaip draudimo efektų šalinimo technika ten, kur dėl griežtumo seksas tampa patogeniškas. Kartą iškilusi istorijoje psichoanalizė negali atsiskirti nuo seksualumo dispozityvo generalizacijos ir nuo antrinių čia iškilusių diferenciacijos mechanizmų. Šiuo atveju vėl pravartu prisiminti kraujomaišos problemą. Viena vertus, kaip jau matėme, kraujomaiša buvo uždrausta kaip absoliučiai visuotinis principas, skatinantis galvoti vienu metu apie santuokos sistemą ir seksualumo režimą; šis interdiktas, vienokia ar kitokia forma, tinka kiekvienai visuomenei ir kiekvienam individui. Praktinės psichoanalizės uždavinys – panaikinti visiems, kurie su incestu susidūrė, tuos slopinimo efektus, kuriuos ji gali sukelti; psichoanalizė padeda tokiems individams diskursu išreikšti jų kraujomaišos troškimą. Ir vis dėlto tuo pat metu pradėta rengti kraujomaišą praktikuojančiųjų sisteminga medžioklė, o tokių žmonių buvo kaimuose, tam tikruose miestiečių sluoksniuose – ten, kur psichoanalizė negalėjo įsiskverbti; siekiant šią negerovę panaikinti, buvo sukurta visa administracinė ir juridinė sistema; visa vaikų ir „pavojuje atsidūrusių“ paauglių politika iš dalies turėjo tikslą atskirti vaikus nuo šeimų, įtariamų – dėl ankšto būsto, abejones keliančio artumo, įpročio ištvirkauti, dėl laukinio „primityvumo“ arba išsigimimo – praktikuojant kraujomaišą. Tada, kai nuo pat XVIII amžiaus seksualumo dispozityvas suintensyvino tėvų ir vaikų emocinius santykius bei kūnišką jų artumą, tuomet, kai buržuazinėje šeimoje kraujomaiša nuolatos buvo skatinama, liaudies klasėms taikytas seksualumo režimas, priešingai, ragino atmesti kraujomaišos praktiką ar bent suteikti jai kitokią formą. Tuo laikmečiu, kai, viena vertus, kraujomaiša persekiojama kaip nederamas elgesys, o kita vertus, psichoanalizė ją iškelia į dienos šviesą kaip troškimą ir tiems, kurie nuo jos kenčia, bando sumažinti atšiaurumą, su kuriuo ji atmetama. Nereikia pamiršti, kad Edipo komplekso atradimas sutapo su juridiniu tėvystės teisių atėmimo sutvirtinimu (Prancūzijoje tai 1889 ir 1898 metų įstatymai). Tuo metu Freudas aiškinosi, koks buvo Doros troškimas. Laukiant, kad pastarasis pats susiformuluotų, buvo siekiama įsiveržti į kitus socialinius sluoksnius ir išnarplioti visus šiuos peiktinus santykius; viena vertus, tėvas jau buvo paverstas privalomos meilės objektu, tačiau, kita vertus, jeigu buvo meilužis, iš jo pagal įstatymą buvo atimamos tėvystės teisės. Tad psichoanalizė, kaip atsargi terapeutinė praktika, kitų procedūrų atžvilgiu atliko diferencijuojantį vaidmenį dabar jau suvisuomenintame seksualumo dispozityve. Praradusieji išskirtinę privilegiją rūpintis savo seksualumu nuo šiol įgijo privilegiją stipriau negu kiti išgyventi tai, kas jiems uždrausta, ir gavo teisę naudotis metodu, leidžiančiu atmesti slopinimą.

Seksualumo dispozityvo istorija, stebint jo plėtojimąsi nuo klasikinės epochos, gali būti reikšminga kaip psichoanalizės archeologija. Iš tiesų jau matėme, kad psichoanalizė vienu metu atlieka šiame dispozityve daug vaidmenų: ji yra seksualumo ir santuokinių ryšių sutvirtinimo sistemos mechanizmas; ji iškyla kaip opozicija degeneracijos teorijai; ji veikia kaip bendrosios sekso technologijos diferencinis elementas. Nuo amžių susiklostęs didysis prisipažinimo poreikis dėl jos įgyja naują prasmę – įsakymo atmesti slopinimą. Tiesos klausimas nuo šiol susijęs su abejonėmis dėl paties interdikto.

Jau vien šis faktas atvėrė kelią reikšmingam taktikos pokyčiui: suteikė galimybę naujai interpretuoti visą seksualumo dispozityvą visuotinio slopinimo terminais; įgalino pritvirtinti šį slopinimą prie bendrųjų valdymo ir išnaudojimo mechanizmų; susieti vienus su kitais procesus, kurie dabar leidžia išsilaisvinti nuo vienų ir nuo kitų. Taigi taip dviejų pasaulinių karų ir maždaug Reicho laikotarpiu susiformavo istorinė politinė seksualumo slopinimo kritika. Svarbi buvo šios kritikos reikšmė ir realūs padariniai. Tačiau netgi pati galima psichoanalizės sėkmė buvo susijusi su tuo faktu, kad ji, kaip ir anksčiau, rutuliojosi seksualumo dispozityvo viduje, o ne už jo ribų arba prieš jį. Pakanka vien fakto, jog tiek daug kas galėjo pasikeisti Vakarų visuomenės elgesyje sekso atžvilgiu, neįgyvendinus nė vieno politinio pažado arba sąlygų, kurias Reichas su tuo siejo, – kad įrodytume, jog visa ši sekso „revoliucija“, visa ši „antirepresinė“ kova nereiškia nieko daugiau, bet ir nieko mažiau – ir tai jau buvo labai svarbu – kaip tik taktinį judėjimą bei krypties pakeitimą didžiojo seksualumo dispozityvo viduje. Tačiau suprantama, kodėl nebuvo galima reikalauti iš šios kritikos, kad ji būtų užtvara to paties dispozityvo istorijoje arba kokio nors judėjimo už jo išmontavimą principas.

 

-----------------------

Išnašos

 

17 G. A. Biirger.  Ciruojama iš: A. Schopenhauer.  Metaphysique de Pamour.

 

18 Žr. tai, ką rašėme anksčiau p. 32.

 

19 Molière’o Tartiufas ir Lenzo Auklėtojas , vienas nuo kito nutolę daugiau nei per visą amžių, mums rodo, kaip seksualumo dispozityvas kryžiuojasi su šeimos dispozityvu, jei atkreipsime dėmesį į dvasinį vadovavimą Tartiufe  ir auklėjimo poveikį Lenzo veikale.

 

20 Charcot Antradienio pamokos, 1888 m. sausio 7 d.: „Norėdami sėkmingai gydyti isterikę merginą, neturime jos palikti su tėvu ir motina, o privalome ją paguldyti į ligoninę… Ar žinote, kiek laiko gerai išauklėtos merginos verkia savo mamų, kai šios jas palieka?.. Pasakysiu, jums leidus, kad vidutiniškai pusę valandos – tai nedaug“.

  1. vasario 21d.: „Jaunuolių isterijos atvejais pirmiausia reikia atskirti juos nuo motinų. Kol jie kartu – nieko nebus… Kartais tėvas toks pat nepakenčiamas kaip motina, tuomet geriausia nušalinti juos abu“.

 

21 Žr.: K. Marx.  Le Capital. LI, chap. X, 2, „Nuo per didelio darbo išbadėjęs kapitalas“.

-----------------------