Michel Foucault

 

Seksualumo istorija

 

Sapnai apie malonumus (13 (3-1) skyrius iš M.Foucault knygos "Seksualumo istorija")

 

Trečia knyga

RŪPESTIS DĖL SAVĘS

 

I SKYRIUS

SAPNAI APIE MALONUMUS

 

Aš pradėsiu nuo gana savito teksto analizės. Tai kasdienio gyvenimo „praktikos“ kūrinys, o ne apmąstymų arba moralinių nurodymų tekstas. Tai vienintelis mums likęs šios epochos tekstas, pateikiantis bent kiek susistemintus galimus įvairius seksualinius aktus; apskritai šis tekstas nėra tiesioginis ir aiškus lytinių aktų moralinis vertinimas, tačiau jis leidžia suprasti visiems priimtino vertinimo schemas. Galima konstatuoti, kad pastarosios labai artimos bendriesiems principams, kurie jau klasikinėje epochoje sudarė aphrodisia  moralinę patirtį. Taigi Artemidoro knyga yra orientyras. Ji liudija pastovumą. Ji patvirtina paplitusį mąstymo būdą. Jau jos egzistavimo faktas leis įvertinti, kas galėjo būti savita ir iš dalies nauja toje epochoje, filosofinius arba medicininius apmąstymus apie malonumus ir seksualinį elgesį.

 

  1. Artemidoro metodas

 

Artemidoro Sapnų aiškinimas  yra vienintelis mums išlikęs vientisas tekstas iš antikos laikais paplitusios literatūros – oneirokritikos. Pats Artemidoras, kuris rašė II amžiuje po Kr., cituoja daugelį kūrinių (daugelis jų jau buvo laikomi senais), kurie buvo žinomi jo epochoje: tai Nikostrato Efesiečio 494 ir Paniasido Halikarnasiečio 495; Apolodoro Telmesiečio 496; Febo Antiochiečio 497, Dioniso Heliopoliečio 498, gamtininko Aleksandro Mindiečio 499 veikalai; jis giria Aristandrą Telmesietį 500; jis taip pat nurodo tris knygas iš Gemino Tyriečio veikalo, penkias Demetrijo Faleriečio ir dvidešimt dvi Artemono Miletiečio 501 knygas.

Kreipdamasis į savo kūrinio dedikatorių, kažkokį Kasijų Maksimą – galbūt Maksimą Tyrietį arba jo tėvą 502, kuris jį įpareigojo „neleisti jo mokslui nugrimzti užmarštin“, Artemidoras tvirtina, kad jis užsiėmė „be perstojo, naktį ir dieną“ 503 ne „jokia kita veikla“, o tik savo sapnų interpretacija. Gal tai pompastiškas tvirtinimas, gana įprastas tokiems prisistatymams? Galbūt. Tačiau Artemidoras užsiėmė kuo kitu, o ne garsiausių fragmentų iš oneiriškų pranašysčių, patvirtintų realybės, ženklų kompiliacija. Jis ėmė rašyti dviem prasmėm metodinį kūrinį: tai turėjo būti kasdienėje praktikoje naudojamas vadovas, taip pat teorinės pakraipos veikalas apie interpretacijų tikroviškumą.

Nereikia pamiršti, kad sapnų aiškinimas sudarė egzistencinės technikos dalį, nes bent jau kai kurie miegant matyti vaizdiniai buvo laikomi tikrovės ženklais arba ateities pranašais; todėl labai reikėjo juos iššifruoti: protingas gyvenimas niekaip negalėjo apsieiti be šio darbo. Tai buvo labai sena liaudies tradicija – paprotys, pasisavintas išsilavinusių sluoksnių. Jeigu buvo būtina kreiptis į nesuskaičiuojamą daugybę nakties vaizdinių aiškintojų profesionalų, taip pat buvo neblogai pačiam sugebėti išsiaiškinti tuos ženklus. Yra daugybė liudijimų, patvirtinančių svarbą, teikiamą sapnų aiškinimui, kaip gyvenimo praktikai, būtinai ne tik ypatingomis aplinkybėmis, bet ir kasdieniuose dalykuose, nes dievai ne šiaip sau sapne duoda patarimus, pamokymus, o kartais ir nurodymus. Visada, net jeigu sapnas tik praneša apie įvykį, neduodamas jokio patarimo, net kai įtariama, kad ateities įvykiai neišvengiami, norint jiems pasiruošti, yra gerai žinoti iš anksto, kas turi atsitikti: „Dievybė, – sako Achilas Tatijas Leukipės ir Kleitofonto nuotykiuose,  – dažnai smaginasi sapnuose parodydama žmonių ateitį – ne dėl to, kad jie išvengtų nelaimės, nes niekas negali būti galingesnis už Likimą, bet kad lengviau pakeltų kančias. Kai tai atsitinka staiga, šito nelaukiant, siela užgožiama ir paskandinama kūno brutalumo; o kai atsitinka tai, ko laukiama, ir pamažu prie to pratinamasi, mažiau sielvartaujama“ 504. Vėliau Sinesijas pareikš visiškai tradicinį požiūrį, primindamas, kad mūsų sapnai – tai orakulas, kuris „su mumis gyvena“, mus lydi „mūsų kelionėse, į karą, atliekant visuomenines funkcijas, dirbant žemės ūkio darbus, tvarkant prekybinius reikalus“, todėl sapną reikia laikyti „visada pasiruošusiu pranašu, nepavargstančiu ir tyliu patarėju“; taigi visi turime išmokti išsiaiškinti savo sapnus, kad ir kas būtume – „vyrai ir moterys, jauni ir seni, turtingi ir vargšai, privatūs piliečiai ir magistrantai, miesto ir kaimo gyventojai, amatininkai ir oratoriai“, neteikdami jokių privilegijų „nei lyčiai, nei amžiui, nei turtui, nei profesijai“ 505. Tokia dvasia Artemidoras rašo Sapnų aiškinimą .

Jam svarbiausia detaliai nurodyti skaitytojui, kaip tai daryti: kaip suskirstyti sapną į elementus ir suvokti jo diagnostinę reikšmę. Kaip remiantis šiais elementais išaiškinti visumą ir atsižvelgti į visumą aiškinant kiekvieną dalį. Reikšmingas Artemidoro sugretinimas su aukotojų ateities spėjimo praktika: jie taip pat „žino, ką reiškia kiekvienas atskiras ženklas“, tačiau jie „nė kiek ne mažiau kalba apie visumą nei apie kiekvieną dalį atskirai“ 506. Taigi kalbama apie interpretacijai skirtą  veikalą. Beveik ištisai nukreiptas ne į pranašiškus sapnų stebuklus, o į technēy  kuri leidžia jiems kalbėti teisingai, šis kūrinys skiriamas įvairių kategorijų skaitytojams. Artemidoras nori pasiūlyti technikams ir profesionalams analizės instrumentą; savo sūnų, kuriam skirtos 4 ir 5 knygos, jis gundo viltimi: jeigu jis „laikys kūrinį ant savo stalo“ ir niekam jo neduos, jis bus „geresnis sapnų aiškintojas nei bet kas kitas“ 507. Jis taip pat nori padėti linkusiems nesiimti tokios vertingos veiklos, tiems, kuriuos nuvylė išbandyti klaidingi metodą: ši knyga bus kaip gydomoji terapija – therapeia sčtčriodeš  508 nuo tų klaidų. Tačiau Artemidoras taip pat galvoja apie „pradedančius“ skaitytojus, kuriems būtina elementari instrukcija 509. Autorius norėjo pateikti gyvenimo vadovą – instrumentą, naudojamą per visą gyvenimą ir įvairiomis aplinkybėmis: savo analizėms jis bandė suteikti „tokią pačią tvarką ir tęsinį kaip gyvenime“.

Šis „vadovo kasdieniam gyvenimui“ pobūdis yra labai jaučiamas, kai Artemidoro tekstas lyginamas su Aristido Pasisakymais , kuriuose kalbama apie susirūpinusį geibą, kuris daugelį metų klausėsi dievo, siunčiančio sapnus visų jo nepaprastų ligos peripetijų metu, suteikdamas jiems begalę reikšmių. Be to, Artemidoras beveik jokios vietos neskiria religiniams stebuklams; ne taip kaip daugelis kitų šio žanro tekstų, Artemidoro kūrinys nepriklauso nuo kultinės terapijos praktikos, net jeigu jame Apolonas Daldietis tradiciškai laikomas „jo tėvynės dievu“, kuris jį padrąsino ir, atėjęs prie jo galvūgalio, „davė įsakymą parašyti šią knygą“ 510. Beje, jis stengiasi pabrėžti savo darbo ir kitų oneirokritų, tokių kaip Gemino Tyriečio, Demetrijo Faleriečio ir Artemono Miletiečio, kurie paminėjo Serapio duotus nurodymus ir skirtą gydymą, darbų skirtumą 511. Sapnuotojas, į kurį kreipiasi Artemidoras, nėra dievobaimingas ir nerimastingas žmogus, besirūpinantis iš viršaus duodamais įsakymais. Tai „eilinis“ individas: dažniausiai vyras (apie moterų sapnus kalbama kaip apie papildomus, galimus variantus, kai subjekto lytis keičia sapno prasmę), turintis šeimą, turto, labai dažnai amatą (jis verčiasi prekyba, turi krautuvę); jis dažnai turi tarnų ir vergų (bet numatomas atvejis, kai jų nėra). Pagrindiniai rūpesčiai susiję su jo sveikata, jo ir jo aplinkinių gyvenimu, mirtimi, jo įmonių sėkme, jo praturtėjimu, nuskurdimu, vaikų vedybomis, pareigomis mieste. Apskritai vidutinė klientūra. Artemidoras aprašo paprastiems žmonėms būdingą gyvenimo būdą ir užsiėmimus.

Tačiau kūrinys turi ir teorinę giją, išryškėjančią Artemidoro dedikacijoje Kasijui: jis nori paveikti oneiromantijos priešininkus ir įtikinti skeptikus, kurie beveik netiki visomis šiomis spėlionėmis, kuriomis bandoma išaiškinti ateitį pranašaujančius ženklus. Šiuos įsitikinimus Artemidoras bando pagrįsti ne tik išdėstydamas rezultatus, o apgalvotais tyrimais ir metodiškais debatais.

Jis nebando apsieiti be senųjų tekstų; jis pasistengė juos perskaityti, bet ne tam, kad juos nukopijuotų, kaip dažnai daroma; ir todėl jį galima įtarti kalbant apie „jau pasakyta“, o ne apie jo paties sukurta – tai jo patyrimas ir variacijos. Šios patirties jis ieškojo ne kelių didžiųjų autorių veikaluose, bet ten, kur ji formuojasi. Artemidoras didžiuojasi – jis tai sako dedikacijoje Kasijui Maksimui ir tai kartoja vėliau, kalbėdamas apie savo tyrimus. Jis ne tiktai sulygino gausybę kūrinių, bet taip pat kantriai perbėgo krautuvėles, kurias Viduržemio jūros pasaulio sankryžose laiko sapnų skaitytojai ir ateities spėjikai. „Ne tik nėra nė vienos oneirokritiškos knygos, kurios aš nebūčiau įsigijęs, atlikdamas kruopščius tyrimus šiam tikslui pasiekti, tačiau taip pat ilgus metus bendravau su plačiai aprašytais visuomenės žyniais, su tais, kuriuos žmonės, nutaisydami reikšmingą veidą ir raukydami antakius, vadina sukčiais, apgavikais ir juokdariais; niekindamas šį apibūdinimą, aš kenčiau klausydamasis senų sapnų ir pasakojimų apie jų išsipildymą Graikijos miestuose ir panegirikose, Azijoje, Italijoje ir svarbiausiose bei tirščiausiai apgyventose salose; iš tiesų nebuvo kito būdo įgauti geros šio dalyko praktikos“ 512. Tačiau Artemidoras nesistengia perteikti visko taip, kaip yra pateikiama, o bando viską suvokti remdamasis „patirtimi“ (peira ), kuri yra visko, ką jis sako, „kanonas“ ir „liudytojas“ 513. Tuo norima pasakyti, kad jis kontroliuos visą informaciją, kurią nurodo, sugretindamas ją su kitais šaltiniais, supriešindamas su savo paties praktika ir mąstymo bei vaizduojamuoju darbu: taigi niekas nebus sakoma „vėjais“, taip pat vadovaujantis „paprastu spėjimu“. Jo kūrinyje atpažįstamos tyrimo procedūros, tokios sąvokos kaip historia, peira , kontrolės ir „patikrinimo“ formos, kurios toje epochoje daugiau ar mažiau, tiesiogiai veikiant skeptiškai minčiai, apibūdina gamtos istorijoje arba medicinoje sukauptas žinias 514. Artemidoro tekstas turi ryškų pranašumą pateikdamas išplėtotus plačios tradicinės dokumentacijos apmąstymus.

Tokiame dokumente neįmanoma ieškoti griežtos moralės formuluočių arba naujų reikalavimų seksualinio elgesio srityje pasirodymo; jis veikiau pateikia esamų vertinimo būdų ir visų priimtinų pažiūrų indikacijas. Žinoma, šiame tekste yra ir filosofinių apmąstymų, ir pakankamai informacijos apie esamas problemas ir debatus; tačiau jos susijusios su aiškinamosiomis procedūromis ir analizės metodu, o ne su reikšmės ir moralinio konteksto vertinimais. Medžiaga, kuria remiasi interpretacijos, oneiriškos scenos, kurias jos tiria kaip pranašiškus įvykius, situacijos ir įvykiai, kuriuos jos pranašauja, priklauso bendrajai tradicinei plėtotei. Taigi iš šio Artemidoro teksto galima laukti gana paplitusios ir, be abejo, gana seniai įsitvirtinusios moralinės tradicijos paliudijimų. Tačiau taip pat reikia turėti omeny, kad net jei tekste gausu detalių, jei, kalbant apie sapnus, pateikiama labiau susisteminta negu bet kuriame kitame tos pačios epochos kūrinyje skirtingų galimų lytinių aktų ir santykių lentelė, vis dėlto tai jokiu būdu nėra moralinis veikalas, kurio tikslas būtų suformuluoti šių aktų ir santykių vertinimus. Tai tik netiesioginis būdas, aiškinant sapnus, parodyti vertinimus, kurie gali būti taikomi juose vaizduojamoms scenoms ir aktams. Patys moralės principai nesiūlomi, juos tik galima atpažinti rutuliojant analizę – interpretuojant interpretacijas. Dėl to verta akimirkai sustoti ties iššifravimo procedūromis, kurias pateikia Artemidoras, kad vėliau būtų galima išsiaiškinti seksualinių sapnų analizėje slypinčią moralę.

 

  1. Artemidoras išskiria dvi naktinių vizijų formas. Yra sapnai – enupnia ; jie rodo dabartinę subjekto būseną; jie „lydi sielą pagal jos pasirinktą kryptį“: įsimylėjus trokštama mylimo objekto, sapnuojama, kad jis čia pat, šalia; neturint maisto jaučiamas poreikis valgyti, sapnuojama, kad valgoma; o „persirijęs sapnuoja, kad jis vemia arba dūsta“ 515; tas, kuris bijo priešų, sapnuoja, kad priešai jį supa. Šita sapnų forma turi paprastą diagnostinę vertę: juos sukuria realybė (iš dabarties į dabartį); jie apibūdina miegančiojo subjekto būseną, aiškina, ko kūnui per daug arba ko trūksta ir kas sieloje sukelia baimę ar troškimą.

Visai skirtingi vaizdiniai – oneroi.  Jų prigimtį ir jų funkcijas Artemidoras parodo pateikdamas tris „etimologijas“. Oneiros – tai, ką to on eirei , „ką sako būtis“; ji sako tai, kas jau yra laike ir pasireikš kaip įvykis artimesnėje ar tolesnėje ateityje. Tai taip pat sielą veikia ir jaudina – oreinei ; vaizdiniai pakeičia sielą, ją ugdo ir ją modeliuoja; ją nuteikia vienam ar kitam ir sukelia joje postūmius, atitinkančius tai, kas jai buvo parodyta. Galiausiai šiame žodyje oneiros  atpažįstamas Itakės elgetos Iro, kuris skelbė jam patikėtus pranešimus, vardas 516. Taigi enupnion  ir oneiros  sąvokos supriešinamos; pirmoji kalba apie individą, antroji – apie pasaulio įvykius; viena atsiranda iš kūno ir sielos būsenos, kita dalyvauja laiko tėkmėje; viena sako, ko per daug ar per mažai geidžiama ar kuo bjaurimasi, kita duoda ženklą sielai ir kartu ją ugdo. Viena vertus, sapnai apie troškimus rodo sielos realijas ir jos dabartinę būseną; kita vertus, individo matomi vaizdiniai pasakoja apie būsimus įvykius pasaulyje.

Antrasis skirstymas į kiekvieną iš dviejų „naktinių vizijų“ kategorijų įtraukia kitą skirstymo formą: kalbama apie tai, kas vaizduojama aiškiai, ryškiai ir nereikalauja iššifravimo ir interpretacijos, ir apie tai, kas pateikiama tik perkeltine prasme ir atskleidžiama paveikslais, sakančiais visai ką kita, nei jie vaizduoja. Būsenos sapnuose troškimą gali išreikšti gerai atpažįstamų objektų buvimas šalia (sapne matoma geidžiama moteris); tačiau jis taip pat gali pasireikšti kitu daugiau ar mažiau objektui artimu paveikslu. Analogiški skirtumai pastebimi ir vaizdiniuose: kai kurie jų tiesiogiai praneša apie ateities pasaulyje jau egzistuojantį įvykį, parodydami jį patį: sapne matomas dūžtantis laivas, kuris iš tiesų tuojau nuskęs; arba sapne esame sužeidžiami ginklo, kuris iš tiesų mus sužeis rytoj; tokie vaizdiniai vadinami „teorematiniais“. Tačiau kitu atveju vaizdinio ryšys su įvykiu yra netiesioginis: į uolas sudūžtantis laivas gali reikšti ne nuskendimą ir netgi ne nelaimę, o tai sapnuojančiam vergui – būsimąjį išsivadavimą; tai „alegoriniai“ vaizdiniai.

Taigi šių skirtumų žaismas aiškintojui iškelia praktinę problemą. Kaip atpažinti, ar sapne matyta vizija yra būsenos sapnas ar įvykių vaizdinys? Kaip nustatyti, ar paveikslas reiškia būtent tai, ką vaizduoja, ar reikia manyti, kad juo bandoma perteikti kažką kita? Iškeldamas šį keblumą pirmuosiuose IV knygos (jau parašęs tris ankstesnes) puslapiuose, Artemidoras pirmaeilės svarbos dalyku laiko viską sužinoti apie sapnuojantį subjektą. Puikiai žinoma, aiškina jis, kad būsenos sapnai negali rastis „dorybingose“ sielose, nes jos sugeba suvaldyti savo neracionalius postūmius, taigi ir savo aistras – troškimą arba baimę: jos taip pat moka išlaikyti kūnų pusiausvyrą tarp trūkumo ir pertekliaus; todėl jos nepatiria trukdžių, o tai reiškia ir tų „sapnų“ (enupnia ), kurie laikomi postūmio apraiškomis. Beje, moralistai labai dažnai teigia, kad dorybę parodo sapnų, kurie miegant atskleidžia geismus arba nevalingus sielos ir kūno postūmius, nebuvimas. „Miegančiojo vizijos, sakė Seneka, yra tokios pat pakrikos kaip ir jo diena“ 517. Plutarchas rėmėsi Zenonu primindamas, kad daugiau nebesapnuoti, jog patiri malonumą, atlikdamas negarbingus veiksmus, – tai žengimo į priekį požymis. Jis prisiminė tuos subjektus, kurie dieną turi pakankamai jėgų nugalėti savo aistras ir joms pasipriešinti, tačiau naktį nebejaučia gėdos, „nepaisydami nuomonių ir įstatymų“: tada juose pabunda tai, kas amoralu ir nepadoru 518.

Artemidoro nuomone, prisisapnuojantys būsenos sapnai gali įgauti dvi formas: daugeliui žmonių troškimas arba pasibjaurėjimas pasireiškia tiesiogiai ir nesislėpdami, tačiau tiems, kurie moka aiškinti savo sapnus, jie atsiskleidžia tik ženklais; tai siela jiems „krečia pokštus klastingiausiu būdu“. Taip vyras be patirties susapnuos moterį, kurios jis trokšta, arba taip norimą šeimininko mirtį. Įtari arba patyrusi eksperto siela kažkokiu būdu atsisakys jam parodyti troškimus, kurių ji dabar kupina; ji griebsis gudrybės ir galiausiai, užuot paprasčiausiai matęs trokštamą moterį, sapnuojantysis regės kokio nors ją primenančio daikto vaizdą: „arklį, veidrodį, laivą, jūrą, plėšrūno patelę, moterišką drabužį“. Artemidoras cituoja Korinto dailininką, turintį, be abejo, eksperto sielą: sapne jis regėjo, kaip griūna jo namo stogas ir jam nukertama galva; čia būtų galima matyti būsimo įvykio ženklą; tačiau tai buvo būsenos sapnas: vyras troško savo šeimininko mirties, kuris vis dar tebegyvena, tarp kitko pažymi Artemidoras 519.

Kalbant apie sapnus, kaip atpažinti tuos, kurie aiškūs ir „teorematiniai“, ir tuos, kurie alegoriškai pranašauja kitą įvykį? Jeigu į šalį atidėsime neregėtus paveikslus, kurie patys savaime šaukiasi aiškinimo, tai matysime, jog aiškiai parodančius įvykį tuojau pat patvirtina realybė: įvykis atsitinka netrukus; teorematiniai sapnai rodo tai, ką pranašauja, interpretacijai nepalikdami nei vietos, nei laiko. Taigi alegorinius vaizdinius lengva atpažinti dėl to, kad juos susapnavus jie nėra tuojau pat tiesiogiai realizuojami: tada reikia bandyti juos interpretuoti. Dar pridursime, kad dorybingos sielos – kurios nesapnuoja, o tik regi vaizdinius, – dažniausiai pažįsta tik aiškias teorematinių vaizdinių vizijas. Artemidorui nebūtina aiškinti šią privilegiją: buvo tradicija manyti, kad tyroms sieloms dievai kalba tiesiogiai. Prisiminkime Platono Valstybę: „Kai jis, numalšinęs dvi sielos dalis (geismą ir pyktį) ir išjudinęs trečiąją, kurioje glūdi išmintis, paskui atsiduoda poilsiui – tokiomis sąlygomis, ir tu tai žinai, siela greičiausiai pasiekia tiesą“ 520. Ir Charitono Afrodisiadiečio romane, kai Kalirojei galiausiai baigiasi išbandymai ir ji gauna atpildą už ilgą kovą skaistybei išsaugoti, ji regi „teorematinį“ vaizdinį, kuris parodo romano pabaigą. Šį sapną jai siunčia deivė globėja, kartu lemdama ir žadėdama: „Ji save dar nekaltą mato Sirakūzuose, įeina į Afroditės šventyklą, o grįždama sutinka Chairėją, o paskui regi save, lydimą tėvo ir motinos, kurie veda ją iki sužadėtinio namų, sužadėtuvių dieną mieste, papuoštame girliandomis“ 521.

Remiantis Artemidoro nustatytais santykiais tarp sapnų tipų, jų reikšmių ir subjekto būsenos, galima sudaryti tokią lentelę:

 

 

Oneirokritikos darbo sritį rodo paskutinė lentelės skiltis – alegoriniai įvykių vaizdiniai, kuriuos regi paprastos sielos. Čia interpretacija galima, nes vizijos nėra aiškios – tai tik paveikslai, kurie iš tiesų reiškia kažką kita; o aiškinimas naudingas, nes leidžia pasiruošti įvykiui, kuris įvyks ne tuojau pat.

 

  1. Oneiriškosios alegorijos aiškinimas atliekamas analogijos būdu. Artemidoras daug kartų prie to sugrįžta: oneirokritikos menas remiasi panašumo dėsniu; jis veikia „panašų sugretindamas su panašiu“ 522.

Šią analogiją Artemidoras įgyvendina dviem planais. Pirmiausia kalbama apie prigimtinę analogiją tarp vaizdinių paveikslo ir ateities, kurią jis pranašauja, elementų. Norėdamas atskleisti šį panašumą, Artemidoras naudojasi įvairiais būdais: kokybiniu identiškumu (sapnuoti ligą gali reikšti „prastą“ būsimą sveikatos arba turto „būklę“; sapnuoti purvą reiškia, kad kūną užpuls kenksmingos substancijos); žodiniu identiškumu (avinas reiškia vadovavimą dėl žodžių žaismo: krios – kreiōn)523 ; simboliniu panašumu (atletui sapnuoti liūtą – pergalės ženklas; sapnuoti audras – nelaimės ženklas); tikėjimo buvimu, populiariais posakiais, mitologinėmis temomis (meška reiškia moterį dėl Kalisto Arkadietės) 524; taip pat priklausymu tai pačiai egzistencinei kategorijai: vedybos ir mirtis sapne gali reikšti ir viena, ir kita, nes abi laikomos telos – gyvenimo pabaiga (tikslo arba laiko) 525; praktikų panašumu („vesti nekaltą merginą ligoniui reiškia mirtį, nes visos ceremonijos, kurios lydi vedybas, taip pat lydi ir laidotuves“ 526).

Yra taip pat vertės analogas. Tai svarbiausias taškas, kai oneirokritikos funkcija yra nustatyti, ar būsimi įvykiai palankūs, ar ne. Visa vaizdinių reikšmių sritis Artemidoro tekste yra suskirstyta į binarinį pasaulį – tarp gero ir blogo, prabangaus ir neprabangaus, laimingo ir nelaimingo. Taigi kyla klausimas: kaip vaizdiniuose regimo veiksmo reikšmė gali pranešti apie įvykį, kuris atsitiks? Bendrasis principas labai paprastas. Vaizdinys turi palankią prognozę, jei vaizduojamas veiksmas yra geras. Tačiau kaip tai įvertinti? Artemidoras siūlo šešis kriterijus. Ar atvaizduotas veiksmas natūralus? Ar jis atitinka įstatymus? Ar jis atitinka papročius? Ar jis atitinka technē  – taisykles ir praktikas, kurios leidžia veiksmui pasiekti savo tikslą? Ar jis atitinka laiką (tuo norima pasakyti: ar jis atliktas tinkamu laiku ir tinkamomis sąlygomis)? Galiausiai, kaip jis vadinamas (ar jis turi pavadinimą, kuris pats savaime yra geras ženklas)? „Pagal bendrą principą visos sapno vizijos, atitinkančios gamtą ar įstatymą, papročius ar meną, vardą ar laiką, yra gerą lemiančios, o visos priešingos vizijos – kenksmingos ir nenaudingos“ 527. Tačiau Artemidoras tuojau pat priduria, kad šitas principas nėra universalus ir jis turi išimčių. Gali būti tam tikrų reikšmės inversijų. Kai kurie „iš vidaus geri“ vaizdiniai gali būti „blogi iš išorės“: kai sapne pavaizduotas veiksmas yra palankus (sapnuoti, kad vakarieniauji su dievu, iš esmės pozityvu), tačiau pranašaujamas įvykis nepalankus (nes jei tas dievas Kronas, surakintas savo sūnų, tai vaizdas reiškia, kad sėsi į kalėjimą) 528. Kiti vaizdiniai, atvirkščiai, „blogi iš vidaus“ ir „geri iš išorės“: jei vergas sapnuoja, kad jis kare, – tai pranašystė apie jo išvadavimą, nes karys negali būti vergas. Taigi su pozityviais ar negatyviais ženklais ir paženklintaisiais susijusi daugybė galimų variacijų. Nėra kalbama apie neišvengiamą netikrumą, o tik apie sudėtingą sritį, kuri reikalauja, kad būtų atsižvelgiama į visus susapnuoto vaizdo aspektus ir į sapnuojančiojo padėtį.

Prieš pradedant seksualinių sapnų analizę, praktikuojamą Artemidoro, šitas šiek tiek ilgokas nukrypimas buvo būtinas, norint suvokti sapnų aiškinimo mechanizmą ir siekiant apibrėžti, kaip moraliniai lytinių aktų vertinimai atsiranda juos vaizduojančių sapnų mantikoje. Iš tiesų būtų neatsargu naudoti šitą tekstą kaip tiesioginį dokumentą, atskleidžiantį seksualinių aktų vertę ir jų teisėtumą. Artemidoras nesako, gerai ar ne, moralu ar ne, atlikti vieną ar kitą aktą, o tik tai, ar gerai, ar blogai, palanku ar ne sapnuoti, kad jis atliekamas. Taigi principai, kuriuos galima išskirti, nėra susiję su pačiais aktais, o tik su jų atlikėjais ar veikiau su seksualiniais aktoriais, kurie oneiriškoje scenoje atitinka vaizdinių autorių ir jais pranašauja jam atsitiksiantį gėrį ar blogį. Dvi svarbios oneirokritikos  taisyklės – žinoti, kad vaizdiniai „kalba apie būtį“ ir apie tai jie kalba analogijos forma – veikia tokiu principu: sapnas nusako įvykį, sėkmę ar nesėkmę, klestėjimą ar nelaimę, kurie realiai apibūdins subjekto būties būdą. Sapnas tai nusako remdamasis analogijos ryšiu su subjekto, kaip sapno seksualinės scenos aktoriaus, būties būdu – geru ar blogu, palankiu ar nepalankiu. Neieškokime šiame tekste kodo, ką reikia ir ko nereikia daryti; ieškokime subjekto etikos, kuri buvo paplitusi Artemidoro epochoje.

 

  1. Analizė

 

Artemidoras seksualiniams sapnams skiria keturis skyrius 529 – prie viso to dar reikia pridėti daugybę pastabų. Jis grindžia savo analizę aktus suskirstydamas į tris tipus: tuos, kurie atitinka įstatymą (kata nomon), tuos, kurie jam prieštarauja (para nomon),  ir tuos, kurie prieštarauja gamtai (para phusiri).  Toks skirstymas toli gražu nėra aiškus: nė vienas iš šių terminų neapibrėžtas; neaišku, kaip išdėstomos nurodytos kategorijos, neaišku, ar „prieš gamtą“ reikia suprasti kaip „prieš įstatymą“ dalį; kai kurie aktai vienu metu pateikiami dviejose rubrikose. Neįsivaizduokime griežtos klasifikacijos, kuri suskirstytų visus įmanomus seksualinius aktus į teisėtus, neteisėtus ar priešgamtinius. Vis dėlto juos detaliai nagrinėjant, iš nurodytų grupių šis tas paaiškėja.

 

  1. Pirmiausia apie „atitinkančius įstatymą“ aktus. Mūsų retrospektyviam žvilgsniui atrodo, jog painiojami gana skirtingi dalykai: svetimavimas ir vedybos, prostitučių lankymas, kabinėjimasis prie namų vergų, tarno masturbacija. Kuriam laikui palikime nuošalyje reikšmę, kurią reikėtų suteikti sąvokai „atitikti įstatymą“. Iš tiesų šio skyriaus fragmentas gana aiškiai nušviečia analizės rutuliojimąsi. Artemidoras kaip bendrą taisyklę pateikia, kad vaizdiniuose regimos moterys – tai „sapnuojančiajam turinčios tekti veiklos paveikslai. Taigi, kokia ir kokiomis sąlygomis būtų moteris, į tokias sąlygas sapnuojantįjį nuves jo veikla“ 530. Reikia suprasti, kad Artemidorui sapno prognostinę prasmę, taigi tam tikra prasme ir susapnuoto akto moralinę vertę, nulemia partnerio ar partnerės būsena, o ne pati akto forma. Šią sąlygą reikia suprasti plačiąja prasme: tai „kito“ (sapnuojamojo) socialinis statusas; tai faktas, vedęs jis ar ne, laisvas ar vergas, jaunas ar senas, turtingas ar vargšas; tai jo profesija, tai vieta, kurioje jis sutinkamas; tai padėtis, kurią jis užima sapnuotojo atžvilgiu (žmona, meilužė, jauna globotinė ir 1.1.). Tuo remiantis galima suprasti iš pirmo žvilgsnio nelogišką teksto rutuliojimosi būdą: jame vienas po kito aptariami galimi partneriai, atsižvelgiant į jų statusą, jų ryšį su sapnuojančiuoju, vietą, kur juos sutinka.

Trys pirmieji tekste paminėti personažai atkuria tradicinę trijų kategorijų moterų, prie kurių galima prieiti, seriją: tai žmona, meilužė ir prostitutė. Sapnuoti, jog santykiauji su nuosava žmona yra palankus ženklas, nes žmoną natūrali analogija sieja su amatu ir profesija; kaip ir kalbant apie pastaruosius, su žmona atliekama pripažinta ir teisėta veikla, iš jos gaunama nauda kaip iš klestinčio verslo; su ja patiriamas malonumas reiškia malonumą, kuris bus jaučiamas gavus pelną iš amato. Nėra jokio skirtumo tarp žmonos ir meilužės. Artemidoro siūloma analizė yra gana įdomi: žmona, kaip malonumą suteikiantis objektas, ir tos, kurias familiarus žodynas kartais vadina „darbininkėmis“, kurios yra tam, kad suteiktų šiuos malonumus, ir „atsiduoda nieko neatsakydamos“, – turi pozityvią reikšmę. Tačiau esama „tam tikros gėdos“ lankyti tokias moteris – tai gėda ir taip pat išlaidos; tai šiek tiek sumažina įvykio, apie kurį praneša jį vaizduojantis sapnas, teigiamą reikšmę.

Tačiau neigiamą sapno reikšmę labiausiai pabrėždavo prostitucijos vieta. Dėl dviejų priežasčių, kurių viena yra lingvistinė: nors viešnamį apibrėžia terminas, reiškiantis dirbtuvę arba parduotuvę (ergastčrion ), ir tai turi teigiamą prasmę, tačiau jis taip pat vadinamas „vieta visiems“, „bendra vieta“ – kaip kapinės. Antroji priežastis grindžiama filosofų ir medikų dažnai nurodomais seksualinės etikos punktais: bergždžias sėklos švaistymas, jos eikvojimas nesiekiant susilaukti palikuonių, kuriuos galėtų pagimdyti žmona. Dėl šios dvigubos priežasties lankyti prostitutes sapne gali reikšti mirtį.

Greta klasikinės trilogijos žmona meilužė prostitutė, Artemidoras kalba ir apie atsitiktinai sutinkamas moteris. Tada sapnas reiškia tokią ateitį, kokios socialiai „verta“ sapnuojama moteris: ar ji turtinga, gerai apsirengusi, pasipuošusi, ar sutinka? Jei taip, toks sapnas žada kažką gero. Jei ji sena, bjauri, vargšė, jei neatsiduoda pati – sapnas yra blogas.

Šeimyna pateikia kitą seksualinių partnerių – tarnų ir vergų – kategoriją. Čia susiduriama su tiesiogine priklausomybe: vergai turtą reiškia ne per analogiją – jie yra to turto sudedamoji dalis. Taigi, savaime aišku, malonumas, kuris sapne patiriamas su tokiu personažu, reiškia, kad „nuosavas turtas suteiks malonumą ir labai tikėtina, jog jis bus didesnis ir puikesnis“. Pasinaudojama savo teise; naudojamasi savo turtu, todėl tai yra geri sapnai, realizuojantys statusą ir teisėtumą. Žinoma, partnerio lytis mažai svarbi – nesvarbu, mergaitė ar berniukas, – svarbiausia, kad būtų kalbama apie vergą. Artemidoras daug reikšmės skiria kitam dalykui: sapnuojančiojo pozicijai seksualinio akto metu – aktyvus jis ar pasyvus? Būti „po“ savo tarnu, sapne sugriauti socialinę hierarchiją – blogas ženklas; tai požymis, kad bus patirta žala iš to žemesniojo arba teks patirti jo panieką. Dar kartą patvirtindamas, kad čia kalbama ne apie nusižengimą gamtai, bet apie pasikėsinimą į socialinę hierarchiją ir teisingus jėgų santykius, Artemidoras prabėgom pabrėžia visiškai tokią pat negatyvią reikšmę sapnų, kuriuose sapnuojantįjį paima jo priešas, vyresnysis ar jaunesnysis brolis (pažeista lygybė).

Toliau eina santykių grupė. Sapnas geras, jei santykiaujama su pažįstama moterimi, jeigu ji nėra ištekėjusi, jei ji turtinga; nes atsiduodanti moteris atiduoda ne tik savo kūną, o ir „su savo kūnu susijusius dalykus“, kuriuos ji atsineša su savimi (drabužius, papuošalus ir apskritai visus savo turimus materialinius daiktus). Priešingai, sapnas blogas, jeigu kalbama apie ištekėjusią moterį, nes ji priklauso savo vyrui; įstatymas draudžia prie jos artintis ir baudžia už svetimoteriavimą. Tai sapnuojantis ateityje turi laukti tokių pat bausmių. O kai sapnuojami santykiai su vyru? Jeigu sapnuoja moteris (čia vienas iš nedaugelio teksto fragmentų, kur atsižvelgiama ir į moterį), sapnas geras visais atvejais, nes jis atitinka natūralų ir socialinį moters vaidmenį. Tačiau jeigu vyras sapnuoja, kad yra paimamas kito, tai elementas, leidžiantis atskirti gerą ar blogą sapno prasmę, yra dviejų partnerių reliatyvių statusų palyginimas: sapnas geras, jei esi paimamas senesnio ir vyresnio už save (tai žada dovanas); jis blogas, jei aktyvusis partneris yra jaunesnis ir neturtingesnis – arba tik neturtingesnis: tai išlaidas lemiantis ženklas.

Paskutinė įstatymą atitinkančių sapnų grupė susijusi su masturbacija. Šie sapnai labai glaudžiai siejami su vergijos tema, nes kalbama apie patarnavimą sau pačiam (rankos – tai tarnai, kurie paklūsta penio – šeimininko reikalavimui), ir taip pat todėl, kad žodis, kuris reiškia „pririšti prie stulpo“, norint išplakti vergą, taip pat reiškia pajusti erekciją. Vergas, kuris sapnavo, kad patenkino savo šeimininką, iš tikrųjų bus jo išplaktas. Taigi susiduriama su labai didele amplitude to, kas „atitinka įstatymą“: kalbama apie santuokinius aktus, santykius su meiluže, taip pat apie santykiavimą, būnant aktyviam ar pasyviam, su kitu vyru, masturbaciją.

 

  1. Sritis, kurią Artemidoras laiko „prieštaraujančia įstatymui“, daugiausia apima incestą 531. Incestas suprantamas labai siaura prasme – kaip santykiai tarp tėvų ir vaikų. Kalbant apie incestą tarp brolių ir seserų, jis prilyginamas tėvo ir dukters santykiams, jei vyksta tarp brolio ir sesers; tačiau atrodo, kad Artemidoras abejoja, ar aktą tarp dviejų brolių reikėtų priskirti kata nomon ar para nomon. Bent jau jį pamini abiejose rubrikose.

Jei tėvas sapnuoja, kad santykiauja su savo dukterimi arba sūnumi, sapno reikšmė beveik visada bloga. Tai dėl tuojau pat nurodomų fizinių priežasčių: jeigu vaikas yra visai mažas – mažesnis nei penkerių ar dešimties metų, – tokio akto padaryta fizinė žala leidžia numatyti jo mirtį ar ligą. Jeigu vaikas didesnis, sapnas taip pat blogas, nes jis parodo negalimus arba pražūtingus santykius. Naudotis savo sūnumi, „išmesti“ į jį savo sėklą – tai nevertingas aktas: bergždžios išlaidos, kurios neduos jokios naudos. Todėl toks sapnas reiškia didelių pinigų netekimą. O santykiauti su visiškai suaugusiu vaiku, kai tėvas ir sūnus negali be konfliktų sugyventi viename name, nes abu nori vadovauti – tai, be abejo, blogas ženklas. Tik vieninteliu atveju toks sapnas yra geras: kai tėvas išvyksta į kelionę su sūnumi arba imasi su juo tvarkyti bendrus reikalus; tačiau jei tokiame sapne tėvas yra pasyvus (nepriklausomai nuo to, ar sapnuoja tėvas, ar sūnus), jo reikšmė pražūtinga: bus sugriauta hierarchinė tvarka, dominavimo ir veiklos poliai. Seksualinis tėvo „priklausymas“ sūnui reiškia priešiškumą ir konfliktą 532. Tėvui sapnuoti santykiavimą su dukra nėra palankiau. Šis sėklos „švaistymas“ į dukros, kuri vieną dieną ištekės, išsinešdama tėvo sėklą pas kitą, kūną, pranašauja didelį pinigų praradimą. O jei dukra jau ištekėjusi, tokie santykiai reiškia, kad ji paliks savo vyrą ir sugrįš į tėvų namus, kad reikės patenkinti jos poreikius; sapnas geras tik tada, kai tėvas vargšas – dukra gali grįžti turtinga ir patenkinti tėvo poreikius 533.

Galėtų atrodyti keistai, tačiau incestas su motina (kurį Artemidoras visada parodo kaip incestą tarp sūnaus ir motinos, ir niekada – tarp motinos ir dukters) dažnai turi palankią reikšmę. Ar, laikantis artemidoriškojo principo tarp spėjamosios reikšmės ir moralinės vertės, reikia manyti, kad incestas tarp motinos ir sūnaus iš esmės nėra peiktinas? O gal tai reikia suprasti kaip vieną iš Artemidoro numatytų išimčių iš bendrojo principo? Nėra abejonių, kad Artemidoras incestą tarp motinos ir sūnaus laiko morališkai baustinu. Tačiau pažymėtina, kad toks incestas jam dažnai suteikia palankią pranašišką reikšmę, paversdamas motiną tarsi kažkokiu modeliu ir daugelio socialinių ryšių ir veiklos formų matrica. Motina – tai amatas; susijungti su ja reiškia profesinę sėkmę ir klestėjimą. Motina – tai tėvynė: sapnuoti lytinius santykius su ja gali reikšti sugrįžimą tam, kuris ištremtas, arba sėkmę politiniame gyvenime. Motina – tai taip pat derlinga žemė, iš kurios gimstama: jeigu vyksta teismas tuo metu, kai sapnuojamas incestas, reiškia, kad bus gauta ginčytina valda ar turtas; o žemdirbys gaus gerą derlių. Tačiau pavojus ligoniams: įsiskverbimas į šitą motiną – žemę reiškia mirtį.

 

  1. Apie „gamtai prieštaraujančius“ aktus Artemidoras pateikia dvi viena po kitos einančias plėtotes: vienoje kalbama apie tai, kas neatitinka gamtos nustatytos padėties (ši plėtotė yra vaizdinių apie incestą interpretavimo priedas); kitoje kalbama apie santykius, kur akto „gamtai prieštaraujantį“ pobūdį rodo partnerio „prigimtis“ 534.

Artemidoras pabrėžia, kad gamta lytinio akto formą apibrėžė kiekvienai rūšiai atskirai: „Vieni lipa ant patelių iš užpakalio – kaip arklys, asilas, ožys, jautis, elnias ir kiti keturkojai. Kiti iš pradžių susijungia burnomis – kaip gyvatės, balandžiai ir žebenkštys; žuvų patelės surenka patinų išskirtą spermą“. Žmonės iš gamtos taip pat perėmė labai tiksliai apibūdintą sueities būdą: veidas į veidą, vyrui gulint ant moters. Tokia sueitis yra visiško valdymo aktas: matant, kad partnerė „paklūsta“ ir „atliepia“, esate „viso partnerės kūno“ šeimininkas. Visos kitos pozos yra „nesaikingos, nenuosaikios ir natūralumą pažeidžiančios išmonės, kurias skatina girtumas“. Tokie nenatūralūs santykiai rodo prastus socialinius santykius (blogi santykiai, priešiškumas) arba sunkų ekonominį etapą (esate nesavas, „varžotės“).

Kalbėdamas apie šiuos lytinio akto „variantus“, Artemidoras išskiria oralinę erotiką. Ji griežtai smerkiama – ypač dažnas požiūris antikoje 535: „moralinė klaida“, „pasibjaurėtinas aktas“, kurio regėjimas sapne teigiamą reikšmę gali turėti tik tada, jeigu tai susiję su sapnuojančiojo profesine veikla (jei jis oratorius, fleitistas ar retorikos profesorius); paprastai šita praktika reiškia nenaudingas išlaidas, nes kalbama apie bergždžią sėklos eikvojimą. Tai su gamta nesuderinama praktika, kuri vėliau trukdo bučiuotis arba kartu valgyti; ji pranašauja santykių nutrūkimą, priešiškumą, kartais – mirtį.

Tačiau yra ir kitų būdų lytinių santykių metu atsidurti už natūralumo ribų – dėl pačių partnerių prigimties. Artemidoras išvardija penkias galimybes: santykiai su dievais, su gyvuliais, su lavonais, santykiavimas su pačiu savimi arba galiausiai dviejų moterų santykiavimas. Dviejų paskutinių kategorijų priskyrimas nesuderinamiems su gamta aktams yra labiau neaiškus negu kitų. Santykiavimas su pačiu savimi neturi būti suprantamas kaip masturbacija; pastaroji buvo paminėta tarp „įstatymą atitinkančių“ aktų. Taigi gamtai prieštaraujančio santykiavimo su pačiu savimi esmė – penio įsiskverbimas į savo paties kūną, savo penio bučiavimas, penio paėmimas burna. Pirmieji vaizdiniai reiškia vargą, skurdą ir kančias; antrieji žada vaikų gimimą, jeigu jų dar nėra, arba jų sugrįžimą, jeigu jie išvykę; o tretieji vaizdiniai reiškia, kad vaikai mirs, neturėsite moterų nei meilužių (nes nereikia moterų, kai galima pasinaudoti pačiu savimi) arba būsite pasmerktas didžiausiam skurdui.

Kalbant apie moterų santykiavimą, būtų galima klausti, kodėl jis priskiriamas „gamtai prieštaraujančių“ aktų kategorijai, tuo tarpu vyrų santykiavimas priklauso kitoms rubrikoms (ir paprastai įstatymą atitinkantiems aktams). Šito priežastis, be abejo, yra santykių forma – įsiskverbimas: pasiėmusi kažkokį daiktą moteris atlieka vyro vaidmenį, neteisėtai užima jo padėtį ir paima kitą moterį. Išskirtinai vyriško – dviejų vyrų – akto metu įsiskverbimas pats savaime nėra gamtos transgresija (netgi jeigu vienam iš dviejų būti įsiskverbimo objektu laikoma gėdinga ir netinkama). Toks dviejų moterų aktas, atliekamas nepaisant to, kas jos yra – viena ir kita, ir naudojantis apgaule, visiškai taip pat „prieštarauja gamtai“ kaip ir žmogiškosios būtybės santykiavimas su dievu arba su gyvuliu. Sapnuoti tokius aktus reiškia, kad teks užsiimti bergždžia veikla, išsiskirsite su vyru arba tapsite našle. Dviejų moterų santykiavimas taip pat gali reikšti bendravimą arba moteriškų „paslapčių“ sužinojimą.

 

  1. Sapnas ir aktas

 

Reikia išskirti du bruožus, kurie ženklina visą Artemidoro atliktą seksualinių vaizdinių analizę. Pirmiausia sapnuojantysis visada dalyvauja savo paties sapne; seksualiniai vaizdai, kuriuos aiškina Artemidoras, niekada nėra gryna ir paprasta fantasmagorija, kuri vyktų sapnuojančiojo akyse, bet nepriklausomai nuo jo – kur jis būtų tik žiūrovas. Jis ten visada dalyvauja – ir kaip pagrindinis veikėjas: yra tikslus aktą sapnuojančio subjekto ir akto subjekto, koks regimas sapne, sulyginimas. Be to, savo kūrinyje Artemidoras gana retai seksualinius aktus ir malonumus parodo kaip reikšmingus ir pranašaujamus elementus; gana išskirtinis dalykas, kad koks nors vaizdas sapne pranašautų būsimą lytinį aktą arba malonumo netekimą 536. Priešingai, lytiniai aktai yra išanalizuoti ir sugrupuoti trijuose čia nagrinėjamuose skyriuose kaip sapno sudedamosios dalys ir pranašiški elementai; Artemidoras beveik visada juos pateikia kaip „žyminčiuosius“ elementus, bet beveik niekada kaip „pažymimus“; vyrauja vaizdai, o ne jausmai, atvaizdavimas, o ne vaizduojamas įvykis. Taigi Artemidoro interpretacija išsidėstys linijos, nubrėžtos tarp lytinio akto atlikėjo ir sapno regėtojo, forma, taip pereinant nuo subjekto prie subjekto; ir, žvelgiant į tokį lytinio akto ir subjekto vaidmenį, kokį jis save regi sapne, interpretacinio darbo tikslas bus iššifruoti tai, kas atsitiks sapnuojančiajam, kai jis sugrįš į bendravimo būseną.

Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad Artemidoro mantika labai dažnai seksualiniams sapnams suteikia socialinę reikšmę, tačiau pasitaiko ir taip, kad šie sapnai praneša apie sveikatos pakitimus – ligą arba išgijimą; jie gali būti ir mirties ženklai. Tačiau kur kas daugiau jų praneša apie veiklos sėkmę ar nesėkmę, praturtėjimą arba nuskurdimą, klestėjimą arba šeimos sugriuvimą, naudingą ar nenaudingą reikalą, palankias vedybas ar bloga lemiančią sąjungą, disputus, varžymąsi, susitaikymą, geras ar blogas galimybes visuomeninėje karjeroje, ištrėmimą, pasmerkimą.

Seksualinis sapnas nusako sapnuojančiojo lemtį socialiniame gyvenime; aktoriaus vaidmuo seksualinėje sapno scenoje atitinka vaidmenį, kurį jis turės šeimos, amato, verslo ir miesto scenoje.

Tam yra dvi pagrindinės priežastys. Pirmoji visiškai bendro pobūdžio: ji susijusi su kalba, kuo plačiai naudojasi Artemidoras. Iš tiesų graikų kalboje – kaip, beje, daugiau ar mažiau ir daugelyje kitų kalbų – labai ryškus seksualinės ir ekonominės kai kurių terminų reikšmės dviprasmiškumas. Taip žodis soma,  reiškiantis kūną, taip pat reiškia turtą ir daiktus; todėl galimas ekvivalentiškumas tarp kūno „valdymo“ ir turtų valdymo 537. Ousia – tai substancija, taip pat turtas, tačiau tai gali reikšti ir sėklą ar spermą: spermos netektis reikš substancijos išeikvojimą 538. Sąvoka blabē – žala, gali būti siejama su turto pokyčiais, pinigų netektimi, tačiau taip pat su buvimu prievartos auka arba pasyviu lytinio akto objektu 539. Artemidoras taip pat žaidžia žodžio „skola“ polisemija: žodžiais, kurie reiškia reikalavimą sumokėti ir bandymą išvaduoti, taip pat galima pasakyti, jog esate spaudžiamas seksualinio poreikio, o iš jo išsivaduojate jį patenkindami: terminas anagkaion,  vartojamas vyriškam lyties organui aprašyti, yra šių reikšmių sankryžoje 540.

Kita priežastis susijusi su savita Artemidoro kūrinio forma ir paskirtimi: tai vyro knyga, skirta daugiausia vyrams ir jų vyriškam gyvenimui. Reikia prisiminti, kad sapnų interpretacija nėra laikoma paprasta ir tik asmeniniu smalsumu pagrįsta veikla – ji naudinga, nes padeda valdyti savo gyvenimą ir pasiruošti būsimiems įvykiams. Kadangi naktys pasakoja, kas dieną įvyks, norint tinkamai gyventi vyro, namų šeimininko, šeimos tėvo gyvenimą, naudinga mokėti išsiaiškinti naktį gimstančius sapnus. Tokia yra Artemidoro knygų perspektyva: tai vadovas, kad atsakingas vyras, namų šeimininkas kasdieniame gyvenime galėtų veikti, atsižvelgdamas į ženklus, kurie gali jį nuspėti. Taigi sapno vizijose bandoma rasti šeimyninio, ekonominio ir socialinio gyvenimo giją.

Tačiau tai dar ne viskas: aiškinimas, pateikiamas Artemidoro pasisakymuose, rodo, kad seksualinis sapnas pats savaime yra suvokiamas, plėtojamas ir analizuojamas kaip socialinė scena; „gera ir bloga“ amato, tėvonijos, šeimos, politinės karjeros, statuso, draugysčių ir protekcijų srityje jis pranašauja todėl, kad vaizduojamus lytinius aktus sudaro tie patys elementai. Iš Artemidoro naudojamos analizės aiškiai matoma, kad aphrodisia  vaizdinių interpretavimas sėkmės ar nesėkmės, socialinio pasisekimo ar nepasisekimo terminais parodo tam tikrą dviejų sričių vienesybiškumą. Šitai atsiskleidžia dviem lygiais: vaizdinių elementų, vartojamų kaip medžiaga analizei, lygiu ir principų, kurie leidžia šiems elementams suteikti reikšmę (prognostinę „vertę“), lygiu.

 

  1. Kokius seksualinio sapno aspektus Artemidoras laiko svarbiais savo analizei?

Pirmiausia – personažai. Pavyzdžiui, Artemidoras nekalbės nei apie sapnuojančiojo artimą ar tolimą praeitį, nei apie jo dvasinę būseną ar aistras apskritai, o tik apie jo socialinius bruožus: amžiaus grupę, kuriai jis priklauso; užsiima jis verslu ar ne, ar užima politines pareigas, ar stengiasi apvesdinti savo vaikus, ar jam gresia bankrotas arba artimųjų priešiškumas ir pan. Visiškai tokie pat ir „personažai“, kuriuos sapne mato aptariami partneriai; oneiriškas Artemidoro sapnuojančiojo pasaulis pilnas individų, kurie beveik neturi fizinių bruožų. Beveik nėra ir emocinių ar aistros palaikomų ryšių su pačiu sapnuojančiuoju; sapno personažai pasirodo tik kaip socialiniai profiliai: jauni, seni (bent jau jaunesni arba vyresni už sapnuojantįjį), turtingi ar vargšai; tai žmonės, kurie atneša turtus ar prašo dovanų; tai pataikūniški arba žeminantys ryšiai; tai aukšti pareigūnai, kuriems reikia paklusti, arba žemesni, iš kurių galima teisėtai pelnytis; tai namų žmonės ar žmonės iš kitur; tai laisvi vyrai, moterys, priklausančios vyrui, vergai arba profesionalios prostitutės.

Kalbant apie tai, kas vyksta tarp tų personažų ir sapnuojančiojo, reikia pabrėžti ypatingą Artemidoro santūrumą. Jis nekalba apie glamones, sudėtingas kombinacijas, nėra fantasmagorijų, o tik keletas labai paprastų variacijų pagrindinės formos – įsiskverbimo – tema. Atrodo, jog ji sudaro seksualinės praktikos esmę ar bent jau vienintelį dalyką, vertą išskirti ir turintį prasmę aiškinant sapną. Įsiskverbimo aktas, turintis kelis pozicinius variantus, ypač išskiriant du polius – aktyvų ir pasyvų, yra daug reikšmingesnis lytinių aktų vertinimo rodiklis negu pats kūnas ir jo įvairios dalys, negu malonumas, jo savybės ir intensyvumas. Klausimas, kurį Artemidoras nuolat pateikia apie nagrinėjamus sapnus, – žinojimas, kas į ką įsiskverbia. Ar sapnuojantis subjektas (beveik visada vyras) aktyvus, ar pasyvus? Ar tai jis paklūsta ir yra paimamas? Klausimas, kaip atliekamas įsiskverbimas, paprastai yra neišvengiamas (nebent į jį jau būtų detaliai atsakyta), ar būtų kalbama apie sūnaus santykius su tėvu, su motina, ar su vergu. Jį galima dar patikslinti: kokia yra subjekto poza šio įsiskverbimo metu? Visi sapnai iki „lesbietiško“ nagrinėjami šiuo ir tik šiuo požiūriu.

Šitas įsiskverbimo aktas – svarbiausias seksualinės veiklos momentas, svarbiausia medžiaga interpretacijai ir sapno reikšmės centras – yra tuojau pat perkeliamas į socialinę scenografiją. Pirmiausia Artemidoras lytinį aktą mato kaip aukštesnės ir žemesnės padėties žaismą: įsiskverbimas abu partnerius pastato į dominuojančiojo ir paklūstančiojo pozicijas; vienam jis reiškia pergalę, kitam – pralaimėjimą; vienam iš partnerių tai yra teisė, o kitam – primetama būtinybė; tai statusas, kuris suteikia vertę, arba padėtis, kurią reikia iškęsti; tai pranašumas, kuriuo naudojamasi, arba susitaikymas su padėtimi, kad pelnas paliekamas kitiems. Tai parodo kitą lytinio akto aspektą: Artemidoras jį taip pat mato kaip „ekonominį“ išlaidų ir pelno žaismą; pelnas – patiriamas malonumas, malonūs pojūčiai; išlaidos – aktui reikalinga energija, sėklos – brangios gyvybinės substancijos – iššvaistymas ir po to atsirandantis nuovargis. Artemidoras savo analizei plėtoti naudoja ne tiek įvairius kintamuosius dydžius, kuriuos galėtų parodyti įvairūs gestai, juos lydintys įvairūs jutimai, ar visus sapne galimus matyti vaizdus, kiek elementus, susijusius su įsiskverbimu kaip „strateginiu“ dominavimo paklusimo ir „ekonominiu“ netekties naudos žaidimu.

Šie elementai mums gali pasirodyti vargani, schemiški, netekę seksualinio „atspalvio“, tačiau reikia pažymėti, kad jie iš anksto patenkina socialiai reikšmingų elementų analizę; Artemidoras savo analizėje kalba apie socialinėje scenoje esančius ir ją apibūdinančius personažus. Ši socialinė scena juos paskirsto svarbiausiojo akto, kuris vienu metu egzistuoja fizinių santykių, socialinių aukštesniojo ir žemesniojo ryšių ir ekonominės veiklos praradimo bei pelno plotmėse, atžvilgiu.

 

  1. Kaip, remdamasis išskirtais ir analizėje sureikšmintais elementais, Artemidoras nustatys seksualinio sapno „vertę“? Tai reikia suprasti ne tik kaip įvykio, apie kurį pranešama alegoriškai, tipą, bet ypač (tai laikoma pagrindiniu praktinės analizės aspektu) kaip jo „kokybę“ – tai yra palankų ar nepalankų poveikį subjektui. Prisimenamas vienas iš esminių metodo principų: sapno prognostinė kokybė (geras ar blogas pranašaujamas įvykis) priklauso nuo pranašaujančiojo paveikslo reikšmės (blogas ar geras sapne matomas aktas). Taigi, analizuodami pateiktus pavyzdžius, pamatėme, kad „pozityvią vertę turintis“ lytinis aktas Artemidoro požiūriu ne visada ir nebūtinai yra įstatymų leidžiamas, aplinkinių nuomonės gerbiamas, papročiams priimtinas lytinis aktas. Žinoma, yra svarbių sutapimų: sapne lytiškai santykiauti su savo žmona arba meiluže yra gerai; tačiau yra skirtumų, netgi svarbių: palanki incesto su savo motina sapno reikšmė yra labiausiai sukrečiantis pavyzdys. Galima paklausti: koks gi tas kitas būdas vertinti lytinius aktus, tie kiti kriterijai, kurie leidžia pasakyti, kad šie aktai sapne ir sapnuojančiajam „geri“, tuo tarpu už juos būtų smerkiama realybėje? Atrodo, kad susapnuoto lytinio akto „vertę“ sudaro santykis tarp sapnuojančiojo seksualinio ir socialinio vaidmens. Kalbant dar tiksliau, galima pasakyti, kad Artemidoras mano, kad „palankiai“ ir gerai lemia sapnas, kuriame sapnuojančiojo seksualinė veikla su partneriu atitinka schemą, pagal kurią turėtų klostytis jo santykiai su tuo pačiu partneriu socialiniame, o ne seksualiniame gyvenime. Oneiriškieji lytiniai santykiai vertinami lyginant su socialiniais santykiais „nemiegant“.

Kad būtų „geras“, sapnuojamas lytinis aktas turi paklusti bendrajam „izomorfizmo“ principui. Toliau kalbant schemiškai, būtų galima pridurti, kad šis principas įgauna dvi formas: „pozicijos analogijos“ principo ir „ekonominio adekvatumo“ principo. Pagal pirmąjį iš šių principų lytinis aktas bus geras tada, jei sapnuojantysis subjektas, santykiaudamas su partneriu, užima poziciją, kuri atitinka jo poziciją realiame gyvenime su tuo pačiu partneriu (arba to paties tipo partneriu): todėl yra gerai būti „aktyviam“ su savo vergu (nesvarbu, kokia būtų jo lytis); gerai būti aktyviam su prostitutu ar prostitute arba su jaunu ir neturtingu berniuku; tačiau „gerai“ būti pasyviam su vyresniu ir turtingesniu už save ir pan. Remiantis šiuo izomorfizmo principu, sapnas apie incestą su motina yra kupinas pozityvių reikšmių: čia subjektas matomas aktyvioje pozicijoje su motina, kuri jį pagimdė ir išmaitino, todėl jis atsimokėdamas turi jai dirbti, tarnauti, garbinti ją, išlaikyti ir praturtinti kaip žemę, tėvynę ar miestą. Tačiau, kad lytinis aktas sapne turėtų pozityvią reikšmę, taip pat reikia, kad jis paklustų „ekonominio adekvatumo“ principui; reikia, kad „išlaidos“ ir „pelnas“, kurį duoda šita veikla, būtų paskirstyti teisingai: pagal kiekį (daug išlaidų dėl menko malonumo nėra gerai), taip pat kryptį (nedaryti bergždžių išlaidų tiems ar toms, kurie negali jų grąžinti, kompensuoti arba atsilygindami būti naudingi). Tas pats principas lemia, kad gerai sapnuoti lytinius santykius su vergais: naudojamasi savo geru – tai, kas buvo nupirkta darbui, dar teikia ir malonumą. Tas pats principas suteikia daug reikšmių sapnams, kurių metu tėvas santykiauja su savo dukterimi: priklausomai nuo to, ištekėjusi duktė ar ne, ar pats tėvas našlys, ar ne, ar žentas turtingesnis, ar neturtingesnis už uošvį, sapnas reikš išlaidas ar kraitį, pagalbą iš dukters arba, atvirkščiai, būtinybę ją išlaikyti po jos skyrybų.

Visa tai galima apibendrinti sakant, kad pagrindinė Artemidoro interpretacijos gija, susijusi su seksualinių sapnų pranašiška reikšme, reikalauja seksualinius sapnus ir jų analizę išskaidyti į elementus (personažus ir aktus), kurie patys savo prigimtimi yra socialiniai objektai; ir kad ji leidžia tam tikru būdu įvertinti lytinius aktus priklausomai nuo to, kokią socialinę poziciją sapne užima sapnuojantis subjektas. Kad sapnas būtų geras, sapne seksualinis veikėjas (kuris visada yra sapnuojantysis ir beveik visada suaugęs vyras) turi išlaikyti savo kaip socialinio veikėjo vaidmenį (net jeigu sapnuojamas aktas realiai būtų smerktinas). Nereikia pamiršti, kad visus seksualinius sapnus, kuriuos jis analizuoja, Artemidoras priskiria vaizdinių (oneiros ) kategorijai; taigi jie pasako, „kas atsitiks“: o šiuo atveju tai, kas „atsitiks“ ir apie ką „kalbama“ sapne, yra sapnuojančiojo kaip veiklos subjekto pozicija – koks jis: aktyvus ar pasyvus, dominuojantis ar paklūstantis, nugalėtojas ar nugalėtas, „viršuje“ ar „apačioje“, uždirbantis ar išleidžiantis, gaunantis pelną ar patiriantis netektis, pranašesnis ar patiriantis žalą. Mažojoje įsiskverbimo ir pasyvumo, malonumo ir išeikvojimo, subjekto būties būdo dramaturgijoje seksualinis sapnas pasako tai, ką jam paruošė likimas.

Galbūt kaip patvirtinimą būtų galima pacituoti fragmentą iš Sapnų aiškinimo , puikiai atskleidžiantį ryšį tarp to, kas individą apibrėžia kaip aktyvųjį seksualinių santykių subjektą, ir to, kas nulemia jo vietą socialinės veiklos lauke. Kitos knygos dalies tekstas supažindina su skirtingų kūno dalių reikšmėmis sapne. Vyriškas organas – vadinamas anagkaion (tai būtinas elementas, kuriuo mus prievartauja ir kuriuo mes prievartaujame kitus) – apima ištisą santykių ir veiklos sritį, nustatančią individo statusą mieste ir pasaulyje; čia figūruoja šeima, turtas, žodinė veikla, statusas, politinis gyvenimas, laisvė ir pagaliau paties individo vardas. „Vyriškas organas sutapatinamas su tėvais, nes jam būdingas generatyvinis principas; su žmona ir su meiluže, nes jis tinkamas meilės dalykams; su broliais ir visais to paties kraujo giminaičiais, nes pagrindinė visos šeimos atsiradimo priežastis priklauso nuo vyriškojo organo; su kūniška jėga ir vyriškumu, nes juos taip pat jis lemia; su iškalba ir išsilavinimu, nes iš visų daiktų tik vyriškasis organas turi daugiau generatyvinės jėgos negu kalbos… Vyriškasis organas taip pat sutapatinamas su pelnu ar laimėjimu, nes jis tai įsitempęs, tai atsipalaidavęs ir gali teikti arba gaminti (…) Jis susijęs su skurdu, vergove, grandinėmis, nes laikomas „tramdančiuoju“ ir yra „suvaržymų“ simbolis. Jis susijęs ir su pagarba, kurią įkvepia aukštas rangas, nes jį vadiname pagarba (…) Jei jis padvigubėjo, tai reiškia, kad visi esami daiktai padvigubės, išskyrus žmoną ir meilužę; šito dvigubas organas nesuteikia, nes niekada neįmanoma naudotis vienu metu dviem vyriškaisiais organais. Aš pažįstu žmogų, kuris, būdamas vergas, susapnavo, kad turi tris falus: jis buvo išlaisvintas ir vietoj vieno vardo gavo tris, nes prie dviejų savo vardų jis pridėjo išlaisvintojo vardą. Tačiau tai atsitiko tik vieną kartą: o sapnus reikia interpretuoti remiantis ne retais atvejais, o tik tokiais, kurie atsitinka dažniausiai“ 541.

Kaip matome, vyriškasis organas pasirodo visų savitvardos žaidimų sankryžoje: savęs valdymo žaidime, nes jo reikalavimai gali mumis pasinaudoti, jeigu leisimės jo prievartaujami; pranašumo prieš savo seksualinius partnerius žaidime, nes šiuo organu atliekamas įsiskverbimas; privilegijų ir statuso žaisme, nes jis žymi visą giminystės ir socialinės veiklos lauką.

 

* * *

 

Paveikslas, kurį piešia seksualiniams sapnams skirti Artemidoro veikalo skyriai, yra artimas antikai. Jame lengvai randama tradicijų ir papročių, kuriuos galėtų patvirtinti daugelis kitų – ankstesniųjų ar to meto – paliudijimų, bruožų. Esame pasaulyje, kurį labai ryškiai paženklina vyriškojo personažo centrinė pozicija ir lytiniuose santykiuose vyriškajam vaidmeniui suteikta svarba. Esame pasaulyje, kuriame vedybos yra pakankamai vertinamos, kad būtų laikomos geriausia terpe seksualiniams malonumams. Siame pasaulyje vedęs vyras gali taip pat turėti meilužę; naudotis savo tarnais – berniukais ar mergaitėmis; lankyti prostitutes. Galiausiai šiame pasaulyje savaime aiškūs atrodo santykiai tarp vyrų, vis dėlto prisilaikant atitinkamų amžiaus ar statuso skirtumų.

Taip pat galima pabrėžti daugelio kodekso elementų egzistavimą. Tačiau reikia pripažinti, kad jie yra gana negausūs ir gana neaiškūs. Keletas griežtų draudimų, kuriuos apibūdina didžiulis pasibjaurėjimas: tai felacija – santykiavimas tarp moterų, ir ypač tai, jog viena iš jų prisiima vyrišką vaidmenį; labai siauras incesto apibrėžimas, kuriuo remiantis incestas paprastai suprantamas kaip tėvų ir vaikų santykiavimas; nuoroda į kanonišką ir natūralią lytinio akto formą. Tačiau Artemidoro tekste visiškai nekalbama apie pastovią ir aiškią leidžiamų ir draudžiamų lytinių aktų klasifikaciją; nėra nieko, kas tiksliai nubrėžtų ribą tarp to, kas natūralu ir kas „prieštarauja gamtai“. Ypač svarbu, jog, kaip atrodo, svarbiausias ir lemiamas vaidmuo, siekiant nustatyti lytinio akto „kokybę“, tenka ne kodekso elementams – bent jau sapne ir jo, kaip pranašo, funkcijoje.

Ir atvirkščiai, atliekant pačią interpretaciją, galima nujausti apie kitą lytinių aktų suvokimo būdą ir kitus jo vertinimo principus: remiantis ne aktu, vertinamu pagal jo daugiau ar mažiau dažnai pasitaikančią formą, o atlikėju, jo gyvenimo būdu, padėtimi, santykiu su kitais ir pozicija, kurią jis užima kitų atžvilgiu. Atrodo, jog esminis klausimas daug mažiau siejamas su aktų atitikimu natūraliai struktūrai arba pozityviam reglamentavimui negu su tuo, ką būtų galima pavadinti subjekto „veiklos stiliumi“ ir ryšiais, kuriuos jis sukuria tarp seksualinės veiklos ir kitų savo šeimyninės, socialinės, ekonominės egzistencijos aspektų. Analizė ir vertinimo procedūros nepagrįstos judėjimu nuo lytinio akto į sritį, laikomą seksualumo ar kūno sritimi, kurios leistinas formas nustatytų dievų, žmonių ar gamtos įstatymai; jos pagrįstos judėjimu nuo subjekto, kaip seksualinio veikėjo, į kitas gyvenimo sritis, kuriose jis plėtoja savo veiklą. Būtent šiuose skirtingų veiklos formų santykiuose ne išskirtinai, bet daugiausia slypi seksualinio elgesio principai.

Čia lengvai randami pagrindiniai moralinės aphrodisia  patirties, kokia ji buvo pavaizduota klasikinės epochos tekstuose, požymiai. Artemidoro knyga patvirtina šios patirties ilgaamžiškumą ir solidumą, neformuluodama etikos, tačiau sapnus aiškina to paties laikmečio seksualinių malonumų suvokimo ir vertinimo būdais.

Tačiau, pažvelgus į tekstus, kurių tikslas – apgalvoti pačias seksualines praktikas ir duoti patarimų apie elgesį bei gyvenimo principus, galima pastebėti keletą modifikacijų, lyginant šiuos tekstus su griežtumo doktrinomis, kurios buvo suformuluotos IV a. filosofijoje. Kas tai – pertrūkis, radikalūs pasikeitimai, naujos malonumų praktikos formos atsiradimas? Žinoma, ne. Tačiau polinkiai pastebimi: gyvesnis dėmesys, nemažai su seksualiniu elgesiu susijusių abejonių ir didesnė reikšmė skiriami vedyboms ir jų reikalavimams, o meilei berniukams suteikiama mažiau reikšmės: apskritai tai griežtesnis stilius. Stebima lėta evoliucija. Tačiau per temas, kurios plėtojamos, akcentuojamos ir gilinamos, galima aptikti kito tipo modifikaciją: ji susijusi su tuo, kaip moralinė mintis apibrėžia subjekto požiūrį į savo seksualinę veiklą.

 

-----------------------------

Išnašos:

 

494 Artemidoras.  Sapnų aiškinimas (vert. A. J. Festugière), I, 2.

 

495 Ten pat, I, 2; I, 64; II, 35.

 

496 Artemidoras.  Sapnų aiškinimas, I, 79.

 

497 Ten pat, I, 2; II, 9; IV, 48; IV, 66.

 

498 Ten pat, II, 66.

 

499 Ten pat, I, 67; II, 9; II, 66.

 

500 Ten pat, I, 31; IV, 23; IV, 24.

 

501 Ten pat, I, 2; II, 44.

 

502 A. J. Festugière. Įvadas į prancūzišką vertimą, p. 9; C A. Behr. Aelius Aristides and the Sacred Tales, p. 181.

 

503 Artemidoras . Sapnų aiškinimas, II, išvados.

 

504 Achilas Tatijas.  Leukipė ir Kneitofontas, I, 3.

 

505 Sinesijas.  Apie sapnus, vertė Druon, 15–16.

 

506 Artemidoras.  Sapnų aiškinimas, I, 12 ir III, išvados.

 

507 Ten pat, IV, pratarmė.

 

508 Artemidoras.  Sapnų aiškinimas, dedikacija.

 

509 Ten pat, III, išvados.

 

510 Ten pat, II, išvados.

 

511 Ten pat, II, 44.

 

512 Artemidoras.  Sapnų aiškinimas, dedikacija.

 

513 Ten pat, II, išvados.

 

514 R. J. White’as savo įvade angliškam Artemidoro veikalo leidimui pabrėžia empirikų ir skeptikų įtaką Artemidorui. Tačiau A. H. M. Kesselsas (Ancient Systems of Dream Classification, Mnemosue,  1969, p. 391) tvirtina, kad Artemidoras tebuvo praktikas, kasdien aiškinantis sapnus.

 

515 Artemidoras . Sapnų aiškinimas, I, 1.

 

516 Ten pat, I, 1. Odisėja, XVIII, 7.

 

517 Seneka.  laiškai Lucilijui, 56, 6.

 

518 Plutarchas.  Quomodo quis suos in virtute sentiat profecrus, 12.

 

519 Artemidoras.  Sapnų aiškinimas, IV, pratarmė.

 

520 Platonas.  Valstybė, IX, 572 a‑b.

 

521 Charitonas Afrodisiadietis. Chairėjas ir Kalirojė, V , 5.

 

522 Artemidoras.  Sapnų aiškinimas, II, 25.

 

523 Ten pat, II, 12. A. J. Festugière’o pastaba, p. 112.

 

524 Ten pat, II, 12.

 

525 Ten pat, II, 49 ir 65.

 

526 Artemidoras . Sapnų aiškinimas, II, 65.

 

527 Ten par, IV, 2.

 

528 Ten pat, I, 5.

 

529 77–80 pirmosios dalies skyriai.

 

530 Artemidoras. Sapnų aiškinimas, I, 78.

 

531 Artemidoras. Sapnų aiškinimas, I, 78 ir 79.

 

532 Tačiau reikia pažymėti, jog, remiantis IV knygoje pateikiamu aiškinimu, įsiskverbti į savo sūnų jaučiant malonumą – tai ženklas, kad jis gyvens; patiriant kančią – jis mirs. Artemidoras pabrėžia, jog šiuo atveju prasmę nulemia malonumas.

 

533 Artemidoras.  Sapnų aiškinimas, I, 78.

 

534 Artemidoras.  Sapnų aiškinimas, I, 79–80.

 

535 P. Veyne.  Homoseksualumas Romoje, leidinyje Istorija , 1981 m. sausio mėn., p. 78.

 

536 Seksualiniai elementai dažnai atskleidžia sapno prasmę, pvz., IV knygoje 37, 41, 46, 66 skyriuose; V knygoje 24, 44, 45, 62, 65, 67, 95 skyriuose.

 

537 Artemidoras . Sapnų aiškinimas, II, 77. Taip pat IV knygoje (4) rašoma apie turėjimo savo valdžioje (įsiskverbimo) ir turėjimo savo valdžioje (nuosavybės) ekvivalentiškumą.

 

538 Ten pat, I, 78.

 

539 Ten pat, I, 78. Taip pat IV knygoje (68) rašoma, jog susapnuoti save virtus tiltu reiškia, kad tapsi prostitutu(e): „Jeigu moteris arba gražus berniukas sapnuotų, kad tampa tiltu, jie taps prostitutais ir daug žmonių jais naudosis“. Tokį pat sapną susapnavęs turtingas vyras „bus niekinamas ir tarsi trypiamas“.

 

540 Ten pat, I, 79. Tаip pat, I, 45.

 

541 Artemidoras . Sapnų aiškinimas, I, 45.

 

-----------------------------

 

Populiariausi