Interviu su Aleksandru Alekseičiku "Savęs pažinimas: sielos terapija"

 

Klausinėjo Rūta Klišytė ( „Moters“ žurnalas)

 

Įsivaizduokime, ligonis paguldomas į reanimaciją, o čia jį pasitinka vienas vienintelis gydytojas, visų galų meistras... Šiurpu? Bet savo sielos bėdas kažkodėl ramiai patikime vienam psichiatrui. „Mažų mažiausia tai – lengvabūdiška. Žmogaus kūnas – gudrus daiktas, tačiau dvasios pasaulis nepalyginti sudėtingesnis, – pastebi psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas. – Čia kaip kare: negali patikėti visko vienam generolui.“


Sutartą valandą atėjusi pas psichoterapeutą Aleksandrą Alekseičiką, Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus vedėją, jo kabinete randu dar keturis asmenis. Mandagiai lūkuriuoju, kol šie išeis, bet gydytojas pasveikina: „Sveika atvykusi į psichoterapijos bendruomenę! O čia – jos atstovai, taip pat dalyvaus interviu. Neprieštarausit?“


Ar gali prieštarauti garsiam psichiatrui su pusės amžiaus darbo stažu? Nenumaniau, kas manęs laukia: spiritizmo seansas, ligonių demonstravimas ar stebėtojų tarybos cenzūra? Tačiau netrukus nustebau: nė vienas pokalbio dalyvis – psichoterapeutas, psichologas, slaugytoja, net pacientas – neslėpė nuomonės kišenėj ir nesivaržė prieštarauti metrui. O tas atrodė net patenkintas: „Dirbu su laisvais žmonėmis, o pacientai dar ir proto įkrečia!“


Netipiškas vadovas? Keistas psichiatras? Švelniai pasakyta. Per geras dvi valandas A. Alekseičikas nė karto neištarė žodžio „pasąmonė“, neužsiminė, kiek kainuoja jo valanda, nemaigė mobiliojo telefono – tokio daikčiuko gydytojas tiesiog neturi. Bijojau net minties, kad apsieina ir be kompiuterio, nes kabinete šio nemačiau. Dinozauras? Jokios akademiko pozos, nors yra solidaus amžiaus, su visiškai balta ševeliūra – nuolat badė pašnekovus humoro lazda.


RK - Kuo ypatingas jūsų vadovaujamas skyrius? Ar tik tuo, kad pacientai ir personalas nesibaido žurnalistų? Juk psichoterapija šiandien nieko nenustebinsi.


AA - Mes ir neketiname. Nesame unikalūs. Neišradome dviračio, tačiau tokių terapinių bendruomenių kaip ši - labai nedaug. Visi jos nariai – psichiatrai, psichologai, slaugytojos, pacientai – lygiaverčiai gydymo dalyviai. Esmę nusakyčiau palyginimu. Kad pamatytum savo kūną, pakanka prieiti prie veidrodžio. Kad pamatytum savo sielą, turi prisiartinti prie kito žmogaus. Kiekvienas ją atspindės vis kitaip, mat mūsų siela – įvairialypė ir prieštaringa.

Štai šalia Roberto aš esu žmogus, o šalia Jolantos – vyras. Priešui esu priešiškas, draugui – draugiškas. Bendruomenė atspindi paciento sielą visapusiškai. Tik taip įmanoma padėti jam susigaudyti savyje ir nesuklysti. Pacientui siūlome pagalbą, o šis gali ją priimti arba ne, tačiau vis tiek turės gydytis savarankiškai.

RK - Gal jis ir vaistų išsirašo pats?

AA - Vaistai mums – antraeilis dalykas. Gydome tokiu principu: 10 procentų farmakologijos, 90 – psichoterapijos. Todėl tie, kurie ketina šiame skyriuje tik pagulėti sąžiningai gerdami vaistus, labai nustemba.

RK - O kas gi suveda galus? Turi paskutinio žodžio teisę?

AA - Nežiūrėkite į mane. Kuris iš mūsų geriausiai žino, kas yra pacientui? Jis pats! Net ir tada, kai yra smarkiai sutrikęs. Kiekvienas pats atsakingas už savo gydymą ir gali rinktis, sveikti ar ne.


RK - Juk ne visiems patinka tokia laisvė, o dar mažiau rasi geidžiančių atsakomybės.

AA - Žmonės trokšta paprastumo, o iš sielos daktaro laukia „paprasto stebuklo“: „Jei medikas geras – išgydys, o jei ne, vadinasi, yra prastas!“ Nors reikalauja, kad jo kūnu rūpintųsi visa specialistų komanda. Bet kai gauna gydymo dalyvio teises ir pareigas, supranta, jog nėra taip paprasta.

Nesenai buvau pakliuvęs į reanimaciją ir savo kailiu patyriau, kad vargana mūsų medicina – tikra auksarankė. Kūniškai sunegalavęs, be baimės atsiduodu į jos rankas: žinau, su mano kūnu ši susitvarkys puikiai. Tačiau sielos bėdų... nepatikėčiau, nes psichiatras žvelgia į tave, o regi tik smegenis.

Nepatinka man toks žvilgsnis, tas analizuojantis požiūris: „Mąstymas padrikas, dėmesys ne koks, nuotaika prasta, vadinasi...“ Jei neregi žmogaus sielos, neregi ir visumos. Be to, psichiatrai žmogų vertina šnairomis, patologijos požiūriu. Taip elgiasi visi medikai. Sutinku, juos mokė taip – vienodai, tačiau išmokome įvairiai.

RK - Visus mus gąsdina patologija. Bijome bepročių, bijome netekti proto, ir psichiatrai ne drąsesni.

AA - Žmogus bijo ne išprotėti, o savo paties sudėtingumo. Ir psichiatrai iš tos baimės supaprastina gydymą. Ligonis neramus? Nuraminsime injekcija! Nuotaika prasta? Piliulė pakels! Nesigilinsime, kodėl jis liūdnas ar neramus, nes tai pernelyg sudėtinga.

Tačiau nerimas atsiranda ne šiaip sau. Žmogui būtina ištverti jį savaitę, mėnesį, gal net kelis. Depresija taip pat turi prasmę. Tai poreikis išgyventi sielos gilumas siekiantį liūdesį. Tačiau psichiatrui patogiau priimti jus kaip poną Pašlijusios Smegenys ar damą Depresiją.

RK - Tačiau ir patys prašome: „Greičiau, daktare, duokite ko nors – man rytoj į darbą...“

AA - Oi, kaip farmacinės firmos tai mėgsta... Yra liga, bus ir vaistas! Šalutinis poveikis? Tuoj pašalinsim! Pagaminsime geresnį vaistą, naujos kartos! Naujos kartos psichiatrai nebesusišneka su ligoniais, bendrauja tik rašydami receptus. Nesakau „visi“, bet pastebiu tendenciją. Pabrėšiu, kad baru iš meilės. Visi žmonės geri, tačiau medikai – šiek tiek geresni.

RK - Dauguma nujaučiame, kad šis paprastumas – apgaulingas. Baigęs „kursą“, esi tarsi išgydytas, tačiau pasveikęs nesijauti.

AA - Todėl ir siūlome kitokią pagalbą. Įprasta manyti, kad psichoterapija – tai sielos terapija, tačiau aš manau kitaip: tai terapija siela. Toks apibrėžimas užgriebia esmę. Štai slaugytoja Jolanta ligonius gydo savo sielos turtais, nors apie tai kukliai tyli. Tai sunku nupasakoti, mes nė nežinome, kaip tai veikia. Bet veikia. Mūsų pacientai, palyginti su kitų skyrių, vaistų suvartoja septynis kartus mažiau. Taigi esame tarsi priekaištas...

RK - Mat gyvenate prabangiai: bendraujate, lovadienių netaupote...

AA - Jei domėjimasis ligonio siela – prabanga, sutinku, mūsų bendruomenė maudosi joje. Galime sau tai leisti, nes esame turtingi dvasiškai. Ir čia pabuvę pacientai tampa turtingesni. O ligoninei esame pelningi, sutaupome vaistų sąskaita. Tačiau oficiali medicina, akademinis gydymas... Įtampos, neslėpsiu, yra.

RK - Kaip nebus? Girdėjau, nesilaikote privalomos tvarkos.

Nes paisau ne instrukcijų, o savo pacientų sielos reikmių. Už savivaliavimą esu įvertintas trimis papeikimais. Štai mūsų skyriuje psichoterapeutu dirba buvęs ftiziatras (tuberkuliozės specialistas – aut. past.), ir gerai dirba, tačiau iš jo mėginta net licenciją atimti. Mat baisus dalykas – ne psichiatrų klano, net ne neurologas!

Kodėl instrukcijų raidė taip užgniaužia žmonėms kvapą? Neseniai mūsų skyrių kažkodėl pervadino. Mane tai papiktino – jau pats pavadinimas „Ribinių būsenų skyrius“ traumuoja pacientus. Ar tai reiškia, kad jie – „ant ribos“, tuoj tuoj „nušoks nuo proto“? Mano galva, pavojingiausi yra ne bepročiai, o „ribiniai“ puspročiai.

RK - Galbūt kai kuriems tikrai atrodote pavojingi?

AA - Greičiau atrodome laisvi, tokie ir esame. Gali būti suvaržytas finansiškai ar fiziškai, tačiau dvasiškai esi laisvas, ir tavo bėda, jei to nežinai. Vergauji, dejuoji... Visi esame laisvi pasirinkti gėrį arba blogį. Net kliedintis ligonis gali pasirinkti – girdėti balsus ar ne. Pakliuvę pas mus, jis tai sužino.

RK - „Durnyne jis pagaliau suprato, jog yra laisvas“... Skamba keistokai. Sklando gandai, kad pats pasirenkate pacientus. Kodėl gydyti kartais atsisakote?

AA - Jei ateis žmogus su kilpa ant kaklo, niekada neatsisakysiu, imsiuosi nedelsdamas. Čia tinka mafijozų posakis: „Pasiūlymas, kurio atsisakyti negali.“ Tačiau kitais atvejais – galiu. Jei žinau, kad kolega Romas tokius gydo geriau nei aš ir turi pacientų, kuriems naujokas labai tiks į kompaniją, atsisakau. Kai esi laisvas rinktis, pasirinksi teisingai ir savo, ir paciento atžvilgiu.

RK - Vakaruose daugiausiai uždirba teisininkai ir psichoterapeutai. Ką atsakysite?

AA - Apie teisininkus nežinau, bet apie kolegas atsakysiu: kas penktas psichoterapeutas nusižudo. Neabejoju, tai susiję. Kai pasišoviau tapti gydytoju, mano tėvas, taip pat gydytojas, pasakė: „Sūnau, šioje šalyje iš šios profesijos turtų nesusikrausi. Bet jei kartais tapsi turtingas, būti geru gydytoju nebesitikėk. Kai tau rūpės pinigai, tokia smulkmena kaip paciento sveikata nebedomins.“

Besaikis pinigų troškimas žmogui nepalieka pasirinkimo. Prisimenu, po karo tėvas atkreipė mano dėmesį į lieknus, laibus žmones: „Pamatysi, kokie jie bus po poros metų...“ Pamačiau. Tie, kurie sočiai nevalgė, linkę atsigriebti. Ir nebegali sustoti. Mūsų pilvas turi atmintį – gerai prisimena tėvų, senelių, net prosenelių pilvų gurgimą.

Kita godulio priežastis – pinigai priartina mus prie dievų, suteikia laisvės pojūtį. Maži iš tikrųjų tarnauja žmogui, bet jei šių daugiau, nei reikia, žmogus pats ima jiems tarnauti. Vienas mano bičiulis, garsus psichiatras, gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo mėnesio uždarbis – 350 tūkstančių JAV dolerių. Vis kviečiu jį pasisvečiuoti, bet tas apgailestauja negalįs: juk praras kokius 250 tūkstančių... O aš jį aplankyti galiu. Galiu ir gydyti už dyką, nes turtėju dvasiškai.

RK - Ar nebijote atrodyti dinozauru tarp modernių psichiatrų?

AA - Tarsiu trivialiai: mano metai – mano turtai. Jei atlėktų angelas ar velnias ir pasiūlytų: „Ištrinsiu iš tavo atminties dvidešimt metų, o mainais gausi dar du šimtus!“, nesutikčiau. Nežinočiau, kurį dvidešimtmetį paaukoti, kurio nebūtų gaila. Susitaikyti su savo amžiumi – būtina psichikos sveikatos sąlyga. Mėgstu kartoti, kad trejų metų vaikas yra genijus, o trylikametis – nenaudėlis. Yra nenaudėlių ir trisdešimtmečių, nors jie vedę ir turi vaikų.

RK - Genijus, nenaudėlis... O kaip pavadintumėte pats save?

AA - Na, aš jau – beveik angelas (šypsosi). Tik, skirtingai nei jis, būnu ir geras, ir blogas. Esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, tad turime artėti prie jo, pateisinti panašumą. Jei sendamas neaugi dvasiškai – jausiesi nelaimingas, nors gali atrodyti padorus ir sėkmingas. Man augti labai padeda kolegos, o pacientai tiesiog už ausų tempia. Štai Gintaras, protingas, kultūringas, šiandien išrėžė: „Per 18 Lietuvos nepriklausomybės metų nebuvau sutikęs nė vieno nepriklausomo psichiatro.“ Išdrįsk tu man šitaip!

RK - Panašu, kad pagaliau sutiko?

AA - Na, nuo mobiliojo telefono iš tikrųjų nepriklausau (gudriai šypsosi). Galiu tik pasidžiaugti, kad nuvokiu, kas esu. Ar girdėjote, kuo ponas Dievas skiriasi nuo psichiatro? Ogi Dievas žino, kad jis – ne psichiatras, o psichiatras nežino, jog jis – ne ponas Dievas.

Psichiatrijos bėda ta, kad dauguma psichiatrų – netikintys. Paklaustas, toks tvirtina: „Esu katalikas“. Bet jei negali išvardyti dešimties Dievo įsakymų, ką gi jis tiki?

RK - Rizikuoju būti įžūli, bet ar įtikėjote iškart? Juk visi mes – iš vieno ateizmo kelmo spirti.

AA - Kartą Tomas Akvinietis, didis teologas, sušuko: „Ak, kad Dievas duotų man šitos vargšės senutės tikėjimą!“ Kai mano tėvą pokariu išvežė, cerkvėje su mama karštai meldėmės, kad jis grįžtų. Tada tikėjau „iš bėdos“ taip stipriai ir tiesiai – kaip ta senutė. Paskui, neslėpsiu, buvo visko. Tačiau dabar, kai materija man rūpi vis mažiau, jaučiu, kaip tikėjimas atsigauna.

Nesu amžinas. Tikiu, kad ir po manęs bendruomenė išliks. Džiaugiuosi, jog turiu sekėjų. Bijau tik tokių, kurie, nesugebėdami atskirti medaus nuo šūdo, suplaks į viena gydymą ir pinigų kalimą. Štai turite 99 statines medaus ir vieną – šūdo. Puiku, jei laikote jas atskirai, bet jei sumaišysite... Žmonės ragaus jūsų medų ir stebėsis: „Medus, neabejotinai medus, tik prieskonis kažkoks keistas...“


Žurnalas „Moteris“
2008 m.

Populiariausi