Interviu su Arvydu Šliogeriu: „Dievas – tuštumos vardas“


Mindaugas Nastaravičius

 

Filosofas Arvydas Šliogeris teigia, kad Dievas – tik žodis, už kurio niekas nestovi. Nebent – pats niekas. Su Arvydu Šliogeriu (AŠ) kalbėjosi Mindaugas Nastaravičius (MN)

MN – Profesoriau, Lietuvoje šiuo metu diskutuojama dėl abortų draudimo ir kartkartėmis išgirstame Dievo sąvoką. Abortus uždrausti siekiantys asmenys teigia, kad be žmogaus, šiuo atveju moters, pasirinkimo dar yra ir Dievo valia, kad virš moters sprendimo yra ir Dievo sprendimas. Ar pateisinami tokie argumentai?

AŠ – Jeigu katalikai turi tiesioginį ryšį su Dievu, kuris jiems praneša savo dekretus, tai tokie argumentai galimi. Aš, pavyzdžiui, taip kalbėti negaliu, nes man Dievas savo sprendimų nepraneša. Jis man nesako, kad abortus reikia drausti, kad gyvybė yra šventa. Rėmimasis mistiniais, antgamtiniais autoritetais yra tik paprasčiausia demagogija. Man regis, reikia remtis sveiku protu. Kalbant konkrečiau, tuo, ką matai. Reikia kelti klausimą, ar priėmęs konkretų sprendimą aš pakeisiu situaciją į gerąją pusę, ar ne.

Įsivaizduokime, kad bus priimtas abortus draudžiantis įstatymas. Ar abortų sumažės? Tikrai ne, bet jie bus nelegalūs, tad nemaža tikimybė, jog daug moterų bus nužudyta ar susargdinta. Kitas argumentas – dėl asocialių šeimų, gaminančių vaikus, nes tai – vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Tokiam įstatymui šios šeimos mielai pritars ir padvigubins būsimų asocialų gamybą vien todėl, kad už gerokai pabrangusį abortą sumokėti akušeriui nepajėgs, o normalūs, pasiturintys piliečiai kaip imdavosi, taip ir toliau imsis abortų, nors, žinoma, mokės penkiskart daugiau nei dabar. Kad ir ką šnekėtų kunigėliai, mokslininkai ar psichologai, dažniausiai iš asocialių šeimų atsiranda nusikaltėliai, debilai, girtuokliai, narkomanai, tinginiai ir panašaus pobūdžio padugnių fauna. Drausti abortus – tai dauginti nusikaltėlių ir alkoholikų procentą, taigi naikinti mūsų mažos tautos gyvybinius pamatus.

Trečias argumentas – pasaulyje trūksta maisto. Tai nejaučiama visko persiėdusioje Europoje ir JAV, tačiau maisto trūksta katastrofiškai. Ir jeigu nepasiduosime piktosios dvasios gundymui duoną gaminti iš akmenų, kaip kažkada buvo pasiūlyta Jėzui Kristui, aišku, kad po keliasdešimties metų išmaitinti vaikus, ne tik Afrikos, bet mūsų pačių, bus sunku. Gimdyti be saiko – tai pasmerkti mūsų vaikaičius badui ir skurdui. Jau dabar Lietuvoje ne taip mažai šeimų, ne tik asocialių, kurios nelengvai išlaiko vaikus.

MN – Bet sakoma, kad gyvybė šventa...

AŠ – Tada tegul klebonai nevalgo mėsos. Juk negalime paneigti, kad kiaulė irgi gyva. Rugys taip pat gyvas, vadinasi, šventas, tad nevalgykime jo, nes valgyti – tai naikinti. Šiame pasaulyje gyventi ir nenaikinti gyvybės yra neįmanoma. Jeigu aš skelbiu, kad gyvybė šventa, turiu nevalgyti, tad pasmerkti save mirčiai. Nemanau, kad aš esu geresnis už paršelį, kurį valgau. Aš tik stipresnis už jį. Kodėl Dievas sukūrė vieną rūšį, kurios gyvybė yra šventa, o kitą pasmerkė? Ar tai rodo, kad Dievas yra biologinis rasistas? Nežinau, nes, šiaip ar taip, ir šiuo klausimu reikėtų tiesiogiai pasikonsultuoti su Viešpačiu, bet aš to nesugebu, todėl, sekdamas savo ganytojais, ir toliau naikinsiu gyvybę.

Kita vertus, išmintinga visuomenė visada reguliuodavo populiaciją – atvirai arba veidmainiškai. Atvirai šitai darydavo graikai: jeigu gimdavo nesveikas kūdikis, jis būdavo sunaikinamas. Tarkime, man tai nepatinka, tačiau, deja, tai faktai.

Krikščionybė paskelbė, kad žmogus yra Dievo paveikslas ir jo negalima naikinti. Rezultatai kokie? Teologai ir popiežiai paskelbė, kad naikinti netikėlius, klaidatikius, pagonius ir stabmeldžius ne tik galima, bet ir būtina – Vakarų Europos aušra nudažyta kruvina Kryžiaus žygių spalva, o vėliau Inkvizicijos laužų pašvaistėmis. Kai kryžeivių riterių, įsiveržusių į Jeruzalę, vadui buvo pasakyta, kad mieste daug senelių, vaikų ir nekaltų mergelių, šis atrėžė – pjaukite visus, Dievas atsirinks, kuris nusidėjėlis, o kuris ne. Maža to, dabartinis popiežius, apkaltinęs islamą teroru, kažkodėl užmiršo Baltramiejaus naktį, kai vien tik Paryžiuje dori katalikai per keletą valandų paskerdė kelis tūkstančius protestantų, žinoma, kartu su vaikais. Ir tai tik žiedeliai. Jeigu dar priminčiau konkistą, Lietuvos „krikštą“, visos planetos „laukinių“ genocidą, ką man pasakytų Tikrojo Dievo Konkistadorai, rypaujantis dėl „gyvybės šventumo“?

Abortų draudimas būtų nusikaltimas mūsų jau ir taip gerokai degradavusiai tautai. Be to, jokie kategoriški draudimai teigiamų rezultatų niekada. Tie, kurie Lietuvoje siekia abortus uždrausti, remdamiesi Dievo valia, turi į Seimą atnešti Dievo dekretą. Su Jo parašu.

MN – „Deja, tai ne Sokrato, o Marijos žemė.“ Tai jūsų teiginys apie Lietuvą. Kaip tokioje žemėje ištverti žmogui, garbinančiam saulę, žvaigždes ar medžius?

AŠ – Labai lengva, nes mane džiugina dalykai, kurie yra šalia – saulė, debesys, mylimos moters veidas, žydinčios obelys, saulėtekiai ir vakaro melancholija. Priešingai, sunku tam, kuris nusisuka nuo saulės, žemės, debesų, upelių, sprogstančių medžių žalumos, vabalų, pievų, rūkų misterijos ir daugybės kitų šios nuostabios Žemės dovanų – nuo juslumo okeano pilnatvės: kadangi pilnatvę man dovanoja tik pasaulis, kurį aš matau, ir niekas kita. Galiu tik užjausti žmogų, kuriam nepakanka tikrų daiktų ir tikrų žmonių.

Sunkiau tam, kuriam šiame, realiame, pasaulyje kažko trūksta ir kuris nusprendžia šį pasaulį „pagerinti“. Priimu pasaulio sąrangą, valgau kiaulieną ir nemanau, kad gyvybė apskritai yra šventa. Gyvybės išvis nėra, yra tik gyvi individai – Jonas, putpelė, gyvatė arba paršelis. Kai kuriuos aš turiu suvalgyti, kad išsaugočiau savo individualumą. Tie, kurie „gerina“ pasaulį, irgi valgo, bet jiems kažkodėl niekada negana, jie vis alkani, plėšrūs ir žiaurūs, todėl naikina triskart daugiau negu aš.

MN – Putpelę ar medį matai, girdi. Nereikia tikėti, kad jie yra, nes pats tai matai. O iš kur tikėjimas tuo, su kuriuo į jokį realų santykį įeiti negali?

AŠ – Egzistuoja tokia hipotezė, kad žmogus nėra žemiškos kilmės, tačiau tokių dalykų nepatikrinsi. Bet kad jis yra svetimas šiai žemei, svetimas nežmogiškiems daiktams – neabejotina. Netikiu, kad žmogus yra gamtos vaikas, nes jis gamtos nekenčia ir sadistiškai naikina bet kokį nežmogiškumą. Kodėl vietoj medžio žmogus pasirenka dangoraižį? Kodėl vietoj gyvo, mylimo žmogaus jis išranda Dievą?

Žmogus nėra gamtiškas padaras, o savo svetimumą saulei, lietui, medžiui, žvirbliui jis turi kažkaip kompensuoti. Kaip jis tai padaro? Kalbėdamas. Visi socializmai, dievai, genai, kapitalai, kvarkai ar seksai egzistuoja tik kalboje. Baisiausia, kai tokius tuščiažodžius žmogus primeta nežmogiškiems dalykams. Debesims, stirnai ar upeliui visos mūsų religijos yra kliedesiai. Nekalbančioms būtybėms mes primetame savo kliedesius, kaip sakoma, sužmoginame pasaulį. Kadangi žmogus yra savotiškas kosminis ligonis, jam reikia kažkaip kompensuoti jame žiojėjančią tuštumą, atsiradusią dėl susvetimėjimo su juslumo okeanu. Ir šią tuštumą jis pavadina, pavyzdžiui, „Dievu“. Todėl aš ir sakau, kad „Dievas“ yra Niekio vardas, beviltiškos žmogiškumo tuštumos užkeikimas. O tuštumą reikia užkimšti kalbos kamščiu, nežmogiškąją tikrovę priversti atitikti žmogaus „diskursą“ – mokslus, mitus, religijas ir pasakas.

Pavyzdžiui, tiesa. Kas yra tiesa? Kliedesys. Medeliui jokios tiesos nereikia, jis nenori, kad aš jį ištiesinčiau. Buvau sugniuždytas, kai prieš trejus metus skverelyje prie universiteto pamačiau ištiesintas ir prie kryžiokų prikaltas medžių šakas. Nukryžiuoti medžiai, pagalvojau. Mane apima siaubas, kai pamatau iš medžių padarytus kubus, cilindrus, konusus ar piramides. Ar medis nori, ką jį taip prievartautų? Abejoju. Medžiui nereikia to, ką pasipūtęs hominidas vadina tiesa.

Jeigu aš esu ligonis, man reikia ieškoti vaistų nuo tos kosminės Niekio ligos. Vienintelis man duotas vaistas – kalba. Ja mėginu kompensuoti tikrovės stoką, tačiau, žinoma, visada beviltiškai, nes kalba irgi naikina, todėl tik plečia Tuštumos imperiją.

MN – Sakote, kad Dievas yra tik žodis, lygiai toks pats, kaip ir visi kiti, tik sutartinai rašomas didžiąja raide?

AŠ – Jis prastesnis už daugybę kitų žodžių dėl paprastos priežasties. Kai aš sakau „šlepetė“, galiu ją parodyti, o Dievo parodyti negaliu. O jeigu ir parodysiu, tai būsiu stabmeldys. Man reikia žodžių, kurie nurodytų į daiktą, kalbantį ar bekalbį daiktą. Man reikia pilnatviškų žodžių, mylinčių bekalbius daiktus. Kaip „Dievas“ gali būti pilnas, jeigu jis išreiškia tik Nieką, nurodo tik į Nieką?

Lygiai toks pats žodis yra „būtis“, apie kurią tuščiai sapaliojama du su puse tūkstančio metų. Tačiau žodis „būtis“ ne toks pavojingas. Dėl jo nėra papjauta, kiek žinau, nė vieno žmogaus; dėl „Dievo“ – keliasdešimt milijonų.

Kas yra tiesa? Kliedesys. Medeliui jokios tiesos nereikia, jis nenori, kad aš jį ištiesinčiau.

MN – Visiems dievams reikalingas kraujas?

AŠ – Kitokių nežinau. Kiek esu studijavęs istoriją, visi dievai yra kruvini, nes reikalauja aukos. Būtų gerai, jeigu „Dievą“ galėtume užmiršti, bet tai neįmanoma. Vietoj jo atsiras „tiesa“, „socializmas“, „didysis sprogimas“, „kvantas“, „nekilnojamasis turtas“, „genas,“ „Zvonkė“, „doleris“, „kvazaras,“ „tautos vadas“ ir pan. Kažkuo tikrovės stoka bus užkimšta. Bet visų tų kamščių pradininkas yra žodis „Dievas“. Geriau būtų apsieiti be tokio žodžio, už kurio nieko nėra.

MN – O filosofijoje Dievas netampa aklavietės sinonimu?

AŠ – Žinoma. Jeigu neturi ką pasakyti, tai sakyk „Dievas“. Tuščiažodžiai tuo ir geri, kad jais gali pridengti bet ką. Apverčiau F. Dostojevskio pasakymą „jei Dievo nėra, viskas leista“ į „jei Dievas yra, viskas leista“. Kadangi tuščiažodis nieko nereiškia, juo galima pateisinti viską, netgi visos planetos sunaikinimą. Nuorodą į tuštumą gali užpildyti kuo tik nori, nes ji nesipriešina.

Filosofijos sritis nėra tuščiažodžiai ir nuo konkrečių, tiesiogiai regimų daiktų atsieti kalbos fantomai. Filosofija nurodo į konkrečiausią konkretybę, į absoliutų čia ir dabar esantį daiktą. Man filosofija prasideda čia ir dabar; ten pat ji man ir baigiasi.

MN – Todėl ir renkatės Dzūkijos pievų žiogelį, kuriam paskyrėte savo knygą „Būtis ir pasaulis“?

AŠ – Jau seniai jį pasirinkau. Beje, galvoje turėjau ne tik tikrą žiogelį, bet ir savo žmoną, kurią vadinau ir dabar vadinu Žiogeliu. Lietuvoje dar likę senovinių pievų, tačiau jų reikia paieškoti. Mano vaikystėje tokių pievų būdavo labai daug, o kultūrinių pievų beveik nemačiau. Stebuklų stebuklai vyksta tose pievose, sėdėk, vaikščiok, ropok keturpėsčias ir matyk tą fantastišką turtą, spalvas, uosk, lytėk, ragauk, klausykis...

Žodis „pieva“ parodo, kas yra už jo paties, o štai, pavyzdžiui, „Dievo“ įpėdinis „genas“ rodo tik į save. Ar kas nors matė, lietė, laižė, glamonėjo „geną“? Abejoju. Bet mes degradavome tiek, kad jau reikia paskelbti šūkį – „nė dienos be naujo geno!“ Juk dabar apie tai ir tekalbama: „Surastas rūkymo genas“, „Surastas antipatijos genas“, „Surastas kairės akies mirksėjimo genas“. Mistikų mistika. Baisingas tuščiažodžių teroras.

Kažkada mačiau filmą „O, laimingasis“, atrodo, taip vadinosi. Tai ten buvo tokia scena – guli kiaulė, o jai prisiūta žmogaus galva. Guli ir kriuksi. Juk dabar viskas įmanoma. Ir ridikėlis su arklio karčiais įmanomas. Kalbos magija atveda prie monstrų. Monstrus kuria kalbantys monstrai – žmonės.

MN – Ar žmogus bekalbių daiktų apsuptyje gebėtų išlikti nekalbantis?

AŠ – Neįmanoma. Mes pasmerkti kalbai, o dirbtinis bėgimas nuo kalbos mus taip pat padaro monstrais. Kalbą reikia priimti kaip absoliučią būtinybę. Tačiau pasiduoti kalbos kerams yra pavojinga. Rezultatai? Na, pavyzdžiui, logokratinių režimų – nacizmo ir bolševizmo – siautėjimas, arba žmogus su kiaulės galva.

Neperžengus saiko, kalba – nuostabus dalykas. Bet, kai pradedama rėkti – šitoks riksmas yra visa krikščionybė ir visas dabartinis mokslas, kalba yra aukščiausia tikrovė, –tada jau esame pasmerkti. Filosofas turi uždėti apynasrį kalbai, jos siautėjimui, parodyti, iki kur galima eiti.

MN – Kaip kalbos sudievinimas susijęs su žmogaus baigtinumo suvokimu?

AŠ – Įsivaizduokime: prieš mane – Šventasis Raštas. Kas jį parašė? Dievas. Kunigas, pacituodamas Evangeliją, sako: „O dabar klausykitės Dievo žodžio.“ Žmogus taria Dievo žodį. Jeigu aš galiu ištarti Dievo žodį, vadinasi, aš pats esu Dievas. Tai kaip aš galiu įeiti į savo baigtinumą?

Jei šalia ant pakylos, kaip sako S. Kierkegaard’as (danų filosofas S.Kierkegoras – M. N.), tupėtų didelis žalias paukštis su raudonu snapu, o pamokslininkas pasakytų, jog čia Dievas, kuris tuoj ištars keletą žodžių, jų būtų galima ir pasiklausyti. Juk papūgos irgi moka kalbėti. Tačiau yra nedidelis keblumas – kaip man žinoti, kad šis gražus didelis paukštis yra Dievas.

Kalbos sudievinimas veda prie to, kad žmogus užmiršta savo baigtinumą. Kalboje viskas įmanoma, todėl, iškeliaudamas į tuščiažodžių žemyną, galiu tapti Visatos imperatoriumi arba stebėti, kaip vysta Didysis Sprogimas. Kalboje aš galiu virsti drakonu, Cezariu ar net Globalistu. O mano baigtinumo kalba neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Tai įmanoma tik pašalinus kalbą.

Galiausiai, jeigu žmogus turi išsaugojęs sveiką protą, jis mato, kad yra baigtinis, paprasčiausiai žiūrėdamas į savo šlepetes arba įsprausdamas savo pasturgalį į krėslą, kuriame dabar sėdi Jūsų nuolankus tarnas. Taigi, kad įsitikintum savo baigtinumu, pakanka šlepečių ir krėslo.

MN – Tie, kurie su jumis nesutinka, sakys, kad Dievą reikia suvokti, prie jo prieiti, tikėti ne protu, o širdimi.

AŠ – J. Baudrillard’as (prancūzų filosofas J.Bodrijaras – M. N.) puikiai aprašė tokią situaciją. Įsimylėjėlių pora. Moteris klausia vyro, kurią jos vietą jis labiausiai myli. Šis atsako labiausiai mylintis akis. Kitą dieną vyras gauna siuntinuką, kuriame – mylimosios akis.

Negali suvokti širdimi, nes ji yra tik anatomijos vadovėliuose ir chirurgų kabinetuose. Matote, kokie mes esame monstrai? Vienas tiki širdimi, kitas ranka, trečias myli dešinės kojos trečiuoju piršteliu.

Nežinau, ką galvoje turi žmonės, sakydami „tikiu Dievą“, „tikiu Dievu“. Bet suprantu J. Baudrillard’o pasakymą: „Dievo nėra, bet aš juo tikiu.“ Arba: „Dievas yra, bet aš juo netikiu.“

Bet galiausiai, jeigu žmogus sako tikintis širdimi, tyliu. Tegul tiki. Bet, jeigu jis man sako, kad aš – gyvatė ir degsiu pragare, kad esu prakeiktas stabmeldys ir tokius reikia deginti ant laužo, tada jau šiaušiuosi, nepasiduodu. Prisimenu savo babytę, kuri buvo giliai tikinti, bet niekam nieko neprimesdavo. Ji skaito savo maldaknygę ir sako: „Meldžiuosi už tave, Arvyduk.“ Štai tokį tikėjimą aš suprantu.

Bet negaliu pakęsti tų, kurie primeta savo Dievą kitiems. Neša kardu ir ugnimi savo tiesą, gydo mus, tamsuolius. Skirtingos kalbos galimos, sutarti įmanoma, tačiau tik tada, kai niekas niekam nieko neprimeta, kai nesama pretenzijų į „Tiesą“. Kai man sako „aš žinau tiesą“, atsakau Sokrato žodžiais: „Sek paskui tą, kuris ieško tiesos, bet kaip nuo maro bėk nuo to, kuris sakosi ją turįs.“ Man tai – išminties viršūnė.

 

„Atgimimas“
2008 gegužės mėn. 29 d.

Populiariausi