Dalia Lapėnienė

ŽODŽIAI IR PRASMĖS PERTEIKIANT POSTMODERNISTINĘ REALYBĖS SĄMPRATĄ

(Pranešimas, skaitytas konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)


Dalia Lapėnienė
Kauno Petro Vileišio vidurinė mokykla

Filosofinėms postmodernizmo idėjoms vis labiau persmelkiant tiek humanitarinius, tiek ir socialinius mokslus, esminiai šios filosofijos postulatai kaskart atrandami iš naujo. Juolab, kad postmodernizmas nėra teorinė paradigma ar sąvokų sistema. Tai būdas išgyventi, patirti, suvokti realybę ir save joje. Įsisąmoninti savo santykį su „tiesa“, „objektyvumu“, „racionalumu“ įvardijant jį sau pačiam ir kitam. Filosofijos sklaidoje asmens vidinė kalba, retorika, tekstas konstruoja ir perteikia subtiliausias prasmes ir patirtis, įrėmindamas jas semantinėje kalbos struktūroje.

Postmodernistinės sampratos perteikimas privalo savyje atspindėti esminius filosofijos postulatus. Pranešimu siekiama atskleisti postmodernistinio kalbėjimo stiliaus bei teksto niuansus. Tai atliekama pristatant esminius postmodernistinės retorikos principus, modernios ir postmodernios kalbinės raiškos lyginamąją analizę.

Nuo Antikos epochą įamžinusių Aristotelio ir Platono minčių, per I.Kant, Heggel, bei kitais vardais pažymėtą modernizmo epochą Vakarų civilizacijos mąstysenoje įsigalėjo keletas tiesų, kurių verte tarsi ir nebuvo galima abejoti[7]:

 Priežastis ir pasekmė – universalūs ir įmanomi pažinti reiškiniai;

 Žmogui būdingas sugebėjimas objektyviai pažinti realybę;

 Kalba perteikia, atspindi realybę;

 Žinių progreso istoriją žymi išskirtinės asmenybės, kurios pritaikė savo įgūdžius. Žmonija turi neribotą potencialą atskleidžiant fizinę bei biologinę realybę. Ateityje žinojimas vis artės prie absoliučiojo žinojimo tolydžio gerėjant gyvenimo kokybei, kuri tiesiogiai susijusi su žinių progresu;

 Žinios yra gilios. Jos ne mistifikuotos, neviršijančios eilinio asmens proto galių. Realybės suvokimui reikia eksperto, kuris ištobulino savo įgūdžius;

 Socialinių mokslų disciplinas yra tikslinga skirti atsižvelgiant į skirtingas žmogaus gyvenimo sritis. Žmogiškoji prigimtis yra universali laiko ir kultūros atžvilgiu.
Modernusis pasaulio suvokimas formavo objektyvių žinių siekį ir saugumą jas atrandant. Suvokimą, kad pasaulis sudarytas iš sistemų, struktūrų. Paklūstantis universaliosios tvarkos dėsniams, kuriuos įmanoma, pažinti, įvaldyti, panaudoti tobulinant gyvenimo kokybę.

XXa. prancūzų filosofai, kaip kad J.Derrida, M.Foucault, J.Loytard, R.Rorty išdrįso kvestionuoti šį tikrovės išgyvenimo scenarijų. Postmodernizmas kilo kaip išlaisvinantis protą būdas mąstyti. Jis pasireiškia per keturias epistemologines dimensijas [5]:

 proto filosofija (nagrinėjanti žmogaus vidinė pasaulį);

 mokslo filosofija (nagrinėjanti santykius tarp objektyvaus ir suvokiamo pasaulio);

 kalbos filosofija (nagrinėjanti vidinio suvokimą raišką kalboje);

 metafizika (nagrinėjanti žmogaus patyrimo santykius su objektyvia realybe).

Postmodernizmas yra epocha, socialiniai reiškiniai, procesas, filosofija, idėjos ir kt. Jis negali būti apibrėžtas, įrėmintas, formalizuotas, tiksliai aprašytas vien jau savo bazinių idėjų dėka. Esminiai postmodernizmo postulatai [5]:

 ekscentriškumo, požiūrių įvairovės, elementų sintezės, ribų lankstumo įsisąmoninimas;

 atsisakymas ieškoti vienintelės esmės (anti esencializmas). Jis pasireiškia kaip pagarba interpretacijos įvairovei ir prasminių niuansų žodžiuose išskleidimas.

 atsisakymas ieškoti teisingiausios nuomonės (anti fundamentalizmas). Tiesos žinojimas nesiremia stabilia realybe. Tiesa priklauso nuo sociokultūrinio konteksto. Tokios sąvokos, kaip „tiesa“, „objektyvumas“, „disciplina“, „racionalumas“ tik apriboja akiratį ir neturi prasmės.

 atsisakymas ieškoti objektyvių mokslinių tiesų (anti scientizmas). Mokslas – kalbos žaidimas. Jis nėra nei objektyvus, nei vertybiškai neutralus.

 atsisakymas pripažinti visuotines ideologijas. Ideologija yra mitas, sukurtas sociokultūriniame kontekste, kalbos pagalba.

Ar šie postulatai paneigė modernizmo filosofiją ir mokslinių faktų objektyvumą? Ne. Jie tik išlaisvino mąstymą iš binarinių opozicijų struktūros. Nei vienas iš postmodernizmo filosofų nekėlė uždavinio paneigti modernizmą ir užginčyti žinojimą. Postmodernizmas tik iš naujo atrado sąvokas „įvairovė“, „kitoniškumas“, „sudėtingumas“. Užimdami kuklumo poziciją nežinojimo atžvilgiu, postmodernistai skatina kaskart atrasi, kaskart kelti klausimą „ar tikrai“, „kodėl“ [7]. Kaskart matyt, suvokti ir patirti skirtingumą, abejojant tuo, kuris postuluoja supratęs tiesą. Persmelkęs įvairias mokslinio žinojimo sritis, postmodernistinis žvilgsnis į pasaulį nukrypo į žmogiškosios, subjektyviosios prasmės klodus. Filosofinis diskursas, siekiantis skrupulingai paaiškinti pasaulio tvarką ir jos prigimtį, buvo persvarstytas. Šiandieninės filosofijos diskurso pagrindu tapo dialogas – sutarimas įprasmintas žinojime, kad susitarusių tiesa yra tik susitarusių tiesa [3]. Susitarimas, kylantis kaip iš klausimų, kylančių žmogaus sieloje. Klausimų, kuriuos formuluoti įgalina kūrybinė laisvė. Taigi postmodernizmas dovanoja žmogui laisvę kurti savo realybę, ieškoti, dalintis, atrasti, išlaisvindamas jį iš determinizmo gniaužtų ir gamtos mokslų metaforų socialiniam – egzistenciniam žmogaus būviui. Postmodernizmas grąžina žmogui tai, ko niekaip negali aprašyti pozityviojo mokslo šalininkai: svajones, dvasingumą, vertybės, laisvę, meilę, harmoniją. Visa tai, kas subjektyvu ir pasmerkta likti kitapus pozityviojo mokslo stiliumi dėstomų minčių. Kas sudaro asmenybės egzistencijos gelmę, bet paverčiama neesančiu.

Postmodernizmas – tai ne teorija. Tai pastanga mąstyti – teigė Jean-Francois Loytard [1]. Tai postmodernistinis tapatumas, pasireiškiantis asmenybės gebėjimu matyti, priimti, suvokti pasaulį, kaip įvairovę, skirtingumą, daugialypiškumą, nesistengiant jo dirbtinai struktūruoti ar kategorizuoti. Tai sugebėjimas autentiškai išgyventi aplinką ją jaučiant protu, jausmais, svajonėmis, vizijomis, prasmėmis. Tai gebėjimas rasti pusiausvyrą tarp intelekto ir emocijų, racionalumo ir intuicijos, svajonių ir realybės. Jis pasireiškia kaip savasis naratyvas – įvykių ir jiems teikiamų prasmių tinklas, į kurį žmogus remiasi naudodamas galią interpretuoti patirtis suteikiant joms prasmę. Postmodernistinė pasaulėžiūra atsiskleidžia per vidinį dialogą, kalbą, tekstą [2].

Jis pasižymi savitu žodžių ir pauzių deriniu, ir siekia apčiuopti, išgirsti tylą. Palytėti asmenybės būties momentus, kurių raiškai nepakanka žodžių. Postmodernistas atmeta, kad kalba yra įrankis, kurį evoliucijos metu gavo tikrovei įvardyti ir perteikti. Kalba yra būdas liudyti prasmę, kaip aukščiausią vertybę, suvokti savo tapatumo šaknis ir protą ribojančius įsitikinimus. Postmodernistinė kalbėjimo samprata neneigia modernistinio mokslinio stiliaus, neneigia siekio objektyviai ir tiksliai perteikti faktus. Ji tik primena žmogaus galią mąstyti ir įžvelgti alternatyvas, liudyti toleranciją ir džiaugtis skirtingu supratimu [8].

R.Rorty pagal kalbos vartojimą skiria vartotojus į metafizikus ir ironikus [3]. Metafizikai tiki baigtiniu žodynu, apibrėžtom prasmėm. Ironikai apie juos žino, bet netiki. Ironizuodami aprašomą pasaulį jie kuria naujas prasmes. Ironikas atpažįsta metafiziko primestas kalbos taisykles, joms paklūsta arba ironizuoja. Ar ironija būtinai turi baigtis konfliktu? Ne, jei tik ironikas yra postmodernistas ir suvokia metafiziko laisvę tikėti kalbos taisyklėmis tol, kol pastarasis įvaldys tiek teksto liberalizacijos, tiek suvokimo liberalizacijos vertę.

Postmodernistinis žodynas ir kalbos maniera neatmeta nei logikos nei racionalumo.Tik parodo alternatyvas, prasminius atspalvius. Kitaip tariant – žaidžia tekstu. Ihab Hassan teigimu, būtent žaismingumas yra pagrindinis postmodernizmo bruožas [4]. Akademinė kalbos forma yra, bet kodėl reikėtų teikti jai prioritetą? Posmodernizmas pasikliauja stiliaus ženklais ir retorinėmis priemonėmis tam, kad galėtume patirti, suprasti, pajusti tai, kas neperteikiama, kas yra už kalbos ženklų: subtiliausias, emocionaliausias, kūrybiškiausias žodžių prasmes.

Postmodernistinis klausimas būtų kaip pastebėti iliuzinį Kitą, kaip suteikti balsą tylai, kaip pristatyti tai kas nepristatoma. Atsakymas yra - stilius. Jeigu į iliuzinį Kitą negalima įdėmiai pažiūrėti arba yra sugautas pilkoje proto kalboje, tada galima panaudoti tam tikras priemones – tai aliuzijas arba metaforišką kalbą [2]. Pati kalba gali būti vartojama tam, kad pajausti nesaties buvimą arba išgirsti tylą. Kalbos stiliai, į kuriuos nurodo Lyotardas, gali turėti naujas pateikimo formas, kuriose atskleidžiama tai, kas neparodoma. Tokiu būdu stilius pasidaro labai reikšmingas. Ką mes turėtumėme padaryti, vadovaudamiesi Lyotardu, yra “paleisti į žaidimą“ visą „pasakojimo įvairovę ir stilistinius ženklus“ [2].

Retorikos priemonės naudojamos tam, kad perteikti tai, kas neperteikiama, kad sujaudinti ir kviesti mąstyti. Kad parodyti paradoksą ir pakviesti ironiją. Per ironišką nepasitikėjimą gimsta noras ieškoti. Atsisakyti Absoliučios tobulybės mito ir švęsti žmogiškąjį netobulumą [6].

Viena iš tokių akivaizdžių priemonių yra aliuzija [6]. Lotyniškas žodis alludere reiškia žaisti, užsiimti niekais. Aliuzija, kaip kalbinės raiškos priemonė, daro užuominą į kažką. Ji neišsako tiesiogiai, nekonstatuoja. Ji niekada nepasirodys apibrėžimuose. Ji nusišypso tradicinio, akademinio diskurso rimtumui, primindama, kad kalba yra vienas žaviausių žaidimų. Ji, kaip jokia kita, įgalina pastebėti kalbos minties erdves, tarp sakinių semantinės struktūros ir perteikiamos prasmės. Veikiausiai todėl, aliuzija yra pagrindinė kalbinės raiškos priemonė postmodernistiniame diskurse. Tai žaidimas užuomina, prasme, kuris primena vaizduotės dovaną 4. E. g.“ Ji atrodė nevyresnė nei 30, gražiai sudėta, bespalviu, ovaliniu veidu išskyrus jos juodas akis, tai atspindėjo Rafaelį.“(Galsworthy, Swan Song, p.255). Tai aliuzija į pasaulinio garso tapytoją Rafaelį.

Daugybė tų pačių dalykų gali būti pasakyta apie metaforą [6]. Metafora – tai terminas, turintis semantinę prasmę su grupe vaizdinių, kurių vienas ar kitas atspindi situaciją. Metafora leidžia prisiliesti prie simbolinių procesų. Kiekvienas žodis turi daugybes atspalvių, sukelia įvairiausius vaizdinius, tiesia kelią įvairiausioms interpretacijoms. Metafora leidžia išgirsti ir suvokti tas prasmės plotmes, kurios kitu atveju liktų neapčiuoptos. Jos leidžia nustebti tuo, ką girdi ir akimirkai sustoti patiriant estetinį malonumą ir suvokiant iššūkį intelektui. Tai žaidimas su prasmės atspalviais, skatinantis nepamiršti suvokimo įvairovės dovanos . E.g. Juliet is the Sun.

Simbolių svarba posmodernismui taip pat nenuginčijama [6]. Simbolis - graikų kilmės žodis- symbolon, tai daiktinis, vaizdinis ar garsinis kalbos ženklas , žymintis kokią nors sąvoką, turintis sutartinę reikšmę, reiškiantis kokią nors idėją. Simbolis – tai priminimas apie kažką subtilaus. Tai žaidimas su tomis prasmėmis, kurios kiekvienam yra tokios žinomos, kad dažniausiai lieka pamirštos. Simboliai apeliuoja į aukščiausią abstraktaus mąstymo lygmenį, žaisdami mįslėmis ir primindami dovaną dvejoti.

Dar viena retorikos priemonė dažnai vartojama postmodernistiniuose rašiniuose – Neologizmas (neo + gr. Logos = naujadaras) [6]. Neologizmas – stilistinė priemonė, leidžianti perteikti tai, kas neperteikiama, leidžianti tylai būti išgirstai. Jis įgalina kalbantįjį pasakyti, kai pritrūksta bendrinės kalbos kategorijų subtiliesiems prasmės niuansams išreikšti. Tai žaidimas su fonemomis, o kartu ir su kalbos suvokimu, jos trūkumų ir potencialo suvokimu. E.g. Pvz gali būti Derrida differance. Techniškai šis terminas nukreiptas tiek į „skirtumą“, tiek į „kitoniškumą“. Raidė „a“ žodyje differance skiriasi nuo difference, bet ji yra tik matoma, tačiau negirdima. Dažnai vartojami neologizmai apima žodžius, sukurtus įvedant žodyje brūkšnius tam, kad pakeisti jo grafinę išvaizdą, e. g. Ne-pri-statom-as. Tai tarnauja prasmės sustiprinimui.

Ir galiausiai – Chiazmos (gr. Chiasmos – ko nors išdėstymas graikiškos raidės X (chi) pavidalu) [6]. Tai stilistinė kalbos priemonė, kuomet elementų seka viename sakinyje išdėstoma atvirkščiai, priešinga tvarka kitame sakinyje: kaip veidrodinis atvaizdas. Jos primena binarinėmis opozicijomis paremto mąstymo ribotumą. Chiazmos pateikia opozicijas pabrėžiant, kad savyje opozicija neturi savaiminio potencialo būti opozicine. Tik mąstymo ribotumas, besireiškiantis konkretumu ir stereotipiškumu, pakreipia realybės vaizdą taip, kad mąstantysis save įpareigoja rinktis tarp dviejų priešybių. E. g. „karštą vasarą ir žiemą šaltą“; .“ Istorija yra tiesoje; Tiesa nėra istorijoje“.

Apibendrinant postmodernistines temas ir pamąstymus, galima būtų pasakyti, jog postmodernistinė kalbos maniera ir tekstas ne tik žaidžia jį suvokiančiojo vaizduote, jausmais, estetiniu skoniu, bet ir aktyvina racionalųjį mąstymą. Postmodernistinis požiūris įrašė J.Derrida, R.Rorty, J.Loytard, M.Foucault vardus į pasaulio filosofijos istoriją. Jie išdrįso, jie žaidė, jie ieškojo. Ir kiekvienas jų savaip paliko žinutę mąstančiai ir ieškančiai asmenybei. Žinutę, apie laisvę kurti ir suvokti, laisvę žaisti ir improvizuoti, laisvę ieškoti ir nesurasti, laisvę kovoti nebijant pralaimėti.

Modernizmas, kaip filosofinis pasaulėžiūros pagrindas, niekuomet nebus pamirštas. Taisyklės, ribos, faktai, struktūros visuomet išliks, nes visuomet bus tokių, kurie jais tiki. Ir tokių bus dauguma. Bet, šalia modernizmo, visuomet egzistuos postmodernistinis požiūris, žaidžiantis saviraiškos ir mąstymo laisve. Drįstantis priminti, kad tie patys dalykai gali būti apibūdinti visiškai skirtingais būdais ir nei vienas iš jų nebus pranašesnis už kitą.


Naudota literatūra:
1. Bloland H.G. (2005). Whatever Happened to Posmodernism in Higher Education? No Requiem in the New Millenium. The Journal of Higher Education. Vol. 76, No.2. Ohio State University.
2. Bradford V. (2002). Style, Rhetoric, and Postmodern Culture In Philosophy and Rhetoric. Vol. 35. No. 3. The Pennsylvania State University.
3. Duoblienė L. (2006). Šiuolaikinė ugdymo filosofija: refleksijos ir dialogo link. Tyto Alba.
4. Hassan I. (1987). The Postmodern Turn: Essays in Postmodern Theory and Culture. Ohio State University Press.
5. Leicester M. (2000). Post-Postmodernism and Continuing Education. In International Journal of Lifelong Education. Vol.19, No.1. 73-81p. Taylor & Francis Ltd.
6. Nuyen A. T. (1992). The Role of Rhetorical Devices in Postmodernist Discourse. In Philosophy and Rhetoric, Vol. 25, No. 2. The Pennsylvania State University.
7. Payne M. (2001). Narrative Therapy: An Introduction for Counselors. 2nd edition. SAGE Publications.
8. Phillips K. R. (2002). Spaces of Invention: Dissension, Freedom, and Thought in Foucault. In Philosophy and Rhetoric, Vol. 35, No. 4. The Pennsylvania State University.

 

Populiariausi