Žūstančioms Lietuvos eglėms

Dainius Razauskas

GYVYBES MEDIS

Senosios tradicijos pėdsakais

Pagal pranešimą, skaitytą Loietuvoa Humanistinės psichologijos
asociacijos konferencijoje Vilniuje 1996 12 10


I. Lingvistinė antropologinė interpretacija

Karlo Gustavo Jungo žodžiais tariant, „mums at¬rodo, kad mūsų mintys, žinoma, yra galvoje, tačiau kal-bėdami apie jausmus jau nebesame tuo tikri - jausmai, regis, priklauso širdies sričiai".1 Savo ruožtu lietuvių kalboje galva yra ne tik atitinkama 'I. kūno dalis', bet ir '3. protas, išmanymas, mintis' (LKZ III 76, 78). Iš čia ir veiksmažodis galvoti' 'I. manyti, protauti, svarstyti' (LKZ III 87), žymintis būtent „galvos funkciją". Taip pat šir¬dis yra ne tik '1. centrinis kraujo apytakos organas, esan¬tis kairėje krūtinės pusėje', bet ir '2. šis organas kaip žmogaus jausmų, nusiteikimų simbolis, išgyvenimų cen¬tras /.../' (LKŽ XIV 850, 854). Atitinkamai veiksmažodis širdintis reiškia '2. jaudintis, sielotis' (LKZXIV 850). Ir pan. Šiaip jau savaime įdomu atkreipti dėmesį į gana iškalbingą tokių psichologinių pastebėjimų sutapimą su vidinėmis (lietuvių) kalbos užuominomis, nejučia liu¬dijantį joje „įrašytą" slypint archajišką, nūn didžia da¬limi nesąmoningą atitinkamais simboliais paremtą pa¬žiūrų sistemą, tačiau tai atskira, itin plati ir gili tema, kurią pavieniais pavyzdžiais galima nebent apmesti.

Šįsyk mus domina būtent psichinių funkcijų sim¬bolinė koreliacija su atitinkamais kūno organais, dali¬mis ar vietomis. Tokią koreliaciją, žiūrėdamas į ją mi¬tologo akimis, pastebi bei apibendrina ir Algirdas Ju¬lius Greimas. Pasak jo, „žmogaus kūno morfologija, kur kiekvienas organas, nuo mažylio pirštelio iki galvos, įskaitant kepenis, plaučius, blužnį ir širdį, turi savo simbolinę reikšmę ir vaidmenį, - yra savos rūšies mikrokosminė geografija, išreiškianti visą žmogaus, kaip sudėtingos, o drauge ir vientisos asme-nybės, problematiką".2 Taigi žmogaus „kūno morfolo¬gija" simboliškai atspindi žmogaus „sielos morfologi¬ją" ir šia prasme išties gali būti pasirinkta psichinių funk¬cijų klasifikacijos pagrindu. Kitaip sakant, į žmogaus kūną, jo sandarą bei sudėtines dalis su jų fiziologinė¬mis funkcijomis galima žiūrėti kaip į žmogaus sielos, ar psichikos, jos sandaros bei atitinkamų psichinių funk¬cijų išplėtotą simbolį arba metaforą.

Čia nesigilinsime į žmogaus kūno anatomiją per¬nelyg smulkiai, o pamėginsime užčiuopti pagrindinių jos struktūrinių ypatybių simboliką. Visų pirma, žmo¬gus pasižymi ir nuo daugelio žinduolių - juolab nuo žemesniųjų gyvūnų rūšių - skiriasi tuo, kad vaikšto ir stovi stačias, taigi homo sapiens yra kartu homo erectus. Todėl jo galva savaime atsiduria viršuje, o pėdos ar ko¬jos - apačioje. Šia prasme žmogus simboliškai prilygi-namas, pavyzdžiui, kalnui, kurio apačia irgi vadinama pa-pėde, angliškai foot, pažodžiui 'pėda', rusiškai pod-nožije, pažodžiui 'pa-kojė', akivaizdžiai siejant ją su „kal¬no pėdomis" ar „kojomis". Savo ruožtu liet. galva turi reikšmę '8. /.../; viršūnė, viršus' (LKŽ III 79), kurią bū¬tų galima taikyti ir kalnui - plg. atitinkamai liet. kau-kolė ir kaukoras, kaukaras L kalnelis, kalva, kauburys, 2. kalno viršūnė', o kartu vėlgi ir '4. kakta, pakaušis' (LKZ V 423, 420); taip pat liet. kalva ir lot. calva 'kau¬kolė'; ir pan. Žmogaus širdis gi yra tarp kojų ir galvos, maždaug kūno vidury, imant stuomenį nuo viršutinės kojų dalies ar sėdmenų. Neatsitiktinai žodis širdis turi reikšmę '9. /.../ vidurys, centras' (LKŽ XIV 865), o jo etimologinis atitikmuo rusų kalboje serdce 'širdis' yra vienos šaknies su pagrindiniu 'vidurį' šioje kalboje žy¬minčiu žodžiu seredina?

Taigi, remdamiesi tokia šių organų ar kūno dalių tarpusavio padėtimi, galime tvirtinti, kad galvai būdin-gas protas, mintis, sąmonė yra virš arba aukščiau širdžiai būdingų jausmų bei išgyvenimų, o protas ir jausmai kartu yra aukščiau arba virš kitų, atitinkamai su žemiau esančiomis kūno dalimis siejamų psichinių funkcijų. Čia galima paminėti, pavyzdžiui, pilvą su jam būdingu alkiu (suprantant šį ir perkeltine, simboline, grynai „psichologine" prasme). Žemiau pilvo randa¬me lyties, arba dauginimosi, organą, susijusį su geis¬mu, goslumu, gašlumu (kurį vėlgi galima apibendrin¬tai suprasti kaip apskritai poreikį daugintis, pasidau¬ginti - tarkim, padaryti įspūdį, palikti savo atvaizdą įsispaudusį kuo didesniame skaičiuje sielų). Ir paga¬liau žemiausiame stuomens taške turime išeinamąją angą, menančią išmatas, t.y. energetiškai visiškai su¬vartoto maisto atliekas.

Tuo tarpu žmogus suvartojamo maisto dėka auga kūniškai vaikystėje bei paauglystėje, o psichiškai ir vėliau. „Augimu" kartais grindžiama net pati „žmogaus" sąvoka: štai rusų kalbos žodžio čelo-vek 'žmogus' pir-masis dėmuo yra bendrašaknis su liet. kilti (beje, ir kal¬nas), o rus. liudi 'žmonės' (kaip ir liet. liaudis) - ben-drašaknis su gotų kalbos liudan 'augti'.4 Šia prasme žmo¬gus prilygsta augalui, kuris - tarkim, medis - irgi stovi stačias ir auga aukštyn. „Nelyginant drūtas medis išties yra žmogus. Jo plaukai - laja, oda - žievė. Pro odą kraujas teka kaip sula pro (medžio) odą. /.../ Mėsa tai medžio balana, gyslos tamprios it plaušai ar skai-dulos. Kaulai - tai vidinė mediena, o kaulų smegenys prilygsta šerdžiai" (Brhad-dranyaka Upanisad 3.9.28).5

Kaip matome, žmogaus tapatinimas su medžiu -šalia kalno - taip pat anaiptol ne atsitiktinis, jį kaip ar-chetipą vėlgi liudija ir lietuvių kalba. Štai žodis liemuo reiškia ne tik '1. kūno dalis nuo kaklo iki kojų; stuo-muo' arba '2. žmogaus kūno dalis tarp menčių ir klubų; talija', bet ir '3. medžio kamienas, stiebas' (LKZ VII 422). Panašiai stuomuo reiškia ne tik '2. kūno dalis nuo kaklo iki kojų, liemuo // žmogaus kūno dalis tarp men-čių ir klubų, talija', bet ir '8. medžio kamienas' ar ap¬skritai '9. antžeminė augalo dalis' (LKŽ XIII 1056, 1057). Jei medžio kamienas ar antžeminė augalo dalis prilyginama žmogaus kūnui virš kojų, tai kojos, supran¬tama, prilygsta šaknims. Žmogaus psichikoje jos tad at¬stovautų vadinamajai pa-sąmonei, t.y. ne-sąmoninga-jai, „požeminei" psichikos daliai. Bendru atveju turi¬me maždaug tokį vaizdą: apačioje, „po žeme" - visiš¬kas nesąmoningumas, pasąmonė; kildami kamienu nuo šaknų viršūnės link judame sąmonės augimo, sąmonė¬jimo kryptimi, pradedant pirmosiomis jos užuomino¬mis, paprasčiausiu jautrumu, išsišakojančių jausmais šir¬dyje, ir baigiant protu galvoje, apaugusiu mintimis lyg plaukų laja; o virš galvos, t.y. „danguje" nelyginant Sau¬lę, į kurią medis visomis jėgomis stiebiasi, teoriškai dar galime postuluoti lyg ir kokią „ant-sąmonę" kaip toles¬nio žmogaus psichinio ar dvasinio vystymosi traukos centrą bei perspektyvą.

Kaip kad žemėn kritusi medžio sėkla po kurio lai¬ko išleidžia daigą, būsimąjį kamieną, taip moters gim¬doje iš vyro sėkla apvaisintos kiaušialąstės išsirutulio¬jęs gemalas po kurio laiko gimsta ir toliau savarankiš¬kai auga kaip būsimojo žmogaus kūnas, o kartu iš visiš¬ko nesąmoningumo pirmąsyk nubunda, prasimerkia ir jo psichika. Tačiau dar prieš prasikalant laukan, daigas jau gyvena ir atitinkamai vystosi, auga po žeme. Kaip ir gemalas įsčiose, kaip ir psichika pasąmonėje. Štai ką, gretindamas Indijos jogų mistinę patirtį su šiuolaikinės embriologijos žiniomis, apie tai rašo žymus Vedų kul¬tūros tyrinėtojas F. Kuiperis: „Po to, kai apvaisinant 'pa-žadinama' gemalo gyvybė, visų pirma pradeda vystytis stuburo ir galvos smegenys. /.../ Todėl /.../ kaip tik stuburo smegenys laikytinos ant pirmapradžio kalno augančio medžio prenataliniu koreliatu". (Kalnas čia lyg ir atstoja motiną, kartu materiją, o medis ant kalno - iš jos „išdygusį" naujagimį, jos pagimdytą žmo¬gų, dvasišką būtybę.) Čia pat autoriaus patvirtinama ir žmogaus kūno dalių koreliacija su atitinkamomis psi-chikos funkcijomis: „galvos smegenys veikia kaip indi¬vido sąmonės 'sostas', o žemesnio, tarkim, filogeneti¬nio lygmens komponentus galima lokalizuoti apatinia¬me ašies gale". Toliau, remdamasis šiomis koreliacijo¬mis, tyrinėtojas atitinkamai interpretuoja vieną iš ker¬tinių indiškos kilmės mistinių mokymų, vadinamąją Kundalini jogą, kartu atremdamas ją į bendraindoeuropietiškų ar net apskritai bendražmogiškų archetipi¬nių vaizdinių pagrindą: „Šešių 'čiakrų' ir gyvatės Kundalinės doktriną galima suprasti kaip tam tikro intuity¬vaus žinojimo bei nesuskaičiuojamų kartų patirties re¬zultatą. Norint pasiekti galutinį išsivadavimą, jogui rei¬kia pažadinti apatiniame taške {Mūladhdra) miegančią Kundalinę ir priversti ją pakilti stuburu aukštyn. /.../ Žemutinė dalis Mūladhdra, pažodžiui 'šaknis laikanti vieta', remia visą stuburą (Meru) kaip žmogaus kūno ašį - nelyginant patį kalną Meru, t.y. kosmogoninę axis mundi. Pasaulio ašies ir stuburo paralelizmo idėją /.../ jogos tekstai iš tikrųjų visiškai patvirtina. /.../ Manyta, kad Pasaulio ašį atstojęs ir Buddho stuburas /.../. Taigi stuburo apačioje susirangiusi Kundalinė mena tą patį daugeliui kosmogonijų pažįstamą gyvatės prie Gyvy¬bės medžio vaizdinį".6 Pastebėkime, kad žmogaus ko¬jas prilyginus šaknims, apatiniame stuburo gale esantis dubens kaulas iš tikrųjų gali būti pavadintas „laikančiu šaknis", skr. mūld-dhdra-.

Taigi „akivaizdu, kad stuburą galima prilyginti Pa¬saulio medžiui".7 Kartu įsidėmėtina, jog ir lietuvių kal-boje stuburas, be įprastos reikšmės '1. per nugarą ei¬nanti pagrindinė skeleto dalis /.../', reiškia taip pat '2, medžio kamienas /.../' ar '3. augalo stiebas /.../' ir, be kita ko, '5. stulpas prie dūminės pirkios krosnies /.../' (LKŽ XIII 1006, 1007). Greta žmogaus kūno, kalno ir medžio kaip kits kito simbolių turime tad dar ir pirkią, t.y. trobą, namą. Štai ir namo langas daugelio tautų, pavyzdžiui, rusų tapatinamas su žmogaus akimi, o an¬glų kalbos žodis window 'langas' tiesiog etimologiškai aiškinamas remiantis senovės islandų vind-auga, pažo¬džiui 'vėjo akis'8, taigi yra ne kas kita kaip lango ir akies simbolinę tapatybę liudijantis keningas. Tačiau nenu-krypkime per toli į šalį.

Reikia pasakyti, kad sanskrito apeliatyvas (bendri¬nis žodis) kundalini pažodžiui reiškia 'susirangiusioji' ar 'besirangančioji'. Savo ruožtu lietuvių kalboje, atsi¬žvelgiant į veiksmažodžio angytis reikšmę '3. raivytis, r a n g y t i s' (LKZ I 137), atitinkamai galima suprasti daiktavardį angw- būtent „susi-angiusioji" (susirangiu-sioji) ar „besi-angančioji" (besirangančioji). Taigi sulig stuburo tapatumu medžio kamienui galima kalbėti ir apie indų „Kundalinės" bei lietuvių „angies" tapatumą semantinės motyvacijos požiūriu. Šį tapatumą, negana to, liudija ir kai kurie tradicinei lietuvių kultūrai bū¬dingi vaizdiniai, kaip antai „prie Luponių (Kužių apyl., Šiaulių raj.) alkakalnio senkapiuose vietoje kryžių bu¬vę medžio stulpai - moterims iš vinkšnų, vyrams - iš ąžuolų, su išpjautais Saule, Mėnuliu, žvaigždėm, gyva¬tėm. Ilgiausiai išlikęs ąžuolinis paminklas buvo apie 2 m. aukščio su apsivyniojusia karūnuota gyva¬te".9 Kaip matome, F. Kuiperio minėtas „intuityvus ži-nojimas", kylantis iš „nesuskaičiuojamų kartų patirties", nesvetimas buvo ir lietuviams.

Apie Saulę bei karūną dar kalbėsime, o dabar at¬kreipkime dėmesį į tai, kad „pats gyvatės pavadinimas, lietuvių tautosakos rinkėjo ir tyrinėtojo J. Elisono nuo¬mone, kilęs iš žodžio gyvybė -gyvata".10 Atsižvelgdami į būdvardžio angus reikšmę '3. gajus, sunkus užmušti' (LKŽ I 140), t.y. itin gyvas, ir angį rasime nejučia menant gają, gyvybinę energiją, būtent gyvatą. Sa¬vo ruožtu indų „apie kundalini/.../ kalbama sykiu ir kaip apie gyvatę, ir kaip apie deivę, ir kaip apie energiją".11 „Sulig radžia jogos {raja-yoga-) fiziologija, visa dvasinė energija susitelkusi ties apatiniu stuburo galu. Ši ener¬gija šiaip jau žinoma Kundalinės, 'susirangiusiosios', vardu, nors kartais ji vadinama tiesiog 'gyvatės galia'",12 būtent gyvata. Marijai Gimbutienei taip pat „žodis gyvatė aiškiai siejasi su gyvybe ar gyvata". Nega¬na to, jos manymu, ir „su žalčiu siejama dievybė yra ne kas kita kaip ši paslaptinga gyvybės jėga".13 Čia savai¬me ateina galvon ir senosios Lietuvos dūminėje pirkio¬je prie židinio, t.y. „pirkios stuburo apačioje" susirangiusio žalčio vaizdinys. Tačiau mūsų atveju, nagrinėjant žmogaus ir medžio ar augalo tarpusavio simbolizmą, itin įdomu pastebėti tai, kad daiktavardis žaltys savaime yra vienos šaknies su veiksmažodžiu želti pagrindine reikšme '1. a u g t i' (DLKZ 959)14, o „su žalčiu siejamos dievybės" vardas Žilvinas mena tokius žodžius kaip žilvis 'jaunas, nesubrendęs medis ,želvys '1. jaunas, nesuau¬gęs medis' bei '2. tvirtas žmogus' (DLKZ 959) ir pan. Prisiminkime, jog lietuvių pasakoje žalčių karalius, t.y. karūnuotas žaltys Žilvinas „susivinčiavojo" su Egle žalčių karaliene, kitaip sakant, apsivyniojo, apsirangė apie ją - nelyginant Rojaus gyvatė aplink Pažinimu, są¬mone tolydžio virstančios Gyvybės medį ar Kundalinė aplink jogo stuburą. Visa tai turint omeny, savaime su¬prantamas tampa ir medžio augimo, ir žmogaus gemalo, kūno bei jo sąmonės vystymosi simbolizavimas gyvatės, angies arba žalčio rangymusi, vyniojimusi stuburu aukš¬tyn. Ne be reikalo „bene plačiausiai Gyvybės medžio puo-šyboje paplitęs S raidės pavidalo ženklas, vaizduojantis žalčio ar gyvatės judėjimą" .15 Toks glaudus medžio ir žal¬čio ar gyvatės ryšys išties ryškus kalbant būtent apie Gyvybės- kone stačiai Gyvatės- medį.

Augant žmogaus kūnui, vystantis jo gyvybinėms ga¬lioms, kartu auga, vystosi, bręsta ir jo sąmonė, t.y. dva¬sia. Gyvatė Kundalinė, kaip matėme, irgi esanti būtent dvasinė energija. Paminėtinas čia ir lietuvių veiksmažodis gyvatoti 'gyventi', prie kurio žodyne duodamas šiuo požiūriu gan iškalbingas pavyzdys: „Ik dvasia kūne žmogaus g y v a t o j a" (LKZ III 369). Itin glau¬dų „gyvatos" ir „dvasios" ryšį liudija ir lietuvių kalbos žodis siela, kuris reiškia kartu ir '1. vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, jausmai, išgyvenimai, 2. religijoje - nemirtingas nematerialus žmogaus pradas, siejantis žmogų su Dievu; dvasia', ir '4. gyvybė, gyvata' (LKŽ XII518). Pasak Vytauto Mažiulio, lie¬tuvių siela, kaip ir prūsų no-seilis 'dvasia' bei rusų sila 'jėga', seniau bus reiškę būtent 'jėgą', tiksliau, „vitali¬nės (ir iš dalies psichinės) jėgos turėjimą",16 iš esmės būtent „dvasinę energiją" arba tiesiog „gyvą dvasią". Visa tai leidžia manyti, jog dvasia ir gyvata tėra vieno ir to paties dalyko skirtingos apraiškos: „virš galvos" turime įmenai dvasią, dvasią kaip tokią, kuri galvoje reiškiasi kaip „vidinis psichinis žmogaus pasau¬lis, jo sąmonė", širdyje - kaip „jausmai, išgyvenimai", o apskritai kūne - kaip jo „gyvybė, gyvata". Lyties or¬ganų srityje ta pati dvasia ar, tiksliau, siela, galima įtar¬ti, pasireiškia kaip sėkla, „kūniškasis dvasios pavida¬las", pajėgus „įkvėpti gyvybę" kitai kūniškai būtybei. Šia prasme įsidėmėtina atrodo ir lietuvių kalbos žodžių siela bei sėkla įtikima giminystė,17 patvirtinama galybės semantinių paralelių įvairiose indoeuropiečių kalbose, išsamiau aptartų kitur18 ir todėl čia nekartotinų. O sėk¬la, kaip žinome, reiškia ne tik žmogaus (vyro) '6. sper¬ma', bet ir '1. žiedinių augalų dauginimosi orga¬nas, grūdas', pvz.: „Ir medis iš mažos sėklelės užau¬go"; „Gale gryčios iš mažiutės skujos sėklelės išaugo didelė ir šakota eglė" bei pan. (LKŽ XII 327, 326). Vie¬no ir to paties žodžio vartojimas, kalbant apie žmogų ir augalą, medį, mūsų jau nebeturėtų stebinti. Taigi turi¬me bent tris lygiagrečius vaizdinius: 1) medžio sėkla, nelyginant dvasia vėjo kiek pablaškyta, panešiota, kren¬ta žemėn ir po kurio laiko išleidžia daigą, želmenį, žel¬vį, t.y. prasikala ir pradeda augti naujas medis; 2) žmo¬gaus (vyro) sėkla patenka į moters įsčias, apvaisina kiau¬šialąstę, ir gimdoje pradeda vystytis naujo žmogaus kū¬nas, gemalas, kuris po atitinkamo laiko gimsta = prasi¬kala ir nelyginant medis jau savarankiškai auga toliau; 3) spermatozoidui susijungus su kiaušialąste, moteryje, šiuo atveju simboliškai atstovaujančioje materijai, įsikūnija („materializuojasi") nauja dvasia, kitaip sa¬kant, pasaulyje atsiranda nauja gyvybė, ir pradeda „gy¬vatoti", vystytis nauja sąmonė.

Pastebėtina, kad ir pats žodis vystytis yra vienos šak¬nies suvyto,19 vyniotis, plg. pastarojo reikšmę '2. rangytis', pvz.: „Vyniojasi kaip žaltys" (DLKŽ 941). Taigi vys¬tymąsi kalba savaime apibūdina gyvatės rangymuisi aplink stuburą giminingu įvaizdžiu. Tą patį įvaizdį mena ir lotyniškos kilmės evoliucija - lot. evolūtio pažodžiui reiškia 'iš(si)vyniojimas' ir kyla iš veiksmažodžio (e)vol-vere '(iš)vynioti, (iš)vyti, (iš)sukti'. Taip išsivynioja, ėmusi aplink stuburą vytis, pirma jo apačioje susivijusi gyva¬tė. O vyniojimasis, vijimasis stuburu savo ruožtu mena ap-vijas arba, kitu tos pat šaknies20 žodžiu tariant, vai¬nikus. Prisimenant atitinkamą namo, trobos simboliką, reikia atkreipti dėmesį į žodžio vainikas reikšmę '8. rąstų eilė per visas keturias trobesio sienas, sankirtinys' (LKZ XVII913). Taigi tradicinis rąstų namas renčiamas („au¬ga") būtent vainikais, kurie „vejasi" aplink pirkios stu¬burą nelyginant gyvatė ar žaltys apie Gyvybės medį. Ta¬čiau šiuo atveju mums yra svarbiausia žodžio vainikas reikšmė '3. // medžio šakos, vienu lygiu išaugusios ap¬link kamieną', pvz.: „Medeliui išaugo antras vainikas" (LKZ XVII 913). Taigi medis irgi auga tarpsniais ar pakopomis - nuo vainiko prie vainiko, kasmet iš per¬nykščio vainiko lyg žalčio galvą iškeldamas naują želvį ir paskui jo viršūnėje išskleisdamas, „išvystydamas" nau¬ją vainiką. Ypač akivaizdus tokio augimo ir tokios me-džio sandaros pavyzdys būtų kaip tik eglė, jauna eglai¬tė, tarsi durte sudurta iš keleto vainikų ar žiedų. Vien-metis augalas, pavyzdžiui, gėlė koteliu remiasi tiesiog žemėn, o jo viršūnėje turi žiedą. Neatsitiktinai vainikas gali reikšti ir '6. gėlė'. Daugiametis augalas, kaip kad medis, yra nelyginant „daugiapakopė gėlė", kuri tik pir-mąsyk išauga tiesiog iš žemės, o paskui kasmet vis iš pernykščio vainiko ar žiedo. Atsižvelgtina ir žodžio žie-das dviprasmybė: tai ir 1 žiedas kaip minėtas '1. augalo dauginimosi organas', ir 2 žiedas kaip '2. koks nors ap-skritas daiktas' (DLKZ 963). Panašią dviprasmybę liu¬dija ir vainikas, be '6. gėlė', reiškiantis ir '9. kas nors turintis rato pavidalą, ratas' bei '15. tuščiaviduris skri¬tulys' (LKŽ XVII 913, 914). Pastarosios reikšmės, tu¬rint galvoje vainiko sąryšį su vyniojimu(si), vijimu(si), sukimu(si), tiesiog savaime suprantamos, į jas čia dė¬mesį atkreipėme tik todėl, kad vienoje ankstesnėje ci¬tatoje minėtas sanskrito žodis čakra- -vienas iš pagrin¬dinių vadinamosios Kundalini jogos terminų, žymintis atskirus Gyvatės rangymosi stuburu lygmenis ar pako¬pas, siejamus su atitinkamomis žmogaus kūno dalimis bei psichofiziniais ar tiesiog psichiniais „centrais", - pa-žodžiui reiškia būtent 'ratas, žiedas, apskritimas' ir, va¬dinasi, yra lietuvių vainiko sinonimas bei iš esmės se-mantinis atitikmuo. Juolab kad čiakros paprastai įsi¬vaizduojamos kaip skirtingo žiedlapių skaičiaus išsi-skleidę žiedai („lotosai").

Remiantis pradžioje minėta atskirų psichikos funk¬cijų simboline koreliacija su atitinkamomis žmogaus kū¬no dalimis bei žmogaus ir medžio simboline tapatybe, sielos vystymąsi iš materijon kritusios sėklos, kitaip sa¬kant, dvasinį augimą iš tikrųjų irgi galima padalinti ati¬tinkamais tarpsniais, lygmenimis bei pažymėti savotiškais „vainikais", „žiedais" arba „čiakromis". Kildami žmogaus stuburu nelyginant Gyvybės medžio kamienu aukštyn, pradėję apatiniu stuburo galu ties išeinamąja anga, visų pirma praslenkame pro čia pat, vos aukštė¬liau tesančius lyties organus, kur pirmąsyk atgyja dva¬sia, nors dar tik materialiu, sėklos pavidalu, paskui ker¬tame pilvo, širdies lygmenis ir, tarsi tiltu perėję kaklo slanksteliais, nuo liemens pasiekiame galvą, galvos sme¬genis, smegenų žievę, „sąmonės sostą" šiame pasauly¬je. Šitaip paranku vaizduotis ir sąmonės vystymąsi, są¬monėjimą. Visų pirma, su sėkla žemėn kritusi siela at¬siduria visiškoje materijos apsuptyje - visiško nesąmo¬ningumo būklėje. Čia sąmonė tebemiega pasąmonės įsčiose, tačiau čia ji pirmąsyk ir prasimerkia, gimsta bei pradeda vystytis, vyniotis, rangytis aukštyn, tolydžio bus-dama. Visų pirma, tai dar tik paprasčiausias jautrumas, pojūtis, beveik nesąmoninga juslė, geismas, alkis, kuris ilgainiui „sublimuojasi" į ištisą jausmų bei išgyvenimų įvairovę, pražįsta ištisa spalvų bei atspalvių vaivorykš¬te, kuria pakyla ligi gerklų ir čia pratrūksta, prakrykšta nebeužgniaužiamu širdies riksmu, pirmykšte daina, pa¬galiau kalba, kai, pasiekus galvą, galiausiai nubunda protas, mintis. Tai ir atskiro žmogaus sąmonė, auganti nuo čiakros prie čiakros nelyginant medis nuo vainiko prie vainiko; tai ir gyvybės rūšių evoliucija apskritai - nuo vienaląsčio dumblio, minkštakūnio bestuburio, tebeplū¬duriuojančio pasaulinio vandenyno įsčiose, iki ant kran¬to išsiropštusio alkano roplio, širdies šiluma sušilusio žin¬duolio ir galiausiai galvą stačiai iškėlusio žmogaus, homo erectus et sapiens. Atskiro žmogaus kūnas, beje, irgi dar įsčiose kartoja tas pačias gyvybės žemėje raidos pa¬kopas. Trumpai drūtai, Šri Aurobindo žodžiais tariant, ir „už išorinės rūšių evoliucijos iš tikrųjų vyksta būtent sąmonės evoliucija", ir kiekvieno iš „mūsų evoliucijos prasmė - tapti sąmoningais".21 O „gyvatė žemės rojuje -tai kaip tik simbolis tos evoliucionavimo jėgos, kuri iš¬traukia žmogų iš gyvuliškos palaimos" ir priverčia ne-rimti, smalsauti, pažinti, kentėti ir vystytis, augti. „Gyva¬tė - tai ir kosminės, ir individualios evoliucijos simbolis: kylamajai jėgai (Kundalinei) nubudus stuburo apačioje, kur ji miegojo susirangiusi nelyginant tikra gyvatė savo urve {kundalini ir reiškia 'susirangiusi'), jai kylant nuo centro prie centro, žmogus palaipsniui išsivysto iš įpras¬tos nesąmoningumo būklės į kosminę sąmonę".22

Kalbant apie indiškajai „Kundalini jogai" būdingų vaizdinių užuominas lietuvių kalboje, atskirai aptarti¬nas, beje, ir lietuvių kalbos žodis kaklas. Dalykas tas, kad jis yra visiškai tikslus minėto sanskritiškojo (N. sg., mase.) čakras etimologinis atitikmuo, kartu su Avestos čaxra-, graikų kiuklos 'ratas' (būtent „ciklas"), tocharų A kukai, B kokale 'ratai' bei kt. vedamas iš indoeuro¬piečių prokalbės šaknies *kųel-, žymėjusios apskritai 'su¬kimąsi)' bei su juo susijusį 'ratą'.23 Paprasčiausia, ži¬noma, tokį kaklo pavadinimą aiškinti jo sukinėjimusi kraipant galvą į šalis. Tačiau atsižvelgiant į tikrai įsidė¬mėtiną jo sutapimą su sanskritiškuoju čakras, bendra¬me kalbamų dalykų audiny kaklą galima būtų suprasti ir kaip vieną iš žmogaus kūno-medžio vainikų, galimas daiktas, kažkuo ypatingą vainiką, išlaikiusį senąjį ben¬drą „čiakros" pavadinimą arba, priešingai, davusį savo vardą visoms kitoms čiakroms jau Indijoje (kaklą lai¬kyti būtent vainiku padrąsintų ir prūsų kalbos žodis winsus 'kaklas', jei tik jį galima būtų vesti iš tos pačios ide. šaknies *ųei- 'sukti, vyti'24). Kaklas iš tikrųjų yra ypa¬tingas tuo, kad jis jungia du esminius žmogiškosios bū¬tybės polius - galvą ir stuomenį ar liemenį, simboliškai - būtent dvasią ir kūną, kosmologiniame plane atsto¬vaujančius atitinkamai dangui ir žemei. Pasak Platono, „bijodami šitaip suteršti dieviškąjį sielos pradą /.../, mir¬tingąją dalį (demiurgai) apgyvendina kitoje kūno bu¬veinėje, atskirai nuo dieviškosios dalies, o tarp galvos ir krūtinės, idant jas atskirtų, įstato kaklą tarsi kokį sąsiaurį ir ribą. Mat būtent į krūtinę ir vadinamąjį (kū¬no) liemenį jie įsodino mirtingąją sielą" (Timajas 69. e.).25 „Nemirtingoji siela", suprantama, apgyvendina¬ma galvoje (Timajas 44. d, e; 90. a).26 Galva, kaip žino¬me, talpina protą, mintį, tad likusiam kūnui kartu su širdimi, pilvu ir 1.1, galime priskirti visus, visokeriopus jausmus, pojūčius bei patį jautrumą apskritai. Būtent „penki jutimai" suvokime ir sudaro kūniškąjį, materia¬lųjį pasaulį, semiotiškai - signifikantą, o protas suvo¬kia prasmę, signifikatą (neatsitiktinai protas ir prasmė yra bendrašakniai žodžiai27). Signifikantas yra tarsi su¬vokiamo daikto ar reiškinio kūnas, o signifikatas - jo siela. Kaip kad kūno ir sielos ryšys yra žmogaus gyvy¬bės laidas, panašiai signifikanto ir signifikato jungtis negyvam daiktui lyg suteikia žadą, prabildo jį, paverčia prasmingu, bylojančiu, kalbančiu ženklu. Pagaliau ir pa¬ti kalba kaip ženklų sistema yra ne kas kita kaip garso (signifikanto) ir prasmės (signifikato) jungtis. Garsą su¬kelia iš krūtinės, iš kūno, iš apačios kylančio oro suvirpintos balso stygos, o burnos ertmėje jis artiku¬liuojamas, šitaip į jį įsiliejant iš galvos, iš viršaus nusileidusiai prasmei. Taigi kalba, žodis gimsta pusiau¬kelėje tarp galvos ir krūtinės, tarp galvos ir stuomens, kaip tik čia, kur yra kaklas. Neatsitiktinai šis žodis reiš¬kia ne tik T. kūno dalis, jungianti galvą su liemeniu', bet ir '2. gerklė, ryklė; balsas' (LKŽ V 91, 92). Rei¬kia pasakyti, jog dangaus ir žemės jungtį įkūnijęs Išga-nytojas Jėzus Kristus irgi yra būtent Gyvas Žodis. Turint galvoje sykiu ant medinio kryžiaus nukry-žiuoto Kristaus = ant Pasaulio medžio tarp dangaus ir žemės pakibusio Odino28 = Medžiu dangun lipančio šamano29 vaizdinius, kryžiaus skersinį, tiksliau, pačią stataus ir gulsčio skersinių kryžmą, kaip tik simbolizuo¬jančią dangaus (statinio) ir žemės (gulstės) jungtį,30 ir būtų galima prilyginti „kaklą" atitinkančiam Gyvybės medžio vainikui. Nes išties „būtent kryžius tiek struktūriškai, tiek istoriškai iškyla kaip Pasaulio medžio /.../ ir žmogaus vidurkis, kaip abiejų sykiu geometrinis žen¬klas".31 Kaklo srityje tarp galvos ir širdies simboliškai talpinamas ir tantrinio budizmo archetipinis Mokyto¬jas, Gurus, šiuo atveju vadinamas skr. vidyadhara- ,32 pažodžiui 'išminties laikytojas, nešėjas' (etimologiškai vydą darąs ar darantis). Induistinės tantros „Kundalini jogoje" kaklo čiakra vadinama „Išsivadavimo vartais".33 „Sakoma, jog prikelta Kundalinė keliauja stuburu aukš¬tyn pro šešis centrus, kol pasiekia septintąjį, smegenų centrą. Kirsdama aukštesniuosius centrus, ji sužadina atitinkamo laipsnio nušvitimą. /.../Ramakrišno žodžiais, ' /.../ Penktasis centras yra gerklėje. Tasai, kieno sąmo¬nė pasiekė šį centrą, /.../ visame kame girdi Dievą ir kalba su Dievu. /.../'".34 Ir taip toliau.

Taigi kaklas išties yra ypatingas, patį Dangaus ir Žemės ryšį (plg. rus. sviazj 'ryšys' bei sviazki 'balso sty-gos') žmoguje įkūnijantis vainikas, arba skr. čakras, o tai šiuodviejų - lietuviško bei sanskritiško - žodžių eti-mologinį tapatumą įgalina vertinti kaip dar vieną ati¬tinkamos dvasinės tradicijos Lietuvoje užuominą.
Grįžtant prie Medžio įvaizdžio, kaklą galima paly¬ginti su paskutiniu, aukščiausiu stuomens vainiku, lai¬kančiu „medžio galvą" - viršūnę. Pačią Gyvybės me¬džio galvą savo ruožtu gali atstoti viršūnėje tupintis paukštis, kartu simbolizuodamas į šias Dangaus ir Že¬mės jungtuves iš aukštybių atsklendusią Dvasią. Turint omeny minėtas medžio ir žalčio arba gyvatės sąsajas, panašią prasmę galima įžiūrėti ir paplitusiame archa¬jiškame tiesiog ant gyvatės tupinčio paukščio įvaizdyje. Be to, paukštis dažnai yra saulės simbolis. Štai „egip¬tiečių mite saulė, viena vertus, yra auksinis paukštis -sakalas, sklandantis danguje, o kita vertus, Dievo akis, saugoma šventosios gyvatės".35 Lietuviams saulę taip pat simbolizavo paukštis, pavyzdžiui, erelis arba gul-bė.36 Gyvybės medžio viršūnėje tupinčio paukščio vie¬toje irgi dažnai randame saulę arba žvaigždę. Prisimin-kime kad ir mūsų kalėdinę eglutę su spindinčiu rutuliu ar žvaigžde viršūnėje (beje, sovietinio laikotarpio pen-kiakampė „Kremliaus žvaigždė" ant Kalėdų eglutės -tik vienas iš tų įspūdingų sutapimų, liudijančių, kaip amžinieji archetipai prasimuša pro bet kokius ideolo¬ginius šarvus). Kita vertus, saulė gali būti suprantama ir kaip paties Medžio žiedas ar vaisius.37 Tokia dvipras¬mybė tik pabrėžia prigimtinio, pirmapradžio dvasios ir kūno, dangaus ir žemės vienio išsipildymą. Tarsi Medis pagaliau būtų užaugęs ligi pat dangaus ir viršūne pa-siekęs saulę, kurią, kita vertus, jis pats augdamas savo viršūnėje ir subrandino - ir tai yra tas pat. Kalbant apie Išsipildymą pasiekusį žmogų, prisimintina aplink Buddho, Kristaus ir kitų Išvaduotojų bei šventųjų galvas vaizduojama aureolė, arba ratas, vainikas, žiedas, o Kristaus - dargi ratas su stipinų-spindulių kryžiumi, t.y. būdingas saulės ženklas. Šis ratas aplink galvą ir yra ne kas kita kaip aukščiausias, stuomeniui = žemei nebe-priklausantis, bet jį praaugęs, pranokęs dvasios vaisius - dangiškasis vainikas, Karalystės karūna. Išties plg. žo¬džio vainikas reikšmes 'II. šviečiantis ratilas', pvz., „Sau¬lės vainikas" // 'aureolė apie šventųjų galvas' bei '7. mo¬narcho valdžios simbolis, karūna' (LKŽ XVII914,913). Arba, „Kundalini jogos" terminais kalbant, sahasrara-cakra-, pažodžiui 'tūkstantlapis (lotoso) žiedas'. Loto¬sas, arba lelija, čia išties išraiškingas simbolis, nes šio augalo šaknims slypint dumble, žemėje (nesąmoningo¬je materijoje), jo liemens gyvatukas nyro vandeny (sim¬bolizuojančiame žemiškąjį gyvenimą, įprastą buitinę są¬monę, „šio pasaulio" sapną), o žiedas nebepriklauso nei žemei, nei vandeniui, jis pražysta paviršiuje, virš van¬dens, t.y. pačiame „danguje", laisvos, išsivadavusios Są¬monės erdvėje. Būdinga, jog lietuvių ir „žalčių kara¬lius, ir gyvačių karalienė buvo įsivaizduojami esą visa¬žiniai, o jų žinojimo paslaptis glūdėjo auksu ir deimantais blizgančioje karūnoj e".38 Iš atitin¬kamų tautodailės pavyzdžių gal paminėtini „Kėdainių kaime (Sakių raj.) koplytstulpyje pavaizduoti du Žal¬čiai su kryžiais ant galvų. Koplytstulpio viršūnėje yra eglučių spinduliais apsuptas skritulys (saulė) /.../. Aukš¬taitijos prieverpstėse kartais Saulės skritulys apjuosia¬mas žalčiu ar gyvate. /.../ Vainikas ar vainikuotas skri¬tulys saugomas dviejų žalčių."39 Gyvatės ar Žalčio ka¬rūna simboliškai ir yra tas pats vandens paviršiun išsi¬rangiusiu lelijos gyvatuko iškeltas žiedas,40 vainikas ap¬link Išnirusiojo, Išsinėrusiojo, Laisvojo galvą, ta pati Žil¬vino apvytos Eglės viršūnėje pražydusi Saulė.

2. Psichologinė mistinė interpretacija

Žmogaus kūno ir jo sąmonės vystymosi sugretini¬mas slepia savy vieną prieštaravimą. Žmogus juk nuo pat gimimo (o gemalas - jau įsčiose) turi visą - tegu dar kurį laiką ir tebeaugantį - stuburą su abiem „ga¬lais", iškart visas kūno dalis ir netgi neproporcingai di¬delę galvą. Kaip tad galima kalbėti apie sąmonės augi¬mą „nuo stuburo apačios ligi galvos", jeigu ji jau nuo pat pradžių - galvoje? Tačiau kaip tik šis tariamas prieš¬taravimas ir užveda ant kelio, aiškinantis iš esmės sim¬bolišką tokio sugretinimo prigimtį, sąmonės, sąmonin¬gumo vystymąsi iš pasąmonės, iš nesąmoningumo vers¬damas suvokti ne kaip kaskart kažkokių naujų psichi¬kos funkcijų atsiradimą, o veikiau kaip jų subordinaci¬jos slinktį nuo centro prie centro, nuo vainiko prie vai¬niko stuburu aukštyn, galvos link.

Psichinių funkcijų subordinaciją bendrais bruožais gana taikliai apibūdina klausimas, ar žmogus valgo tam, kad gyventų ir mąstytų, ar mąsto ir gyvena tik tam, kad pavalgytų? Tie patys vainikai ar čiakros, tarkim, pilvas, širdis ir galva šiuo požiūriu gali sąveikauti labai įvai¬riai. „Kontrolinį akcijų paketą" žmogaus vertybių bei poreikių banke turintis vainikas iš esmės valdo visą žmo¬gumi vadinamą psichofizinę sistemą, tuo tarpu kiti, jam subordinuoti vainikai geriausiu atveju tėra pagrindinės gaidos obertonai, pagrindinės spalvos atspalviai, kara¬liaus palyda, tarnai arba, blogiausiu atveju, vergai, ro¬botai, bemaž negyvi automatai, kone mechaniškai te-atliekantys jiems „pavestas" funkcijas, tačiau nelemiantys nei veiklos tikslų, nei ištiso gyvenimo krypties.

Jeigu „kontrolinį akcijų paketą" turi, pavyzdžiui, pilvas, tai žmogaus širdis, jo jausmai bei išgyvenimai tėra pilvo būklės atspindys, o protas - tik įrankis pilvui pasotinti. Pilvą suvokiant materialių gėrybių, apskritai turto troškimo simboliu, prieš akis iškyla gan paplitęs, įprastas paveikslas žmogaus, kurio visi stipriausi išgy-venimai yra susiję su jo turtine padėtimi. Tokio žmo¬gaus protas išties tėra techninė priemonė turtui įsigyti bei padidinti, nelyginant kompiuteris, kuris gali veikti net labai išradingai, tačiau tik iš anksto užduoda pasi-pelnymo kryptimi. Net ir pats geriausias kompiuteris priklauso nuo įvestos programos. Si protą valdanti „pro-grama" iš esmės ir atspindi tikrąją sąmonės padėtį, nu¬rodo vyraujantį vainiką, arba čiakrą. Žmogus gali dirb¬ti iš pažiūros grynai protinį darbą, skinti vieną po kito mokslinius laipsnius, tačiau ne tiesiog pažinimo aistros vedinas, o tik siekdamas šitaip įsitvirtinti visuomenėje bei užsitikrinti pragyvenimą. Pridėjus dar lytinių orga-nų vainiko įtaką, paaiškės ir dažnai koja kojon su „pil¬vo reikalais" žengiantis geismas pasidauginti, įsitvirtinti palikuonyse (kuriuos irgi reikia maitinti) tiesiogine prasme arba, perkeltine, padaryti „gerą įspūdį", įtvir¬tinti savo vardą ir pan.

Tai, žinoma, supaprastintas paveikslas, tikrovėje sa¬vo vietą, o kasdienybėje savo laiką paprastai turi visi, įvairūs poreikiai, tačiau kaip tik minėta prasme akivaiz¬du, kad proto lavinimas - anaiptol dar ne sąmonės ug-dymas. Čia išryškėja ir atitinkamas skirtumas tarp va¬dinamųjų kultūros ir civilizacijos. Pagrindinis bundan-čios sąmonės, o kartu ir kultūros klausimas šiuo požiū¬riu būtų „kodėl?", „kam?", „vardan ko?", o protui nei, savo ruožtu, civilizacijai toks klausimas išvis nekyla, jiems čia viskas „savaime aišku", jiems terūpi žinoti „kaip?", t.y. know how. Klausimas „kodėl?", „kam ?" ar „vardan ko?" nejučia kėsinasi i „kontrolinį akcijų paketą", todėl žemiškam, ūkiškam „sveikam protui" yra netgi pavojingas. Šis klausimas, pakankamai nuoširdžiai ir atkakliai kildamas, išjudina asmenybės „surinkimo tašką", Karlo Kastanedos terminais kalbant,41 tarsi iš¬muša iš po kojų įprastą tvirtą pagrindą ir atveria glumi¬nančią netikrumo, neapsisprendimo, nežinojimo, ko iš tikrųjų nori, bedugnę. Ar ne todėl šio pasaulio gudrei¬vos taip aršiai ginasi, kiekviena proga pašiepdami ir ki¬taip paniekindami „tuščią filosofavimą"? Iš tikrųjų, kol asmenybės „surinkimo taškas" įsitvirtinęs viename vai¬nike, žmogus gali jaustis santykinai tvirtas, pasitikintis savimi, „magiškai saugus", nes jam atrodo, kad jis tvirtai „žino, ko nori". O sąmonei augant, kitaip sakant, „su¬rinkimo taškui" kylant į aukštesnį vainiką, neišvengia¬mas visų pirma didžiulis vidinis sutrikimas, įprastos orien¬tacijos gyvenime bei pasaulyje praradimas, kurį teatperka sielos gelmėje bręstanti aukštesnio lygio tvirtybė.

Panašiai nutinka, pavyzdžiui, įsimylėjus. Dar va¬kar žmogus „žinojo, ko nori" ir ramus sau „darė karje¬rą" arba tiesiog pinigus, o šiandien, žiūrėk, viskas susi¬maišė, susijaukė, ir jis ėmė neapdairiai elgtis, nepel¬ningai išlaidauti, gal net nedovanotinai lengvabūdiškai švaistyti taip nuosekliai užkaltą savo turtą. Reikalas tas, kad „surinkimo taškas" persikėlė iš pilvo į širdį, ir „kon¬trolinį akcijų paketą" perėmė jausmai. Dabar jau nebe jausmai tik atspindi turtinę padėtį, bet pats turtas, ma¬terialinės gėrybės bėra priemonė, juolab ne visada veiks-ni, patenkinti užvaldžiusį jausmą. Pilvas jau moka duok¬lę karaliui širdžiai, atnašauja auką ant širdies aukuro. Apie tokį žmogų sakoma, būk jis „pametė galvą", ta¬čiau galva čia niekuo dėta - ji paprasčiausiai irgi jau dirba nebe pilvui, o širdžiai. Alkis, turto troškimas pa¬prasčiausiai nebeužvaldo, nebeužkemša nebylaus lem¬tingo klausimo „kodėl?", „kam?", „vardan ko?" Prie¬šais šį klausimą dabar stoja širdis ir, reikalaudama atsi¬davimo, pasiaukojimo „vardan Meilės" (arba ydingu at¬veju, pridurkime, „vardan Neapykantos"), pakiša sa¬vus atspirties taškus, savitą „Gyvenimo Prasmę" bei ati¬tinkamą veiksmų programą.

Paprastai meilė po kurio laiko „materializuojasi" santuokoje, šeimoje, vaikuose, ir gyvenimas vėl „užsiakli¬na" tarp apatinių vainikų. Tačiau jeigu gyvatė pakanka¬mai stipriai rangosi aukštyn, ji gali ir nebenusvirti žemėn, bet kilti toliau ir atitinkamai kilninti žmogų, padaryti jį visų pirma „širdies riteriu" (pasaulyje tokia padėtis ne¬retai atsispindi kaip „nelaiminga meilė", „meilė be atsa¬ko"), paskui tiesiog „meilės apakintu" pasišventėliu, pa¬mišėliu ir galiausiai pražysti „meile Dievui" (indų bhak-ti-yoga-) bei tikrąja philo-sophia, t.y. Išminties meile.

Klausimo „kodėl?", „kam?", „vardan ko?" nebe-užčiaupia nei meilė, nei poreikis atsiduoti, pasiaukoti nebėra atsakymas. Pats Klausimas užvaldo širdį, ir žmo¬gus visa širdimi atsiduoda Pažinimui, įsimyli Pažinimą. Pažinti, suprasti, išsiaiškinti tampa svarbiau nei ko nors tik ilgėtis, trokšti, geisti, norėti, siekti, svarbiau nei my¬lėti ir valgyti. Skaitoma nebe tam, kad įgijus profesijai būtinų žinių ar tik prastumus laiką, ne dėl „bendro išsi¬lavinimo", įkvėptos knygos ir šventi raštai nebėra tik sustingusi ištikimybės malda, tik aistringi poteriai, -troškimas pažinti, suprasti, išsiaiškinti tapo tiesioginiu, nebesąlygotu, savaiminiu, stipriausiu poreikiu. Ben-draudamas žmogus nebeišsitenka „padoraus pašneke¬sio" rėmuose ar „savaime suprantamų" tiesų globoje, bet vis ima aiškintis ir aiškinti, klausinėti ir prieštarau¬ti, įsitraukia į neišbrendamas diskusijas bei ginčus. Gyvatė pasiekė kaklą. Jei anksčiau pokalbis tebuvo priemonė ką nors dalykiškai suderėti ar išreikšti bei patirti jausmus, tai dabar žodis įgijo lemiamą galią, tapo elgesio bei savijautos atskaitos tašku. Dėl žodžio galima badauti ir viską prarasti, žodžiu galima prisiekti ištikimybę ir išsižadėti, žodis gali uždrausti ir įsakyti, pakeisti gyvenimą. Nes dabar viskas priklauso nuo su¬pratimo, nuo žodyje įkūnytos prasmės.

Tačiau ilgainiui pradedama nutuokti ironiška žodžio dviprasmybė, ir prasmė palengva atsiskiria nuo žodžio. Beprasmiški ima atrodyti ginčai ir pokalbiai - nesibaigiantys, nieko giliau suvokti nebepadedantys plepalai. Vis mažiau beįkvepia viena kitą kartojančios arba neigiančios knygos. Kalba, regis, jau tik išblaško dėmesį, tik atitraukia protą nuo savaiminio susimąstymo, tiesioginio pažinimo. Prasmės ir pažinimo, pasirodo, visai nereikia siekti žodžiais, ieškoti žodžiuose, neišsemiamas Žinojimas persmelkia viską aplinkui, tarsi tvyro ore, kiekvienas daiktas, kiekvienas reiškinys atsiskleidžia kaip iškalbingas ženklas, simbolis, atskleidžia visa apimančią Prasmę. „Protas - tik viena iš Kundalinės apraiškų /.../. Prikeltoji galia pati savaime yra Sąmonė, tad pakylėta į viršutinį, smegenų centrą, ji suteikia Tik¬rąjį Žinojimą, pati virsta Aukščiausiąja Sąmone".42 Visa, kas pasaulyje tampa susiję sinchroniškais prasmin¬gais ryšiais, visas pasaulis atsiskleidžia kaip ištisas pras¬mių kaleidoskopas, kuriame vienas po kito kaip stebuk¬lingi sutapimai pražysta didžiai simboliškų situacijų žie¬dai. Visas pasaulis atsiskleidžia kaip ištisas į žmonių kalbą neišverčiamų Ženklų tekstas, tarsi vienas visa ap¬imantis, nuolat kintantis, gyvas Didysis Ženklas, gyvas Šventasis Raštas, Gyvas Žodis. Tatai gyvatos paliestas atgijo protas ir, liovęsis bet kam tarnauti, tapo pats sau atskaitos tašku. Prasmė - tai pati tikroji proto „juslė", pats proto „alkis" ir proto „meilė", tiesioginis proto po¬reikis, nesuvedamas į jokį kitą, todėl išsilaisvinus iš bau¬džiavos kitiems, žemesniems vainikams, jam nebereikia stengtis kaip nors save pateisinti, pagrįsti - galima lais¬vai, nevaržomai maudytis neišsemiamoje, nesuseikėjamoje prasmių versmėje. Prasmė, prasmės patyrimas -tai aukščiausias, tiesioginis tikslas, o visa kita - tik prie¬monės arba kliūtys. Maistas ir materialinės gėrybės svar¬bios tiek, kiek padeda užtikrinti sąmoningumui palankią būseną; jausmai reikšmingi tiek, kiek jie šią būseną pa¬laiko ir saugo lyg motina kūdikį savo glėby, o jeigu jaus¬mai ima šią būseną drumsti, juos vienareikšmiškai belie¬ka apgauti ar numalšinti; tikroji kalbos paskirtis - žo¬džiais sutvirtinti, įtvirtinti ir skleisti šią Pažinimui ir Pras¬mei atvirą, gyvą sąmonės būseną, o visa kita - tušti ple¬palai. Gyvenimas - tai tarsi viena ištisa Pamoka, laikas Pažinti ir Suprasti. Prasmė - tai pati proto būtis. Cogito ergo sum - 'galvoju, vadinasi, esu' - štai galvos kredo.

Ir vis dėlto kažko trūksta, kažko nesuprantamo, ta¬čiau esminio - Didysis Klausimas neduoda ramybės. Viskas truputį primena žaidimą „stiklo karoliukais". Nenuspėjamos prasmės bei požiūrio taškai keičia vie¬nas kitą, vienas kitą paneigia, ir ilgainiui viskas darosi labai netikra - lyg prieš akis slystanti vaizdajuostė, iliu¬zija, „maja", sapnas. Protas bet ką įprasmina ir perpras-mina, tačiau ir jis, pasirodo, nepajėgus atsakyti į šitą mirtiną „kodėl?", „kam?", „vardan ko?". Protas pra¬deda nutuokti, kad ir jis pats - dar anaiptol ne galuti¬nis, ne aukščiausias atskaitos taškas. Protas tarsi pa¬lengva prasiskiria, lyg minčių blakstienas pramerkda¬mas, ir pro jį lyg iš anapus žvilgteli kažkokia beprotiška Akis. Suvokus pasaulį kaip sapną, jame nebelieka Tik¬rovės. Tikrovė sapne - ne tai, kas sapnuojama, o tas, kas sapnuoja. Tačiau žmogui - kaip sapno dalyviui ir veikėjui - šis Vainikas nebepriklauso. Todėl, pratęsiant vieną ankstesnę citatą, čia galima būtų pasakyti, jog iš¬ties „kylant nuo centro prie centro, žmogus išsivysto iš įprastos nesąmoningumo būklės į kosminę sąmonę, o paskui, kai atsiveria viršugalvio centras, jis patenka į dieviškąją Saulės sąmonę".43 Kitaip sakant, „jogos vei-kaluose potenciali visa apimanti sąmonė, skendinti gi¬laus miego būsenoje, įsivaizduojama kaip žvilganti gy-vatė vardu Kundalini /.../ . Jogos užduotis - užauginti šią žvilgančią gyvatę, pakylėti ją iš apatinės srities į šir-dį, kur, jungdamasi su 'gyvybės kvėpavimu' prdna-, iš¬silaisvina jos visa apimanti prigimtis, o iš čia - į patį viršugalvį, iš kurio ji galiausiai išeina pro angą, vadina¬mą brahma-randhra- (Brahmano anga - D. R.). Kos-moso organizme šią angą atitinka saulės kiaurymė dan¬gaus skliaute",44 t.y. „dangaus momenėlis".

Saulė - nebe medžio dalis, ji spindi aukštai dangu¬je, nors būtent į ją, jos link medis stiebiasi ir auga, bū-tent ją kaip savo brangiausią vaisių brandina. Išsipildy¬mą kaip Medžio ir Saulės jungtį, kaip Saulę, pražydusią Medžio viršūnėje, galima įsivaizduoti tik didžiai simbo¬liškai. Kaip kad žmogus, sapne prisiminęs, jog sapnuoja, vis dėlto lieka sapne ir anaiptol nėra tas pats, kuris tuo metu, jį sapnuodamas, guli lovoje. Kita vertus, būtent tikrasis jis pats ir sapnuoja, todėl savotiška tapatybė tarp abiejų iš tikrųjų yra. Čia galima kalbėti apie simbolišką sapnuojančiojo kaip Tėvo ir sapnuojamojo kaip Sūnaus santykį, kiek Sūnus yra būtent Tėvo apraiška ir „su Tėvu yra viena". Šia prasme, virš vandens iškilusiai lelijos pum¬puro galvai pražydus visu tūkstančiu savo žiedlapių, iš¬ties pati dangiškoji Saulė gimsta ir sušvinta žemėje kaip tikras Saulės vaikas - paukštis, Šventosios Dvasios ba¬landis, nutūpęs ant galvos. Lyg paryčiais netikėtai pra¬merkus akį ir išvydus Didelę Šviesą spindint pro miega¬mojo langą. Net jei dar kuriam laikui ir užsimerki šypso¬damasis, švelniai sugrįždamas į savo nebaigtą sapną, ji jau nuolat spindi tavo sielos aky ir nebeleidžia visiškai užsimiršti. Taip žaltys, užsirangęs Eglės viršūnėn ir išvy¬dęs Saulę, staiga patiria ant pakaušio suspindus aukso karūną ir susivokia esąs Žilvinas, Saulės Sūnus.

Nė vienas medžio vainikas nebeturi „kontrolinio akcijų paketo", žmogus apskritai nebėra šio pasaulio „vertybių banko" akcininkas, o tebegyvena lyg iš iner¬cijos, jo vainikai sukasi lyg prisukto laikrodžio krum-pliaračiai, kol galutinai išsileis juos varanti gyvatos spy¬ruoklė - kol medžio viršūnėn užsirangiusi ir Saulėn gal¬vą iškišusi Gyvatė palengva sutrauks paskui save visą savo uodegą. Jis alksta ir valgo, myli ir kenčia, klausosi ir kalba, svarsto, galvoja, mąsto, tačiau visuose jo užsi¬ėmimuose vis mažiau jo paties, vis mažiau įtraukian¬čios gyvybės, ir medžio šakos palengva vysta, geibsta, kol vienąsyk šis visiškai nudžius ir kaip plikas stuobrys grius žemėn, sudūlės ir pavirs į dulkes - patekėjusiai Saulei sau laisvai švytint, šypsant ir juokiantis danguje.

IŠNAŠOS:

1. Jung C. G. The Basic Postulates of Analytical! Psychology // Modern Man in Search of a Soul. - N. Y., 1993. - P. 183.
2. Greimas A. J. Apie dievus ir žmones //Tautos atminties beieškant. -Vilnius-Chicago, 1990. - P. 27.
3. Фасмер M. Этимологический словарь русского языка. - Mocквa, 1986-1987. - T. 3. - C. 605-606, 607.
4. Tonopов B. H. Об одном архаическом индоевропейском элементе в древнерусской духовной культуре - *SVĘT -// Языки культуры и проблемы переводимости. - Mocквa, 1987. - C. 219.
5. The Principal Upaniyads / edited with introduction, text, transiation and notes by S. Radhakrishnan. - London, 1968. - P. 244.
6. Kёйпер Ф.Я. Труды по ведической мифологии. - Mocквa, 1986. - C. 137,138. Įžymios Vedų tyrinėtojos bei vertėjos T. Jelizarenkovos žodžiais, „gyvybės medžio (=pasaulio centrinio stulpo) prenatalinis koreliatas yra /.../ besivystančios stuburo smegenys, o tai analogiška mistinei anatomijai, kuria remiasi visa jogos teorija (gyvatei Kundali-nei kylant nuo apatinio stuburo galo iki viršutinio, jogas pasiekia visiš¬ką išsivadavimą, ir pan.)" (Елизаренкова Т.Я. Ф.Б.Я. Кёйпер: основные направления научного творчества // Ten pat. - P. 16.) Beje, „šešių čiakrų" sistema indų tradicijoje iš tikrųjų tapatinama su atitinkamo skaičiaus terasų kalnu (Meru), kuriuo kopiant aukštyn kartu artėjama prie atitinkamos plokščios geometrinės figūros (Šri Yantra). sudarančios šio mitinio Kalno pagrindą, centro (Sinha J. Tantra. The Search for Ecstasy. - London, 1993. - P. 108).
7. Kёйпер Ф.Б.Я. Min. veik. - P. 138,139. Apskritai „atsižvelgiant i tai, koks svarbus yra Pasaulio ašies prilyginimas stuburo smegenims, rei¬kia pridurti dar keletą žodžių. /.../ Taigi galima būtų iškelti klausimą, ar tik nėra tipologinio ryšio tarp stuburu aukštyn kylančios Kundali-nės ir Pasaulio ašimi dangun lipančio šamano" (ten pat. - P. 139,140).
8. Байбурин А.К. К описанию структуры славянского строительного ритуала//Текст: семантика и структура. - Mocквa, 1983. -C. 219.
9. Dundulienė P. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje. - Kau¬nas, 1994. - P. 76.

10. Bartninkas M. Senovės lietuviai. - V, 1993. - P. 69.
11. Eliade M. Yoga. Immortality and Freedom. - 1971. - P. 245.
12. Patanjali Yoga Sutras / Trans., comm. by Swami Prabhavananda and
Christopher Ishenvood. - Madras. - P. 115.
13. Gimbutienė M. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. - V, 1994.
- P. 39.
14. Karulis K. Latviešu etimologijas vardnica. - Rtga, 1992. - T. 2. - P. 548, 552; Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. - V, 1990. - P. 132, 154.
15. Dundulienė P. Min. veik. - P. 152. Be to, „lietuviškų margučių raš¬tuose medelio šakos neretai modeliuojamos kaip spiralėmis išsirangiusios gyvatės ar žalčiai ir išgražinamos ornamen¬tais, primenančiais šių gyvių odą", o „kartais Pasaulio (resp. Gyvybės-D. R.) medis auga tiesiai iš spirale susirangiusios gyvatės kūno. Šiuo atveju yra visiškai akivaizdu, kaip gyvatė palaipsniui transformuojasi į augalą. /.../Apie Pasaulio -Gyvybės medžio ir žalčio o-g y v a t ė s simbolių tarpusavio ryšį bei susipynimą (augalas-gyvis) liudija ir kiti tautodailės dirbiniai" (Ei-maitytė E. Žalčio-gyvatės simbolis lietuviškų margučių ornamen¬tuose. XIX a. pab. - XX a. I-oji pusė //Tautodailė IV. Lietuvių liau¬dies ornamentika. - V, 1994. - P. 79-80).
16. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai II. - V, 1981. - P. 220. - Past. 723.
17. Sabaliauskas A. Min. veik. - P. 101, 134. Beje, aukščiau pavartotas ir gal kam užkliuvęs lietuviškas prieveiksmis {menai, kaip ir [menui, iminai, reiškia 'įsakmiai, aiškiai' (LKŽ IV 66, 67) ir anaiptol nėra rusų UMenuo 'kaip tik, būtent' skolinys.
18. Žr. kad ir: Razauskas D. Liaudies kultūra // Liaudies kultūra. - 1996.-Nr. 5. - P. 9.
19. Sabaliauskas A. Min. veik. - P. 192.
20. Ten pat. - P. 129.
21. Сатпрем. Шри Ауробиндо или путешествие сознания.- Ленинград, 1989. - P. 98, 100.
22. Ten pat. - P. 267. Beje, žydų Kabaloje „Gyvybės medis"
(Otz Ch'im) - tai irgi stačias žmogus su penkiais „centrais" išilgai stuburo: 1) Malkuth ties pėdomis (papėdėje), atstovaujantis kūniškajai, materialiajai būčiai; 2) Yesod ties lyties organais; 3) Tifareth ties širdimi (meilės, apskritai jausmų centras); 4) Daath ties gerkle ar kaklu ir, galiausiai, 5) Ketlier - tarsi ketera, karūna ar vainikas virš galvos. Šie Kabalos „centrai" savo ruožtu mėginami sieti su indų tradicijos čiakromis (Sinha I. Min. veik. - P. 99).
23. Fraenkel E. Litauisches etymologisches W6rterbuch. -Heidelbcrg - Gottingen, 1962. - P. 205; Karulis K. Min.veik. - P. 370; Sabaliauskas A. Min. veik. - P. 143; Tonopoв B. H. О ритуале. Введение в пррблематику//Архаический ритуал в фольклорных и раннелитературных памятниках.- Mocквa, 1988. - P. 49; irkt. (Nenurodydami priežasčių, tuo abejoja: Būga K. Rinktiniai raštai. - V, 1959.-T. 2. - P. 245.; Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologinis žodynas. - V,1993. - T. 2. - P 157.) Šiaip jau kiekviena čiakra kalbamoje indų sistemoje turi savo geometrinį simbolį (kvadratas, pusmėnulio „valtelė", aukštyn nutaikytas trikampis, apskritimas ar žiedas ir taškas), ir būtent kaklo simbolis yra apskritimas arba žiedas, ratas (Sinha I, min. veik. - P. 105, 106), sanskritiškai čakras.
24. Literatūroje šiuo klausimu nemaža painiavos. Štai A. Sabaliauskas, remdamasis K. Būga, pr. winsus 'kaklas' sieja su ide. *ang'h- 'ankštas' šaknies žodžiais (Sabaliauskas A. Min. veik. - P. 144), o K. Būga - su liet. vyža, vyžti 'pinti (vyžas)' (Būga K. Min. veik. - P. 655), kuriuos K. Karulis savo ruožtu nurodo esant bendrašaknius su lat. vlt 'vyti', taigi ir su liet. vyti bei vainikas, arba bent jau kilusius iš giminiškos šaknies ide. *uen- (Karulis K. min. veik. - P. 543), vėlgi anot K. Būgos (Būga K. Min. veik. - P. 326.). Ir t.t.
25. Platonas. Timajas. Kritijas. - V, 1995. - P. 126.
26. Ten pat. - P. 86, 156.
27. Sabaliauskas A. Min. veik. - P. 98.
28. Tonopoв B. H. Крест// Мифы народов мира. - Mocквa, 1994.-T. 2. - C. 13.
29. Мелетинский Е.М. Иггдрасиль// Мифы... - T. 1. - C. 478, 479; Мелетинский Е.М. Один// Мифы... - T. 2. - C. 241, 242.
30. Becker U. Simbolių žodynas. - V, 1995. - P. 122.
31. Tonopoв B. H. Min. veik.-P 12.
32. The Tibetan Bookof the Dead/Transl. from the Tibetan with Comm.
by Francesca Fremantle and Chogyam Trungpa. - Berkeley and Lon-don, 1975. - P. 34.
33. Avalon A. The Serpent Power. - 1918. - R 122.
34. Patanjali Yoga Sutras. - Ten pat.
35. Дъяконов И.М. Архаические Мифы Востока и Запада. -Mocквa, 1990. - C. 44.
36. Barlninkas M. Min. veik. - P. 79.
37. Žr. kad ir: Vaitkevičienė D. Saulės sodai // Liaudies kultūra. - 1997.-Nr. 1. - P. 27-35.
38. Bartninkas M. Min. veik. - P. 79. Dėl karūnuotos gyvatės ir jos karūnoje slypinčio žinojimo tautosakoje žr.: Sužeistas vėjas. Lietuvių liaudies mitologinės sakmės / Sudarė Norbertas Vėlius. - V, 1987. - P. 56-61. Įsidėmėtina sakmės ištrauka: „Kažkur buvo toks burtininkas, kad galėjo sušaukt gyvates. Kartą prišaukė jis daug gyvačių. Ir atėjo viena tokia didelė, graži ir su karūna. Tai ji prie šito žmogaus burtininko prišliaužė, apsivyniojo apie jį ir galvą padėjo ant peties" (ten pat. - P. 59). Kita vertus, sakoma, jog gyvatės apsivyniojusios apie medį vaikuojasi (ten pat. - P. 63), t.y. neša savo subrandintą vaisių. Galima manyti, kad šitas „vaisius" šiuo atveju ir yra būtent Žinojimas (ar Nušvitimas).
39. Dundulienė P. Lietuvių liaudies kosmologija. - V, 1988. - P. 82.
40. Štai sateakra-nirupana tantroje Kundalinė, be kita ko, sakoma esanti „liekna kaip lotoso stiebelis" (Sinha I. Min. veik. - P. 100).
41. Кастанеда К. Сила Безмолвия: дальнейшие наставления Дон Хуана. – Самиздат, 1987. -C. 11, 12, 59, 60, 80, 87 ir kt.
42. Avalon A. Min. veik. - P. 232.
43. Сатпрем - Ten pat.
44. The Principal Upaniyads. - P. 76.
ABREVIATŪROS:
DLKŽ - Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. - V, 1972.
LKŽ - Lietuvių kalbos žodynas. - V, 1956-1995. - T. I-XVII.
SŽ - Sinonimų žodynas. - V, 1980.
THE TREE OF LIFE
Dainius RAZAUSKAS
First of all the author's attention is paid to the hints on the symbolical identity between the tree and the man in the Lithuanian language itself. Then the author reminds of the archaic symbolic of the Hindu „Kundalini yoga" revealed by the famous specialist of the Veda Kuiper: yogin's vertebral column is equal to the World or Life Tree with the snake going round up the Tree. The ethimological ties between the Lithuanian words indicating the snake and the words indicating the vitality that correspond to Kundalini traditionally interpreted as the vital energy are shown. Thus, the snake twining round the tree, i.e. the vertebral column, is the growing vitality in man, the symbol of man's inside and outside advance. Moreover, the tree grows up by certain steps, from one crown to another. In the šame way „six čakras" mentioned by Kuiper and characteristic of the Kundalini yoga corresponding to six psycho-physical centres located along the vertebral column, can be understood. These centres in their turn are related to the corresponding organs of the body (such as buttocks, sexual organs, the stomach, the heart, the neck and the forehead) and their possible symbolics. So, as the snake goes up the tree from its lower centre to the upper centre, the man's vital power develops from the absolute unconsciousness (buttocks) through the sexual passion (sexual organs), hunger (stomach), the warmth of the heart (heart), and at last the voice, the ability to speak (neck), into the consciousness (fore¬head) that is worthy of the name of h o m o s a p i e n s.
Finally, the seventh centre which is to be over the head may symbolize the perspective of the further advancing of the consciousness and the further spiritual development. It may substantiatedly be called the „divine consciousness" or so.
The author also points out the instances from Lithuanian folklore and folk art that testify to the fact that such images were important in the world conception of the ancient Lithuanians, and he thinks that these images have the common ar¬chaic background in Lithuania and India and they must be investigated more thoroughly. The author's attention is paid to the ethimological identity of the Sanskrit word čakra-and the Lithuanian word kaklas (neck) by the way.
At the end of the article the „psychological - mystical" model of the consciousness advancing from centre to centre, based on different possible subordination of man's interests and the corresponding centres, is suggested.

Liaudies Kultūra
1997.Nr.6, P. 11-19

 

Populiariausi