background

LHPA

Dainius Razauskas "Paukštis lietuvių dvasinėje tradicijoje"

Dainius Razauskas

 

"Paukštis lietuvių dvasinėje tradicijoje"

 


Pradžia

Šiuolaikinės kognityvinės lingvistikos jau įrodyta, jog konkrečios reikšmės žodžiai – išorinio, fizinio pasaulio daiktų, juslinių patyrimų, kūno judesių ir t.t. pavadinimai – kalboje nuolat yra linkę virsti abstraktesnių sąvokų metaforomis, savo ruožtu bene visos žmogaus abstrakčios sąvokos, juolab kalbančios apie vidinį, psichinį, dvasios pasaulį, yra (akivaizdžios arba užmirštos) metaforos 1. Tai ir ne nuostabu: juk vidiniame, dvasios pasaulyje nėra į ką tiesiog besti pirštu ir parodyti, todėl tenka eiti aplinkiniu keliu – kalbėti per aiškiai matomų, lengvai pirštu parodomų dalykų analogijas.

Metafora yra ir pati dvasios sąvoka. Lietuvių daiktavardis dvasia pirmiausia reiškia „kvėpavimas, atsikvėpimas; iškvepiamas ir įkvepiamas oras“ ir tik paskui „vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, protavimas“ ir pan., o tos pat šaknies veiksmažodis dvasuoti, kaip ir dvėsuoti – tiesiog „(sunkiai) kvėpuoti, alsuoti“. Tos pat šaknies dvėsti „gaišti, stipti“ iš esmės reiškia „išleisti dvasią, iš-kvėpti“, ir priešingai: į-kvėpti, pažodžiui „įtraukti į plaučius oro“, įgyja reikšmę „sužadinti jausmą, protą, norą“, įkvėpti dvasią – „suteikti gyvybę, gyvą padaryti“, iš čia ir į-kvėpimas kaip gyvybinių jėgų antplūdis bei dvasios pakilimas 2. Panašiai kitose kalbose: štai lotynų spiritus „dvasia“ konkrečiai yra tiesiog „oras“ ir „kvėpavimas, įkvėpimas, atodūsis“, iš veiksmažodžio spirare  „pūsti, kvėpti, kvėpuoti“, iš čia ir in-spiratio „įkvėpimas“; rusų дух „dvasia“ remiasi veiksmažodžiu в-дохнуть „į-kvėpti“, вы-дохнуть „iš-kvėpti“, čia ir с-дохнуть „pa-dvėsti“, ir в-дохновение „į-kvėpimas“, ir vėlgi воз-дух „oras“. Nes oras yra kaip tik tai, kuo mes kvėpuojame, taigi sudaro mūsų „dvasią“.

Kita vertus, oras užima visą erdvę tarp žemės ir dangaus, po kurią skraido paukščiai. Negana to, jie skraido būtent atsisipirdami sparnais į tą patį orą. Taigi paukštis kone savaime tampa pagrindu atitinkamai dvasinei metaforai. Vaizdžiai tariant, kaip po fizinį orą skraido fiziniai paukščiai, taip po „dvasinį orą“, dvasią, dvasios erdvę lakioja „dvasiniai paukščiai“.

Pagrindinė skiriamoji paukščio ypatybė – sugebėjimas skristi, lakioti po orą – yra akivaizdus atitinkamų dvasinių metaforų pamatas: mes kalbame apie dvasios skrydį, polėkį, pakilimą ir panašiai. Savo ruožtu šį sugebėjimą laiduojantys paukščio požymiai – sparnai, plunksnos – tampa žmogaus dvasinio gyvenimo, dvasingumo metaforomis, sugebėjimo „dvasioje skristi“ ženklais.

Paukščio sparnai, plunksnos – „dvasios skrydžio“ ženklai

Paukščio sparnai, paukščio plunksnų drabužis ar tik pritaisytos prie apdaro kelios plunksnos – visame pasaulyje žinomi simboliai, žymintys sugebėjimą dvasiškai skristi, ar skraidyti po dvasios erdvę. Kadangi šį sugebėjimą gali turėti tiek dvasinės būtybės, tiek atitinkamas dvasines kvalifikacijas turintys žmonės, taip ir sparnai bei plunksnos gali būti vaizduojami tiek su vienais, tiek su kitais. Tai, pavyzdžiui, ir krikščioniškų angelų sparneliai, ir senovės graikų Hermio sparnuoti sandalai bei kepurė, ir Šiaurės Amerikos indėnų žynio bei vado plunksnų apdarai, ir Sibiro šamano iš plunksnų pagamintas ar tik plunksnomis puoštas drabužis, ir t.t. Štai ir senovės skandinavų vyriausiojo dievo Odino žmona Frėja turėjo sakalo plunksnų apdarą, kurį pasiskolinęs ir apsivilkęs Lokis nuskrenda į šiaurėje plytinčią milžinų šalį ir iš ten parneša milžino pagrobtą poezijos dievo Bragio žmoną Iduną 3. Kaip paskui pamatysime, ir poezijos pasirodymas čia yra toli gražu ne atsitiktinis.

Paukščio sparnuose bei plunksnose slypinti „skrydžio galia“ gerai žinoma ir Lietuvoje. Štai vestuvinėje dainoje jaunamartė svajonėse (irgi dvasioje) į tėviškę sugrįžta štai kaip:

Aisiu į girelę
Pas margą gegelę,
Passkolinsiu sparnelius
Ir raibąsias plunksneles.
Lėksiu pas tėtušį,
Pas baltą matušę
In vyšnelių sodelį,
In rūtelių darželį…

Kitame variante:

Tai kad aš žinočiau
To margo geneli,
Paprašyčiau sparnelių
Ir margųjų plunksnelių.
Aš skrisčiau nuskrisčiau
Močiutės dvarelin…

Tas pat pasakose. Štai Jonukas, sprukdamas nuo raganos, įsilipa į medį, o ragana prisiveja ir jau kirs medį. Tada Jonukas ėmė šauktis pagelbos, sakydamas: „Visi paukšteliai, kurie čion čiulbaujat, nuleiskite man po plunksnelę, sumeskit, susimildami, po plunksnelę.“ Štai pradėjo paukščiai lėkt – sumetė jam po plunksnelę. Ir kaip jau medis pradėjo lūžt, tuokart Jonukas su tomis plunksnomis pasimosavo ir nulėkė . Kitame variante gulbės sumetė jam po plunksną, jis, tom plunksnom apsikaišęs – purp ir išlėkė ir parlėkė pas tėvą .

Šiame kontekste ypač paminėtinos Lietuvos „raganų plunksnos“, žinomos iš XVII–XVIII a. raganų bylų.

Pirmiausia reikia priminti, jog vienas iš būdingų raganos požymių apskritai buvo sugebėjimas skraidyti. Štai 1666 m. rugsėjo 11 d. teismo kaltinime valstietei Elžbietai Viržukienei iš Payžnio k., Padievyčio apyl., rusėnų kalba sakoma: Которую тую чаров’ницу не тол’ко сам жалоб’ливы пан Конопин’ски видел летечы, але деи много людеи, суседы через тот выш’менены час бачыли „O tą raganą ne tik pats ponas Kanapinskas matė skrendančią, bet esą daug žmonių, kaimynų tai aukščiau nurodytu laiku matė“ .

Pažymėtinas 1680 m. kovo 15–22 d. teisme raganavimu apkaltintos Raulių dvaro šeiminykštės Zuzanos Šlekinienės prisipažinimas, užrašytas lenkiškai: Ktore te osoby powiadała, yz sie zletywaią, w sroki przemieniwszy, pod Orzwilkiem na gurę nad rzeką Szołtuną, a tego lata przeszłego razow pięc zlecieli sie na pomienioną gurę, ciała swe zostawiwszy na mieyscach swych zwykłych, mianowicie Budrecki sam y Budrecka sama, trzecia Łukowiczowa na bagnach tamze niedaleko domow swych numgolskich, w koncu gaiu j. m. pana Hołowina. A gdy trzeba leciec, na te mieysce przyidą […] y tak, ciała zostawiwszy, sroką poleci kozda osoba z nich. Tak i inne mieysca maią, i tym sposobem czyniąc lecą. A ja, Zuzanna, do ruczaiu pod dworem pana swego, do ogrodu gdy przyidę, […] na tym mieyscu ciało zostawiwszy, sroko polecę „Sakė, kad tie asmenys, pasivertę šarkomis, sulekiantys į kalną prie Šaltuonos upės ties Eržvilku, o šią praėjusią vasarą buvo sulėkę ant minėto kalno penkis kartus, palikę savo kūnus įprastose vietose. Būtent pats Budreckas ir pati Budreckienė, trečioji Lukavičienė ten pat raiste, netoli nuo savo numgališkių namų, jo malonybės pono Golovino miškelio gale. O kai reikia skristi, ateina į tą vietą; […] ir taip, palikę kūnus, kiekvienas iš tų asmenų skrenda šarka. Turi taip pat ir kitas vietas, ir šiuo būdu darydami lekia. O aš, Zuzana, kai ateinu į sodą prie upelio, […] toje vietoje palikusi kūną lekiu šarka“ . Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad raganos skraido palikusios kūnus. Tuo akivaizdžiai pabrėžiama, kad „šarka lekia“, t.y. kaip paukštis skrenda, būtent raganos dvasia, kad ir kaip tai dabar suprastume. O su galimybe tai suprasti labai netikėtai dar susidursime.

Taigi raganos, palikusios kūnus, skraido pasivertusios šarkomis, šarkų pavidalu, arba kaip šarkos. Kitąsyk tai mena pati kaltinamųjų pavardė. Štai 1726 m. birželio 12 d. teisme raganavimu buvo apkaltinti Darsūniškio miestelio gyventojai Juozapas Šarka su žmona. Byloje rašoma: Na ktorą gdy naypierwey samą Szarkową mistrz wziąwszy według zwycziu, nalazł we włosach na głowie jey srocze piora z ogona y przyniosł na stoł sądowy, kędy konfessata była „Paėmęs tardymui pirmiausia pačią Šarkienę, budelis pagal paprotį jos galvoje, plaukuose, rado plunksnų iš šarkos uodegos ir padėjo ant teisėjų stalo, kur vyko tardymas“ . Kaip matome, raganos skraidymas įrodomas jos galvoje „pagal paprotį“ ieškant paukščio plunksnų. Kitaip sakant, paukščio plunksnos žmogaus galvoje laikomos tiesioginiu jo sugebėjimo skristi įrodymu.

„Sparnų“ ir „dvasios skrydžių“ gausu ne tik lietuvių tautosakoje bei istorinėse raganų teismų bylose, bet ir autorinėje poezijoje. Kol kas bus gana paminėti Maironį:

Veltui ilgis, nerimsta iškentėjus dvasia;
Nor padangėmis skleisti sparnus, –
Kūnas riša ją pančiais ir nedora valia
Nekalčiausius apskundžia sapnus .

Kitame eilėraštyje Maironis vėl klausia:

Ko gi trokšti, nesoti dvasia?
Paslaptingais sparnais kur lakioji? .

Taigi sparnai bei plunksnos visuotinai, būdingai mena ir žymi „dvasios skrydį“, kad ir kaip – tiesiogiai ar tik poetiškai – jis būtų suprantamas.

Sparnuotas protas, skrajūnės mintys

Sparnų, plunksnų bei dvasios skrydžio metafora žinoma toli gražu ne tik archajinėse religijose, mitologijoje bei poezijoje, bet ir Vakarų racionalaus mąstymo bei mokslo lopšiu laikomoje senovės graikų filosofijoje.

Štai kaip apie gimsiančio žmogaus sielos įsikūnijimą Sokrato lūpomis kalba Platonas („Faidras“ 246.c): „Būdama tobula ir sparnuota, siela skrajoja aukštybėse ir tvarko visą pasaulį, o numetusi sparnus ji blaškosi tol, kol atsitrenkia į ką nors kieta, ir tuomet ten įsikuria, gavusi žemišką kūną“ . Taigi įsikūnydama siela sparnus, dvasinio skrydžio galią, praranda. Tačiau imdamasis mąstyti, filosofuoti žmogus vėl gali atgauti savo sielos sparnus, tik Platonas perspėja (249.c), kad „sparnus iš tiesų įgyja tiktai mąstymas filosofo“ , taigi filosofinis mąstymas, o ne šiaip koks buitinis protavimas.

Ir tokie įvaizdžiai senovės graikų filosofijoje yra anaiptol ne atsitiktiniai, bet iš esmės jai būdingi. Štai neoplatonikas Filonas Aleksandrietis apie filosofus urmu sako: „…savo mintimis jie keliauja su mėnuliu, saule, kitų klajojančių ar fiksuotų žvaigždžių apsisukimais; jų kūnai, be abejonės, lieka ant žemės, bet jie suteikia savo sieloms sparnus, kad pakildamos į eterį jos stebėtų jame esančias galias“ (Hadot 2005, 241). Taigi filosofų sparnuotos sielos „keliauja mintimis“, kūnus tuo tarpu palikusios ant žemės, – visai taip pat, kaip minėtos lietuvių raganos. Skirtumas tik tas, kad jos už tai buvo persekiojamos ir griežtai baudžiamos. Tiesa, prisiminus, kad antikos filosofinės minties židinį – Atėnų Akademiją krikščionys uždarė, o filosofus išvaikė, šio skirtumo irgi nelieka.

Kitame pasaulio krašte panašiu laiku atitinkamą „paukščio“ įvaizdį pasitelkia senovės indų „Čhandogja upanišada“ (VI.8.2) ir podraug vėlgi susieja jį su dvasia tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme – būtent su protu ir kvėpavimu: „Kaip paukštis, pririštas saitu, į vieną, kitą pusę pasiblaškęs, tačiau neradęs, kur nutūpti, tupia ten, kur pririštas, taip, mano mielas, ir šis protas, į vieną, kitą pusę pasiblaškęs, tačiau neradęs, kur nutūpti, tupia kvėpaviman. Nes protas yra pririštas, mielasis, prie kvėpavimo“ .

Šiaip ar taip, ir senovės graikų filosofų sparnuotos sielos skraidė mintimis, mąstydamos, ir upanišadose paukščiui prilyginamas būtent žmogaus protas.

O štai atitinkami budizmo įvaizdžiai mena nušvitusį protą, aukščiausiąją sąmonę, sąmoningumą kaip tokį. Paties Budos žodžiais, kaip kad juos pristato budizmo „evangelija“ vadinama „Dhamapada“, išmintingieji, nubudusieji (VII.3) „atsargų nekaupia, maitinasi saikingai, jų prieglobstis – nesąlygota, neribota laisvė. Jų kelią, tarsi paukščių erdvėje, sunku suvokti“; nors suprantama, kad tik (XIII.8) „nedaug pasiekia dangų, išsinėrę – lyg paukščiai iš raizgų“ .

Įdomu, kad būtent žmogaus protas vaizduojamas sparnuotas rusų mįslėje (kur jis dargi priešpriešinamas dvasiai): Ни тело, ни дух, а с крыльями вокруг, к кому полечу, как раз научу „Ne kūnas, ne dvasia, o sparnuotas, pas ką nuskrisiu, kaip mat pamokysiu“ = разум „protas“ .

Protą su paukščiu, paukščio plunksnomis sugretina ir lietuvių prežodis: Paukštį plunksnos gražina, o žmogų – protas .

Metafora puikiai žinoma ir lietuvių poezijoje. Štai Justinas Marcinkevičius:

Nors nieko nėr tiesaus
ir nieko nėr be skausmo,
bet mintį kaip sparnus
mėginame ištiest .

C. G. Jungas tokius duomenis iš kuo įvairiausių senųjų bei šiuolaikinių šaltinių trumpai drūtai apibendrina: „Paukščiai – tai mintys ir minties skrydis. Paprastai šitaip vaizduojamos fantazijos ir intuityvios idėjos (sparnuotas Merkurijus, Morfėjas, genijai, angelai)“ . Sąmoningos, sutelktos mintys, filosofinis mąstymas ir  netgi nušvitęs protas, kaip matėme, – irgi.

Dvasios paukštis krikščionybėje

Bene ryškiausias krikščioniškas dvasios paukščio ir, vadinasi, dvasinio skrydžio pavyzdys, nekalbant apie minėtus sparnuotus angelus, – tai Šventąją Dvasią vaizduojantis balandis. Apie jį sužinome iš paties pirminio krikščionybės šaltinio – iš Evangelijų, pasakojant apie Jėzaus krikštą Jordano upėje: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: ‘Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi’“ (Mt 3.16–17).

Iš esmės Jėzus ir tampa Dievo sūnumi būtent tada, kai ant jo, ar į jį, nusileidžia ši Dievo dvasia = „nutupia paukštis“. Ir šia prasme jis pats tampa „sparnuotas“, nes įgauna „dvasios paukščio“ savybių, iš esmės pats savo dieviškąja, dvasine prigimtimi tampa „paukštis“.

C.G. Jungas prisiminimuose apie savo vaikystę pasakoja: „Motina mane buvo išmokiusi vienos maldelės, kurią kiekvieną vakarą turėdavau sukalbėti. Mielai tai darydavau, nes ji man suteikdavo tam tikrą paguodą neaiškių nakties pavojų akivaizdoje:

Breit aus die Flügel beide,
O Jesu meine Freude…    O, Jėzau, džiaugsme mano,
Sparnus išskleiski savo…“;

taigi, pažymi Jungas, Jėzus „turėjo sparnus lyg koks paukštis“ .

O štai tą patį Kristaus-pukščio vaizdinį menanti lietuviška tradicinė Velykų oracija, lalauninkų sakoma prašant kiaušinių:

Anksti nedėlios rytelį Sauliutė tekėjo, Panelė Švenčiausia po dangų vaikščiojo, savo sūnelį už rankos vedžiojo. Davedė in mėlynas marias. Pas tas marias trys grabai, pas tuos grabus žydi trys lelijos. Iš tų lelijų išlėkė paukštelis – tai ne paukštelis, o Dievo Sūnelis. Aleliuja, aleliuja, amen .

Taip pat pažymėtina, kad ši lietuvių velykinė oracija sakoma kaip tik prašant kiaušinių.  Nes kiaušinis, be jau aptartų sparnų ir plunksnų, – tai dar vienas būdingas paukščio požymis, turintis ir atitinkamą dvasinię simboliką .

Kiaušinis – dar vienas „dvasios paukščio“ požymis

Kiaušinio dvasinės simbolikos pamatą sudaro pats paukščio dauginimosi būdas: pirma paukščio patelė padeda, tarsi „pagimdo“ kiaušinį, o paskui iš jo išsirita – tarsi „antrąsyk gimsta“ – paukščiukas. Taigi paukštis yra tarsi „dukart gimęs“. Lietuvių tradicijoje ši paukščio ypatybė labai aiškiai suvokiama ir kitąsyk iškeliama kaip esminis paukščio požymis, kaip antai mįslėje: Du kartu gimsta, vieną kartą miršta = paukštis . Panašių mįslių esama ir kitų tautų tradicijose: latvių, baltarusių, rusų ir t.t.

Savo ruožtu senovės Indijoje paukštis sanskritiškai tiesiog pavadinamas dvija-, pažodžiui „dukart gimęs“ ar „dvi-gymis“ (žodis sudurtas iš dviejų šaknų: dvi- „dvi-“ ir jan- „gimti“). Tačiau kartu, o gal net pirmiausia – tai dvasinis ir socialinis terminas, žymintis ariją, kilmingąjį (priklausantį trims aukštesniesiems luomams: žynių brahmanų, valdovų bei karių kšatrijų ir šeimininkų vaišjų), ypač brahmaną, laikomą tiesiog antrąsyk gimusiu įšventinimo į žynius metu . Žodis šia reikšme žinomas nuo „Rigvedos“ (X.61.19), „Atharvavedos“ (XIX.71.1) bei kitų ankstyviausių šaltinių.

Jau XIX a. rusų mitologas Aleksandras Afanasjevas buvo įsitikinęs, kad šis dvasinis bei socialinis indų tradicijos terminas remiasi būtent paukščio išsiritimo iš kiaušinio įvaizdžiu, ir savo ruožtu susiejo jį su atitinkamomis rusų mįslėmis . Tokia šios sąvokos prigimtimi neabejoja ir Mircea Eliade: „Kai kurie budizmo vaizdiniai mena tai, kad antrasis, dvasinis gimimas įvyksta taip, kaip paukštytis prasikala iš kiaušinio. Kiaušinio ir paukštyčio simbolika didžiai archajiška, ir visai galimas daiktas, kad paukščių ‘antrasis gimimas’ kaip tik ir buvo sąvokos dvija- provaizdis. Šiaip ar taip, čia mes turime reikalą su archetipiniu vaizdiniu, pasitaikančiu jau ankstyviausiose kultūros pakopose. Bantų Kavirondo gentyje įšventintajam sakoma: ‘Štai baltas paukštytis išsilupa iš kiaušinio…’“ .

Kaip kad Indijos kilmingieji vadinami dvija-, taip viename iš Senovės Egipto kosmogoninio mito variantų sakoma, kad valdovai yra sutverti „iš kiaušinio“ . O štai kaip gimsta būsimasis žynys viename indėnų majų padavime: senutė žiniuonė, nusprendusi pasirūpinti įpėdiniu, naktį nuėjo į kalnus prie nykštukų olų ir gavo iš jų dovanų didžiulį kiaušinį; parėjusi ji užkasė kiaušinį žemėn ir ten kurį laiką jį perino, ir galiausiai iš to kiaušinio išsirito berniukas suaugusio vyro veidu, kuris vos gimęs mokėjo kalbėti ir žinojo daugiau už kitus .

Taigi simbolinis vaizdinys apie „gimimą iš kiaušinio“ yra visuotinis, archetipinis. Savo ruožtu paukštis, kaip „dukart gimęs“, simbolizuoja inicijuotąjį – būtent šitaip, per iniciaciją kaip „antrąjį gimimą“, įgavusį galią „dvasiškai skristi“.

Kitąsyk „antrajam gimimui“ gali būti prilyginama mirtis, ir tokiu atveju vėl gali būti pasitelkiamas kiaušinio įvaizdis. Senovės indų ir vėliau Tibeto tradicijoje, pasak tibetietiškojo budizmo dvasininko Sogjalo Rinpočės, „kalbama apie mitinį paukštį Garudą, kuris gimsta visiškai suaugęs. Šis įvaizdis simbolizuoja pirmapradę mūsų prigimtį, kuri jau dabar tobula. Garudos jauniklio sparnai visiškai išsivysto jam dar būnant kiaušinyje, bet jis negali skristi, kol neišsirita. Tik skilus lukštui šis paukštis gali išsiveržti iš kiaušinio ir pakilti į dangų. Taip, pasak mokytojų, ir Budos būvio savybes dangia kūnas, o kai tik šis bus nusimestas, jos atsiskleis, suspindės“ . Taigi žmogaus kūnas čia prilyginamas kiaušiniui, iš kurio mirštant išsirita jo siela, ar sąmonės pradas, aukštesniam, dvasiniam gyvenimui. Lietuviškai gal net taikliau čia būtų pavartoti ne žodį lukštas, bet kiautas, nes šis – kaip, beje, ir pats kiaušinis – Ernsto Fraenkelio nuomone, yra vienos šaknies su žodžiu kūnas . Jei tikrai taip, tai kūno kaip sielos „kiauto“ samprata būtų savaime būdinga ir lietuvių tradicijai.

Šiaip ar taip, mirtis gali būti suprantama kaip „sielos paukščio“ išsiritimas, išsilukštenimas iš „kūno kiauto“ ar tiesiog „kūno kiaušinio“.

Savo ruožtu baltarusių mįslėse iš kiaušinio išsiritantis paukštytis prilyginamas mirusiųjų prisikėlimui: Ляцела пава, на белым каменi пала, камень разбiла – усiх мёртвых узбудзiла „Skrido povė, ant balto akmens nukrito, akmenį sudaužė – visus mirusiuosius prižadino“ = perekšlė ant kiaušinio; Ляцела пава, на камень пала, камень разбiла, мёртвых пабудзiла; мёртвые ўсталi, у дудачку зайгралi „Skrido povė, ant akmens nukrito, akmenį sudaužė, mirusiuosius pažadino; mirusieji prisikėlė, dūdelėmis užgrojo“ = višta, kiaušiniai, viščiukai .

Kiaušinis čia savo ruožtu prilygintas tarsi antkapiniam akmeniui, kuriam skilus, iš po jo prisikelia mirusysis. Kiaušinis, beje, ir šiaip dažnai prilyginamas akmeniui: bene ryškiausias pavyzdys baltų tradicijoje – tai latvių žodis ola [uola] „kiaušinis“, etimologiškai sutampantis su lietuvių uola . Taigi sudaužius „kiaušinio uolą“, iš po jos prisikelia „paukštis“ – laisvę atgavusi, iš šio pasaulio narvo ištrūkusi, „antrąsyk gimusi“ žmogaus siela, dvasinis, dieviškasis žmogaus pradas.

Panašiai, beje, Mato Evangelijoje (28.1–3) vaizduojamas Kristaus prisikėlimas: „Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas“. Kadangi, kaip jau matėme, Kristus yra „paukštis“, tai ir jo prisikėlimas iš po akmens, sudarantis giliausią krikščionybės esmę, prilygsta paukščio „antrajam gimimui“ iš kiaušinio.

Lizdeika

Kiaušinį paukštis šiaip jau deda ne bet kur, o į lizdą, lizde. Savo ruožtu atitinkamą dvasinę simboliką įgauna pats lizdas – dar vienas būdingas „dvasios paukščio“ požymis, ar metonimas.

Bene ryškiausi atitinkami vaizdiniai žinomi Sibiro šamanizme: čia kiekvienas šamanas sakomas turįs Motiną Paukštę, kuri, atėjus laikui jam tapti šamanu, pagriebia jo sielą ir nuneša į dvasių pasaulį – į lizdą eglėje ar berže („Pasaulio medyje“), kur ją peri; čia perimos visų šamanų sielos: didžiausių – medžio viršūnėje, menkesnių – žemiau šakose; šamanas laikomas „dusyk gimusiu“, ir tame lizde jis antrąsyk gimsta būtent kaip paukštis, turintis sugebėjimą „skristi“, „skraidyti“ po dvasinę erdvę . Ir paprastų žmonių sielos, prieš jiems gimstant, laukiančios savo laiko būtent lizde ant mitinio beržo šakų, o ir naujagimis vadinamas paukštyčiu . Tačiau panašūs vaizdiniai žinomi ne tik šamanizme. Iš indoeuropiečių paminėtinas senovės Irano herojus Zalis, kurį, pasak padavimo, į savo lizdą parsinešęs ir lizde užauginęs stebuklingas paukštis Simurgas . Ir senovės graikų aukščiausiasis dievas Dzeusas (etimologiškai būtent Dievas), būdamas kūdikis, su visu lopšiu yra kabėjęs medyje .

Lietuvoje vienas ryškiausių atitinkamos dvasinės lizdo – o kartu ir paukščio – simbolikos pavyzdžių yra karaliaus Gedimino vyriausias žynys Lizdeika.
Šaltiniai apie jį kalba Gedimino sapno ir Vilniaus įkūrimo 1323 m. kontekste. Pirmiausia – „Bychovco kronika“, arba „Lietuvos metraštis“ (XVI a. III dešimtmetis):

…poiechał posle toho kniaź weliki Gidymin w łowy od Trok czotyry mili, y nayde horu krasnu nad rekoiu Wilneju, na kotoroy znayde zwera welikoho tura y wbijet ieho na toy hory, hde y nyni zowut Turja hora. Y welmi było pozno do Trok jechaty, y stanet na łuce na Szwintorozie, hde perwych welikich kniazey zżyhali, i obnoczowa. Y spiaczy iemu tam, widy son, szto na hore, kotoruiu zwali Krywaja, a teper Łysaja, stoit wołk żelizny welik, a w nem rewet, kali by sto wołkow wyło. Y oczutywsia ot sna swojeho y reczet worożbitu swojemu imenem Lezdeyku, kotory był znayden w orłowi hnezde, y był tot Lezdeyko u kniazia Gidymina worożbitom y najwyższym popom pohanskim. Widich dey son dywny, y spowida iemu wse, szto sia jemu wo sni widyło, y tot Lezdeyko worożbit recze hospodaru:

„Kniaże weliki, wołk żelezny znamenuiet, horod stoleczny tut budet, aszto w neho wnutri rewet, to sława ieho budet słynuti na weś swiet“. Y kniaź weliki Gidymin na zawtryie ż, ne odieżdżaiuczy, posłał po ludy y założył horod odyn na Szwintorozi, Niżni, a druhi na Krywoy hore, kotoruiu nyni zowut Łysoiu, y nareczet imia tym horodom – Wilnia. Y zbudowawszy horody perenes stolec swoy z Trakow na Wilnu „išjojo didysis kunigaikštis medžioti už keturių mylių nuo Trakų. Ir randa ties Vilnios upe gražų kalną, ant kurio aptinka didžiulį žvėrį taurą, ir užmušą jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Tauro kalnu. Ir buvo labai vėlu grįžti į Trakus, ir apsistojo Šventaragio slėnyje, kur degindavo pirmuosius didžiuosius kunigaikščius, ir čia apsinakvojo. Ir tenai miegodamas jis susapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Ir pabudo iš miego, ir tarė savo žyniui, vardu Lizdeika, kuris buvo rastas erelio lizde, – tasai Lizdeika buvo Gedimino žynys ir vyriausiasis pagonių kunigas: ‘Sapnavau keistą sapną’. Ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Ir tasai žynys Lizdeika tarė: ‘Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia, kad sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje – kad jos garsas sklis po visą pasaulį’. Ir didysis kunigaikštis Gediminas tuoj rytojaus dieną, nebeišvykdamas, pasiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį Šventaragyje – Žemutinę, o antrą – Kreivajame kalne, kuris dabar vadinamas Plikuoju, ir toms pilims davė Vilniaus vardą. Ir įkūręs pilis, perkėlė savo sostinę iš Trakų į Vilnių“ .

 Paskui dar Motiejaus Stryjkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“ (1582 m.) specialiai apie Lizdeiką priduria: A ten, jako Latopiszcze świadczą, za Witenesa ojca Gediminowego był nalezion w orlim gniazdzie w jednej puszczy przy gościńcu, a niktórzy powiadają, iż w kolebce ochędożnej na drzewie zawieszonego sam Witenes nalazł, i chować go dał ućciwie jako syna; a gdy dorosł okazował z siebie dzielności nie prostego człowieka „O tasai, kaip metraštininkai liudija, Gedimino tėvo Vytenio laikais buvo rastas erelio lizde vienoje girioje prie didžiojo kelio. O kiti sako, kad pats Vytenis jį rado švarutėliame lopšyje ant medžio pakabintą ir liepė jį padoriai auginti kaip sūnų. O kai užaugo, parodė nepaprasto žmogaus gabumų“ . Paskui jis, będąc na dworze xiążęcym wychowany, w naukach gwiazdarskich, według biegów pogańskich, w wiezdźbierstwach, snów wykładach […] był wyćwiczony, aż potym był za Gedimina, nawyższym biskupem albo przełożonym nabożeństw pogańskich, którego z urzędu Kriwe Kriweito zwzno „kunigaikščio dvare išauklėtas, pagal pagonių mokslo tvarką buvo išmokytas žvaigždžiažinystės, raganavimo, sapnų aiškinimo […], o paskui, Gedimino laikais, net vyriausioju pagonių apeigų vyskupu ar viršininku tapo ir buvo pavadintas Krivių krivaičiu“ .

Kadangi Lizdeika – žynys, ir dargi vyriausias, tai nenuostabu, kad jis yra „dusyk gimęs“ kaip paukštis ir įgijęs galią „mintimis skraidyti“ po dvasios erdvę. Senosios religijos vyriausiajam dvasininkui šios savybės ne tik tinka, bet yra tiesiog privalomos.

Kaip matyti, „dvasios paukščio“ vaizdinys glūdi pačioje Lietuvos istorijos šerdyje – sostinės Vilniaus įkūrimo legendoje, tad ir lietuvių dvasinėje tradicijoje jis yra ne kokia atsitiktinė keistenybė, bet kertinis, branduolinis jos įvaizdis.

Tai pačiai tradicijai, tik jau krikščionybės nustumtai į pogrindį ir neišvengiamai patyrusiai nusmukį, matyt, priklauso ir minėtos XVII–XVIII a. raganų teismų žinios apie plunksnas raganų galvose ir jų skrydžius, kūną palikus ant žemės.

Galiausiai šios senosios tradicijos atbalsių, podraug papildomai patvirtinančių jos savitumą, mums pateikia XIX–XX a. tautosaka. Lizdeika buvo atrastas erelio lizde, o štai vienoje pasakos bruožų turinčioje sakmėje, 1868 girdėtoje Ragainės apylinkėse bei Tilžėje, milžiniškas sakalas pagriebė karaliaus kūdikį nuo vejos, parsinešė į savo lizdą aukšto ąžuolo viršūnėje ir ten augino: Naktimis jie jį dengi sava sparnais ir šildi, dienomis jam maista prikiša. Taigi tas karalaitis nė badu mirt, nė sušalt neprivali, bet paukščia lizdely mita; paskui sakalas dar parsinešė lizdan antrą karaliaus vaiką – karalaitę; galiausiai kartą gadyjos karaliui su zelnierių pulkais per tą girią joti, o bejodams išgirst lyg ore kūdikius kalbant. Gerai įsiklausę, suprata ąžuole ėsančius. Viens užlipęs atrada karaliaus vaikus sakala lizde ir juodu nugelbėja , t.y. išgelbėjo. Atkreiptinas dėmesys, jog, pirma, čia kalbama ne apie eilinius vaikus, o būtent karalaičius, kaip ir legendoje, ir, antra, vaiko radimas lizde čia nėra istorijos pradžia, kaip Lizdeikos atveju, bet tęsinys: vaikai pagrobiami sakalo ir tik paskui jo lizde vėl surandami. Taigi vaikų radimą lizde galima suprasti kaip jų „antrąjį gimimą“ ir įžvelgti čia užuominą į simbolinę motyvo kilmę.

Kita tradcinio siužeto pasaka, 1880 m. užrašyta Garliavos apylinkėse, prasideda: Buvo diedas ir boba, neturėjo jiedu vaikų. Nuėjo diedas in girią malkaut ir pamatė medyje lizdą. Diedas įlipo į medį, paėmė lizdą su dvylika kiaušinių ir parsinešė namo. Ir sako bobai: „Dabar tu, boba, sėsk an tų kiaušinių ir sėdėk“. Boba sėdėjo keturis mėnesius an tų kiaušinių ir išperėjo vienuolika vaikų, o dvyliktas nebuvo išsiperėjęs; paskui Boba sėdėjo dar keturis mėnesius ir išperėjo tą vieną kiaušinį, iš kurio ir išsirito nepaprastų savybių turintis vaikas, būsimas pasakos herojus . Šįsyk lizde randami ne patys vaikai, o kiaušiniai, iš kurių tie jau namie išperinami. Nors iš kiaušinių išsirita 13 vaikų, vis dėlto paskutinį nepaprastą vaiką verta palyginti su Lizdeika, apibūdintu kaip turėjusiu „nepaprasto žmogaus gabumų“.

Dar kita pasaka, tarpukary užrašyta Vilniaus krašte, atsiradimą lizde jau tiesiai šviesiai susieja su „antruoju gimimu“: Motka numirė, liko bernaitis ir mergaitė. Tėvas vedė raganą ir ji to bernaičio nekentė – liepė jį papjauti… Pjaus tėvas bernaitį. Papjovė, ji valgo… Ji suvalgė ir kaulus išmetė per langą. Sesuoj surinko kaulelius ir padėj genio lizdely. Ir genelis išperėjo vėl bernaitį  – taigi būtent „antrąsyk pagimdė“. Viena vertus, čia vaikas patenka lizdan pirma jau buvęs žmogumi, kaip pirmojoje pasakoje, o kita vertus, išperimas lizde iš kiaušinio, kaip antrojoje ir Lizdeikos atveju. Reikia turėti omeny ir tai, kad mirtis ir prisikėlimas ar atgimimas naujoje kokybėje – tai klasikiniai iniciacijos požymiai.

Būtent šitaip – kaip „mirusį“ šiam pasauliui ir iš naujo, antrąsyk paukščio lizde „gimusį“ dvasinei būčiai – reikia suprasti ir Lizdeiką. Šis jo „antrasis gimimas“ – tai iniciacija, įšventinimas į žynius, būtent dvasinis gimimas – gimimas „paukščiu“, sugebančiu „skristi“.

Dvasinio, „antrojo“ gimimo ilgesys panašiomis metaforomis tebereiškiamas ir šiuolaikinėje lietuvių poezijoje, kur vėlgi galima įžvelgti tos pačios senosios tracicijos tąsą. Pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje „Nėščios moterys“:

Pagimdykit mums sparnus ir erdvę,
pagimdykit mus pačius dar sykį –
negaliu klausyt, kaip žmonės verkia,
net savęs nespėję išsakyti.

Duokite dar sykį baltą pradžią,
pirmo žodžio sunkų teisingumą,
šypseną kaip rankos mostas plačią,
šūkiais neišrėkiamą atstumą.

Mes jau aiškūs, mes jau susikaupę,
mes jau galim gimti antrą kartą.
Ir laukimo aureolė gaubia
dar neištartą mūs naują vardą .

Čia vėlgi greta ir paukštis („sparnai“, „erdvė“), ir „antrasis gimimas“, ir dvasinis nuskaidrėjimas („mes jau aiškūs“, „susikaupę“).



Paukštis – giesmininkas


Prie minėtų paukščio požymių – sparnai, plunksnos, kiaušinis, lizdas – kaip „dvasios skrydžio“ metonimų pridurtinas dar vienas. Būtent tas, kad dažnas paukštis dar ir gieda, kitaip sakant, yra giesmininkas.

Vienas iš naminių paukščių net ir savo pavadinimą gavo nuo veiksmažodžio giedoti – tai gaidys (atitinkamai rytų slavų петь „dainuoti“ – петух, певун „gaidys“). Pažymėtina, kad mįslėse gaidys yra būdingai „dukart gimęs“, net dažniau nei šiaip paukštis: Dukart gimęs – velnias bijo; Dukart gimęs, nė karto nekrikštytas, o velnias labiausiai jo bijo; Du kartu gimsta, nė karto nekrikštytas – visi jo klauso = gaidys (LTs5, 522: Nr. 6123–6125).

Nekrikštytas buitine prasme todėl, kad paukščiai, kaip ir kiti gyvūnai, nekrikštijami, bet perkeltine, dvasine prasme antrasis gimimas kaip tik ir yra tikrasis „krikštas“, užtat dukart gimusiajam dar vieno (krikščioniško) krikšto nebereikia. Buitine prasme velnias jo „bijo“ todėl, kad gaidys paskelbia dienos pradžią, nakties – tamsos, velnio laiko pabaigą, tačiau dvasine prasme dukart gimusysis savo sieloje nebepriklauso šiam pasauliui ir velniui yra nebepasiekiamas. Ir tai, kad rytą savo giedojimu garsiai paskelbiančio „visi jo klauso“, perkeltine, dvasine prasme mena žynį bei tradicinį poetą, kurio viena iš esminių būtinų savybių yra žinojimas ir iškalba, sugebėjimas suvokti, pažinti ir taikliai pasakyti dalyko esmę, tuo savo ruožtu išsklaidant nežinojimo tamsą (prisiminkime minėtą majų žynį, kuris vos gimęs mokėjo kalbėti ir daug žinojo).

Būtent šių tikro poeto savybių metafora užtat tampa gaidžio giedojimas ir apskritai paukščio čiulbėjimas, paukščio giesmininko įvaizdis.

Šiuo atžvilgiu štai dar vienas Justino Marcinkevičiaus eilėraštis (be pavadinimo):

Sugalvojo mane tokį:
šitaip – gražų, taip – negražų,
šitaip – gerą, taip – negerą,
šitaip – didelį, taip – mažą,
šitaip – linksmą, šitaip – liūdną,
šitaip – jauną, šitaip – seną,
dar gerai, kad man pridėjo
šitiek – paukščio, šitiek – medžio:
tai žaliuoju, tai siūbuoju,
tai, savy nutūpęs, čiulbu .

Žmogaus kūniškoji prigimtis čia prilyginta medžiui, kuris, nors stiebiasi į dangų, bet vis dėlto yra išaugęs iš žemės ir šaknimis remiasi į žemę. O poeto dvasinė prigimtis prilyginta paukščiui, kuris atsklendžia iš dangaus aukštybių, nutupia ant kūniškosios prigimties ir „čiulba“ – dainuoja, kurią poeziją, žodžiu išreiškia dvasinį žinojimą, skleidžia dvasinę žinią ir tuo nušviečia žmonių sielas. Podraug įvaizdis itin grakščiai atskleidžia tradicinį požiūrį į dievišką poezijos prigimtį – į žynį poetą kaip tarpininką tarp dangaus ir žemės, tarp Dievo ar dievų ir žmogaus.

Šie vaizdiniai, kaip iš dalies matėme, o iš dalies nesunku būtų parodyti, anaiptol nėra šiuolaikinio knygų poeto išradimas, bet yra iš esmės būdingi tradicijai. Tikras poetas, pasitelkdamas praamžius, pirmapradžius archetipinius vaizdinius, neišvengiamai savo kūryboje remiasi tradicija ir ją savo ruožtu plėtoja (tai tiesiog būtina tikros, geros poezijos sąlyga).

Plg. kad ir tradicinę vestuvių oraciją, užrašytą XIX a.: …Įjojom į pūsčias girias, ten radom vyno medelį. Tame vyno medelyje paukštelis čiulbinėjo. Ale ne paukštelis čiulbinėjo – patsai Viešpatis kalbėjo, rankoje vainikėlį turėjo…

Štai ir žinomas tautosakos pateikėjas, dainininkas bei „liaudies poetas“ mardasaviškis Petras Zalanskas prisipažįsta: „Visas gyvenimas pradainavau, kaip paukštis pračiulbėjau…“; negana to, pasakodamas apie savo jaunystę jis pamini ir kitą būdingą, skiriamąjį paukščio požymį: „Savo jaunystės dienomis daugel kartų sapnavau, kad aš kaip paukštis skraidau po orą, kaip tos žąsys ar gervės laukinės, sparnus ištiesę“ . Šios dvi paukščio ypatybės – sugebėjimas skristi, skraidyti „po orą“ (dvasios erdvę) ir dainuoti, giedoti – čia neatskiriamai susilieja poeto pašaukime.

Čia dar galima būtų paminėti ir daugelį kitų tradicijos pavyzdžių, pradedant Liudviko Adomo Jucevičiaus 1846 m. paskelbta legenda apie senovės poetą Dainių, iš nelaimingos meilės nusiskandinusį Neryje, tačiau gailestingų dievų paverstą lakštingala , ir baigiant tokiais pačios kalbos duomenimis kaip žodžiai suokti „giedoti, čiulbėti (ppr. apie lakštingalą)“ ir kartu „pusbalsiu, tęsiamu balsu dainuoti“, „kalbėti, šnekėti, pasakoti, porinti“, suoktinė „daina“ ir pan.

Paminėtinas senosios žynių poetinės kalbos įvardijimas „paukščių kalba“, kuris prašosi ypataus tyrimo ir į kurį čia nėra galimybės deramai įsigilinti. Šiaip ar taip, pasak M. Eliade’s: „Visame pasaulyje išmokti gyvūnų, ypač paukščių kalbą reiškia pažinti gamtos paslapti ir todėl įgyti pranašavimo galią“ . Paukščių čiulbėjimui savo meną prilygina jau senovės vedų dainiai-poetai, pavyzdžiui, „Rigvedoje“ (II.43). Savo ruožtu lietuvių poetas prisipažįsta:

O iš ryto pasiekė žinia:
paukščiai ginčijas apie mane.
Patys gi nė kiek neišsiduoda:
– Pats turi suprast – čia tavo duona!

Antanas Strazdas

Pabaigai – dar vienas iškilus atitinkamos paukščio simbolikos lietuvių tradicijoje pavyzdys: XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios poetas, autorinės lietuviškos poezijos pradininkas Antanas Strazdas. Pati jo pavardė pažodžiui reiškia paukštį (prisiminkime raganas Šarkas). Tai, kad Strazdas aiškiai suvokė savo paukštišką pavardę, rodo pati jo poezija, pavyzdžiui eilėraštis „Strazdas“:

Ei tu tu tu Strazdelis,
Tujei mundrus paukštelis,
Kur tu tupėjai lazdynu krūmi.
Ar lazdyną ūginai,
Riešutėlę brandinai,
Ar kalnuose uogas sirpinai?
Nei lazdyną ūginau,
Riešutėlę brandinau,
Nei kalnuose uogas sirpinau.
Kur aš tiktai nukanku,
Reiškiu Aukščiausio ranką,
Kurs lapeliais medžius aprėdė.
Reiškiu, giedu, linksminu,
Smūtną žmogų raminu,
Tiešydamas gražiomis giesmelėmis.
Skrisdamas viršum medžių,
Pačioj viršūnėj sėdžiu,
Laidžiu balsą per tamsias girias.
Sparniukėliais klėsdamas,
Brudną žiemą bardamas,
Pranašauju pavasarėlį.

Pavasaris tarp metų laikų, beje, yra tas pat, kas gaidžio pranašaujamas rytas tarp paros laikų, taigi ir Strazdas yra nušvitimo, ateiančios šviesos pranašas (rašęs lietuviškai, jis iš tikrųjų savaip išpranašavo XIX a. antrosios pusės tautinio atgimimo Aušrą).

Toliau dar:

Ei tu tu tu, Strazdelis,
Čilbėk, mielas paukštelis,
Paklausysma gražių giesmelių.
Niekam škados nedarau,
Miškan jaučių nevarau,
Nei mažiausią grūdą gadinu.
Viršum medžių sėdėdams,
Aplink save gruždėdams,
Saudžiu, graudžiu, svietą linksminu.

Eilėraštyje „Pasterka, arba Piemenų giesmė“ – vėl:

Aušros žvaizdė jau pasvydo,
Visi paukšteliai pragydo,
Strazdas čilba visu burnu,
Aplenkęs pelėdų durnų .

Ir Aušros žvaigždės pasirodymas, ir tai, kad strazdas „aplenkė“ nakties tamsai priklausančią pelėdą, vėlgi mena jo pranašaujamą nušvitimą.

O dėl sąmoningos paukščio–poeto dviprasmybės abejonių nepalieka tai, kad „strazdas“ pastarajame eilėraštyje čiulba ne snapu, o burna.

Pažymėtina ir pati poeto Antano Strazdo profesija – kunigas, taigi senosios tradicijos žynio istorinis įpėdinis. Ją mena ir eilėraščio lyrinio herojaus – paukščio strazdo prisipažinimas „reiškiu Aukščiausiojo ranką“, t.y. Dievo valią. Visu tuo Strazdas sklandžiai įtinka į tą pačią „dvasios paukščio“ tradiciją, kurią Lietuvoje liudija legenda apie karaliaus Gedimino vyriausiąjį žynį Lizdeiką, paskui minėtos XVII–XVIII a. raganų teismų bylos, XIX a. tautosaka ir pagaliau iškiliausi šiuolaikinės lietuvių poezijos pavyzdžiai.

Pabaiga


Šiaip jau raganų persekiojimas rodo, be kitų dvasinio aptemimo požymių (baimės, įtarumo, pykčio, žiaurumo ir kt.), visiškai sutrikus metaforinį mąstymą, metaforos kaip tokios suvokimą: paukščio plunksnos laikytos ne dvasinio skrydžio ženklu, bet materialiu sugebėjimo skristi įrodymu, o ir pats skridimas daugelio net buvo kažkaip tiesiogiai „matomas“ (klausimas – kaip, jei kūnai gulėjo palikti ant žemės, o raganų dvasios skraidė paprasčiausiomis šarkomis?). Ne mažiau iškalbinga ir tai, kad pats skrydis, pats žmogaus sugebėjimas skristi, kad ir kaip jis būtų suprantamas, atrodė vertas persekioti ir griežtai bausti! Turint omeny aptartosios metaforos reikšmę, galima daryti išvadą, jog simboliškai uždrausta buvo pati žmogaus dvasia, pats dvasingumas kaip toks, pats dvasinis gyvenimas – ir tai suprantama, nes bet koks žmogaus asmeniškas dvasinis gyvenimas reiškė, kad jo siela gresia išsprūsti iš bažnytinės valdžios gniaužtų, ištrūkti iš narvo, į kurį Bažnyčia ją patupdė.

Šiais laikais ne mažiau apmaudžiu, tik ne tokiu piktu metaforinio mąstymo sutrikimu pasižymi „ekstrasensai“, visokiais būdais gaudantys „teigiamas“ bei „neigiamas energijas“. Ligi šiol mokslui nežinomų energijos rūšių gamtoje, žinoma, gali būti, ir visai tikėtina, kad kai kurie žmonės gali jas kažkaip patirti bei šį savo patyrimą išlavinti. Bet tai vis fizinio pasaulio galios, neturinčios nieko bendra su dvasiniu pasauliu, į kurį raktas yra būtent metafora. Nes be metaforos, kaip pradžioje sakyta, dvasiniame pasaulyje nėra net į ką nurodyti, apie ką kalbėti. Todėl ir visos dvasinės sąvokos tėra dvasinės tol, kol suvokiamos ir vartojamos kaip metaforos. Vos tik užmirštama jų metaforiška prigimtis, jos bemat gresia pavirsti apgailėtinu kliedesiu, jei ne tiesiog beprotybe. Galima net būtų tarti, jog itin gyvą, lakią (vėl skrydžio metafora!) vaizduotę nuo beprotybės kaip tik ir skiria metaforos, metaforiškos vaizdinių prigimties suvokimas ar nesuvokimas. Tokia beprodybė, deja, neretai apima ne tik pavienius asmenis, bet ištisas istorines epochas. Viena iš jų – būtent raganų persekiojimo epocha, ir ne atsitiktinumas, regis, jog kaip tik tuo metu dar tik gimstančio šiuolaikinio mokslo pradininkai žmogaus sielos ieškojo anatomiškai pjaustydami kūną bei mėgino ją užčiuopti lygindami gyvo ir mirusio kūnų svorį. Iš dalies net galima manyti, kad visa mūsų technologinė civilizacija yra nesuprastos metaforos padarinys: taip, užuot išmokęs skristi dvasia, žmogus, nesupratęs tradicinė paukščio metaforos (taip pat skraidančio kilimo, padangių laivo ir kt.), galiausiai išrado lėktuvą, „geležinį paukštį“, ir ėmė skristi kūnu. Visa laimė, kad šią „technologinę beprotybę“ bent iš dalies vis atsveria sveikas protas ir tikras pažinimas, senovėje saugotas žynių bei filosofų, o pastarasiais laikais dar kažkiek palaikomas pavienių vadinamųjų humanitarų (sparčiai technologizuojamų, beje) bei poetų.

Šiaip ar taip, žmogaus sąmonės raida, apskritai sąmonės vystymasis gali būti suvokiamas būtent kaip perėjimas nuo metaforos išgyvenimo rituale, „mistiniame patyrime“, sapne ar beprotybėje – prie metaforos suvokimo kaip esminės dvasinio pažinimo priemonės, sąlygos bei požymio.

Šia prasme filosofą nuo „ekstrasenso“ skiria ne pasitelkiami vaizdiniai, abiejų neretai tie patys (kaip kad skrydžio, palikus kūną, ir t.t.), o būtent suvokta, įsisąmoninta metafora. Nes užmiršta ar išvis nesuvokta metafora nukreipia sąmonę išorėn ir verčia ieškoti savo vaizdinių šaltinio tarp išorės daiktų, tuo tarpu metaforos suvokimas – priešingai – padeda atpažinti po išorinį pasaulį ištaškytas savo projekcijas, Jungo terminais kalbant, ir šitaip pargręžia sąmonę vidun, į save pačią, ir iš visų sapnų, po kuriuos ji atmerktomis akimis klaidžiojo, pagaliau parveda namo.

Trumpai drūtai, metafora – tai raktas į žmogaus sielos, vaizduotės, mąstymo esmę, į pačią sąmoningumo prigimtį ir todėl – neišvengiamas iššūkis bei neišsemiamas pažinimo šaltinis daugeliui humanitarinių mokslų: psichologijai, religijotyrai, mitologijai, semiotikai, literatūrologijai ir t.t. O kartu ir priemonė peržengti savo „saugias“ ribas. Nes saugodami „akademinę nekaltybę“ ir atsisakydami atverti savo kūrybines įsčias žvilgsniui iš šalies jie gresia tapti nevaisingi, neįgalūs, reikalingi tik patys sau. Ir tik drąsiai ryžęsi savo vaizdinių, sąvokų, metodų bei rezultatų per-kėlimui – graikiškai būtent meta-forai – jie yra pajėgūs bendram pa-kilimui.


Išnašos

1  Арво Крикманн. Вклад современной теории метафоры в паремиологию, Tautosakos darbai, XV (XXII), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 17–92 su literatūros apžvalga, ypač žr. 20–28.

2  Dėl viso to žr. Lietuvių kalbos žodynas (toliau LKŽ), II, Vilnius, 1969, p. 940–941, 945, 957; VI, Vilnius, 1962, p. 1071, 1075

3  „Jaunesniojoje Edoje“ apie tai kalbama skyriuje „Poezijos kalba“ (žr. Младшая Эдда, издание подготовили О. А. Смирницкая и М. И. Стеблин-Каменский, Ленинград, 1970, p. 99), o „Vyresniojoje Edoje“ – „Giesmėje apie Triumą“, posmuose 3–5 (Poetinė Eda, iš senosios islandų kalbos vertė Aurelijus Vijūnas, Vilnius: Aidai, 2009, p. 161).

4  Ožkabalių dainos, surinko Jonas Basanavičius, I, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 28–29, Nr. 11.
  Linelius roviau, dainavau: Onos Bluzmienės tautosakos ir atsiminimų rinktinė, Vilnius: Vaga, 1990, p. 101, Nr. 58.

5  Lietuviškos pasakos, surinko Jonas Basanavičius, II, Vilnius: Vaga, 2003, p. 280, Nr. VII.24.

6  Lietuviškos pasakos įvairios, surinko Jonas Basanavičius, IV, Vilnius: Vaga, 1998, p. 181, Nr. 92.

7  Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, III: XVII amžius, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 424, 427.

8  Ten pat, p. 434, 438; abu vertimai Dominyko Urbo.

9  Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, IV: XVIII amžius, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 95, 96; vertėjas nenurodytas.

10  Maironis. Lyrika, Vilnius: Vaga, 1988, p. 125.

11  Ten pat, p. 193.

12  Platonas. Faidras, iš graikų kalbos vertė ir paaiškinimus parašė Naglis Kardelis, Vilnius: Aidai, 1996, p. 42.

13  Ten pat, p. 46.

14  Upanišados, vertimas iš sanskrito, paaiškinimai ir įvadinis straipsnis Audriaus Beinoriaus, redagavo Dainius Razauskas, Vilnius, 2006, p. 132.

15  Mokymo pėdos: Dhammapada, iš pali kalbos vertė Audrius Beinorius, Vilnius: Homo faber, 2005, p. 60, 69. Prie šių raizgų, saistančių žmoguje paukštį, prisiminkime minėtas Maironio eilutes, kuriose dvasia… nor padangėmis skleisti sparnus, tačiau kūnas riša ją pančiais. Kūno kaip pančių, raizgų, narvo įvaizdžiai yra tiesioginė laisvo dvasios skrydžio priešybė ir priklauso tai pačiai archetipinei vaizdinių sistemai.

16  Загадки русского народа: Сборник загадок, вопросов, притч и задач, составил Д. Садовников, С.-Петербург, 1876, p. 255, Nr. 2055.

17  Lietuvių tautosaka, V: Smulkioji tautosaka, žaidimai ir šokiai, medžiagą paruošė K. Grigas, Vilnius: Mintis, 1968, p. 77, Nr. 7.

18  Justinas Marcinkevičius. Eilėraščiai, mažosios poemos, Vilnius: Vaga, 1975, p. 122.

19  C. G. Jung. Psychology and Alchemy. Princeton University Press, 1980, p. 201–202. Pasinaudodamas proga atkreipsiu dėmesį, jog fantazijos lietuviškai galėtų būtų svaitės, plg. svaitėti reikšme „svajoti, fantazuoti“, su neigiamu atspalviu – svaičioti „kalbėti nesąmones, niekus“, „kliedėti“, „kalbėti ar svajoti apie neįvykdomus dalykus, fantazuoti“ (LKŽ, XIV, Vilnius, 1986, p. 268 ir 255–256).

20  C. G. Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius, 2010, p. 25–26.

21  Jonas Balys. Lietuvių tautosakos skaitymai, Tübingen: Patria, 1948, II, p. 123. Įdomus šiuo atžvilgiu atrodo sąskambis, lietuvių kalboje atsirandantis tarp žodžių Kristus ir skristi bei kristi, kaip antai Sigito Gedos poezijoje: Kodėl į žemę žengia Jėzus Kristus… / Nejaugi tam, kad nejučia išskristų?; kita vertus: Kad bedugnėn baision neįkristum, / Aleliuja! / Užgimė Kristus (Skirmantas Valentas. Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje, Vilnius: Baltos lankos, 2007, p. 98, 97).

22  Tiesa, ropliai irgi deda kiaušinius, vis dėlto tradicijoje minimi kone išimtinai vien paukščių kiaušiniai, o retu priešingu atveju būtinai duodama aiški nuoroda į roplį.

23  Lietuvių tautosaka, V: Smulkioji tautosaka, žaidimai ir šokiai, p. 521, Nr. 6110.

24  Monier Monier-Williams. A Sanskrit-English Dictionary, etymologically and philologically arranged, with special reference to cognate Indo-European languages by Sir. Monier Monier-Williams; new edition, greatly enlarged and improved with the collaboration of professor E. Leumann, professor C. Cappeller, and other scholars, Delhi: Motilal Banarsidass, 1999, p. 506; Sushil Mittal, Gene R. Thursby. The Hindu World. New York–London: Routledge, 2004, p. 229–230, 359, 383–385.

25  А. Н. Афанасьев. Поэтические воззрения славян на природу: Опыт сравнительного изучения славянских преданий и верований в связи с мифическими сказаниями других родственных народов, Москва, 1995, III, p. 109.

26  Мирча Элиаде. Тайные общества: Обряды инициации и посвящения. Москва–Санкт-Петербург: Университетская книга, 1999, p. 136.

27  М. Э. Матье. Избранные труды по мифологии и идеологии Древнего Египта. Москва, 1996, p. 231.

28  Легенды, мифы и сказки майя, составитеь Г. Г. Ершова, Москва: Российский государственный гуманитарный университет, 2002, p. 35.

29  Sogjalas Rinpočė. Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga. Kaunas: Mijalba, 2011, p. 121.

30  FrLEW, 310.

31  Загадкi: 2-е выданне, выпраўленае i дапрацаванае / Складнiкi: М. Я. Грынблат, А. I. Гурскi. Мiнск: Беларуская навука, 2004, p. 125: Nr. 1184, 1185.

32  Ernst Fraenkel. Litauisches etymologisches Wörterbuch, II, Heidelberg–Göttingen, 1965, p. 1166; Konstantīns Karulis. Latviešu etimoloģijas vārdnīca, Rīga, 1992, I, p. 634.

33  Mircea Eliade. Shamanism: Archaic tehniques of ecstasy, London: Arcana, 1989, p. 36–38; Е. С. Новик. Обряд и фольклор в сибирском шаманизме: Опыт сопоставления структур, Москва: Восточная литература, 2004, p. 199.

34  Л. П. Потапов. Алтайский шаманизм, Ленинград: Наука, 1991, p. 108, išn. 34; Е. С. Новик. Обряд и фольклор в сибирском шаманизме, p. 50.

35  И. В. Рак. Мифы древнего и раннесредневекового Ирана, Москва, 1998, p. 202.

36  Роберт Грейвс. Мифы древней Греции, под ред. и с предисл. А. тахо-Годи, I, Москва, 1999, p. 52.

37  Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II: XVI amžius, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p. 374–375, 382; vertė Rimantas Jasas.

38  Ten pat, p. 522, 555; vertė Dominykas Urbas.

39  Ten pat, p. 523, sekant Dominyko Urbo vertimu (plg. p. 556).

40  Lietuviškos pasakos įvairios, surinko Jonas Basanavičius, I, Vilnius: Vaga, 1993, p. 199–200, Nr. 75.

41  Ten pat, p. 284–285, Nr. 118.

42  Tautosakos darbai, IV: Vilniaus krašto lietuvių tautosaka, paruošė Dr. J. Balys, Kaunas, 1938, p. 247, Nr. 540; išplėtotą variantą žr.: Lietuviškos pasakos įvairios, surinko Jonas Basanavičius, II, Vilnius: Vaga, 1995, p. 294–295, Nr. 145.

43  Justinas Marcinkevičius. Eilėraščiai, mažosios poemos, p. 204.

44  Justinas Marcinkevičius. Vėlyvo vėjo vėliavos: Eilėraščiai, Vilnius: Alma litera, 2009, p. 7.

45  Pasakos, sakmės, oracijos, surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Vilnius: Vaga, 1973, p. 303, Nr. 97.

46  Čiulba ulba sakalas: Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinė, sudarė ir parengė Danutė Krikštopaitė, Norbertas Vėlius, Vilnius: Vaga, 1983, p. 18.

47  Liudvikas Adomas Jucevičius. Raštai, Vilnius, 1959, p. 105–106.

48  LKŽ, XIV, p. 184–185.

49  Mircea Eliade. Shamanism: Archaic tehniques of ecstasy, p. 98, žr. ištisai skyrių „Slaptoji kalba – gyvūnų kalba“, p. 96–99 ir „Epilogą“, p. 510–511.

50  Justinas Marcinkevičius. Eilėraščiai, mažosios poemos, p. 163 (be pavadinimo).

51  Antanas Strazdas. Giesmės svietiškos ir šventos, faksimilinis leidinys, Vilnius: Vaga, 1991, p. 49–52, rašyba mano panorminta.

-------------------

(Pagal pranešimą, skaitytą Kaune 2012 m. gegužės 26 d. LHPA ir LSMU Veterinarijos Akademijos Konferencijoje "Žmogaus ir gyvūnų ryšio fenomenologija")

 

2017  Lietuvos Humanistinės Psichologijos Asociacija