Gintaras Beresnevičius

 

(Pratarmė iš G.Beresnevičiaus knygos "Dausos")

 

Pratarmė

 

Intensyvėjant senosios lietuvių pasaulėžiūros studijoms, vis dažniau susiduriama su senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratos problema. Ji svarbi tiek mėginant atkurti anuometinės religijos svarbiausius įvaizdžius, tiek siekiant pamatuotai prabilti apie senovės lietuvių pasaulio suvokimo lytis ir būdus. Kadangi būties interpretacija senosiose kultūrose buvo vis tik religinė, tokių įvaizdžių atsekimas turi betarpišką reikšmę šios interpretacijos horizontui suvokti.

Šiame darbe, remiantis istorinių šaltinių, archeologine, tautosakine medžiaga bei kitų tyrinėtojų pasiekimais ir bus siekiama nusakyti gana reikšmingą senosios lietuvių pasaulėžiūros dėmenį - pomirtinio gyvenimo sampratą. Dėsningas klausimas - kokiu būdu galima tai padaryti ir apskritai ar išvis tai šiandien įmanoma? Juk istoriniai šaltiniai dažnai tendencingi, rašyti žmonių, labai paviršutiniškai susipažinusių su senąja lietuvių pasaulėžiūra, archeologijos duomenis sunku vienareikšmiai interpretuoti, o tautosakoje susilydę ir pagoniškosios, ir krikščioniškosios pasaulėžiūros elementai, be to, ir pati pagoniškoji pasaulėžiūra nėra vienalytė. Mechaniškai suderinus įvairių mokslų duomenis, galima pasiekti tik menamą rekonstrukciją, su senąja pomirtinio gyvenimo samprata neturinčia nieko bendra. Išsyk ieškant vieningos, visais laikais ir visomis aplinkybėmis galiojusios pomirtinio gyvenimo sampratos, taip ir atsitiktų. Išeities taško bendriausiam jos atsekimui, matyt, tektų ieškoti būtent senosios pasaulėžiūros nevienalytiškume. Archeologiniai duomenys rodo, jog tiek indoeuropiečių (toliai - ide.) pasaulyje, tiek konkrečiai baltų žemėse istorijos eigoje vyko žymūs pasaulėžiūros pokyčiai, atsispindėję laidojimo papročių kaitoje. Ši kaita negalėjo nepalikti pėdsakų ir liaudies atmintyje užfiksuotoje mitologijoje, papročiuose, folklore; joje išlieka netgi patys archaiškiausi vaizdiniai, senojoje pasaulėžiūroje naujieji vaizdiniai ne paneigia senuosius, o susipina su jais ir toliau gyvuoja greta (Vėlius, 1987, 8). Tad pagrindinis šio darbo uždavinys būtų ne rekonstruoti senąją pomirtinio gyvenimo sampratą, o pirmiausia išsklaidyti esamą medžiagą. Tik tai atlikus, bus galima prabilti apie pačią pomirtinio gyvenimo sampratą.

Tokio sklaidymo principus bendriausiais bruožais nusako K. Grigas (Grigas, 1988). Turimą tautosakinę medžiagą teks skirstyti pagal atitinkamus laikotarpius, remiantis chronologiniu bei emociniu-funkciniu požiūriu. Pirmiausia bus nagrinėjama, kiek pasakų ar sakmių kilmę galima motyvuoti senajai ar naujesniajai pasaulėžiūrai būdinga pomirtinio gyvenimo samprata, kadangi nesyk pagoniškųjų įvaizdžių reliktai bus įsipynę į krikščioniškuosius rojaus, skaistyklos, pragaro įvaizdžius. Drauge chronologinį požiūrį teks papildyti emociniu-funkciniu, aiškinantis, kokias vertybes - pagoniškas ar krikščioniškas tas ar kitas tautosakos tekstas išreiškia, kokiu būdu jos funkcionuoja (plg. Grigas, 1988, 136). Šitokį medžiagos sklaidymą papildys atitinkama kitų ide. tautų mitologijų medžiaga, kuri, lyginama su senosios lietuvių pasaulėžiūros elementais, ypač didelę reikšmę įgys, prasidėjus "antriniam" medžiagos sklaidymo etapui, kuomet, iš krikščioniškosios pasaulėžiūros atskyrus pagoniškosios pasaulėžiūros elementus, ir iš pagoniškosios reikės savo ruožtu išskirti įvairių epochų archainių įvaizdžių sluoksnius. Reikia pridėti, kad tautosakinė medžiaga, nors ir talpindama ištisus senųjų pasaulėžiūrų sluoksnius, vis dėlto turi skirtingą autentiškumo lygį: kuo seniau pasaka ar sakmė užrašyta, tuo didesnė autentiškumo tikimybė. Tad šiame darbe daugiausia bus remiamasi iki 1940 m. užrašyta tautosaka.

Kol kas, deja, fragmentiški šaltiniai ir pirmas žvilgsnis į palyginti neseniai pradėtą nuosekliau tyrinėti tautosaką pateikia gan miglotą senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratos vaizdą. Kol kas jį nagrinėjo tik J. Basanavičius (Basanavičius, 1903) ir N. Vėlius (kiek ši tema atsiskleidė per lietuvių velnio įvaizdį - Vėlius, 1987, 162-200), tačiau šiais laikais be minėtų autorių aptariamam klausimui platesnių studijų nebuvo skirta. Tai ne vien lietuvių mitologijos problema: žymesnio tyrinėtojų dėmesio nesusilaukė ir apskritai ide. pomirtinio gyvenimo suvokimas. Matyt, tai sąlygojo daugybė neaiškumų, nes mus pasiekę ištisų istorinių epochų pomirtinio gyvenimo įvaizdžiai be galo persipynę. V. Propas pažymi, jog išvis nėra tautų, turinčių vieningą pomirtinio gyvenimo įvaizdį, šie įvaizdžiai visuomet įvairialypiai ir dažnai prieštaringi (Пропп, 1986,287).

Ir teologinė, ir filosofinė senųjų kultūrų mintis aiškiausiai išsikristalizavo to meto pomirtinio gyvenimo sampratoje. Giliau permąsčius transcendentinio veiksnio santykio su žmogumi ypatybes, senieji įvaizdžiai būdavo nureikšminami, ir religijos kaip "visuminio santykio su visuma" (Mann, 1989, 58) pobūdis keisdavosi: šitokio lūžio laikotarpius atspindėtų senovės lietuvių bei baltų mituose išlikę Sovijaus, Šventaragio, Videvučio ir Brutenio religinių reformų pėdsakai. Tačiau tokie pokyčiai nesunaikindavo viso senojo žinojimo, ir toliau išliekančio senuosiuose sakraliniuose mituose, kurie neiš-nykdavo, o toliau funkcionuodavo tautų atmintyje, dažnai virsdami į pasakas, nors gali būti, kad reformą patyrusios kultūros periferijoje savo sakralinę reikšmę jie išlaikydavo daug ilgiau; pagaliau, reformos toli gražu ne visoms tautoms ar genčių grupėms būdavo priimtinos ir jos toliau likdavo senojoje pasaulėjautoje. Drauge reformos nebūdavo tiek "su-galvotos", kad iš jų kiltų nauji mitai - naujos pasaulėjautos esmę atitinkantys mitai išnirdavo iš senųjų mitų sistemos, juos tik reikėjo aktualizuoti; galbūt kaip tik tam tikrų periferinių mitų "savaiminis" aktualizavimasis virsdavo nuoseklia permanentine reforma ar tokiu vyksmu, kurį reforma pavadinti galima retrospektyviai. Atrodo, kad ide. tautų "visuminio santykio su visuma" pobūdis keisdamasis atsispindėdavo būtent pomirtinio gyvenimo sampratos kaitoje - kaip minėta, tą liudija plačiose ide. pasaulio žemėse archeologų atsekami kadainykščiai laidojimo papročių pokyčiai. Todėl, nors ir nesant aiškių vieningos pomirtinio gyvenimo sampratos pėdsakų, atskiros sampratos - ypač žinant, kuri iš jų ankstyvesnė ir kuri vėlyvesnė - tampa labai svarbiais šifrais, per kuriuos galima įžvelgti senąsias būties interpretacijos lytis. Turint omenyje, kad pomirtinio gyvenimo sampratos kaitoje užfiksuojami ir mąstymo pokyčiai, šiame darbe greta pačių pomirtinio gyvenimo įvaizdžių analizės didelis dėmesys bus skiriamas jų kaitai. Deja, dėl tam tikro archeologų nuomonių išsiskyrimo konkrečių įvaizdžių nepavyks vienareikšmiai priskirti konkretiems laikotarpiams bei gentims, tačiau bus mėginama tiesiog chronologiškai išskirti įvaizdžių sluoksnius, aiškinantis, kurie jų ankstesni, ir kuris kurį keičia. Tam teks pasitelkti istorinius šaltinius bei anksčiau rašiusių tyrinėtojų išvadas ir ypač - tautosakinę medžiagą, nes ją nagrinėjant, bene autentiškiausiai galima atsekti senosios pasaulėžiūros bruožus; jokia spekuliacija šiame senosios pasaulėžiūros tyrimo etape tautosakos studijavimo nepakeis.

Išsyk reikia paminėti, jog darbe nebus skiriama dėmesio senovės lietuvių suvokime egzistavusiai sričiai "tarp" šio ir ano pasaulių, kuriai priklausytų galutinai ryšio su savo kūnais nenutraukę mirusieji - vaiduliai, slogučiai, vaiduokliai ir pan., kadangi tokie mirusieji specifinei "ano pasaulio" erdvei nepriklauso ir esti tarpinėje zonoje. Darbe bus pasitelkiamos tik tos pasakos ir sakmės, kuriose daugmaž aiškiai kalbama būtent apie pomirtinį pasaulį. Daugelyje tyrimo akiratin nepatekusių pasakų kalbama apie įvykius, nutinkančius tarsi "kitame" pasaulyje, "už jūrų marių" ir pan.: tačiau šiame tyrimo etape, dar neišsiaiškinus bendriausių pomirtinio gyvenimo sampratos bruožų, ankstoka kelti klausimą apie pasakų vaizduojamos kitos erdvės galimas sąsajas su pomirtiniu pasauliu.

Darbo pavadinime nurodoma, jog bus nagrinėjama būtent senoji lietuvių pomirtinio gyvenimo samprata, tačiau tai ne-reiškia, jog bus kalbama tik apie lietuvių, kaip V - VI a. po Kristaus susiformavusios etninės bendrijos, pomirtinio gyvenimo sampratą: ji tiesiog bus aptariama, daugiausia remiantis lietuvių tautą liečiančia medžiaga. Tačiau ši medžiaga atspindi ne vien lietuvių pasaulėžiūrą: lietuvių kultūroje aptikti reiškiniai gali būti ir baltiškos, ir indoeuropietiškos, ir bendražmogiškos prigimties, ir tuo būdu per lietuvių pasaulėžiūrą atsiskleis atitinkamai baltiškos, indoeuropietiškos ar dar archaiškesnės kultūros bruožai (Vėlius, 1989,10). Šiame darbe nesyk bus susiduriama su reiškiniais, kurie pačių lietuvių ar net baltų pasaulėžiūrose realiai jau nebefunkcionavo, bet vis dėlto išlikdavo mitų periferijose. Tuo būdu per lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratą atsivers archaiškasis žmonijos paveldas, atspindintis labai gilius žmonijos sąmonėjimo tarpsnius.

Kiek šiuo metu galima spręsti, pomirtinio gyvenimo sampratą sąlygojo toli gražu ne socialinės kompensacijos poreikiai ar žmogaus bejėgiškumas gamtos ar visuomenės atžvilgiu. Senosios kultūros, keitusios reljefą ir jau naudojusios gamtą savo poreikiams, tokio bejėgiškumo nejuto. Socialinės struktūros, atsirandančios jų viduje, bent jau ide. atveju buvo paremtos trijų pagrindinių socialinių sluoksnių prigimtais jiems raiškos būdais, ir jokių tarpusavio prieštarų tarp natūraliame sambūvyje gyvenančių valstiečių, karių bei žynių luomų negalėjo būti.

Tikėjimą pomirtiniu gyvenimu visų pirma apsprendė pats transcendentinis veiksnys. Kiek jis aktyviai veikė pomirtinio gyvenimo sampratos pobūdį, sunku pasakyti; tik galima numanyti, kad pirmapradžiame dialoge tarp jo ir žmonijos aktyviuoju pradu buvo būtent jis. Tą turint omenyje, vis dėlto šiame darbe dėmesys bus telkiamas būtent į žmogaus santykio su transcendentiniu veiksniu kaitą bei šios kaitos fiksavimą konkrečiais pomirtinio gyvenimo įvaizdžiais.

Ruošdamas šią studiją, autorius nuolatos konsultavosi su daug vertingų pastabų bei pasiūlymų suteikusiu Filologijos daktaru Norbertu Vėliumi. Nuo pat pirmųjų rankraščio variantų darbą stebėjo ir daug autoriui padėjo filosofijos daktaras, profesorius Bronius Genzelis. Kai kuriais atskirais klausimais autorius konsultavosi su filosofais Vytautu Ališausku, Albinu Plešniu ir Jonu Maliukevičiumi. Visiems jiems autorius nuoširdžiai dėkoja.

Populiariausi