Gintaras Beresnevičius

 

(1 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos "Dausos")

 

1. Istorinių šaltinių ir tyrinėjimų apžvalga

 

Istorinių šaltinių, liečiančių senovės lietuvių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, apžvalga

Istoriniai šaltiniai retsykiais pamini ir lietuvių, ir kitų baltų genčių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Jų informacija nėra gausi, tačiau vėliau, lyginant su tautosakine bei archeologine medžiaga, ji įgis svarbią reikšmę. Be to, tik remdamiesi istorinių šaltinių duomenimis, galime tyrinėti pomirtinio gyvenimo sampratą.

Tokių liudijimų randama nuo XIII a. Vincentas Kedlubekas, Krokuvos vyskupas (1208-1218, m. 1223) teigia, kad jotvingiai tikėjo, jog po mirties žmonės vėl atgimsta naujais kūnais, o grubesnės sielos po mirties įsikūnija gyvūnuose (Mannhardt, 1936,14). Kiek šiuo liudijimu galima pasitikėti, nėra visiškai aišku. Mat tiesiogiai šio teiginio nepatvirtina joks kitas šaltinis. Be to, dar A. Bruckneris atkreipė dėmesį į galimą Krokuvos vyskupo susižavėjimą klasikine lektūra, kurios veikiamas jis ir galėjo priskirti jotvingiams senųjų tautų tikėjimą metempsichoze (Brückner, 1979,34-35). Tuo labiau, kad jotvingius V. Kadlubekas laiko getais, ir šį pagonišką tikėjimą aiškina kaip bendrą visiems getams (Est enim om-nium Getharum communis dementia). Antra vertus, šalia V. Kadlubeko liudijimo gal būtų galima prisiminti J. Dlugošo minėtą nepaprastą jotvingių karingumą - jie kaudavosi su dešimtį kartų pranokstančiu priešininku, niekad nebėgdavo ir grumdavosi, kol visi žūdavo (Dlugosz, 1974, VII, 178-179). Gal tokia ypatinga narsa, ištisą tautą atvedusi į pražūtį, buvo sąlygota ypatingo tikėjimo pomirtiniu gyvenimu. Šiaip ar taip, klausimas dėl Kadlubeko teiginio autentiškumo tebelieka neaiškus. Prie jo vėliau dar teks sugrįžti, kalbant apie tikėjimą reinkarnacija.

Šaltiniuose minimas mirusiųjų apraudojimo paprotys -1210 m. kuršiai, kaudamiesi su kalavijuočiais prie Rygos, sustabdo savo antpuolį, kuomet persvara yra jų pusėje, kad ištisas tris dienas paskirtų mirusiųjų apraudojimui (Mannhardt, 1936,33). Ši žinia nekelia jokių abejonių, nes mirusiųjų apraudojimo paprotį patvirtina ir kiti istoriniai šaltiniai, ir iki šių dienų Lietuvoje bei kai kuriose aplinkinėse vietose išlikę mirusiųjų apraudojimo papročiai, gausiai užrašyta raudų. Užuominų apie lietuvių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu galima atrasti Vygando Marburgiečio liudijimuose, kur jis mini lietuvių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, padedantį stoiškai pasitikti mirtį Pilėnuose (Mannhardt, 1936,120), o Henriko Latvio liudijimu, našlės po vyrų mirties žudosi netgi entuziastingai, vildamosios aname pasaulyje su jais susitikti (Mannhardt, 1936, 30). To paties vedini - Pilypo de Mezjero ir Baltramiejaus Anglo liudijimu - ant valdovo laidotuvių laužo kopia mirusiojo pavaldiniai (Nikžentaitis, 1988,18-19, Матузова, 1978,53-54). Tarnų aukojimą ar pasiaukojimą mirus valdovui Prūsijoje mini Petras Dusburgietis (Dusburgietis, 1985, 87-88), kad šitai buvo paplitę ir tarp lietuvių, paliudija rusų metraščiai bei Bychovco kronika (ПСРЛ XVII, 227-238; 295-356; 239-294; 359-412, M.Strijkovskis (Strijkowski, 1846 I, 308-311). Senosios Lietuvos kunigaikštis Šventaragis, metraščių liudijimu, po mirties buvo sudegintas girioje ties Neries ir Vilnios santaka, ir drauge sudegintas jo mylimas vergas, sakalas, kurtas ir drabužiai. Panašios apeigos, kuomet su mirusiu valdovu buvo deginamas jo žirgas ar žirgai, šunys, minimi ir Algirdo bei Kęstučio laidotuvių aprašymuose (Mannhardt, 1936, 123-124). Papročius, kuomet mirusysis deginamas su ginklais, žirgais, drabužiais, mini Žiliberas de Lanua (Mannhardt, 1936,175), Dlugošas (Mannhardt, 1936, 142) ir kiti. Tokius liudijimus patvirtina archeologiniai duomenys. Žinoma daug įkapių dėjimo taktų, sykiu randama ir aukojamų gyvulių (žirgų, šunų ir pan.) kaulų. Žmonių aukojimas, ar greičiau pasiaukojimas laidojant žymesnį žmogų, žinomas dar nuo indoeuropiečių virvelinės keramikos kultūros laikų - randami grupiniai to meto palaidojimai, archeologų aiškinami kaip žmonių aukos (Gediga, 1976,67-68). Reikia pažymėti, kad į istorinių šaltinių akiratį nepateko grupinės aukos. Netgi žymų valdovą laidojant, pasiaukodavo vienas jo tarnas. Tai rodo, kad tarp lietuvių grupiniai žmonių pasiaukojimai išnyko gan anksti. Tačiau įtikėtina, kad šaltinių duomenys apie žuvusių vyrų žmonų pasiaukojimą turi pagrindo - tokio papročio atspindžiais galėtų būti ir baltų žemėse randami poriniai kapai. Nereikia manyti, kad čia susiduriama su žmonių aukojimu - stiprus religinis jausmas bei būsimojo gyvenimo viltis tikriausiai sąlygojo tokių pasiaukojimų savanoriškumą.

Greta minėtų liudijimų, baltų genčių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu paliečiančių tik prabėgomis, svarbus liudijimas ap-tinkamas Vokiečių Ordino 1249 m. taikos sutartyje su prūsais, kur minimi prūsų žyniai "Tulissones vel Ligaschones", kurie prie laidotuvių laužo stebėdavo mirusiojo kelionę dangaus viduriu (per medium celi) - sprendžiant iš jų regėjimo, į pomirtinį pasaulį mirusysis išvykdavo lydimas gausios draugijos, pasipuošęs, ginkluotas (Mannhardt, 1936,42). Šis liudijimas iš esmės patikimas, kadangi taikos sutartyje turėjo būti kalbama apie abiem pusėm - ir vokiečiams, ir prūsams -gerai žinomus faktus. Apie prūsų tikėjimą pomirtiniu gyvenimu kalba Petras Dusburgietis. Jis teigia prūsus tikėjus kūno prisikėlimu, tačiau "ne taip, kaip dera". Ir kilmingieji, ir paprasti žmonės, valdovai ir vargšai, prūsų tikėjimu, ir kitame gyvenime tebepriklauso tam pačiam luomui, užsiima tuo pačiu, kuo ir šiame gyvenime. Mirusiems reikalingi tarnai, tarnaitės, žirgai, darbo įrankiai, ginklai - visa tai turės vėl atgyti ir vėl atliks savo kadainykštę paskirtį (Dusburgietis, 1985, 87-88). Atrodo, šitokias išvadas Dusburgietis padarė, pasirėmęs ne kieno nors pasakojimu apie prūsų tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, o jam žinomais prūsų laidojimo papročiais. Šie teiginiai pernelyg bendri, kad praplėstų mūsų žinias apie prūsiškąją pomirtinio gyvenimo sampratą.

Kaip buvo galima pastebėti, didžioji liudijimų dalis lig šiol lietė prūsus, kuršius, jotvingius - faktų, kalbančių apie lietuvius maža. Tad labai svarbus Maialos kronikos perrašinėtojo intarpas (1261), kuriame aptinkamas lietuviams bei kitoms aplinkinėms tautoms priskiriamas Sovijaus mitas (Mannhardt, 1936, 56-60 ir t.), pasakojantis apie kelionę į pomirtinį pasaulį ir trejopus laidojimo ("migdymo") būdus, iš kurių geriausias pasirodo esąs degintinis. Šis mitas bus aptartas vėliau.

Tarp pagoniškųjų prūsų dievų šaltiniai mini mirusiųjų dievą Patolą (Patollo). Simono Grunau kronikoje šis naktimis besivaidenąs rūstus mirties dievas reikalauja kruvinų aukų, kartais - net žmogaus kraujo (Mannhardt, 1936, 196-197). Toks "Pecols atųue Pocols" minimas 1530 m. "Prūsų Pomezanijos ir Sambijos vyskupysčių sinodų nutarimuose" (Mannhardt, 1936, 233). Vėliau šiedu lyg ir vienai dievybei taikyti vardai išskiriami kaip du - Pecols ir Pocols (Mannhardt, 1936,235) ir atitinkamai aiškinami kaip Plutonas ir požemio dvasios (infernales Furial). "Sūduvių knygelėje" XVI a. vid. Pecols vadinamas pragaro ir sutemų dievas, Pocols suvokiamas kaip skrajojančios dvasios arba velnias (Mannhardt, 1936, 246-247), Jonas Malecijus 1563 m. mini Pocclum - pragaro, ir Poccolum - oro dvasių dievą (Mannhardt, 1936,295) - tad prūsų pragaro, mirties dievybės nesyk rodosi ne tik kaip požemio, bet ir kaip oro dvasios. Šie prūsų dievų vardai vėliau tyrinėtojų bus nesyk priskiriami lietuviams, kaip pomirtinio gyvenimo dievybės. Lietuvių mirusiųjų dievybę Veliuoną (Velona) bei mirusiųjų vaišinimą švenčių metu mini J. Lasickis (Mannhardt, 1936,357).

Didžioji dauguma mus pasiekusių istorinių šaltinių mini laidojimo papročius, bemaž nieko nepasakydami apie pačią pomirtinio gyvenimo sampratą. Tačiau ir laidotuvių, ir budynių, apraudojimų, šermenų papročių aprašymai suteikia šiokių tokių žinių ir apie pomirtinio gyvenimo supratimą. Seniausias iš mus pasiekusių - Vulfstano liudijimas iš 880-890 m., pasakojantis apie aisčių paprotį laikyti nesudegintą mirusįjį namuose mėnesį ar du; kunigaikščiai ir kiti kilmingieji buvo laikomi namie pašarvoti ir visą pusmetį. Prieš deginant kūną, būdavo į kelias dalis padalintas mirusiojo turtas, išdėstomas kas mylią, taip, kad arčiausiai velionio sodybos, būtų sudėta mažiausia jo turto dalis, toliausiai - pati didžiausia. Po to rengiamos žirgų lenktynės, ir turintys geriausius žirgus pasiima didesniąsias turto dalis, menkesniais žirgais jojantys - mažesnes. Išsidalijus mirusiojo turtą, kūnas būdavo sudeginamas drauge su šarvais ir drabužiais. Aisčiai tikį, kad mirusieji turi būti sudeginti, ir radus nesudegusį žmogaus kaulą, būdavo aukojamos didelės aukos (SRPI 734). Apie sūduvių laidotuves XVI a. vid. rašoma, jog mirusysis aprengiamas baltais drabužiais, ir sodinamas ant kėdės trobos gale. Atidaroma alaus statinė ir kiekvienas susirinkusiųjų užgeria mirusįjį, priekaištaudamas šiajam, ko jis numirė, palikęs žmoną, turtus (viskas išskaičiuojama), prašydamas, kad mirusysis aname pasaulyje pasveikintų tėvus, brolius, draugus, ir kad su jais taip pat gerai gyventų (Mannhardt, 1936,257). Panašius budynių papročius mini S. Schwabe apie 1573 m. (Basanavičius, 1903, XLV), šermenų papročiai minimi Įsručio parapijos vizitacijos apyskaitoje 1638 m. (Mannhardt, 1936, 426), Pretorijaus apie 1670 m. (Mannhardt, 1936, 602), apeigų detalės, per amžius, regis, menkai tepa-kitusios, minimos ir XIX-XX a. (BMIL 63-64 ir t.). Aukojimas mirusiesiems, kuomet, mirus tėvui, aukojamas jautis, motinai - karvė, o sūnui ar dukrai - veršis ar avis, minimas 1723 m. jėzuitų misijos aprašyme (Lebedys, 1976, 211), panašūs patarimai, siūlantys aukoti gyvulius velioniui, išlikę su mirtimi susijusioje tautosakoje (BMIL 65).

Nuo senų laikų žinomas paprotys mirusiuosius apraudoti - šitokius papročius, kaip minėta, rašytiniai šaltiniai mini nuo 1210 m. Kiek vėliau, 1426 m., Samlandijos vyskupas numato 3 markių baudą už mirusiųjų apraudojimą kapuose (Mannhardt, 1936,159), tokie papročiai smerkiami ir 1639 m. Įsručio "Kecessus generalis" (Mannhardt, 1936,429). Raudos aptinkamos sūduvių papročiuose XVI a. vid. (Mannhardt, 1936,257), S. Schwabe 1550-1570 m. raštuose (BMIL68), minimos Pretorijaus, apie 1670 m. (Mannhardt, 1936,603), A. v. Brando aprašyme, apie 1673 m. (Mannhardt, 1936,608), daugelio kitų liudininkų pateiktuose pasakojimuose. Lietuvių ir prūsų raudojimo papročio pagrindiniai bruožai neatrodo buvę skirtingi, tik su laiku nyko kai kurie pernelyg pagoniški reliktai - mirusiojo sodinimas ant kėdės ir jo užgėrimas (apie raudojimo papročius istoriniuose šaltiniuose plačiau žr. BM IL 67-70).

"Sūduvių knygelėje" aprašytas velionio išlydėjimo paprotys. Mirusiojo artimieji lydėdavo jį apsupę, mosuodami nuogais kardais ore ir šaukdami: "Begeyte, Begeyte Pecolle". Ten pat randamas dar Vulfstano aprašyto lenktynių dėl mirusiojo turto papročio atšvaitas: ant stulpo padėtą šilingą pasiima pirmasis prijojęs. Po to visi vėl joja apie mirusįjį, mosuodami peiliais ar kardais (Mannhardt, 1936, 257-258). Šią žinią apie velionio lydėjimą su nuogais kardais ar peiliais ir piktų dvasių baidymą vėliau atkartojo J. Malecijus (Mannhardt, 1936,297), M. Strijkovskis, S. Schwabe (žr. BMIL 79), Tetzneris (BMIL 80).

Baltiškus šermenų papročius kiek plačiau atpasakoja M. Pretorijus. Jų metu didelė reikšmė buvusi skirta gėrimui. Susirinkusieji geria alų, meldžiasi, nulieja ant žemės alaus šlakelius. Aukojama Žemynėlei, manant, kad mirusiojo vėlei nuo to palengvės. Ant žemės metama po tris kąsnelius duonos ir mėsos, nupilama po tiek pat šaukštų, linkint, kad Žemynėlė kitame pasaulyje (kiti sako, danguje) būtų maloni, jo sielą globotų ir aprūpintų (Mannhardt, 1936, 603-604). Šermenys minimi ir vėlesniuose šaltiniuose (žr. BMIL 91-93).

Iš budynių, raudų, palydų, šermenų papročių ryškėja keli būdingiausi tikėjimo pomirtiniu gyvenimu bruožai. Tiesa, tas pomirtinis gyvenimas regimas tik iš pasiliekančiųjų pozicijos: tikima, kad mirusysis aname pasaulyje sutiks ir savo, ir kitų žmonių mirusius gimines, kaimynus, gyvieji perduoda šiems sveikinimus, tikima, kad anapus mirusiojo laukia didelis džiaugsmas. Antra vertus, manoma, kad mirusįjį supa gausybė piktų dvasių - jas nubaidyti ar pažeisti ir siekiama mojuojant kardais ir peiliais. Be to, mirusįjį stengiamasi, tiesa labai mandagiai, bet - išstumti iš gyvenamosios aplinkos apraudant, užgeriant, aukojant, pabrėžtinai atsisveikinant visais įmanomais būdais.

Su laidojimo papročiais susiję istorinių šaltinių duomenys yra patekę tyrinėtojų akiratin, ir jie, šiuos liudijimus interpretuodami, jungdami juos su žinomais liaudies tikėjimais, nesyk palietė ir baltų bei konkrečiai - lietuvių pomirtinio gyvenimo problemas.

 

Tyrinėjimų, skirtų pomirtinio gyvenimo sampratai senojoje lietuvių pasaulėžiūroje, apžvalga

Senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratai išsiaiškinti iki šiol nebuvo skirta daugiau dėmesio ir ji dažniausiai buvo nusakoma keliomis eilutėmis ar pastraipa. Išimtimi tegalėtų būti j. Basanavičiaus studija - jų aptarsime vėliau -bei kai kurie N. Vėliaus darbai.

Tarp pirmųjų mėginimų išsiaiškinti senuosius lietuvių tikėjimus pažymėtinas prolietuviško šubravcų draugijos sparno sumanymas rinkti medžiagų apie senuosius lietuvių tikėjimus, kuris, deja, sužlugo, draugijoje įsigalėjus panpolonistinėms nuotaikoms. Duomenų apie senuosius lietuvių tikėjimus rinkimo iniciatorius K. Kontrimas buvo pasišovęs surinkti medžiagą apie Poklių, tačiau vaisių šis darbas, kiek yra žinoma, nedavė. Tik vėliau tų pačių šubravcų pašieptas Dionizas Poška pradeda nuoseklų senovės lietuvių tikėjimo tyrimą. D. Poška savo darbe "Apie senoviškas pagoniškas religines apeigas" aptaria ir pomirtinio gyvenimo sampratą. Jis mini Poklių ir Jagaubį - lietuvių ir žemaičių pragaro dievus (Poška, 1959, 348-349), lietuviams, žemaičiams ir prūsams bendru mirties dievu laiko Patulą (Ten pat, 366-

367). Neapsiribodamas "pragaro" įvaizdžiu, D. Poška, remdamasis A. Naruševičiaus "Lenkų tautos istorijos" IV-ame tome perpasakotu V. Kadlubeko liudijimu, teigia, kad Lietuvoje ir Žemaitijoje tikėta metempsichoze ar metamorfozėmis (Ten pat, 372-375), šitaip lietuvių mitologijai priskirdamas ne tik prūsų, bet ir jotvingių tikėjimus. Išsyk reikia pasakyti, kad tokia projekcija būdinga didžiajai daliai XIX a. lietuvių mitologijos tyrinėtojų.

  1. Narbutas savo "Lietuvių tautos istorijos" I-ame tome pateikia kelis iki tol nežinomus liudijimus bei savo paties samprotavimus apie senovės lietuvių tikėjimų pomirtiniu gyvenimu (Narbutt, 1835,382-386). Remdamasis V. Kadlubeku, jis teigia lietuvius kadaise tikėjus mirusiųjų vėlių persikėlimu į vėliau gimstančiųjų ir netgi gyvūnų kūnus. Tokį tikėjimą T. Narbutas laiko senu, senųjų lietuvių perimtu iš indų-skitų genčių, o vėlesniaisiais laikais esą tikėta visai kitaip. Rusimajame gyvenime žyniai žadėdavę žmonėms gražias žmonas, daugybę drabužių: žiemą - šiltų, vasarą - baltų, skanius valgius, saldžius gėrimus, ramų miegą didelėse, minkštose lovose. Ten - sveikata, nuolatinis džiaugsmas, juokas ir šokiai. Tačiau tai skirta tik doriems, pikti ir blogi nieko neturėsią, ir būsią tik kankinami.

Žmogaus vėlė išlaikanti žmogaus pavidalą, ir, žyniams padedant, išvykstanti link kalno, vadinamo Anatielu, ant kurio vėlėms reikią užkopti. Tam reikalingi esą ilgi nagai - savi ir net žvėrių, ginklai, žirgai, tarnai. Vargingam, niekuo neapsisunkinusiam, dievų neįžeidusiam žmogui į kalną užkopti esą lengviau nei turtingam. Nuslydusiajam grasinąs Vizunas (Vyžūnas? - G. B.), nupučiantis ar praryjantis nuo kalno nusiritusius nedorėlius. Ant kalno sėdinti dievybė, kuri teisia mirusiuosius, atsižvelgdama į jų gyvenimo darbus. T. Narbutas teigia, kad lietuviai turėjo ir rojaus, ir pragaro įvaizdžius. Pirmuoju atveju mirusiųjų šešėliai įsikurdavę dievų buveinėje, kuri esanti danguje, šiauriniame Paukščių Tako gale, ten šnekučiuodavęsi su dievais, gerdavę su jais alų, džiaugdavęsi įvairiais malonumais, kuriems patirti įgydavę šimtą naujų pojūčių, ir, laisvi nuo lenkų ir rusų priespaudos, valdę vokiečius. Iš metempsichozės, T. Narbuto nuomone, lieka tik tikėjimas, jog vaiko ar savo metų neišgyvenusio žmogaus, taip pat bepročio siela klajoja aukštutinėje vėjų erdvėje, kol pagaliau grįžta į naują žmogaus kūną, o po to turi ištobulėti tiek, kad būtų verta amžinojo gyvenimo.

Šiais T. Narbuto duomenimis buvo įprasta nepasitikėti, bet pastaruoju metu randama vis daugiau faktų, patvirtinančių jo teiginius, jo pasakojimus apie Anafielą imama sieti su Strijkovskio ir Lietuvos metraščių duomenimis apie gyvūnų nagus, metamus į laidotuvių laužą, bei su folkloru, kuriame išlikę pasakojimai apie stiklo ar krištolo kalną, į kurį kopiama po mirties (Топоров, 1980/1,34).

Simonas Daukantas savo darbe "Tikyba senovės lietuvių (Daukantas, 1976 I, 488-538), aptaria ir lietuvių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu (Ten pat, 497-501). Jis pastebi, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai jau nuo seniausių laikų tikėjo į antrą gyvenimą, po mirties sielai iškeliavus į aukštybes laimingiau gyventi. Toliau seka gan artimas T. Narbutui pasakojimas apie dangiškąjį teisuolių likimą, tik pridedama, jog danguje juos globojo Perkūnas. Tikėjimą metempsichoze S. Daukantas kvestionuoja, taip pat tyčiniu lietuvių tikėjimų iškraipymu laiko Dusburgiečio liudijimą, kad prūsai manę, jog po mirties mirusieji lieka tokie, kokie buvo Žemėje, ir dirba tuos pačius darbus. S. Daukanto nuomone, tai tėra pramanas krikščionių, pavydėjusių lietuviams didžios garbės, jog, "pagal Zamolksio mokslą, mirusieji danguje nieko nedirbo". S. Daukantas mėgina atkurti visą lietuvių įsivaizduotą pomirtinio atpildo sistemą, neapsiribodamas dangiškojo teisuolių likimo atpasakojimu. Dorieji turėję eiti į dangų, nedorųjų bei nelaikių, atėmusių sau gyvybę, sielos pereidavo į gyvulius, kitus gyvius arba į medžius, ežerus ir upes, ir tenai kentėdavo nepriteklių ir badą lig to laiko, kai joms būdavo leidžiama išeiti iš to kūno. O nuožmių žmonių, kraugerių ir bedievių sielos turėjusios eiti į pragarų. Pažymėtina, jog S. Daukantas pirmasis su pomirtiniu gyvenimu susiejo Perkūnų. Be to, sekimas T. Narbuto tekstu ne toks jau neabejotinas. Pats T. Narbutas didžiąją dalį dokumentų ir liudijimų nuorašų gavo būtent iš S. Daukanto, tad greičiausiai abiejų šių autorių nusakoma pomirtinio gyvenimo samprata paremta tais pačiais šaltiniais.

Vėliau pomirtinio gyvenimo suvokimą lietuvių religijoje paliečia J. Jaroševičius (Jaroszewicz, 1X44, 186-189). Viena pagrindinių lietuvių pagoniškosios religijos nuostatų jis laiko tikėjimą į sielos nemirtingumą, būsimąjį gyvenimą, pomirtinį atpildą ir bausmę. Pagrįstai teigdamas, jog senieji tikėjimai turėję remtis metempsichoze, J. Jaroševičius supriešina Dusburgiečio ir Kadlubeko liudijimus ir prieina išvados, jog jotvingių archainė metempsichozės sistema išsilaikė ilgiausiai.

  1. I. Kraševskis pažymi, jog Lietuvoje pomirtinio gyvenimo samprata labai įvairavo, tačiau skirtingi jos įvaizdžiai visgi sutinka tarpusavyje - tikėta kiekvieno žmogaus nemirtingumu, būsimasis gyvenimas laikomas žemiškojo gyvenimo tąsa, tik sielos galia neaplyginamai išauga. Cituodamas T. Narbutą, J. I. Kraševskis teigia, kad, lietuvių įsitikinimu, egzistuoja ne tik laimingųjų vėlių kraštas - ant aukšto kalno, Rytų pusėje, bet ir pragaras, kur Pokolius kankina blogų žmonių vėles, nukritusias nuo kalno, ir seniausiųjų antrojo gyvenimo įvaizdžių - mirusiųjų vėlių perėjimas į įvairius gyvius (Kraszewski, 1847,138-140). Nauja J. I. Kraševskio mintis - tai nuomonė, jog lietuviai pripažino įmanoma visiško žmogaus pražuvimo galimybę (pražūva - Ten pat, 139); vėliau šią nuomonę perėmė J. Basanavičius ir J. Šliūpas. J. I. Kraševskis pateikia duomenis apie laidotuvių ir šermenų papročius (Ten pat, 141-150). L. A. Jucevičius susidomi lietuvių tikėjimais į įvairius žmonių pervirtimus. Lietuviai, jo liudijimu, mano, kad kiekvienas paukštis, kiekvienas žvėris kitados buvęs žmogumi, kuris už dievų valios nepaisymą tapo nubaustas ir paverstas į kitokią gyvą būtybę atbūti atgailos už savo kaltes (Jucevičius, 1959, 94). Jis surinko ganėtinai sakmių apie tokius virtimus, jo įvardijamus "metamorfozėmis" (Ten pat, 93-127). Ties lietuvių dievų vardais apsistojęs J. Lelevelis (Lelewel, 1863, 81-106) pažymi Veliuoną (Wellona), "amžinybės deivę", prūsų vadinamą Giltine, latvių Wellideeva. Šį J. Lelevelio darbą komentavęs M. Akelaitis pastebi, jog lietuviai tiki lavonų gebėjimu veikti (Akielewicz, 1863, 108), tuo nužymėdamas galimybę kalbėti ne tik apie dangų, pragarą, metempsichozę, bet ir apie piktų, su velniu susijusių mirusiųjų buvojimą žemiškoje aplinkoje. Apie tai vėliau kalbėjo E. Volteris, J. Basanavičius ir kiti vėlesni tyrinėtojai.

Lietuvių mitologijos problemomis XIX a. vid. susidomi ir vokiečių mokslininkai, dažniausiai sudarinėdami plačias rytų Europos senųjų tikėjimų apžvalgas. J. I. Hanuschas, padaręs nemažą įtaką XIX a. lietuvių ir lenkų tyrinėtojams, o dabar, deja, pamirštas, pateikia įdomią Pykuolio (Pikiello) interpretaciją. Pykuolis turėjęs būti požemio mirusiųjų valdovas, tačiau tam tikra prasme jis tebeišlaikąs pirmykštį savo identiškumą su Perkūnu. Mat Pykuolis senovėje traktuotas kaip naktinės Saulės, t.y. Mėnulio, simbolis, o Perkūnas tuolaik buvo suprantamas kaip dienos Saulė (Hanusch, 1842, 219). Ieškodamas paralelių indų bei kitų tautų mituose, J. I. Hanuschas lietuvių mirties dievybes įveda į bendrą mitologinį kontekstą, tuo geriau išryškindamas jų funkcijas. Drauge su T. Narbutu jis prūsų Nijolę sieja su indų Kali, o Veliuoną (Wellona) J. I. Hanuschas aiškina kaip žiemos Saulę, išoriškai panašią į egiptiečių Serapį, vėliau tapusią lietuvių ateities, arba pomirtinio gyvenimo, deive (Hanusch, 244-247); kitur Veliuoną jis apibūdina kaip amžinybės deivę (Ten pat, 413). Apskritai, nusakydamas senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo įvaizdį (Ten pat, 408-416), autorius remiasi T. Narbuto bei K. Hartknocho suteikiamomis žiniomis, pritaria T. Narbuto nuomonei, jog mirusieji gyvena šiauriniame Paukščių Tako gale, ir kalno motyvo interpretavimui. J. Lippertas, aptardamas lietuvių protėvių kultą (Lippert, 1881, 69-77), teigia, kad mirusiųjų kultas čia toks tikras ir pasirodo tokia gryna esme bei išraiška, kokią vargu ar galima rasti kurioje kitoje tautoje. Kalbėdamas apie mirusiųjų garbinimo apeigas, jis išskiria keturias jų dalis (sušaukimą; maitinimą bei girdymą; linksminimą dainomis, šokiais, gėlėmis ir išsiuntimą namo) ir randa paraleles su japonų apeigomis. Cituodamas Sebastiano Franko liudijimą, jis pastebi, kad kiekvieną spalio pirmąją miškuose švenčiamos mirusiųjų šventės, kuriose kažkokią reikšmę turi Perkūnas (Ten pat, 73-74), bet plačiau šio klausimo neaptaria. Vienas pirmųjų žalčius ir paukščius lietuvių tikėjime J. Lippertas ima aiškinti kaip fetišus ar protėvių vėles, galiausiai, analizuodamas tik vieną lietuvių pasaką, prieina išvados, kad senovės lietuvių pomirtinis pasaulis įsivaizduotas ne virš žemės, o anapus marių (Ten pat, 74-75), tuo atkreipdamas dėmesį į gan svarbų lietuvių pasaulėžiūros segmentą, bet jį suabsoliutindamas. Lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratą lietė ir rusų mokslininkai. P. Kukolnikas pasaką "Eglė žalčių karalienė" interpretuoja kaip lietuvių tikėjimo metamorfozėmis iliustraciją (Кукольник, 1854,70). E. Volteris vienas pirmųjų velnią (velinas) ima kildinti iš "welis, welionis" - numirėlis, lavonas, mirusio žmogaus dvasia (Вольтер, 1886, 121). Nesistengdamas smulkiau nusakyti lietuvių bei latvių pomirtinio gyvenimo įvaizdžių, E. Volteris teigia, jog pomirtinis gyvenimas panašus į žemiškąjį (Ten pat, 125). Jis atkreipia dėmesį į "vėlių vartelių" problematikos kompleksą (Ten pat, 179-187), tuo pradėdamas šio svarbaus įvaizdžio tyrimą. Teobaldas, aptardamas lietuvių pagonybę, skiria vietos pomirtinio gyvenimo sampratai (Теобальд, 1890, 9-15), kur atkartoja T. Narbutą, tik, aptardamas V. Kadlubeko liudijimą, teigia, kad lietuviai, ir ypač jotvingiai, tikėję į metempsichozę tik iki XIII a., t.y., iki glaudesnio suartėjimo su Europos tautomis (Ten pat, 14). Pažymėtinas jo užrašytas liudijimas apie dangumi traukiančią "laukinę medžioklę", stebėtą netoli Lydos (Ten pat, 187). Lietuvių tikėjimų pomirtiniu gyvenimu rekonstrukcijai gan svarbus Lautenbacho teigimas, kad liet. "pragaras", latv. "pragars" - nėra tiek jau sukrikščioninti, kaip įprasta manyti (Лаугeнбах, 1915,408-409).

XIX - XX a. sankirtoje ir XX a. pradžioje, imant apibendrinti ankstesnius lietuvių senųjų tikėjimų tyrimus, plačiau aptariamos atskiros temos, tarp jų ir pomirtinio gyvenimo samprata. Literatė K. Skirmuntt pažymi gilų lietuvių tikėjimą žmogaus sielos nemirtingumu. Tačiau šis tikėjimas, kaip ir kiti pagoniškieji, buvęs įvairialypis ir nepastovus. Sielos pomirtiniame gyvenime neturėjusios apibrėžtų ribų. Jos arba tikdavusios amžinai ilsėtis karste, vis dėlto užsiimdamos kokia nors veikla, arba, išsiskyrusios su kūnu, "gyveno tarp vakaro ir nakties šešėlių, tamsiame vėlių krašte, kur vis dėlto užklysta Saulė ir žvaigždės; kai kada, bastydamosis po pasaulį, jos pereina į kitus organinius kūnus (medžius, gyvūnus), tačiau metempsichozės samprata lietuvių tikėjime neįsigalėjo" (Skirmuntt, 1897,45-46) - kaip matyti, sunkios problemos literatams davėsi spręsti daug lengviau nei mokslininkams, nes pirmieji galėjo nepaisyti jokių prieštaravimų. Tačiau ir patys tyrinėtojai, kompiliuodami turimas žinias, neužsiimdami tekstų kritika, maišydami ištisų epochų bei genčių tikėjimus, neišvengiamai dar padidindavo ir taip nemažą painiavą senųjų tikėjimų tyrimuose. Tad A. Bruckneris, šio amžiaus pradžioje apsiėmęs spręsti baltų pasaulėžiūros bei kultūros problemas, susidūrė su didžiuliu jų kalnu, ir hiperkriticizmo kūjis atsimušė į išties kietą akmenį. Visų pirma A. Bruckneris ima kvestionuoti V. Kadlubeko teiginį apie jotvingių tikėjimą metempsichoze - lenkų tyrinėtojo nuomone, šioje vietoje "Vincentas leidosi suklaidinamas klasikinės lektūros reminiscencijų; indiškosios sielų kelionės prūsai nežinojo, tikėjo į pomirtinį gyvenimą, tikslų žemiškojo atspindį" (Bruckner, 1979, 34-35) - tad autorius mieliau seka Dusburgiečio liudijimu apie prūsų tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, įsivaizduojamu kaip žemiškojo tąsa. Tačiau čia gal ir be reikalo jotvingiai, nors ir artima prūsams gentis, su jais tapatinama. Be to, baltų tikėjimo metempsichoze visiškai paneigti nepavyksta - toliau kalbėdamas apie lietuvių tikėjimus pomirtiniu gyvenimu, A. Bruckneris pabrėžia, kad lietuviai tikėjo pomirtiniu gyvenimu tolimuose vakaruose, už saulėlydžio, nors kitos vėlės lieka žemėje gyvūnų pavidalais arba kaip dvasios-globėjos (Ten pat, 174-175). Reikia pripažinti nemažą lenkų mokslininko nuopelną - pagaliau pamėginta susisteminti prieštaringus liudijimus ir juos pagal užrašymo vietas išskirstyti atskiroms baltų gentims. Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu paprastai siejamas su vaizdiniais apie tas vietas, į kurias atvykstama oro keliu, kaip pas prūsus, ir vandens, kaip pas latvius; šios kelionės kryptis orientuojama į vakarus, Saulės laidą. Drauge tai neatmeta nei anksčiau minėtos galimybės kitoms vėlėms įsikūnyti gyvūnuose ar tapti dvasiomis-globėjomis, taipogi ir vėlių grįžimo į Žemę galimybės tam tikrų švenčių metu (Ten pat, 174). Didžiosios metinės apeigos, kurių metu maitinami ir garbinami mirusieji, leidžia autoriui kalbėti apie nekrokultą, kurio tikslas - sukvietus vėles, išprašyti jų, kad užtikrintų kasmetinį darbų ritmą, nuo rudens iki rudens, kad vėlės nekliudytų žmonių pastangoms ir dieviškajai globai (Ten pat, 175). Šis nekrokultas, būdingas iš esmės ir slavams, ir lietuviams, Lietuvoje buvo labiau įsišaknijęs (Ten pat, 178).

XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje tautinio atgimimo sąjūdis įsiūbavo naują susidomėjimo lietuvių mitologija bangą, ir pirmoji ženkli jo išraiška - kapitalinis dr. Jono Basanavičiaus darbas "Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių" (Basanavičius, 1903). Jis susideda iš dviejų dalių. Pirmoji -tai paties J. Basanavičiaus darbas, kuriame nagrinėjama senoji lietuvių pomirtinio gyvenimo samprata (Ten pat, I-LXXXIII), čia, remiantis daugybe surinktų liudijimų, kalbama apie šermenų, laidojimo papročius, apie vėles lietuvių tikėjime, nuosekliai analizuojami istoriniai liudijimai, tarp jų ir Sovijaus mitas. J. Basanavičius, atlikęs rimtą tipologinę analizę, prieina pakankamai pagrįstų išvadų, jog lietuvių tikėjime "... turime sekančias formas dvasių esybės -resp. neesybės aname sviete: 1. nemarystę rojuje ir pragare... 2. persimainymas jų in dievus... 3. persimainymas dvasių in akmenis, medžius, žvėris ir t.t. (metamorphosis) bei jų atgimimas naujuose kūnuos (metempsychosis) ir 4. visiškas bei amžinas išnykimas dvasios, pražūva" (Ten pat, LIV-LV). Prie šio išskaičiavimo išties sunku ką pridėti ar ką iš jo atimti, išskyrus kvestionuotiną iš I. Kraševskio perimtą "pražuvos" teigimą. Tačiau tipologinio metodo taikymas dar negali išaiškinti šių skirtingų pomirtinio gyvenimo sampratų tarpusavio santykių, ir tai tebelieka paslaptimi. Antrą knygos dalį sudaro V. Kalvaičio ir iš dalies paties J. Basanavičiaus surinkta vertinga tautosakinė medžiaga, atspindinti su mirtimi ir pomirtiniu gyvenimu susijusius tikėjimus. J. Basanavičius, kalbėdamas apie V. Kalvaičio rinkinį, nedaug teperdeda, teigdamas, jog ši surinkta medžiaga ne vienu aspektu vertingesnė už "indų bei eranų šventknyges", ir "iš jos mokslas ne menkai dar laimės" (Ten pat, III).

Tolimesnis labai svarbus žingsnis lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratos rekonstrukcijoje - dviejų puslapių K. Būgos straipsnis "Senovės lietuvių "rojaus" vardas" (Būga, 1958 I, 553-554), kuriame žymusis kalbininkas išaiškina "dausų" semantiką, prieidamas išvados, kad dausos, arba dausios, "ir bus tikrasis senovės lietuvių "rojus", mūsų tėvų protėvių bei senelių prosenelių ilsėjimosi šalis, kurioje visados esą šilta ir kur kas rudenį lekia iš mūs krašto paukščiai" (Ten pat). Tai labai svarbi rekonstrukcija, kuria rėmėsi daugelis vėlesnių lietuvių mitologijos tyrinėtojų. K. Būga taip pat lietė sielos ir vėlės terminų problematiką (Ten pat, 105-107), mėgindamas atskirti ir nusakyti šiuos iki tol gana supainiotus terminus.

Kiek vėliau kai kurias lietuvių protėvių kulto detales, remdamasis daugiausia B. Lippertu, aiškino Vydūnas (Vidūnas, 1916,36). Toliau pažymėtinas platokas J. Linksmūnėlio kompiliacinis darbas "Keletas bruožų iš senovės lietuvių tikybos" (Linksmūnėlis, 1925,454-460; 526-531), kur autorius, jungdamas draugėn T. Narbuto, L. Jucevičiaus, J. Basanavičiaus, K. Būgos duomenis bei rekonstrukcijas, teigia, kad senovės lietuviai tikėję, "jog jiems mirus, jų vėlės pereinančios į augančius ant jų kapo medžius. O kurie dėl tėvynės žūdavo, buvo tikima, jog tų laimingiausia yra mirtis ir jog mirusio vėlės tiesiog, be jokių kliūčių, eina pas Praamžių dausosna" (Ten pat, 455-456). Nepalaidotų žmonių "vėlelės" klajodavę po pasaulį (Ten pat). Piešdamas bendrą pomirtinio pasaulio vaizdą, autorius seka T. Narbutu ir pripažįsta rojų ant aukšto kalno - laimingųjų šalį ir piktiems skirtą nenumaldomą Pykuolio kerštą pragare (Ten pat, 458); tačiau ir čia, ir lietuviams priskirdamas Pykulį ir Nijolę - pragaro, požemio dievus, autorius maišo prūsų ir lietuvių tikėjimus nusakančius duomenis ir kritiškai neįvertina tekstų.

Iš kitų tyrinėtojų, mėginusių rekonstruoti senųjų lietuvių tikėjimus, remiantis šaltiniais ar folkloro duomenimis, išsiskiria "senovės lietuvių tikėjimo išpažinėjo" J. Gedimino-Beržanskio-Klausučio tekstas "Senovės lietuvių tikėjimas..." (Gediminas-Beržanskis-Klausutis, 1928), kuriame vulgaraus panteizmo ir lėkšto materializmo samplaika pateikiama kaip senųjų lietuvių tikėjimų kvintesencija. Pasak autoriaus, šiuose tikėjimuose žmogus suvokiamas kaip menka gamtos dalelė, kurios amžinumas yra ne kas kita kaip žmogų sudarančios materijos amžinumas. Kompiliacinės literatūros tradiciją pratęsia J. Šliūpo darbas "Lietuvių, latvių bei prūsų arba baltų ir jų prosenių mythologija" (Šliūpas, 1932), kuriame, be viso kito, pateikiami ir pomirtinio gyvenimo įvaizdžiai, - į vieną vietą sudėti įvairių laikų ir kraštų tikėjimai (Ten pat, 106-111).

  1. Žilius-Jonila tuo metu pateikia įdomią iš J. Lasickio rinkinio žinomų Veliuonos bei Ažagalio interpretaciją analogiškų germanų-skandinavų religinių vaizdinių kontekste (Žilius-Jonila, 1929,18).

Nors ir parašytas daug anksčiau, tačiau tik 1935 m. pasirodo Povilo Višinskio studentiškų metų darbas "Antropologinė žemaičių charakteristika" (Вишинский, 1935), parašytas rusų kalba. Tai rimta mokslinė studija, besiremianti ir gyvąja P. Višinskiui žinoma liaudies tradicija, čia aptinkame kai kurių naujų duomenų, reikšmingų pomirtinio gyvenimo sampratos rekonstrukcijai. Tai - aiškinimas, kokiu būdu jau anapus esančios mirusiųjų vėlės gali bendrauti su gyvaisiais, labai svarbi sapnų analizė (Ten pat, 144-145; 166).

Pomirtinio gyvenimo sampratai svarbūs darbai pasirodė penktojo dešimtmečio pradžioje. M. Alseikaitė-Gimbutienė (Alseikaitė-Gimbutienė, 1942, 1-12), remdamasi P. Dusburgiečio informacija bei archeologiniais duomenimis (įkapėmis), teigia, kad lietuvių įsivaizduojamas pomirtinis gyvenimas labai panašus į žemiškojo tąsą (Ten pat, 1). "Pomirtiniame gyvenime žmogus ir toliau tęsia žemės gyvenimą. Ir aname pasaulyje jis eina tas pačias pareigas, dirba tokius pačius darbus, priklauso tokiam pačiam socialiniam laipsniui" (Ten pat, 5). Kiek vėliau archeologė paskelbia darbą "Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje" (Alseikaitė-Gimbutienė, 1943/1, 53-80), kuriame pateikiama tikėjimų į pomirtinį gyvenimą periodizacija. Pažymėtina autorės studija apie kapų tipus senojoje Lietuvoje (Alseikaitė-Gimbutienė, 1943). Šie M. Alseikaitės-Gimbutienės darbai svarbūs tuo, kad juose pagaliau rimtai siejami archeologiniai bei šaltinių ir tautosakos duomenys. Tais pačiais metais M. Čilvinaitė paskelbia darbą "Sarginimo, marinimo ir laidotuvių papročiai" (Čilvinaitė, 1943, 179-202), kuriame pateikti duomenys aktualūs ir šiandien.

Tuo pat metu lietuvių tikėjimo pomirtiniu gyvenimu klausimus aptarė keli kiti Europos mokslininkai. W. Jungfer, kalbėdamas apie senovės Lietuvą, paliečia mirusiųjų kulto problemas (Jungfer, 1929,71-78),pabrėždamas šio kulto gilumą ir intensyvumą, didvyrių ir paprastų mirusiųjų sudievinimą. 1936 m. Rygoje paskelbiamas anksčiau sudarytas W. Maunhardto šaltinių, liečiančių baltiškąją mitologiją, rinkinys su plačiais komentarais (Mannhardt, 1936), kuriame daug vietos skiriama Sovijaus mito tekstams bei jų analizei (Ten pat, 57-63), be to, paskelbta daugelis šaltinių, liečiančių lietuvių, latvių, prūsų pomirtinio gyvenimo sampratą, drauge su paties W. Mannhardto bei redaktorių komentarais.

Pokario laikotarpiu, lietuvių mitologijos tyrimai sustojo maždaug 20-čiai metų. Keturiasdešimtųjų metų pradžioje pasirodžiusių rimtų darbų tąsa, tačiau ir paskutiniu akordu tapo Z. Slaviūno darbas "Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose" (Slaviūnas, 1947,165-214). Autorius, aiškindamasis įvairius baltų mitologijos faktus, aptaria ir mirusiųjų vėlių buvimo vietas, kalba apie vėles vandeny (Ten pat, 178), mirusiųjų vėlių įsikūrimą medžiuose (šį tikėjimą yra linkęs kildinti iš papročio mirusiuosius laidoti miškuose - ten pat, 181-182), apie dvasios įsikūnijimą žalčiuose, gyvuliuose, ypač sparnuotuose gyviuose - paukščiuose, peteliškėse (Ten pat, 187-188, plg. 192). Lietuvių protėvių kultą vėliau paliečia V. Gobis (Gobis, 1966,13-15), atkartodamas teiginius apie pomirtinį gyvenimą, kaip žemiškojo tąsą. Šio klausimo nagrinėjimui dėmesio skiria P. Dundulienė, siedama protėvių, prosenių dvasių kultą su totemų garbinimu. Tyrinėtoja mano, jog, formuojantis protėvių kultui, buvusiuose totemuose buvo apgyvendintos mirusiųjų dvasios (Dundulienė, 1969,206). Vėlesniuose darbuose autorė teigia, jog vėlės buvo įkurdintos gamtos objektuose - medžiuose, miškuose, vandenyse, gyvūnuose (Dundulienė, 1979, 4), ir kalba apie inkarnaciją (Ten pat, 76-82), medžius, kaip vėlių bei dievų buveines (Ten pat, 83-90), apie vėlių ir paukščių sąsają senojoje pasaulėžiūroje (Ten pat, 84-86), prosenių vėles, įsikūrusias žalčiuose, gyvatėse (Dundulienė, 1979/1, 22;169-143); kitur P. Dundulienė iš sudievintų protėvių kildina namų dievybes (Dundulienė, 1976, 150-153). Tyrinėtoja pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad Paukščių Takas laikomas mirusiųjų keliu į pomirtinį pasaulį (Dundulienė, 1988,60-61).

Apie senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratą užsimena J. Jurginis. Remdamasis archeologiniais duomenimis bei istoriniais šaltiniais, autorius mirusiųjų deginimu paprotį sieja su tikėjimu tolimesniu gyvenimu dausose (Jurginis, 1976,22), kalba apie pagoniškų papročių, susijusių su tikėjimu į pomirtinį gyvenimą gyvavimą ir krikščionybės epochoje (Ten pat, 109-110). Vėliau J. Jurginis pateikia įdomią sąsają, tiesa, vengdamas ją akcentuoti - pasak jo, lietuvių pagonių įsitikinimu, "Perkūnas ... gyveno danguje, o mirusiųjų vėlės keliaudavo į dausas..." (Jurginis, 1987,157). Nagrinėdamas senąją lietuvių pasaulėžiūrą, A. Rybelis mėgina nustatyti pomirtinio gyvenimo vietą: mirusieji gyveno ne po žeme, o tam tikrose žemės vietose - dausose, arba šiek tiek aukščiau žemės - kalneliuose, medžių viršūnėse, miškuose (Rybelis, 1978, 38) ir mano, kad požeminio pomirtinio gyvenimo vaizdinys būdingesnis prūsams, galbūt dėl kitų tautų, pvz., germanų, įtakos (Ten pat). Šitokia mintis pakankamai pamatuota, tačiau, kaip ir kiti tyrinėtojai, A. Rybelis nesiima aiškinti, ar senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo samprata tokia buvusi nuolatos, ar kitusi istorijos tėkmėje.

Lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratos nagrinėjimui svarbūs N. Vėliaus darbai. Siūlydamas lietuvių mitologinių sakmių klasifikavimo schemą, N. Vėlius į atskiras grupes išskiria sakmes apie mirusiuosius bei su jais susijusias būtybes (Vėlius, 1977,22-23), vėliau šią schemą papildo (Vėlius, 1979,160-207). Mokslininkas parengia spaudai ne vieną tautosakos rinkinį, kurių medžiaga gali remtis vėlesni pomirtinio gyvenimo sampratos tyrinėjimai (praktiškai Lietuvoje nuo J. Basanavičiaus laikų tokių rinkinių nebuvo skelbta). N. Vėlius linksta pomirtinį gyvenimą lokalizuoti "vakaruose, už vandens" (Vėlius, 1983,226), arba "požemy, už vandens" (Vėlius, 1986, 39), tokias išvadas paremdamas tam tikrų tautosakos sluoksnių analize, bei sena ide. tradicija, nurodančia vandens ribą tarp šio ir ano pasaulio. Problemas, susijusias su mirusiųjų kultu N. Vėlius paliečia nesyk, kalbėdamas apie laidojimo papročius (Vėlius, 1977/1; Vėlius,1983, 238-241), mirusiųjų reikšme Kūčių apeigose (Vėlius, 1983, 141-143), analizuodamas Sovijaus mitą (Vėlius, 1986,17-20,39; Vėlius, 1988,58-59), liesdamas mirusiųjų sudievinimo klausimą (Vėlius, 1986,19) ir kt. Atskiroje studijoje N. Vėlius iškelia lietuvių pasakų senelio-Dievo kilmės problemą, [tikinamai atskleisdamas kai kuriose pasakose aptinkamą šio personažo sąsają su lietuvių mirusiųjų dievu Velniu, Vėlinu (Vėlius, 1979/1), nors galbūt ne visuomet tokia interpretacija yra vienintelė galima. Toliau Velnio, Vėlino įvaizdį N. Vėlius nagrinėja lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvo "Velnio arkliai - kunigai ir ponai" šviesoje, parodydamas šio motyvo ryšį su senaisiais ide. vaizdiniais (Vėlius, 1981). Kitoje studijoje atskleidžiamos svarbios velnio ir mirusiųjų santykių ypatybės, mirusiųjų ir augalų sąsajos (Велюс, 1982). Nagrinėdamas pasakos "Apakintas milžinas" ištakas, N. Vėlius aptaria "už vandens" esančio pomirtinio pasaulio vaizdinį (Vėlius, 1982). Svarbiausiame pomirtinio gyvenimo sampratos problemas liečiančiame darbe N. Vėlius ją nagrinėja per su mirusiaisiais susijusio chtoniškojo velnio įvaizdį (Vėlius, 1987, 162-200). Velnias čia pagrįstai interpretuojamas kaip pirmosios - maginio, sakralinio suverenumo, funkcijos reiškėjas (Ten pat, 22 ir t.), siejamas su mirusiaisiais, ypač įgavusiais gyvulių pavidalus, nusakomos jo, kaip tam tikro istorinio laikotarpio mirusiųjų valdovo, funkcijos. Šitaip suvoktas velnias ir jo viešpatija tampa svarbia grandimi, nagrinėjant pomirtinio gyvenimo sampratą. Minimoje studijoje pateikiama velnio įvaizdį liečiančių istorinių šaltinių bei tyrinėjimų apžvalga (Vėlius, 1987,12-31) tokia išsami, kad sunku ką nors bepridėti. Pomirtinio gyvenimo sampratai svarbus ir N. Vėliaus straipsnis apie baltiškus mirusiųjų laidojimo papročius, paremtas rašytinių šaltinių duomenimis, ten pat atskleidžiama ir Sovijaus mito archainė indoeuropietiška prigimtis (Vėlius, 1988).

Pažymėtinas D. Saukos aptartas laidotuvių raudų ryšys su senuoju lietuvių tikėjimu bei jo tvirtinimas, jog lietuviai tikėję apčiuopiamai realia, fizine vėlių egzistencija po mirties

(Sauka, 1982,117-119). A. Seselskytė, analizuodama pasaką apie podukrą, sieja mirusiuosius su požemine karalyste, (Seselskytė, 1985,68 ir t.). Drauge reiktų pridurti, kad, remiantis šios tarptautinės pasakos analize, toli gražu negalima tikėtis pilniau rekonstruoti senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratą. Iš paskesnių darbų, liečiančių lietuvių pomirtinio gyvenimo suvokimą, galima paminėti F. Mačiansko pastabas, sumuojančias Z. Slaviūno, P. Dundulienės bei kai kurių kitų autorių nuomones (Mačianskas, 1985), raudų problematiką tiriantį N. Laurinkienės straipsnį (Лауринкене, 1987). Etnografė R. Giedrienė, analizuodama kapinių paminklus, paliečia protėvių kultą, interpretuoja "vėlių kalnelių" ir "vėlių vartelių" terminus, teigia, jog lietuviams būdingas tikėjimas pomirtiniais žmogaus įsikūnijimais į augalą ar į paukštį (Giedrienė, 1977,71-72). Simetrijos pokyčius pomirtiniame gyvenime aptaria G. Beresnevičius (Beresnevičius, 1989), kitur autorius paliečia kai kuriuos prūsų nekrokulto aspektus (Beresnevičius, 1989/1).

Senojo tikėjimo pomirtiniu gyvenimu problemas nagrinėja archeologai. Laidojimo bei įkapių papročius aiškina V. Urbanavičius (Urbanavičius, 1977), apie protėvių kulto genezę akmens amžiuje kalba R. Rimantienė (Rimantienė, 1977, 13), ji taip pat aiškina sėdimus palaidojimus mezolite, remdamasi "gyvojo numirėlio" teorija (Rimantienė, 1984,104),kai kuriais vėlyvojo neolito vaizdiniais, iš kurių galima daryti išvadą, kad to laikotarpio žmonės, matyt, nežinojo požemio karalystės (Ten pat, 266,274), o dangų vaizdavosi pilną vandens (Ten pat, 266). M. Michelbertas, analizuodamas vėlesnius laidojimo paminklus, pažymi, kad senajame geležies amžiuje atsiranda naujų tikėjimo elementų, apie kuriuos galima spręsti iš įkapių pobūdžio (dalgiai, pjautuvai, kalvio darbo įrankiai) - vadinasi, mirusysis aname pasaulyje darąs visa tai, ką veikęs ir šiame (Michelbertas, 1986,224); ten pat pateikiamos vertingos pastabos apie degintinių ir griautinių palaidojimų problematiką (Ten pat, 224-225); pažymėtinas racionalus archeologo teiginys, jog Lietuvos gyventojų pomirtinio gyvenimo vaizdinys kito (Ten pat, 230). Laidojimo papročius Lietuvoje aptaria arba paliečia daugelis autorių (Kuncienė, 1980; Kulikauskienė, 1988; Girininkas, 1988 ...). Daug su senaisiais laidojimo papročiais susijusios medžiagos pateikia R. Kulikauskienė, A. Tautavičius ir kiti tyrinėtojai rinkinyje "Lietuvių etnogenezė" (1987).

Lietuvių ir kitų baltų mitologijos klausimus bei pomirtinio gyvenimo sampratą vaisingai gvildena daugelis užsienin pasitraukusių mokslininkų. Latvių tyrinėtojas K. Straubergs, nagrinėdamas sielos sampratą baltiškojoje pasaulėžiūroje, akcentuoja tikėjimą metempsichoze kaip svarbų latvių bei lietuvių tikėjimo į pomirtinį gyvenimą dėmenį (Staubergs, 1957). Daug sakmių, liečiančių pomirtinio gyvenimo, ypač -gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių sankirtos fenomenus, pateikė J. Balys (BUL; BDŽ), vėlesniuose savo darbuose gan daug vietos paskyręs lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratai. Teigdamas, jog lietuviams visiškai svetima pažiūra, kad mirusieji gyvena tamsiame požemyje (Balys, 1966, 87, 105), J. Balys laikosi nuomonės, kad "mirusiųjų vėlės kopia į aukštą kalną arba skrenda Paukščių Taku į dausas" (Ten pat, 105,85,87). Tačiau nekrokultas, autoriaus nuomone, lietuvių tikėjime nebuvo labai intensyvus (Balys, 1956, 12). Vėliau J. Balys pateikia labai išsamų su mirtimi susijusių lietuvių tikėjimų rinkinį (BMIL), kurio įvade rašo: "Niekas nieko tikro nežino apie tą "pomirtinį gyvenimą", koks ir kur jis galėtų būti: ar ant aukšto kalno, ar dausose, t.y., danguje. Todėl žmonių fantazija prikūrė eilę mitų apie atgimimą kitame pavidale (reinkarnaciją), apie vėlės klajojimą šioje žemėje ir atgailavimą vandenyje, medžiuose, namų židinyje arba krosnyje, apie prisikėlimą iš numirusių ir kt." (BMIL 11).

Panašios nuomonės laikosi G. Krivickienė, pateikusi tautosakos duomenimis grįstą darbą apie gyvųjų ir mirusiųjų santykį lietuvių pasaulėžiūroje (Krivickienė, 1975), kur teigia, jog mirusiųjų vėlės, patekusios į pomirtinį pasaulį, gyvena panašų gyvenimą kaip ir žmogus, gyvas būdamas, su savo artimaisiais, giminėmis, mirusiais anksčiau. O yra tas vėlių pasaulis "kažkur toli, ant aukšto kalnelio" (Ten pat, 250). Drauge tikima, kad mirusysis gyvena kita forma, kitu pavidalu - augaluose, gyvuliuose, paukščiuose, vandenyse (Ten pat, 253). Pažymėtina M. Gimbutienės teorija. Tyrinėtoja, pomirtinio gyvenimo įvaizdį nagrinėjusi nuo pat 40-ųjų metų, tęsdama šį darbą, velnią įvardija kaip mirusiųjų ir požemio dievą (Gimbutas, 1974, 87; Gimbutienė, 1970, 137; Gimbutienė, 1985,168-170). Mokslininkė, manydama, kad mirusiųjų vėlės toliau gyvena kapinėse, "vėlių kalneliuose" (Gimbutienė, 1985, 177), teigia, kad mirusiųjų pasaulis yra už kalno, "už matomo pasaulio krašto, dausose" (Ten pat), nesistengdama šių dviejų įvaizdžių suderinti. Savitu būdu tyrinėtoja mėgina spręsti gan painią metempsichozės problemą - jos manymu, lietuviai, be vėlės, vykstančios į jai skirtą vietą, žinojo ir sielą, kuri po mirties persikūnija į augalus, gyvulius, paukščius (Ten pat, 177-178), tačiau nepateikia nė vieno fakto, liudijančio tokį lietuvių tikėjimą. Semiotikas A. J. Greimas teigia "mirties pasaulį", pagal lietuvių tikėjimą, buvus vandenyje, marių dugne ar marių saloje (Greimas, 1979,151). Ten pat jis teisingai pabrėžia, kad mirusiųjų pasaulis lietuvių pasaulėžiūroje griežtai atskirtas nuo gyvųjų, o tarpinė erdvė tarp šių sferų apgyventa būtybių, "kurios nėra nei tikri "gyvieji", nei "mirusieji": tai vėlių, raganų... vaidelių ir velnių pasaulis" (Ten pat). Šitaip A. J. Greimas išaiškina kai kurių tyrinėtojų (pvz. Šimkūnaitė, 1987) ne visai teisingai suprastą mirusiųjų ir gyvųjų pasaulių persipynimo problemą. Iš tiesų, mirusieji, kaip regis, būdami jau sau skirtoje vietoje, nebesirodo gyviesiems, nebent tam tikro pobūdžio sapnuose (Вишинский, 1935,144-145,166), o tie parafenomenai, kurie lengva ranka priskiriami mirusiųjų pasauliui (ypač LPK 3527,3542,3543, 3547,3555,3556,3557,3558,3590 ir kt.) tėra tarpinėje zonoje esančių atgailaujančių mirusiųjų bei dėl tam tikros priežasties prie konkrečios vietos prisirišusių vėlių apsireiškimai, beje, dažnai čia veikiantieji asmenys gan neaiškūs ir nebūtinai sietini su mirusiaisiais (šia tema plg. ir Иванов, Топоров, 1965,103-104).

Senųjų lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratai dėmesio skyrė ir Z. Ivinskis. Jis pabrėžė iš senųjų arijų religijos paveldėtą lietuvių tikėjimą metempsichoze, tačiau drauge mini ir įkapių, reikalingų kitame gyvenime, dėjimo paprotį (Ivinskis, 1978,142), tuo palikdamas galimybę kalbėti apie ne vieną pomirtinio gyvenimo įvaizdį. Šiuo aspektu įdomus ir V. Bagdanavičiaus požiūris į kai kuriuos lietuvių sakmėse apie laumes sutinkamus motyvus, leidžiančius kalbėti apie tikėjimą reinkarnacija (Bagdanavičius, 1982,41-42). Sunku susilaikyti nepastebėjus, kad tą pačią sakmę tikėjimų reinkarnacija šviesoje interpretuoja ir O. Milašius (Milašius, 1989,108-109).

Didelę įtaką ir reikšmę tyrinėjantiems baltų pasaulėžiūrą turėjo V. Toporovo ir V. Ivanovo darbai. Juose liečiami velnio ir mirusiųjų santykio klausimai (Ivanov, Toporov, 1973; Иванов, Топоров, 1973,168; Иванов, Топоров, 1973/1,46; Топоров, 1980,54-55; Иванов, Топоров, 19871,154; 228-229), aptariamos painios Patolo, Pekolso, Pokolso, kaip su mirusiaisiais susijusių dievybių, vardų problemos (Топоров, 1972, 299; Иванов, Топоров, 1987 I, 155 ir kt.), mėginama rekonstruoti senąjį ide. pomirtinio gyvenimo įvaizdį, kur mirusieji vaizduojami kaip gyvuliai (Иванов, Топоров, 1973,16-23; Иванов, Топоров, 1973,168-189; Иванов, Топоров, 1973/1,46; Иванов, Топоров, 19871,154; 228-229). Svarbios Sovijaus mito rekonstrukcijos (Топоров, 1980/1,34 ir t.), laidojimo apeigų aptarimas (Топоров, 1987), laidojimo apeigų tekstų apmąstymas (Иванов, 1987). Turint omenyje lietuvių mitų artumą indoeuropiečių protautės mitologijai, labai svarbus yra T. Gamkrelidzės ir V. Ivanovo monumentalus veikalas "Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai" (Гамкрелидзe, Иванов, 1984).

Nuosekliai baltų ir slavų laidotuvių papročius tiria L. Nevskaja (Невская, 1980; Невская, 1980/1; Невская,

1981; Невская, 1982; Невская, 1983; Невская, 1987; Невская, 1988), šia kryptimi dirba ir T. Sudnik bei T. Civjan (Судник, Цивьян, 1980), apraudojimo tradicijas liečia T. Varfolomejeva (Варфоломеева, 1987).

Savaime suprantama, tyrinėtojai, paprastai daugiau dėmesio neskyrė pomirtinio gyvenimo sampratos nagrinėjimui, ne visuomet pakankamai pagrįstai išskirdavo vieną ar kitą pomirtinio gyvenimo suvokimo aspektą, menkai ištyrė skirtingų pomirtinio gyvenimo įvaizdžių tarpusavio santykius bei tokių įvaizdžių kaitą. Tačiau pasiekta gana nemažai, ir sąlygos tolesniam pomirtinio gyvenimo sampratos tyrimui pakankamai palankios.

Populiariausi