Gintaras Beresnevičius

 

(Baigiamosios pastabos iš G.Beresnevičiaus knygos "Dausos")

 

Baigiamosios pastabos

 

Šiame darbe pagrindinis dėmesys skirtas pomirtinio gyvenimo sampratos sklaidai suvokti, ir "galutinių", visaapimančių atsakymų nebuvo tikėtasi. Pagrindine savo užduotimi autorius laikė išsklaidytų ir nesyk degradavusių tautosakos duomenų sutvarkymą, mėginimą, siejant juos su istorinių šaltinių bei iš dalies - archeologijos duomenimis, išskirti pagrindinius senuosius tikėjimo pomirtiniu gyvenimu įvaizdžius, bendriausiais bruožais nustatyti jų chronologinę seką bei vietą senojoje lietuvių religijos sistemoje.

Chronologiškai anksčiausi tikėjimai metempsichoze, išnirę žmogaus sąmonėjimo pradiniuose ūkuose, apskritai suteikė tam tikrą pagrindą kalbėti apie pomirtinį žmogaus likimą platesniame santykio su transcendentiniu veiksniu horizonte. Pirmykštis dievų ar demonų gyvūnų pavidalais garbinimas (tikriausiai sutampantis su Deivės-motinos epocha) sąlygojo tapatinimosi su jais po mirties nuostatą. Principinis siekis tapatintis su transcendentiniu veiksniu (veiksniais) ar artėti prie jų sąlygojo ir visas vėlesnes pomirtinio gyvenimo sampratas. Tik, žmogui tebegarbinant dievus gyvūnų pavidalais, pomirtinis susitapatinimas su jais realybėje tereiškė ne priartėjimą prie transcendentinio veiksnio, o tiesiog virtimą gyvūnais. Tačiau tokiais atvejais transcendencijos proveržų įžvelgimas gyvojoje gamtoje nepaliko vietos "transcendentinių lubų" pojūčiui, t.y., "aukščiau" gyvūnų nieko nebuvo (net turint omenyje pramonoteistinę teoriją, tektų pripažinti Aukščiausiosios Esybės nuojautą senosiose epochose buvus tik nuojauta). Tik piemenų, gyvulių augintojų, pasaulyje galėjo atsirasti piemens, ganytojo įvaizdis, kilstelėjęs šias "transcendentines lubas": žmonės, po mirties virtę gyvūnais, jau turėjo juos globojantį asmenį. Čia šaknijasi lietuvių pasakų Dievo-senelio su jo avių kaimenėmis įvaizdis. Pomirtinio pasaulio valdovas pradžioje nebūtinai sutapo su menama aukščiausiąja esybe; ir lietuvių protėvių pasaulėžiūros sklaidoje šis "piemuo", "ganytojas" iš vienos pusės suartėjo su Velniu, iš kitos - pritapo prie Dangaus Dievo įvaizdžio.

Pomirtinio pasaulio perkėlimas "už" gyvųjų erdvės reiškė pasaulio desakralizacijos pradžią: tiek požeminio, "užpasaulinio", tiek dangiškojo pomirtinio pasaulio įvaizdžiai didžiausią s a c r u m svorį perkėlė "už pasaulio ribų", ir tuo būdu žmogus įgavo laisvas rankas tolimesnei savo veiklai jau nebe ištisai šventame, dievams priklausančiame, o desakralizuotame pasaulyje (Beresnevičius, 1989/1). Pomirtinis pasaulis vis labiau "tolo" - jo ribos nukėlinėtos nuo artimiausio miško ar vandens telkinio iki abstraktaus vandenyno, marių "kažkur toli", iki požemių ir dangaus. Pastaruoju atveju pomirtinio pasaulio valdovo paveikslas, šaknimis siekiantis "piemens", "ganytojo" įvaizdį, susiliejo su Aukščiausiosios Esybės nuojautos sąlygotu Dangaus Dievo įvaizdžiu.

Be pasaulio desakralizacijos nuostatos, šių įvaizdžių kaitos pagrindu buvo atpildo pomirtiniame gyvenime idėja. Jei tikėjimas metempsichoze šį atpildą išreiškė gan miglotai, tai "užpasaulinio" pomirtinio gyvenimo samprata juo jau tiesiog persunkta. Lietuvių pasakose aptinkami "pamokomi vaizdai", sutampantys su kitų ide. tautų pomirtinio atpildo vaizdais, rodytų, kad ankstesniųjų laikotarpių pomirtinio atpildo idėja ide. protautėje kristalizavosi į savitą nuolatinio teisiųjų buvimo savo dorybėse bei piktųjų - savo ydose sampratą. Tai galėjo būti įsivaizduojama vieningoje užpasaulinėje erdvėje, esančioje "už vandens", kur ir teisūs, ir pikti mirusieji buvo drauge, skyrėsi tik jų "savijauta". Vėliau pikti ir teisūs mirusieji buvo išskirti į atskirus pasaulius. Archaiškesnės pomirtinio gyvenimo sampratos išvirsdavo į piktų mirusiųjų pomirtinio gyvenimo įvaizdžius, o naujesnieji, tikriausiai reformų būdu sankcionuoti įvaizdžiai, nusakydavo teisių mirusiųjų likimą.

Skirtingų ir prieštaringų tikėjimų pomirtiniu gyvenimu lygmenų buvimas vienos pasaulėžiūros rėmuose nėra lengvai suprantamas. Matyt, vieną įtikinamiausių mėginimų paaiškinti, kokiu būdu tokia padėtis susikuria, pateikė B. Poertneris, nagrinėjęs skirtingus pomirtinio gyvenimo sampratos lygmenis senovės egiptiečių religijoje. Jis teigia, kad egiptiečių religijoje skirtingi pomirtinio gyvenimo įvaizdžiai atsirado vienas paskui kitą, o po to egzistavo vienas šalia kito (Poertner, 1911, 63). Tokių skirtingų įvaizdžių sugyvenimas aiškintinas ne tik giliausiu jų įsišaknijimu tautos pasaulėžiūroje, bet, matyt, ir tuo, kad jais remiantis, nusakomos skirtingo likimo mirusiųjų buvimo vietos.

Neaiškus tebelieka klausimas, ar amžinu buvo laikomas pasmerkimas ir "išganymas" senojoje lietuvių religijoje. Irano arijai tikėjo, kad buvimo danguje ar pragaro bausmės -palaimos ar pasmerkimo - ilgiausias terminas yra 6000 ar 9000 metų (Lommel, 1930,192); panašiai aiškina ir Platonas Valstybėje" (X 615 a,b - cit. iš Platonas, 1981, 364). Po to sielos vėl grįžta į Žemę, atgimdamos naujuose kūnuose. Kaip minėta anksčiau, kai kuriuose lietuvių tikėjimuose žmogaus mirtis nusakoma kaip "grįžimas" į dangų. Tai liudytų arba tikėjimą sielos preegzistencija, arba tikėjimą tam tikru sielų kelionės ratu (ne reinkarnacija), kuriame siela, išbuvusi kurį laiką ankstesniu gyvenimu nusipelnytoje vietoje, vėl grįžta atgal. Tokia "nusipelnyta vieta" lietuvių pasaulėžiūroje galėjo būti, atitinkamai pagal mirusiojo dorybes ar ydas, tiek dangiškasis, tiek "užpasaulinis" ar požeminis, tiek gyvuliais Žemėje virtusių mirusiųjų pasaulis.

Tokios pomirtinio gyvenimo sampratos galimybė įtikėtina, tačiau vargu ar kada bus atrasta pakankamai duomenų, liudijančių būtent tokią tikėjimų pomirtiniu gyvenimu sistemą. Šitoks žinojimas galėjo būti jį palaikiusių žynių savastimi. Žynių luomui, tradiciją palaikančiam bei perduodančiam institutui, išnykus, senajai religijai bei pasaulėžiūrai susidūrus su intensyvia krikščionybės įtaka, "oficialusis" senosios religijos mokymas (kiek galima spręsti, labai artimas ide. protautės religijai bei konkrečiai Irano arijų mokymams) susiliejo su visomis kada nors buvusiomis ir į periferiją nustumtomis pomirtinio gyvenimo sampratomis (tikriau - jų reliktais), ir galiausiai - su krikščioniškąja pasaulėžiūra.

Populiariausi