Gintaras Beresnevičius

 

(Pratarmė iš G.Beresnevičiaus knygos "Religijos istorijos metmenys")

 

PRATARMĖ

 

Ši knyga - trumpas religijų istorijos studijų įvadas. Juo siekiama supažindinti su senosiomis Artimųjų Rytų, Irano ir Indijos, Europos tautų religijomis. Šios tautos gyveno regione, kuriame atsirado ir rutuliojosi didžiosios pasaulinės religijos, išplitusios už tautų ir valstybių ribų, - judaizmas, budizmas, krikščionybė, manichėjizmas, islamas bei hinduizmas. Antrame knygos leidime sutikrintas mitologinių bei istorinių vardų rašymas, padaryta smulkių dalykinių patikslinimų, taip pat pridėta vardų rodyklė. Už pagalbą autorius mielai dėkoja Nagliui Kardeliui.

Norint nuodugniau studijuoti didžiąsias pasaulines religijas, reikėtų trumpai susipažinti su jų radimosi religiniu kontekstu bei priešistore. Juk pasaulinės religijos atsirado ne tuščioje vietoje; jos užslinko ant savito, ilgą istoriją turėjusių etninių bei valstybinių religijų komplekso. Antai judaizmas rutuliojosi vakarų semitų religijų kontekste, tačiau jį veikė ir Artimųjų Rytų religijos; krikščionybė, išsilukštenusi iš judaizmo helenistinių religijų fone, „nusėdo" daugybės Viduržemio jūros baseino ir Europos etninių religijų terpėje. Tiek budizmas, tiek hinduizmas atsirado senosios Indijos arijų religijos aplinkoje kaip reakcija į ją arba kaip savita jos tąsa. Dar viena, šiandien jau išnykusi, pasaulinė religija - manichėjizmas - atsirado kaip Zaratustros reformuota Irano arijų religijos atšaka. Islamas nugulė ir ant vėlyvųjų iraniečių religijos formų, integravo vėlyvojo helenizmo paveldą, judaizmo ir krikščionybės elementus.

Ši semitų, chamitų bei indoeuropiečių religinė terpė, pirmoji priėmusi apreiškimais pagrįstas religines sistemas, ilgus tūkstantmečius buvo religijos ir kultūros požiūriu artimas pasaulis, palaikęs gan intensyvų dialogą Viduržemio jūros baseine, Artimųjų Rytų civilizacijų centruose, Romoje ir Atėnuose.

Egiptas, Babilonija, hetitai darė religinę įtaką graikams, o šie perteikė ją pasaulinei galybei - Romai. Irano arijų religijos vėlyvosios formos per Romą pasklido iki Dunojaus, Reino, Temzės. Būta ir stiprių religinių kontaktų bei įtakų, kurių laikotarpių bei mechanizmų mes šiandien nepajėgiame susekti. Šių kontaktų šaknys driekiasi dar giliau: ne tik semitų ir chamitų bei indoeuropiečių tautos, bet ir jų protautės nuo seniausių laikų gyveno kaimynystėje, regis, religijos požiūriu intensyviai sąveikaudamos. Ne veltui Perkūnas, Perunas bei Toras mažai tesiskiria nuo semitų Baalo, ne veltui tokia panaši panteonų struktūra, o dangaus ir požemių dievų charakteriai panašūs, ir t. t. Trumpai tariant, mes aptarsime skirtingai besireiškiantį, tačiau iš esmės panašų religinį istorinį kontinuumą, besidriekiantį nuo Britanijos iki Indostano, nuo Nilo iki Reino ar Nemuno. Šis religinis istorinis kontinentas aiškiai išsiskiria iš kitų globalinių religijų istorijos segmentų; antai Afrikos, Australijos bei Okeanijos arba Arkties ir šiaurinės Eurazijos religijų kompleksai tam tikru požiūriu irgi ganėtinai saviti ir artimi.

Tačiau mūsų „Įvado" tikslas - išdėstyti tik pagrindinius dalykus, suteikti pirminę informaciją, nes tokia yra įvado pas-kirtis. Knygoje stengtasi išdėstyti tuos dalykus, dėl kurių religijų istorikai iš esmės sutaria. Vengta problemiškų, diskutuotinų teiginių, nes jų vieta specialiose monografijose.

Religijų istorijos disciplina nagrinėja istorinę religijų raidą. Ji remiasi religiniais faktais, kuriuos jai pateikia archeologija, istorija, etnologija bei folkloristika, kultūros bei meno istorija, kalbotyra ir pan. Šiuo metu religijų istorijos objektas - atskirų religijų istorija, geriausiu atveju - tam tikro regiono, pvz., Artimųjų Rytų religijų istorija, nes pateikti „vieningos" pasaulio religijos istoriją neįmanoma - susiduriame su dideliu faktų ir tendencijų skaičiumi, dėl to neįmanoma sukurti „visumos", tam tikrą pasaulio religijų istorijos distiliato. Tad ir mūsų „Įvadas" siekia supažindinti su atskiromis tam tikro religijų istorijos „kontinento" religijomis, tiesa, kiek įmanoma kalbant ir apie jų tarpusavio santykius, genezę, istorinę kaitą.

Taigi „Religijų istorijos įvadas" yra įvesdinimas į pasaulio religijų istorijas, į didžiąsias pasaulines religijas, sykiu ir savito religinio kultūrinio kontinuumo pristatymas - žinia, nepretenduojantis į visuotinumą, nes ši knyga yra tik savarankiško darbo, savarankiškų studijų pradžios fonas. Tikiuosi, ji pravers religijų bei kultūros istorikams, teologams, humanitarams apskritai, nes jokios kultūros nei civilizacijos neįmanoma suprasti be jos religinių ištakų ir kontekstų.

Knygos struktūra - tai tradicinis šiuolaikinių religijų istorijos įvadų skirstymas, t. y. trumpai aptariami panteonai, mitologijos, ypač akcentuojant kosmogoninius, teogoninius, antropogoninius bei kultūrinių didvyrių mitus, kultas (šventyklos, ritualai, žynių luomas ir pan.), žmogaus ir dievų santykis (psichologija, dorovė, egzistencinių klausimų sprendimas) ir pomirtinio gyvenimo įvaizdis. Tačiau ten, kur tokia struktūra neleistų gerai perteikti medžiagos, jos griežtai nesilaikoma (pvz., skyriuose apie Irano arijų religijas, helenistines religijas Romos imperijoje).

-------------------------

Literatūra:

Šiuo metu bene geriausia religijų istorija - tai stambus tritomis veikalas, pasirodęs švedų ir vokiečių k.: Asmussen J. P., Laessoe J. C, Colpe C. Handbuch der Religionsgeschichte. - Göttingen, 1971-1975. -3 Bde.; Artimųjų Rytų religijas apžvelgia Ringgren H. Die Religionen des Alten Orients. - Göttingen, 1979; 2 Aufl. Berlin, 1987. Kitos religijų istorijos: Ringgren H., Ström A. Die Religionen der Völker. - Stuttgart, 1959; Heiler F. Die Religionen der Menschheit. 3 Aufl. Hrsg. von K. Goldammer. - Stuttgart, 1980; Lanczkowski G. Geschichte der Religionen. - Frankfurt am Main, 1972; Einführung in die Religionsgeschichte. - Darmstadt, 1983. Senstelėjusi, tačiau faktografiškai patikima: Chantepie de la Saussaye P. D. Lehrbuch der Religionsgeschichte. 4 Aufl. Bd. 1-2. Hrsg. von Bertholet A. und Lehmann E. - Tübingen, 1925. Specialiai paminėtinas Mircea Eliade, kurio gausios knygos labai pravarčios savarankiškų studijų pradžiai; svarbiausias Eliadės religijų istorijos veikalas, tritomė „Religinių idėjų istorija" pasirodė prancūzų, anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis, šiuo metu du tomai jau išleisti Lenkijoje. Vok. k.: Eliade M. Geschichte der religiösen Ideen. Bd. 1-3. - Freiburg im Breisgau, 1978-1983; ketvirtas tomas skirtas religijų istorijos šaltiniams. Labai rimtas projektas nuo 1960 m. įgyvendinamas Stuttgarte, Kohlhamerio leidykloje: leidžiama labai stambių religinių istorinių monografijų serija, artėjanti prie keturiasdešimties tomų; bibliotekose ji randama pagal leidėjo pavardę bei kiekviename tome pasikartojančią antraštę „Žmonijos religijos": Schröder Ch. M. (Hrsg.) Die Religionen der Menschheit. -Stuttgart, 1960 ff. Religijų istorijos šaltinių vertimai: Bertholet A. (Hrsg.) Religionsgeschichtliches Lesebuch. 2. Aufl. Bd. 1-17. - Tübingen, 1926-1932; anglų k. žymiausias tekstų rinkinys - 50 tomų The Sacred Books of the East. - London, 1908-1921.

Populiariausi