Gintaras Beresnevičius

 

(Egiptiečiai - 1 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos "Religijos istorijos metmenys")

 

EGIPTIEČIAI

 

Trumpa istorinė apžvalga

 

Egiptas, arba, pasak pačių egiptiečių, Ta-Kemet, „Juodoji žemė", ilga siaura juosta driekėsi palei Nilo upę; derlingame jo slėnyje virė gyvenimas, o už keliolikos kilometrų prasidėdavo dykuma, „Raudonoji žemė". Kasmetiniai Nilo potvyniai nuslūgdami palikdavo derlingo dumblo sąnašas, ir žemdirbystė čia atsirado labai anksti.

Priešistoriniais laikais Egipte gyvavo daugybė nedidelių politinių darinių, nomų; vėliau juos sujungė Aukštutinis Egiptas pietuose ir Žemutinis šiaurėje. Apie 3000 m. pr. Kr. abi Egipto dalis sujungė Aukštutinio Egipto valdovas Menesas. Tradiciškai skiriamos trys Egipto karalystės; šalies klestėjimo laikotarpiai:

Senoji Karalystė - laikotarpis, kai valdė III—VI faraonų dinastijos (2770-2270 m. pr. Kr.). Tai didžiųjų piramidžių statymo metas, pasibaigęs vidine suirute bei vietinių kunigaikštukų iškilimu;

Vidurinioji Karalystė - XI ir XII dinastijų valdymo metai, 2060-1788 m. pr. Kr. Tai klasikinis Egipto laikotarpis, pasibaigęs vidine sumaištimi ir klajoklių hiksų įsiveržimu (1730 m. pr. Kr.);

Naujoji Karalystė - valdė XVIII-XX dinastijos 1580-1085 m. pr. Kr. Tai didžiausių Egipto politinių pergalių amžiai -šalis tapo pasauline galybe. Tačiau laikotarpio pabaiga irgi tradicinė - šalis susiskaidę ir nusmuko. 525 m. pr. Kr. Egiptą nukariavo persai, 332 m. pr. Kr. - Aleksandras Makedonietis, o 30 m. pr. Kr. Egiptas tapo Romos provincija.

Tačiau ir politinio nuosmukio metais iš Egipto sklido didžiulė kultūrinė bei religinė įtaka, paveikusi tiek kaimynines civilizacijas, tiek Antikos pasaulį; Egiptą įjungus į Romos imperiją, egiptiški kultai ypač suklestėjo Romos administruojamose teritorijose.

 

Šaltiniai

 

Šaltinių yra ne taip jau mažai, bet ne visi tekstai vienodai informatyvūs, dažnai jų turinys neaiškus, siejamas su įvairiais mums šiandien nežinomais mitais ir pan. Iš Senosios Karalystės mus pasiekė įrašai karališkųjų kapaviečių sienose - vadinamieji „Piramidžių tekstai". Tai himnai, nurodymai, kaip mirusysis turi elgtis pakeliui į aną pasaulį. Išlikusi senesniojo įrašo akmenyje kopija perteikia vadinamąją „Memfio teologiją", susiformavusią maždaug III dinastijos laikais. Viduriniosios Karalystės laikotarpiui priskiriami sarkofagų tekstai -įrašai ant sarkofagų, turintys pagelbėti mirusiajam jo kelyje. Vėlesniais laikais tokie tekstai jungti į „Mirusiųjų knygas". Išlikę papirusai pateikia įvairius ritualinius tekstus, maldas, himnus, užkeikimus. Nors vėlai užrašyti, gausūs Antikos šaltiniai sąmoningai ieško gilesnių šaknų ir yra ganėtinai patikimi. Reikia pridurti, kad toli gražu ne visi išlikę papirusai yra perskaityti, o ir Egipto archeologijos istorija dar tebesitęsia.

 

Dievai ir didvyriai

 

Egiptiečių religija mūsų mąstysenai labai svetima, ją suprasti sunku arba veik neįmanoma. Dievų funkcijos prieštaringos, jų poelgiai nelogiški, jų išvaizda, dažnai zoomorfinė, mums nesuvokiama. Dar graikai teigė, jog Egipte „viskas atvirkščiai", t. y. net Antikai Egiptas jau buvo „svetimas". Net ir „keisčiausi" Artimųjų Rytų religijų kultai mums artimesni, „atpažįstami". Nors apie Egiptą žinome daug, bet suvokiame mažai. Iš dalies Egipto religijos bei kultūros branduolys visada liks neįžvelgiamas, o pats Egiptas - mįslė.

Nors esame pasmerkti paviršutiniškam žinojimui, turime pažvelgti į Egipto dievų pasaulį.

Dangaus deivė buvo Nut; ji vaizduojama palinkusi virš savo sutuoktinio Hebo, žemės dievo. Mirties simbolikoje ją simbolizuoja sarkofago dangtis. Vakare ji praryja Saulę, idant ryte ją vėl pagimdytų it veršiuką. Pagal kitą versiją vakarais Nut gimdydavo žvaigždes, o rytais jas prarydavo. Kaip matyti, egiptietiški įvaizdžiai iš pat pradžių skiriasi nuo kitų tautų pasaulėvaizdžio: dangų egiptiečiai įsivaizdavo moteriškos giminės. Kadaise Nut ir Hebas buvo nuolat apsikabinę, t. y. dangus dar buvo susiliejęs su žeme; juos išskyrė vėjo dievas Šu.

Horas - dievas sakalo pavidalu, Mėnuo ir Saulė - tai jo akys. Atrodo, senaisiais laikais jis buvo laikomas dangaus dievu. Dėl jo sąsajų su Saule Horas vėliau tapo Saulės dievu, vadinamu Re-Horachte. Šiuo pavidalu Horas vaizduotas kaip žmogus sakalo galva.

Seniausias žinomas dievas - Atumas, buvęs pačioje pradžioje, vėjo dievo Šu ir pasaulio tvarkos deivės Tefnut tėvas. Jis įsivaizduotas žmogaus pavidalu. Heliopolyje jis buvo sutapatintas su Saule ir garbintas kaip Re-Atum, Saulės dievas.

Setas iš pradžių veikiausiai buvo Aukštutinio Egipto dievas. Tai paslaptingas ir prieštaringas asmuo. Jis audros ir karo dievas, sykiu ir dykumų bei nelaimių dievybė. Vis dėlto jis kartais vadinamas „dangaus viešpačiu". Piramidžių tekstuose kalbama apie Seto kovas su Horu. Totui pavyksta juos sutaikyti, ir abu prieštaringi dievai susilieja faraono asmenyje; taip valdovas tarsi suvienija priešybes ir tampa harmonijos garantu. Kariaujantys faraonai savo įrašuose mielai tapatindavusi su šėlstančiu Setu; sykiu kiekvienas faraonas būdavo laikomas Horo įsikūnijimu.

Seto sutuoktinė buvo deivė Neftidė.

Svarbus buvo Mėnulio bei išminties dievas Totas. Jis priklauso seniausiems Egipto dievams ir kadaise buvo tapatinamas su kairiąja Horo akimi, t. y. Mėnuliu. Vėliau jis vaizduotas ir žmogumi paukščio ibio galva arba pavianu. Totas ir raštininkų, gydymo burtais dievas, žinantis visas ritualines formules bei užkeikimus; jis sukūrė Egipto įstatymus ir dalyvavo kiekviename teisme. Jo sutuoktinė Sešat - rašto ir geometrijos globėja.

Svarbi egiptiečių deivė buvo Hathor - dangiškoji karvė, Horo, arba Saulės motina. Ji vaizduojama karve arba moterimi su karvės ragais. Senosios Karalystės pabaigoje iškilus Ra, Hathor imama laikyti jo dukra ir tapatinama su daugeliu deivių.

Dievas Ptahas yra visų kuriančiųjų, t. y. amatininkų bei menininkų dievas. Jis visada vaizduojamas žmogumi. Pasak vieno teologinio teksto, jis savo mintimi ir žodžiu sukūrė pasaulį; toks stiprus teologinis krūvis leistų manyti, kad Ptahas galėjo būti ir žynių teologinių spekuliacijų produktas arba kad jos labai paveikė pirmapradį Ptaho pavidalą.

Anubis - mirusiųjų, balzamavimo, nekropolių dievas, vaizduojamas žmogumi šakalo galva. Senojoje Karalystėje vadintas vyriausiuoju Vakarų pusės dievu (vakarai Egipte buvo siejami su mirusiaisiais). Anubio kulto centras buvo Kasos miestas (graikai jį vadino Kinopoliu, „Šuns miestu"), tačiau jo kultas labai greitai paplito visame Egipte, galimas daiktas, dėl jo vaidmens balzamavimo procese - būtent Anubis padarė pirmąją mumiją.

Ozyris - vienas svarbiausių ir reljefiškiausių Egipto dievų. Jo funkcijos paprastai siejamos ne tik su vaisingumu, augmenijos vešėjimu, Nilo potvyniais bet ir su pomirtiniu pasauliu, t. y. su esminėmis senovės egiptiečių gyvenimo sritimis. Seniausiais laikais Ozyris buvo Busirio miesto rytinėje Nilo deltos dalyje dievas, susijęs su vaisingumo kultais. Bet jau Senosios Karalystės pabaigoje Ozyris perima mirusiųjų pasaulio valdovo Anubio funkcijas neprarasdamas savo, kaip vaisingumo dievo, reikšmės. Iš pradžių pomirtiniame pasaulyje Ozyriu tampa faraonas, bet jau Viduriniojoje Karalystėje su juo tapatinamas kiekvienas mirusysis.

Izidė - Ozyrio sutuoktinė. Kadaise ji galėjo būti dangaus deivė, tačiau jos ryšys su Ozyriu persveria šias dangiškąsias reikšmes, paversdamas ją mirusiųjų užtarėja, šeimos, ištikimybės, motinystės, gimdyvių, burtų, vaisingumo ir vandenų globėja.

Tačiau dangiškieji motyvai išlieka jos ikonografijoje - ji vaizduojama su raguotu galvos apdangalu („dangiškoji karvė"). Tikėtina, kad Izidės atvaizdai yra paveikę krikščioniškąją Madonos vaizdavimo tradiciją, ypač tie, kur Izidė su kūdikėliu Horu ant rankų. Akivaizdu, kad tiek Izidės sąjunga su Ozyriu, tiek daugialypės jos funkcijos padarė ją labai populiaria deive.

Lig šiol suminėjome svarbesniuosius bei iškilesnius Egipto dievus, tačiau panteonas yra labai didelis. Savo dievybes turėjo kiekvienas miestas ar nomas, ir šiai teritorijai ar vienai iš sostinių kylant, jos dievai įsigalėdavo visame Egipte, išsiplėsdavo jų funkcijos, dievai imdavo globoti jiems anksčiau nepriklausiusias sritis, „paverždami" jas iš kitų dievų. Tačiau ir pastarieji neišnykdavo - jie tenkindavosi siauresnėmis sritimis, o „savuose" miestuose ir toliau būdavo garbinami kaip kone kosminių principų globėjai. Dievai keitė vienas kitą, tačiau „pakeistieji" neišnykdavo: dėl to Egipto panteone viešpatavo tam tikra sumaištis. Vienais laikotarpiais garbinti dievai būdavo nustumiami į šalį, o kitais vėl atgydavo įgaudami šiek tiek kitokių požymių. Per tris Egipto istorijos tūkstantmečius tokių panteono pokyčių būta daug, ir tam tikra sumaištis yra egiptietiškojo panteono bruožas. Matysime, kad žyniai šią netvarką mėgindavo tvarkyti. Kita vertus, neatrodo, kad tam tikras „teologinis" neaiškumas būtų kėlęs keblumų paprastiems Egipto valstiečiams; funkcijų susipynimas ar vienas kitam prieštaraujantys mitai žmones ne itin jaudino, o tai yra dar vienas Egipto religijos bruožas.

 

Mitologija

 

Įvairiuose religiniuose centruose formuodavosi skirtingos kosmogonijos, dažnai nesutampančios su kitur gyvavusiais kosmogoniniais mitais. Vienas svarbiausių Egipto teologinių centrų buvo Heliopolis, miestas, kuriame tradiciškai būdavo garbinami daugiausia sauliniai dievai.

Pasak Heliopolio kosmogonijos, populiarios ir visame Egipte, pačioje pradžioje egzistavo tik pirmapradžiai vandenys, Nun, iš kurių iškilo Atumas. Jis sukuria Ben-Ben, pirmąją kalvą chaoso vandenyne, arba, pagal kitą versiją, pats yra ta kalva. Tačiau aplink daugiau nieko nėra. Atumas paima į kumštį savo lytinį organą, „susieina su savo ranka", ir ištryškusi sėkla patenka į jo burną. Taip iš Atumo burnos gimė (t. y. buvo išspjauti) dievai dvyniai - Su ir Tefnut. Nun palaimina juodu, palinkėdamas jiems užaugti, o Atumas savo vaikams įkvepia Ka, tai, kas iš dalies primena mūsų suvokiamą sielą. Bet pasaulyje tebeviešpatauja tamsa, tad Atumas pasiunčia savo akį, idant ji atrastų dvynius. Vietoj jos jis sukuria kitą akį; pamatęs grįžtančius vaikus, Atumas pravirksta, ir iš jo akies išbirusių ašarų atsiranda žmonės. Tačiau pirmoji akis supyksta, kad Atumas vietoj jos susikūrė kitą akį. Jos pyktį Atumas numaldo, iškeldamas ją viršum žemės. Taip atsiranda Saulės Akis.

Iš Su ir Tefnut santuokos gimsta žemės dievas Hebas ir dangaus deivė Nut. Ji rytais suryja žvaigždes, ir dieną jų nematyti, tačiau vakare ji jas vėl pagimdo. Už šį „vaikų ėdimą" dievas Hebas ją pavadina „kiaule, ryjančia savo paršelius", tačiau jos tėvas Su paliepia Hebui nusiraminti, nes ji, šiaip ar taip, žvaigždes atgimdo kiekvieną vakarą rytų pusėje.

Nut pagimdo Ozyrį, Horą, Setą, Izidę, Neftidę. Šitaip Heliopolyje atsiranda didysis dievų devynetas, eneada - Atumas, Šu, Tefnut, Hebas, Nut, Neftidė, Setas, Izidė ir Ozyris. Per saulinius įvaizdžius į ją patenka ir Horas - kaip Re-Horachte.

Memfio teologinė sistema paremta šiame mieste garbinto dievo Ptaho veikla. Ši kosmogonija mini pradžioje egzistavus ir pirmapradį vandenyną Nun. Ptahas, ligi tol buvęs žeme -arba pačiais pirmapradžiais vandenimis - įgauna pavidalą ir savo mintimi sukuria Atumą; šis, vadovaudamasis Ptaho nurodymais, sukuria didįjį devynetą. Vėliau jis sukuria burtų formules ir teisingumo principus, menus, amatus, maistą ir t. t., įsteigia miestus, įkuria nomus, pastato dievų atvaizdus.

 

Memfio kosmogonija, iškeldama „savąjį" dievą Ptahą, pademonstravo gilią teologinę įžvalgą, bet pačiame Egipte ji nebuvo populiari ir už Memfio ribų nepasklido; tačiau Ptahas kitur buvo garbinamas kaip menų bei amatų globėjas.

Hermopolio kosmogonijai būdingi itin abstrahuoti personažai. Pasak jos, iš pradžių egzistavo tik Chaosas, kuriame viešpatavo griovimo jėgos - Begalybė, Niekas, Nebūtis ir Tamsa. Chaose gyvavo keturios dievų poros, didžioji aštuoniukė, ogdoada - Nun ir Naunet, arba pirmapradžiai vandenys, Huh ir Hauhet - begalinė erdvė, Kuk ir Kauket - tamsa, Niau ir Niaunet - neigimas, niekis. Iš šių dievų atsiranda kiaušinis arba kalva, kur atsiranda Saulės dievas Chepris, „Jaunasis Ra". Ra sukuria Šu ir Tefnut, iš kurių kyla ir visi kiti dievai; žmonės atsiranda iš jaunėlio Ra ašarų.

Tėbų kosmogonijoje svarbiausias dievas - Amonas. Pirminė situacija vaizduojama panašiai kaip Hermopolio kosmogonijoje, tik vėlesniais laikais ketvirtąją stichijų dievų porą pakeičia Amonas ir Amaunet, ir būtent Amonas sukuria pasaulį, nors apskritai įvykiai primena Hermopolio versiją. Vėliau, Naujojoje Karalystėje, Amonas susilieja su Ra - atsiranda dievas Amon-Ra, nors, kita vertus, neišnyksta ir atskiri šių dievų kultai.

Populiariausias egiptiečių mitas pasakoja apie Ozyrį ir Izidę. Seniausios jo versijos pasirodo jau piramidžių tekstuose, bet išsamiausiai šiuos pasakojimus perteikia Plutarchas savo kūrinyje „Apie Izidę ir Ozyrį" - De Iside et Osiride.

Saulės dievas Ra, supykęs ant deivės Nut, paskelbia, kad ji negalėsianti pagimdyti jokią metų dieną. Tačiau Nut įprašytas, dievas Totas sukuria penkias papildomas metų dienas, per kurias Izidė pagimdo penkis dievus - Ozyrį, Behdeto miesto Horą, Setą, Izidę ir Neftidę. Ozyris susituokia su savo seserimi Izide, Setas - irgi su seserimi Neftide.

Vos Ozyriui gimus, jis taip garsiai pravirko, kad išsyk tapo aišku, jog jam lemta tapti dievų valdovu. Suaugęs jis paveldėjo savo tėvo Hebo valdžią, tapdamas žemės valdovu. Tuo laiku egiptiečiai dar buvo barbarai ir žmogėdros; Ozyris juos išmokė deramai gyventi, drauge su Totu jiems įdavė teisę, išmokė dirbti žemę, statyti drėkinimo įrenginius, garbinti dievus. Totas jiems suteikė raštą, mokslus bei menus. Ozyris valdė visą Egiptą, vėliau, soste palikęs Izidę, įsigalėjo ir kaimyniniuose kraštuose. Tai „aukso amžius", laikas, kai nėra nesantaikos ir nelaimių. Tačiau Ozyrio brolis Setas ima pavydėti jam šlovės. Jis slapta išmatuoja Ozyrio ūgį ir padirbdina nepaprastai gražią skrynią. Puotos metu jis liepia ją įnešti į pokylio salę; visi dievai ja gėrisi, Setas pasiūlo jiems gultis skrynion ir pasižada ją padovanoti tam, kuriam ji „pritiks". Neįtardamas klastos, į ją atsigula ir Ozyris; Setas su kitais sąmokslininkais užvožia skrynią, suveržia ją diržais ir įmeta į Nilą.

Izidė, išgirdusi apie nelaimę, gedėdama ieško skrynios su Ozyrio palaikais. Galiausiai ji atkanka į Finikiją, Hebalo miestą, kur po ilgų vargų atranda skrynią (Hebalą graikai vadino Biblu). Ozyrio palaikus Izidė paslepia Nilo deltos nendrynuose.

Tačiau Setas bemedžiodamas atrado Ozyrio kūną ir įširdęs sukapojo jį į keturiolika gabalų, kuriuos išmėtė po visą Egiptą. Izidė vėl iškeliavo ieškoti savo vyro palaikų; jai pavyksta, ji neranda tik Ozyrio lytinio organo, kadangi pastarąjį buvo prarijusi žuvis - Izidė jį pakeičia moliniu. Anubio padedama Izidė padaro Ozyrio mumiją, ir tai pirmoji mumija Egipte. Vėliau maginių priemonių dėka Izidė pastoja nuo mirusio Ozyrio. Nuo šėlstančio Seto ji pasislepia Nilo deltoje, kur ir gimsta Horas, teisėtas Ozyrio paveldėtojas. Po ilgų vargų Horas užauga ir nugali Setą, kuris, tiesa, išplėšia Horo akį ir ją sukapojęs išbarsto po visus pašalius. Toto padedamas Horas susigrąžina akį ir duoda ją praryti Ozyrio mumijai. Ozyris prisikelia. Vis dėlto jis nebegali likti žemėje ir iškeliauja į pomirtinį pasaulį - nuo šiol jis tampa pomirtinės karalystės valdovu.

Vienas mitas pasakoja apie nusenusį Ra - jo senumu pasinaudoję žmonės ima maištauti. Dievų patariamas Ra siunčia žemėn Hathor, savo Akį, idant šioji nubaustų maištininkus. Hathor pasiverčia moterimi-liūte; dabar jos vardas Sochmet. Užpuolusi žmones, ji juos žudo tol, kol, Ra nuomone, pakankamai juos nubaudžia. Tačiau Ra raginama grįžti Sochmet atsako tik pradėjusi jausti naikinimo skonį, ji žada tęsti savo kraugeriškus darbus. Ra pasiseka ją nugirdyti krauju nudažytu alumi; Ra apsvaigusią Hathor sugrąžina atgal. Nuo to laiko Hathor šventės metu Egipte jai aukojamas alus ir vynas.

Mitas apie slaptąjį Ra vardą irgi prasideda Ra senatvės vaizdais. Nuo jo drebančių lūpų tįsta seilės; Izidė jas surenka ir iš jų sukuria gyvatę, kurią padeda Ra ant tako; gyvatė įgelia tuo taku einantį Ra. Ra labai kenčia ir sušaukia dievus prašydamas patarimo, kaip jam išsigydyti. Izidė pažada jam padėti, bet tik tada, kai Ra jai pasakys savo slaptąjį vardą; kenčiantis Ra neturi kitos išeities, jis jį pasako; sužinojusi vardą, Izidė tampa labai galinga ir šią galią suteikia savo sūnui Horui.

 

Kultas

 

Pirmosios šventyklos tikriausiai buvo paprasčiausi pagal gyvenamojo namo pavyzdį pastatyti būstai, kuriuose stovėjo dievų stabai. Vėliau jos didėjo ir plėtėsi, tačiau viena ypatybė nekito: jos ir vėliau būdavo planuojamos pagal gyvenamojo būsto principus. Egipto, kaip ir kitų Artimųjų Rytų kraštų religijose, šventykla būdavo suprantama kaip dievo gyvenamoji vieta.

Į šventyklą vesdavo sfinksų alėja, prasidedanti Nilo pakrantėje nuo tos vietos, kur paprastai būdavo potvynio riba. Ši alėja įsiremdavo į pilonus - plokščiastogius bokštus nuožulniomis sienomis. Už pilonų būdavo kolonų juosiamas šventorius, kur stovėdavo dievų stabai; čia dievams būdavo galima melstis nemokamai. Norėdamas dar toliau eiti, maldininkas turėdavo sumokėti žyniams tam tikrą mokestį; tada jis atsidurdavo hipostilinėje salėje, kurioje taipogi stūksodavo kolonos; jų kapiteliai būdavo papuošti lotoso arba papiruso ryšulių atvaizdais; į šią salę šviesa patekdavo pro lubose įkypai įtaisytas angas - šitaip net karščiausią dieną saulės spinduliai krisdavo įkypai ir salėje būdavo vėsu. Pačiame šventyklos gale būdavo įrengta patalpa, kurioje stovėdavo dievybės stabas, skendėdavęs visiškoje tamsoje. Čia įeiti galėdavo tik faraonai ir žyniai.

Teoriškai vyriausiasis žynys buvo faraonas, ir išties jis turėdavo dalyvauti svarbiausiose kulto apeigose. Tačiau realiai faraonas savo funkcijas perduodavo žyniams, likdamas greičiau nominaliu žynių hierarchu.

Kiekvienoje šventykloje būdavo daug žynių grupių. Kultinei veiklai vadovavo vyriausiasis žynys; už jį žemesni buvo „dievo tarnai", graikų vadinti „pranašais" - gal tai užuomina į tam tikras jų funkcijas, pavyzdžiui, dievų valios skelbimą. Žemesnė žynių grupė vadinosi „tyraisiais" - tai buvo pasauliečiai, atlikdavę tam tikras kultines funkcijas. Būdavo ir giedotojų, muzikantų, raštininkų ir t. t. Moterys tapdavo giedotojomis ar šokėjomis ir dažnai būdavo parenkamos iš kilmingų šeimų.

Kasdieniai ritualai vykdavo tris kartus per dieną - rytą, per pietus ir vakare. Rytą žynys, išsimaudęs šventajame tvenkinyje, prisiartindavo prie dievybės koplyčios, sulaužydavo antspaudą, kuriuo nakčiai būdavo užantspauduojamos dievo durys, ir, atitraukęs skląstį, įžengdavo vidun. Atlikdamas šiuos veiksmus, jis kalbėdavo ritualines formules. Priėjęs prie dievybės stovylos, jis parpuldavo ant žemės ir sveikindavo dievą:

Pabusk, o didis dieve, ramybėje! Pabusk, tu esi patenkintas!

Žyniui pritaria choras. Tada žynys apkabina statulą ir „su-teikia jai sielą". Paskui jis kartoja ritualinę formulę. Prasideda aukojimai - smilkoma, dievybei patiekiamas maistas, kurį ji pasiima „dvasiniu būdu" - vėliau jis atitenka žyniams. Žynys maudo statulą ir tepa ją aliejais, perrengia naujais drabužiais, masažuoja. Tada koplyčia apvaloma, apšlakstoma vandeniu, durys uždaromos, žynys pasitraukia smilkydamas ir šluotele nušluodamas savo pėdsakus.

Vidurdienio apeigos būdavo trumpesnės, koplyčia nebūdavo atidaroma, tik būdavo smilkoma ir šlakstomas vanduo.

Vakarinės apeigos primindavo rytines, būdavo smilkoma, šlakstoma, patiekiamas maistas - tik koplyčia nebūdavo atidaroma.

Šiomis apeigomis dievybei būdavo padedama išlaikyti pasaulio tvarką ir pusiausvyrą. Teoriškai jas turėdavo atlikti faraonas, bet praktiškai šitai būdavo perleidžiama žyniams.

Paprasti žmonės šios švenčiausios šventyklos vietos nematydavo, tačiau svarbiausiųjų švenčių metu dievybės statula būdavo išnešama į lauką ir dalyvaudavo procesijose. Dievybės atvaizdas būdavo nešamas ritualinėje laivėje, o kartais „procesijos" plaukte plaukdavo Nilu; antai Herodotas (II, 60) pasakoja apie deivės Bastės šventę Bubasčio mieste: „... tame pačiame laive plaukia ir vyrai, ir moterys - kiekviename laive daug ir vienų, ir kitų; kai kurios moterys barškina barškalais, vyrai visą kelią groja fleita, kiti vyrai ir moterys dainuoja ir rankomis ploja. Pakeliui priplaukę kokį nors polį, sustoja prie kranto ir štai ką daro: vienos moterys, kaip jau sakiau, barškina barškalais, antros šaukia to polio moteris ir iš jų tyčiojasi, trečios šoka, ketvirtos užsiverčia sijonus. Taip jie elgiasi prie kiekvieno polio. Atplaukę į Bubastį, jie surengia šventę su iškilmėmis ir didelių aukų aukojimais: vynuogių vyno išgeria daugiau negu per visus metus. Vietinių žodžiais, neskaitant vaikų, čia susirenka apie 700 000 vyrų ir moterų" (Jono Dumčiaus vert.).

Šiame fragmente matome grandiozinę orgiastinę šventę, tačiau ne visos šventės tokio pobūdžio; toliau (II, 61) Herodotas pamini Izidės šventę Busiryje, kur po aukojimo apeigų „visi vyrai ir moterys - tūkstančių tūkstančiai žmonių - gedulo ženklan mušasi į krūtinę". Jau iš šių fragmentų akivaizdu, kad bent svarbesnės šventės Egipte buvo grandiozinės, be to, dinamiškos ir energingos: Egipto „sustingimas" - tai mūsų vaizduotės padaras.

Dar viena Egipto religijos paslaptis - vadinamasis „gyvūnų kultas". Didžioji Egipto dievų dalis vaizduojama zoomorfiniais pavidalais - visiškai, iš dalies ar kaip tam tikra hipostazė. Be to, Antikos autoriai, o ir šių dienų populiarioji literatūra šį spalvingą bruožą nuolat pabrėžia. Vis dėlto būtų nepagrįsta kalbėti apie „gyvūnų kultą": dievai gali turėti zoomorfinių ypatybių ar patys būti vaizduojami gyvūnais, tačiau „žvėriški" pavidalai tik simboliškai išreiškia tam tikras dievų savybes, tai tik nuorodos į jų savybes ar galias, ir nebūtinai jas reikia suprasti „pažodžiui". Dievų zoomorfiškumas istorijos požiūriu liudytų labai archajišką egiptiečių religijos pobūdį; pavyzdžiui, jis galėtų priminti hipotetinį bent jau vėlyvojo paleolito medžiotojų garbintą Žvėrių Viešpatį, turėjusį ir žmogaus, ir zoomorfinių bruožų, globojusį ir žmones, ir žvėris. Deja, tai tik viena iš galimų prielaidų; ką dievų zoomorfiškumas reiškė ir kokia jo genezė, šiuo metu tiksliai nusakyti neįmanoma.

Šiaip ar taip, egiptiečių dėmesys gyvūnams nekelia abejonių; gyvūnuose jie įžiūrėjo savarankias esybes ar antgamtiškumo proveržius, katės ar šunys jiems būdavo tarsi šeimos nariai: pasak Herodoto, namuose nugaišus katei, tų namų gyventojai gedulo ženklan nusiskųsdavo antakius, o nudvėsus šuniui -nusiskųsdavo visą kūną ir galvą. Pastipusios katės būdavo gabenamos į Bubastį, kur būdavo balzamuojamos ir laidojamos šventuose kapuose. Šunys laidoti tame pačiame mieste, irgi „šventuose kapuose". Žebenkštys ir sakalai gabenti į Buto miestą, ibiai - į Hermopolį (II 66, 67). Sakalų ir ibių medžioklė drausta visame Egipte, ir už šių paukščių nužudymą grėsė mirties bausmė. Kiti gyvūnai būdavo gerbiami tam tikrame mieste ar nome, o kitose Egipto vietose jų medžioklė nebūdavo draudžiama - antai, krokodilų kulto centras buvo Šedito miestas, graikų vadintas Krokodilopoliu; čia krokodilai būdavo ir balzamuojami, ir gerbiami; Herodotas teigia, jog šių vietų bei Tėbų gyventojai turėdavo prisijaukinę po vieną krokodilą, į jo ausis įverdavo auksinius auskarus, ant priekinių kojų užmaudavo apyrankes, maitindavo tik jam skirtu šventu maistu ir aukodavo. Tačiau kitose Egipto vietose krokodilai buvo laikomi priešais ir medžiojami, netgi valgomi (II, 69).

Kai kurie gyvūnai būdavo laikomi dievų atstovais, jų galių apraiškomis - matyt, šitaip galima paaiškinti sakralinę gyvūnų globą. Tačiau kartais vienas kurios nors gyvūnų rūšies atstovas tapdavo dievybės įsikūnijimu ir būdavo gerbiamas kaip pati dievybė - tačiau tik vienas; be to, jis būdavo atrenkamas pagal daugybę subtilių požymių. Žinomiausias toks gyvūnas buvo Apis - Memfio dievo Ptaho įsikūnijimas; tai dangaus jautis, kuris apvaisina dangiškąją karvę, ir iš jos gimsta auksinis veršiukas - Saulė. Jautis Apis turi būti visas juodas, o kaktoje turėti baltą trikampį; ant jo nugaros privalo būti erelio atvaizdas, uodegoje - dvigubi plaukai, po liežuviu - skarabėjo atvaizdas. Kandidatas į naujai įsikūnijusį Apį turėjo atitikti 29 požymius; nudvėsus senajam Apiui, žyniai pasninkaudami ieškodavo naujo jo įsikūnijimo; atrastas jis iškilmingai būdavo gabenamas į Memfį.

Tad kalbėti apie „gyvūnų kultą" Egipte reikėtų labai atsargiai - per tam tikrą gyvūnų rūšį arba per tam tikrą tos rūšies atstovą galėdavo apsireikšti dievybė, tačiau ne visada, nebūtinai ir ne visur. Greičiau reiktų kalbėti apie religinį egiptiečių dėmesį savo aplinkai, ypač - gyviems padarams; bet šių sakralumą nulemdavo dievai.

 

Žmogus dievų akivaizdoje

 

Jau galėjome pastebėti tam tikrą egiptiečių religijos paradoksalumą - žinia, mūsų požiūriu. Dievai gyvendavo šventyklose, tačiau jų buveinės skendėdavo tamsoje ir „pasauliečiams" būdavo neprieinamos. Žyniai „prižiūrėdavo" dievus, pagelbėdavo jiems taip, kaip gali „pagelbėti" žmonės, o dievai už-tikrindavo pasaulio tvarką - maat, Nilo potvynius ir t.t. Žyniai ir dievai priklausė vienam, ganėtinai uždaram sakraliniam pasauliui, o paprastų žmonių religinės funkcijos buvo labai nereikšmingos. Aukos dievams būdavo ne kas kita, kaip pačių „pasauliečių" darbo produktai, bet pastarieji giliau į šventyklą nebūdavo leidžiami. Mus pasiekusiuose šventuosiuose tekstuose daugiausia minimi žynių ar faraonų atliekami kultiniai veiksmai, o „liaudies masės" lieka tūnoti tolimame fone. Faraonas ir žyniai atstovauja savo tautai dievų akivaizdoje, ir tuo baigiasi tautos vaidmuo. Paskiras žmogus buvo religinis žmogus tiek, kiek dalyvavo bendruomeniniuose ar valstybiniuose kultuose. Vienas pats jis nieko nereiškė. Jis buvo visumos dalis.

Skyrėsi paprastų žmonių ir žynių religingumo formos. Žyniai žinojo daug, tačiau daug ką ir slėpė; paprastiems žmonėms būdavo pateikiami daugmaž paaiškinti simboliai, stabai ir pan., bet tikroji Žinija slypėjo šventyklų gelmėse. Egipto dievai buvo tolimi, jie nenužengdavo pas žmones, nesikreipdavo į juos; jie reziduodavo savo aukštybėse, užtikrindavo pasaulio pusiausvyrą ir tvarką, palankius gamtos reiškinius, o žmonių pareiga tebuvo tarnauti dievams. Tokia padėtis iš dalies sąlygojo magijos klestėjimą senovės Egipte. Religija ir magija pynėsi tarpusavyje. Maginėmis formulėmis prašyta dievų pagalbos žmonių bėdose. Jomis būdavo galima atitolinti ar net įveikti priešą, išvaryti ligą. Egipte labai populiarūs buvo amuletai, saugantys nuo piktųjų jėgų kenkimo.

Žmogus turėdavo gyventi pagal pasaulio tvarką, maat. Savo gyvenime bei santykiuose su aplinkiniais žmonėmis jis privalėdavo laikytis dievų nustatytų normų. „Mirusiųjų knygoje" pateikiami tekstai, kuriuos dievų akivaizdoje privalėdavo kartoti mirusysis: jis paeiliui turėdavo išpažinti nedaręs blogo žmonėms, nekenkęs galvijams, nenusidėjęs Tiesos vietoje, neatlikęs blogų darbų, nepakėlęs rankos prieš silpnesnįjį, ne-sukėlęs ligos, nesukėlęs ašarų, nesvetimoteriavęs, nekeitęs svarsčių svorio, nepraleidęs aukojimų ir t. t. Nuodėmės suvokimo šioje neigiamoje išpažintyje nematome, ir apskritai nuodėmės samprata Egipte labai reta - žmogus turi gyventi pagal nustatytus dėsnius bei tvarką, už jų pažeidimą jis baudžiamas arba tiesiog iškrenta iš maat, ir vien tai yra pakankama bausmė, nes taip žmogus tampa atviras visoms blogio jėgoms. Panašių mirusiojo išskaičiavimų yra ir daugiau: kalbėdamas prieš 42 dievus jis ne tik išpažįsta, kad nemelavo, nepavydėjo, nevogė, nežudė ir pan., bet ir sakosi nemurmėjęs dėl niekų, nesiklausęs slapčiomis, netuščiažodžiavęs, nepykęs, netriukšmavęs. Gali pasirodyti, kad ne visas šias sąlygas iš tikro įmanoma įvykdyti, kad visi ar bent dalis tų išpažinimų šiek tiek formalūs, tad mirusiajam juos tereikia atkartoti nesuklystant ar neužsikertant, ir ši „išpažintis" magiškai suveiks.

Bent jau ramiais Egipto karalystės laikotarpiais svarbiausias žmogaus rūpestis buvo neiškristi iš maat; tačiau kai pasaulio tvarka būdavo pažeidžiama, kai šalyje siautėdavo suirutės arba svetimšaliai, prasiverždavo ir kitokios, mažiau „tvarkingos" bei formalios ištarmės.

„Nusivylusiojo pasikalbėjimas su savo siela" (ba) yra būtent tokios pesimistinės religingumo formos pavyzdys. Žmogus pasakojasi savo nelaimes, kurios jį ištinka visuotinės sumaišties fone:

Kam išsipasakot šiandien? Broliai nedorėliais tapo, Draugai atitolo.

Kam išsipasakot šiandien? Širdys gobšios,

Svetimo gero gviešias kiekvienas. Kam išsipasakot šiandien?

Laisvė engėjams, Geranorių neliko.

Nusivylęs žmogus išvardija visas nelaimes ir aplinkos sugedimą - žmonės tampa priešais, širdyse viešpatauja godulys, neliko teisybės, o pasaulį užvaldė veidmainiai, draugai tapo kietaširdžiai, o žemę užtvindė blogis. Belieka viena paguoda:

Mirtis dabar man atrodo

Vienintelis vaistas ligoniui,

Iš kančių nelaisvės išgelbstintis. [.,.]

Mirtis dabar man atrodo Takas pramintas, Grįžimas namo iš kelionės.

Mirtis dabar man atrodo Išsiblaivęs dangus, Slapčiausios tiesos suvokimas.

Mirtis dabar man atrodo

Gimtieji namai

Po ilgų kalėjimo metų.

(Vertė Henrikas Bakanas)

Tačiau šis pesimizmas tinka šiam pasauliui, mirtis - žavi ir gyvybinga perspektyva; įžengęs mirties karalystėn, žmogus „taps dievybe, už blogį kerštaujančia", gyvens tarp išminčių, „laisvai kalbančių su dieviškuoju Ra". Kiek kitaip šiapusinio gyvenimo problema sprendžiama vadinamojoje „Artininko giesmėje" - joje įžvelgiamas gyvenimo laikinumas, „vienos kartos nueina, o kitos toliau gyvena", net „kadaise gyvavę dievai ilsis ramybėje savose piramidėse", griūva namai ir nelieka nė žymės, kur jų stovėta, nyksta didžiavyrių kapavietės. Nieko čia nepakeisi. Tad belieka paklusti širdies troškimams:

Kolei čia gyvas esi, Iškvėpink savo galvą mira, Apsisiauski puošniais audiniais, įsitrink įstabiais kvepalais Iš aukų dievams.

Gausinki savo turtus,

Širdžiai neduoki nusilpti.

Pakluski saviesiems troškimams,

Žemėj atliki žygius,

Kuriuos širdis tau paliepia,

Kolei sulauksi dienos apraudojimų.

Nuvargus širdis negirdi šauksmų ir aimanų,

Raudos nė vieno neišgelbės nuo kapo.

Tad švęski nuostabią dieną, Nekamuoki savęs.

Matai, nė vienas su savim nenusinešė turtų, Matai, nė vienas išėjusiųjų atgal nepargrįžo.

(Vertė Henrikas Bakanas)

Tokiuose tekstuose kartais įžiūrimos „ateistinės" tendencijos ar tam tikrų religijos raidos tarpsnių kvintesencija, tačiau tai tik didžiulės literatūros dalis, šiaip ar taip, orientuojanti žmogų į mirtį, tik siūlanti kiek skirtingą laikyseną absurdo atžvilgiu: arba jį atmesti ir išdidžiai laukti viską išspręsiančios mirties („Nusivylusiojo pasikalbėjimas"), arba, kaip „Arfininko giesmėje", visiškai panirti jame, nes mirtis vis vien ateis.

 

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

 

Visas egiptiečio gyvenimas buvo orientuotas į mirtį, net faraonas, vos įžengęs į sostą, imdavo rūpintis savo kapaviete. Sielos nemirtingumu egiptiečiai karštai tikėjo, mirtis jiems buvo ne gyvenimo tąsa, bet tikrasis gyvenimas, tuoj tuoj prasidėsiantis. VI dinastijos įraše dievas Totas kreipiasi į mirusį faraoną: „Gyvensi milijonus metų, (tavo) gyvenimo laikas truks milijonus metų".

Gana paini egiptiečių sielos samprata. Kiekvienas žmogus gimdamas atsineša ka - sielą antrininkę, atkartojančią to žmogaus išvaizdą. Tačiau savo ka turi ir krokodilas, ir kėdė. Mirusio žmogaus ka gyvena toliau, tačiau ji nekeliauja į pomirtinį pasaulį, o lieka susieta su mirusiojo kūnu, t. y. mumija. Kartais ka sėdyba gali tapti speciali mirusiojo statulėlė, kuriai suteikti mirusiojo bruožai, idant ka galėtų šią stovylėlę atpažinti. Kapavietėje tokia stovylėlė būdavo pastatoma taip, kad būtų matyti, kas kapavietėje vyksta, pavyzdžiui, kad ka galėtų matyti kapą lankančius gimines. Statulėlėje gyvenančiai ka būdavo skiriami maisto produktai, gėrimai, ji būdavo tepama aliejais, rengiama. Ka atitekdavo ne pats maistas ar drabužiai, bet pastarųjų antrininkai - ka. Iš pradžių mirusiųjų ka būdavo aukojami tikri maisto produktai, tačiau laikui bėgant paprotys virto gana sunkia ekonomine našta, nes mirusiųjų ka maitinimui tekdavo skirti ištisus laukus. Vėliau kiek kazuistiškai, bet logiškai buvo nutarta: jei mirusiojo ka vartoja maisto produktų ka ir visi daiktai turi savo ka, tai vaisiaus ka mirusiajam tinka taip, kaip, pavyzdžiui, bareljefe pavaizduoto vaisiaus ka. Žynys, kartodamas ritualines formules, mirusiojo ka gali „nusiųsti" visą kalną bareljefe pavaizduotų gėrybių, netgi vergus, kurie mirusiajam pasitarnautų aname pasaulyje - tam pakanka vergo figūrėlės.

Mirusių faraonų ka minimos Ozyrio akivaizdoje, tačiau paprastų žmonių sielos-antrininkės, atrodo, šitokios garbės nenusipelnydavo ir jų tolesnis likimas priklausydavo nuo gyvųjų aukojamų aukų. Savuosius „antrininkus", ka, turi ir dievai. Ka atvaizdai paprastai būdavo spalvinami juodai.

Antroji sielos dalis, ba, apleisdama žmogų jo mirties akimirką, atrodo kaip paukštelis, išlekiantis iš mirštančiojo burnos. Vėliau ba palaikys ryšį tarp mirusiojo pomirtiniame pasaulyje ir jo kūno. Žodžio „ba" reikšmė nėra visiškai aiški, tai gali būti „pavidalas", „galia". Ba siejama su ka ir kartais teigiama, jog ba buvo suprantama kaip ka siela. Ba atitekdavo ka skiriamos aukos ar tam tikra jų dalis. Atrodo, kad ba gali keisti savo pavidalą, įgauti dieviškosios galios. Ba vaizduojama ir kaip paukštis žmogaus galva.

Ach - trečioji sielos dalis, ir būtent šiuo pavidalu žmogus keliauja į šviesų pomirtinį pasaulį; ach yra amžina. Dievų ach aukštajame danguje prižiūrėdavo ir rūpindavosi mirusiųjų ach, tačiau tik tada, kai būdavo atlikti visi privalomi laidojimo ritualai. Danguje gyvenanti žmogaus ach tampa „nesunaikinamąja ach". Ach buvo nemateriali siela, kurią mes šiandien geriausiai išverstume žodžiu „dvasia". Ka ar netgi ba gali mirti, kadangi jos priklauso nuo aukų, o ach patenka dievų globon ir kaip nesunaikinama dvasinė substancija amžinai gyvena danguje.

Matome, kad čia esama tam tikrų prieštarų; mirusysis toliau gyvena savo kapavietėje kaip ka ar ba arba jos abi drauge, jam aukojama ir jis priklauso nuo šių aukų; kita vertus, virtęs skaisčiąja ir amžinąja ach, jis toliau gyvena dievų pasaulyje. Mūsų požiūriu, tai tam tikra sumaištis, tačiau patiems egiptiečiams šie painoki įvaizdžiai problemų nekėlė. Šiuo metu pastebima, jog kai kurie egiptiečių sielos sampratos ypatumai nėra labai originalūs ir sutinkami Afrikos genčių mokymuose apie sielą, kuri po žmogaus mirties toliau gyvena keliais pavidalais.

Paini ir paties pomirtinio gyvenimo samprata. Per tris Egipto istorijos tūkstantmečius ji nesyk kito, o naujesnieji įvaizdžiai prieštaringai, tačiau sėkmingai mišo su senaisiais. Jau mirusiųjų buvimo vieta buvo nusakoma visiškai skirtingai - danguje, vakarų pusėje, požemiuose. Iš esmės egzistavo du pomirtinio žmogaus likimo vaizdinių kompleksai; vieno centrinė figūra buvo Ra, kito - Ozyris. Ir vienas, ir kitas likimas iš pradžių būdavo priskiriamas faraonui, bet vėliau tapo visų mirusiųjų lemtimi.

 

Pagal pirmąją versiją, mirusysis keliaudavo Ra laivėje per žemutinį pasaulį, kur susidurdavo su įvairiausiais pavojais, tačiau, laimingai jų išvengęs, drauge su Ra pakildavo į šviesų ir palaimingą pomirtinį pasaulį. Keliaudamas pas Ozyrį, jis turėdavo stoti prieš du dievų teismus ir išpažinti savo teisumą; jei dievai jį išteisindavo, žmogus patekdavo į „Nendrių laukus". Bet ir vienu, ir kitu atveju jo tolesnis gyvenimas iš dalies primindavo žemiškąjį, tik būdavo daug laimingesnis ir lengvesnis. Dievai juo rūpindavosi, be vargo užaugdavo milžiniški derliai, o už patį žmogų dirbdavo jam į kapą įdėtų vergų statulėlių antrininkai.

---------------------------

Šaltiniai. Kees H. Ägypten. - Tübingen, 1928; Roeder G. Urkunden zur Religion des alten Ägypten. - Jena, 1915; tas pats: Die ägyptische Religion in Texten und Bildern. Bd. 1-4. - Zürich, 1959-1961; Lichtheim M. Ancient Egyptian literature. Vol. 1-2. - 1973-1975. Lietuvių kalba keli religiniai tekstai ir „Mirusiųjų knygos" fragmentai paskelbti kn. Senovės Rytų poezija. - V, 1991.

Literatūra. Erman A. Die Religion der Ägypter, ihr Werden und Vergehen in vier Jahrtausenden. - Berlin, 1934; Frankfort H. Ancient Egyptian religion, an Interpretation. - New York, 1948; Sainte Fare Garnot J. La vie religieuse dans l'ancienne Egypte (Mythes et religions). - Paris, 1948; Če rnž J. Ancient Egyptian religion. - London, 1952; Morenz S. Ägyptische Religion. - Stuttgart, 1960; tas pats: Religion und Geschichte des alten Ägypten. - Weimar, 1975.

Lenkų k.: Morenz S. Bog i czlowiek w starožytnym Egipcie. - Warszawa, 1972; Wallis Budge E. A. Ozyrys. Symbolika przejšcia na dnigą strone. -Poznan, 1994.

Pastaba: literatūra labai gausi, todėl negalime pateikti platesnės bibliografijos. Čia paminėti tik keli apibendrinantys veikalai, o specifines problemas nagrinėjančių monografijų yra labai daug.

Populiariausi