Gintaras Beresnevičius

 

(Šumerai - 2 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos "Religijos istorijos metmenys")

 

ŠUMERAI

 

Trumpa istorinė apžvalga

 

Pirmieji šumerai į Tarpupį atsikraustė prieš 3000 m. pr. Kr. tikriausiai iš rytų ar šiaurės rytų, tačiau jų protėvynė nežinoma. Šumerų kalba negimininga jokiai kitai kalbų grupei. Tarpupyje šumerai nuolat kontaktavo su semitų gentimis, vėliau sukūrusiomis Babilonijos ir Asirijos valstybes. Derlingos Mesopotamijos žemės nuolatos traukė klajoklių gentis, ir Šumero miestai dažnai ilgesniam ar trumpesniam laikui patekdavo jų valdžion. Patys šumerai centralizuotos valstybės nesukūrė; valstybinis gyvenimas telkėsi apie atskirus miestus su jiems priklausančiomis žemėmis bei kaimais. Istorijos būvyje vieni miestai valstybės kartkartėmis pranokdavo kitus, tačiau įgytos reikšmės ilgam neišlaikydavo.

Legendinėje šumerų istorijoje minimi aštuoni valdovai, kurie penkiuose miestuose iš viso valdė 241000 metų. Ši įstabi dinastija baigėsi Tarpupį užliejus tvanui, po kurio prasidėjo mitinių valdovų Gilgamešo, Etanos, Dumuzio valdymas. Apie šiuos laikus istorikai gali nedaug pasakyti; patikimesnė istorija prasideda maždaug nuo 2600 m. pr. Kr., iškilus Lagašo miestui. Apie 2340 m. pr. Kr. Šumerą užkariauja semitų valdovas Sargonas, įkūręs galingą karalystę, kurios centru tapo Akadas. Šią valstybę apie 2200 m. pr. Kr. nukariavo iš šiaurės atėjusios gutų gentys. 2150 m. pr. Kr. Lagašui ir jo garsiajam valdovui Gudėjai pavyksta nusimesti gutų jungą. Vėliau iškyla Oro miestas, kurį apie 2000 m. pr. Kr. sugriauna elamitai. Šumerai ir semitai asimiliuojasi, šumerų kalba traukiasi iš kasdienio vartojimo. Tarpupyje gyvuoja daug miestų valstybių, kurių niekas nebepajėgia suvienyti. XVIII a. pr. Kr. pietinė Tarpupio dalis paklūsta Babilonui. Vis dėlto šumerų religija ir kultūra neišnyksta be pėdsakų: ji labai stipriai paveikia Babilono ir Asirijos religijas; tai aptarsime vėliau; be to, daugelis Šumere atsiradusių mitinių įvaizdžių perdirbti vėliau išnyra Biblijoje (kūrimas iš šonkaulio, tvano legenda ir t.t.).

 

Šaltiniai

 

Šumerų religijos šaltiniai - tai dažniausiai įrašai molinėse lentelėse - himnai, mitai, užkeikimai, epai ir pan. Jie yra išversti ir paskelbti (žr. bibliografiją), daugsyk nagrinėti ir komentuoti. Molinių lentelių žinias papildo ikonografinė medžiaga - dievus vaizduojantys cilindriniai antspaudai, indų puošyba. Apie kai kuriuos kulto dalykus galima spręsti iš šventyklų kasinėjimų. Paradoksalu, bet apie šią seniausiąją civilizaciją ir jos religiją žinome daugiau, negu, pavyzdžiui, apie mums daug artimesnę keltų religinę sistemą.

 

Dievai ir didvyriai

 

Svarbiausieji dievai buvo dangaus dievas Anus (An), atmosferos - Enlilis, vandenų ar pasaulio pagrindų dievas Enkis ir dievų motina Ninhursag. Pirmieji trys dievai sudaro savotišką triadą; jų svarbiausiasis - Anus (an reiškė „dangų"), pirmadievis. Jo vardas buvo užrašomas tuo pačiu ženklu (žvaigždute) kaip ir dangus; tačiau šumerų mitologijoje bei kulte Anui greičiau tenka dekoratyvinė, o ne reali reikšmė, ir teorinis jo pranašumas prieš kitus dievus veikiau tik tariamas. Anus primena religijų istorijoje žinomą deus otiosus tipą: sukūręs pasaulį laikų pradžioje, jis pasitraukia į didingą, tačiau neveiklią vienatvę; jis prisimenamas, tačiau beveik nefunkcionuoja vėlesniuose mituose ir į dievų pasaulio dramas bei žmonių reikalus nesikiša.

Enlilis, atmosferos, ypač vėjo dievas yra Anaus ir Ki (Žemės) sūnus. Jis itin energingas; realiai Enlilis yra svarbiausias šumerų panteono dievas, vadinamas „Dievų tėvu", „Dangaus ir žemės karaliumi"; kitas jo įvardijimas - „Didysis kalnas" - tikriausiai Enlilį sieja su kosmogonijose pasirodančiu kalnu pasaulio centre; jis - aktyvus kosmogonijos personažas. Enlilis yra vaisingumo garantas, žmonių globėjas. Vis dėlto kitas jo aspektas - naikinančios audros ir karo jėgos.

Enkis valdo pasaulio pagrindus, žemę. Jis globoja išmintį ir pranašystes. Enkis pasirodo kuriant pasaulį ir žmogų, pataria dievams šiais klausimais.

Ninhursag, arba Nintu, gimimo deivė, yra deivė motina, visų gyvųjų gimdytoja. Ji svarbus mitologijos personažas.

Šie dievai yra kuriantys dievai, veikę prolaikyje, sukūrę ir sutvarkę pasaulį. Greta keturių kuriančiųjų dievų yra ir trys astraliniai - Mėnulio dievas Nana, arba Suen, Saulės dievas Utu bei deivė Inana.

Nanai priskiriamos pačios įvairiausios funkcijos (jis yra ir likimo, galvijų dievas). Utu - Mėnulio dievo sūnus; Utu būdingos ne tik saulinės, bet ir teisingumo bei pasaulio tvarkos globėjo funkcijos. Inana - labai populiari deivė, tačiau jos kilmė ne visai aiški (ji laikoma tai Anaus, tai Nanos, tai Enlilio dukra). Ji - Aušrinės, arba Veneros, deivė, meilės ir vaisingumo globėja, dažnai pasirodanti su savo numylėtiniu Dumuziu. Kartais jai būdingos ir karinės funkcijos.

 

Mitologija

 

Tarp mums žinomų šumerų mitų nėra tokio, kuris nuosekliai pasakotų apie pasaulio atsiradimą; tačiau iš kai kurių vėlesnius įvykius nusakančių fragmentų būtų galima susekti bendriausius kosmogoninius įvaizdžius.

Pradžioje deivė Namu, „Motina, pagimdžiusi dangų ir žemę", pasidalija: atsiranda dangus, An, ir žemė, Ki. Iš dangaus ir žemės vedybų gimsta Enlilis, kuris vėliau juodu atskiria; taip atsiranda pasaulis. Tokie „pirmųjų vestuvių", dangaus ir žemės atskyrimo motyvai, kaip matėme, žinomi jau Egipte. Viename tekste kalbama apie žoles, vyną ir medų, atsiradusius iš tokių vestuvių. Pasaulio tvarkymo, organizavimo metu labai svarbus vaidmuo tenka Enkiui. Jis lemia Oro miesto likimą dar tais laikais, kai jame gyvena dievai, sutvarko Šumero, Dilmuno, Elamo ir kitus šumerams žinomus kraštus, apdovanoja juos savo dovanomis (augmenija, galvijais, paukščiais, brangiaisiais metalais). Jis pripildo vandeniu Tigro upę (jaučio pavidalu jungdamasis su upe, kuri čia vaizduojama karve), o idant Tigras ir Eufratas nuolatos vaisintų žemę, jų globėju paskiria dievą Enbilulu, „Kanalų prižiūrėtoją"; jis sukuria pelkes ir nendrynus, juose apgyvendina žuvis ir paskiria dievą, „Mėgstantįjį žuvis", rūpintis šiais dalykais. Jūroje Enkis pastato savo šventyklą, pavesdamas ją deivės Nanše globai, sukuria lietų ir audros globėju paskiria dievą Iškurą. Vėliau Enkis pasirūpina dirbamais laukais, parūpina žemės dirbimo įrankius, plytų degimo formas, stato namus. Po šių darbų Enkis atkreipia dėmesį į kalnuose esančias šalis, pasirūpina augmenijos ir gyvulininkystės klestėjimu. Jis nubrėžia sienas tarp miestų ir valstybių, pastato akmenis - riboženklius ir paskiria Saulės dievą Utu „rūpintis visa Visata". Šio pasakojimo pabaigoje pasirodo Inana; ji piktinasi, kad, dievams dalydamas jų veiklos sritis, Enkis ją aplenkė. Sis jai primena, jog ji jau turinti daugybę darbų ir galių, ir ją palaimina.

Apie žmogaus sukūrimą kalba Enkio ir Ninhursag mitas Jis pradedamas pasakojimu, kaip sunkiai dievai pelnosi sau maistą. Dievai laukia pagalbos iš Enkio, tačiau išmintingasis dievas miega vandenų dugne ir jų negirdi. Todėl Enkio motina Namu, „Pirmapradis vandenynas", pažadina jį ir praneša jam apie dievų skundus, tardama:

O mano sūnau, kelkis iš guolio... pasielk išmintingai, Sukurk tarnus dievams, te į save panašius gimdo.

Enkis atsiliepia į dievų bėdos šauksmą. Jis moko, jog šį kūrinį reikia nulipdyti iš molio, esančio vandenyno viršuje; Ninmach (Žemė motina) ir gimimo deivės jai padėsiančios. Namu turinti nulemti jo likimą, o Ninmach - suteikti jam dievų pavidalą. Tai būsiąs žmogus.

Enkis iškelia dievams puotą; drauge su Ninmach jiedu geria daug vyno. Ninmach puola dirbti ir sukuria šešias žmonių rūšis, kurios pasirodo esančios ne tokios, kokių reikia. Enkis nulemia jų likimą ir duoda jiems duonos. Dabar jis pats imasi kūrybos, tačiau ir Enkio kūrinys nepavyksta. Jis prašo Ninmach pagalbos, tačiau ir jos pastangos negelbsti. Sukurtoji būtybė neima jai tiesiamos duonos, neatsiliepia į dievų žodžius. Ji negali nei sėdėti, nei stovėti, nei sulenkti kelių. Galiausiai Ninmach prakeikia Enkį už šį nevykusį padarą.

Kita versija teigia, jog Enlilis, atskyręs dangų ir žemę, sukūrė kauptuką, juo išrausė žemėje skylę, iš kurios ir išaugo žmonės. Aišku, mes žinome ne visus šumerų mitus apie žmogaus sukūrimą, tačiau akivaizdu, kad žmogus kūrinijoje ypatingos vietos neužima: jis yra nevykęs išgėrusių dievų kūrybos vaisius. Versija apie žmogaus atsiradimą iš žemės, pagal augalo analogiją, seniausiems žemdirbiams, matyt, buvo neblogai suprantama. Bet čia Enlilis tik leidžia prasiveržti nuolat gimdančios didžiosios deivės galioms, jis pats nekuria.

Dar vienas šumerų mitas apie Dilmuno kraštą nepaprastai įdomus dėl neabejotinos įtakos bibliniam pasakojimui.

Dilmunas - šviesus ir skaistus kraštas, „gyvųjų šalis", kur nėra nei ligų, nei mirties, nei plėšriųjų žvėrių. Deja, čia trūksta gėlo vandens, be kurio visa, kas gyva, numiršta. Todėl didysis vandenų dievas Enkis įsako Saulės dievui Utu pripildyti Dilmuną vandeniu. Iš žemės ištrykšta gėlas šaltinis, ir Dilmunas tampa nuostabiu žydinčiu sodu, pilnu vešlios augmenijos. Šiame sode deivė Ninhursag po ilgų pastangų išaugina aštuonis augalus; nepaisydamas draudimų, Enkis juos suvalgo. Įpykusi Ninhursag jį prakeikia ir pasišalina. Aštuonis Enkio organus apsėda ligos; jis silpsta; dievai gedulo ženklan sėdi dulkėse. Galiausiai varnas arba lapė pasisiūlo pagelbėti: kažkuriuo būdu šis gyvūnas įkalba Ninhursag sugrįžti. Deivė pasisodina kenčiantį Enkį greta savęs ir klausinėdama, kokie aštuoni organai jam skauda, pagimdo atitinkamas aštuonias dievybes.

Akivaizdžios šio siužeto sąsajos su biblinių uždrausto vai-siaus motyvu. S. N. Krameris primena, kad tarp pažeistų Enkio kūno organų buvo ir šonkaulis, šumeriškai ti. Deivė, kurią Ninhursag sukūrė šiam organui išgydyti, vadinosi Nin-ti „Šonkaulio valdovė". Tačiau ti reiškia ir „teikti gyvybę", plg. Ievą, kurios vardas Biblijoje taipogi reiškia „Teikianti gyvybę". Ir biblinis, ir šumeriškasis įvykiai vyksta būtent „rojaus sode".

Galimas daiktas, su šiuo „sodu" sietinos ir šumerų tekstų užuominos apie tą laiką, kai nebuvo nei gyvačių, nei skorpionų, nei hienų, nei vilkų; žmonės gyveno nepažindami baimės ir šlovino Enkį. Tačiau šios būklės pabaiga aiškinama kaip kažkokio Enkio poelgio pasekmė; galbūt jis sietinas su Enkio rajumu Dilmuno soduose. Tikriausiai Enkis turėjo „nulemti likimą" tiems aštuoniems augalams, įgalinti tvarką ir tolesnį šių sodų egzistavimą, taip, kaip anksčiau jis buvo sutvarkęs Šumerą ir kitas aplinkines šalis.

Šumere buvo žinomas tvano mitas; deja, jo išlikę tik fragmentai. Vis dėlto aišku, kad dievai nutaria potvyniu sunaikinti žmonių giminę; dievybės balsas perspėja pamaldųjį Ziusudrą, kuris, matyt, pasistato laivą ir išsigelbsti. Septynias dienas ir septynias naktis trukęs potvynis baigiasi, Ziusudra aukoja Saulės dievui. Didvyris tampa lygus dievams ir gali apsigyventi palaimingame rytų krašte.

Dažnai mituose sutinkama deivė Inana, vėlesnioji babiloniečių Ištar. Šumerų mituose užsimezga tiek Artimiesiems Rytams, tiek Graikijai pažįstamas herojaus nužengimo į po-žemius motyvas. Inana ir jos numylėtinis Dumuzis tampa vegetacinių mirštančių ir vėl prisikeliančių dievų mito šumeriškąja ašimi.

Meilės deivės Inanos palankumo siekia dievas-piemuo Dumuzis ir dievas-žemdirbys Enkimdu. Piršlybos baigiasi Dumuzio naudai. Tapusi Dumuzio žmona, Inana nutaria tapti ir požemių valdove; ji rengiasi nužengti į juos ir taip, tikriausiai, prikelti mirusiuosius. Pasipuošusi valdovės drabužiais ir brangenybėmis, ji nusileidžia į požeminę savo sesers ir priešininkės Ereškigal karalystę. Prieš tai ji savo patikėtinei Ninšubur paliepia: jei ji tris dienas negrįšianti, Ninšubur tesikreipia pagalbos į Enlilį, šiam atsisakius - į Naną, o ir šiajam nesutikus - į Enkį.

Inana nusileidžia į požemių karalystę ir artėja prie Ereškigal rūmų. Prie kiekvienų vartų jų sargai nuvelka nuo Inanos dalį jos drabužių ir nuima brangenybių, galiausiai, palydėta pro paskutiniuosius vartus, ji visiškai nuoga paklupdoma prieš Ereškigal ir septynis kraupiuosius Anukaminus, požemių karalystės teisėjus. Savo žudančiomis akimis jie pažvelgia į Inaną, ir šioji miršta. Jos lavonas pakabinamas ant sienos.

Po trijų dienų Ninšubur ima ieškoti pagalbos: Enlilis ir Nana, kaip Inana ir tikėjosi, jai atsako. Tačiau Enkis imasi darbo: jis sukuria dvi būtybes, kurgaru ir kalaturu, įteikia joms „gyvybės maistą" ir „gyvybės vandenį" ir liepia keliauti į požemių karalystę. Čia Ereškigal kenčia gimdymo kančias; kurgaru ir kalaturu jai padeda, tačiau, Enkio pamokytos, už pagalbą prašo ne gėrybių, o „kūno, kabančio ant vinies". Lavoną jos apibarsto „gyvybės maistu", pašlaksto „gyvybės vandeniu", ir Inana atgyja.

Tačiau apleisti požemių karalystę ji gali tik tada, jei žemėje ras sau pamainą - kas nors vietoj jos turi nusileisti į požemius ir čia pasilikti amžiams. Inana veltui ieško tokio savanorio. Bet atėjusi į Uruką, kur valdo Dumuzis, jos vyras, aptinka pastarąjį ne gedintį ir raudantį, o švenčiantį ir besidžiaugiantį. Inana pasmerkia jį požemiams; Dumuzis maldauja pagalbos Saulės dievą Utu, tačiau šis Dumuziui nepadeda - po ilgų vargų ir bergždžių pastangų išvengti baisaus likimo požemio dvasios gala jį nužudo.

Žmogus šumerų mituose pasirodo retai. Be Ziusudros, žinome dar sodininką ir išminčių Sukalitudą, klasta išgavusį Inanos meilę ir vėliau bergždžiai jos persekiojamą.

Šumerų mitologijoje užsimezga siužetai, žinomi ir kitoms mitologijoms; biblinio pasakojimo autorius neabejotinai naudojasi Šumere atsiradusiais įvaizdžiais. Šumero dievai netobuli, jie, nors ir nemirtingi, gali klysti ir pralaimėti. Žmogus sukuriamas ne išsyk; gan savotišku šumerų pastebėjimu, žmogus - išgėrusios dievybės darbo rezultatas. Vis dėlto žmogų dievai kuria savo tarnystei, jis reikalingas kaip dievų tarnas, aprūpinantis juos valgiu ir gėrimu: ši instrumentinė žmogaus savimonė religiniu požiūriu ne tokia jau žema. Ji pagrindžia gana sudėtingą kultą, kuriame žmogus ir realizuoja savo žemiškąją paskirtį.

 

Kultas

 

Kultinės veiklos centras buvo šventykla. Šumero šventyklos labai įvairios, nuo pačių primityviausių statinių iki milžiniškų, prašmatnių rūmų. Visose jose buvo vidinė patalpa su niša dievybės atvaizdui bei altorius aukoms. Šventykla buvo ne tik ir ne tiek pamaldoms skirtas pastatas, kiek dievo gyvenamoji vieta. Joje dievybė egzistavo ne dvasiniu ar simboliniu būdu, bet iš tikrųjų.

Viename tekste pasakojama apie tai, kaip Lagašo karaliui Gudėjai sapne pasirodęs dievas Ningirsu liepė pastatyti jam šventyklą. Toje vizijoje pasirodė ir kažkoks kitas asmuo, kuris lentelėje nubraižė būsimosios šventyklos planą. Po iškilmingų apsivalymo ritualų, suaukojus gausias aukas dievams šventykla buvo pastatyta. Vėl sekė apsivalymai bei aukojimai, ir tada šventyklon įžengė žyniai. Ningirsu ir jo sutuoktinė Baba susijungė „šventosiose vestuvėse"; septynių dienų šventė baigėsi iškilmingais pietumis didiesiems dievams.

Šventyklose buvo įvairios žynių grupės; svarbiausias buvo žynys, vadinamas ensanga prižiūrėjo šventyklos ūkį. Žynys, vadinamas išib, atrodo, rūpinosi geriamosiomis aukomis ir apvalymo ritualais, gala buvo giedotojas ir poetas. Žinomos ir kitos žynių grupės: guda, machnindingir, tačiau jų užduotys kol kas neaiškios. Inanos šventyklose būta eunuchų ir šventyklos prostitučių (hierodulių), kurios dalyvaudavo meilės deivės kultuose, tikriausiai kaip vaisingumo garantės. Senieji atvaizdai rodo, kad žyniai savo apeigas atlikdavo nuogi, tačiau kaip tai turėtų būti suprantama, neaišku.

Iš šventyklų sąskaitų galima spręsti, kad dievams kasdien būdavo aukojami žvėrys ir vaisiai, vynas ir alus, smilkalai.

Švenčių metu miestų gatvėmis žygiuodavo iškilmingos pro-cesijos, būdavo aukojama, viešpatavo džiaugsmingas šurmulys. Naujųjų Metų šventės kulminacija buvo miesto valdovo ir deivės (matyt, jai atstovaudavo kokia nors žynė arba hierodulė) šventosios vestuvės, hieros gamos. Apsirengęs šventaisiais drabužiais, karalius prisiartindavo prie deivės šventyklos, kur jo laukdavo deivė, išsimaudžiusi, išsitrynusi kvapiaisiais aliejais, pasipuošusi šventiniu drabužiu ir užsidėjusi spindinčią karūną. Jų susitikimo metu visas miestas švęsdavo ir puotaudavo.

Galimas daiktas, tokių švenčių metu karalius vaizduodavo Inanos mylimąjį Dumuzį; matyt, šie ritualai sietini su kažkuriuo Inanos mitu. Paprastai teigiama, kad šventosios vestuvės turėdavusios užtikrinti vaisingumą ir apskritai šalies klestėjimą ateinančiais metais, karaliaus sąjunga su deive miestui laiduodavo jos globą. O ir pats karalius kai kuriais Šumero istorijos laikotarpiais buvo laikomas dievu; prie jo vardo teks-tuose būdavo rašomas ženklas, paprastai vartojamas tik dievui pažymėti. Karalius laikytas „dievų išrinktuoju", net dievo ar deivės sūnumi - „Enkio sūnumi", „Suen sūnumi", „Didžiojo kalno (t. y. Enlilio) pagimdytuoju", „Ninlil pagimdytuoju". Apie valdovą Eanatumą sakoma, jog „Inana jį paėmė į savo rankas, ištarė jo vardą ir pasodino į gerąjį Ninhursag skreitą; Ninhursag žindė jį prie savo šventosios krūtinės". Galimas daiktas, kažkada karaliai buvo laikomi miestą globojančio dievo įsūniais, bet vėliau pereita prie kūniškos sūnystės idėjos. Kitas klausimas, kiek tuo iš tikrųjų būdavo tikima ir ar kada nors egzistavo tikras karaliaus-dievo kultas. Tikriausiai karaliaus dieviškumas buvo kildinamas iš ritualinių jo ir deivės vestuvių. Tad dieviškumas iš dalies buvo akcidentinis, tačiau dievo įsūnytas asmuo, sykiu deivės sutuoktinis, jau buvo ganėtinai arti dievų, ir jo valdiniai karalių išties galėjo laikyti lygiaverčiu dievų partneriu.

Religiniai dalykai Šumere dar tebebuvo susipynę su magija. Ypač populiarūs buvo užkeikimai, kuriuos sutiksime ir Babilone. Užkeikimais dažniausiai siekta paveikti vieną ar kitą demoną; juose minimi dievai ir užtikrinama jų pagalba. Viename tekste kalbama apie piktojo demono Udug išvijimą; Enkis, klausiamas, kaip tai padaryti, atsako:

Mano sūnau! Kas tau neaišku?

Eik, mano sūnau Asariluchi:

Įliek vandens į puodelį,

Įdėk čia tamarisko šakelę...

Ir apšlakstyk tuo šį vyrą,

Pastatyk smilkalų indą ir deglą.

Tada išeis likimo demonas, esantis vyro kūne...

Teišeinie piktasis Udug, piktasis Ala,

Piktoji mirties dvasia, piktoji dvasia teišeinie...

(Visos ligos) teišeinie.

Visi didieji dievai tave užkeikė. Tu privalai išeiti.

Vis dėlto šios maginės formulės paremtos ne vien grynu pasitikėjimu ypatingais veiksmais: be jokios abejonės, jose esti egzorcizmo elementų. Panašių formulių „magiškumas" ne visada toks akivaizdus; nelaimės ištiktas žmogus netiki, kad gebės malda atkreipti dievų dėmesį; jis eina pas tarpininką, žynį, kuris atitinkamu ritualu ir formule žmogui perduoda dalelę dieviškųjų galių. Tokios formulės yra tam tikru būdu dievų pašvęstos. Mūsų dienomis jos vadinamos maginėmis, tačiau Šumere tai buvo vienas iš (ne itin gausių) dievų šaukimosi būdų.

 

Žmogus dievų akivaizdoje

 

Žmogus buvo sukurtas tarnauti dievams: ši tarnystės savimonė šumerų pasaulyje buvo gana stipri. Jis nebuvo nei kūrinijos viršūnė, nei dievų partneris, nebuvo įleidžiamas į jų intrigas ir puotas. Tik Ziusudra, tvano mito herojus, buvo priimtas tarp dievų ir, atrodo, pateko į Dilmuno kraštą (arba tiesiog „rytų" kraštą) - bet tik todėl, kad po tvano jis pratęsė žmonių giminę ir vėl ėmė aukoti aukas. Taip dievai atsilygino mirtingajam. Kita vertus, Ziusudra, kaip naujos giminės pradininkas, sentėvis, mitologiniame mąstyme jau ir taip buvo dievybei artimas asmuo, dievybės „užuomazga" (panašiai dievybe tapo Jama Indijoje). Antrasis mituose sutinkamas žmogus, išminčius ir sodininkas Sukalitudas, apvaldo miegančią Inaną ir, vėliau nuolat slapstydamasis, išvengia įžeistos deivės rūstybės - tačiau tai tik keistas atsitiktinumas ar įžūlybė; šis poelgis nė kiek nepriartina žmogaus prie dievų, Inana įširdusi persekioja Sukalitudą, o nepaprasta šio išmintis jam padeda tik pasislėpti. Žmogus - tarnas, netobulas padaras, kurį dievai kuria apsvaigę nuo vyno; žmogui likimą, namtar, skiria dievai, ir žmogus jo negali pakeisti.

Dievai šumerų religijoje fizine prasme artimi: jie gyvena šventyklose. Tarnas irgi yra netoli savo viešpačių, bet ne visada juos regi - pagal analogijas Babilone galima spėti, kad ir Šumere dievų stabai bent jau didžiąją metų dalį būdavo toli nuo žmonių akių, skraistėmis uždengtose šventyklų nišose. O ir patys stabai, kurių akyse žėrėjo įstatyti brangakmeniai, kėlė siaubą; jie buvo rūstūs, nepaprastai galingi, savavališki. Jie buvo nemirtingi, tačiau žmogui nemirtingumo ar pomirtinio atpildo nežadėjo. Jie buvo dievai.

Vis dėlto žmogaus gyvenimas buvo ne tik siaubas ir nuolatinis dievų maitinimas. „Didysis kalnas" Enlilis, atskyręs dangų ir žemę, tapo šumeriškųjų, vėliau babiloniškųjų zikuratų - laiptuotų šventyklų - provaizdžiu. Iškilmių metu prisiartinęs prie zikurato, žmogus priartėdavo ir prie pasaulio centro bei pradžios. Didingoje šventyklų užslėptyje gyveno dievai - tačiau žmogaus išaugintas vaisius galėdavo gulti ant „dievų stalo" - žmogaus darbas buvo pašvęstas. Šventųjų vestuvių metu karalius tuokdavosi su deive kaip tautos atstovas, jos vadas ar net dievas - tai būdavo krašto klestėjimą, vaisingumą, žmonių gerovę ištisiems metams garantuojantis ritualas, kuriame vienaip ar kitaip dalyvaudavo ir miesto gyventojai: puotaudami, giedodami himnus, eidami procesijose. Pati karaliaus valdžia, karalystė „nužengė iš dangaus". Valdovas rūpindavosi šventyklomis ir dievais, tačiau, vykdydamas dievų valią, taip pat pagal pasaulio tvarką globojo ir savo valdomą kraštą. Viename karaliaus himne sakoma, jog Utu į karaliaus burną įdėjo teisingumą, idant jis pamalonintų teisiuosius ir sunaikintų piktuosius, idant brolis broliui kalbėtų tiesą ir klausytų tėvo, idant neprieštarautų savo vyresniajai seseriai ir gerbtų motiną, idant silpnesnis nepatektų stipresniojo valion. Kitame himne deivė Nansi šlovinama kaip toji, Kuri pažįsta našlaitį, pažįsta našlę, Žino apie tai, kad vienas žmogus engia kitą, ji yra neturinčiųjų motinos motina, Nansi, Kuri rūpinasi našle, Kuri siekia teisingumo vargingiausiems.

Toliau tame pačiame himne deivė rūstauja ant tų, kurie Peržengia galiojančias taisykles, laužo sutartis, Kurie noriai žvelgia į blogio vietas, Kurie mažą svarstį deda vietoj didelio svarsčio, Mažą matą deda vietoj didelio mato...

Apie deivę sakoma, kad ji „tikrina tautos širdį". Išties, dievai rūpinasi dorovės normomis, tačiau dažniausiai tai žmonių tarpusavio gyvenimo etika. Čia dar nematome asmeninio dievo ir žmogaus santykio: žmogus turi laikytis dievų nustatytos tvarkos, už jos pažeidimą jis baudžiamas. Tačiau neteisūs poelgiai regis dar nesuvokiami kaip nuodėmė. Tvarkos laikomasi arba nesilaikoma, tačiau „tvarka" tebeužstoja sąžinę. Ir tai ne-stebina, nes didžioji mus pasiekusių kultinių apeigų aprašymų dalis suponuoja tik vieną šių apeigų dalyvį - karalių arba žynį; džiūgaujanti minia atlieka tik graikų choro vaidmenį.

Vis dėlto rutuliojasi ir asmeninė malda. Ypatingu atveju, arba sunkiai susirgęs žmogus kreipiasi į „savo dievą":

Ašaros, skundai, baimė ir liūdesys gyvena manyje,

Kančia slegia mane, lyg parinktą vien ašaroms,

Piktas likimas laiko mane savo rankoje,

išveda mano gyvybės dvasią, Piktavalė liga maudo manąjį kūną...

Ilgas meldimasis ir beldimas į dievybės duris galiausiai susilaukia atsako:

Jo skundas ir jo malda sušvelnino jo dievo širdį,

Jo teisius ir tyrus žodžius priėmė jo dievas,

Ir piktosios ligos demonas pasitraukė nuo jo;

Piktoji lemtis buvo nukreipta ir kančia pavirto į džiaugsmą.

Vis dėlto šiuo atveju matome „pusiau maginį" požiūrį ir į dievybę, ir į save. Liga suvokiama kaip nelaimė, fatališka nelemtis, kurią galima atremti ir nutolinti nuolatiniu zirzimu dievo ausin. Magija ir tokios maldos dar nėra itin tolimos.

 

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

 

Šumerų pomirtinio gyvenimo vaizdiniai neaiškūs; apie pomirtinį pasaulį, vadinamą kurnugia, truputį užsimenama keliuose mituose, tačiau vieningas požiūris juose nepateikiamas.

Pomirtinis pasaulis - tai „kraštas, iš kurio negrįžtama". Gyvenimas ten ne pernelyg viliojantis. Tekste apie karaliaus Ūr Namaus (2111-2094 m. pr. Kr.) mirtį kalbama apie karalių, požeminiame pasaulyje aukojantį dievams; karalius patenka į jam paskirtą vietą, gauna tarnus, jam aiškinami pomirtinio gyvenimo įstatymai. Ūr Namų pasiekia gyvųjų raudos, jis irgi atsiliepia karčia giesme - deja, tekstas fragmentiškas. Vis dėlto įsimintina, kad net karalius skundžiasi savo pomirtine būkle.

Vienoje lentelėje, kurioje užrašyta rauda, užsimenama, jog Saulė naktį keliauja per požeminį pasaulį ir šviečia jo gyventojams. Ten pat savo „ramybės dienas" (t. y. tas dienas, kai jo nematyti) praleidžia Mėnulis. Teigiama, jog Saulės dievas Utu teisia mirusiuosius, o jų likimą lemia Mėnulio dievas.

Mėnulio dievo gimimo mite kalbama apie „vyrus praryjančią" upę. Ji teka mirusiųjų pasaulyje. Keltininkas vėles pergabena į kitą upės krantą. Jau minėtame mite apie Inaną regime pomirtinio pasaulio sargus, vartus, teisėjus, požeminio pasaulio valdovę Ereškigal. Iš šio mito galima spėti, kad vėlės pomirtiniame pasaulyje gyvena nuogos - Inana prie kiekvienų vartų priverčiama nusivilkti dalį savo drabužių. Prisimintinas ir ritualinis kulto apeigas atliekančių žynių nuogumas. Sis kultinis bei pomirtinio gyvenimo įvaizdžio elementas galėtų reikšti bet kokių ryšių su žemiškuoju pasauliu nutraukimą.

Taigi gyvenimas tęsiasi ir po mirties, nors ne visai aišku, kaip. Vis dėlto matyti, kad požemių pasaulis buvo įsivaizduojamas tikrai niūrus. Požemius valdanti Ereškigal yra ir piktųjų požemio dvasių šeimininkė, o pomirtiniu likimu besiskundžiantis karalius, matyt, irgi ne veltui rauda.

Šaltiniai. Pritchard J. B. Ancient Near Eastern Texts Relating to the Old Testament. - Princeton, N. Y., 1955; 2 ed. 1969; Religionsgeschichtliches Textbuch zum Alten Testament. Hg. von W. Beyerlin. - Göttingen, 1975; Falkenstein A., Soden W. von. Sumerische und akkadische Hymnen und Gebete. - Zürich-Stuttgart, 1953.

Literatūra. Jean C. F. La religion sumérienne. - Paris, 1931; Kramer S. N. Sumerian Mythology. - Philadelphia, 1944; 2 ed. New York, 1961; Schmökel H. Das Land Sumer. - Stuttgart, 1955; Jacobsen Th. Treasure of darkness. A history of Mesopotamian Religion. - New Haven, 1976; Lyczkowska K., Szarzyriska K. Mitologia Mezopotamii. - Warszawa, 1981.

Populiariausi