Gintaras Beresnevičius

 

(Indijos arijų religija vedų laikotarpiu - 7 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos "Religijos istorijos metmenys")

 

INDIJOS ARIJŲ RELIGIJA VEDŲ LAIKOTARPIU

 

Trumpa istorinė apžvalga

Kaip pamename, žmonės, vadinę save arya ir tapę Irano bei Indijos arijų protėviais, prieš įsiverždami į naująsias savo tėvynes gyveno dabartinės Vidurio Azijos teritorijoje ir iš čia -per dabartinį Afganistaną - pasiekė Pendžabą (Penkupį), t. y. Pakistaną ir Šiaurės Vakarų Indiją. Kada tai įvyko, dabar sunku pasakyti, nes nei rašto paminklų, nei istorinės tradicijos migruojančios arijų bangos nepaliko. Matyt, pirmieji arijai Indijoje pasirodė 2000-1500 m. pr. Kr. Tačiau migracija vyko ne vienu ypu, o ištisais šimtmečiais, klajoklių arijų gentys su savo galvijais slinko lėtai. Tik antro tūkstantmečio pr. Kr. antroje pusėje šis slinkimas įgavo antplūdžio pobūdį.

III tūkstantmečio pr. Kr. antroje pusėje ir iki II tūkstm. pr. Kr. pirmosios pusės Indo slėnyje klestėjo stiprios miestų civilizacijos, besivertusios žemdirbyste, mokėjusios apdegti plytas, stačiusios šventyklas, pirtis ir rūmus. Tai Mohendžo Daro ir Harapos kultūros. Jų žlugimas siejamas su arijų įsiveržimu į Pendžabą. Griuvėsiai rodo, kad miestai žlugo puolant priešui: žmonių griaučiai randami tiesiog gatvėse. Bet ir toliau negalime kalbėti apie kokią nors chronologiją ar istorinius įvykius iki pat to laiko, kai Indijoje atsiranda ir ima plisti budizmas, t. y. iki VI a. pr. Kr. Nuo šiol Indija jau istorijos arenoje; galima kalbėti apie datas. 510 m. pr. Kr. Pendžabą nukariauja Achemenidai, 326 m. pr. Kr. Indijoje pasirodo Aleksandro Makedoniečio kariuomenė. VI-IV a. pr. Kr. Šiaurės Indijoje gyvuoja karaliaus Bimbisaros įkurta Magadhos karalystė su sostine Radžagriha, vėliau Pataliputra. IV-III a. pr. Kr. gyvuoja Čandraguptos įkurta Maurijų karalystė, aprėpianti bemaž visą Indiją. Mus domina religinė sistema, kurią arijai atsinešė iš savo protėvynės ir kuri funkcionavo Indijoje iki Upanišadų ir budizmo atsiradimo. Tai laikotarpis, apie kurį aiškesnių istorinių duomenų neturime.

Šiuo metu jau esti socialiniai sluoksniai, kuriuos kaip kastas matome vėlesnėje Indijos istorijoje. Sprendžiant iš Vedų, jų sudarymo laikotarpiu visuomenė skaidėsi į šias grupes -žynių, arba brahmanų, karių, arba kšatrijų, ir vaišijų: iš esmės tai visa likusi arijų visuomenės dalis, „liaudis" - žemdirbiai, piemenys, amatininkai, pirkliai. Ketvirtas sluoksnis, šudros, „Rigvedoje" paminimi tik vieną kartą vėlyvoje jos dalyje -matyt, šis žemiausias luomas atsirado iš nukariautų Indostano gyventojų, nors kartais manoma, kad šudros - viena iš genčių, drauge su arijais atsikrausčiusių į Indiją, tačiau užėmusių hierarchiškai žemesnę vietą. Vietos gyventojais reikėtų laikyti ir dasa - tarnus, kurie apibūdinami kaip tamsiaodžiai. Seniausiuose Vedų tekstuose apie vietos gyventojus atsiliepiama priešiškai, jie tapatinami su blogio jėgomis, demonais. Vėliau santykis švelnėja, matyt, vietos gyventojams įsijungiant į naujas gyvenimo formas. Vietinės kultūros iki arijų atsikraustymo į Pendžabą būta gan aukštos - ją kūrė kaimuose gyvenę žemdirbiai, statę ir miestus, o arijai buvo klajokliai gyvulių augintojai. Jų pergalę nulėmė geresnė karinė organizacija ir visų pirma žirgų traukiami kovos vežimai.

 

Šaltiniai

 

Vedų literatūra - Vedų sanskritu užrašytų tekstų (1500-800 m. pr. Kr.) rinkinys. Žodis veda reiškia „žinojimą".

  1. Rigveda, arba „Himnų žinojimas", - seniausią arijų religijos formą ypač pirmojoje dalyje, atspindintis 1028 himnų rinkinys, skirstomas į 10 knygų. Aukodamas dievams aukas, juos kartoja specialus žynys, hotar, t. y. „šaukiantysis"; kadaise, aukodamas aukas, juos galėjo kartoti tiesiog šeimos galva. Kai kurie himnai yra iš ikiindiškojo arijų laikotarpio. Didžioji Rigvedos dalis ir pati knyga susiformavo netrukus po to, kai arijai atsikraustė į Indo slėnį.

2.Samaveda, arba „Melodijų žinojimas", apima tekstus, kylančius iš Rigvedos ir giedamus atitinkama gaida. Jas atlieka žynys dainius, samaga ar utgatar.

3.Jadžurveda, „Aukojimo formulių žinojimas". Tai medicininių tekstų rinkinys. Juos šnabždėdavo specialus žynys adhvarju.

4.Atharvaveda, „Žynio atharvano žinojimas" - užkeikimų ir ritualinių formulių rinkinys.

Tai Vedas sudarančios keturios samhitos, pagrindinės šventosios knygos, kurių turinys būdavo perduodamas žodžiu iš kartos į kartą. Greta Vedų yra ir jas papildantys bei pratęsiantys tekstų rinkiniai Brahmanos - aukų aiškinimai, ir Upanišados - filosofiniai traktatai. Upanišadų labai daug, tačiau tik trylika įeina į kanoną, svarbiausios - Brihadaranjaka, Taitirja, Čhandogja Upanišados. Upanišadų turinys specifinis - tai veikiau gilūs religiniai filosofiniai apmąstymai. Kai kurios kildinamos iš tokių pat senų laikų, kaip ir Vedų keturknygė, tačiau mus pasiekusiu pavidalu jos turėjo susiformuoti vėliau, nuo 800 m. pr. Kr.

Visi šie šventieji raštai sudaro kanoną, vadinamą veda, „žinojimu", arba šruti, „klausymu", nes tuos tekstus brahmanai perduodavo iš lūpų į lūpas ir jų reikėdavo labai ilgai mokytis.

Neretai indiškąją religiją atspindinčiais kūriniais laikoma Mahabharata, Ramajana - jų ryšys su vediškąja tradicija nekelia abejonių, bet į kanoną šios knygos neįeina; tai literatūros kūriniai.

 

Dievai ir didvyriai

 

Su svarbiausiais arijų dievais jau susipažinome iš labai senų užuominų Mažojoje Azijoje bei jų modifikacijų Irane. Visiems arijams labai svarbios buvo Varūnos ir Mitros figūros - prisiminkime Ahura Mazda ir net Zaratustros neįveiktą Mitros populiarumą Irano arijuose. Varūna ir Mitra - žynystės ir valdžios funkciją atliekantys dievai.

 

Varūna - svarbiausiasis senovės arijų dievas; jis skiriasi nuo visų kitų dievų, turinčių savo silpnybių, „žmogiškų" ar bent jau keliančių nekalto pasitikėjimo ir meilės jausmą. Varūna rūstus ir didingas, keliantis greičiau baimingą šiurpulį, o ne giedro atsidavimo jam jausmą. Varūna sergi pasaulio sąrangą ir jos tvarką, jo akys pamato bet kokį prasižengimą, jis žino ir tai, ką žmonės slapčia šneka, jis viską regi tūkstančiu akių; Saulė - Varūnos akis. Jis nepalieka nenubaudęs jokio prasikaltimo, malonės ir atlaidumo iš jo neverta tikėtis.

Varūna - pasaulio valdovas ir dievų karalius. Jis sukūrė šį pasaulį ir jį valdo kaip karalius, kuris turi naikinti savo karalystės priešus ir bausti nusikaltėlius. It koks Rytų valdovas jis turi tūkstančius šnipų, kurie jam praneša apie viską, kas dedasi jo valdose. Apsisiautęs auksu siuvinėtu apsiaustu, jis gyvena žėrinčiuose ir švytinčiuose rūmuose su tūkstančiu kolonų ir tūkstančiu vartų - pačiose aukščiausiose dangaus sferose. Iš čia jis žvelgia žemyn ir mato viską, kas vyksta keturiose pasaulio šalyse, todėl tradicija jam priskiria keturis veidus. Jis žino paukščių ir vėjų kelius, dangus ir žemė - jo kūriniai, jis nustatė ir Saulės kelią. Jis suteikė jėgą arkliui, pieną karvėms, įžvalgą širdžiai, ugnies dievą Agni - vandeniui, jis - lietaus viešpats.

Jis yra dangaus, beje, nakties dangaus dievas, o tai atitinka jo rūsčią prigimtį, jis susijęs su vandenimis, sutartimis, teise. Varūna - tai ir germanų Odino, ir lietuvių Velnio protėvis. Tačiau laikui bėgant jo reikšmė menksta. Tokio rūstaus dievo pavidalas palengva praskysta: gal taip atsitinka todėl, kad tiesiog nepakeliamas Varūnos rigorizmas ir beribė galia. Vėlesnėse epochose jis paverčiamas vandens ir apsivalymų dievu.

Mitra - dienos dangaus dievas, artimas ir palankus žmonėms. Jis irgi atlieka teisinę funkciją - globoja sutartis. Nepaisant jo gerumo ir palankumo, Rigvedoje jam skiriama nedaug vietos. Tik vienas himnas (III, 59) skirtas jam pačiam. Tačiau labai dažnai jis minimas drauge su Varūna. Himne, skirtame Mitrai, jis nupasakojamas kaip tas, kuris žmonėms nurodo jų vietą, laiko dangų ir žemę, neužmerkdamas akių budi virš žmonių. Turint omenyje visą Rigvedos kontekstą ir labai turtingą dievų apibūdinimų ir komplimentų jiems kraitį, tai nedaug.

Tačiau Varūnos-Mitros pora pasirodo dažnai; jie abu globoja sutartis, tik Varūnos sritis - aukštoji, dieviškoji, slėpiningoji pasaulio tvarka, maginės sferos, o Mitra sergsti sutartis tarp žmonių ir tarp žmonių bei dievų, jis globoja draugystę, t. y. Mitra veikiau gina žmogiškąją teisinę sferą, o Varūna-pasaulio ir dievų „teisę". Kadangi šios sritys arijams buvo glaudžiai susijusios, Varūnos ir Mitros šauktasi drauge.

Karo, audros ir lietaus dievas Indra - labai reljefiškas ir populiariausias Indijos arijų dievas. Tai šviesiaplaukis šviesiabarzdis dievas, ginkluotas stebuklingu ginklu vadžra, t. y. žaibu. Jo šaukiamasi kovoje, o jo galios persmelkia Visatą; apie save Indra kalba:

Manęs šaukiasi vyrai su puikiais žirgais,

trokštantys apdovanojimo,

Manęs - kai jie apsupti mūšyje.

Aš rengiu varžytuves, aš, dosnusis Indra.

Turėdamas pranokstančią galią, keliu aš dulkes.

Aš atlikau visus šiuos žygdarbius.

Jokia Dieviška jėga nesustabdys manęs,

nepažįstančio lygaus priešininko.

Kada apgirstu aš nuo somos sulčių, kada - nuo himnų,

Abi beribės erdvės bijosi manęs.

Rigveda IV, 42, 5-6

Indra nepaprastai galingas, jis kaunasi dvikinkėse kovos vežėčiose ir kovos įsiūtyje purto barzdą. Jis gali išgerti galybę somos (ritualinėse praktikose naudoto svaiginančio šventojo gėrimo), jis lengvai išgeria tris somos tvenkinius, o sykį išgėrė net trisdešimt somos ežerų, lygiai ir valgyme jam nėra lygių. Nepaisant visa pranokstančios jėgos, Indra kartais griebiasi klastos. Kai jam tai naudinga, jis gali pažeisti nustatytą tvarką, apgauti nesibodėdamas jokiomis priemonėmis. Tai pašėlusios energijos kupinas dievas karys, jam nebaisios jokios kliūtys - tokius dievus dar matysime keltų ir germanų mitologijose. Jau Indrai gimstant pasirodo siautulingas ir didingas jo charakteris, motina Aditė jį nešiojo 1000 mėnesių, jis gimė ne įprastu būdu, o išėjo pro motinos šoną ir gimdamas „užpildė abu pasaulius". Indros gimimo aplinkybės ne visai aiškios, tačiau viename himne užsimenama, kad Indra „savo motiną padarė našle" ir „sunaikino tėvą, pagriebęs jį už kojos" (IV, 18,12). Indra - jokių skrupulų neturintis karžygys, ne toks, kaip teisę saugantys ir ją įkūnijantys Varūna bei Mitra, jo argumentas - jėga. Gero elgesio taisyklės jam nerūpi.

Kai kuo į Indrą panašus Rudra, siaubingas, griaunantis, siautėjantis dievas, savo strėlėmis sėjantis mirtį ir ligas. Vis dėlto į jį kreipiamasi ir vadinant jį Maloninguoju, Šiva, mėginant jį šitaip permaldauti; atrodo, kad Rudra-Šiva visų pirmiausia buvo garbinamas karių sąjungose; vėliau šio dievo asmenyje iškilo būtent Šivos aspektas, kuriuo jis ir garbinamas hinduizme. Rudros vaikai - Marutos, audrų dievai, tapę Indros palydovais, drauge su juo kovoja prieš asurus.

Karingas arijų panteono pobūdis padarė įtaką ir universaliajam Agni. Bent jau seniausiais laikais jo irgi šaukiamasi mūšyje (I, 27, 6), jis vadinamas grobio ir šėlstančios jėgos viešpačiu (I, 145, 1). Vis dėlto Agni pavidale nusveria kultinė jo reikšmė, visų pirma jis tarpininkas tarp dievų ir žmonių; ne veltui Rigveda pradedama nuo Agni skirto himno. Jis kviečiamas nunešti dievams auką, jis dalyvauja kiekvienoje aukoje, todėl dažnai suartėja su dievais, kuriems ta auka skiriama, įgydamas ir tų dievų savybių. Antai didysis somos gėrikas yra Indra, o himne Indrai ir Agni jiedu įvardijami kaip daugiau už visus kitus geriantys somos (I, 21, 1), ir pan.

Agni - „pirmasis iš nemirtingųjų" (I, 24, 2), taip pat viską persmelkiantis elementas, jis yra visame kame, net vandenyje, jis yra ir žmoguje, ir dievuose, ir fizinėje gamtoje. Kreipiantis į jį, sykiu kreipiamasi į abu pasaulius, ir aukojimo metu žmonių ir dievų sferos susitinka Agni asmenyje.

Trečiosios, ekonominės, funkcijos atstovai, visų pirma Ašvinai, broliai dvyniai, ypač palankūs žmonėms. Pats vardas reiškia „Turintieji žirgus" (plg. liet. (žem.) ašvienis, ašva). Kartais jie vadinami ir Nasatjais, „Gydančiaisiais", nes jie gelbsti nuo ligų. Ašvinai - šviesios prigimties jauni dievai, nepaprastai gražūs, nešiojantys iš lotoso nupintus vainikus. Spindi ir jų žirgai; auksinėmis, į Saulę panašiomis vežėčiomis Ašvinai per dieną apkeliauja dangų ir žemę. Jų vežėčios lekia greičiau už mintį; kartais jas traukia ir paukščiai, gulbės, ereliai. Jų kasdienė kelionė prasideda ryte, jie iškeliauja drauge su Saule ir Ušas, arba Aušrine.

Jie gelbsti bėdoje ir pavojuose. Jie nuveja tamsą ir piktuosius demonus, jie turi stebuklingą galią gydyti ligas, jie išmintingi ir stiprūs. Jie palieka savo sėklą moteriškose esybėse ir dėl savo pajėgumo vadinami „jaučiais". Abu jie vedę Saulės deivę Surją, kuri kasryt įkopia į Ašvinų vežėčias. Jie padeda šeimos reikaluose, atjaunina senį, ir tasai tampa jaunos merginos meilužiu, neištekėjusiai mergelei parūpina vyrą, eunucho žmonai - vaiką. Stebuklingais savo laiveliais jie plaukioja jūromis ir gelbsti skęstančiuosius - išties, Ašvinų veiklos laukas nepaprastai platus, jie labai svarbūs žmonių pagalbininkai ir ne veltui Rigvedoje vien tik jiems skirta daugiau kaip penkiasdešimt himnų.

Greta Ašvinų paminėtina Ušas, aušros deivė, artima lietuvių Aušrinei. Tai spindulinga mergelė, šalinanti tamsą, važinėjanti spindinčiomis vežėčiomis, atsigręžusi į visas būtybes.

Tarp kitų Rigvedos dievų paminėtinas Višnu, pradžioje gana kuklią vietą užimantis Indros pagalbininkas, palydovas. Jis nustatė apeigas, aukojimus. Brahmanose kalbama apie tris Višnu žingsnius - juos žengęs, Višnu suteikė dievams jų valdžią. Pirmąjį žingsnį Višnu žengė žemėje, antrąjį - ore, trečiuoju jis pasiekė dangų (plg. zaratustrinį mirusiojo kelionės įvaizdį). Bet pačioje Rigvedoje Višnu minimas retai. Jis iškyla hinduizme, kur drauge su Šiva (Rudros vėlyvuoju pavidalu) ir Brahma sudaro svarbiausiųjų dievų trejetą ir tampa labai stiprios višnuizmo religinės srovės svarbiausiuoju dievu. Paminėtina, kad, iškylant Višnu ir Šivai, Indra realiai išstumiamas iš svarbiausiųjų dievų tarpo ir praranda kultinę reikšmę; nors formaliai jis tebevadinamas „dievų karaliumi", jam nebeaukojamą.

 

Mitologija

 

Nuosekliai atpasakotų mitų Rigvedoje nerasime. Pirmieji mitai aptinkami Brahmanose ar Upanišadose. Šlovinamojo himno struktūra buvo nepritaikyta nuosekliam „istorijų" pasakojimui, jo paskirtis buvo kita. Rigvedoje galima pastebėti daugių daugiausia tam tikras mitų nuoskalas ar užuominas apie juos -matyt, himno klausytojams ir atlikėjams šių nuorodų pakakdavo, nes mitai jiems, šiaip ar taip, būdavo žinomi. Tik lyginant Rigvedos užuominas su vėlesniuose šventuosiuose tekstuose pasirodančiais mitais galima kai ką atsekti.

Pagrindinis Rigvedoje aptinkamas mitas - tai pasakojimas apie Indrą, nukovusį slibiną Vritrą, „bekojį, berankį", tačiau galingą ir baisų. Vritra „jėga sukaustė" vandenis, tačiau Indra „užmušė slibiną, pragręžę vandenų vagas":

Jis užmušė slibiną, rymojusį ant kalno.

Tvaštaras jam ištekino triukšmingą kuoką [...]

Įsiutęs, kaip jautis, jis išsirinko sau somą.

Jis prisigėrė somos, išsunktos trijuose induose.

Dosnusis pagriebė mėtomąjį ginklą - vadžrą.

Jis užmušė jį, pirmagimį iš slibinų.

Kada tu, Indra, užmušei pirmagimį iš slibinų

Ir pergudravai gudruolių gudrybes,

Ir pagimdei Saulę, dangų, rytmečio aušrą,

Nuo to laiko tau išties nebeliko priešininko.

I, 32, 2-4

Kitas iš principo panašus siužetas - Indros kova su slibinu Vala, kartais laikomu Vritros broliu, nors tai gali būti dvi pirminio mito versijos. Vala gyvena oloje ir saugo iš Indros pagrobtas karves. Indra siunčia jų ieškoti dieviškąją kalę Sąramą. Indra su septyniais išminčiais angirasais sugriauna olą ir išlaisvina karves. Tamsa išsisklaido, pasirodo rytmečio aušra, Ušas. Vala ima staugti, tačiau Indra jj nužudo.

Minėtus mitus dabar linkstama aiškinti kaip kosmogoninius. Atrodo, pačioje pradžioje egzistavo tiesiog vandenys, iš kurių gelmių iškilo grumstas, vėliau tapęs kalnu. Nelabai aišku, iš kur atsiradęs Indra atskiria dangų ir žemę. Netrukus užverda didžioji kova, apie kurią, kaip matėme, kalbama mituose; jai pasibaigus, Indra išlaisvina vandenis, pakyla Ušas ir Saulė. Taip Indra tampa pasaulio tvarkytoju, bet ne kūrėju; patys pirmieji pasaulėdaros vyksmai Rigvedoje nenusakomi, nes „kas gali žinoti, iš kur viskas atsirado" (X, 129, 6).

Tačiau gimstančio pasaulio drama nesibaigia Indros ir slibino kova. Dar neatskirto, pirmapradžio pasaulio dievai buvo asurai. Tai vyresnioji dievų karta, Pradžiapačio sūnūs, su kuriais Indros vadovaujami kaunasi dievai, kol galiausiai nugali asurus. Vritra irgi asuras. Varūna irgi asuras, tačiau jis netampa priešininku; beje, nugalėti asurai prisiglaudžia Varūnos karalystėje. Šias dvi grupes (tik „apverstas") matėme Irano arijuose - ten ahurai laikomi tikraisiais dievais, o daeva su Indra priešakyje - demonais; Indijoje deva yra tikrieji dievai, asurai - jų priešininkai, kurie vėlesniame religijos raidos tarpsnyje sudemonėja.

Rigvedoje (X, 90) ir Atharvavedoje (10, 2) bei vėlesnėse Upanišadose aptinkamas Purušos aukos mitas. Puruša - tai pirmažmogis, kuris paaukojamas dievams; iš jo atsiranda daugialypio pasaulio elementai. Iš Purušos akies atsiranda Saulės dievas Surja, iš lūpų - Indra ir Agni, iš kvėpavimo - Vaju, iš bambos - oras, iš galvos - dangus, iš kojų - žemė, iš ausies - pasaulio šalys. Iš šios aukos atsirado Vedų keturknygė ir gyvūnai, taipogi socialinė sąranga: iš burnos kilo brahmanai, iš rankų - kšatrijai, iš klubų - vaišijai, iš kojų - šudros. Taigi visų pirma atsirado ne žmonės „kaip tokie", o konkrečioms varnoms (socialiniams sluoksniams) priklausantys žmonės. Žmogus čia ne kūrinijos viršūnė ar tikslas, o tiesiog pasaulio mozaikos elementas. Nors Purušos-Pirmažmogio mito archajiškumas nekelia abejonių, vis dėlto čia jau prasideda filosofinės spekuliacijos, vėlesnėje tradicijoje dažnai vyraujančios šventųjų knygų turinyje. Šis „religijos filosofijos" pomėgis indams ypač būdingas susiformavus Upanišadoms. Galimas daiktas, taip atsitiko todėl, kad Indijoje egzistavo labai stiprus ir materialiai nepriklausomas brahmanų luomas: ilgi ir gilūs šventųjų dalykų apmąstymai - nebūtinai laikantis „dogmatikos" - buvo jų privilegija, pareiga, pomėgis. Šios spekuliacijos vėliau nuvedė šalin nuo gana skaidrios ir paprastos (gerąja prasme) Vedų dvasios.

 

Žyniai vadinti brahmanais, brahman; tas pats žodis su kirčiu pirmame skiemenyje reiškė „maldą". Atrodo, seniau būta ir kitokių žynių grupių, pvz., Samavedoje minimi kšatrijų kilmės žyniai, vratja, tačiau juos nustelbė brahmanų luomas.

Brahmanu galėdavo tapti tik brahmanų šeimoje gimęs žmogus. Jo gyvenimas susidėdavo iš keturių tarpsnių. Pirmasis -vaikystės ir mokymosi periodas; sulaukęs 12 metų vaikas tapdavo brahmačarinu, „brahmano mokiniu", ir turėdavo pradėti atmintinai mokytis Vedų. Maždaug nuo dvidešimties metų jis tapdavo grihastha, „namų ponu", t. y. vesdavo, auklėdavo vaikus, aukodavo prideramas aukas. Išauginęs vaikus, žmogus maždaug sulig 40-taisiais gyvenimo metais palikdavo jo pagalbos jau nebereikalingus vaikus, pradėjusius savarankišką gyvenimą (žmona apskritai nebūdavo imama domėn), ir trečiąjį dvidešimtmetį praleisdavo kaip atsiskyrėlis miške, tapdamas vanaprastha, „miško gyventoju". Iš ko gyventi jam nereikėdavo rūpintis, nes tokius atsiskyrėlius neprašomi šelpdavo aplinkinių kaimų žmonės, nešdami jiems maistą tiesiai į jų buveines. Be to, atsiskyrėlių fiziniai poreikiai būdavo labai kuklūs. Šiuo amžiaus tarpsniu žmogus atsidėdavo filosofiniams apmąstymams; kartais susidarydavo atsiskyrėlių stovyklos, kuriose ir formuodavosi pagrindinės religinės filosofinės srovės, - būtent tokiose atsiskyrėlių terpėse ir atsirasdavo Upanišados. Ketvirtasis tarpsnis, paskutinis žmogaus dvidešimtmetis, praeidavo klajojant. Žmogus tapdavo bhikšu, „elgeta", arba sanjasinu, „asketu"; visiškai apriboję savo poreikius, jie keliaudavo nuo vieno kaimo iki kito, stengdamiesi niekada nenakvoti toje pačioje vietoje, visada miegodami po atviru dangumi; sanjasinai nedėvėdavo drabužių, nenaudodavo indų ir t. t. Šiokias tokias nuolaidas sau jie darydavo tik liūčių periodu. Jie jau galėdavo nesimelsti ir neaukoti - juose būdavo apsigyvenusi dievybė. Tokie klajojantys asketai Indijoje buvo ir tebėra labai gerbiami. Tam tikras bhikšu ar sanjasino tarpsnio atspindys galėtų būti ir lietuviškasis ubago institutas - „ubagauti" žmonės išeidavo sulaukę senatvės, netgi tada, kai žinodavo, jog tikrai bus nukaršinti.

Šie gyvenimo tarpsniai galėdavo tapti ir kšatrijo bei vaišijo lemtimi - savo gyvenimo pareigą atlikęs, vaikus užauginęs ir išauklėjęs žmogus galėdavo visiškai atsidėti religiniam atsiskyrėlio ar klajojančio asketo gyvenimui; Vedų galėdavo mokytis ir kšatrijų bei vaišijų vaikai, tik kiek vėlesniame gyvenimo tarpsnyje. Kaip matome, šitoks gyvenimo sutvarkymas leisdavo žmogui tam tikrą gyvenimo dalį, teisingiau, antrąją pusę praleisti atsigręžus nebe į žmonių, o į dievų pasaulį.

Didesnis ar mažesnis askezės laipsnis bei gerų žmonių parama leido užsiimti visiškai netrukdomais ir laisvais filosofiniais apmąstymais; tokios veiklos rezultatas - milžiniškos apimties „povedinė" religinė filosofinė literatūra, netapusi nei teologija, nei Vedų komentarais arba dogmų kompleksais; netapo ji ir filosofija vakarietiška ar graikiška žodžio prasme - dėl pernelyg glaudžių sąsajų su religiniais vaizdiniais bei visokeriopo eklektiškumo. Sykiu ši literatūra nepritampa ir religijos kaip tokios erdvėje: nutoldama nuo Vedų dvasios, ji niekur neveda, tik renčia savo pačios laisvų spekuliacijų rūmą. Budizmo atsiradimas ir buvo reakcija į šitą privačių religinių spekuliacijų sukeltą sumaištį, iš esmės - religinę krizę. Vėliau ši sumaištis integravosi į eklektiškąjį hinduizmą.

Taip samprotaudami per toli nuklydome; grįžkime prie Vedų epochos Indijos arijų kulto.

Pagrindinis kulto veiksmas būdavo auka; ją sudėdavo brahmanas, taip atkreipdamas dievų dėmesį į genties ar žmogaus, aukos davėjo gyvenimą ir problemas. Brahmanas tarpininkaudavo tarp aukotojo ir dievų, tad ir jo padėtis visuomenėje buvo ypatinga, atitinkanti prakilnią jo misiją. Aukojimas būdavo palydimas šventųjų himnų recitavimu. Žodžiai būdavo ne „garsinis apipavidalinimas", o realus aukos apvalymas, dieviškosios realybės įsileidimas į gyvenimą, nes žodžiai turėjo realią jėgą ir patys būdavo ne mažiau svarbūs negu pati auka. Žodis buvo šventas, toks šventas, kad himnai nebūdavo užrašomi, jų reikėdavo mokytis atmintinai. Užrašytas žodis būtų pražudęs jo pirmapradę skaistybę, jo galią. Brahmanams priklausė riši - poetai žyniai, kūrę ir atlikdavę Rigvedos himnus; šis menas būdavo perduodamas iš kartos į kartą; tam tikri himnų ciklai kartais būdavo kurios nors riši dinastijos prerogatyva. Riši galėdavo tapti ir kšatrijas ar vaišijas - lemdavo gabumai; vis dėlto aukotojai, ypač vėlesniuoju Vedų laikotarpiu, galėdavo būti tik brahmanai.

Vedų laikotarpiu Indijos arijai šventyklų neturėjo - kaip ir Irano arijai, senieji Mažosios Azijos gyventojai, kanaaniečiai... Kaip ir minėtų tautų religijose, altorius būdavo įrengiamas aukštoje vietoje, po atviru dangumi. Ant žemės, „aukojimo kvadrate", būdavo paklojami aukojimo šiaudai, barhis (plg. lietuvių Kūčių stalo - irgi savotiško „aukojimo altoriaus" ar „kvadrato" dengimo papročius). Būdavo uždegamas aukojimo laužas, aukojamas maistas arba skystis būdavo padedamas ant ugnies ar nuliejamas. Agni šią auką perduodavo toliau, t. y. dievams, kuriems ji būdavo skirta.

Prieš auką aukotojas turėdavo pasninkauti, bent jau pačią aukojimo dieną. Aukotas somos gėrimas, sviestas, pienas, medus, paplotėliai, aukojamo gyvūno mėsa. Auka būdavo maldaujama dievybės malonės, prašoma, idant ji siųstų lietų, derlių, duotų palikuonių, suteiktų pergalę mūšyje ar kare. Auka - ne tik žmogaus ar žmonių bendrijos prašymas, bet ir būdas palaikyti pasaulio tvarką; nuolatiniais aukojimais dievams visą laiką primenamos jų pareigos šiam pasauliui.

Kol dar nebuvo susiformavęs stiprus brahmanų luomas, pagrindinis aukotojas būdavo šeimos galva. Šitokių archajiškų ritualų atspindys būtų ir kasdienės namie aukojamos aukos. Jas sudėdavo grihapati, šeimos galva, dalyvaujant visiems šeimos nariams; įdomu, kad tada, kai šeimos galvos nebūdavo, aukodavo šeimininkė, grihapatni. Paprastai aukotas lydytas sviestas ir augalinis maistas, aukota dievams, protėviams, aukota už gyvenančius žmones; pastaruoju atveju valgis būdavo dedamas ant žemės, ant namų slenksčio ir pan. Aukota ir paukščiams bei šliužams - vėl galėtume prisiminti atitinkamus lietuvių papročius. Kasdien būdavo atliekamas ir „ugnies pagarbinimas", agnihotra - jį dusyk per dieną privalėdavo atlikti kiekvienas brahmanams ar vaišijams priklausantis šeimos galva.

Tačiau būta ir specialių aukų; tada aukojant turėdavo dalyvauti brahmanas ar netgi keli žyniai, būdavo aukojama tam tikrais metų laikotarpiais ar ypatingais atvejais. Agništoma, arba Himnas Agni garbei, - auka, atliekama pavasarį, spaudžiant somos gėrimą. Jai reikėdavo šešiolikos žynių, o aukotojas privalėdavo duoti šimtą karvių, o neretai už žynių išleisti ir savo dukteris. Aukotas avinas, iškilmingų ritualų metu kelias dienas būdavo recituojami Vedų tekstai, vykdavo procesijos, kuriose dalyvaudavo aukotojo šeima, visų pirma - vyriškos giminės palikuonys. Karališkoji auka būdavo vadinama sautramani - t. y. „gerajam globėjui", arba Indrai, skiriama auka. Šiuo atveju aukotas specialus gėrimas, sura, į kurį būdavo įmetami liūto, tigro ir vilko gaurai. Metų sankirtoje švęstas mahavrata, „didžiosios apeigos" ritualas, kurio metu mergaitės šokdavo su ąsočiais, būdavo grojama, atliekamas šventosios kovos žaidimas, šventosios vestuvės. Ypač sudėtinga ir ilgai trunkanti būdavo ašvamedha, „žirgo auka", kuri vasario-kovo mėnesiais būdavo sudedama dalyvaujant karaliui, keturioms karalienėms ir keturiems šimtams tarnų. Atrodo, kadaise egzistavo ir žmogaus auka, purušamedha, kurios metu aukojamasis būdavo tapatinamas su pirmažmogiu, Puruša. Apskritai aukų, ir kasdienių, ir kalendorinių, ir aukojamų ypatingomis progomis, būdavo labai daug; dažnai jos būdavo milžiniško masto.

 

Žmogus dievų akivaizdoje

 

Arijai, atėję į Pendžabo slėnį ir vėliau pasklidę po Indiją, buvo ypač energingi ir melancholijon nelinkę žmonės. Juos lydėjo ir atitinkami dievai. Simptomiškas „dievų karaliaus" Indros įvaizdis, kuriame susilydė karingų klajoklių žmogiškieji ir dieviškieji idealai, jėga, energija, pergalės bet kokia kaina siekis ir labai menki skrupulai. Ne veltui vėlesniais, povediniais laikais Indra jau nebegalėjo išlaikyti suvešėjusios religinės sąmonės slėgimo ir mandagiai buvo išprašytas iš panteono, jam paliekant formalius titulus, bet apleidžiant realų jo kultą. Ne veltui Vedų epochos arijai neištvėrė rigoristinio Varūnos žvilgsnio - dievas, nuo kurio akių nepasislėpdavo nė mažiausia pražanga, irgi pamažėle pasitraukė užleisdamas vietą atlaidesniems dievams, nesibodintiems „žmogiškų ydų".

Indijos arijų energija būdavo palaikoma visais įmanomais būdais. Visų pirma tai somos vartojimas - nelabai aišku, kokio augalo syvai vartoti šį gėrimą ruošiant, tačiau aišku, kad jis buvo svaiginantis, be to, soma vartota ir per religines apeigas. Štai šiame tarpsnyje somą (haomą) ir kruvinas gyvūnų aukas pamėgusius Irano arijus sudraudė Zaratustra; Indijoje tokio pranašo nebuvo, tačiau savotišką, klajoklinę energiją stabdančią funkciją atliko atsiskyrėlių filosofavimas apie dieviškuosius dalykus - tai buvo tam tikra užtvara įsišėlusiai jėgai, kuri senuoju Vedų laikotarpiu puikiu maistu pripažino netgi karvių mėsą.

Specialios nuodėmės sąvokos nebūta. Sąsają su nuodėme galime įžiūrėti tik bausmėse už ritualinį apsileidimą, t. y. dievams reikiamų aukų neaukojantis žmogus galėjo susilaukti nelaimės, nederliaus, ligų, nevaisingumo. Žmogaus norai ir troškimai yra natūralūs, dievų padedamas jis juos gali malšinti arba įgyvendinti, o dievai jam padės, jeigu jis jiems aukos deramas aukas.

Šis senasis Indijos arijų pasaulėvaizdis ar, veikiau, pasaulėjauta, primintų germanų, iš dalies - keltų jauseną, tačiau veržliųjų nomadų pasaulis rimdavo susidūręs su sėslių žemdirbių pasaulėjauta ar su kitų religijų įtakomis, arba jame pačiame imdavo formuotis stabdantys mechanizmai, o kartais visi šie dalykai veikdavo vienu metu.

Indijoje šiuo stabdžiu tapo miško atsiskyrėlių ir klajojančių asketų institutas. Religijų istorijos požiūriu, Upanišados nėra religinis sui generis reiškinys, tačiau jos leido apmąstyti inertišką klajoklių religijos jėgą ir paversti ją dvasine jėga. Religinės filosofijos spekuliacijos iš viso arijų paveldo atrinko išties vertus dalykus - auką, apsimarinimą, pasninką, mielaširdingus, o ne akla jėga besipuikuojančius dievus, tačiau sykiu užbaigė Vedų tradiciją, išsklidusią daugelyje mokyklų bei srovių, kurios šiais laikais, priklausomai nuo interpretatoriaus skonio bei polinkių, priskiriamos tai filosofinėms srovėms (taip mėgsta daryti religijotyrininkai), tai religiniams mokymams (savaime suprantama, tai filosofų pomėgis). Vien tai jau rodo, kad čia susiduriama su specifiniu reiškiniu, kurį konkreti disciplina vargu ar gali aiškinti - tai greičiau indologų „kaip tokių" reikalas.

Dar viena problema, iškylanti kalbant apie Vedų epochos arijų religingumą, yra specifinė „rigvediškojo politeizmo" problema. Rigvedoje nematome griežto ir struktūruoto panteono: joje tarsi savaime iškyla daugelio dievų pavidalai: Mitra ir Varūna, Indra, Ašvihai, Ušas, Rudra, Višnu ir t. t. Tai, kad kai kurie dievai minimi dažniau, nebūtinai reiškia, jog jiems „objektyviai" skiriamas didžiausias dėmesys ar kad jie yra užėmę hierarchiškai svarbesnes vietas; pačių himnų seka tarsi ir neturi aiškesnės struktūros: po himno Indrai yra himnas Ašvinams arba Agni, ir atvirkščiai, po himno gana specifikuotiems Marutoms - himnas visiems dievams, po šio - himnas Somai, vėliau - Agni ir Indrai. Čia nerasime kokios nors „vidinės logikos". Dešimties Rigvedos knygų himnų sandaroje nepamatysime tam tikriems dievams ar jų grupėms skirtų dalių, ir t.t. Be to, dievai netgi toje pačioje Rigvedoje keičia funkcijas, iš himno į himną „auga" ar „menksta". Dievams sakoma labai daug komplimentų, jie kartais akivaizdžiai perdėti: bet koks dievas, į kurį kreipiamasi, tampa svarbiausiąja, centrine pasaulėdaros ašimi, ir būna šlovinamas pačiais prakilniausiais žodžiais.

Matyt, ši problema yra ne Rigvedos, o mūsų problema-mes ieškome logikos, racionalumo, nuoseklumo. Mielai apšaudytume Rigvedą istoriniais terminais, reikalautume iš jos mūsiško aiškumo, aiškumo mums. Tačiau anos epochos arijui aiškumo buvo iki valiai. Dievas, į kurį būdavo kreipiamasi konkrečiame himne, išryškėdavo ir išaukštėdavo, jis tapdavo pasaulėdaros centru, užimdamas visą religinį ir apskritai pasaulėžiūrinį horizontą. Tai nebuvo „religinis pataikavimas" - tik mes, šiuolaikiniai žmonės, jį galime įžiūrėti. Indijos arijas dieve, į kurį kreipdavosi, labai natūraliai ir autentiškai įžiūrėdavo pačius tikriausius ir pamatinius pasaulėdaros principus. Užpildydamas jo horizontą, toks dievas - aukos ir maldos laikui - išties tapdavo svarbiausiuoju dievu, realesnio ir galingesnio už jį nebūdavo, visi kiti dievai nutoldavo, su jais būdavo galima nesiskaityti, nes visą dieviškąjį pasaulį tuo metu reprezentuodavo Varūna, Indra, Agni ar Surja. Tam tikras rigvediškųjų dievų ambivalentiškumas, daugiafunkcionalumas padėdavo per juos įžvelgti pagrindines Kosmoso ir žmogaus gyvenimą grindžiančias ir lemiančias galias. Tam tikras dievas tapdavo nelyginant prizme, per kurią atsiskleisdavo Visatą persmelkiančios jėgos, ir žmogus, į jį vieną kreipdamasis, sykiu išeidavo į žemiškąjį ir dieviškąjį gyvenimą apsprendžiančios dievybės lauką.

Vėliau šis ambivalentiškumas tobulai realizavosi hinduizme - religijoje, gebančioje įimti pačius prieštaringiausius pavidalus, ir budizme, ypač ortodoksiniame, ne tik įveikusiame šį dievų ambivalentiškumą, bet ir atsisakiusiame pačių dievų. Tam tikra prasme budizmas buvo ne tik Vedų religijos krizės rezultatas - kaip, beje, ir hinduizmas, bet ir šios krizės įveika - be šio „įvado" budizmas būtų neįmanomas.

 

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

 

Rigvedoje mirusieji vadinami pitarah, „tėvais". Kelias pas protėvius skiriasi nuo kelio pas dievus, tačiau protėviams taipogi aukojama. Iš jų dažniausiai tikimasi sveikų vyriškos lyties palikuonių. Manoma, jog protėviai aukščiausiame danguje puotauja drauge su Jama, mirusiųjų valdovu (įdomu, kad Jama, nors ir būdamas „mirusiųjų karaliumi", niekada netituluojamas „dievu"); mirusįjį į šią puotą veda „protėvių kelias". Jama buvo pirmas mirtingasis, nukeliavęs šį kelią, ir kaip pirmasis mirusysis jis tapo ano pasaulio valdovu. Mirusiųjų karalystė egzistavo požemiuose, Pietų pusėje, - tai buvo Šiaurėje išsidėsčiusio dangiškojo dievų pasaulio atsvara. Vėliau Jamos karalystė buvo perkelta dangun. Požemiuose liko blogų ar niekuo ypatingu nepasižymėjusių žmonių vėlės, o laikui bėgant požemiai buvo nuskirti vien piktadariams. Tačiau Vedų laikotarpiu pragaro įvaizdžių dar nėra, bausmės piktiesiems randasi tik vėlesniuose religiniuose filosofiniuose tekstuose, visų pirma Brahmanose.

Tačiau dar Rigveda užtikrina, jog, žmogui mirštant, jo esybę sudarantys elementai grįžta ten, iš kur kilę. Kūnas grįžta į žemę, kraujas - į vandenį, kalbėjimas - į ugnį, kvėpavimas -į vėją, žvilgsnis - į Saulę... Tam tikra prasme čia galima įžiūrėti „atvirkštinį" Purušos-pirmažmogio mitą. Tačiau visi šie elementai, dieviškoms galioms tarpininkaujant, grįžta į aną pasaulį, kur gyvena mirusysis, ir sukuria naują, „kūnišką" mirusiojo apvalkalą, t. y. čia sutinkame savotišką „prisikėlimą", kuriame dalyvauja ir kūnas...

Vis dėlto šios protėvių būklės, bent jau vėlesnėje tradicijoje, negalutinės. Protėvių kelias, pitrajana, kurį Rigveda tik neryškiai brėžia, Atharvavedoje ir Upanišadose virsta gan sudėtinga kelione. Per aukų dūmus, per naktį, per laiką, kai nyksta Mėnulis, per šaltąją metų pusę ir protėvių pasaulį pitrajana veda į Mėnulį, kur vėlės praleidžia tam tikrą laiką, o paskui per eterį, rūką, vėją bei lietų grįžta į žemę, įsikūnydamos naujuose kūnuose. Devajana, arba dievų kelias, veda per aukos ugnį, dieną, pilnėjančio Mėnulio metą, šiltąją metų pusę, Saulę ir žaibą - į Brahmos pasaulį. Šis kelias, devajana, buvo skirtas brahmanams ir kšatrijams - juos laidojant, eita per rytinius ir šiaurinius miesto vartus; „protėvių keliu" išlydimus vaišijus bei šudras išnešdavo per vakarinius ar pietinius miesto vartus - tai būdavo pirmieji žingsniai pitrajanos kelyje.

Brahmanai ir kšatrijai galėdavo tikėtis, jog nebegrįš į šį pasaulį. Protėvių keliu iškeliaujantys Indijos arijai grįždavo vėl, o dievų kelias, atrodo, vesdavo į amžinąjį pasaulį.

Būtent Rigvedoje ir visoje Vedų keturknygėje dygsta vėliau tokią didelę reikšmę įgysianti karmos idėja. Karman, „elgimasis", „veikla", reiškia visų žmogaus žemiškųjų poelgių sumą, lemiančią jo būsimąjį gyvenimą; šis „gyvenimo rezultatas" primena Irano arijų daeną.

-------------------------------

Šaltiniai. Šiuo metu tarp patikimiausių Rigvedos vertimų minimi šie: Ludwig A. Rigveda, oder die heiligen Hymnen der Brahmaną. - Bd. 1-6 - Prag, Wien, Leipzig, 1876-1888; Griffith R. I. The Hymns of the Rigveda. Transi, with a Popular Commentary. 2 Ed. - Benares, 1896 (trečio leidimo 2 tomai pasirodė 1920-1926); Geldner K. F. Der Rig-Veda aus dem Sanskrit ins Deutsche übersetzt und mit einem laufenden Kommentar versehen. - Cambridge, Mass., 1951. - T. 1-3; Renou L. Etudes védiques etpaninéennes. - Paris, 1955-1968. - T. 1-17 - šis vertimas labai artimas tekstui. Galima naudotis ir rusiškuoju Rigvedos vertimu, žr. Ригведа. Мандалы I-IV. Изд. подготовила Т. Я. Елизаренкова. — M., 1989. Lietuvių k. turime poetinius kelių Rigvedos himnų vertimus knygoje „Senovės Rytų poezija", vertė Kornelijus Platelis.

Literatūra. Bergaigne A. La religion védique. - 1-3. - Paris, 1878-1883; Oldenberg H. Die Religion des Veda. - Göttingen, 1923; Glasenapp H. von. Die Religionen Indiens. - Stuttgart, 1943. 2. Aufl. - 1956; Keith А. В. The Religion and Philosophy of the Veda and Upanishads (Harvard Oriental Series), 1925; Renou L. Religions of Ancient India. -1953; Gonda J. Die Religionen Indiens. I. Veda und älterer Hinduismus. -Stuttgart, 1960; Duméziles G. Ouranos-Varuna. - Paris, 1934 (yra ir daugiau šio autoriaus knygų). Lenkų k.: Klubą E. Z dawnych wierzen indyjs-kich. - Warszawa, 1956. Yra lenkiškas Rigvedos himnų rinkinys: Hymny Rygvedy I Przektad St. F. Michalskiego. - Warszawa, 1971.

Pastaba. Reikėtų vengti literatūros, parazitiškai mintančios Vedų bei apskritai indiškąja medžiaga; deja, tokios literatūros labai daug. Neretai senoji indiška tradicija pateikiama kaip visos pasaulio išminties motina, ir šios universalios išminties ieškoma bei randama visur, nuo archajiško Vedų pasaulėvaizdžio iki spekuliatyvių Upanišadų bei hinduistinių tekstų. Dažnai tokie aiškinimai tėra labai paviršutiniškas „blizgučių" rankiojimas, nekreipiant dėmesio nei į visumą, nei į istorinę Indijos religijų raidą. Pavojingas ir „filosofuojantis" požiūris Indijos arijų tradiciją - ir jai pačiai, ir filosofijai. Geriausiu atveju taip sukuriama privati religinę-filosofinė eklektika, blogiausiu - keliaujama šarlatanizmo link.

Populiariausi