Gintaras Beresnevičius

 

(Romėnai - 9 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos "Religijos istorijos metmenys")

 

ROMĖNAI

 

Trumpa istorinė apžvalga

 

Sunku tiksliai pasakyti, kada italikų protėviai atsikraustė į Apeninų pusiasalį. II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje Italijoje pasirodė nauji gyventojai, deginantys savo mirusiuosius ir mokantys apdirbti žalvarį; kartais manoma, kad jie atvyko iš rytinio Padunojo. Atrodo, jau šioms gentims priklausantys žmonės sėsliai įsikuria būsimosios Romos vietoje. Tikėtina, kad tai indoeuropiečiai, lotynų ir kitų Italijos genčių protėviai. Apie 1200 m. pr. Kr. Apeninų pusiasalio viduryje nusėda nauja atvykėlių banga; pastarosios kultūra artima Mikėnų (Graikija), taip pat Vidurio Europos kultūroms. Turint galvoje Italijos autochtonus bei gana sudėtingą italikų formavimąsi, nestebina, kad Romos apyaušriu lotynus supo visiškai savarankiškos ir stiprios gentys - sabinai, umbrai, oskai ir kt. Dar ilgai šioms gentims stiprią įtaką darys nežinomos kilmės etruskų kultūra. Apeninų pusiasalio pietus bei Siciliją nuo VIII a. pr. Kr. apgyvena graikai.

Pasak legendų, senąją Romą iki maždaug 450 m. pr. Kr. valdė karaliai, vėliau iki Cezario ir Augusto laikų realiai ar formaliai Roma buvo respublika. Iš pradžių ji pajungė kaimynines gentis, bet jau III a. pr. Kr. Roma valdė visą Apeninų pusiasalį, pietuose susidurdama su graikų valstybėmis bei Kartagina, kurią dviejuose Pūnų karuose įveikusi tapo vyraujančia ir sparčiai besiplečiančia Viduržemio jūros baseino galybe. Cezariui pajungus galus ir britus, Romai išsiplėtus iki Egipto ir Mažosios Azijos, ji tapo labai skirtingų, ir geografiškai, ir religiškai tolimų kultūrų lydymosi tigliu; taip nyko ir kadainykštė romėnų savastis. 313 m. imperatorius Konstantinas krikščionybę paskelbė valstybine religija, IV a. dėl imperatorių spaudimo, o iš dalies ir savaime, romėniškųjų ir helenistinių kultų likučiai sunyko; 395 m. Romos imperija buvo padalyta į Rytų ir Vakarų Romos imperijas; vakarinę jos dalį siaubė barbarai, rytinėje formavosi savita, orientalinių kultūrų veikiama Bizantijos imperija. Tačiau Romos imperijos idėja nežlugo - Viduramžiais gyvavo Šventoji Romos imperija, geografiškai ir kultūriškai pratęsusi Vakarų Romos tradicijas; Mažojoje Azijoje Bizantija palengva gęsta, iki pat turkų invazijos išlaikydama kai kuriuos - bent jau formaliuosius - Rytų Romos imperijos bruožus.

Akivaizdu, kad šitokiame kunkuliuojančiame kultūrų katile senoji Italijos gyventojų religija negalėjo išlikti dominuojanti, priešingai, patys Italijos gyventojai gana greitai perėmė nemaža svetimkilmių dievų; labai populiarūs buvo helenistiniai bei orientalinės kilmės kultai; Romos piliečiai, gyvendami Galijoje ar Padunojo provincijose, garbindavo ir tų vietų dievus, dėl to radosi religinis sinkretizmas ar, paprasčiau tariant, visiška religinė sumaištis, kurią aprašyti ne tik labai sunku, bet ir apskritai vargiai įmanoma. Todėl mūsų dėmesys krypsta į senąją Italijos gyventojų religijos formą, į Romos religiją Karalių ir Respublikos laikais.

 

Šaltiniai

 

Romos specifinių religinių tekstų išliko labai mažai. Mums žinomi religiniai įrašai paprastai labai trumpi. Archeologų dėka galime susipažinti su senųjų šventyklų planais ar dievų atvaizdais, tačiau archeologiniai duomenys savaime mums negali suteikti patikimo išmanymo. Šį bei tą apie religinį romėnų gyvenimą mums pasako kalendoriai, kuriuose minimos religinės šventės, jų metu atliekami ritualai.

Apie senąją Romos religiją dažniausiai sužinome iš literatūrinio pobūdžio kūrinių. Katonas Vyresnysis savo darbe apie žemdirbystę De agri cultura pateikia senųjų maldų bei užkeikimų; Plinijus Vyresnysis „Gamtos istorijoje" (Historia naturalis), Aulas Gelijus „Atikos naktyse" (Noctes Atticae) irgi pateikia tam tikrų žinių apie savo meto religiją. Markas Terencijus Varonas trijose knygose apie žemdirbystę aprašo ir valstiečių tikėjimus; duomenų yra Cicerono, kitų Antikos autorių darbuose. Poleminiuose pirmųjų Bažnyčios Tėvų teks-tuose irgi yra užuominų apie jų smerkiamą romėniškąją religiją. Vis dėlto šios žinios ne itin gausios, todėl daug ką tenka atkurti pagal palyginti vėlyvus šaltinius.

 

Dievai ir didvyriai

 

Lotynų kalbos žodis deus giminingas lietuvių Dievui, indų Djaus, Irano arijų deva ir t. t. Kadaise jis, matyt, reiškė tiesiog spindintį dangaus skliautą, bet vėliau tapo arba Aukščiausiojo Dievo vardu, arba apskritai ėmė reikšti „dievybę". Diespiter, Jupiteris, kaip ir graikų Dzeusas, išlaikė senojo indoeuropiečių Dangaus Dievo savybes: būdamas Aukščiausiuoju Dievu, valdydamas dangų, jis buvo ir žaibų bei griausmo dievas. Jupiteris buvo svarbiausias romėnų dievas ir, savaime suprantama, vadovavo vadinamajam Kapitolijaus dievų trejetui - Jupiteriui, Marsui, Kvirinui. Šio dievų trejeto žyniai Romoje buvo laikomi vyresniais už kitų dvylikos dievų žynius.

Jupiteris, šviesaus dangaus skliauto, žaibų ir griausmo, atmosferos ir pergalės dievas turėjo daugybę epitetų, gal reiškusių ir tam tikras jo hipostazes -Jupiter Tonans (Griaudžiantysis), Jupiter Fulgurator (Žaibuojantysis), Jupiter Victor (Nugalintysis), Jupiter Stator (Paremiantysis kovoje) ir t.t. Jis buvo geriausias ir didžiausias iš dievų - Jupiter Optinius Maximus. Svarbiausia jo kulto vieta Romoje buvo Kapitolijus; po triumfo eitynių priešus sutriuškinęs karvedys žengdavo į Kapitolijų, kur aukodavo Jupiteriui. Pergalingosios, aukštosios jo funkcijos netrukdė Jupiteriui reikštis ir kaip vaisingumo garantui, o kai kada, kaip Dzeuso (bei Perkūno) atveju, matyti ir jo chtoniškieji bruožai.

Marsas buvo karo dievas, nors kadaise galėjo būti siejamas ir su žemdirbyste. Marsui buvo skiriamas kovo mėnuo, martius, jo garbei skirtos šventės švęstos ir spalį - tai sezoninių žemės ūkio darbų laikas, beje, sutampantis ir su karinių kampanijų sezonu. Vis dėlto jo karinės reikšmės anksti persvėrė archajiškąsias. Marsas buvo laikomas Romulo ir Remo tėvu, taigi - ir visų romėnų tėvu. Marso Keršytojo (Mars Ultor) šventykla stovėjo Forum Romanum; viena seniausių jo šventyklų buvo Marso lauke, kur nuo 138 m. pr. Kr. saugota šventoji ietis ir kas penkeri metai vykdavo lustrum - visos Romos gyventojų apvalymo ritualai.

Kvirinas, Quirinus, atrodo, atitiko trečiąją, ekonominę funkciją, tačiau pagal kai kuriuos požymius jis artimas Marsui. Jo religinis simbolis iš pradžių buvo ietis: nuo sabinų ąuiris, t. y. „ieties", ir kilęs Kvirino vardas. Kartais manoma, jog Kvirinas - tai tas pats Marsas, tik vadinamas tuo vardu, kuriuo jį garbino sabinų gentis; vėliau jis buvo paliktas panteone kaip atskiras dievas. Beje, Kvirinalu vadinama kalva, ant kurios kadaise gyveno sabinai. Romoje, bent jau vėlesniais laikais, Kvirinas tapo civiliniu, „liaudies" dievu: quirites reiškė „piliečiai", o milites - „kariai". Kvirinui tarnavo specialus žynys, flamen Quirinalis.

Paslaptingas ir nuošalokas dievas Janas - Janus, dviveidis vartų, angos, bet kokios pradžios dievas; jis vadintas ir pasaulio kūrėju, „dievų dievu". Vis dėlto atrodo, kad Janas buvo dvilypis, ambivalentiškas dievas, tai liudytų ir du į priešingas puses žvelgiantys jo veidai. Forume stovėjo jo šventykla, kurios vartai būdavo atveriami Romai stojus į karą; per visą istoriją Jano vartai buvo uždaryti tik 235 m. pr. Kr. bei imperatoriaus Augusto valdymo metu. Pasak Cicerono, kiekviena malda dievams turėjusi būti pradedama šaukiantis Jano, baigiama paminint Vestą; visa tai šiek tiek primena Rigvedos Agni.

Vesta buvo šventosios ugnies, šventojo židinio deivė, ir miesto, ir bendruomenės, ir šeimos „židinio globėja". Vestos šventyklose nuolat degė šventoji ugnis, kurią prižiūrėjo vestalės - romėniškosios vaidilutės, kurios būdavo parenkamos iš mažų mergaičių ir trisdešimt metų privalėdavo sergėti skaistybę; ugnies užgesimas laikytas bloga lemiančiu ženklu, tačiau kartą per metus, pirmąją Naujųjų Metų dieną, ugnis būdavo užgesinama ir vėl įdegama trinant du sauso medžio pagaliukus. Su Vesta siejami penatai - namų ir valstybės globėjai. Vėliau penatais vadinti visi namuose garbinami dievai; būta ir Romos penatų, kurių atvaizdai bei vardai buvo laikomi paslaptyje; prie jų prisiartinti galėdavę tik vyriausieji žyniai bei vaidilutės; pasak legendų, Enėjas juos atsigabeno iš Trojos; jie buvo saugomi gilioje Vestos šventyklos vietoje. Penatams artimi larai - bendruomenių ir jų žemių globėjai, šeimos dievai, garbinami kaip tam tikra nediferencijuota dievybių grupė. Atrodo, larų kultas kilo iš mirusiųjų arba didvyrių kulto; larai prižiūrėdavo, kad šeimoje būtų laikomasi tradicijų, deramų tarpusavio santykių, kad vergai nebūtų pernelyg engiami. Šeimos larų kulto žynio funkcijas atlikdavo šeimos galva, larus itin mėgdavo vergai, tad kasdienės larų kulto apeigos dažnai būdavo patikimos jiems.

Faunas - girių, ganyklų, gyvūnų dievas, artimas Panui. Su juo buvo siejamas vaisingumas (Faunas galėdavo santykiauti ir su moterimis, ir su gyvūnų patelėmis) bei ekstatinio pranašavimo dovana. Jo garbei būdavo švenčiamos Luperkalijos (nuo lupus - „vilkas"); jų metu aukotas šuo ir ožys, o iš paaukoto ožio odos padirbtais diržais švenčių dalyviai vyrai stengdavosi perlieti sutiktas moteris - manyta, kad tai joms teikia vaisingumo; šiomis šventėmis tikėtasi ir nuo avių kaimenių nuvaikyti vilkus. Apskritai Fauną daugiau garbino valstiečiai.

Saturnas - vienas seniausių Romos dievų, jo šventovė Forume stovėjo jau nuo 497 m. pr. Kr. Jo kilmė neaiški. Liaudiška etimologija Saturno vardą kildina iš šaknies sat-, „sėti", t. y. jis būtų pasėlių (satus) dievas. Šiuo metu linkstama manyti, kad Saturnas - neindoeuropietiškos kilmės dievas. III a. pr. Kr. jis imtas tapatinti su graikų Kronu, juolab kad pasak legendų, Jupiterio (Dzeuso) nuverstas Kronas atvyko į Lacijų, tapo karaliumi ir savo valdinius išmokė žemdirbystės, vynuogininkystės; mitinio jo valdymo laikai susiliejo su padavimais apie „aukso amžių". Saturno garbei gruodžio 17 d. būdavo švenčiamos kelias dienas trunkančios Saturnalijos -visuotinės linksmybės karnavalinės šventės, kurių metu vergai keisdavosi vietomis su šeimininkais, būdavo išrenkamas Saturnalijų karalius juokdarys, keistasi dovanomis, ir t. t.

Vulkanas - griaunančios ir apvalančios liepsnos dievas, kuriam būdavo aukojami nugalėtų priešų ginklai. Jis saugojo nuo gaisrų, buvo siejamas su magija. Vėliau Vulkanas buvo sutapatintas su Hefaistu, tačiau pačioje Romoje jo ryšio su kalvyste nematyti. Dabar kartais manoma, jog Vulkanas -etruskų kilmės dievas.

Diana - su Mėnuliu siejama augmenijos deivė. Ji globoja moteris, vaisingumą, gimdymus. Gerai žinoma jos šventykla Aricijoje, palei lacus Nemorensis ežerą augančioje giraitėje (nemuš Aricinum); vieną ten augantį šventąjį medį saugodavo žynys, rex Nemorensis, kuris savo vietą įgydavo nužudęs savo pirmtaką. Romoje Dianos šventykla stovėjo Aventine, ji buvo labai populiari tarp plebėjų bei vergų. Romos provincijose Dianos kultas susipindavo su vietinių medžioklės bei girių deivių kultais; pačioje Romoje ji buvo sugretinta su Artemide bei Hekate.

Paslaptingas dievas Vejovis laikytas Jupiterio priešininku, valdančiu požeminį pasaulį (Ve - neiginys ir Iovis (gen.) - Jupiteris). Kartais jis nusakinėtas ir kaip „požeminis Jupiteris". Pasak legendų, Vejovio šventyklą įkūrė dar Romulas, tačiau vėlesniais laikais Vejovio kultas sunyko arba susiliejo su Apolono kultu.

 

Mitologija

 

Romėnų mitologija labai specifinė; iš tikrųjų tai net ne mitologija. Mitologiniai personažai veikia Romos legendinėje istorijoje, pasirodydami realiuose istoriniuose įvykiuose ir persipindami su, matyt, istoriniais asmenimis. Romėnų mitologiją greičiau turėtume vadinti mitologizuota arba legendine istorija.

Legendinė Romos kilmė - graikiška. Dionisijo Halikarnasiečio teigimu, „nėra tautos, kuri būtų labiau graikiška negu romėnai". Pasak jo, Romą įkūrė graikai išeiviai iš Arkadijos, vadovaujami Euandro, Arkadijos nimfos ir Hermio sūnaus. Tai buvo pilietiniame kare pralaimėjusi grupė, kuri dviem laivais atvyko į Lacijų. Pastarąjį tuo metu valdė Faunas, kurį vėliau romėnai ėmė garbinti kaip dievą. Maloniai pasitikęs atvykėlius, jis leido jiems čia įsikurti. Euandro vadovaujami arkadiečiai pasistatė gyvenvietę būsimosios Romos vietoje ir pagal savo gimtąjį miestą pavadino ją Pallanteum; romėnai šią vietą vadino Palatium, t. y. Palatinu.

Euandrą mini ir Vergilijus, tiesa, jis Romos įkūrėjais laikė Enėjo palikuonis; trojietis Enėjas buvo „tikrųjų graikų" priešininkas. Jei Euandras išties gyveno, jis turėjo valdyti apie 1240 m. pr. Kr., keliasdešimt metų prieš Trojos karą. Tačiau Euandras yra ir Arkadijoje garbintas Pano aplinkos dievas. Suprantama, esant tokiai sumaiščiai, neverta nė kalbėti apie mitologinio ir istorinio lygmens atsiejimą, tačiau tokia painiava Antikos mąstymui ne tik nekėlė problemų, bet ir buvo ypatingo autentiškumo ženklas.

Vergilijus „Eneidoje" parodo, kad romėnų protėviai kilo susimaišius Enėjo vadovaujamiems trojėnams ir vietiniams lotynams. Kai kurie Antikos autoriai mėgino aiškinti, jog Romą įkūrė Rhomus, Enėjo sūnus ar vaikaitis. Tačiau taip atsiranda didelis chronologinis plyšys - „kanoninė" Romos įkūrimo data, 753 m. pr. Kr., pernelyg nutolusi nuo Trojos karo laikų. Titas Livijus pateikia labiau „suistorintą" versiją. Albos karalių Numitorą nuverčia jo jaunesnysis brolis Amulijus. Pastarojo sprendimu, Numitoro duktė Rėja Silvija tampa vestale ir turi duoti skaistybės įžadus. Tačiau ją išprievartauja Marsas, Rėja Silvija pagimdo dvynius, Romulą ir Remą. Amulijus ją įkalina, o berniukus liepia paskandinti. Tačiau tie, kuriems tai įsakyta, dvynukus palieka Tiberio pakrantėje. Čia juos užtinka atsigerti atbėgusi vilkė. Ji juos pamaitina savo pienu. Karaliaus piemuo Faustulas, pastebėjęs kūdikėlius ir juos laižančią vilkę, parsineša vaikus namo ir atiduoda savo žmonai, kad ši juos augintų.

Tačiau apie Romulo ir Remo gimimą pasakojama ir kita istorija. Ją mums pateikia Plutarchas. Pasak jo, sykį Albos karaliaus Tarchetijo namuose įvyko įspūdingas stebuklas - iš Tarchetijo namų židinio išniro ir ilgai neišnyko vyriškas lytinis organas. Tarchetijus pasiklausė orakulo, ką tai galėtų reikšti, ir gavo ištarmę, jog su šiuo organu turinti susieiti mergelė, kuriai gims šlovingas sūnus. Tarchetijas apie šią ištarmę pranešė vienai savo dukrų ir patarė jai atitinkamai pasielgti; tačiau ši, nusprendusi, kad tai nederamas dalykas, pasiuntė savo tarnaitę. Apie tai išgirdęs Tarchetijas labai užsirūstino ir abi merginas įkalino. Jis baudėsi merginas nužudyti, tačiau sapne jam pasirodžiusi Vesta tai daryti uždraudė. Kai tarnaitė pagimdė du berniukus, Tarchetijus atidavė juos kažkokiam Teratijui, liepdamas juos nužudyti. Tačiau šis nunešė juos ant upės kranto; ten dvynius atrado vilkė ir nuolat juos maitino, taip pat kūdikėliams maistą nešdavo paukščiai, maitindami juos snapais. Vaikus pastebėjęs piemuo labai nustebo ir pasiėmė juos auginti; suaugę broliai sukilo prieš Tarchetiją ir jį nugalėjo.

Tačiau pastaroji versija nebuvo paplitusi, nors archajiška jos kilmė nekelia abejonių. Kanoninė versija toliau pateikia maždaug tokią istoriją.

Piemuo Faustulas niekam nepasakodamas augina dvynius, nors pagal kitą versiją jam padeda Numitoras. Jo žmonos vardas - Larencija, tai yra „vilkė"; vėlesniais laikais, pasinaudojant daugiareikšme vardo šaknimi, ją ėmus sieti su larais, mirusiųjų dvasiomis, ji tapo Acca Larentia, atskira deive. Šiaip ar taip, pasak tradicijos, būtent Larencija toliau maitina dvynius.

Užaugusių jų nepatenkina piemenavimas; jie užpuldinėja plėšikus, o iš jų atimtą grobį dalija savo draugams piemenims. Sykį Luperkalijų švenčių metu plėšikai klastingai užpuola brolius; Romulas apsigina, tačiau Remą plėšikai sučiumpa ir išduoda Amulijui. Remą jie apkaltina tuo, kad jis su broliu grobė Numitorui priklausančiose ganyklose besiganančius galvijus. Tačiau ir Faustulas, ir abu broliai, ir Numitoras kažką nujaučia; galų gale paaiškėja, jog Romulas ir Rėmas - Numitoro vaikaičiai. Broliai nužudo Amulijų ir valdžią Alboje perduoda Numitorui.

Romulas ir Rėmas nutaria įkurti miestą - toje vietoje, kur jiedu buvo pamesti, vėliau užauginti. Čia atsikelia daug žmonių - ir iš Albos, kurioje tuo metu gyventojų perteklius, ir iš aplinkinių teritorijų susirinkę piemenys. Tačiau dvyniai negali nuspręsti, kurio iš jų vardu vadinsis miestas ir kuris jį valdys. Tada jiedu nusprendžia pasitelkti pagalbon dievus ir paklusti jų ženklui. Jo laukdami, Romulas užlipa ant Pala-tino kalvos, o Rėmas - ant Aventino. Pirmasis ženklą išvysta Rėmas - jam pasirodo šešetas erelių. Vos spėjus apie tai pranešti, Romulas išvysta dvylika erelių. Ir vieną, ir kitą brolį šalininkai paskelbia karaliumi: Remą todėl, kad ženklas jam pasirodė pirmajam, o Romulą todėl, kad jam pasirodė dvigubai daugiau paukščių. Po ginčų užverda kova, kurioje Rėmas žūva. Pagal vieną versiją, jį užmuša pats Romulas. Šitaip Romulas tampa karaliumi, ir miestas pavadinamas pagal jo vardą - Roma.

Šis Livijaus pasakojimas Romoje buvo populiariausia miesto įkūrimo versija. Kai kurie jo elementai tapo mitiniais Romos istorijos provaizdžiais. I a. pr. Kr. etruskų pranašautojas Ve-tijus skelbė, kad dvylika Romulo paukščių reiškia, jog Roma gyvuos dvylika amžių, saeculum (periodai po 100 arba po 110 metų) - skaičiuojant nuo Romulo, iš esmės taip ir atsitiko. 43 m. pr. Kr. Oktavianas, perimdamas konsulo valdžią, irgi tikino matęs dvylika erelių danguje.

Tačiau Romulo ir Remo legendoje ne viskas galėjo tapti Romos pirmavaizdžiais. Romulas ir Rėmas iš pradžių pasirodo kaip plėšikaujantys piemenys, tiesa, sukilninti, tarsi kokie „svieto lygintojai". Jie nužudo Amulijų, savo dėdę, galiausiai - pagal vieną versiją - Romulas rankas susitepa dar ir brolžudyste. Šios žudynės istorijos pradžioje kartais pasirodydavo kaip pilietinių karų „užprogramavimas", ir kilus tokiam karui būdavo prisimenamos kaip jų priežastis - šitaip manė Horacijus. Kitais atvejais šią istoriją mėginta švelninti - tariant, jog Amulijų nužudė Rėmas, o ne Romos įkūrėjas Romulas; pasakojant, kad Rėmas buvo nužudytas po to, kai tyčiodamasis peršoko statomą miesto sieną (labai blogas ženklas, keliantis pavojų miesto ateičiai), ir pykčio apimtas Romulas nužudė brolį, tardamas: „tegu taip žūva kiekvienas, peršokęs šio miesto sieną"; aiškinant, kad brolį nužudęs Romulas labai susikrimto, netgi tvirtinant, kad Remą nužudė kitas asmuo ar kad Rėmas visai nežuvo, o gyveno toliau.

Oktavianas, prieš pasivadindamas Augustu, svarstė, ar jam nevertėtų pasivadinti Romulu; tačiau persigalvojo, vengdamas pamfletinių kaltinimų Romulo prasižengimais. Tačiau jo valdymo metu Romulas buvo ypač aukštinamas, be to, ir šiaip egzistavo tradicija, pasak kurios Romulas po mirties buvo priimtas dangun kaip dievas. Pagal vieną versiją, jo pasiimti atėjo jo tėvas Marsas, ir Romulas išnyko erdvėje, tapdamas dievu.

Po Romulo valdė šeši karaliai - neaišku, ar tai mitiniai, ar istoriniai asmenys, ir ar tų karalių iš tikrųjų nebuvo daugiau. Su Romulu jų būtų septyni - tai sakralinis skaičius, pernelyg tobulas, kad sietųsi su realybe. Tačiau romėnai tuo buvo įsitikinę.

Mūsų požiūriu, įdomus būtų Romulo valdžią perėmęs karalius Numa Pompilijus. Jis pasižymėjo ypatingu pamaldumu, todėl romėnai jį ir pasikvietė valdyti; pats Numa buvo sabinas. Romėnus Numa išmokė šventųjų aukų ir apeigų, įsteigė žynių kolegijas - pontifikus, augūrus, salijus ir kt. Jis padalijo metus į 12 mėnesių, įsteigė dviveidžio Jano kultą, pavedė vestalėms rūpintis šventąja Vestos ugnimi. Teigiama, jog šias inovacijas Numa aiškino deivės Egerijos valia ir patarimais - idant jo valdiniai noriau jas priimtų. Kaip matome, legendinėje Romos istorijoje pasirodo tokie asmenys, kurie kitose tradicijose būtų laikomi kultūriniais didvyriais ar mitiniais prolaikio dievais. Galimas daiktas, Numa Pompilijus išties gyveno, tačiau neaišku, ar būtent jam priskirtinos visos Romos religiją pagrindusios inovacijos. Apskritai istorija romėnams tapo mitų reiškimosi arena arba, priešingai, mitologija „nugulė" ant istorinių reminiscencijų. Romos istorija tapo mitų ir provaizdžių saugykla.

 

Kultas

 

Pasak Varono, seniausiuoju laikotarpiu romėnai nežinojo nei šventyklų, nei dievų stabų; aukota šventosiose giraitėse, kur aukojimams būdavo įrengiami altoriai. Tik vėliau imta statyti nedideles šventyklėles, aedicula. Kaip matome, tai primena kitų indoeuropiečių senuosius kulto tarpsnius. Romėnų šventyklos atsirado dėl etruskų ir graikų įtakos.

Senaisiais laikais kulto apeigas atlikdavo šeimos galva, pater familias. Ir vėliau jis būdavo atsakingas už šeimos kulto apeigas, deramą larų, penatų, namų židinio garbinimą. Kartais samprotaujama, kad būtent iš pirmapradžio „šeimos kulto" tarpsnio kilo kai kurios vėlesniųjų žynių kategorijos. Esą šeimos tėvas savo sūnums pavesdavęs įkurti iš žėruojančių pelenų ugnį, flamma; vėliau taip atsiradę žyniai - flamines. Kai vyrų nebūdavo namuose, ugnį prižiūrėti būdavo pavedama dukroms - šitaip ir atsirado vestalių kolegija. Laikui bėgant iš šeimos kulto išsirutuliojo tam tikros funkcijos, kurias atlikdavo profesionalūs žyniai, ir atsirado valstybinis kultas. Senuoju laikotarpiu svarbiausias apeigas atlikdavo pats karalius. Jis buvo drauge ir religinis, ir pasaulietinis valdovas. Susikūrus Respublikai, sakralinės karaliaus funkcijos buvo perduotos žyniams. Išnykus karaliaus institutui, jam sakralinėje srityje atstovaudavo žynys, vadinamas rex sacrorum, kuris drauge su žmona, regina sacrorum, rūpinosi svarbiausiais oficialiojo kulto dalykais, visų pirma Jano kultu. Po jo sekė trys flamines maiores - Jupiterio, Marso ir Kvirino vyriausieji žyniai (flamen Dialis, Martialis, Quirinalis). Po šių trijų žynių svarbiausias buvo pontifex maximus, po jo - dvylika flamines minores, kurių kiekvienas atsakė už konkretaus dievo kultą.

Kai kurios kultinės pareigos tekdavo žynių kolegijoms. Antai pontifex maximus vadovaujami pontifikai žiūrėdavo, kaip laikomasi kalendoriaus ir teisės, stebėdavo, kad nebūtų iškraipomi senieji religiniai papročiai. Augūrų kolegija burdavo iš paukščių skrydžių, fecialų kolegija prižiūrėdavo, kad svarbūs valstybės reikalai, karo skelbimas ar taikos sudarymas, atitiktų dieviškąją teisę. Buvo ir šventųjų Sibilės knygų saugotojai, prižiūrėję senąsias Kumų Sibilės pranašysčių knygas; kritiškais Romai laikotarpiais būdavo kreipiamasi į šių knygų saugotojus; būtent šie žyniai spręsdavo, ar priimti į Romos panteoną svetimos kilmės dievybę.

Auka, sacrificium, galėjo būti bekraujė arba kraujo auka. Bekraujė, vadinamoji mola salsa, galėjo susidėti iš vaisių, kepinių, miltų ir druskos; paprastai ji būdavo sudeginama. Kruvi-noji auka būdavo aukojama papjaunant jautį, žirgą, balandį. Ypač iškilminga buvo trilypė kiaulės, avies ir jaučio auka; pagal lotyniškus šių gyvūnų pavadinimus sus, ovis ir taurus ji vadinta suovetaurilia. Prieš aukojant, gyvūnas būdavo išpuošiamas, padabinamas vainiku, žynys jį šlakstydavo, apibarstydavo galvą miltais, kalbėdavo atitinkamą maldą. Pats žynys gyvūno nežudydavo, tai atlikdavo jo pagalbininkas, victimarius. Burtininkas ištirdavo aukos vidurius žiūrėdamas, ar nėra nepalankių ženklų. Dievams būdavo sudeginama tik nedidelė aukojamos mėsos dalis, kitą, užgerdami vynu, suvalgydavo aukotojai iškilmingos puotos metu. Nuo 399 m. pr. Kr. kai kuriems dievams įvestos specialios aukos, vadinamos lectisternium, nuo ledus - guolis, sternere - kloti, guldyti: dievų stabai būdavo guldomi į specialiai paruoštus guolius, o prieš juos pastatomi stalai su įvairiausiais patiekalais. Antikos laikais buvo įprasta pietauti pusiau gulom, tačiau šiuo atveju, atrodo, regime panašias į Artimųjų Rytų kulto praktikas, veikiau jų įtaką.

Pagal funkcijas aukos būdavo skirstomos į hostiae honorariae, skirtas dievybei pašlovinti bei aukojamas jos palankumo tikintis, į hostiae piaculares - atpirkimo aukas, aukojamas norint išpirkti kokį nors prasižengimą, ir hostiae consultatoriae - aukas, kurių metu iš aukojamojo gyvūno vidurių būdavo buriama apie ateitį.

Auka paprastai būdavo lydima malda. Neretai kalbama apie „teisinį" romėnų kulto, ypač maldos pobūdį. Malda turėjo būti kalbama aiškiai ir tiksliai, neimprovizuojant, o dievybė vadinama tikruoju vardu. Dievams dera aukoti, aukos - jų teisė, todėl ir aukotojas turi teisę tikėtis dievų dėmesio bei atsidėkojimo. Vis dėlto malda neveikė „magiškai" - joje reikėtų įžiūrėti būtent „teisinio", o ne kokio nors „maginio" ar „priverčiamojo" santykio su dievais formą. Romėnai buvo nepaprastai racionali ir teisiškai mąstanti tauta - šiuos savo mąstymo principus jie perkėlė ir į santykius su dievais.

 

Žmogus dievų akivaizdoje

 

Romėnui jo dievai kilo miesto ir valstybės istorijos horizonte; jie anksčiau sergėjo ir globojo Romą, o jeigu jiems bus deramai aukojama, jeigu bus paisoma jų valios, tai valstybė, o drauge ir jos pilietis, sėkmingai gyvuos. Romėnai stengėsi elgtis pagal dievų valią ir lemiamais laikotarpiais stengdavosi ją sužinoti; auspicijos (būrimai pagal paukščių skrydį) ir būrimai iš aukojamų gyvūnų vidurių turėjo ne „ateities spėjimo" pobūdį - veikiau jais stengtasi patirti, kurlink krypsta dievų valia, ir pagal tai elgtis.

Tik šitaip gyvenant buvo galima tikėtis dievų pagalbos. Ne be reikalo svarbiausieji žynių institutai rūpinosi „priežiūra", „saugojimu" ir pan.: tik išlaikant tradiciją, tik elgiantis pagal protėvių gyvenimo patvirtintus provaizdžius, būdavo galima tikėtis gyventi dis juvantibus - „su dievų pagalba".

Valstybė ir jos dievai sudarė visetą, todėl nuolat stengtasi išlaikyti pax deorum - santarvę ar net sandorą su dievais. Čia labai svarbiu dalyku tapo dorovės klausimas. Dorovė buvo ne tik asmens reikalas, bet ir valstybės egzistavimo laidas. Cicerono aiškinimas, jog istorija yra gyvenimo mokytoja, Žiūrovą est magistrą vitae, tai sykiu reikalavimas elgtis pagal sentėvių papročius, vadovautis gerais pavyzdžiais ir vengti blogų. Šitaip suprantama etika tapo ne žmonių buvimo drauge principu, o veikiau grindė pax deorum; sandorą su dievais dorovė patvirtindavo ir peraugdama į sandorą su protėviais. Šitaip atsirado įstabus istoriją, dabartį ir dievus jungiantis, intensyviai išgyvenamas ir vis pratęsiamas monolitas.

Tiesa, kartais kyla įspūdis, jog protėvių istorijos neretai būdavo kiek „pataisomos", nuo jų nuvalant nepageidautinas apnašas ir ypač išryškinant teigiamybes - daugelis Romos praeities didžiavyrių, atrodytų, buvo patys tobuliausi dorybės įsikūnijimai. Šiaip ar taip, dorovė buvo Romos tradicijos ašis. Romai plečiantis, įimant svetimas įtakas, pasipylus kivirčams ir pilietiniams karams, atsiradus „polifoninei dorovei", žlugo ir pati Romos tradicija. Romos imperija, bent jau nuo I a. pabaigos - tai jau kita Roma, skirtinga nuo Karalių ar Respublikos laikų Romos.

 

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

 

Larų kultas Romoje veikiausiai buvo archajiškos kilmės ir liudytų kultinį dėmesį mirusių protėvių vėlėms. Matyt, kadaise šitaip siekta užtikrinti tolesnį mirusiųjų egzistavimą ir palenkti juos į savo pusę. Kadaise tikėta, jog sielos kyla iš Jupiterio ir po mirties grįžta pas jį. Tačiau greta egzistavo tikėjimas, jog mirusieji toliau gyvuoja ore ir gyviesiems gali būti tiek palankūs, tiek pikti. Ypač baimintasi netinkamai palaidotų žmonių vėlių, jos vadintos larvomis ar lemūrais ir maldytos atitinkamais ritualais.

Nors neabejotina, kad senieji Italijos gyventojai tikėjo ir pomirtiniu gyvenimu, ir tam tikra jo vieta, jį nusakančių šaltinių trūksta. Paprastai laikoma, kad požeminės mirusiųjų egzistencijos ar Laimingųjų Salų įvaizdžiai atėjo iš graikų arba yra orientalinės kilmės. Tačiau kažin ar tai tik įtakos - požeminę pomirtinę karalystę ir be svetimų įtakų mini daugelis indoeuropiečių tautų; Laimingųjų Salų įvaizdį žinojo ir keltai. Galimas daiktas, svetimos įtakos tik susiliejo su jau egzistuojančiais vaizdiniais; tiesa, pastarųjų aiškiau nusakyti negalime.

Ir šaltinių, ir literatūros tikrai daug. Mitologiniai vaizdiniai išnyra Cicerono, Vergilijaus, Ovidijaus bei kitų Romos ir apskritai Antikos pasaulio autorių kūriniuose. Tiesa, dažnai šaltiniuose religijos dalykai paliečiami tik prabėgomis, arba jie atspindi vėlyvąją romėnų religijos fazę, jau paveiktą helenistinio sinkretizmo bei orientalinių įtakų, dažnai ir filosofinių spekuliacijų.

----------------------------

Iš literatūros paminėtini šie veikalai: Altheim F. Römische Religions-geschichte. - Bd. 1-3. - Berlin, 1931-1933, 2. Aufl. 1956; Bailey C. Phases in the Religion of Ancient Rome. - London, 1932; Latte K. Die Religion der Römer und Synkretismus der Kaiserzeit. - Tübingen, 1927; Fabre P. La Religion romaine. - Paris, 1955; Grant M. Myths of the Greeks and Romans. - London, Ohio, 1962; New York, 1964; tas pats: Roman Myths. - New York, 1971; vertimas į lenkų k.: Mity rzymskie. -Warszawa, 1978; Perowne S. Roman Mythology. - London, 1969; Dumézil G. Archaic Roman Religion. - London, 1971.

Lenkų k.: Zielihski T. Religia Rzeczpospolitej Rzymskiej. - Warszawa, 1937; Carcopino J. Žycie codzienne w Rzymie w okresie rozkwitu cesarst-wa. - Warszawa, 1966; Etienne R. Žycie codzienne w Pompejach. - Warszawa, 1971. Pastarosios knygelės turi veikiau akiračio plečiamąją reikšmę.

Pastaba: kartais literatūroje etruskų religija aiškinama podraug su romėnų religija. Pripažįstant tam tikrą etruskų religijos įtaką romėniškąja!, šitokių artimų gretinimų reikia vengti, nes senoji romėnų religija yra ganėtinai originali ir savita, todėl turi būti nagrinėjama autonomiškai, o ne remiantis beveik nežinomos ir tik rekonstruojamos etruskų religijos kategorijomis.

Populiariausi