Gintaras Beresnevičius

 

(Helenistinės religijos - 10 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos "Religijos istorijos metmenys")

 

HELENISTINĖS RELIGIJOS

 

Trumpa istorinė apžvalga

 

Helenistinį laikotarpį pradėjo Aleksandro Makedoniečio žygiai, sudarę sąlygas religijų ir pasaulėžiūrų sąlyčiui bei kelionėms. Religijas keitė filosofinės spekuliacijos, įimančios ir naujai pažintų religijų elementus. Antikos mitologijos terminais imta aiškinti persų bei egiptiečių religines doktrinas, ir atvirkščiai. Radosi naujų religijos interpretacijų: sujungus kelias religijas, buvo kuriamos naujos, naudojantis senais vaizdiniais ir ilgą tradiciją turinčiais dievų vardais. Į šį sinkretizmo verpetą Roma buvo įtraukta maždaug nuo III a. pr. Kr., o tapusi pasauline galybe ji pati liko šio verpeto centru. Tačiau sinkretizmo prielaidos brendo jau nuo VI-V a. pr. Kr., kai Romos religija susidūrė su Didžiosios Graikijos bei etruskų religijomis.

Romėnų panteonas graikų pavyzdžiu išsiplėtė iki dvylikos dievų; beveik visiems romėnų dievams rasti graikiški atitikmenys, beje, paprastai reljefiškesni už romėniškus, turintys įvairių mitologinių vaizdinių bei asociacijų. Jupiteris ir Junona lengvai sutapo su Dzeusu bei Hera. Romėnų Minervai graikų Atėnė suteikė išminties bei menų globėjos bruožų. Meilės deivė Venera prilygo graikų Afroditei, medžioklės deivė Diana - Artemidei, žemdirbystės globėja Cerera - Demetrai. Lyginant su graikų Hestija, labiau pasisekė Vestai - ji ne tik liko namų židinio globėja, bet ir įėjo į oficialųjį Romos kultą. Autonomiškas graikų Arėjo atžvilgiu liko Marsas-romėnai išlaikė savo karo dievą. Tačiau Apolonas į romėnų panteoną buvo įvesdintas net nepakeitus jo vardo. Hermis-Merkurijus Romoje išlaikė veikiau prekybos globėjo funkcijas; šiek tiek į suktybes linkęs Merkurijus neatitiko romėniškojo teisėtumo principų. Neptūnas daugmaž sutapo su Poseidonu, o Vulkanas, romėnuose greičiau požeminės ugnies dievas, susietas su graikų Hefaistu įgijo kalvystės globėjo funkcijas.

Iš etruskų romėnų žyniai perėmė įvairius būrimus bei pranašavimus. Spėjama, jog ir gladiatorių žaidynės, Romoje įvestos 264 m. pr. Kr., kilo iš tam tikrų žaidynių, būdingų etruskų mirusiųjų laidojimo papročiams.

III—II a. pr. Kr. Romon ėmė skverbtis rytietiški kultai; Senatas į juos žiūrėdavo labai nepalankiai ir įteisindavo tik aplinkybių verčiamas; iš pradžių romėnams drausta dalyvauti šių kultų apeigose, tačiau laikui bėgant tie draudimai sunyko.

Iš Rytų dievybių Romon pirma įžengė Frygijos Deivė Motina Kybelė. Antrojo Pūnų karo metu, kai Hanibalas tebebuvo Italijos teritorijoje, Sibilės knygomis remiantis buvo išpranašauta, jog priešą pavyks nugalėti su Kybelės pagalba. 204 m. pr. Kr. iš Pergamo buvo atgabentas jos kultinis simbolis -meteoritas, jis Romoje iš pradžių buvo patalpintas Viktorijos, Pergalės deivės, šventykloje, o vėliau pergabentas į Palatiną, kur jam buvo įrengta speciali šventykla (191 m. pr. Kr.).

II—I a. pr. Kr. sankirtoje Romon atkeliavo egiptietiškas Izidės kultas. Egipte ją tarsi gožė jos didžiojo sutuoktinio šešėlis, o helenistinis sinkretizmas ją iškėlė į priekin, Ozyrį nustumdamas šalin. Izidė Romoje vadinta „Daiktų Motina", „Elementų Valdove", t. y. joje išryškėjo kosminės deivės bruožai, beje, šiek tiek būdingi monoteizmui. Ji garbinta ir motiniškuoju aspektu, tradiciškai vaizduota su kūdikėliu Horu ant rankų; ši vaizduosena paveikė ir krikščioniškąją ikonografiją (Marija su Kūdikėliu Kristumi). Izidės kultas turėjo ne tik oficialiąją pusę, kurią, sudarė ir tam tikra liturgija, ir religinės procesijos, bet ir misterijas, kurių metu mistas simboliškai mirdavo ir vėl būdavo prikeliamas - galimas daiktas, šiuo atveju misterijų dalyvis būdavo tapatinamas su Ozyriu, tačiau tai tik spėjimas.

Egiptietiškos kilmės būtų ir Serapio kultas, tačiau Romą jis pasiekė aplinkiniais keliais, per helenistines valstybes. Pasak tradicijos, Serapio kultą įvedė Ptolemėjas I (305-238 m. pr. Kr.), kuriam šis dievas pasirodė sapne ir pareikalavo nuo

Ponto pakrančių atgabenti jo atvaizdą; jei Ptolemėjas priimsiąs jo kultą, karalystėje viešpatausianti laimė, ji būsianti didi ir šlovinga. Šitaip Serapis tapo svarbiausiuoju Ptolemėjų valstybės dievu. Kaip Soteras, t. y. „Išgelbėtojas", „Išganytojas", jis buvo garbinamas visoje Romos imperijoje. Tuometinį religinį sinkretizmą atspindi Serapio genezė: jis kilęs iš Ozyrio - Apio (šventojo jaučio) kulto Memfyje, tačiau šį dievą stipriai paveikė akivaizdžiai labai prieštaringi Dzeuso ir Plutono įvaizdžiai ir bendras helenistinis kontekstas; Ptolemėjo sapne Serapis pasirodo kaip nepaprasto grožio jaunuolis.

Drauge su frygiškąja Kybele bei jos žyniais Romon atėjo ir misterinis Kybelės sūnaus Ačio kultas. Mituose apie Atį pasakojama, kad jaunuolį Atį kadaise medžioklėje nužudęs šernas, arba, pagal kitą versiją - kad jis pats išsikastravęs ir numiręs, tačiau, kaip galima spėti iš vėlesnių šaltinių - vėl prisikėlė. Romoje Ačiui buvo skirtas ištisas pavasario švenčių ciklas, kurio metu simboliškai gedėta mirusio dievo ir džiaugtasi jo grįžimu. Atrodo, buvo ir specialus misterinis Ačio kultas, į kurį būdavo pašvenčiami kai kurie asmenys.

Tai toli gražu ne visi kultai, gyvavę Romoje - ir mieste, ir visoje imperijoje. Būtent jie nugulė ant graikų-romėnų paveldo bei mitologinių vaizdinių, kurdami lig šiol neregėtą sinkretinę mozaiką: iš esmės nuo helenistinės kultūros suklestėjimo laikų jau nebegalime kalbėti apie „graikų religiją", o nuo erų sankirtos - apie „romėniškąją". Religinė situacija iš esmės pasikeitė.

Oficialiojo pamaldumo forma: imperatorių dieviškumas

Pasikeitusią religinę situaciją ypač simptomiškai atspindėjo ankstyvojoje Romoje nuostabą kelianti valdovo dieviškumo idėja. Kaip matėme, valdovo-dievo ar dieviškojo valdovo pavidalas dažnas Artimųjų Rytų kultūrose; šią idėją išties pagrindė Aleksandras Makedonietis, skelbęsis dievu ar bent jau neprieštaravęs, kad juo būtų laikomas; jam mirus Aleksandrijoje klestėjo jo kultas. Ptolemėjų ir Seleukidų helenistinėse valstybėse karaliai irgi gana greitai tapdavo dievais, nebūtinai ypatingomis savo pačių pastangomis; antai Ptolemėjų Egipte - pagal faraonų pavyzdį - valdovai dievais tapo bemaž savaime.

Karalių Romoje valdovas atlikdavo ir vyriausiojo žynio funkcijas, bet apie jo dieviškumą nebuvo nė kalbos. Vis dėlto rytietiškos valdovo dieviškumo doktrinos ėmė skverbtis į Vakarus; tiesa, išsyk reikia pasakyti, kad visais Romos imperijos laikais rytinėje jos dalyje imperatorių kultas buvo daug populiaresnis negu vakarinėje.

Jau valdant Cezariui radosi valdovo dieviškumo požymių, ypač sustiprėjusių Augusto valdymo metais: pats žodis augustus reiškė „išaukštintąjį" ir tiko tiek valdovui, tiek dievui: Vergilijaus šlovinimai dėjo pagrindą Augusto sudievinimui, tačiau pats Augustas savo dieviškumo skelbti nesiryžo. Beje, rytinėse provincijose jis jau buvo šlovinamas kaip dievas. Oficialiai dievu Augustas buvo paskelbtas po mirties; ir jis, ir vėlesnieji imperatoriai po mirties būdavo įtraukiami į Romos valstybinius dievus. Iš pradžių buvo garbinamas tik valdančiojo imperatoriaus genijus, tačiau laikui bėgant vis labiau buvo linkstama sudievinti patį valdantįjį imperatorių. Vieni imperatoriai tokius dėmesio ženklus ryžtingai atmesdavo, kiti su jais taikstydavosi ar net stengdavosi juos pabrėžti ir stiprinti. Neronas puošėsi Saulės dievo karūna, tapatindamasis su Apolonu ar Heliju (gal net ir Mitra).

Tačiau pirmasis imperatorius, kuris dar gyvas būdamas leido save garbinti kaip dievą, buvo Komodas (180-192 m.), beje, likimo ironija, Marko Aurelijaus sūnus. III a. po Kr. Aurelianas įsakė save vadinti dominus et deus - „viešpačiu ir dievu", o imperatoriaus kultą mėgino sieti su Mitros įvaizdžiu, nes mitraizmas tuo metu Romos imperijoje buvo bene stipriausiai įsitvirtinusi religija. Apskritai imperatorius būdavo siejamas su Jupiteriu, laikomas jo sūnumi ar net apsireiškimu - praesens divus arba (Rytuose) epiphanes. Jis būdavo šlovinamas kaip Visatos valdovas - Pantokrator, Išgelbėtojas, Išganytojas - Soter ir panašiais vardais. Akivaizdu, kad būtent šiais vardais savąjį Viešpatį vadinę krikščionys negalėjo pripažinti žmogaus pretenzijų į šį vardą, juolab aukoti imperatoriui-dievui ar jo genijui.

Žinia, valdovo dieviškumo idėja turėjo politinį užnugarį. Milžinišką Romos imperiją vienijo karinė jėga, bet nei vieningos ideologijos, nei vieningos religijos nebuvo. Imperatoriaus kultas iš dalies galėjo atstoti imperijai bendrą ideologiją; jo autoritetą reikėjo kelti visomis įmanomomis priemonėmis. Nežinia, kaip rimtai būdavo žiūrima į oficialius aukojimus imperatoriui. Tai buvo pilietinio lojalumo išraiška, ir tikėtina, kad bent jau Rytuose šitokios aukos būdavo aukojamos daugmaž nuoširdžiai. Bet Romos intelektualai, vis labiau linkstantys į skepticizmą net tradicinių dievų atžvilgiu, vargu ar galėjo rimtai traktuoti imperatoriaus kultą. Kita vertus, jokio religinio entuziazmo nebuvo reikalaujama - pakako atlikti išorines ceremonijas ir išlaikyti daugmaž porimtį veidą. Šiuo požiūriu krikščionys buvo radikali išimtis; jie dažnai būdavo persekiojami todėl, kad atsisakydavo aukoti imperatoriui, o tai buvo labai pavojingas precedentas, keliantis grėsmę ir taip gana trapiai imperijos ideologinei vienybei.

Asmeninis pamaldumas: sinkretizmas, filosofavimas, misterijos

Religiniu požiūriu Romos imperijoje viešpatavo baisi maišatis; tokio sinkretizmo pavyzdžių religijų istorijoje vargiai dar būtų galima rasti. Jau matėme, kad į Romos panteoną, beje, tvarkomą graikiškuoju pavyzdžiu, ėmė skverbtis graikų dievai; šį sinkretizmą skatino ir Romoje populiarios graikiškumo mados. Be to, į Romą smelkėsi įvairūs orientaliniai kultai - ir į pačią imperiją, ir į miestą. Romoje iškyla Kybelės,

Izidės, Mitros šventyklos; Romos piliečiai, namuose laikydami protėvių atvaizdus bei dalyvaudami oficialiosios religijos ceremonijose, sykiu praktikuoja vieną ar net kelis orientalinius kultus, visai nemanydami, kad tai kokia nors blogybė. Romos provincijose būdavo praktikuojami vietiniai kultai, kuriuos, beje, puoselėdavo ir iš pačios Romos persikėlę asmenys. Po visą imperiją paplito specifinė karių religija - mitraizmas: visą Romos imperiją, kurios pakraščiuose stovėjo romėnų legionai, apjuosė mitraistinės šventyklos. Tuo pat metu Italijos valstiečiai išpažino stipriai pakitusios senųjų italikų religijos likučius, papildytus prietarais ir magijos elementais.

Iš rytinės Viduržemio jūros pakrantės ir iš Egipto plito gnostiniai mokymai. Pasak jų, pasaulio, kaip ir žmogaus, prigimtis dvilypė. Šis pasaulis - sutemų karalystė, jon panardinta savo dievišką kilmę pamiršusi žmogaus siela. Tik žinojimas, tik savo kilmės pažinimas, teisingiau, jos atminimas gali padėti sugrįžti į amžinosios šviesos pasaulį. Žmogus yra tarsi nupuolęs dievas, kuris vis dėlto dar gali siauru takeliu grįžti namo: tai gnozės kelias... Gnostiniai mokymai apskritai būdavo nepaprastai sudėtingi; jie jungė žydiškas, egiptietiškas, graikiškas spekuliacijas bei įvairiausių religijų elementus. Toli gražu ne kiekvienam jie būdavo „įkandami", bet intelektualų elitas - o jo tuo metu buvo ne taip mažai - jiems buvo itin palanki terpė plėtrai. Gnostikas praktiškai pasirinkdavo individualų „grįžimo namo" kelią: nei Romos, nei žmonijos likimas (anuo metu tai iš esmės sutapo) jam pernelyg nerūpėjo.

Specialių filosofinių „individualaus išganymo" mokymų atsiradimas liudijo religinę krizę. Tradicinės religijos nebegalėjo patenkinti stipriai pakitusių religinių žmogaus lūkesčių. Jose tebeslypėjo tam tikra vidinė potencija, tačiau erų sankirtoje daugelį tradicinių, tautinių ar gentinių religijų ištiko krizė, šie gyvybingi elementai sudarė tik jų dalį. Būtent tokius elementus imdavo misteriniai kultai arba gnostiniai mokymai.

Dar vienas tradicinių religijų krizės rezultatas - specifinių filosofinių mokymų plitimas. Nors Epikūro filosofija bei stoikų mokymas atsirado Graikijoje, jie labai paplito Romoje. Šios sistemos iš esmės mokė tenkintis esamybe, visokeriopai vengiant kentėjimo, atsiduodant likimui. Stoikai svarbiausia dievybe laikė dieviškąjį ugninį principą, slypintį Visatoje ir grindžiantį jos tvarką; šios ugnies dalelė - žmogaus protas ir siela. Tam tikra prasme stoikai grindė vėlesnįjį Saulės dievo Mitros kultą. Epikūrui dievai - tolimi, nepažinūs, iš esmės nesirūpinantys žmogumi, todėl jie nereikalingi kulto. Abu šie mokymai „transcenduoja" senuosius dievus, paversdami juos gana abstrakčiu „principu" ar nutolindami juos nuo žmonių nepasiekiamon tolybėn; visa tai, taip pat šių mokyklų populiarumas Romoje liudytų, kad jie atliepė realią ano meto religijos būklę - dievų nutolimą ir tradicinių religijų krizę.

Ir gnozė, ir Romoje plitę filosofiniai mokymai liudijo viena: tradicinės religijos nebegalėjo spręsti ar bent patenkinamai išspręsti egzistencinių problemų. Žmogaus gyvenimas prarado religinį pagrindą - jį pakeitė filosofija ar svetimkilmės religinės sistemos. Tai buvo metafizinė ir egzistencinė krizė, kurion patekę žmonės savo išpažįstamoms ar pasirenkamoms sistemoms kėlė vieną reikalavimą: kad jos padėtų iškęsti, išgyventi šią ontologinės netikrybės būklę, o dar geriau - leistų nuo jos pabėgti.

Ypač aiškiai šie siekiai buvo matyti misterinių kultų terpėje. Apie jų plitimą Romos imperijoje ir apie jų skverbimąsi į pačią Romą jau kalbėjome. Tai būdavo daugmaž slapti kultai, kurių ritualai (ar bent svarbiausieji iš jų) bei jų reikšmės būdavo slepiami nuo prašalaičių akių. Dažnai, pavyzdžiui, Demetrai skirtose Eleusino misterijose už kultinių paslapčių išdavimą grėsė mirties bausmė. Todėl dažnai mus tepasiekia nuotrupos ir neskaidrios užuominos Antikos autorių tekstuose. Kai kurių misterijų dalyviams dievai pažadėdavo ypatingą pomirtinį likimą, iš esmės skirtingą nuo ne itin patrauklios Hado lemties. Mistai išgyvendavo simbolinę mirtį ir prisikėlimą, matyt, taip ritualu būdavo užtikrinama ypatinga pomirtinė būklė. Neabejotina, kad misterijose didelę reikšmę turėjo tapatinimasis su kenčiančia ir vėl laiminčia arba mirštančia ir prisikeliančia dievybe; šiaip ar taip, misterijose būdavo patiriami ypatingi emociniai išgyvenimai.

Ir misteriniuose kultuose, ir gnostinėse bei kai kuriose filosofinėse spekuliacijose ėmė ryškėti monoteistinės tendencijos. Paprastai jos būdavo siejamos su abstrakčiu „filosofų Dievu" - ši tradicija prasidėjo nuo Platono ir Aristotelio - arba, religiniuose kultuose, su viena konkrečia dievybe, kuri, iškildama arba iškelta virš viso religinių vaizdinių komplekso, potencialiai pripildydavo visą religinį horizontą. Kiti dievai tradicijos požiūriu nebūdavo atmetami, bet tapdavo fonu svarbiausios dievybės veiklai ar tiesiog jos įrankiais, aspektais ir pan. Viena tokių religijų būtų mitraizmas, su kuriuo susipažinsime kitame skyriuje.

-------------------------------

Šia bibliografija nesiekiama aprėpti nei filosofinės, nei gnostinės literatūros; apie helenistines religijas žr.: Cumont Fr. Die orientalischen Religionen im römischen Heidentum. 3. Aufl. - Leipzig, Berlin, 1931; Altheim Fr. Römische Religionsgeschichte. Bd. 1-2. 2. Aufl. - Berlin, 1956; Bianchi U. The Greek Mysteries. - Leiden, 1976; Burkert W. Griechische Religion der archaischen und klassischen Epoche. - Stuttgart, 1977. Lenkų k.: Zielihski T. Religio hellenizmu. - Warszawa, 1934; tas pats: Hellenizm a judaizm. - 1935; Gansiniec R. Koniec religii starozytnej. - Warszawa, 1937.

Populiariausi