Gintaras Beresnevičius

 

(Keltai - 12 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos "Religijos istorijos metmenys")

 

KELTAI

 

Trumpa istorinė apžvalga

 

Keltų genčių užuomazga - Vidurio Europoje, kur apie 800-450 m. pr. Kr. gyvavo archeologinė Halštato kultūra (taip vadinama pagal Hallstadto kapinyną dabartinėje Austrijoje), pasižymėjusi našia metalurgija, gyva prekyba, kalnakasyba (buvo kasama druska, varis). Vėlesnysis keltų laikotarpis, vadinamas lateniniu (pagal La Tėne kaimą Šveicarijoje), truko iki romėniškojo periodo.

Iš savo protėvynės keltai patraukė vakarų ir pietvakarių kryptimis; jie užėmė Galiją, Britaniją, Airiją, VI-V a. pr. Kr. įsiskverbė į Šiaurės Italiją ir Ispaniją. Vėliau, 390 m. pr. Kr. jie nukariavo Romą, III a. pr. Kr. apiplėšė garsiąją Delfų orakulo šventovę, apsigyveno Mažojoje Azijoje (dabartinėje Turkijoje), kur jų vardu buvo pavadinta ištisa Galatijos provincija. Keltų didžiausio išplitimo metu jie gyveno didelėje Pietų, Vidurio, Vakarų Vokietijos dalyje, Šiaurės Italijoje, Dunojaus ir rytinių Alpių srityse, Prancūzijoje, Ispanijoje, Britų salose bei Galatijoje. Cezariui nukariavus Galiją, o vėliau Romai prisijungus Britanijos dalį, keltų jėga pradėjo silpti, juos imta romanizuoti. Keltų kultūrinė tradicija toliau gyvavo Airijoje ir Velse, kur išsilaikė gerokai po krikšto.

Nors buvo labai stiprių ir gausingų genčių grupė, keltai niekada nesudarė sąjungos ar konfederacijos, išskyrus trumpalaikę Vercingetorigo vadovaujamą antiromėnišką sąjungą Cezario karų metu. Atskiros keltų gentys buvo visiškai savarankiškos; šis savarankiškumas atsispindėjo ir jų mitologijoje.

 

Šaltiniai

 

Svarbiausias keltų religijos ir mitologijos šaltinis - Cezario „Užrašuose apie galų karą" paminėti kelių dievų vardai ir funkcijos bei užuominos apie druidų mokymą. Trumpų liudijimų yra kitų Antikos autorių raštuose (Lukanas, Plinijus Vyresnysis, Tacitas, Amianas Marcelinas, Lukianas). Vis dėlto šaltinių mažai, jie fragmentiški; apie galus ir kitur gyvenančius keltus rašė menkai juos tepažįstantys autoriai. Šias spragas užpildytų ankstyvųjų Viduramžių raštija, visų pirma Airijos, iš kur mus pasiekė keltiškos legendos. Kai kurie tų legendų personažai, at-rodo, atspindi vėlesnes Antikos laikais aprašytų dievų formas.

Archeologinius šaltinius papildo daugybė Europoje bei Britų salose esančių bareljefų, dievų stovylų, įrašų, kuriuose kreipiamasi į dievus. Tačiau įrašai labai trumpi, o dievų atvaizdai apie dievus nedaug tepasako. Todėl keltų religijoje ir mitologijoje neaiškumų ir skirtingų nuomonių ganėtinai daug.

 

Dievai ir didvyriai

 

Aiškaus, struktūruoto keltų panteono nėra. Pagrindas, kuriuo remiantis aiškinami ir išdėstomi keltų dievai - tai Cezario pranešimas „Užrašuose apie galų karą" (De bello Gallico VI, 17-18):

Pirmoje vietoje tarp dievų jie garbina Merkurijų. Jo atvaizdų yra daugiausia, jie laiko jį visų menų išradėju, kelių ir kelionių globėju, didžiuoju turto ir prekybos dievu. Po to seka Apolonas, Marsas, Jupiteris ir Minerva. Apie šiuos jie tiki maždaug tą patį, ką ir kitos tautos: Apolonas išgena li-gas, Minerva suteikia meno ir amato pagrindus, Jupiteris valdo dangų, Marsas vadovauja karybai. Pastarajam pradėdami karą, jie pažada visą laimėtą grobį; kai jie nugali, gyvąjį grobį aukoja, o visa kita suneša į vieną krūvą. Daugelyje genčių tokias grobio krūvas galima pamatyti šventvietėse, ir nedažnai atsitinka, kad žmogus, paniekinęs šį religinį priesaką, paslepia grobį savo namuose ar paliečia tai, kas paaukota; toks nusikaltimas baudžiamas baisia, kankinančia mirtimi. Visi galai tiki, kad jie kyla iš Dievo tėvo (Dispater); tai, kaip jie sako, skelbia druidai.

Šis Cezario liudijimas patikimas; bet, kaip matome, dievus Cezaris įvardija romėniškais vardais (vadinamoji interpretatio Romana). Remiantis kitais Antikos šaltiniais, keltų įrašais, airių ir velsiečių mitologija bei folkloru, šie Cezario „romanizuoti" dievai tapatinami su keltiškais dievų vardais. Svarbiausiasis dievas, Merkurijus, greičiausiai atitiktų galų Lugus, airių Lug Samildanach - amatų dievą (žodis reiškia „Turintis daug sugebėjimų").

Lugas. Šiam dievui skirta daugiausia įrašų; vien žemyne, neskaitant įrašų Britų salose, jų yra 450; kaip ir teigė Cezaris, būtent šio dievo atvaizdų yra daugiausia - Europoje jų 350. Lugui skirtų įrašų randama net Ispanijoje. Šis dievas dažniausiai vaizduojamas nuogas, barzdotas, kartais - užsimetęs keliautojo apsiaustą; jis turi lazdą, pinigų maišelį, jo palydovai - gaidys, ožys, rupūžė, gyvatė, įvairūs fantastiniai žvėrys. Kartais, ypač romėniškuoju Galijos laikotarpiu, Lugas pasirodo kaip nuogas jaunuolis, dėvintis sparneliais papuoštą kepuraitę (taip jis priartinamas prie antikinio Merkurijaus įvaizdžio). Lugą daugiausia garbino menininkai, pirkliai, keliautojai. Airijoje Lugas yra svarbiausiasis dievas, čia jis ne tik amatų dievas, bet ir poetas, muzikantas, burtininkas. Apskritai Lugas nėra romėnų Merkurijaus atitikmuo, juos sieja tik keli bendri bruožai. Lugas dažnai pasirodo su deive, vadinama Maja (Maia) ar Rosmerta.

Pasak Plinijaus Vyresniojo, maždaug 30 metrų aukščio Lugo statula stovėjo ant dabartinio Puy-de-D6me kalno; šią statulą esą dešimt metų kalęs graikas Dzenodoras už darbą gavęs 400 000 sestercijų. Kartais Lugas vaizduojamas tupintis, ši padėtis panaši į Budos sėdėseną. Apibendrinant galima sakyti, kad Lugas - kultūrinės veiklos dievybė.

Dagda, arba Cezario Jupiteris - visiškai kitokios pasaulėjautos atstovas, daug archajiškesnės kilmės negu Lugas. Dagda vadinamas Eochaid Ollathair - „Visų Tėvas" arba „Aukščiausiasis Tėvas". Jis vaizduojamas kaip baisus, atgrasus, pilvotas dievas, apsirengęs trumpa tunika su gobtuvu. Tai gyvenimo ir mirties dievas, žemyne vadinamas Sucellos - „Gerai Pataikantis", drauge - pertekliaus teikėjas. Jis turi stebuklingą, niekada neišsenkantį katilą, nuo kurio niekas nenueina nepasisotinęs. Druidai Dagdą laiko savo vyriausiuoju dievu ir jį vadina Ruadh Rofhesse, t. y. „Raudonuoju didžiojo mokslo dievu". Jis ir sutarčių globėjas. Sykiu Dagda laikomas dangaus ir žemės sujungėju (jis tuokiasi su žemės dievybėmis), vaisingumo įsikūnijimu ir teikėju (gausybės katilas). Jis nepaprastai rajus, didžiulis, grubus - kartais manoma, kad Fransua Rablė ėdrūnų milžinų Gargantiua ir Pantagriuelio įvaizdžiams padarė įtaką senasis Dagdos paveikslas.

Ne visada aišku, ar su Dagda tapatintinas galų Taranis - dangaus, griausmo, audros dievas (taran - „perkūnas", plg. germanų griausmavaldį Torą, lietuvių Perkūną, slavų Peruną). Kai kurie Dagdos epitetai tarsi rodo jį valdžius žaibus; šiaip ar taip, Taranis galėtų būti artimas Dagdai. Vienas keltų mitologijos personažas (tai gali būti ir Dagda, ir Taranis) vaizduojamas su ratu bei spiralėmis (žaibai?). „Dievas, laikantis ratą" yra kosminio gyvenimo valdovas; „ratas" - tai Kosmoso judėjimas; kas šį ratą pamato - apanka, kas išgirsta jį sukantis - apkursta. Ratą suka mitinis druidas Mog Ruith, t. y. „Rato Tarnas".

Ogmios. Tai karo dievas, atitinkantis Marsą. Jam aukojami karo belaisviai, dalis grobio. Įrašai nuo Airijos iki Ispanijos jį šlovina kaip Net, Nedo, t. y. „didvyrį". Jo palydovė Nemetona, „Šventoji", - žemyne ir tą pat reiškianti Nemain - Airijoje.

Ogmios epitetai akivaizdžiai rodo jo „karingumą": Belatucadrus - „Nuostabus, kai jis žudo", Caturix - „Kovos karalius". Ogmios būtų Dagdos brolis, galimas daiktas, kadaise šiedu dievai sudarė vieną dievybę ir tik vėliau ji tarsi skilo į Dagdą ir Ogmios. II a. po Kr. graikų autorius Lukianas jį lygina su Herakliu. Ogmios vaizduojamas kaip pagyvenęs vyras, apsirengęs liūto kailiu, dešinėje rankoje laikantis vėzdą. Su savimi jis tempiasi daugybę vyrų ir moterų, kurie aukso ar gintaro grandine prikaustyti prie jo liežuvio. Tikėtina, kad ši grandinė simbolizuoja mirusiojo kelionę į aną pasaulį; tokiu atveju Ogmios funkcijas papildytų ir sielų vedlio uždavinys.

Gali būti, kad Ogmios vardas kilo tiesiog iš graikų ogmos -žodžio, reiškiančio „eilę", „kelią", „vėžes". Šį terminą per interpretatio Graeca galėjo perimti ir patys keltai. Taigi, Ogmios būtų ne tik karo, burtų, iškalbos dievas, bet ir mirusiųjų vedlys į kitą pasaulį. Keltų kariai mūšyje kaudavosi tarpusavyje susikaustę grandinėmis ne dėl kokių nors karinių paskatų, o todėl, kad šitaip pamėgdžiojo savo dievą. Ogmios būtų tarsi tamsioji pusė dievybės, kurios šviesieji aspektai priskiriami Dagdai. Dagda ir Ogmios - tokia indoeuropietiška diada, kaip Mitra-Varūna, lietuvių Dievas (Perkūnas) - Velnias, ir pan.

Airių epe minimas didvyris, turintis kruviną, užnuodytą ietį ir nelaimę nešantį puodą. Puodas pilnas kraujo ir nuodų, ir ietį nešantysis turi pamirkyti ginklą puode, nes kitaip turėtų nužudyti ką nors iš aplink esančių žmonių. Puodą ir ietį nešantis herojus dviveidis: dešinysis veidas malonus ir džiugus, kairysis - apniukęs ir grėsmingas.

Būdamas karo dievas, Ogmios keltuose turėjo būti labai svarbus, lygiai kaip ir Marsas Romoje. Tačiau jis skiriasi nuo Marso ne išore ar kai kuriomis funkcijomis, o veikiau atstovauja karo sampratai, kuriai svarbu ne taktika, strategija, organizacija, o dvikova, kautynėse trykštąs nepaprastas ryžtas, narsa, neįtikėtini, pašėlę žygdarbiai.

Diancecht žemyne ir Mac Oc Airijoje būtų Apolono atitikmuo. Jis nepaprastų gebėjimų gydytojas - moka atgaivinti mūšyje žuvusius karius, panardindamas juos į „sveikatos šaltinį". Keltų įrašuose jis minimas kaip Amarcolitanus - „Toli žvelgiantysis", Anextlomarus - „Didysis gynėjas", Atepomaros - „Didysis raitelis". Kartais spėjama, kad šis dievas buvęs ir Saulės dievas - tai tarsi rodytų jo epitetas Belenos, t. y. „Spindintysis". Diancechtas vaizduojamas kaip jaunuolis, Airijoje jo vardas Mac Oc reiškia „Jaunasis sūnus" - jis yra Dagdos sūnus, taip, kaip Apolonas - Jupiterio.

Cezario minima Minerva, darbininkė ir menų globėja, turėtų atitikti deivę, kuri Galijoje vadinta Belisama - „Ypač spindinti"; jos pagrindiniai vardai turėjo būti Brigantia - „Labai aukšta" arba Bricta - „Šviečiančioji". Airių sakmėse ji įvardijama kaip Brigit ir laikoma Dagdos dukterimi (kaip Minerva yra Jupiterio dukra). Pati Brigit yra trijų dievų motina - poetų globėjo Briano (Brian), kalvių globėjo Jucharo (Juchar), gydytojų globėjo Jucharbos (Jucharba).

Deivės. Nors Cezaris pamini tik vieną moterišką dievybę, įrašai ir bareljefai liudija, kad moteriškos dievybės keltuose buvo labai populiarios. Tai vienas iš keltų mitologijos ypatumų, galbūt aiškintinas ta įtaka, kurią keltams padarė Senosios Europos religinė ir mitologinė tradicija.

Išlikę deivių vardai rodo jų ryšį su kosminėmis ir gyvybinėmis galiomis: Sirona - „Žvaigždė", Damona - „Elnė". Ypač populiari buvo deivė Epona, kurios vardas reiškia „Didžioji kumelė". Ji siejama su žirgais. Vėlyvojoje Antikoje Eponą garbino ir romėnai - tiesa, pavertę ją šios deivės reikšmės neatitinkančia tvartų globėja. Epona vaizduojama raita, greta žirgo, vedina dviem žirgais. Rankose ji laiko gausybės ragą, obuolį, šakelę (vaisingumo simboliai). Žirgas galėtų reikšti ir kelionę į kitą pasaulį; taip Epona būtų susijusi su mirtimi ir pomirtiniu pasauliu. Jai gimininga Rosmerta (mirties deivė, plg. slavų smertj, šmierč). Eponai skirti apeiginiai valgiai - žąsies kiaušinis, šerniena, upėtakis, lašiša - primena jos vaisingumo funkcijas. Kaip matyti, keltų deivės išlaiko zoomorfinius bruožus („Elnė", „Kumelė"), taigi veikiausiai atspindi labai archajišką religinę tradiciją.

Keltuose labai populiarios vadinamosios matronos, t. y. „motinos" (matronae). Jos vaizduojamos po vieną, poromis, bet dažniausiai - trise. Sėdėdamos jos laiko gausybės ragus, vaisių pintines. Nuo Didžiųjų motinų, Matronae, vardą gavo Marnos upė.

Kartais sakoma, kad matronos - trys vienos Didžiosios Motinos aspektai. Kaip ir kitose mitologijose, pvz., indų, Didžioji Deivė gali būti ne tik geranoriška, dosni, bet ir žiauri. Ji teikia gausą, vaisingumą, bet gali pasirodyti ir siaubą keliančiu pavidalu. Airių legendoje „Da Derga rūmų sugriovimas" pasakojama, kad Naujųjų Metų naktį į duris pasibeldžia trys klaikios moterys. Vienos apatinė lūpa iki kelių, kitos lūpos skruoste, o barzda siekia kelius, trečioji - vienaakė ir vienakojė juoda pabaisa, po pažastimi pasikišusi kiaulę.

Vis dėlto deivės buvo garbinamos kaip vaisingumo ir gyvybės teikėjos. Dažnai jos laikytos upių, šaltinių globėjomis (pačių deivių įvaizdžiai galėjo kilti iš vandenis ar vietoves globojančių dvasių įvaizdžių). Svarbiausių Vakarų Europos upių ištakos buvo pašvęstos deivėms: pvz., Sena (Seine) taip vadinama nuo Sekvanos (Sequana), jos ištakų deivės; Reino vardas irgi keltiškas, apie Marną jau užsiminėme.

Keltų triada. Kaip ir daugelyje indoeuropiečių mitologijų, keltuose gana svarbios trinarės struktūros. I a. po Kr. Galijoje gyvuoja svarbus dievų trejetas - Teutates, Taranis, Esus.

Teutates vardas kildinamas iš keltų teuta, airių tuath -„tauta", bretonų ir kimrų tuad - „žmonės" (įdomu, kad į šią etimologiją puikiai įsiterpia ir lietuviškoji sąvoka; matysime, kad tai ne vienintelis atitikimas). Jis įvardijamas kaip Toutiorix, „Tautos karalius". Tai genties („tautos") dievas. Atrodo, šis dievas atlikdavo ir karines funkcijas - kartais jis tapatinamas su Marsu.

Greta Taranio, apie kurį jau užsiminėme, trečioji šios triados dievybė - gana paslaptingas Esus. Galbūt šį vardą reikėtų kildinti iš indoeuropiečių prokalbės *esu-, plg. gr. *es- „geras" arba Irano arijų ahura bei sanskrito asura („dievybė"). Esus vaizduojamas kertantis medį, apsirengęs trumpa tunika. Nors jis vadinamas „geruoju", Lukiano teigimu, Esus reikalaudavo žmogaus kraujo (šis dalykas ne visai aiškus).

Cemunnos - „Raguotasis" - žvėrių dievas, vaizduojamas su elnio kailiu bei ragais. Jo reikšmė kulte neaiški, bet Kernuno kilmė turėtų būti labai sena. Jau seniausiuose olų piešiniuose vaizduojamas žvėries kailiu apsirengęs vyras. Galbūt tai kokia nors religinė apeiga, kurios metu medžiotojas tapatindavosi su medžiojamu žvėrimi, pvz., elniu, o šis sykiu laikytas mitiniu genties protėviu. Cemunnos primintų pačią archajiškiausią dievybę - paleolito medžiotojų garbintą „Žvėrių Valdovą". Tačiau keltuose savo kadainykštę reikšmę jis jau buvo praradęs.

Dvasios ir lokalinės dievybės. Be šių dažniausiai minimų keltų dievų, būta ir daugiau dievybių, garbintų nedidelėje teritorijoje; matyt, jos atsirado iš vietos dvasių ir buvo laikomos tam tikro krašto, teritorijos ar genties globėjomis (dieux de la tribu). Romėniškojo laikotarpio galų įrašuose iš 374 kreipimųsi į dievus net 305 dievų vardai minimi vos po vieną kartą. Kiekviena šventoji vieta turėjo savo dvasią-globėją, kuriai buvo skiriami kasdieniai ritualai ir kuri galėdavo pasirodyti bet kokiu pavidalu - kate, paukščiu, žuvimi, dailia mergele arba sena ragana.

 

Mitologija

 

Keltų mitologija ganėtinai savita. Vargu ar galima kalbėti apie keltų mitus; mus pasiekę dažniausiai Airijos vienuolių užrašyti tekstai greičiau yra legendos, pasakojančios apie didvyrių karo žygius, keliones, žygdarbius. Senovės didvyrių įvaizdžiai legendose maišosi su dievais - pastarieji nesibrangina nužengti į žemę ir petys į petį kautis „savosios" tautos gretose. Matyt, keltai, kaip ir kitos tautos, žinojo antropo-goninius bei kosmogoninius mitus, tačiau tokia Žinija buvo druidų prerogatyva. Kadangi pastarieji sudarė gana uždarą kastą ir savo žinių neužrašinėjo, išnykus druidams, dingo ir „tikrieji" mitai. Šiokių tokių užuominų mums pateikia Antikos autoriai. Pasak Strabono, druidai tvirtino, jog siela ir Kosmosas amžini, tačiau ateis laikas, kai įsiviešpataus ugnis ir vandenys - galbūt ši eschatologinė užuomina rodytų tikėjimą savotišku pasaulio gaisru, kaip antai germanų mitologijoje minimu Ragnarioku. Iš ankstyvųjų Viduramžių mus pasiekusiame vyskupo Kormako (Cormac) glosarijuje užsimenama apie keltų teologiją. Jame rašoma, jog „Anu yra airių dievų motina. Gerai ji maitino dievus..." - deja, daugiau apie ją nieko nesužinome, o ir kituose šaltiniuose nieko panašaus nėra. Įdomu, kad deivės vardas sutampa su šumerų-babiloniečių mitologijos personažo, pirmadievio Anaus, vardu.

Airijoje populiari buvo mitinė ar legendinė šalies istorija, kurioje veikė žmonės, dievai, antgamtinės būtybės ar demonai. Pagal šią istoriją Airija nuo didžiojo tvano laikų pergyveno penkis persikėlėlių antplūdžius, kurių kiekvienas prasidėdavo iš Ispanijos. Pirmajam srautui vadovavo ispanų princas Partolonas, kuris kovėsi su vietiniais gyventojais, fomoroigais, - šie turėjo ožių galvas, po vieną ranką, vieną koją ir vieną akį. Atvykėliai pertvarkė Airijos reljefą, tačiau išmirė nuo kažkokios epidemijos. Antrasis antplūdis, kuriam vadovavo Nemedas - tiksli pirmojo kopija. Trečiąjį persikraustėlių srautą sudarė kelios giminingos tautos - Fir Bolg, artimos fomoroigams. Kaip deivę jie garbino fomoroigų karalienę. Nekentė muzikos, poezijos, menų, buvo pikčiurnos, mėgo pokalbius ir patamsius. Ketvirtoji atvykėlių banga - tai jau airių protėviai, dieviškoji deivės Danu gentis. Jai vadovavo druidai: šiems užleidus miglą, Danu genties vyrai nepastebimai išsilaipino pakrantėje. Druidų kerai padėjo nugalėti Fir Bolg gentis, kurios buvo išvytos į Hebridų ir Meno salas, bet vėliau su jomis susitaikyta. Airiją valdo karalius Bresas - jis itin taupus, o tai karaliui nepritinka: jo keliamose puotose svečių peiliai neblizga nuo taukų, o iš jų burnų nesklinda alaus kvapas, t. y. Bresas jų kaip reikiant neprivaišina. Kilus teisėtam pasipiktinimui, Bresas išvejamas.

Penktoji banga - tai dabartinių airių protėviai keltai goidelai. Nuo Ispanijoje stovinčio aukšto bokšto viršūnės karaliaus sūnus vieną gražų vakarą pastebi Airijos krantus. Susi-domėjęs šiuo reginiu, princas susisodina į tris laivus po tris-dešimt vyrų ir išplaukia link Airijos, bet už savo smalsumą turi brangiai sumokėti - jis užmušamas. Goidelai surengia keršto žygį ir po įvairių nuotykių bei karų laimi. Nukariauto krašto dievai pasitraukia į savo požemines buveines, sidus (sidh), kur apsupti ano pasaulio grožybių gyvena toliau.

Galimas daiktas, šiose legendose slypi istorinis turinys, bet jį visiškai užgožia legendinis-mitologinis sluoksnis. Požemiuose tebegyvenantys senųjų kartų dievai - arba patys senųjų kartų atstovai - dažnai pasirodo žemėje; su jais kaunasi keltų didvyriai. Jau matėme tris deives ar „matronas", pasirodančias Naujųjų Metų naktį - trečioji neabejotinai priklauso fomoroigų genčiai: ji turi vieną koją, vieną ranką ir vieną akį. Kitose legendose vienaakis ano pasaulio dievas Yspaddaden Penkawr pasiunčia baisų šerną vardu Twrch Trwyth, kurį sumedžioja jaunasis didvyris Kulwch: kad galėtų vesti Penkawr dukterį, jis turi laimėti šerno amuletus.

Tamsiojo pomirtinio ar požeminio pasaulio atstovai pasirodo gana kraupiais aspektais; jie pranašauja nelaimes, šiurpina, tačiau drauge suteikia didvyriams galimybę parodyti savo bebaimiškumą. Deivė Morigan (Morrigan) airių didvyriui Kuchulinui bei jo palydovui pasirodo su išties įspūdingu anturažu:

Jiedu pamatė vežėčias, o priešais jas - vieną vienintelį raudoną arklį. Jis turėjo vieną vienintelę koją, o iena ėjo tiesiai per jo kūną, išlįsdama kaktoje.

Vežėčiose buvo raudona moteris raudonais, žemę šluojančiais drabužiais, milžino lydima, vėliau ji pasivertė krankliu, ir iš šio deivės pamėgto pavidalo Kuchulinas atpažino Morigan.

Airių sakmėse be perstojo krauju plūstančios ietys, nukirstos galvos kraujo dubenyse, juodieji riteriai ir pan. - dažnai sutinkami elementai. Tačiau tai ne savitiksliai „estetiniai" motyvai: anapusybės pasiuntiniai baisūs, kraupūs, tačiau susidurdamas su kitokia erdve, kitokia realybe žmogus tą susidūrimą išties gali išgyventi kaip šiurpą ir virpulį. Sykiu demonai ir pabaisos didvyriui leidžia su jais kovoti ir nugalėti - taip legendinis asmuo pats tampa save ir „paprasto žmogaus" lygmenį pranokstančiu personažu - kultūriniu didvyriu.

Ano pasaulio esybės kartais pasirodo ir visiškai kitokiu, žavingu ir viliojančiu pavidalu. Paprastai tai šviesiojo pomirtinio pasaulio, gerųjų galių atstovai. Kadangi apie pomirtinio pasaulio įvaizdį dar kalbėsime, žemiau trumpai perteiksiu maždaug VIII a. po Kr. užrašytą legendą apie Brano, Febalo sūnaus, plaukiojimą.

Kartą Branas bevaikščiodamas išgirsta nežinia iš kur sklindančią nuostabią muziką, tačiau, kad ir kaip dairosi, nesuvokia, iš kur ji sklinda. Jis užmiega, o atsibudęs randa prie savęs sidabrinę žydinčią šakelę. Branui pasirodo nuostabi moteris, giesme kviečianti jį į Moterų Žemę. Branas išplaukia. Keliaudamas į Vakarus, jis pamato Manananą Mak Lirą, „Okeano sūnų" - pomirtinio pasaulio valdovą, kuris žirgais kinkytomis vežėčiomis skrieja vandenyno bangomis. Manananas gieda, jog šios bangos - tai vilnijanti pieva; ši giesmė tarsi atveria Branui akis: jis pastebi, jog laivas išties plaukia nebe įprastu vandenynu. Pakeliui Branas praplaukia Inis Subi - „Džiaugsmo salą", kurioje visi gyventojai be perstojo juokiasi, tačiau jų neužkalbina ir neišlipa į krantą. Netrukus Branas pasiekia Moterų Šalį, kur jį ir jo įgulą pasitinka jį pasikvietusi bei kitos moterys - kiekvienam jo bendrakeleiviui po vieną. Saloje stovi dideli rūmai, kiekvienos poros laukia po lovą, lėkštėse nenyksta maistas, vyksta nesibaigiančios linksmybės - taip praeina metai.

Vieną iš Brano palydovų, Nechtaną, Kolbraino sūnų (Nechtan Mac Collbrain), vis dėlto apninka namų ilgesys; jis ir jį palaikantys bendrakeleiviai įkalba Braną traukti namo. Šalies valdovė perspėja, kad keliauninkai pasigailės taip nusprendę, tačiau laivas pakelia bures ir grįžta į Airiją. Branas priplaukia upės žiotis, kur susirinkusi žmonių minia smalsauja, iš kur šis laivas ir kas juo plaukia. Atvykėlis sakosi esąs Branas, Febalo sūnus, tačiau žmonės jo neatpažįsta, tik pasakoja, jog kadaise išties gyvenęs Branas, kuris išplaukė į Moterų Šalį, bet apie jį nieko daugiau negirdėti. Nechtanas nekantraudamas šoka iš laivo, ir, vos kojomis palietęs žemę, virsta pelenų krūvele, tarsi jo palaikai būtų šimtmečius gulėję žemėje. Branas suvokia, kad praėjo amžiai, ir jis jau nebe šio pasaulio gyventojas, todėl papasakojęs savo istoriją su visa įgula grįžta atgalios. Nuo to laiko apie jį nieko negirdėti.

Kaip matome, aname pasaulyje viešpatauja sotis ir perteklius - ne veltui „matronos" vaizduojamos su gausybės ragais rankose, o Lugas turi niekada neišsenkantį puodą. Beje, stebuklingo puodo motyvas keltuose gana dažnas. Didvyris Kuchulinas šešėlių krašte pagrobia puodą, kurį nuolat pienu pripildo trisdešimt jame esančių karvių; be to, jame gausybė aukso ir sidabro; nepaprastą puodą turi milžinų pora: kas jį turi, gali iš naujo atgimti. Būta ir išminties puodo - kelių lašelių iš jo pakakdavo, kad žmogus taptų aiškiaregis ir patirtų apie ateitį. Šitokie katilai - tai pasakų katilėlių ar puodelių, kuriuose niekada neišsenka košė, ar amžinai druską arba miltus malančių malūnėlių prototipai.

 

Kultas

 

Kulto vietas keltai vadino nemeton, sen. airių nemed. Šaknis nem- keltiškai reikštų „šventas", tad ir nemetonai turėtų būti verčiami kaip „šventvietės". Tai patvirtintų ir Cezario vartojamas terminas: nemetonus jis vadina loci consecrati (De bello Gallico VII, 121, 3, 5). Šventvietės būdavo po atviru dangumi; čia saugotas karo grobis, vykdavo tautos (genties) ar druidų susirinkimai. Nemetonų būta daug; kiekviena gentis turėjo savo šventvietę, apie kurią telkdavosi jos religinis bei politinis gyvenimas. Šventviečių svarbą netiesiogiai nurodo kai kurie vietovardžiai. Senasis Klermon-Ferano (Clermont-Ferrand) Prancūzijoje vardas - Nemossos (plg. britų Medionemeton), tai reikštų „Vidurinę (centrinę) šventvietę"; žinoma ir kita forma - nemos(s)os (plg. senąjį Nimo (Nimes) vardą Nemausos). „Centrinę šventyklą" reikštų ir dabartinio Milano senasis pavadinimas Mediolanum. Nors keltai vieningo junginio nesudarė, vis dėlto egzistavo visiems galams bendra šventvietė kornutų (Cornutes) genties teritorijoje.

Matyt, iš pradžių keltų šventvietėse statinių nebuvo. Nemetonai galėjo būti miške, ant kalvų, ąžuolynuose, svarbiausia - po atviru dangumi. Tik vėliau, romėnų pavyzdžiu, imta statyti šventyklas. Romėniškuoju Galijos laikotarpiu šventyklos buvo keturkampės, apskritimo formos ar aštuoniakampės, t. y. kaip ir kitose gretimose provincijose. Galų šventyklose būta stabų, religinių simbolių, šventųjų ginklų, kultinių vežėčių, kulto įrankių, karo trofėjų (taipogi ir žmonių kaukolių). Kulto apeigose tam tikrą reikšmę turėjo šventasis katilas, naudotas aukoms, puotoms, magijai, burtams - matyt, atitinkantis dieviškojo katilo provaizdį.

Tačiau keltų religiniai ritualai išnyko. Žinome, kad svarbiausiasis ritualas buvo druidų aukojama auka, Britanijoje ji vadinosi aberth, Airijoje - idpart, bet kokios tai buvo apeigos, neaišku.

 

Žyniai

 

Vienintelė tarpgentinė keltų institucija buvo paslaptingieji druidai. Plinijus juos kildino nuo graikų drys - „ąžuolas", tačiau tikra etimologija būtų druvid, „daug žinantys". Cezario liudijimu, keltuose buvo trys žynių rūšys: vates, pranašautojai ir gamtos tyrinėtojai, bardai, eilėmis šlovinę karžygiškus dievų žygius, bei druidai, rūpinęsi dievų kultu, aukomis, ritualais. Be šių žynių rūšių, Airijoje žinomi fili, arba filidai, žemyne gutuatri (air. guth - „balsas"), galbūt taip vadinti todėl, kad garsiai šaukdavęsi dievybės. Šiuo metu kartais manoma, kad šios rūšys nebūtinai nagrinėtinos atskirai, pvz., airių filidai ne mažiau „druidiški" negu patys druidai. Vis dėlto netenka abejoti žynių specializacijomis. Skyrėsi ir šių šakų likimas. Antai druidus Cezaris bei vėlesnė romėnų administracija smarkiai persekiojo, kaltindami juos kruvinomis kulto apeigomis, žmonių aukojimu ir ritualiniu kanibalizmu. Tai, taip pat palyginti ankstyvas krikščionybės skverbimasis į Galiją sumenkino druidų vaidmenį ir paspartino jų išnykimą žemyne. Vis dėlto ne visai aišku, ar kaltinimai ritualiniu kanibalizmu visada būdavo pagrįsti - mat druidai, kaip vienintelis keltus vienijantis faktorius, galėjo kelti pavojų Romos įtakai Galijoje (apie žmonių aukas dar kalbėsime).

Kitaip susiklostė žynių likimas keltiškose salose. Pavyzdžiui, bardai Airijoje nusmuko, o Britanijoje - perėmė visą druidiškąjį palikimą. Tačiau britų bardus pakirto ankstyvas krikštas. Tuo metu Airijoje situacija buvo ypač paradoksali ir paini. Ankstyvaisiais Viduramžiais druidai buvo aukšti karaliaus dvaro pareigūnai, kartais įtakingesni už patį Airijos karalių. Pasak Diono Auksaburnio, druidai netgi pranokdavę karalius - reikalus iš tiesų spręsdavę ne karaliai, o žyniai. Tačiau kai VI a. po Kr. Airijoje prasidėjo kristianizacija, šia aplinkybe sugebėjo pasinaudoti iki tol šešėlyje buvę filidai. Jie sėkmingai konkuravo su druidais ir galiausiai 574 m. gavo teisę mokyti jaunimą. Filidai padėjo šv. Patrikui skelbti Evangeliją Airijoje ir jį globojo, filidas tapo Airijos vyskupu, o Patrikas ryžtingai kovojo su druidais.

Druidų ir apskritai keltų žynių autoritetas buvo nepaprastai didelis. Jie spręsdavo viešojo ir asmeninio gyvenimo ginčus, skelbdavo arba nutraukdavo karą, puolę tarp dviejų visiškai kovai pasirengusių armijų. Buvo manoma, kad druidų klestėjimas reiškia ir krašto klestėjimą. Druido akivaizdoje niekam, net karaliui, nevalia prabilti pirmam. Žmogus, neklaustas prabilęs į druidą Katbadą (Cathbad), akimirksniu nubaudžiamas: jo paties skydas jam nurėžia galvą. Druidai valdo gamtos galias. Jie gali uždėti žmonėms geasa -įvairius draudimus ar priesakus, kurie besąlygiškai vykdomi.

Druidai turėjo griežtą organizaciją ir hierarchiją, kurios viršūnė buvo aukščiausiasis druidas. Mirus senajam hierarchui, naujas būdavo renkamas specialiame vyriausių druidų susirinkime, kartais tokie ginčai būdavo sprendžiami net pretendentų dvikovose. Airių filidai buvo griežtai susiskirstę - nuo žemiausio, paprasto kandidato, fochlocon, iki aukščiausio - ollamh, kurį paprastai lydėdavo 30 asmenų svita, mokiniai ir tarnai. Atrodo, į druidus taikyti teoriškai galėjo kiekvienas laisvas ir atitinkamų gebėjimų turintis žmogus, tačiau aukštieji laipsniai buvo pasiekiami nepaprastai įtemptai dirbant bei mokantis. Druidai nieko neužrašinėdavo, nes manė, kad užrašytas žodis miršta, praranda savo galią. Todėl didžiulė žinijos apimtis turėjo būti išmokstama atmintinai - kartojant ir įsimenant.

Druido iniciacija vykdavo keliais tarpsniais. Antai airių bardo ar filido lavinimasis prasidėdavo septynerių metų studijomis, kurių metu kandidatas mokydavosi eilėdaros, pasakojimų sandaros ir pasakojimų, gramatikos, ogham (mokslo apie medžius), teisės. Po to eidavo dar septynerių metų studijos, kurių metu būdavo išmokstama slaptosios poetų kalbos. Dar vėliau - mokomasi genealogijų, užkalbėjimų formulių, pranašavimo, burtininkystės. Trumpai tariant, tapti tikru žyniu būdavo gan sudėtinga.

Pasak Antikos autorių, druidai slapčia mokydavo ir genties kilminguosius bei didžiūnų vaikus - mokslas trukdavęs apie dvidešimt metų. Tai pranešęs Pomponijus Mela (I a. po Kr.) priduria, jog druidai nedrausdavo, kad dalelė jų mokslo žinių pasiektų ir platesnius visuomenės sluoksnius, idant kariai būtų narsesni ir didėtų karžygiškos dorybės. Visų pirma tai mokymas apie sielos amžinumą ir atgimimą naujai gimstančio žmogaus kūne - šitokį druidų mokymą patvirtina ir Cezaris, Diodoras bei Strabonas. Keltų tikėjimas kitu gyvenimu buvęs toks stiprus, kad jie skolindavęsi pinigų, žadėdami atiduoti aname gyvenime, o būdavę žmonių, kurie džiaugsmingai puldavę į artimųjų laidotuvių laužą, idant kuo greičiau pas juos patektų.

Druidų įtaka žemiškiesiems valdovams rėmėsi ne tik druidų išmintimi bei visuomenine įtaka, bet ir puikiu maginės tradicijos išmanymu. „Knygoje apie Ballymote" pasakojama apie airių poetų kerštą karaliui, kuris neatsilygino už pagiedotas eiles. Bardų susirinkimui nusprendus, kad vienas poetas išties buvęs įžeistas, surengiamos ypatingos apeigos. Po pasninko, Saulei tekant, įžeistasis ir šeši kiti poetai sustoja ant kalno, stūksančio septynių kraštų viduryje. Kiekvienas poetas atsigręžia į savo kraštą, o vyriausiasis, ollamh, žvelgia į karaliaus žemių pusę. Pučiant Šiaurės vėjui, poetai nugaromis atsigręžia į tam tikros rūšies eglę, kiekvienas rankose laikydamas po jos spyglį bei akmenį, ir gieda į spyglį bei akmenį užkeikimus. Giesmę veda vyriausiasis, ollamh, kiti jam atitaria. Po to kiekvienas savo akmenį bei spyglį prideda prie medžio kamieno. Jeigu bardai būtų neteisūs, juos kalnas šią pat akimirką prarytų. Tačiau kadangi jų burtai ganėtinai stiprūs, žemė praryja karalių su žmona ir sūnumis, žirgais ir šunimis, ginklais ir drabužiais.

Svarbi druidų funkcija buvo ateities pranašavimas. Pasak Diodoro, druidai ypač gerbti kaip aiškiaregiai. Ateitį jie nusakydavo spėdami iš paukščių skrydžio, iš aukojamo gyvulio (panašiai kaip etruskų bei Romos žyniai), ir taip, ironišku Diodoro pastebėjimu, laikydavo visą gentį savo valioje. Tačiau jei reikėdavę spėti apie kokius nors ypač reikšmingus įvykius, druidai griebdavosi „įstabios ir neįtikėtinos" apeigos. Apšlakstę žmogų švęstu vandeniu, aukojimo peiliu jam smogdavo ir stebėdavo, kaip jis griūva ant žemės ir kaip trūkčioja, kaip plūsta jo kraujas - pagal tai ir būdavo spėjama ateitis. Kadangi jie šiuos stebėjimus praktikavo labai ilgą laiką, druidai ypač išsimiklino ir įgijo didelį pasitikėjimą.

Įdomus keltų religijos faktas yra tas, kad žynių luomui galėdavo priklausyti ir moterys, tiesa, ne kaip aukotojos, o kaip regėtojos, į kurių pranašavimus kreiptas dėmesys, kaip poetės. Tačiau moteriškų dievybių žynės, pasak Strabono, dalyvaudavo ypatingose pranašavimo apeigose, iš dalies primenančiose anksčiau minėtąsias. Šviesiaplaukės, baltai apsirengusios žynės su kalavijais rankose eidavusios pirma belaisvių. Belaisvius jos puošdavo vainikais, atvesdavo prie baseino krašto ir perpjaudavo jiems gerkles. Būdavo buriama pagal tai, kaip tekėdavo kraujas. Kitos žynės skrosdavo kūną ir burdavo iš vidurių. Strabono pranešimas ne visai patikimas, tačiau bendrais bruožais sutampa su mūsų žiniomis apie keltus, apie moters vaidmenį keltų visuomenėje (žr. žemiau), apie pranašavimo būdus, žinomus iš kitų šaltinių, ir su Pomponijaus Melos pasakojimu.

Gana patikimi liudijimai apie airių filidų būrimus bei pranašavimus. Čia ypatingą reikšmę turėdavo poetinis įkvėpimas, kuriam sukelti būdavo naudojamos įvairios priemonės. Viena būrimo rūšis buvo vadinamoji imbas forosnai: šaukiantis dievų, prieš miegą būdavo valgoma žalia šerno, šuns, katino mėsa, o dieviškosios ištarmės susilaukiama per sapną. Antroji rūšis - teinm laegda. Šio pranašavimo metu tam tikra rykštele būdavo paliečiamas norimas pažinti daiktas ir improvizuojamas ketureilis. Trečiasis, kiek sudėtingesnis pranašavimas, dichetal di chennaib, įvykdavo tada, kai filidas ūmai kasdavo sau į smilių ir ketureiliu akimirksniu atsakydavo į užduotą klausimą. Nepaisant kiek neįprastų tokio pranašavimo formų, šiuo atveju turime reikalą su panašiu kaip ir graikuose papročiu: Delfų Pitija irgi pranašaudavo eilėmis, taisyklingu hegzametru - kokio nors pasiruošimo jai nereikėdavo; pranašystės, gaunamos miegant, žinomos visame pasaulyje. Čia paminėtinas ir būrimas iš šventųjų paukščių. Pasak Artemidoro, viename Galijos uoste buvo du krankliai baltais sparnais. Jei du žmonės ginčydavosi, ant padėklo, atstu vienas nuo kito, būdavo padedami du kepiniai - kieno kepinį paukščiai sulesdavo, tas būdavo laikomas laimėjęs (plg. Dodonės balandes ir daugelį būrimų iš paukščio elgesio).

Visus šiuos spėjimus tvarkydavo ir aiškindavo žyniai. Todėl suprantama, kad jie kaip ateities „šeimininkai" vaidino didelį vaidmenį senųjų keltų visuomenėje. Tačiau tik ateities spėjimai tokio vaidmens neužtikrina - Romos haruspikų reikšmė laikui bėgant visai sumenko, Artimųjų Rytų pranašai galinguosius domindavo tik tol, kol iš jų negaudavo vienokio ar kitokio atsakymo, apie jų įtaką valdovams tose kultūrose nebuvo nė kalbos. Druidai buvo ypatingas atvejis; bent jau ankstyvųjų Viduramžių Europoje jiems prilygstančią žynių kastą sunku atrasti, - išimtis galėtų būti nebent trumpam suklestėjęs žynių autoritetas Pamaryje ir, be abejo, Simono Grunau paliudyta krivių hierarchija Prūsijoje.

Pasak Cezario, druidizmas atsirado Britanijoje, o iš čia paplito Galijoje; Plinijus teigė priešingai. Šiuo metu druidai lyginami su Persijos magais ir Indijos braminais - kaip tam tikrai indoeuropietiškai žynių institucijai jiems neabejotinai būtų galima rasti atitikmenų (tiesa, kiek kitokio pavidalo) keliose organizuotose indoeuropietiškos kilmės religijose. Vis dėlto, nepaisant tam tikrų tipologinių bendrumų, druidizmas veikiausiai yra specifinis keltiškas reiškinys. Jo kilmė gali būti aiškinama kaip indoeuropietiškas arba kaip Senosios Europos palikimas - aišku, jog druidinė tradicija (nepaisant jos kilmės aiškinimų bei galimų paralelių) yra specifinis keltų religijos fenomenas.

 

Šventės

 

Airijoje žinomos keturios metinės šventės iš esmės turėtų atitikti kalendorines kitų keltų apeigas. Lapkričio 1 d. švenčiama Samain šventė, gegužės 1 d. - Beltaine, rugpjūčio 1 d. -Lugnasad ir vasario 1 d. - Imbolc šventės.

Samain šventė - tai metų pradžios šventė. Keltuose, priešingai vėlesnei bažnytinei praktikai, tai buvo malonumų, džiaugsmo, gėrimo, žaidynių dienos. Kita vertus, žmonėms linksminantis nesnaudė ir kito pasaulio dievai bei demonai. Samain šventės pradžia pažymi stojantį tarpulaikį, kurio metu trim dienoms ir naktims išnyksta „žmogiškasis laikas". Į žmonių pasaulį netrukdomi gali įsiskverbti dievai ir fėjos - būtent šios šventės metu ties rūmų vartais pasirodo jau minėtos trys moterys - pabaisos. Apskritai airių sakmių laikas tapatinamas su Samain švente - tai ta akimirka, kai žmonių ir antgamtinis pasaulis maišosi, susipina.

Beltaine ir Samain šventės dalija metus į dvi lygias dalis, - tamsųjį (žiemos) ir šviesųjį (vasaros) laikotarpius. Beltaine - tai ugnies ir druidų šventė prasidedant šiltajam metų laikui. Druidai uždega ugnis, tarp jų pravaromi gyvuliai, tikriausiai tam, kad jų nepultų ligos; Beltaine šventė atitiktų mums žinomas Jurgines bei Jonines; be to, joje galima įžvelgti Užgavėnių elementų.

Lugnasad šventė pažodžiui reiškia susirinkimą apie dievą Lugą. Tai derliaus ir valdančiojo karaliaus šventė. Jos metu vyksta įvairiausios žaidynės, žirgų lenktynės, sporto varžybos, t. y. Lugnasad būtų klasikinė derliaus šventė.

Apie Imbolc šventę žinoma labai mažai, tačiau, turint omenyje kitų indoeuropiečių tautų papročius, ji galėtų atitikti Užgavėnes, žiemos išprašymo šventę.

 

Žmogus dievų akivaizdoje

 

Jau iš keltų legendų bei druidų mokymo aiškėja, jog keltų pasaulis visų pirma buvo karių visuomenė su jai būdingomis didvyriškumo, narsos vertybėmis, reikli sau ir žiauri svetimiesiems. Karas buvo toks visuotinis ir radikalus keltų visuomenės gyvenimo būdas, kad mūšiuose lygiai su vyrais kaudavosi ir moterys. Pasak Amiano Marcelino, visas priešų būrys neatsispirs vienam galui, jei tasai pagalbon pasišauks žmoną, kuri paprastai būna labai stipri ir mėlynakė - ypač kai ji, išrietusi sprandą, grieždama dantimis, mojuodama baltomis, bet milžiniškomis rankomis, pradeda smūgiuoti, smūgius pa-lydėdama spyriais, kurie pasipila it katapultos sviediniai.

Keltų kariui mirtis buvo tik dviejų gyvenimų riba. Tikrai, Antikos autoriai vieningai liudija, kad keltų kariai buvo ypač narsūs. Keltų karuose dalyvaudavo ir maginės jėgos: druidai ar filidai siųsdavo priešą klaidinančias miglas. Legendos pasakoja, kad karuose dėl Airijos dalyvaudavo ir dievai. Deivės Danan tautai ruošiantis mūšiui su fomoroigais, pas Tuatha De Danann karalių Nuadą atėjo vyras, kuris sakėsi esąs karys, kalvis bei arfininkas ir norįs prisijungti prie Nuados armijos. Jam laimėjus prieš Nuadą šachmatų partiją, karalius jį priėmė, ir Lugas - nes tai buvo būtent šis dievas - mūšyje iš laidynės paleistu akmeniu fomoroigų karaliui išmušė vienintelę akį; likusieji priešai pabėgo. Be Lugo, matome ir nuostabų kalvį Goibniu, galintį nukalti bet kokį ginklą, ir airių Apoloną Diancechtą, stebuklingą gydytoją, kuris gali išgydyti bet kurį sužeistąjį, o karaliui Nuadai pagamina sidabrinę ranką. Dievai veikia istorijoje, padeda savo tautai, būdami su ja sunkiausiomis dienomis. Keltų karys vargu ar žinojo druidų mokymą apie pasaulio atsiradimą arba dievų kilmę, bet puikiai atminė legendas, liudijančias, kad jo dievams rūpi jo ir jo tautos kova. Karinė narsa tapdavo ir religine dorybe, kario žūtis mūšyje - šventa mirtimi, po kurios jis turėjo atgimti dar narsesniu karžygiu arba keliauti į šviesų pomirtinį pasaulį. Sykiu legendos, pasakojančios apie airių protėvių žygius, jų priešininkus vaizdavo kaip antgamtines pabaisas; čia ir dabar kovodamas su „žmogiškais" priešininkais, karys pakartodavo tvarkos ir šviesos jėgų pergalės prieš chaosą archetipą. Šitaip keltų pasaulyje jungėsi dvasinė, fizinė ir vaizduotės sferos.

Dievų buvimą žemėje liudijo ir jiems pašvęstos ar jų vardu pavadintos vietovės, upės, šaltiniai. Be jau minėtų faktų, priminsime, kad Lugo vardu vadintas Lionas (Laon, Lyon) Prancūzijoje, Leidenas (Leyden) Olandijoje; jo vardu, kaip matėme, vadinta viena svarbiausių airių švenčių - Lugnasad, kurioje „burtasi aplink Lugą". Dievai globojo vietoves ir gentis, o tai, kad būta ir atskiros „tautos dievybės" Teutates, reikštų, jog toji globa buvo nepaliaujama ir veiksminga. Dėl keltų ir jų dievų karingumo reikėdavo aukoti žmones - aukomis dažniausiai tapdavo karo belaisviai, „gyvoji grobio dalis". Apskritai belaisvių aukojimas yra senųjų Šiaurės Europos tautų paprotys. Pasak Cezario, keltai aukodavo žmones juos sudegindami specialiuose pintuose krepšiuose; panašiai elgdavosi lietuviai, belaisvius degindami specialiuose iš rąstų sukrautuose „šuliniuose". Vis dėlto neatrodo, kad belaisvių aukojimas buvo sudėtinė „įprasto" kulto dalis: taip elgtasi ekstremalioje situacijoje, karo metu. Lygiai taip pat abejotina, ar galima „religijos požiūriu" aiškinti keltų įprotį nukirsti galvą nugalėtam priešui - galva kaip trofėjus buvo ir kario papuošalas, ir jo narsos liudijimas; be to, nugalėto priešo narsa ir jėga per galvą pereidavo nugalėtojui. Taigi belaisvių aukojimas ir priešo galvos nukirtimas turėtų būti suprantami kaip sudėtinė karo papročių dalis, o ne kultinis veiksmas.

 

Intronizacija

 

Kulto apeigas atlikdavo druidai, jie buvo dievų valios per-teikėjai ir svarbiausieji autoritetai. Tačiau keltuose išliko labai sena sakralinio karaliaus institucija. Valdovas būdavo įtakingas arba nelabai, tačiau pagal tradiciją jis buvo tarpininkas tarp savo genties ir dievų. Karalius sergėjo vaisingumą, turtą, pasaulio tvarką, visuomenės ir genties pusiausvyrą. Todėl jo išrinkimo bei intronizacijos (įžengimo į sostą) ritualai būdavo reikšmingos religinės šventės, liudijusios tautos ir jos dievų gyvenimo bendrumą.

Kai būdavo neaišku, kas bus naujasis karalius, t. y. kai miręs valdovas nepalikdavo įpėdinių arba kai dėl kokių nors priežasčių šio klausimo nebūdavo galima išspręsti kitaip, būdavo užmušamas baltas jautis. Žynys lig soties prisivalgydavo jo mėsos, atsigerdavo jo kraujo ir užmigdavo transo miegu. Tada virš miegančio žynio būdavo kalbami užkeikimai, o jis sapne išvysdavo žmogų, kuriam lemta tapti karaliumi. Tam, kad išrinktasis išties gautų būtinus karaliaus įgaliojimus, inauguracijos papročiu naujasis karalius turėdavo uždėti koją ant akmens, gulinčio virš mirusio karaliaus kapo - taip per pėdą į naująjį valdovą persikeldavo ankstesniojo siela, taigi išeitų, kad gentį nuolatos valdė vienas valdovas. Būta ir kitokių inauguracijos ceremonijų.

1185 m. Velso istorikas Giraldas Kambrietis (Giraldus Cambrensis) aprašė „barbarišką ir pasibjaurėtiną" intronizacijos paprotį, kurį Olsteryje atlikdavo vienas klanas. Visi krašto gyventojai susirinkdavo vienoje vietoje, o į susirinkimo vidurį būdavo įvedama balta kumelė. Sosto pretendentas turėdavęs atsistoti ant keturių ir savo elgesiu pamėgdžioti kumelę. Paskui kumelė būdavo užmušama, supjaustoma ir išverdamą, o iš viralo būsimajam karaliui paruošiama maudynė. Sėdėdamas maudynėje jis valgydavo jam duodamą mėsą, o visi ceremonijos dalyviai irgi valgydavo drauge su juo. Po to jis turėdavo gerti viralą, kuriame maudėsi, ne semdamas jį indu arba rieškučiomis, o srėbdamas burna. Tik atlikus visą šį ritualą, karalius įgydavo autoritetą ir būdavo patvirtinami jo, kaip valdovo, įgaliojimai.

Šis paprotys išties atrodo „barbariškas", tačiau jis turi ar-chajišką religinę prasmę. Galima prisiminti ašvamedha - žirgo auką Indijoje, baltus dievams skirtus žirgus Prūsijoje ir kitur. Baltas žirgas yra dievybės simbolis (plg. Eponą), ir karalius, susitapatindamas su žirgu, pats tampa auka ir aukotoju, dievų atstovu gentyje ir genties - pas dievus. Galimas daiktas, žirgas yra šio klano toteminis gyvūnas, tapatinamas su genties protėviu, ir karalius, vaizduodamas žirgą, drauge tampa genties pagrindėju. Daugelyje pasakų herojus, neišviręs verdančiame katile - jam padeda stebuklingas žirgas - pakyla į didvyrio lygmenį ir tampa karaliumi, o jam pagelbėjęs žirgas užmušamas jo paties prašymu ir virsta nuostabiu jaunikaičiu; tai, kas pasakoje perteikiama nepaprastų įvykių forma, koduoja gilias religines prasmes. Žirgas čia reiškia ne „tiesiog žirgą", o kitą, slaptą realybę.

Beje, galima pastebėti, kad keltų religinei tradicijai būdinga daugybė archajinių bruožų, jungiančių ją su Vedų epochos Indijos religija, kitomis indoeuropietiškomis sistemomis, tačiau, ko gero, ir su Senosios Europos matricentrine religija. Keltuose šie senieji elementai susitelkė aplink karingų, nagingų, organizuojančių dievų įvaizdžius. Tai keltų religijos specifika. Tačiau neužmirškime, kad tai tik ledkalnio viršūnė: druidų žinijos reikėdavo mokytis daugiau kaip dvidešimt metų, o mus pasiekė tik apgailėtinos nuotrupos.

 

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

 

Viena tokių nuotrupų - druidų mokymas apie reinkarnaciją. Stebėdamiesi, kad keltuose esti toks įmantrus filosofinis mokymas, Antikos autoriai jo atsiradimą aiškindavo pitagoriečių įtaka. Matyt, ir keltų, ir indų, ir graikų protėviams žinomi bendri indoeuropietiški motyvai, nepriklausomai nuo tarpusavio įtakų, išsirutuliojo į mokymą apie reinkarnaciją. Vis dėlto keltuose sielų kelionės mokslas buvo ne itin paplitęs, mažiau negu paprastai manoma. Sielų persikūnijimas visų pirma buvo dievų ir didvyrių prerogatyva. Reinkarnacijos dėka jie galėtų praleisti laiką iki naujai pasirodydami žemėje. Po pirmojo Airijos užkariavimo Tuanas Mac Cairillas 300 metų gyveno šerno pavidalu, po to - sakalo, vėliau - kaip lašiša. Sužvejotą lašišą suvalgiusi Airijos karalienė pastoja ir pagimdo sūnų, Tuaną. Jis iš anksto žino, kas atsitiks Airijoje iki šv. Patriko laikų.

Vis dėlto dažniau būdavo tikima laimingu pomirtiniu gyvenimu Laimingųjų, arba Moterų Salose, kurios buvo kažkur Vakaruose, Atlanto vandenyne, ir kurias iš gyvųjų pasiekė tik Branas. Šiame mirusiųjų krašte šviesu ir šilta, viskas žydi, groja nuostabi muzika, nuolat puotaujama, žaidžiama, mylimasi.

Iškraipyta, tačiau labai įdomi keltiška pomirtinio pasaulio samprata užrašyta Prokopijo Cezarėjiečio „Užrašuose apie gotų karą" (De bello Gothico IV, 20, 42 ir t.). Čia pomirtinis pasaulis - bent gyvųjų akimis - atrodo niūrus, tačiau išlikęs pats kelionės vandeniu motyvas.

Pasak Prokopijo, Brittia salose (matyt, Britanijoje) žmonės kadaise pastatė mūrą, dalijantį salą į dvi dalis. Vienoje pusėje viskas taip, kaip visur kitur - metų laikai keičia vienas kitą, žydi sodai, subręsta derlius, nestinga vandens. Tačiau Vakarų pusėje viskas atvirkščiai - taip, kad čia žmogus negalėtų išbūti nė pusvalandžio. Tik gyvatės, žalčiai ir įvairiausios pabaisos čia jaučiasi kaip namie. Keisčiausia yra čiabuvių pasakojimas, kad žmogus, kuris nueina kiton mūro pusėn, akimirksniu numiršta - jis negali pakelti maru dvelkiančio tų vietų oro, lygiai taip pat dvesia anoje pusėje atsidūrę gyvūnai. Tačiau mirusiųjų vėlės ten patenka. Tai vyksta šitaip.

Palei Okeano pakrantę priešais Brittia labai daug kaimų. Juose gyvena žmonės, besiverčiantys iš dalies žvejyba, iš dalies žemdirbyste, iš dalies - prekyba su priešais esančia sala. Jie yra frankų valdiniai, bet niekada nėra mokėję mokesčių. Ši našta nuo jų buvo nuimta senovėje dėl jų tarnybos: mat šių apylinkių žmonės pasakoja, kad jiems priklauso vėlių pervežimo prievolė.

Tie, kuriems ateinančią naktį ateis eilė atlikti šią tarnybą, sutemus eina į savo namus ir, ramiai atsigulę, laukia keleivių. Vidurnaktį pasigirsta beldimas į duris, ir jie išgirsta neregimo asmens balsą, kviečiantį juos į darbą. Jie skubiai pakyla ir eina į pakrantę; nors ir nesupranta, kodėl paklūsta, tačiau šiam kvietimui negali atsispirti.

Pakrantėje jie išvysta kelionei paruoštas, tačiau visiškai tuščias laives, bet ne jų pačių, o svetimas. Įlipę jie pastebi, kad laivė taip perkrauta, jog nugrimzdusi vandenin iki irklų įmaučių ir iki pat borto krašto - taip, kad atsargos nelieka nė sulig pirštu. Tačiau jie nemato nė vieno žmogaus. Valandą yręsi, jie pasiekia Britiją. O kai jie iriasi savo laivėmis, tokiai kelionei jiems prireikia vienos dienos ir vienos nakties. Salos pakrantėje laivės ištuštėja ir iškyla iš vandens. Nors nematyti nė vieno žmogaus, laivininkas girdi, kad iš salos sklinda balsas, sveikinantis nematomus keleivius. Balsas juos šaukia vardais ir titulais, kuriais jie vadinti būdami gyvi; šaukiant paminimas ir velionių tėvo vardas, o moterų - vyro vardas. Patys irkluotojai skubinasi namo.

Sis pasakojimas atsirado, matyt, supainiojus geografinę Britaniją su mitinėmis arba realiomis salomis į Vakarus nuo jos, tačiau šiaip Prokopijo liudijimas neabejotinai atitinka keltišką tradiciją.     

Be Laimingųjų Salų Vakaruose, keltai žinojo ir pomirtinį pasaulį piliakalniuose ar kalvose - siduose (sidh). Jis panašus į minėtąjį, nors kartais išnyra ir niūresnių vaizdų, kurie atsirado, matyt, sumišus antgamtinių požemio būtybių, fomoroigų, demonų ir „paprasto" pomirtinio pasaulio vaizdiniams.

Tad keltų pomirtinis pasaulis buvo ne transcendentinėje erdvėje, ne danguje, o tiksliai geografiškai lokalizuotas. Kita vertus, gyvieji į jį negalėjo patekti, nebent ypatingais atvejais; jis buvo patikimai izoliuotas. Legendos apie Vakaruose esančias salas įkvėpdavo ir legendines, ir realias ekspedicijas - ankstyvaisiais Viduramžiais airių vienuolis Brandanas plaukė į Vakarus jų ieškoti ir išties kažką priplaukė, bet tai nebuvo nei Moterų, nei Laimingųjų Salos.

--------------------------------

Šaltiniai. Krause W. Die Kelten. - Tūbingen, 1929; tai simptomiškas šaltinių rinkinys, apimantis 43 psl. Iš jų tik kelis puslapius užima rašytiniai istoriniai šaltiniai, t. y. Antikos autorių užuominos. Visą kitą knygelės dalį sudaro ištraukos iš mitologinių airių sakmių. Tačiau tokios medžiagos pernelyg daug, kad būtų galima pateikti „mitologiškai svarbiausias". Akivaizdu ir tai, kad „keltų mitologijos šaltinių" vienon knygon sudėti neįmanoma. Galima pasiūlyti daugiatomį airių folkloro sąvadą: Anecdota from Irish Manuscripts I Ed. by Bergin, Best, Meyer, O'Keefe. Bd. I-V. - Halle, 1907-1913. Beje, svarbiausi airių folkloro tekstai Europoje leisti ir leidžiami beveik visomis kalbomis, mūsų bibliotekose jų galima ieškoti ir istorijai, ir literatūrai skirtuose kataloguose.

Literatūra. Mac Culloch J. A. The Religion of the Ancient Celts. -Hdinburgh, 1911; Thurnegsen R. Die irische Helden-und Königssage. -Halle, 1921; Sjoestedt M. L. Dieux et Heros des Celles. - Paris, 1940; Gods and Heroes of the Celts. - London, 1949; Duval P. M. Les dieux de la Gaule. - Paris, 1957; Hartmann H. Der Totenkult in Irland. -I leidelberg, 1952; Vries J. de. Keltische Religion. - Stuttgart, 1961; Langosch K. (Hrsg.) König Artus und seine Tafelrunde. - Stuttgart, 1980; Rosen-Przeworska J. Religie Celtöw. - Warszawa, 1972; Gassowski J. Mitologia Celtöw. - Warszawa, 1979.

Populiariausi