Gintaras Beresnevičius

 

(Slavai - 14 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos "Religijos istorijos metmenys")

 

SLAVAI

 

Trumpa istorinė apžvalga

 

Slavų kilmė iki šiol nepakankamai aiški. Nesutariama, kur būtų galėjusi būti jų protėvynė - ar Azijos platybėse, ar Pietų Rusijos stepėse, o gal dabartinės Lenkijos teritorijoje. Seniausia slavų kilmės versija - pirmojo Rusios metraštininko Nestoro teiginys, kad slavai atsirado tarp Dunojaus ir Tisos. Šiuo metu manoma, kad slavų etnogenezė aiškintina ilgą laiką vykusiu indoeuropiečių genčių skaidymosi procesu. Kadaise germanų-baltų-slavų protėviai sudarė daugmaž artimą kultūrinį sluoksnį, kuris vėliau, III—II tūkstm. pr. Kr. sandūroje skilo į germanų ir baltų-slavų arealus. Maždaug I tūkstm. pr. Kr. pradžioje baltų-slavų arealas skilo į baltų ir slavų protautės; slavų protėviai gyveno tarp Oderio ir Dniepro, įpiečiau baltų. Tokie aiškinimai šiuo metu pripažįstami lenkų ir rusų moksle, tačiau šis ankstyvas slavų fiksavimas ne visai sutampa su archeologiniais ir istoriniais šaltiniais: ten, kur mėginama lokalizuoti praslaviškąjį centrą, būta ilyrų, keltų, germanų kultūrų bei genčių; specifiškų slaviškų realijų čia nėra dar ilgus šimtmečius. Apskritai hipotezės apie slavų kilmę vis dar nelabai tvirtos; be to, slavų mokslininkų teorijos neretai prasilenkia su kitataučių hipotezėmis.

Tradiciškai laikoma, kad VI a. autoriaus Jordano minimi venedai, gausi tauta, besidalijanti į sklavenus ir antus, yra slavų protėviai; pasak Jordano, jie gyveno kairiajame Karpatų šlaite, pradedant nuo Vyslos ištakų. Maždaug tuo pat metu slavai skverbiasi į šiaurę, užimdami baltų žemes, ir į pietus, link Dunojaus ir Juodosios jūros, kur susiduria su Bizantijos įtaka. Pirmoji žinoma slavų valstybinė organizacija - Samo (mir. apie 658 m.) įkurta genčių federacija Vidurio Europoje (Moravija, Čekija, Karintija, pietinis Elbės baseinas, gal ir Silezija), žlugusi sulig valdovo mirtimi. Maždaug šiose vietose apie IX a. susikuria Moravijos valstybė, kurioje vyksta visiems vėlesniems slavams svarbūs procesai; 873 m. Moravijoje įkuriama bažnytinė metropolija, kurios pirmuoju vyskupu tampa Metodijus. IX-X a. kuriasi Lenkijos valstybė; IX a. Riurikas (mir. 879 m.) variagų, t. y. skandinavų vikingų kariaunos vadas, pradeda Rusią valdysiančią dinastiją; 882 m. jo įpėdinis Olegas įsiviešpatauja Kijeve. Pats Rusios vardas greičiausiai skandinaviškos kilmės (vienos variagų genties vardas - Rossemen, Rosskarl - „jūrininkai", suomiai švedus ir dabar vadina Ruotsi). Sovietiniais laikais vardas kildintas iš Rosj upelio, manant, kad Rusios valstybė užsimezgė apie tą upeliuką (šios hipotezės kalkė sovietiniais laikais panaudota aiškinant ir Lietuvos vardą). Rusia pakrikštijama 988 m.

 

Šaltiniai

 

Slavų religijų šaltiniai negausūs; juo anksčiau viena ar kita slavų grupė buvo pakrikštyta, juo mažiau žinių išliko apie senąją jos mitologiją. Bene geriausiai pažįstama rytų slavų religija; apie jos dievus užsimena jau Nestoras; patikimi XI-XII a. šaltiniai, kalbantys apie Palabio slavus - vyskupo Thietmaro Merseburgiečio kronika; slavus mini Adomas Bremenietis, Helmoldas, Saksas Gramatikas.

Negausius istorinius šaltinius papildo archeologiniai: Lenkijoje kasinėti senieji kulto centrai Silezijoje (tiesa, jie priklausė keltams, tačiau jų įtaka sklido ir į šiaurės rytus), Lysa Gora, Rusijoje - Perynės šventykla palei Novgorodą (nors ji ir iš baltų-slavų paribio), Vladimiro įkurta šventykla Kijeve. Įstabus senosios slavų religijos paminklas - Zbručo stabas iš šiaurvakarinio slavų arealo. Kadangi šaltinių nedaug, reikšmingi ir kalbiniai bei lyginamosios religijotyros duomenys.

Vis dėlto slavų religijos rekonstrukcija labai problemiška; nei bendro slavams mitologinio lygmens, nei pilnesnio atskirų slavų grupių religijų vaizdo atkurti nepavyksta.

 

Dievai ir didvyriai

 

VI a. Prokopijas Cezarietis teigė, jog slavai garbinę žaibų kūrėją, kurį laikė viso pasaulio valdovu, ir jam aukoję jaučius bei kitokius aukojimo gyvulius. Tai, matyt, Perunas, slavų griausmavaldis, kurį gerai žinome iš rytinio slavų arealo. Peru-nu prisiekdavo Rusios kunigaikščiai, matyt, jis buvo ir kunigaikščio kariaunos (družinos) dievas, o laikui bėgant gravitavo į valstybinį visos Rusios dievą. 980 m. Vladimiras Kijeve įrengė svarbiausią šventvietę; iš ten stovinčių dievų svarbiausias buvo Perunas: jis minimas pirmas, o ir archeologiniai duomenys rodytų, kad Peruno stabas stovėjo centre, šiek tiek atokiau nuo linijų, ties kuriomis buvo išstatyti kitų dievų stabai, t. y. šitaip pabrėžtas jo išskirtinumas. Pasak Nestoro, Vladimiras, įsiviešpatavęs Kijeve, pastatė stabus ant kalvos priešais dvarą: Peruną medinį, o galva jo sidabrinė, o ūsai auksiniai, ir Chorsą, ir Daždbogą, ir Stribogą, ir Semarglą, ir Mokošę. Ir aukojo jiems, vadindami juos dievais, ir atvesdavo savo sūnus ir dukteris.

Peruno iškilimas Kijevo Rusioje gali būti aiškinamas ir politinėmis aplinkybėmis, ir galbūt bendro baltų-slavų substrato įtaka: Perunas ryškiausiai pasirodo rytų slavuose, o vakariniai slavai jo arba nežinojo, arba jį epizodiškai pamini vėlyvieji šaltiniai. Šiaip ar taip, tokios jėgos kaip Rusioje Perunas kitur slavuose neįgijo.

Ir slavuose, ir baltuose esama opoziciškos Peruno-Veleso (Voloso) ir Perkūno-Velnio poros. Velesas buvo galvijų, turto, pirklių dievas; Kijevo kunigaikščiai kartais juo prisiekdavo, minėdami jį po Peruno. Velesas, kaip ir Velnias, susijęs su žemomis, pelkėtomis vietomis, su vandeniu - Veleso stabas Kijeve stovėjo žemutinėje miesto dalyje, Podolėje, palei Dneprą, Peruno - ant kalvos. Velesą Rusioje po krikšto pakeitė šv. Vlasijus - turbūt tiesiog dėl vardų sąskambio. Ir Velesas, toks svarbūs Rusios mitologijoje, kitiems slavams nebūdingas.

Ieškant visiems slavams bendrų dievų, pirmiausia paminėtinas Saulės dievas. XI a. Palabyje minimas Svarožyc; rusiškoje „Sakmėje apie Igorio žygį" minimas Svarogas, bizantiški šaltiniai Svarogą tapatino su Hefaistu. Saulės dievas Daždbogas buvo jo sūnus. Galbūt Svarogas būtų ugnies dievas, o Daždbogas ir Svarožyc - sauliniai dievai. Tačiau Vladimiro panteone Svarogas nepasirodo, vietoj jo matome Dadžbogą, tačiau jis panteone jau tik trečias.

Apskritai Vladimiro panteonas gana neaiškus. Ypač paslaptingas antruoju minimas Chorsas - kaip ir Semarglas, jis kildinamas iš iraniečių religijų Saulės dievo; ne visai suprantama, kaip jis pateko į antrąją Vladimiro panteono vietą. Kita vertus, gana įdomus yra Chorso siejimas su prūsų dievu Curcho, Curche. Stribogas (plg. sen. rusų stryj - „tėvo brolis") gali reikšti aukščiausią dangaus dievybę, Stribog reikštų „tėvą-dievą", plg. deus pater, Jupiterį. Tad Chorsas, Dadžbogas, Stribogas būtų dangaus dievai, o Semarglas ir Mokošė atitiktų vaisingumo sferą.

Atskirai reikėtų paminėti vėlyvą ir savitą slavų mitologijos atmainą - Palabio slavų dievus. X-XII a. vokiečių šaltiniai pateikia žinių apie ištisą politeistinę sistemą. Šaltiniai mini Triglavą, trigalvį dievą, Pripegalą - atrodo, falinį vaisingumo dievą, Sventovitą, raitą keturgalvį dievą, bendrą visiems Palabio slavams, kurio stabas stovėjo Arkonoje esančioje šventykloje (Rugijos, arba dabartinė Riugeno sala).

Paskiros gentys turėjo svarbiausius savo dievus. Helmoldas teigia, kad obodritai, be šventųjų giraičių ir demonų, gausiai gyvenančių laukuose ir sodybose, labiausiai garbinę Provę (Prove), polabiečiai garbinę deivę Sivą, kita obodritų šaka - Radigastą. Šie dievai turėjo savo žynius, jiems būdavo aukojama. Lužitėnų serbuose žinotas Černobog - matyt, buvo ir jo antagonistas Belobog, - vėl matyti, galimas daiktas, iranietiškos įtakos, dualistinė mitologijos struktūra.

Su Prokopijo teiginiu tarsi sutiktų Helmoldo pranešimas apie obodritų tikėjimą; apie 1156 m. jis teigia, esą obodritai neabejoja, kad tarp įvairių dievybių, gyvenančių laukuose ir giriose, yra „vienas dievas danguje, įsakinėjantis kitiems [dievams]", bet jis pats tvarko tik dangaus reikalus, o kiti dievai klusniai atlieka jiems pavestas pareigas, kyla iš jo kraujo, ir kiekvienas dievų tuo svarbesnis, juo artesnis šiam dievų dievui. Nelabai aišku, su kuriuo iš mums žinomų dievų šį dangaus dievą reikėtų gretinti, gal tai būtų Svarogas, nes būtent jame ženkliausios „tėviškos" funkcijos. Šiuo atveju matome, kad istorinė slavų religijos (kaip ir daugelio kitų senųjų religijų) raida pamažu išryškina aukščiausiojo Dievo idėją - tačiau jis taip ir lieka deus otiosus, dangaus, o ne pasaulio reikalų tvarkytojas.

Vakarų slavų mitologija žinoma prasčiausiai. Šaltiniuose, kalbančiuose apie čekų krikštą, minimi stabai, demonai, gyvūnų garbinimas, tačiau tai veikiau standartinės ideologizuotos formulės, kuriomis visiškai nesiekiama nupasakoti senuosius dievus. Tiesa, vėlyvieji, XV a. šaltiniai mini Peruną ar Paromą ir Velesą.

XV a. pradžios lenkų šaltiniuose peikiamos dainos, kuriomis šaukiamasi stabų „lado, yleli, yassa, tya" - lenkų mokslininkai juos transkribuoja kaip Lado, Heli, Jaša, Tija, tačiau tenka pripažinti, kad bent dalis šių vardų - tai paprasčiausi dainų priedainiai, o jei ir kitaip būtų, tie vardai visai neiššifruojami mitologijos požiūriu. Janas Dlugošas lenkų mitologiniams vardams mėgino rasti antikinius atitikmenis, ir, atrodo, pasirėmė būtent šių „pagoniškų" dainų priedainiais. Dlugošas sumini Ješą (Yesza) - Jupiterį, Ladą (Lyadd) - Marsą, Dzydzileyą - Venerą, Nya - Plutoną. Į savo „lenkišką panteoną" Dlugošas įrašė ir Dzevaną - Dianą bei Marzyaną - Cererą. Tačiau šis Dlugošo sąrašas labai laisvas, kai kurie vardai gali turėti atitikmenų slavų folklore, pvz., Marzana ar Dzewana gali būti kokios nors „rugių boboms" ar pan. artimos esybės, tačiau apskritai šis šaltinis nepatikimas ir negali padėti rekonstruoti lenkų dievų.

Taigi matome, kad slavų mitologijos šaltiniai menki ir platesnio panteonų vaizdo neperteikia. Nieko aiškesnio negalime pasakyti apie slaviškus mitus, kosmogoniją, antropogoniją ir pan. - tiesiog nėra patikimos medžiagos.

 

Kultas

 

Atrodo, kad slavai seniausiuoju laikotarpiu šventyklų neturėjo, buvo šventosios giraitės ar aukštumos bei stabai, statyti po atviru dangumi - kaip, pavyzdžiui, Vladimiro reformos atveju. Kas kita Palabio slavai, kurių šventviečių ir šventyklų aprašymų turime išties daug.

XI a. pradžioje Thietmaras praneša, kad kiekviena gentis turi savo šventovę, kurioje garbinamas stabas. Taigi Palabio slavų dievai globoja ne atitinkamas funkcijas, o teritorijas, nors įtikėtina ir jų hierarchija bei didesnis „visuotinumas". Thietmaras dar aprašo lucicų, priklausančių redarų genčiai, šventovę, kuri stovėjo Radogaste (iki šiol neidentifikuota vietovė). Joje garbintas svarbiausias dievas Svarožycas, aukštesnis už visus giminių dievus, tačiau ant vidinių šventyklos sienų būta ir kitų dievų bei deivių atvaizdų - jie mūvėjo siaubą keliančius šalmus ir vilkėjo šarvus. Šventyklą prižiūrėjo žyniai; jie būdavo skiriami ir dar nesudarė uždaro luomo. Žyniai aukodavo dievams, burdavo. Dievams aukoti ir žmonės, ir galvijai. Apie tą pačią šventovę po pusės šimtmečio rašė Adomas Bremenietis, tik svarbiausiuoju „demonu" jis vadina Redigastą. Jo paauksuotas stabas ilsisi purpuriniame guolyje. Atrodo, ši šventykla buvo redarų genčių svarbiausioji šventovė, kurioje garbintas visų redarų globėjas.

Helmoldas, XII a. viduryje lankęsis Palabio slavų žemėse, kalba apie obodritų ir ranų genčių kultus. Pasak jo, slavai skirtingais būdais garbina dievus. Vieniems dievams jie stato stabus šventyklose, kitus garbina miškuose ir giraitėse, tačiau pastarųjų nevaizduoja. Tokioje giraitėje esančią Provės kulto vietą Helmoldas aprašė nuodugniau. Ją supo šventieji ąžuolai, pašvęsti Provei, ir aptvaras, turėjęs dvejus vartus. Ši vieta buvo visos žemės šventvietė ir turėjo nuosavą šventiką; čia aukota. Kiekvieną pirmadienį palei tą šventvietę rinkdavosi žmonės drauge su kunigaikščiu ir žyniu - čia vykdavo teismai. Į šventvietės vidų galėjo įeiti tik žynys, aukotojai ir prieglobsčio iešką asmenys.

Ranų svarbiausiasis dievas buvo Sventovitas, kurio stabas stovėjo Rugijos saloje. Šį dievą garbino ir kitos slavų gentys, o kadangi svarbiausias Sventovito kulto centras buvo ranų teritorijoje, kitos gentys mokėdavo ranams duoklę. Iš Rugijon atvykusių pirklių irgi būdavo reikalaujama mokėti šventyklai. Įdomu, kad danų karalius Svenas (1146-1157), nors ir buvo krikščionis, siųsdavo dovanas į Sventovito šventyklą. 1168 m. kitas danų karalius, Valdemaras, užėmęs Rugiją, liepė stabą už virvės pravilkti tarp savo kariuomenės eilių, sukapoti į gabalus ir įmesti į ugnį.

Danų kronikininkas Saksas Gramatikas, rašęs XII-XIII a. sandūroje, aprašo kitą Riugene buvusią šventvietę, kuri stovėjo palei dabartinį Garzo miestą (Carentia, Karennz). Čia stovėjo trijų dievų stabai - Rugieuithus, Poreuithus, Porenutius. Kitas skandinaviškas šaltinis, Knytlingasaga, XIII a. antroje pusėje šiuos dievus vadina kiek kitaip: Rinvit, Turupit, Puruvit. Šių dievų reikšmės neaiškios, bet šie trinariai panteonai primena Rikojoto šventyklą Prūsijoje ir skandinavų šventyklą palei Senąją Upsalą. Įdomi Sakso Gramatiko informacija apie stabų išvaizdą. Rugievitas turėjo 7 veidus, Porevitas - 5 galvas, Porenutijus - 5 veidus, kurių vienas buvo ant krūtinės. Prisiminus keturgalvį Sventovitą, matyti, kad Rugijoje klestėjo „daugiagalviai" dievai - šio reiškinio priežastys neaiškios, todėl kartais manoma, jog stabų išvaizda yra Sakso Gramatiko pramanas. Kita vertus, Zbručo stabas irgi keturlypis, o tai netiesiogiai patvirtintų, kad tokie dievai iš tikrųjų galėjo egzistuoti.

Šaltiniuose minima, jog svarbiausiose šventyklose buvo ir sakraliniai lobynai, maisto atsargos. Pasak Sakso Gramatiko, Sventovito šventykla turėjo net trijų šimtų karių būrį - matyt, bendrą genčių kariauną, išlaikomą iš šventyklos pajamų. Tad kultinė organizacija tais laikais tarsi atstojo menkai išplėtotą politinę sąrangą, o šventyklos Palabio slavuose atlikdavo vienijančią, centralizuojančią funkciją. Be to, genties dievas rūpinosi visais genties reikalais, greta jo nebuvo sritinių, pavyzdžiui, tik vaisingumą ar karybą globojančių dievų. Tačiau kelias gentis su jų dievais vienydavo koks nors gentims bendras ar tarpgentinis dievas, toks kaip Sventovitas, taigi toks dievas iškildavo virš kitų, tapdamas ir svarbiausiuoju „kosminiu" dievu.

Žyniai slavuose gerai paliudyti, tik jie ne visur įgydavo didesnę reikšmę. Ko gero, kai kuriose Palabio slavų žemėse būta net teokratinio valdymo; kitur žyniai tik skiriami ir net nesudaro uždaro luomo. Neabejotina, kad Rusioje būta stipraus žynių luomo. Žodis volchv (žynys) pasirodo, metraščiams kalbant apie XI a. pradžios įvykius. Kaip matyti iš šaltinių, žyniai, arba volchvai, turėjo didelę įtaką ir po Rusios krikšto, nesyk sukeldavo milžiniškus maištus prieš krikščionybę, vyskupus ir vietinius kunigaikštukus. Antai 1024 m. Suzdalėje žyniai sukėlė didelį maištą, išplitusį visame Aukštutiniame Pavolgyje. Vietinis bojarinas Ivanas Vyšatičius jų nesugebėjo areštuoti, žynius palaikiusi liaudis juos saugojo, o šie sakėsi, kad juos teisti galįs tik didysis Kijevo kunigaikštis. XI a. žyniai Novgorode sukėlė du maištus, liaudis juos palaikė, ir žyniai vadovaudavo kariniams veiksmams. Vienas toks konfliktas vaizduojamas miniatiūroje Radvilų metraštyje; įdomu, kad žynys joje, kitaip negu visi kiti asmenys, be barzdos; jis apsisiautęs ilgu, žemę siekiančiu plačiu siuvinėtu apsiaustu. Dar 1227 m. Novgorode buvo sudeginti keturi žyniai - tai rodo, kad jie ne tik gyvavo praėjus dviem šimtams metų po krikšto, bet ir turėjo nemenką įtaką, kuri vertė baimintis. Rusijos provincijose volchvai minimi iki XVII a., tačiau tuo metu jie jau buvo virtę tiesiog kaimo burtininkais.

Slavų religijoje praktikuotos žmonių aukos. 1071 m. du žyniai Aukštutiniame Pavolgyje „žudė daug moterų" - tiesa, tai greičiau raganų persekiojimas. Gal kariniams papročiams priskirtinas belaisvių aukojimas. 983 m. Rusios kunigaikščiui Vladimirui grįžus iš pergalingo žygio prieš jotvingius, burtais renkama žmogaus auka iš paauglių ir merginų; papjaunamas tas, kuriam krenta burtas. Pasak X a. Bizantijos rašytojo Leono Diakono, Sviatoslavo kariai aukodavo belaisvius ir vaikus. Apie žmonių aukas pas dievų stabus, t. y. specifines, religines žmonių aukas, užsimena Nestoras, o XI a. rusų metropolitas Ilarijonas džiaugiasi, kad jo laikais „jau nepjauna vieni kitų demonams". Palabio slavai, atrodo, dažniausiai dievams stengdavosi aukoti krikščionis. Apie tokį ranų genties paprotį kalba Helmoldas, pridurdamas, kad šitokios aukos dedamos kartkartėm (nonnunquam), norint suteikti dievams ypatingą malonumą, ir čia pat papasakoja atsitikimą, kaip pirklius lydėjusiam krikščionių kunigui vargais negalais pavyko pasprukti nuo tokios lemties. Aukos objektas buvo žmogaus galva, tai mini Brunonas Kverfurtietis 1008 m. laiške imperatoriui Henrikui II, o pasak Adomo Bremeniečio, obodritai 1066 m. Radegastui paaukojo ant ieties pamautą vyskupo Jono galvą. Tokių žinių yra ir daugiau. Vis dėlto reikėtų pripažinti, kad žmonių aukos nebuvo nuolatinės, jos dėtos retkarčiais, kokiais nors ypatingais atvejais.

 

Žmogus dievų akivaizdoje

 

Mes žinome pernelyg mažai, kad galėtume patikimiau nušviesti šią temą; galime tik pasamprotauti. Neatrodo, kad slavų religijos būtų turėjusios „moralinį" pobūdį, neatrodo, kad dievai būtų specialiai prižiūrėję dorovės normas. Dievai buvo aukštosios esybės, kurių palankumo buvo galima tikėtis atliekant atitinkamas kulto apeigas.

Slavuose išsirutuliojo gana skirtingos religinės tradicijos, kuriose didelė reikšmė tekdavo vietiniams dievams, jie užgožė kadaise egzistavusius bendruosius slavų dievus. Ypač tai akivaizdu Palabio slavuose: čia dievai neturėjo mums įprastų „funkcijų" ir globojo visus atitinkamos genties reikalus, nors virš jų buvo ir hierarchiškai aukštesnis „genčių dievų dievas", gal įgyjantis ir tam tikras kosmines funkcijas. Rusioje Vladimiro reforma irgi pasižymi „valstybiniu" dievų pobūdžiu - į panteoną įvedami dievai, visai nekreipiant dėmesio į tai, kad jų funkcijos sutampa. Tokiu vietinių dievų iškilimu galima paaiškinti ir iraniškos kilmės dievų įvedimą į panteoną. Atrodo, jie atitinka to meto Kijeve įtaką turėjusių chazarų išpažintus dievus.

Vietinių dievų iškilimu paaiškintina ir tai, kad mums beveik nežinoma slavų mitologija plačiąja šio žodžio prasme: juk savo mitus turi didieji, kosminiai dievai, o lokalinės dievybės, kilusios iš genius loci ar kokio nors „vietos demono", mitikos neturi, arba ji labai silpna. Tuo metu slavuose lokalinės dievybės užgožė kosminius dievus; išimtis būtų tik Perunas Kijevo Rusioje, bet jo klausimas, kaip minėjome, labai painus.

 

Pomirtinio gyvenimo vaizdinys

 

Šaltiniuose apie jį bemaž neužsimenama. Thietmaro teigimu, Lenkijoje iki krikšto kiekvieno mirusio vyro kūnas būdavo deginamas; paskui jį sekdavo žmona, kuriai būdavo nukertama galva. Neaišku, ar slavams priskirtinas arabų keliautojo Ibn Fadlano pranešimas apie turtingo rusų pirklio laidojimą palei Volgą: laidojimo apeigų metu nužudoma belaisvė, kuri prieš žūdama pamato mirusįjį puikiame žaliuojančiame sode, o vienas iš ritualo dalyvių pasako, kad mirusysis aname rojuje atsidurs sudeginus kūną. Nors tas laidojamas „rusas" galėjo būti vikingas, žalio rojaus vaizdiniai žinomi rusų folklore -tai irijus: čia žaliuojančiame sode čiulba paukšteliai, čia ateina mirusiųjų vėlės. Bet toks likimas laukė tik tinkamai palaidoto žmogaus; mirusiųjų vėlių baimintasi, laidotuvių metu įvairiais maginiais veiksmais joms būdavo stengiamasi sutrukdyti grįžti pas gyvuosius. Žinomas ir mirusiųjų vėlių maitinimas Didįjį Ketvirtadienį, dar XVI a. viduryje tą dieną rinktasi kapinėse, ten raudota, verkta, o po to, užgrojus skomorochams, šokinėta, plota delnais ir šokta - akivaizdu, kad tai senųjų papročių reliktas.

---------------------------

Brückner A. Mitologia Slowian. - Krakow, 1917; tas pats: Mitologia polska. - Warszawa, 1925; Lowmianski H. Religio Slowian i jej upadek. - Warszawa, 1986. Apie Vakarų slavų religijas žr. Gierlach B. Sanktuaria slowiariskie. - Warszawa, 1980; Szafraiiski W. Pradzieje reli-gii w Polsce. - Warszawa, 1979. Apie rytų slavų religiją žr. Рыбаков Б. А. Язычество древней Руси. - Москва, 1987; tas pats: Язычество древних славян. - Москва, 1981.

Pastaba. Slavų religijos aptariamos ir neslavų mokslininkų veikaluose bei religijų istorijų skyriuose, tačiau paprastai tai labai paviršutiniški tekstai, todėl jie čia nenurodomi.

Pastaruoju dešimtmečiu Rusijoje pasirodo labai laisvai slavų senovę bei mitologiją traktuojančių veikalų, kurių reikėtų vengti. Jų požymis - slavams bendros mitologijos „atradinėjimas" ir slavų ištakų paieškos III—II tūkstm. pr. Kr. Šitokiame laisvo šnekėjimo paribyje atsiduria net toks korifėjus kaip B. Rybakovas.

Čia nenurodomi gausūs V. Toporovo ir V. Ivanovo straipsniai įvairiuose tęstiniuose leidiniuose, nes juos galima rasti bibliotekose pagal autorių pavardes (Иванов Вячеслав Всеволодович, Топоров Владимир Николаевич).

Populiariausi