Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

 Baltiškoji mantika: tarp germanų ir Alanų (5 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos "Lietuvių religija ir mitologija")

 

  1. 3. BALTIŠKOJI MANTIKA: TARP GERMANŲ IR ALANŲ

 

 

BURTŲ METIMO BŪDAI  IR  AUSPICIJOS

 

Būrimo būdai pasaulio maginėse praktikose ir religijose ganėtinai įvairuoja, bet yra tam tikrų būrimo sistemų, kuriomis vadovaujasi vienas ar kitas etnosas, religija, kultūrinis arealas. Nereikia manyti, kad iš praktikuojamų burtų galima, tarkime, atsekti etnosą ar jo raidą, bet burtų būdų sutapimai nėra bereikšmiai platesnių tyrinėjimų požiūriu, pvz., tiriant istorines, kultūrines, ypač religines sąsajas. Šiuo atveju - Šiaurės ir Šiaurės vidurio Europos, įtraukiant iranėnišką medžiagą, būtent - alanų, gyvenusių Uždonėje, Šiaurės Kaukazo prieškalnėse, bet apie III-IV a. ėmusių kraustytis Dunojaus ir drauge Romos imperijos link; alanų genčių kontaktai su baltais, bent jau pietų ir vakarų, neabejotini.

 

Germanai

 

Omenyje pirmiausia turėsime būrimus iš metamų burtų kubelių, lentelių, tačiau ten, kur jie papildomi kitais būrimais, nuostatomis, plačiau aptarsime ir juos.

Publijus Kornelijus Tacitas „Germanijoje" gana nuodugniai aprašo germanų būrimus: „Niekas neskiria tiek dėmesio būrimui iš paukščių ir burtų lazdelėms, kaip jie. Pranašavimas burtų lazdele paprastas. Vaisingo medžio šakelę, virgam frugiferae arbori, supjausto gabaliukais, kuriuos, sužymėję kažkokiais ženklais, paberia kaip pakliūna ant baltos drobulės. Po to, jei buriama visuomeniniu reikalu, - bendruomenės žynys, o jei privačiu - pats šeimos tėvas, pasimeldęs dievams ir žiūrėdamas į dangų, ima vieną po kito tris gabaliukus ir iš tų įspaustų ženklų aiškina lemtį. Jeigu burtas uždraudė pranašauti, tai tą pačią dieną antrą kartą kreiptis tuo pačiu klausimu negalima, o jei jis palankus, tai reikia jį dar patvirtinti būrimu iš paukščio skridimo. Toks būrimas, stebint paukščių balsus ir jų skridimą, žinomas pas mus" (Germaniu, X, vertė J. Mažiulienė28). Originale būrimas iš paukščių vadinamas auspicia, burtai - sortium; abu šiuos būrimus apibūdindamas skirsnio pradžioje Tacitas rašo: auspicia sortesque. Tai reiškia tiesiog burtų metimą, pasitikslinant burtų kritimo rezultatus pagal paukščius.

----------------------------

28 Tacitas P. K. Rinktiniai raštai. V., 1972, p. 10.

-----------------------------

 

Baltai

 

Adomas Bremenietis 1075 m. kalbėdamas apie kuršius mini, jog tarp jų yra gausybė augūrų ir nekromantų: divinis auguribus etąue nigromanticis omnes domus plenae sunt...Atotoorbeibiresponsapetuntur, maxime ab Hispanis et Graecis (LPG12). Taigi, mūsų požiūriu, įsidėmėtini augūrai, kaip rodo jau pats jų įvardijimas, būrę iš paukščių. Augūrus, atlikdavusius absoliučiai klasikines auspicijas dar XVII a. antroje pusėje Mažojoje Lietuvoje, mini Motiejus Pretorijus; tai apeigos, visiškai atitinkančios Romos žynių būrimo būdus ir, matyt, Tacito minimas germanų auspicijas, nes Tacitas germanų būrimą iš paukščių skridimo taip apibūdina: „Toks būrimas, stebint paukščių balsus ir jų skridimą, žinomas ir pas mus". Mes chronologiškai užbėgame už akių senesniems būrimams iš paukščių nusakyti, - vardan vėlyvo liudijimo nuodugnumo; tačiau senesnieji būrimai dėl daugelio priežasčių fragmentiški; turint omenyje, kad XVII a. antroje pusėje lietuvių žynys buria tokiais pačiais būdais kaip romėnų augūras (ar jo pirmtakas, kurio archajiškesnė vardo forma auspex) prieš du tūkstantmečius, galima manyti, kad ir kuršių, ir lietuvių žyniai tuos auspicijų būdus išlaikė ir praktikavo, pvz., XI-XIV a.

  1. Pretorijus mini, kad šitokie žyniai vadinami lekutoniais (Lekkutones), jie spėja iš paukščių skrydžių ateitį ar toli vykstančius dalykus; aprašomas būrimas, kai vienas žemaitis bajoras klausia žynio, kaip seksis jo sūnui, ištraukusiam į karą su maskoliais (Moskowiter). Žynys, rytą baltai apsitaisęs, pasiima pašventintą krivūlę, -antraip - kreivą lazdą (geheiligte Kryvule, d. i. Krummen Stab), užkopia ant piliakalnio (Pilluksztis), veidu atsigręžia į rytus, dešiniąja puse - į pietus, kairiąja - į šiaurę, nugara į vakarus ir kurį laiką meldžiasi. Tebesimelsdamas jis dangaus horizonte maždaug toje pusėje, kur vyko karas su maskvėnais, nubrėžė ratą, kuris apėmė visą dangaus skliauto akiplotą, kurį pats žynys galėjo apžvelgti. Jis ėmė laukti paukščio pasirodymo ir to, koks bus jo balsas ir skrydis. Paukštis pasirodė, - tai buvo gervė, - skleisdamas liūdnus garsus, paskui pasirodė didelis paukštis, persekiojantis gervę, ir ūmai abu dingo iš akiračio. Tačiau pirmasis paukštis vėl grįžo, iš to žynys išpranašavo, jog bajoro sūnui kare nesiseks. Išties, kaip vėliau paaiškėjo, jis pateko priešų nelaisvėn, tačiau po kiek laiko, keičiantis belaisviais, buvo išlaisvintas (LPG 557).

Čia viskas dedasi kaip augūrų vadovėlyje ar religijotyros knygoje: kopimas į piliakalnį (pasaulio centras, kosminis kalnas), kur pasirenkamos, „nustatomos" pasaulio šalys, tarsi kartojant kosmogoninius įvykius; kreiva lazda, krivūle, atitinkančia romėnų baculum, vartota romėnų augūrų, danguje nubrėžiamas ratas, kurį romėnai vadino temptum, auspicijoms pasirenkama vieta, stebimas ir komentuojamas paukščio balsas, elgesys. Tačiau tai vyksta ramioje aplinkoje, nes tokios reikalauja auspicijos.

Livonijos riteriai, 1264 m. rengdamiesi į žygį prieš Griežės pilį, pasiima ir šiek tiek atkritusių kuršių; žygio pradžia Eiliuotojoje Livonijos kronikoje aprašoma kaip labai džiaugsminga:

Sie waren algemeine vro Vnd ir mut der stunt also, Das es in solde wol ergan; In vii vii dicke wol ir span, Ir uogel in uil wol sanc: Sopruweten sie, das ingelanc. (BRMŠ I 304,313)

Taip pradėjo jie kelionę. Ir visi smagiai klegėjo. Toks jų geras buvo ūpas, Kad turėjo žygis sektis, Burtas jiems laimingai krito Ir gerai giedojo paukštis. Jie tikėjosi sau laimės.

 

Čia, atrodo, visi - ir kuršiai, ir vokiečiai - džiaugiasi paukščių giesmėmis, lemiančiomis sėkmę; tokio būrimo, spėjimo iniciatoriai bei perteikėjai, be abejo, buvo kuršiai, tačiau įdomu, kad būrimas iš paukščių balsų abiejų jungtinės kariuomenės pusių priimamas kaip sėkmės ženklas. Autoritetingiausias čia, be abejo, kuršių būrimas. Užsimenama, kad jie spėjo iš paukščių giesmių, bet kažin ar čia pasitikėta tik aplink čiulbančių paukštelių balsais, galėjo būti ir platesnis būrimas ar tiesiog nustatyto dangaus ploto stebėjimas.

Nežinome, ar kuršiai prieš mūšį metė burtus, kaip rašo Henrikas Latvis Senojoje Livonijos kronikoje, esą kuršiai apie 1210 m. ties Ryga keturiolika dienų burtais šaukėsi savo dievų pagalbos ir ieškojo patogaus laiko miestui pulti; čia kalbama apie burtų metimą, tai matyti iš lotyniško teksto: sortibus suis reąuirebant (BRMŠ 1281, 288). Burtų ir būrimo iš paukščių derinimas ne visada šaltiniuose iš pirmo žvilgsnio akivaizdus; galų gale, kas dedasi priešo kariuomenėje, niekada nėra aišku. Sortes gali reikšti daug ką: ir būrimą iš aukojamų gyvūnų vidurių, ir pačias įvairiausias ženklų aiškinimo atmainas. Galimas dalykas, kad profesionalūs žyniai apskritai griebdavosi kelių, o gal net keliolikos būrimų. Bet žygyje dažniausiai laiko tam nėra, kartais nėra ir paties žynio. Ir tuomet baltų gentys išties demonstruoja pavydėtiną sumanumą.

Pasak to paties Henriko Latvio, žiemgaliai, drauge su Livonijos ordinu derindami savo veiksmus prieš lietuvius, prieš patį žygį Lietuvos pasienyje sustoja ir ilsėdamiesi klausinėja savo dievų apie ateitį. „Mesdami burtus ir prašydami savo dievų palankumo, o drauge prisiekdami, teiravosi, ar jau žinia apie jų žygį nuskridusi ir ar lietuviai rengiasi joti prieš juos kovoti. Ir burtas krito, kad gandas jau pasklidęs ir kad lietuviai jau esą pasiruošę kovai. Dėl to žiemgaliai labai išsigando ir prašė vokiečių grįžti atgal, nes jie labai bijojo lietuvių užpuolimo" (BRMŠ 1287-288). Lotyniškas tekstas išties gana aiškiai liudija tai, ką Tacitas vadina sortes, o romėnai - sortilegio. Taigi Henrikas Latvis teigia, kad žiemgaliai naktį praleido mittentes sortes etpostulantes favorem deorum suorum (BRMŠ 1280). Pabrėžčiau, kad baltų, kaip ir germanų bei romėnų, burtai pirmiausia siejami su dievais, tai - ne magiškas būrimas, spėjimas iš kokios konsteliacijos, o dievų klausimas, teiravimasis jų valios bandymas ją skaityti ženkluose. Taigi, kai yra sąlygiškai duota laiko, tos konsultacijos su dievais, matyt, vyksta ištisą naktį ir jų pabaiga priimama kaip žvalgybos faktas, lemiantis karinės kampanijos linkmę. Petras Dusburgietis aprašo lietuvių būrio, išsirengusio prieš Ragainę, veiksmus artėjant prie priešininko dislokacijos vietos 1274 m. birželio 25 d.: „Artėdami metė - kaip reikalauja jų papročiai - burtus, kurie jiems nežadėjo nieko gero. Dėl to tučtuojau pasuko atgal" (BRMŠ 1349); P. Dusburgietis čia rašo apie tą patį burtų metimą, kaip gerai kryžiuočiams ir juolab lietuviams pažįstamą dalyką, mittentes sortem secundum ritum eorum (BRMŠ I 338) Prastas burtas lemia atsitraukimą, taip atsitiko žiemgaliams. Prisiminkime ir Daumantą, kuris savo pasitraukimą iš karinės kampanijos grindžia piktais burtais (BRM I 260-261). Vadinasi, tokie pikti ženklai nekvestionuojami, atsitraukimas, kritus bloga lemiančiam burtui, visiškai nekelia nuostabos, bet kyla tik klausimas, kaip kuo greičiau ir saugiau atsitraukti. įspūdingai Petras Dusburgietis parodo, kaip lietuvių būrys burtus meta pačioje kryžiuočių pasalos panosėje, jiems patiems matant: „Kai lietuvių kariuomenė grįždama priėjo šią vietą, voros priekyje žygiavęs lietuvis, metęs burtus, sušuko: „Vargas mums, nes mūsų laukia nesėkmė". Vadas jį subarė, kad nutiltų. Tačiau jis nesiliovė tą patį šaukęs tol, kol broliai, iššokę su savo kariais iš pasalų, užpuolė juos ir nukovė tris šimtus penkiasdešimt žmonių" (BRMŠ 1349). Arba minimas toks pats vaizdas iš 1323 m.: „Lietuviai vydamiesi priėjo vietą, kur broliai buvo įrengę pasalas. Tada vienas lietuvis, metęs burtą, kaip paprastai daro stabmeldžiai, garsiai sušuko: „Greitai grįžkime atgal, čia vokiečių pasalos!" Kai, šitai išgirdę, lietuviai ėmė trauktis, broliai, iššokę iš slėptuvių, pasileido iš paskos ir dvylika jų nukovė" (BRMŠ 1352).

Visų burtų detaliai nagrinėti neketiname; dar galima priminti, kad burtais būdavo parenkamas ir vienas belaisvis kaip auka dievams. Atrodo, kad germanų ir baltų burtų metimo būdai beveik sutapo: ant žemės būdavo metami burtai, trinkelės, kubeliai ar lentelės; LKŽ burtą apibūdina taip: tai „keturkampis medžio gabalas"; tad burtai, burtininkavimas neabejotinai sietini su kubeliais.

Visus taškus sudeda Motiejaus Pretorijaus žinia apie burtininkavimą Mažojoje Lietuvoje, esą čia esama daug įvairiausių rūšių vaidilų (Wedeler); tie, kurie vadinasi burtininkai (Burtniker), labai paplitę; jie turi tris mažus medžio gabalėlius, kiekvieno dydis kaip piršto dalis, juos jie meta žemėn ranka ir spėja iš to, kuria puse - gerąja ar prastąja - jie nukrinta (LPG 605). Taigi trys medžio gabalėliai, kaip ir germanų atveju, didesnės abejonės nekelia, kad Petro Dusburgiečio aprašomais atvejais mūsų minėtieji kariai, ėję voros avangarde ir metę žemėn burtus, tikriausiai metė tokius pat burtus, kuriuos jie galėjo nešiotis, o gal karinis būrys turėjo vieną ar keletą „autoritetingesnių", pašventintų, „patyrusių" kubelių ar trinkelių komplektų, įduodamų avangardui, tai yra žvalgybiniam būriui, kuris juos panaudodavo kilus įtarimui ar priartėjus prie vietos, taktiniu požiūriu tinkančios priešo pasalai, ar pamačius nerimą keliančių pėdsakų. Bet tai tik spėlionės, o ne teiginys.

Teigti galima tai, kad religiniai burtai vartoti kaip žvalgybos priemonė strateginiais - t. y. kariaunos ar kelių junginių žvalgybos tikslais, o taktiniais klausimais kliautasi gryna magija, - paprasčiausiai laiko neužtekdavo platesniems pasitarimams su dievais. Tad religinė maginė žvalgyba - tiek strateginė, tiek taktinė - neatsiejama lietuvių karo dalis.

 

Alanai

 

Amianas Marcelinas, kalbėdamas apie galingą iranėnų alanų gentį, kuri IV a. viduryje ėmė veržtis į Romos pasienių sritis, teigia, kad jų gyvenamosios vietos Azijoje ribojasi su Indijos paribių genčių žemėmis, o vakaruose jie remiasi į Istrą (Dunojų), šiaurės vakaruose ribojasi su nervijais, vidinais, gelonais, agatirsais - gentimis, kurių bent kelios priklauso baltų arealui (Amm. Mare, Historia [Resgestae] XXXI, 2, 12-17). Autorius glaustai aprašo jų būrimo apeigas: „Būdas, kuriuo jie patiria ateitį, keistas: jie suriša į ryšulėlį tiesius ievos stiebelius, paskui juos išrenka atitinkamu metu drauge su kažkokiais paslaptingais užkeikimais ir gauna ganėtinai tikslių duomenų, kas atsitiks" (Amm. Mare, XXXI, 2,24).

Burtų metimas, trinkelių metimas, runų metimas nėra tolygu surištiems stiebeliams ir jų išrankiojimui „atitinkamu metu", nes „metas" gali reikšti tiek parą, tiek ilgesnį laiko tarpsnį, kurį galbūt galima sieti su kokia nors kalendorine tradicija, bet tai veikiau hipotezė.

Klausimas, ar alanų burtų ir būrimo būdai turi atitikmenų lietuvių ar prūsų burtuose?

Surištų stiebelių sakralumas lietuviams išties būdingas, tarkime, vien jau keistasis Jono Lasickio paminėtas dievas Slotrazis - Šluotražis, o kad šluota gali tapti net vėlės buveine, liudija lietuvių tikėjimas, kad negalima surištos šluotos deginti (sakoma: vėlę sudeginsi29; taigi matome, kad tam tikras surištas šakų glėbelis turi sakralinę galią. Kuršis (Curcho), Kurkas - paslaptingas prūsų panteono dievas, kuriam aukojamas pirmasis kokios nors veiklos produktas, tarp jų ir pirmasis javų pėdas. Jis siejasi su kuršiu, paplitusiu lietuvių etnografijoje. Tai paskutinis javų pėdas, trissyk perrištas stiebelių glėbys, kuris vartojamas per metines apeigas, tarkime, statomas į kampą per Kūčių vakarienę; ši reikšmė mums dabar nesvarbi, nes sakralinė javų ar šiaudų ryšelio, pėdo reikšmė su būrimu tiesiogiai nesiejama. Bet mitologijos tyrinėjimuose Kurkas (Curcho) siejamas su iranėnų tikėjimais, taip pat 980 m. minimu Kijevo družinos panteono dievu Chorsu. Bendras alaniškas laukas geografiškai sieja Kijevą su Prūsija - alanai, roksolanai buvo ir slavų, ir prūsų kaimynai; kai kurias protoslavų ir baltų gentis jie tikriausiai buvo įtraukę į savo politinę kultūrinę orbitą; be to, prūsų legendos ir renesanso laikotarpio autoriai pačius lietuvius kildino iš alanų ar net tapatino su jais.

--------------------------

29 Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. V., 1993, p. 299.

---------------------------

Vis dėlto javų pėdo sakralizavimas per derliaus šventes pats savaime vargu ar gali būti laikomas alaniškos kilmės fenomenu dar ir dėl to, kad alanai žemės nedirbo, be to, tai universalus religinis reiškinys, kurio jokia žemdirbių gentis nei tauta savintis negali, bent jau Eurazijoje.

Mums daug svarbesnis būrimas iš lazdelių ar augalų ryšelio, skirstant juos po vieną. Tokį būrimą randame apie 1670 m. Mažojoje Lietuvoje. Motiejus Pretorijus, aprašydamas kupoliavimą, mini, kad surinktas žoles šeimininkas užkiša po namų sija arba deda į svirną, kiekvienam asmeniui po žolę; kurio žolė pirmiausia nudžiūsta, tas greitai mirs (LPG 566).

  1. Pretorijus aprašo apeigas, vykusias jo laikais, kurių metu joms vadovaujantis vaidila po ilgų ritualų, vykusių palei kartį, ant kurios viršaus buvo pritvirtintas žolių kuokštas, tas žoles atsargiai ir taupiai išdalija visiems susirinkusiems (LPG 540). Mums svarbiausia štai kas: ši šventė siejama su Kurku, Curcho, kuris, kaip minėta, pasak mitologinių rekonstrukcijų, tikriausiai yra iranėniškos kilmės.

Žinomas ir paplitęs paprotys per Kūčių vakarienę traukti šiaudus iš po staltiesės: kieno šiaudas ilgesnis - tas ilgiau gyvens, kieno trumpiausias - greičiausiai mirs. Traukiami linų, smilgų, šiaudų stiebeliai - iš po staltiesės ar iš indo, padėto po stalu. Spėta ne tik iš ilgio, bet ir gumbuotumo, spalvos, kitų požymių, kartais - visos jų gausybės30.

įdomus atvejis, siejantis kupoliavimą Joninių išvakarėse ir būrimą ir žolių reikšmę per Kūčias, užrašytas XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje: „Kaimietės Joninių išvakarėse pievose susirauna devyneriopų žolių pluoštus, pusę jų iki vidurnakčio sušeria savo karvėms, o kitą sudžiovinus laiko ik Kalėdų... Tada [kai kur ir N. metų naktį] tas liekanas duoda karvėms, kad liktų sveikos ir pieningos. Tos žolės naudojamos ir smilkinimui, sergant žmonėms ir gyvuliams... Devyneriopų žolių pluoštelį moterys, nieko nekalbėdamos, Joninių išvakarėse, po saulėlydžio meta per galvą ant savo gyvenamosios stogo, kad namas liktų apsaugotas nuo ligų ir kitų nelaimių, kad jį aplenktų laumės, raganos ir t.t. Gerai, jei gėlių žiedai guli viršun link, o jau blogiau, jei gėlės ant stogo krenta kotais į viršų"31.

------------------------------

30 Kudirka J. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. V., 1993, p. 126-127.

31 Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. V., 1993, p. 223.

-------------------------------

Taigi, trumpai tariant: matome, kad „alaniški", t. y. kuokštelių išskaidymo, būrimai Lietuvoje buvo žinomi ir atliekami kalendorinių švenčių metu; tai ir yra tikriausiai tas Amiano Marcelino minimas „atitinkamas metas". Ką tik paminėtos apeigos, kurių metu su žolynais iš pradžių elgiamasi kaip su burtų kuokštu, vėliau metant jį vadovaujantis burtų metimo principu ir žiūrint, palanki ar nepalanki pusė iškris, sieja alanų ir baltų / germanų būrimus; taigi tai sinkretiškas „kuokštinių" ir „burtinių" burtų taikymo atvejis.

O tokie reiškiniai akivaizdžiai liudija vienos ir kitos burtų sistemos koegzistavimą ir tarpusavio sąveiką praeityje. Baltai pažino ir „germanų", ir „alanų" burtų tipus, nors germanai nevartojo alaniškojo tipo, o alanai - germaniškojo. Tad baltų burtų būdai liudija, matyt, ganėtinai ilgą laiką trukusius baltų kontaktus tiek su germanais, tiek su indoiranėnais alanais.

 

Balto žirgo sakralumas. Baltai ir germanai

 

Tacitas tame pačiame X „Germanijos" skyriuje pateikia žinių apie kitą, išskirtinį germanų būrimą ir jas sieja su platesne - religine - sritimi. Aprašęs burtus ir paminėjęs būrimą iš paukščių, Tacitas tęsia: „Vieniems tik germanams būdinga pranašauti ir dievų valią sužinoti iš arklių. Valstybės sąskaita juos augina baltutėlaičius tose pačiose giraitėse ar alkuose, nenaudodami jokiam darbui. Įkinkytus į šventą karietą, juos lydi žynys, karalius ar bendruomenės galva, stebėdami jų žvengimą bei prunkštimą. Jokiu būrimu taip nepasitiki, kaip šiuo, ir ne tik prasti žmonės, bet ir kilmingieji, ir žyniai, kurie laiko save dievų tarnais, o arklius - tarpininkais"32.

--------------------------

32 Tacitas P. K. Min. veik., p. 10.

---------------------------

Šie duomenys plačiai komentuoti - iš arklių būrė ne viena indoeuropiečių ar klajoklių gentis ar tauta; svarbiau ne pats būrimo faktas, bet tai, kad sutampa kai kurie sistemos dėmenys. Turiu omenyje štai ką: lygindami baltų ir germanų baltų žirgų sakralizavimą galime rasti nemaža bruožų, siejančių prūsus su germanais, pvz., baltų žirgų, kaip tarpininkų, vaidmenį, jų laikymą sakraliose vietose, draudimą jais dirbti, sąsajas su žyniais.

Duomenų apie tai pateikia jau Petras Dusburgietis. Autorius mini prūsą Dargį, kuris nieku gyvu nenorėjęs laikyti baltų žirgų, ir brolis Theodorikas, Sembos fogtas, norėdamas jį atpratinti nuo šio prietaro, jam paeiliui pirkęs tris baltus žirgus, kurių kiekvienas iš po nakties būdavo randamas negyvas; galiausiai ketvirtojo žirgo „velnias nepasmaugia" (BRMŠ I 346). Tai akivaizdus pavyzdys atvejo ir tarpsnio, kai baltas žirgas ne be keblumų iš sakralios srities perkeliamas į profaniškąją. Prūsijos legendinės kronikos apie baltų žirgų sakralizavimą ikikrikštiniais laikais pasakoja gana rišliai, tad tikriausiai irgi ne paskiri fragmentai ar pramanai čia turimi galvoje. Balto žirgo sakralizacijos precedentu Simonas Grunau laiko tą įvykį, kai prūsai (Bruteni) nugalėjo Roksolanijos karalių Czienbech ir mozūrų kunigaikštį Anthones, kurio sūnus Czanwig, atvykęs pas prūsų vadus Brutenį ir Vaidevutį, „paaukojo jų dievams, kuriuos prisiekė laikyti savo maloningiausiais dievais, ir paprašė leidimo savo nuožiūra duoti dievams auką, ir jie jam tai leido. Tada jis liepė atvirame lauke mirtinai nuvaryti baltą žirgą, o paskui jį sudeginti. Dėl to atsitiko taip, kad niekas šioje šalyje nenori joti ant balto žirgo - juos laiko tik dievams" (BRMŠ II96).

Žirgo aukojimas indoeuropiečiams žinomas nuo Airijos iki Indostano; skirtini tam tikri žirgo aukos ypatumai, šiuo atveju - žirgo nuvarymas mirtinai, tad minėtas pasakojimas gali būti siejamas tik su balto žirgo aukojimo precedentu, o ne jo sakralumu. Net žirgą aukojant dievams, jis tiesiogiai nenužudomas, o mirtinai nujodomas. Vadinasi, sakrali balto žirgo prigimtis jau egzistuoja ir ją atitinka sakralus numarinimo būdas. Tiesa, ne vien prūsų, bet ir mozūrų, ir, tikėtina, roksolanų kraštuose. Savaime tai dar nereiškia, kad prūsai anksčiau tokio dalyko nežinojo ir nepraktikavo.

Legendų aiškinimas - labai slidus dalykas, bet S. Grunau apibūdinamoje tradicijoje balto žirgo aukojimas parodomas kaip inovacija, tiesa, įtraukiama į prūsų kultą. Kaip vertinti šią žinią - ar laikyti ją pramanu, nors juo tikrai nelaikytinas balto žirgo sakralumas Prūsijoje, liudijamas patikimo P. Dusburgiečio, ar tam tikrų kontaktų su kaimynystėje pasirodžiusiomis gentimis (neidentifikuotais klajokliais? avarais? pirmaisiais pietuose nuo Prūsijos pasirodžiusiais slavais?) padariniu - klausimas, į kurį galima mėginti atsakyti, prisimenant sakralią balto žirgo reikšme germanams (žirgo aukojimo Tacitas nemini, atrodo, tie žirgai laikyti ypač pagarbiai kaip kulto gyvūnai). Veikiausiai balto žirgo sakralumas Prūsijoje buvo archajiškas reiškinys, o inovacija tapo jo aukojimas, precedentinis žirgo aukos įteisinimas, iš esmės neprieštaravęs žirgo sakralumui. Kita vertus, sakralaus žirgo, t. y. dievams skirto žirgo aukojimas ar, tarkime, jo laikymas iki natūralios mirties gali būti vienos ir tos pačios tradicijos dalis, tik to buvo laikomasi vienoje ar kitoje tos pačios tradicijos atšakoje, trumpiau tariant, tai gal būta lokalios atmainos. Tegu ir neindoeuropietiškos kilmės, klajoklių tiurkų gentys Altajuje irgi savitai sprendė panašų sakralaus žirgo aukojimo-neaukojimo klausimą; taigi altajiečiai šviesiai pilkšvą žirgą paskirdavo dievams ir jis tabūne praleisdavo ilgą laiką, galiausiai būdavo paaukojamas, o chakasai tokį šventą žirgą nukaršindavo iki pat galo ir tada jį pakeisdavo nauju, tik būtinai to paties plauko33. Taigi artimos gentys gali laikytis skirtingų papročių, bet žirgo šventumas nuo to nemenksta ir nekinta.

-----------------------

33 Hестеров С. П. Конь в культах тюркоязычных племен Центральной Азии в эпоху средневековья. Новосибирск, 1990, р. 91.

------------------------

1249 m. Vokiečių ordino taikos sutartyje su prūsais minimi prūsų žyniai tulisoniai ir lygašoniai (Tulissones vel Ligaschones), kurie išlydimą mirusįjį mato skriejantį į kitą pasaulį irt equo – t. y. raitą ant žirgo (BRMŠ I 239,241), matyt, žirgas čia yra transporto priemonė; mirusiojo laidojimai kartu su žirgais dažni ir Lietuvoje, ir Prūsijoje, matyt, čia žirgas atlikdavo ne tik „transporto priemonės", bet ir sakralaus mediatoriaus funkciją, - lietuvių kunigaikščiai deginami raiti ant žirgo, arkliu važiuotas lietuvių pasakų herojus pasiekia pragarą, žirgu jodamas - rojų34; raiti deginami ir burtais atrinkti belaisviai. Čia galima įžvelgti žirgą tarpininką kaip germanų tautoje ir iš dalies sakralią žirgo funkciją, tačiau nieku gyvu nemanytina, kad dėl tokių ar panašių aplinkybių atsirado pati sakralinė žirgo reikšmė. Galime prisiminti klajoklių tiurkų paprotį: vieną žirgą jie paskirdavo dievybėms ar dangui; juo nejodinėdavo, jis turėdavo būti specialiai pažymimas ir pan., ir šis paprotys išsilaikė apie du tūkstantmečius, o auka galėjo būti ir kruvina, ir bekraujė (paskiriant)35.

--------------------------

34 Beresnevičius G. Dausos. V., 1990, р. 88 ir t., 126-127.

35 HecтepoB C. n. Op. cit., p. 90-91.

---------------------------

Tad galima patikslinti S. Grunau pranešimą - pasak jo, balto žirgo sakralumas ir aukojimas atsiranda nuo atmintinos pergalės prieš mozūrus ir roksolanus, - tačiau mes galime geriausiu atveju priimti tik antrąją dalį - aukojimą kaip ritualinę inovaciją. Aukojimas, įsidėmėtina, bekraujis. Taigi ir aukojimas, ir susilaikymas nuo jo yra tos pačios sakralios sistemos dėmenys, jos pačios nekeičiantys.

Lyginamoji medžiaga reabilituoja ir S. Grunau pranešimo turinį, leidžia jį bent jau patikrinti ir bendriausiais bruožais suvokti ritualinę „sakralaus žirgo" funkciją. Tai dievams skirtas žirgas, plg. „juos laiko tik dievams" (BRMŠ II 96), lygiai kaip dievams skirti ir tam tikro plauko tiurkų klajoklių žirgai, ir germanų šventieji žirgai.

Būrimas iš jų užfiksuotas tik germanų tautoje (duomenų apie alanus nėra), bet lietuvių tikėjimas, kad žirgo prunkštimas, ypač kopiant į kalną, reiškia nesėkmę, žinomas iki šiandien (pvz., važiuojant į turgų)36, liudija, kad žirgo teikiami ženklai galėjo būti laikomi pranašingais. Būrimo iš švento balto žirgo atvejų mes baltų šaltiniuose neaptinkame - nei prūsų legendinėje tradicijoje, nei Lietuvoje, nors tai dar nerodo, kad iš žirgo (ir ypač balto) elgesio neburta, mat lietuviai paisė daugelio ženklų, ir iš gyvūnų, ypač paukščių, elgesio burdavo ir spėdavo ne tik auspicijų metu (plg. gegutės, apuoko, daugelio kitų paukščių balsų ir pasirodymo reikšmę, išlikusią prietaruose etc.). Tačiau Henrikas Latvis Senojoje Livonijos kronikoje aprašo tokį lyvių būrimą pačioje XII a. pabaigoje: lyviai burdami, ar aukoti belaisvį, burtais klausia dievų apie auką, atvedamas žirgas, kuris eina per paguldytą ietį, ir stebima, kuria koja jis peržengs ją, eidamas „gyvybės koja priekin" žirgas lemia belaisviui gyvenimą (BRMŠ I 285). Lyviai - ugrofinai, bet vargu ar jų apeigos ypač skyrėsi nuo aplinkinių baltų genčių. O jei ir skyrėsi, vis tiek tokio aktyvaus būrimo iš balto žirgo baltai neturi; tai nereiškia, kad panašių reiškinių negalėjo būti, bet atrodo, kad nei prūsai, nei lietuviai į savo burtų sistemą būrimo iš žirgo ritualo nebuvo įtraukę. Turiu omenyje būtent ritualinį būrimą kaip sudėtinę kulto dalį.

-------------------------

36 Alovė, 2001, autoriaus užrašymas.

-------------------------

Prūsijoje dievams skirti žirgai, nuodugniai skaitant istorijos šaltinius, arba būdavo paliekami tabūnuose, kaimenėse, arba toliau laikomi paties žmogaus, kurio kumelė jį atsivedė, arba - gabenami į šventą giraitę. Galėjo būti ir vienaip, ir kitaip, ir trečiaip - tai priklausė nuo aplinkybių, laikotarpio ir vietos. Lietuvoje apie tokius atvejus duomenų šaltiniai nepateikia, nors tai neatmeta žirgo (balto žirgo) sakralumo galimybės, tokių pėdsakų pavyzdžių galima pririnkti tautosakoje, vis dėlto istorijos šaltiniai apie lietuvių būrimą iš žirgo ar balto žirgo sakralumo, sąlygojančio jo įtraukimą į kultą, duomenų nepateikia.

Kita vertus, tiesioginių duomenų nei apie alanų būrimus iš žirgo, nei apie baltų žirgų sakralumą irgi nėra, tačiau netiesiogiai iš lyginamosios medžiagos galima numanyti, kad sakralus tam tikro plauko žirgas jiems galėjo būti pažįstamas kaip ir kitiems klajokliams, mūsų pateiktu atveju - tiurkams. O baltus žirgus indoeuropiečiai ypač pradėjo išskirti iš kitų jau nuo Rigvedos laikų, o fetišizuoti dabar, XX a. (kariniai paradai, generolas, maršalas, karalius ant balto žirgo, plg. romantinį stereotipą, gal ir atitinkantį realų provaizdį - „Vytautas ant balto žirgo").

Populiariausi