Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Lietuvių tradicijos perdavimai (6 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos "Lietuvių religija ir mitologija")

 

  1. 4. LIETUVIŲ TRADICIJOS PERDAVIMAI

 

TRADICIJA IR KONTEKSTAI

 

Pirmoji sintezė. Baltų kultūra, pasak M. Gimbutienės, buvo stipriai veikiama senosios Europos religingumo stiliaus, kuris akcentavo moteriškąjį pradą, gimdančią Deivę ir deives, jos hipostazes, bei indoeuropietiško „antsluoksnio" - vėliau atsiradusio klajoklinio religingumo, kur svarbūs dangiški motyvai, dangaus dievai, vyriški dievai. Tad baltų religijos pirmiausia yra „sintetinės" religijos, kurių pagrindas - senųjų moteriškų autochtoninių ideologijų bei religinių vaizdinių ir nomadinių ideologijų junginys. Tai nėra koks išskirtinis bruožas: Eurazijoje chtoniškoms ir dangiškoms jungtims atstovavo ir graikai, ir keltai, ir germanai, ir Rigvedos epochos arijai; ir galiausiai tokios autochtoninės ir nomadinės jungtys būdingos ir Artimųjų Rytų religijoms, kurios iš dalies irgi yra klajoklių ir žemdirbių religijų sintezės. Ir žydų religija buvo tokia pati sintezė, tik pranašai pašalino chtoniškuosius elementus iš tokios sintezės ir išskyrė vieną vienintelį dangišką Dievą, taigi išgrynino klajoklinę dangaus skliauto religiją, rekonstravo ją. Panašiai vyko ir zaratustrizme, kur kadaise ir Indijos arijams pažįstamas dievas Indra tapo demonų valdovu; visi dievai - ir chtoniški, ir nechtoniški - buvo pranašo Zaratustros eliminuoti arba paskelbti „už teologijos ribų" ir iškeltas vienas vienintelis Ahūra Mazda, Didysis Viešpats, dangiškas Dievas, greta kurio kiti dievai liko bereikšmiai. Bene toliausiai tokio redukavimo keliu nuėjo ne žydų pranašai, o Buda, kuris eliminavo ne tik dievus, bet ir Dievą, dievus, aukojimus etc. Kitas klausimas, kad Eurazijoje ne kiekviena religija susilaukdavo savo pranašų ir reformatorių, kaip jų nesusilaukė nei graikai, nei germanai; tačiau sintezė vyko bemaž kiekvienoje religijoje, jei ne sąmoningai, tai veikiant ilgalaikiams procesams pasiekdavo ir įtvirtindavo bemaž tas pačias, artimas religingumo formas.

Antroji sintezė. Kalbant apie lietuvius, pirmiausia prisimintina, kad mūsų tautą, kalba, pagrindiniai ritualai, nors ir labai archajiški, susiformavo ar veikiau iš bendro baltų masyvo išsiskyrė maždaug apie 500 m. po Kr., tautų kraustymosi Europoje pabaigoje, ir galima nutuokti, kad vienas baigiamųjų lietuvių formavimosi etapų ir buvo kažkokie įvykiai, inspiruoti būtent šio tautų maišymosi etapo pabaigoje. Matyt, tai buvo vienos iš Baltijos pakrančių, tikriausiai baltiškos kilmės genčių, sugrįžimas į savo ankstesnes gyvenamąsias vietas, tapęs akstinu vėlesnei genčių konfederacijai, padėjusiai pagrindus Lietuvos valstybei jau istoriniais, šaltinių rėpiamais laikais. Tai buvo dar viena sintezės dingstis, galimybė ir būtinybė.

Galingos gentys, padėjusios pagrindus prūsams šioje antrojoje sintezėje, kiek galima atsekti iš legendų, reformavo vietos religingumą taip, kad jame nebeliko nė vienos deivės, bet iškilo stiprūs dievai su centralizuotais kultais ir pagal „keltišką pavyzdį" sutvarkyta žynių luomo dominuojama visuomene. Latvių protėviai, kaip galima spręsti, šios sintezės nepatyrė - čia suvešėjo labai archajiški religiniai elementai, panašūs į šintoizmą su vyraujančiomis moteriškomis dievybėmis. Atrodo, latvių religinė situacija rutuliojosi be didelių reformatoriškų ideologinių šuolių, tikriausiai antrosios sintezės jiems neprireikė. O lietuviai reformų neabejotinai patyrė -tai liudija jų legendinė tradicija ir tam tikras „apgalvotas" religingumo stilius, tarsi randantis kompromisą tarp latvių religijos matricentrizmo ir radikalaus prūsų maskulinizmo. Ir tai, kad religinės inovacijos religinėje tradicijoje priskiriamos ne žyniams, o valdovams. Kunigaikštis Šventaragis įsteigė aukštuomenės nekrokulto centrą Vilniuje, jo sūnus Skirmantas pastatė pagrindinę Perkūno šventovę toje pačioje vietoje, o dar iki tol lietuvių valdovai po mirties vėlyvosios antikos pavyzdžiu būdavo paskelbiami dievais ir jų laidojimo vietos tapdavo ištisų apylinkių nekrokulto centrais. Šios sintezės ar nuolatinio kelis šimtus metų trukusio reformavimo būdu atsirado lietuvių oficialioji religija, kuri valstybėje ideologiškai vyravo XIII-XIV a. ir kuri neabejotinai buvo šios antrosios reformacijų bangos padarinys. Tiesa, veikiausiai šitos reformos nebuvo tokios jau didelės ir nerėpė liaudiško religingumo, kuris tiesiog suklestėjo po krikšto.

Karių ir valdovų religija - oficialioji XIII-XIV a. Lietuvos valstybinė religija - veikiai nutrūko.

Bet jos tąsa skirtingomis formomis skirtingais laikais skirtinguose visuomenės sluoksniuose vis dėlto akivaizdi, tik nelabai žinome, kiek autentiškai ta „tąsa tęsėsi".

Senosios tradicijos tąsa ir atmainos, matyt, buvo skirtingos provincijoje ir miestuose, viename ar kitame regione, kaip minėta, tąsa buvo skirtinga ir laiko požiūriu. Ir negalima nepastebėti, kad nutrūkus karių ir valdovų religijai, oficialiajai valstybinei Lietuvos tradicinei religijai, dar kai kas iš tos tradicijos liko.

Tačiau kas? Senoji religija XIII-XIV a. buvo specialus darinys. Tai aristokratų ir karių religija, kitokia ji negalėjo būti; šaltiniuose ji išnyra būtent tokia. Manyti, kad tos religijos sukurta ideologija ir jos gaivinti mitai tiesiogiai nusitęsė į vėlesniuosius amžius, neturėtume. Valstybinė religija turi savitų ypatumų. Tarkime, sustruktūrintą ir unifikuotą panteoną, oficialius mitus, dinastijų legendas, karingus dievus ir pan.

Jai išnykus (kartu su visu elitu), mitai, jeigu jie ir gyvavo toliau, buvo suprasti naujai ar užmiršti, arba perdirbti į pasakas / sakmes. Tai nereiškė, kad tie mitai „nebeveikė" ar prarado visą savo religinį-emocinį užtaisą. Pasakos tebeturi savų paslapčių, jos visiškai paveikios dar ir dabar, kaip visais laikais. Romanai, filmai, kompiuteriniai žaidimai irgi yra pasakos.

Trečioji sintezė. Tradiciją perėmė ir modifikavo valstiečių luomas. Kai ką jie turėjo perimti iš senosios oficialiosios religijos, tačiau tikrai ne jos visumą. Tradicija įgavo naują pavidalą ir reiškėsi jau kitokiais būdais. Kultas buvo nutrauktas, vietiniai aukojimai prie akmenų, medžių kurį laiką tebebuvo atliekami, bet greitai iš jų liko tik ritualai, galiausiai apeigos, o dar vėliau - susiliejo su krikščioniškomis šventėmis.

Šios sintezės esmė - ir vėl sinkretizmas, tačiau jau nebe kelių senųjų religijų, o valstiečių perimtos senosios religijos tradicijos ir katalikybės. Archajinės formos susiliejo su krikščioniškomis.

Tarti „įsiliejo į jas" turbūt nėra tikslu. Būtent „susiliejo". Dažna šventė, - ar Joninės / Rasos, ar Jurginės / Jorė, ar Velykos, - šiandien lietuviams atrodo kaip viena ir ta pati šventė. įvyko sinkretizacija. Dabar dažnas mokslininkas visiškai sąžiningai negali pasakyti, kad tas elementas būtinai atėjo iš pagonybės, o tas iš krikščionybės. Galų gale daug kas atėjo į Lietuvą skirtingais būdais - krikščionybė galėjo atnešti kokį nors vaizdinį, perėmusi jį iš romėnų mitologijos ar net (tarpiniais keliais) iš egiptiečių ar Artimųjų Rytų religijų. O lietuviai šituos dalykus galėjo gauti tiek iš krikščionybės, tiek, juos gaudami, atpažinti kaip visiškai „savus". Sakykime, indoeuropietiškos kilmės. Nebūtinai sąmoningai, bet pajausdami. Atpažindami. Tad krikščioniškos šventės ne veltui susipynusios su pagoniškomis. Ir atvirkščiai.

Lietuvoje įvyko dar viena sinkretizacija. Galimas dalykas, ne vien per trumpą, siaurą krikščionybės ir pagonybės jungtį. Ir viena, ir kita tradicija atsinešė Europos ir Azijos pagrindus, ir čia įvyko - ne pirmą kartą - ne dviejų religijų, o keleto religinių tradicijų jungtis. Taigi tai būtų jau ketvirtoji sintezė. Lietuvių katalikybė apsti ir votų, ir iki šiandien likusių šventų šaltinių, ir kryžių pakelėse, ir akmenų. Tik atributika pasipildžiusi - prie švento akmens ar šaltinėlio matome Mariją, - bet taip ir turi būti; mylinti deivė, kurios vardas skirtingais laikais įvairuoja, o esmė lieka, ir turi apsireikšti prie šaltinių, medžių, akmenų. Ten, kur tyra gausa. Tradicijos saugotoja tapo krikščionybė, konkrečiau - katalikybė. Taigi lietuvių tradicija tęsėsi. Tęsėsi daugiausia modifikuoto kulto tradicija, ritualai, apeigos. Tęsėsi ir dievų funkcijos. Perkūnas - arkangelas, angelas, Elijas, Perkūnas - Dievo tarnas. Vis vien šaudantis, griaudėjantis, važinėjantis savo dviračiu vežimu. Ir taip toliau - panašių dalykų apstu visame folklore. Tesėsi medžių, giraičių, pakelių stelų, koplytstulpių kultas. Tęsėsi šventės. Iš dalies galime kalbėti ir apie krikščioniškas šventes, tačiau pats švenčių šventimas, nuo Kūčių, kai po staltiese dedami (slepiami) aukojimo pakloto šiaudai, iki Vėlinių, kai tiesiog praktikuojamas protėvių kultas - modifikuotas ir Bažnyčios, ir sovietų, bet išlikęs bene šviesiausia (ne paradoksas) bendravimo su mirusiaisiais, t. y. su protėviais, švente. Laužai kapinėse miniatiūrizavosi, buvo paversti į ugneles ant kapų, bet tai ir yra aukojimo laužų miniatiūros, kaip ir prėskučiai („šližikai") yra protėviams aukojamo duonos kepalo miniatiūros. Tą tradicijai gyvuojant XVI a. viduryje jautė protestantai, tarkim, ir J. Lasickis, kuris žemaičių dievaičius vardijo greta katalikų šventųjų, drauge nurodydamas, kad ir viena, ir kita yra vis vien stabmeldiški dalykai, kūrinių, o ne Dievo garbinimas. O Martynas Mažvydas 1547 m. įspėjo ganytojus ir ganomuosius savo protestantiško Katekizmo pratarmėje, kad esama tiesiog dviejų stabmeldystės rūšių - senosios ir naujosios (BRMŠ II184). Pagonybės ir katalikybės. įžvalga buvo teisinga, tačiau padėtį pakeitė jėzuitai, kurie šią tradicijos sintezę su katalikybe sugebėjo apmalšinti, prigesinti ir perkelti į papročių lygmenį.

Populiariausi