Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Nemirtingumas ir amžinybė (7 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos "Lietuvių religija ir mitologija")

 

III.

DIEVYBĖS SAMPRATA

 

III. 1. NEMIRTINGUMAS IR AMŽINYBĖ

 

 

Nemirtingumas (plg. avest. Ameretat, Amurtatat - dieviškoji Ahūra Mazdos galia; sen. ind. Amraiti) yra dievų ypatybė. Žodžių jungtis „nemirtingieji dievai" lietuvių religiniame žodyne galėjo egzistuoti, nors dažniausiai šaltiniai pateikia „didžiųjų", „maloningųjų", „galingųjų", „rūsčiųjų" dievų sampratas. Dievų nemirtingumas buvo savaime suprantamas. Mitinės būtybės, tokios kaip kaukai ir aitvarai, gali mirti ir nusenti, o svarbiausi dievai jau iš karto duoti savo įgimtais pavidalais: Perkūnas visada lieka vidutinio amžiaus vyras, Dievas yra senas (taip jam ir dera, nes jis, kaip pasaulio kūrėjas, yra seniausias; lietuvių etiologinėse sakmėse labai stipriai pabrėžiamas „Dievo senelio" įvaizdis). Nemirtingumas, suprantamas kaip „ne-mirtingumas", yra negacinė sąvoka. Dievas gyvena savo erdvėje, žmogus savo - žemiškoje, kur viskas turi pabaigą. Tačiau siela (tai aptarsime kitame skyriuje) yra nemirtinga, nes pats žmogus yra dieviškas savo kilme. Tai yra amžinas dieviškasis elementas slypi jame - tai vėlė, dvasia; šie žodžiai siejasi su „vėju", „dvelksmu", „dvėsavimu", t. y. alsavimu, ir nurodo subtilią „eterinę" žmogaus dvasinės esmės prigimtį. Ji yra amžina, tačiau tas amžinumas - ganėtinos pomirtinės kovos, kelionės per daugybę kliūčių rezultatas, ir ne kiekviena siela patenka į dausas, kai kurios „išbarstomos" po dykras, miškus, o dar blogesnės patenka į pomirtinės bausmės vietą. Kaip ir keltams, ir reliktiškai germanams, taip ir lietuviams ir prūsams giminiškų jotvingių gentyse tikėta savita reinkarnacijos doktrina. 1203 m. Lenkijos kronikoje (Chronicon Polonorum) lenkų dvasininkas ir istorikas Vincentas Kadlubekas aprašė tokį jotvingių, jo vadinamų getais, tikėjimą: „Visi getai yra kvailai įsitikinę, kad vėlės, palikusios kūnus, vėl iš naujo įsiskverbiančios į gimstančius kūnus, nors, patekusios į šiurkščius bei kvailus kūnus, jos tampa kvailesnės bei šiurkštesnės..." (BRMŠ I 209) Taigi dar vienas pomirtinio likimo atvejis, jau ciklinis atgimimas, nepašalina sielos kaip amžino gyvybinio principo. Žmogus yra tvinkte pritvinkęs gyvybinio principo, kuris po kūno luobu keliauja šioje žemėje, bet kad ir kokia pomirtinė būklė lauktų, principas neišnyksta.

Vis dėlto nemirtingumą kaip sąvoką religinės terminijos vartosenoje, taip pat ir kulte atstojo kita nemirtingumo apraiška - amžinumas. Baltramiejus Anglas (Bartholomaeus Anghcus, apie 1190-1250) veikale Apie daiktų savybes (De proprietatibus rerum), sudarytame maždaug 1240 m., aprašydamas Livonijoje (kaip ir visose baltų žemėse) vyravusį mirusiųjų deginimo paprotį teigė, kad per deginimo ritualą tikėtasi patekti į kitą pasaulį, kuris apibūdinamas labai tiksliai: „Tarnus bei tarnaites degindavo kartu su numirėliu ir jo turtais manydami, kad sudegintieji laimingai pasieks jų pramanytą gyvųjų šalį, kurioje kartu su visais gyvuliais ir tarnais [...] pateks į džiaugsmo ir amžino gyvenimo tėvynę" (BRMŠ 1232-233). Liudijimas taiko tiesiai į idėjos centrą - dievai yra amžinybės ir nemirtingumo teikėjai, jų pasaulis yra amžinas, ir žmogus ar, tarkime, netgi daiktas gali įgauti amžinumo ir nemirtingumo kokybę, patekęs anapus. Taigi dievų nemirtingumas yra tarsi išvestinė, antrinė ypatybė iš jų amžinumo. Ją patirti dievų amžinumo ir amžinojo dievų pasaulio dėka gali ir žmonės, tinkamai gyvenę ir tinkamai palaidoti. Amžinybės kategorijos ima galioti ir gyvūnams, ir net daiktams, kai jie drauge su mirusiuoju atsi-duria anapus. Dievų pasaulis lietuviams buvo ne tik gerovės, globos, saugos, bet ir amžinojo gyvenimo šaltinis. Nemirtingumas (asmeninis) buvo garantuojamas die-vų amžinybe. Tiesa, įgyti jį nebuvo paprasta. Mirties ritualai privalėjo būti atlikti, tačiau ir jie patys vieni tik atpalaiduodavo žmogaus sielą. Paskui mirusysis dar turėdavo įveikti kliūtį - kopti į aukštą kalną, link dievų pasaulio, šilumos, pavasario, amžinybės šaltinio, kur žiemoja paukščiai ir kur reziduoja dangaus dievai.

Lietuvių ir prūsų kulto centruose degė amžinoji ugnis. „Amžinoji" vartojama sinonimiškai „šventajai", ir atrodo, kad tuos sinonimus lengvai vienas kitu keisdavo ir patys lietuviai; kulto centruose nuolatos prižiūrima šventoji ugnis buvo ir šventai ir amžina. Ugnies priežiūra turėjo svarbią, gal net svarbiausią, reikšmę lietuvių tradicijoje. Ją prižiūrėjęs sakralinis sluoksnis, žyniai ir skaisčios mergelės (arba našlės), vaidilutės, rizikuodavo savo galva, jei ugnis jiems ją saugant užgestų. Amžinoji ugnis nebuvo tas pats kas aukojimo ugnis; aukos būdavo deginamos aukuruose, o šventojoje ugnyje, maitinamoje ąžuolo malkomis, matyt, kas nors (ir tai gana simboliškai) deginta tik ypatingomis progomis (didelės karinės pergalės, kalendorinių pervartų ciklai). Šita pabrėžiama ugnies amžinybė garantavo, viena vertus, amžinybės dalyvavimą „čia ir dabar"; atitinkamai kaip iš dievų pasaulio, dausų, sklisdavo šiluma ir gausa, taip ir iš jos reprezentantės, amžinosios ugnies, į apylinkes sklisdavo dievų palaima. Nuolat degdama, ji atverdavo sakralią angą į viršų, nes ugnis, kaip ir Rigvedos Agnis, buvo pagrindinis tarpininkas tarp dievų ir žmonių pasaulių. Jei šis tarpininkas ne „įžiebiamas" kartkartėmis, o dega nuolatos, grynai techniškai garantuojama geresnė, aukštesnė amžinybės transliavimo kokybė. Taigi amžinoji ugnis kiekviename kulto centre garantavo, kad čia yra atviri vartai ir kad žmonės, aukojantys aukuruose ir besimeldžiantys tuose centruose, tikrai pasieks savo adresatus.

Minimas ir amžinai žaliuojantis ąžuolas pagrindinėje baltų šventvietėje - Rikojote, arba Romovėje, - ši šventvietė buvo bendras centras prūsų ir kuršių, ir lietuvių bei žemaičių ir latvių gentims. Simonas Grunau (?-miręs apie 1531), XVI a. pradžioje perteikdamas senąją prūsų religinę tradiciją, teigia, kad Rikojoto ąžuolas „visada būdavo žalias, žiemą ir vasarą", ir priduria manąs, kad tas amžinas žaliavimas buvęs velnio klastos darbas (BRMŠ II 104). Ąžuolas buvo apsuptas audeklu, netoliese jo degė amžinoji ugnis, jame stovėjo dievų stabai. Ir pačiam „centriniam baltų pasaulio ąžuolui" buvo priskiriama amžinojo žaliavimo funkcija, ir šitą pačią mitologemą matome turint skandinavus, kurių šventykla Upsaloje irgi buvo įrengta panašiai kaip prūsiškoji, o joje augęs galingas ąžuolas, žaliuojantis vasarą ir žiemą: Arborjuxta templum stabai ingens patulis diffusa ramis, aestate et hyeme iuxta virens; šitą pavyzdį pateikdamas, Adomas Bremenietis irgi taria, kad negalįs paaiškinti šito reiškinio: genus eius nemo potuit edicere (LPG 217). Nei A. Bremenietis, nei S. Grunau, abu dvasininkai, neabejoja ąžuolo žaliavimo faktu, tik vienas mano, kad tai galėjo būti kokios ypatingos rūšies medis, kitas - kad tai velnio vylius. Nė vienas netvirtina, kad tai - pramanas, melagystė, - vadinasi, amžino žaliavimo faktas buvo žinomas ir pripažįstamas net krikščionių.

Mums svarbu, kad abiejose Baltijos jūros pusėse auga amžinai žaliuojantis ąžuolas - tai liudija jo priklausymą sakralybės sferai ir jo, kaip tarpininko, autoritetingumą ir patikimumą. Upsalos ąžuolas buvo laistomas žmogaus krauju, kaip ir prie Masilijos (dab. Marselis) Galijoje augusi ąžuolų giraitė. Prūsijoje žmogaus kraujo auka buvo atnašaujama tik per švento ąžuolo pašventinimo apeigas, kai į jį būdavo įkeldinamas, jame įkurdinamas dievas.

Akmenys - tai jau dangaus elementai, dalyvaujantys amžinybėje kaip ilgiausiai gyvuojantis fizinės gamtos kūnas. Akmuo jau savo fundamentalumu, pastovumu, rimtimi yra amžinybės modelis. Prie šventų akmenų aukota, degintos aukos, prašyta vaisingumo - tokie papročiai buvo paplitę beveik visame pasaulyje; Lietuvoje akmenų kultas irgi gyvavo ilgai, iki pat XIX-XX a., kai nuo senųjų tradicijų reliktų pereita prie prietarų. Bet akmuo irgi amžinybės atstovas, modelis, atplaiša.

Taigi lietuvių kulto tarpininkai, šventi medžiai, ypač šventa ugnis, šventi akmenys -visi turi sąlytį su amžinybe; tai tam tikri amžinybės „atsišakojimai", „emanacijos", -čia galima vardyti ir žalčius, ir pačius dievų pavidalus, bet mums pakanka tų suminėtų dalykų, kuriuos patys šaltiniai įvardija kaip „amžinumo" ženklą. Pirmiausia tai amžinoji / šventoji ugnis kiekvienoje svarbesnėje šventvietėje ir Rikojoto ąžuolas.

Vis dėlto ne jie - amžinybės šaltinis. Amžinybės šaltinis yra pati amžinybė. Tik tai ne filosofinė kategorija, o konkreti dievų gyvenama vieta.

Ji aprašoma sakmėse ir pasakose apie žmogų, kuris patenka į pomirtinį pasaulį, arba Dievas jį pasikviečia į svečius; ten praleistos 3 dienos virsta 3000 metų1, šitai patvirtina ir teiginiai, jog viena diena danguje lygi 1000 metų2, arba tariama, kad žmogus trumpos viešnagės danguje metu praleidžia 2000 žemiškųjų metų3, dar kitur sakoma - 1000 metų4 ir pan., metų skaičius gali varijuoti (penki, trys, du šimtmečiai), šimtmečiais gali virsti valandos, dienos, nes laikas ten eina visiškai kitaip; grįžęs žmogus nieko aplinkui nebeatpažįstą; tuo metu danguje ar svečiuose pas Dievą jam neatrodo, kad su laiku vyksta kas ypatinga5. Tai laiko gausa, laiko perteklius, laiko kitokybė - kitokiais vaizdiniais sunku išreikšti amžinybės pobūdį. Drauge amžinybė yra ir gausos šaltinis - ten suvalgęs žemuogę ar pusę žemuogės žmogus visiškai pasisotina6. Sakmės ir pasakos pasitelkia turimas išraiškos priemones, o jos šiuo atveju ribotos. Tačiau „amžinybė" lietuvių religijoje egzistavo - buvo suvokiama kaip dievų buvimo būdas, prie kurio žmogus galėjo priartėti ir jame dalyvauti (žemėje - regėdamas amžinąją ugnį, aukodamas ir būdamas dievų akivaizdoje, o teisingai ir darnoje su dievais nugyvenęs savo gyvenimą galėjo tikėtis amžinojo). Pavyzdžiui, apie senuosius lietuvius 1582 m. Motiejus Strijkovskis liudija: „Ten lietuvių kunigai pagonių papročiu savo dievams aukas už mirusiųjų kunigaikščių vėles atnašavo (nes tvirtai tikėjo ir sielos nemirtingumą, ir Paskutinį teismą, ir prisikėlimą iš numirusiųjų), ir amžinoji ugnis be paliovos dieną naktį kūrenosi" (BRMŠ II554-555). Čia M. Strijkovskis gal ir pats nenuvokia, kad jo apibūdinime asmeninis nemirtingumas siejamas būtent su amžinąja ugnimi; bet tai suprantama, juk ištakos tapačios. Nemirtingumas - tai dalyvavimas amžinybėje, bet ne tapatus jai, o kylantis iš jos pačios - amžinybės, kaip iš amžinybės kyla ir amžinoji ugnis. Beje, ji ir perveda mirusiuosius.

------------------------------------

1 LTR46/3/, 421 1641.

2 Elisonas. Dievas - Senelis // Mūsų tautosaka. K., 1935, t. VIII, p. 231-232; LTR 358 /6107,374 d /1942/. 3 LTR397/57/;LMD1324/ll/.

4 LTR 370/310/.

5 Plačiau žr. Beresnevičius G. Dausos. V., 1990, p. 169-170.

6 LTR 462 /90/, LMDI 105 /28/, LMD I 324 /l 1/ (...). Plačiau žr. Beresnevičius G. Op. cit., p. 168-170.

-------------------------------------

Populiariausi