Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Kosmogoniniai elementai lietuvių dainose (13 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos "Lietuvių religija ir mitologija")

 

DIEVAI IR KOSMOSAS

 

  1. 1. KOSMOGONINIAI ELEMENTAI LIETUVIŲ DAINOSE

 

 

Pasaulio atsiradimą nusakantys, arba kosmogoniniai, mitai - bet kokios religijos ašis, grindžianti patį pasaulėvaizdį, kosmologinius vaizdinius. Kosmogonijos atsako į klausimus, kylančius žmogui iš paprasčiausio smalsumo, t. y. kaip ir kodėl viskas atsirado, taip pat suteikia jam tam tikrą įžvalgą į dievų pasaulio paslaptis: juk tai, kas vyko pradžioje, yra svarbiausia, o, žinant pradžią, galima klausti apie prasmę, gyvenimą ir jo horizontą, dievus ir jų požiūrį į žmones - kosmogonijose tas požiūris išryškėja bene geriausiai. Pagal tai formuluojamos ir egzistencinės tą religiją išpažįstančios tautos ar genties nuostatos. Pasaulio sukūrimo mitai grindė visas vėlesnes kosmologines struktūras ir dievų hierarchijas (kosmogonijas papildančiose teogonijose) - taigi jie akivaizdžiai svarbūs kiekvienos religijos analizei. Deja, lietuvių tautosakoje nėra išlikusių pasaulio sukūrimo mitų; etiologinės sakmės perteikia tik jų nuoskalas; galbūt tam tikrus kosmogoninių mitų pėdsakus randame plačiame lietuvių tautosakos sluoksnyje, kuriame kalbama apie Perkūną, persekiojantį Velnią. Šiame motyve galime įžiūrėti transformuotą pirmapradės dievų kovos mitą, būdingą bene visoms indoeuropiečių mitologijoms. Tačiau pati kosmogoninių mitų visuma jau išnykusi. Tebeatsekamos jos nuoskalos yra reikšmingos, bet gilesnę prasmę bei erdvę jų interpretacijai randame nagrinėdami lietuvių kalendorines, ypač Naujųjų metų ciklo, dainas.

Senųjų epochų žmogus kosmosą suvokė kaip gyvą asmenį, kuris gimsta, vystosi ir miršta paskutinę metų dieną, idant atėjus Naujiesiems metams atgimtų vėl'. Pats pasaulio kūrimas mitinės sąmonės buvo suvokiamas kaip nuolat atkartojamas vyksmas. Negana to. Kaip teigia M. Eliadė, „archajinis žmogus nežino veiksmo, kurio nebūtų anksčiau atlikęs ir išgyvenęs kitas, kitas - ne žmogus. Jo gyvenimas - tai nenutrūkstama kartote veiksmų, kuriuos kadaise yra įvykdę kiti (...). Gamtos daiktas ir žmogaus rankų dirbinys įgyja savo realybę, savo tapatybę tik todėl, kad jis yra transcendentinės realybės dalis. Veiksmas įgauna prasmę, realumą tik tada, jei atkartoja kokį nors pirmapradį veiksmą"2. Savaime suprantama, tokie pirmapradžiai, provaizdiški vaizdiniai pirmiausia koncentruojasi kosmogonijose. Kaip rašo M. Eliadė, kiekvienas kūrybos aktas pakartoja patį kosmogoninį aktą, pasaulio sukūrimą; „todėl visa, kas steigiama, steigiama Pasaulio Centre (juk, kaip žinome, pats Pasaulio kūrimas prasidėjo iš tam tikro centro)"3. Todėl ir mūsų analizės tikslas bus ieškoti tokių „centruočių" ir „centrų", suprantama, domintis ir jų realizavimo aplinkybėmis bei būdais, taip pat poveikiu tokius „centrus" ir jų eksplikacijas išpažįstantiems žmonėms. Ir šiame darbe dėmesys labiausiai kryps į kosmogoninės reikšmes bei kosmogonijose slypinčią precedentiką.

-------------------

1 Mann U. Schopfungsmythen: Vom Ursprung un Sinn der Welt. Stuttgart, 1988, p. 56.

2 Eliade M. Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė / Vertė P. Račius. V., 1996, p. 9.

3 Ten pat, p. 22.

---------------------

Naujųjų metų apeigomis senosios religijos siekdavo reaktualizuoti pasaulio sukūrimo mitą. Pirmapradis įvykis, pasaulio sukūrimas, tam tikrais ritualais būdavo atkartojamas iš naujo, sudabartinamas - t. y. remiantis senuoju provaizdžiu, pasaulis tais pačiais būdais, kuriais jis kadaise buvo sukurtas, būdavo kuriamas iš naujo.

To mito elementai dainose pakankamai nagrinėti.4 Šiame skyriuje pasistengsiu parodyti, kad pagrindiniai pasaulio kūrimo mitikos įvaizdžiai, atsispindintys dainose, turi atitikmenų ir baltų kultuose; t. y. pasaulio sukūrimo mitika tam tikra dalimi lemia kulto vietų sandarą, o gal ir kai kuriuos kitus su kultu susijusius dalykus. Ta aplinkybė turėtų paliudyti, jog senoji lietuvių religija iš esmės buvo ne koks padrikas dievų, dvasių ar gamtos kūnų garbinimas, o sudėtinga ir gerai suderinta religinių sąsajų, mitinių precedentų įgyvendinimo sistema. Bet apie tai dar kalbėsime vėliau; dabar atskleisime, kad tokios sąsajos išties gyvavo, t. y. mitiniai ar, tiksliau, - kosmogoniniai precedentai, provaizdžiai - sąlygojo kultines realijas. Pradėsime nuo vieno pagrindinių kalendorinių dainų motyvo - nuo kalno įvaizdžio.

-------------------------

4 Laurinkienė N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. V., 1990. Žr. Vėlius N. Mitologinė švenčių semantika // Krantai. 1989, Nr. 2, p. 8-14; Beresnevičius G. Pasaulio sukūrimas senovės lietuvių religijoje // Naujasis židinys. 1991, Nr. 1, p. 8-17.

---------------------------

Kalnas nesyk aptinkamas kalėdinėse dainose. Tai „didis kalnas" (o greta jo minimas „žalias sodas" - LTR 3795/53); po „aukštus kalnus" advento dainose lakioja bitelė (LTR 92/139,631/198. 1073/66...), „aukštas kalnelis" ties „giliu Dunojumi" (LTR 1434/22), kalėdinėse dainose minimi ant kalno augantys medžiai - liepelė (Kai 193), jovarėlis, grūšelė (Kai 193: LTR 265/213,638/7 ir pan.). Kalnas, o tai mums vėliau bus svarbu, minimas greta vandenų - Dunojaus (Kai 29), tiesiog vandens (Kai 443) ir pan. Ant kalno minimas dvaras (Kai 29), bet apie tai dar kalbėsime atskirai.

Pats kalno vaidmuo pasaulio kūrimo mitikoje aiškėja palyginus lietuvių kalendorinių dainų vaizdinius su mitologiškai artima ar giminiška medžiaga. Indų kosmogonija teigia, kad pradžioje buvo vien vanduo; nuo dugno pakilęs žemės gumulėlis vėliau išsiplėtė ir virto kosminiu kalnu, Žemės pradžia5. Šis kalnas senosiose mitologijose įsivaizduotas pasaulio centre, ten, kur yra pasaulio ašis, axis mundi; jis susieja dangų, žemę ir pragarus, kartu - ir visų šių sferų gyventojus, dievus, žmones, demonus6. Pasaulio radimosi metu šis kalnas buvo apsuptas vandenų; tą aplinkybę nurodo ir lietuvių dainos, tarkim, velykinės, menančios laiką, kai vanduo sėmė visus kalnus, išskyrus vieną (Kai 443).

--------------------------------

5 Кёйпер Ф. Б. Я. Труды по ведийской мифологии // Пер. с англ. Москва, 1986, р. 28.

6 Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai / Sudarė N. Vėlius. V., 1995, p. 16-17.

---------------------------------

 

„TĖVO DVARAS" ANT KALNO

 

Lietuvių kalendorinėse dainose minimi kalveliai, kurių prašoma nukalti „plieno žirkles"; jomis ketinama nukarpyti medžių (pušų) viršūnes, idant pasirodytų „tėvo dvaras" (Kai 338).

Kodėl, norint išvysti „tėvo dvarą", reikia nukarpyti medžių viršūnes? Atrodytų, kaip tik jos trukdo tą dvarą įžiūrėti. Tačiau tai reikštų, kad stebinčiojo žvilgsnis ieško objekto ne horizontalia kryptimi, o kyla aukštyn. Su kalėdinėmis dainomis susijęs ir iš dalies jas papildantis velykinių dainų ciklas irgi rodo stebėtojo siekį plėsti savo akiratį į aukštį. Sūpuoklinėse dainose mergelė prašo ją įsupti kuo aukščiau: pasirodo, ji taip pat siekia įžvelgti tą patį „tėvo dvarą".

Tik iš velykinių dainų aiškėja, kodėl jo ieškoma nehorizontalia kryptimi: „Supkit meskit /(...) Mane jauną, / Kad išvysčiau /(...) Aukštą kalną"7. Supantis siekiama išvysti aukštą kalną ir su juo siejamą „tėvo dvarą".

---------------------------

7 Lietuvių tautosaka / Vyr. red. K. Korsakas. V., 1962, p. 237.

----------------------------

Tiek kalėdinėse, tiek sūpuoklinėse dainose šis dvaras nusakomas panašiai. Jis didelis, netgi sakoma, kad tie „dvarai" kalnais statyti, gonteliais dengti, perlais barstyti (LTR 912/287), tariama, kad tėvo dvaras sidabru išlietas, gontais dengtas (LTR 3344/14) ir pan. Vargu ar čia susiduriame su paprasta kaimo gryčia ar netgi kokia pilaite ant piliakalnio; sidabru lietas ir perlais barstytas dvaras veikiau priklausytų sakralinei sferai, tą rodytų ir tai, kad panašiose dainose ant kalno gali būti mūrijama „koplytėlė". Joje iškertami langeliai, ir pro vieną langą leidžiasi Mėnulis, pro kitą teka Saulė, pro trečią žiūri mergelė (Kai 489). Tai atskleidžia tiek sakralinę, tiek kosminę tokio statinio kalno viršuje prasmę. Tai gali būti ir „Dievo dvaras", juolab kad lietuvių tradicija Dievo gyvenamąją aplinką nusako panašiai kaip ir kalendorinės dainos8; tokiu atveju „tėvo dvaras" būtų tiesiog „Dievo dvaro" kontaminacija, arba tiesiog sakralinis pasaulio modelis, ypač reikšmingas tada, kai dainose kalbama apie „statymą" ant kalno, suteikus jam kosmogonine prasmę; plg. N. Laurinkienės teiginį, jog pastatas tokiose dainose „formuojamas pagal idealųjį archetipinį pasaulio modelio pavyzdį. (...) Jeigu interpretuotume pastatą kaip kosmologinį vaizdinį, jo statyba reikštų pasaulio integravimą iš sudedamųjų dalių"9.

--------------------

8 Beresnevičius G. Dausos. V., 1990, p. 149-151 ir kt.

9 Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas. V., 1996, p. 88.

---------------------

Šiaip ar taip, tiek kalnas, tiek statymas ar pastatas ant jo lietuvių kalendorinėse dainose neabejotinai turi kosmogoninę funkciją, taigi pagal religijotyros teorijas turėtų būti laikomas archetipu, arba provaizdžiu. Vadinasi, kalno motyvas tinka mitinei precedentikai; kol kas mums tokio pastebėjimo pakanka, ir galime tęsti savo paieškas.

 

KULTINĖ KALNO FUNKCIJA

 

Ją galima atsekti jau iš labai ankstyvų ir įvairių duomenų. Apie 1220 m. Oliverio Paderborniečio sudarytoje Šventosios žemės karalių istorijoje užsimenama, kad „šiaurės žmonės", be kitų stabmeldiškų klaidų, garbinę ir kalvas bei uolas (BRMŠ 1225). Tą žinią iš dalies patvirtina kai kurie vietovardžiai, pvz., 1384-1402 m. sudarytuose kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose minimas Stabukalnis - Stabuncaln, Stabekalne (BRMŠ 1430-432), ant kurio, sprendžiant iš pavadinimo, galėjo stovėti stabai. Lietuvoje yra aukštumų (bei kitokių vietų) vardų, susijusių su dievavardžiais. Tarkim, palyginti dažnai pasitaiko Perkūnkalniai10. Hermanas Vartbergietis Livonijos kronikoje mini „Velnio kalną", tiesa, stūksantį Livonijoje (BRMŠ I 419-420). XV a. rašęs J. Dlugošas mini šventvietę, stovėjusią ant kalno palei Nevėžį, kurioje buvo deginama ugnis (LPG 140). Po šimtmečio šią žinią pakartojo J. Maleckis* ir beveik tais pačiais žodžiais - J. Lasickis**.

--------------------------------

10 Ten pat, p. 33-45.

* „Apud Samogitas est mons ad lluuiinn Neuuessam situs, in cujus uertice olim perpetuus ignis a sacerdote con-seruabatur in honorem ipsius Pargn'u qui tonitruum et tempestatum potens a supersticiosa gente adhuc creditur."-LPG, p. 296.

** Apud Samagitas est mons ad fluvium Neuuasam situs, in cuius vertice olim perpetuus ignis a sacerdote conservaba-tut in honorem Pargni, qui tonitruus et tempestatum potens esse a superstitiosa gente adhuc creditur." - LPG, p. 363.

--------------------------------

 

Kalbėdamas apie pagonybės reliktus Livonijoje, Adomas Olearijus (Olearius) 1647 m. rašė, jog latvių ir estų valstiečiai gerbia tam tikrus, dažniausiai ant kalvų augančius, medžius (LPG 488) - turėtume manyti, kad tuometiniai valstiečių tikėjimai Lietuvoje ir Livonijoje pernelyg nesiskyrė. Tad čia paminėtina ir 1636 m. pastoracinių vizitacijų Dorpato apylinkėse atmintinė, kur vizitatoriams, be kita ko, patariama pasiaiškinti, ar valstiečiai kartkartėm nesusirenka ant kalvų atlikti savo apeigų (LPG 494). Ir atrodo, kad ne be reikalo, nes, tarkim, 1668 m. Kuoknesės (Kokenhusen) apylinkių vizitacijų protokoluose teigiama, jog valstiečiai atlieka stabmeldiškas apeigas, tarp kita ko, ir aukodami ant kalno (LPG 500). Rygos apylinkių vizitacijų 1669 m. protokoluose užsimenama apie naktinius aukojimus ant Logo kalno, kuriuos atlieka „nevokiečiai" valstiečiai (LPG 501); kad ir kaip stengiasi dvasininkai, tokie papročiai nenyksta. Kažkokios ant kalvų atliekamos apeigos minimos ir 1740 m. protokoluose (LPG 505), o 1768 m. iš vizitacijos Papendorfe medžiagos vėlgi matome, kad valstiečiai „aukoja ant Mėlynojo kalno", ir už tokias apeigas jose dalyvavusius asmenis liepiama bausti dešimčia porų rykščių, o seniūną, jeigu jis apie tokią apeigą nepraneš, - penkiomis poromis (LPG 507). Taigi matome, kad visos ant kalvų atliekamos archajiškos apeigos praktiškai priartėja prie XIX a. ribos.

Tas pats ir lietuvių gyvenamose žemėse. XVII a. pabaigos autorius Motiejus Pretorijus teberašo apie kalnus kaip apeigų atlikimo vietą (LPG 524), kitur aprašo kai kuriuos su kalnais susijusius tikėjimus.

Pretorijaus teigimu, Katinavos piliakalnį dauguma žmonių laikė šventu, ir jame nebuvo galima paliesti nė smiltelės. Sunku buvo surasti ir tokį Nadruvos gyventoją, kuris čia ryžtųsi apsinakvoti. Manyta, kad žmogus, vos pajudinęs piliakalnio žemę, neilgai trukus mirs. Šį prietarą dar įtvirtino pastoriaus Teofilio Šulco (Theophil Schulz) likimas. Tasai, norėdamas panaikinti šią klaidatikystę, liepė nuo piliakalnio paimti kažkiek žemės ir tais metais pasimirė. Toks pat likimas ištiko jo giminaitį bei jo vietos perėmėją Pilypą Ruigį. Pretorijus aprašo ir jau sukrikščionintą „kultinio kalno" modelį - jo laikais buvusią ant Birutės kalno Palangoje Šv. Jurgio koplyčią, kurioje plačiausių apylinkių žmonės kabino devocionalijas - „neabejotinai pagal pagoniškus papročius", - priduria autorius (LPG 529,530). Toliau persakoma žinia apie Lentzkenbergo kalną netoli Prūsijos Brandenburgo, kur kartais pasirodo puošianti plaukus mergelė; jos pasirodymas pranašauja tam tikrus pasikeitimus apylinkių gyvenime (LPG 530) - bet čia jau matome klasikinę sakmę ar padavimą.

Tautosakoje sakmių ir padavimų apie piliakalnius labai daug. Dažnai juose numanoma sakralinė ar kultinė tokio piliakalnio praeitis - jame yra nuskendusi, prasmegusi bažnyčia, jo viduje laikomos mišios, giedama (SŠLS 155-157). Kai kurie padavimai mūsų atveju ypač įdomūs, nes pasakoja apie kadainykštę kultine konkretaus piliakalnio reikšmę. Tiesa, tokių padavimų vertė nevienoda.

Padavime apie Šventkalnį Kvėdarnos apylinkėse sakoma, jog kalnas tokį „vardą gavo todėl, kad čia senovėje, kol dar lietuviai tebebuvo pagonys, jie turėjo pastatę aukurą, čia kūreno šventąją ugnį, ir mūsų protėvių protėviai čia susirinkdavo pagarbinti savo dievų ir jiems aukų atnašauti"11. Šis padavimas gali kelti tam tikrą įtarimą, nes yra pernelyg literatūriškas ir gal per daug sklandus (padavimai ir sakmės - lakoniškas ir nedaugiažodis žanras), bet matome jau mums pažįstamus dalykus: aukojimą ant kalno, ugnį ant jo. Vis dėlto stebina, kad mažiau kryptingi padavimai perteikia nepalyginti daugiau informacijos.

------------------------

11 Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai / Sudarė N. Vėlius. V., 1995, p. 172.

------------------------

Padavime apie Šv. Jono kalną, esantį palei Varduvos upę Žemaičių Kalvarijos miestelyje, teigiama, kad šį statų ir aukštą kalną „senovėje supylė pagonys. Pagonių vadas įsakęs visiems žmonėms, kad kiekvienas jų (...), kuris vyks pro tą vietą, turi tam tikrą saiką žemių iš toliau atnešti ir pilti. Taip per kiek laiko ir buvo supiltas tas kalnas. Paskui ant jo pagonys degindavo aukas. Pagonims išnykus, tame kalne buvę įtaisytos kapinės"12.

-------------------------

12 Ten pat, p. 86. 13 Ten pat, p. 172.

-------------------------

Šis padavimas labai informatyvus. „Aukų deginimas" ant kalno visiškai įtikėtinas, bet matome ir vieną racionalią „piliakalnio pylimo" detalę. Daugelyje padavimų tiesiog sakoma, kad senovės žmonės ar švedai, ar prancūzai ėmė ir „kepurėmis" ar kitaip supylė piliakalnį, o čia pastebima, jog „pagonių vadas" liepęs gabenti žemes „iš toliau". Ir išties - turint omenyje piliakalnio mastus, jo ūmus supylimas iš artimiausių apylinkių žemių būtų reiškęs žemdirbystės katastrofą bent jau tose apylinkėse. Žemių gabenimas „iš toliau" tokiu požiūriu ne tik suprantamas, bet ir, ko gero, būtinas. Apie piliakalnių pylimo peripetijas mes iš esmės nieko nežinome, bet tokia informacija berods kai kurias realijas atskleidžia.

Padavime apie Šventupį ir Aukų kalną teigiama, jog „senovėje lietuviai aukodavo aukas savo dievams. Taip pat aukodavę ir ant netoliese esančio Aukų kalno. Prieš aukojant auką nuplaudavo Šventupyje"13. Matome jau minėtą aukojimą ant kalno, ir jis siejamas su „vandenimis" - atsiminkime lietuviškojoje kosmogonijoje atsekamą kalno ir vandenų ryšį. Atrodo, čia matome tokio ryšio „kultinę repliką". Prisimintina, kad Vilniaus įkūrimo legendoje arba Dlugošo perteikime pastebime tokį patį „kalno palei vandenis" motyvą, turintį kultinę reikšmę. Be to, pasak M. Gimbutienės, „piliakalniai buvo įrengiami strateginėse aukštose vietose, krantuose ties dviejų upių santaka, iš kelių pusių juosiami upelio, arba prie ežerų ir net pelkynuose"14. Akivaizdu, kad čia aptinkame tikriausiai fortifikacinių, gynybos sumetimų - tačiau jie puikiai dera su mitologiniais reikšmenimis.

----------------------

14 Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. Etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija. V., 1985, p. 64.

-----------------------

Bet mūsų samprotavimai šioje vietoje priartėja prie labai plačios temos, kurią panagrinėsime atskirame poskyryje.

 

 

IDEOLOGINĖ IR MITOLOGINĖ PILIAKALNIŲ REIKŠMĖ

 

Kaip pažymi Marija Gimbutienė, piliakalniai, kuriuose gyvendavo sričių valdovai, paprastai būdavo palyginti netoli vienas nuo kito, maždaug per 5 km, ir nuo vieno viršūnės būdavo galima įžiūrėti bent vieną ar du kaimyninius piliakalnius"15. Tad Lietuva tam tikra prasme buvo piliakalnių grandinė. Čia gal nevisiškai tiksli, bet įdomi analogija būtų senosios Irano arijų religijos šventyklos, kurios būdavo įrengiamos aukštumose, ant kalnų viršūnių; jose nuolat deginta šventoji ugnis ir, kaip sakoma, naktimis visas Iranas, nuo Persijos įlankos iki Indijos pakraščių, būdavo nužymėtas ugnies atšvaitais. Nežinia, ar Lietuvoje koks panašus paprotys ar praktika buvo, bet įsidėmėtina, kad piliakalniai sukūrė tam tikrą erdvės sistemą, topografinį lauką. Be to, lietuviai šventąją ugnį žinojo, ir bent jau svarbiausių religinių švenčių metu tokios ugnys turėdavo būti deginamos. Iki dabar Joninių, arba Rasos, švenčių metu kai kas panašaus daroma.

------------------------

15 Ten pat, p. 64.

-------------------------

Pilkapiai, ne tokie dideli žemės ar žemės bei akmenų sampilai virš kapo, baltų žemėse žinomi irgi nuo seniausių laikų. Tai vėl labai įdomi tradicija. Mūsų platumose tokie laidojimo sampilai gali priminti lietuvių raudose minimus „vėlių kalnelius"; gal iš jų atsirado ir vėlesni kapinių kalneliai. Pilkapiai atsiranda klajoklių gentyse, kadangi šios nuolat keičia gyvenamąją vietą. Seniausieji žinomi laidojimai yra palaidojimai tiesiog žemėje. Bet jei gentis keliauja, ji savo kapines, savo protėvius priversta palikti. Vaikaitis miršta ne ten, kur senelis, ir atstumai tarp jų kapaviečių gali būti milžiniški. Tuo metu kitos gentys, užslinkusios ant senųjų iškeliavusios genties teritorijų, randa jos kapus - ir pirmas tokios naujakurės genties darbas - išardyti senuosius kapus, baiminantis žalingos kitos genties protėvių veiklos. Todėl keliaujanti gentis savo protėvius laidoja po akmenų ir žemių sampilu.

Beje, lietuvių tautosakoje piliakalniai ir pilkapiai dažniausiai neišskiriami, ir bent kiek ženkliau reljefe išsiskiriantys dirbtiniai sampilai laikomi piliakalniais. Kita vertus, pilkapiai kartais pavadinami švedkapiais ar milžinkapiais - bet švedkapis gali reikšti ir piliakalnį. Tad kokio nors istorinio ar archeologinio tikslumo čia nereikia tikėtis; toliau mėginsime pasidomėti, kaip tokie piliakalniai nusakomi padavimuose, kokie tikėjimai su jais siejasi.

 

PONIA SU ŠUNIUKU

 

Piliakalniuose, pasak padavimų, gyvena kažkokie žmonės. Tai gali būti užkeiktos mergos, kurios kartais matomos ant piliakalnių ar ties jais; jos skalbiasi, verda valgyti, kepa pyragus. Kartais koks piemenukas netyčiom patenka į piliakalnio vidų ar tai padaryti jį priverčia kiti piemenys. Toks netyčiukas viduje pamato gyvenančius žmones, daug turtų ir paprastai esti apdovanojamas. O smalsuoliai, besigviešiantys piliakalniuose paslėptų turtų, kalno viduje praranda galvą.

Kartais tokiuose pasakojimuose pasitaiko labai įdomių smulkmenų. Padavimas apie Šeimyniškių piliakalnį prasideda tradiciškai: piemenims susipešus, vienas piemuo nutraukęs kito kepurę ir įkišęs ją į piliakalnio šlaite esančią skylę. Bet tęsiama kiek kitaip:

 

Tada tas piemuo pradėjęs verkti, nes seniau bijodavę šeimininko. Verkdamas jis įlindęs ir radęs tenai kambarį išpuoštą. Tame kambary laivelis, pilnas auksinių pinigų. Ir gale laivelio sėdėjęs ponaičiukas. Tas ponaičiukas paėmęs kepurę, pripylęs aukso ir išleidęs.

Tada kitas piemuo lindęs. Jį užrišę botagais už kojų, kad geriau būtų ištraukti. Kai piemenys ištraukė - buvęs tas be galvos.

Sako, kad senovėje kasdavę, prikasdavę tik mūrus ir daugiau nieko. Seni žmonės sako, kad po piliakalniu yra laivelis auksinių pinigų.16

------------------------

16  Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai / Sudarė N. Vėlius. V., 1995, p. 36.

------------------------

įdomiausia čia tai, kad gana netikėtai paminimas laivelis piliakalnio viduje. Kitame panašiame padavime tas piliakalnin patekęs piemuo „matęs laivą, laive sėdėjusi ponia su šuniuku - ponia sėdėjusi viename gale laivelio, šuniukas kitame. Kai tik ponia jį pamačiusi, šokus iš laivo, net laivelis apsivertęs. Pribėgus ta ponia prie jo, pripylus pilną kepurę aukso ir liepus tuoj išeiti"17.

---------------------------

17 Ten pat, p. 131.

----------------------------

Laivelis piliakalnyje mitologiniu požiūriu labai svarbus. Į mirusiųjų pasaulį daugelyje mitologijų patenkama perplaukus laiveliu upę, jūrą ar kokius kitus „mirties vandenis". Mirusieji kartais laidojami laivėse, paleidus jas jūron ar žemyn upe. Kadangi mirusieji susiję su laivėmis, o protėviai senosiose religijose būdavo derliaus garantai, kai kurioms Artimųjų Rytų civilizacijoms būdingas laivės vežiojimo po užsėtus laukus paprotys. Mesopotamijoje ir Egipte iš Deivės Motinos šventyklos laivėje būdavo išvežami Marduko, Ozirio ir Amono stabai - ir čia įdomiausia, kad lietuvių padavime vėl matome moterį. Šuniukas čia - ypač simptomiškas ženklas; šuo daugelyje mitologijų saugo pomirtinio pasaulio vartus, o lietuvių pasakose ir sakmėse herojui keliaujant į pomirtinį pasaulį priekyje bėga šuniukas, kuris ir rodo kelią anapus - kažkodėl šunys tą kelią gerai pažįsta.

„Dama su šuniuku" yra sena mitologema, liudijanti kažkokį anapusinio pasaulio apsireiškimą. Tai, kad ji drauge valdo turtus (auksą), patvirtina jos ryšį su anapusiniu pasauliu, nes būtent pomirtinis, požemių pasaulis - visų turtų saugojimo vieta. Mūsų padavimo „ponia" čia tikriausiai primena ir skandinavų deivę Nerthus - turtų ir vaisingumo globėją.

Apskritai reikia pažymėti, kad ši „ponia laivelyje" ar „ponaičiukas gale laivelio", siejami su turtais ir piliakalniu, lietuviškoje tradicijoje atitikmenų neturi. Šie padavimai nesileidžia įtraukiami į kokį nors baltišką kontekstą, ar bent jau ta baltiško konteksto dalis mums nežinoma. Artimiausia mums žinoma tradicija - skandinaviškoji. Būtent skandinavai geležies amžiuje savo mirusiuosius ėmė laidoti, sudegindami juos laivėse. Jei prisiminsime, kad čia susiduriame su vikingais, jūros plėšikais - turtingais, kaip plėšikams įprasta, galime teigti, kad piliakalniuose slypinčių laivelių su auksu ir juose sėdinčiais vyru ar moterimi motyvas - skandinaviškos kilmės. Kitas klausimas, ar čia išties įžiūrėtina kokio nors konkretaus vikingo sudeginimo laivėje scena, įsirėžusi į lietuvių atmintį, ar koks „migruojantis pasakojimas" - antruoju atveju vis tiek reikėtų pripažinti, kad jo migracijos ištakos - konkretus tokio laidojimo paprotys. Šiaip ar taip, šitokio motyvo kilmė tikriausiai aiškintina lietuvių protėvių kontaktais su skandinavais, matyt, dar ankstyvaisiais viduramžiais.

 

PONAS UŽ STALO

 

Palyginti realistiškas padavimas, visiškai neminintis kokių nors piliakalnyje laimėtų turtų, pasakoja apie olą po Liškiavos pilimi:

Žmonės vaikščioję tomis olomis, radę stiklines duris ir atsidarę tas duris rado didelį kambarį. To kambario sienos buvo auksinės. Ten sėdėjo ponas už stalo ir viduryje kambario šuo tupėjo, tik jie nebuvo gyvi.18

------------------------------

18 Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai / Sudarė N. Vėlius. V., 1995, p. 118.

-------------------------------

Panašų vaizdą mato Vadagų piliakalnyje (Mažeikių apskr.), taigi kitame Lietuvos kampe esančiame piliakalnyje, apsilankęs žmogus:

Kartą vienas žmogelis, veždamas bulvių vežimą, ėmęs ir įgriuvęs į piliakalnio dugną. Čia jis pamatęs didelę salę, jos vidury stalą, apie kurį sėdėję labai gražūs, bet suakmenėję žmonės. Paskui tas žmogelis nė juste nepajutęs, kaip kalno viršuj atsiradęs.19

---------------------------

19 Ten pat, p. 119.

----------------------------

Šie padavimai jokiais ypatingais stebuklais nepasižymi - tiesiog kalno viduje sėdi sustingę žmonės, o pirmuoju atveju matome ir šuniuką. Čia irgi susiduriame su mirties erdve, „dekoruota auksu", bet podraug tie padavimai tiesiog nusako piliakalnyje esant laidojimo vietą. Pirmoji asociacija, laidojimas pilkapio viduje esančiame kambaryje, kur mirusysis pasodinamas prie stalo, primena skitams, ilgą laiką buvusiems baltų pietiniams kaimynams, būdingus laidojimus kurganuose. Tiesa, šiuo atveju skitiškos paralelės nėra būtinos, nes lietuvių tradicijoje randame mirusiųjų „namų" vaizdinį; vakarų baltai kadaise laidojimams suteikdavo tam tikrų „mirusiųjų namelių" formą, beje, jie būdavo miniatiūriniai, nes laidoti sudegintų mirusiųjų palaikai, ir urnos būdavo apdedamos akmenų statinėliu. Lietuvių sakmės pasakoja apie „pekloje" ar danguje esančius namus, liaudies kalboje eiti namo kai kada ir dabar tebereiškia mirti. Taigi lietuvių padavimai tiesiog perteikia seną mirusiųjų laidojimo pilkapiuose tradiciją, kuri interpretuojama dvejopai: arba mirusieji toliau pilkapiuose kažin kaip gyvena, valdo turtus, auksą, arba yra „suakmenėję", tiesiog mirę, sustingę ir su žmonių pasauliu kontaktų nebeturi.

Vis dėlto tokių „apdovanojančių ir baudžiančių" piliakalnių tema labai plati, ir ją iki galo atskleisti vargiai galime. Žinome daug padavimų ir sakmių, pasakojančių apie įvairius vaidenimusis piliakalniuose ar palei juos, apie žmones, išeinančius iš piliakalnių ir trumpai susitinkančius su aplinkiniais gyventojais. Tie piliakalnių gyventojai laikomi užkeiktais, tikima, kad jie gali būti atkerėti, bet nė vienas panašus mėginimas nepasiseka. Tai tiesiog uždara erdvė, kurioje „kažkas gyvena" - gal tai protėviai, gal tiesiog „požemių gyventojai", bet apskritai padavimuose ir sakmėse kontaktai su jais labai menki ir dažniausiai atsitiktiniai.

Pats piliakalnis kaip artefaktas toli gražu iki galo neatsiskleidžia padavimuose ar pan. - jis ne tik topografiškai išsiskiria vietovėje, bet ir struktūrina aplinką, ją įcentrina. Šventės iki dabartinių laikų švenčiamos ant piliakalnių, o dar anksčiau jų reikšmė buvo nepalyginti didesnė.

 

 

SAKRALI PILIAKALNIŲ REIKŠMĖ

 

Mes žinome, jog piliakalniai buvo gynybos įtvirtinimai, ant jų stovėdavusios pilaitės, kartais ir gyventa, tačiau pati gyvenvietė dažniausiai nusidriekdavo piliakalnio papėdėje. Vis dėlto pats piliakalnių pylimas galėjo turėti ir tam tikrų sakralių reikšmių. Padavimuose kaip ir tikrovėje piliakalnis nesyk tampa kapinių kalneliu, su juo siejamos kažkokios senosios religinės apeigos, pvz., pasakojama, kad ant virtusio kapinėmis piliakalnio senovėje lietuviai kūrendavę šventąją ugnį (padavimas apie Šv. Jono kalną). Kartais natūralus kalnas aukštintas iki labai nesenų laikų; sakoma, jog Nirtaičių kapinių teritorijai žemes karučiu suvežė ir supylė XIX a. pabaigoje J. Gedminas, valstietis - liaudies menininkas, visą gyvenimą paskyręs šiam darbui, o netoliese esančios Šaulėnų kapinės irgi akivaizdžiai paaukštintos (etnografės R. Giedrienės duomenys). Taigi kalnelio ar aukštumos aukštinimo tradicija labai gyva ir svarbi.

  1. Eliadės tyrinėjimai rodo, jog senosiose civilizacijose zikuratai, šventyklos, laiptuotosios piramidės būdavo suprantamos kaip viso pažįstamo pasaulio vidurys, kosmoso centras, kurio viršūnėje apsilankydavo dievai. Viršutiniame Babilono zikuratų aukšte per svarbiausias metų šventes iš dangaus nusileisdavo Mardukas. Pačios šventyklos ar zikuratai simbolizuodavo kosminį kalną, buvusį pasaulio pradžioje, kalną, ant kurio reziduoja aukščiausioji Dievybė. Šventykla - žemiškasis šio kosminio kalno atšvaitas, o ir pačios šventyklos Babilonijoje vadintos „Dangaus vartais", „Didžiuoju kalnu" ir pan.20 Prisiminkime ir lietuvių švęstas Jonines, arba Rasas, - jų metu kopta ant kalno, tikriau - ant piliakalnio, kaip, matyt, tikėtiniausio susitikimo su Dievu vietos. Lietuviai, beje, Perkūną buvo apgyvendinę ant aukšto kalno, panašiai kaip latviai, kurių dangaus Dievas irgi gyveno kalno viršuje. Tik Artimųjų Rytų ir Vidurio Amerikos civilizacijos šventyklas statydavo kaip Pasaulio kalno „modelius", o baltų teritorijose juos atitikdavo realūs kalnai ar, tiksliau tariant, paaukštintos ar supiltos kalvos.

---------------------

20 Eliade M. Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartote / Vertė P. Račius. V., 1996, p. 15-20 ir kt.

---------------------

Archeologijos duomenys rodo, kad piliakalniai būdavo kariniai ar politiniai tam tikros teritorijos centrai - ir ta aplinkybė labai svarbi. Juk šventieji zikuratai Šumere ar Babilonijoje taip pat būdavo politiniai centrai, miesto ar valstybės „ašys". Jei tam tikri gentiniai, gimininiai ar teritoriniai vienetai baltiškose žemės telkdavosi apie piliakalnius, tai darsyk parodo, kad tie piliakalniai galėjo turėti ir sakralią reikšmę. Indijos arijai, įsikurdami naujoje vietoje, aukštumoje įrengdavo altorių ugnies dievui Agniui, sudėdavo ten auką, ir nuo to laiko naujosios žemės tapdavo pašventintos, šventos - teisėta tos genties nuosavybe.

Čia prisimintina, kad ir piliakalniai baltų teritorijose atsiranda indoeuropiečių bangai atslinkus. Politinis steiginys, šiuo atveju piliakalnis, drauge yra ir sakralus steiginys. Iš jo valdoma, čia ir aukojama. Kaip rodo lyginamosios kalbotyros duomenys, žodis reg- reiškęs tiek vyriausiąjį žynį, tiek pasaulietinį valdovą, o paralelės kitose indoeuropiečių tautose liudija, kad kadaise indoeuropiečius valdė vadinamieji sakralus - šventi karaliai, t. y. pasaulietinis valdovas buvo ir svarbiausias aukotojas.

Visi šie teiginiai daugmaž hipotetiški, bet jie remiasi prielaida, kad lietuvių protėviai su aukštumomis ir konkrečiais piliakalniais siejo panašias idėjas kaip ir kitos indoeuropiečių gentys bei Artimųjų Rytų civilizacijos. Piliakalniai šitaip žvelgiant vertintini kaip daugiareikšmiai „religiniai kalnai" plačiąja prasme, atitinkantys senųjų civilizacijų „kosminius kalnus" - šventyklas. O pilkapiai yra tokių piliakalnių replikos, atšvaitai, nedideli „kosminiai kalneliai", į kuriuos patalpintas mirusysis, matyt, šitaip būdavo įterpiamas į dieviškojo ar kosminio kalno erdvę, veikiau - papėdę.

Čia įdomiausia, kad lietuvių legendos, pasakojančios apie pomirtinį žmonių likimą, teigia, jog mirusiesiems reikėsią lipti į aukštą kalną, kur jų lauksianti dievybė. O piliakalniai su esančiais ant jų įtvirtinimais būdavo tam tikro teritorinio ar gentinio vieneto centrai. Kaip ant kosminio kalno rezidavo Perkūnas, taip ant „gentinio" kalnelio (tikėtina) - karo vadas, patriarchas ar kunigaikštis (plg. Gedimino kalnas). Sakralus, politinis, karinis krūvis sukosi apie kalną, piliakalnį.

Gal ir kalno supylimo ar „paaukštinimo" aspektas čia prisimintinas. Juk nors ne-galime teigti, kad mes nusimanome, kodėl piliakalniai buvo pilami, kad nuvokiame kelių tūkstantmečių ar tūkstantmečio senumo politines, administracines, sakralias, karines realijas, - akivaizdu, kad tam tikra piliakalnių dalis supilta aiškiai - mūsų požiūriu - „be reikalo", nes greta piliakalnio stūkso vienas ar keli tikrai pernelyg nenutolę „natūralūs" kalneliai ar kalvos, kuriuos buvo galima kariniais ar religiniais tikslais panaudoti ne prasčiau ir jau tikrai ne su tokiomis milžiniškomis darbo sąnaudomis. Juolab - tais laikais, kai išgyventi buvo sunku, problemiška ir pan. Vis dėlto galima maždaug nujausti: jei bent dalis piliakalnių pilami be strategiškai akivaizdaus reikalo, vadinasi, tokio „materialaus", „racionalaus" motyvavimo nebūta; mes daug ko apie senuosius laikus nesuprantame, bet tam tikri žmogaus mąstymo ir veiklos elementai visada lieka tokie patys: pirmiausia - natūralus žmogaus darbo ekonomijos principas.

Turėdami omenyje tai, ką pasakėme apie kalno mitologemą bei jos apraiškas -piliakalnius, supiltus kalnus, galime teigti, jog visiškai įmanoma manyti, kad kalno pylimas arba paaukštinimas prilygo tam tikrai kosmogonijai, kad taip būdavo pa-šventinama tam tikra teritorija, ji įgydavo centrą - dieviškojo kalno archetipą, visi kalną pilantys žmonės milžiniško darbo procese konsoliduodavosi, tapdami gentimi ar kokia kita teritorine ar giminine bendrija. Šiaip ar taip, žodyje pilietis yra ne tik pilies atspalvis. Žodis pilis giminiškas žodžiui pilti. Pilietiškumas atsiranda tada, kai bendrai supilama struktūrinanti kalva. Kai bendrai kuriamas centras - nuosavas ir nepakartojamas. Nors aplinkui yra ir kitų - „gamtinių" ar svetimų centrų, sunkiu triūsu kuriamas gal mažesnis ar ne toks įspūdingas - bet savas.

Taigi piliakalniai, pilys, piliečiai - bendrašakniai žodžiai; nesileisdami į filologinius dalykus, pažymėkime vien jau tai, kad jie giminiški. Tokių ašinių žodžių giminystėje daug prasmių, viena jų - tai, kad pilis ar pilietis gali atsirasti tik tada, kai kas nors jau supilta, jau yra piliakalnis. Pilys statytos ant piliakalnių, apie jas būrėsi pilionys ar piliečiai. Ne be reikalo mums emociškai ir ideologiškai toks svarbus Vilniaus Gedimino kalnas. Ne veltui jo papėdėje vyko pirmieji Sąjūdžio mitingai, galiausiai - stovi Katedra. Tai centras. Katedra kitur tiesiog negali stovėti. Gediminas kitur negalėjo sapnuoti, vilkas negalėjo staugti kitur. Viskas prasideda kosminio kalno papėdėje, ir lietuvių kosminis kalnas yra aiškiai lokalizuotas.

Taigi kosmogoninis kalnas tampa realaus kalno (piliakalnio) provaizdžiu. Kadangi kosmogoniškasis kalnas randasi, t. y. tampa, kyla, išauga, ir po to tampa pasaulėkūros, vėliau - pasaulėdaros ašimi, tai ir piliakalnio pylimas tampa suprantamas. Lietuvoje aukštumų ar aukštumėlių pakanka, bet „gamtinis" kalnas, kalnelis negali atlikti vienijančios, „kosmogoninės" funkcijos. Kalnas privalo atsirasti, t. y. jį reikia supilti. Tik tada jis įeina į kosmogoninio kalno archetipą ir tampa realiai atsiradusiu centru, galinčiu grįsti politines ir ideologines realijas.

Populiariausi