Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Ugnies funkcijos (15 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos "Lietuvių religija ir mitologija")

 

  1. 3. UGNIES FUNKCIJOS

 

KOSMOGONINĖ FUNKCIJA

 

Labai įdomios kalėdinės dainos, kuriose kalbama apie žydinčią „grūšelę"; ši grūšelė neabejotinai turi pirmapradžio Kosminio medžio reikšmę, tad joje ar po ja besidedantys „dyvai" mums labai svarbūs. Plg.:

 

Viduje lauko grūšelė žydi, Alelium kalėda, grūšelė žydi.

Tona grūšelėn žvakelė degė, Alelium kalėda, žvakelė degė.

Ai, ir iškrito trys kibirkštėlės, Alelium kalėda, trys kibirkštėlės.

Oi, ir pasdarė dideli dyvai, Alelium kalėda, dideli dyvai,

Dideli dyvai - marios mėlynos, Alelium kalėda, marios mėlynos.

Tose mariose luotelis plūko,

Alelium kalėda, luotelis plūko. (LT 1208)

 

Tokių kalėdinių dainų, užsimenančių apie krintančias iš grūšelės kibirkštėles, yra ir daugiau (Kai 29,340). Iš grūšelės gali iškristi trys kibirkštėlės (LTR 628/1101, 1434/2) arba viena (LTR 433/75). Kitais atvejais po grūšelė tiesiog gali būti kūrenama ugnis:

Vidure dvarą, kalėda! Stovi grūšali, kalėda! Po tū grūšali, kalėda! Sesula vaikščioja, kalėda! Žagarėlius rinka, kalėda! Ir ugnely kuri, kalėda!41

Arba ugnis kuriama tiesiog dvaruose:

Voi, ant dvarų, an didžiųjų, lelumai, Ugnele kurta, lelumai.42

---------------------------

41 Laurinkienė N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. V., 1990, p. 95.

42 Ten pat, p. 95.

----------------------------

Tiesą sakant, ugnis kalendorinėse dainose nėra tokia dažna kaip, tarkim, visiškai „centro funkciją" uzurpuojantys medžiai ar kalnai, bet nekyla abejonės, kad jos reikšmė labai svarbi. Galų gale - iš jos atsiranda vandenys, kosmogonijoje labai svarbus reikšmuo. O cituotoje dainoje apskritai matome „kultinę situaciją": mergelė renka žagarėlius ir po medžiu kūrena ugnelę - tai tiesiog klasikinė užuomina apie mergelių, vaidilučių, kūrentą ugnį; šventoji ugnis, kaip galėjome pastebėti, nesyk degdavo šventvietėse palei šventuosius medžius (Rikojoto trijų dievų šventvietėje, Kurko šventvietėje - palei ąžuolus, ką kalbėti jau apie ugnies kūrenimą šventose giraitėse).

Grįžtant prie ugnies reikšmės kosmogonijoje, pastebėtina, kad ją patvirtina ir lyginamosios religijotyros duomenys. Orfikų himne Eteriui (ypač subtili penktoji stichija, iš kurios sudaryti dievų kūnai) jis vadinamas „gyvasties kibirkštimi" (V, 3)43. Iš „karščio" vaizdinio „Rigveda" kildina netgi „Kažką Vieno", pirmapradę neįvardijamą esybę (Rg. X 129, 2, 3)44. Apie kosminį karštį kitame himne sakoma, kad iš jo gimė naktis ir vilnijantis vandenynas (Rg. X 190, l)45. įsidėmėtina paralelė su lietuvių „mariomis", atsiradusiomis būtent iš „kibirkštėlės": „Rigvedoje" vilnijantis vandenynas irgi atsiranda iš „karščio". Beje, čia galima samprotauti, ar ne dėl panašių priežasčių lietuvių sąvoka „kūrimas" susijusi su „įdegimo", „įžiebimo" reikšme.

----------------------

43 Античные гимны / Сост. А. А. Тахо-Годи. Москва, 1972, р. 185.

44 Ригведа: Избранные гимны / Пер. Т. Я. Елизаренковой. Москва, 1972.

45 Ten pat.

----------------------

Jeigu jau leistumėmės į samprotavimus, galėtume prisiminti ir šiandieninio kalėdinio naujametinio ciklo reikšmenis - be abejo, omenyje turima Kalėdų eglutė. Ant jos irgi dega žvakelės (tai pirmapradžio medžio ir ugnies kosmogoninės sąsajos). Po eglute aptinkamos dovanos (priskiriamos šiais laikais jau karikatūrinei esybei Seneliui Šalčiui, Santa Klausui ir pan.) reiškia tiesiog transcendencijos, anapusybės dovanas, teikiamas per kažkokį mediatorių ir aptinkamas po „kosmogoniniu" medžiu. Lietuvių dainos, mininčios ant grūšelės degančias žvakeles, be abejo, yra senesnės už tik paskutiniaisiais dešimtmečiais (ar bent jau šiame šimtmetyje) atsiradusį iš miestų kultūros žvakučių deginimo ant eglutės paprotį. Tai nieko keista, nes medžio ir ugnies sąsaja yra labai archajiška ir bent jau indoeuropietiškoje mitologijoje tikrai stipri. Būtent senieji indoeuropietiški mitologiniai turiniai ir nulėmė šiandieninės Kalėdų eglutės - su ištisu nuosavos mitologijos kompleksu, iš dalies „ugniniu" - funkcionavimą. Mūsų požiūriu šiuosyk svarbu, kad medžio ir ugnies sąsaja kosmogoninio mito reaktualizacijoje gyva ir šiandien.

Grįžtant prie ugnies reikšmės pasaulio kūrimo vyksmuose, prisimintinos lietuvių etiologinės sakmės apie angelų ir velnių atsiradimą. Dievas, kurdamas pasaulį, paliepia velniui nerti vandenų gelmėn; iš jo atneštų žemių Dievas sukuria sausumą, o iš akmenukų „pritrina" angelų (SŠLS 117-118)46 arba, - tai ypač įdomu, - juos išskelia, laikydamas rankoje titnagą ir skiltuvą, ir kiek kibirkščių išlekia, tiek stojasi angelų (BLV 280). Taigi „kibirkštys" kuriant pasaulį yra labai svarbios, ir jų pasirodymas dainose tikrai neatsitiktinis.

-------------------------

46 Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. V., 1987, p. 117.

--------------------------

 

KULTINĖ UGNIES FUNKCIJA

 

Bene pirmasis kultine ugnies reikšmę pamini arabų keliautojas Idrisijus apie 1154 m. sudarytame Pasaulio klimato aprašyme; pasak Idrisijaus, Madsūna miesto gyventojai garbina ugnį (BRMŠ 1 198-199) - galimas dalykas, tasai „miestas" buvo Lietuvos ar baltų teritorijose. Pasak Petro Dusburgiečio, prūsai garbinę „negęstančiąją ugnį" (BRMŠ 1334,344). Mikalojus iš Jerošino, apskritai linkęs kartoti Dusburgiečio informaciją, šioje vietoje priduria, kad „šventikas Romuvos negęstančiąją ugnį be paliovos kūreno" (359,369), - vis dėlto tai gali būti poetinė išmonė, nes vargu ar autoritetingos ir centralizuojančios šventvietės vyriausiajam žyniui teko pačiam ją kurstyti; jam kas nors vis viena turėjo pagelbėti. Žinoma, gal ši informacija ir suprastina pažodžiui, nes gal tik vienam Kriviui buvo leista dėti malkas - bet tai jau veikiau panašu į katorgą.

Mūsų samprotavimams svarbu tai, kad Romovėje, arba Rikojote, kaip jau matėme iš kitų šaltinių, ugnis buvo deginama priešais ąžuolą, taigi aptinkame nesyk pasikartojančią ugnies ir medžio (dažniausiai ąžuolo) sąsają. 1435 m. M. Lasockis rašė, jog lietuviai „laikė visados nepaliaujamai degančią ugnį, kurią taip pat garbino" (BRMŠ I 533-534; 537). Vis dėlto tas „ugnies garbinimo" štampas kitoje vietoje, pačiam Lasoc-kiui nepastebint, visiškai paneigiamas viename ir tame pačiame sakinyje - būtent tada, kai jis, pasakodamas apie Lietuvos krikštą, džiaugdamasis pastebi: toje vietoje, kur pagonys garbino amžinąją ugnį, [Jogaila] pastatė bažnyčią, kurioje be perstojo dieną ir naktį garsiai buvo giedamos Dievą šlovinančios giesmės, ir panašiai kaip toji ugnis jų dievų garbei nuolatos degė, taip be pertraukos buvo giedami pašlovinimai Dievo garbei (BRMŠ 1535,538).

Tad kyla nuoseklus klausimas: ar pagonys garbino amžinąją ir negęstančiąją ugnį, ar ji degė „jų dievų garbei"? O tarp šių dviejų teiginių - didžiulis skirtumas. Atrodo, kad Lasockis, uolus klero ir jo mentaliteto atstovas (jis buvo Krokuvos katedros dekanas), tame pačiame sakinyje pateikė ir ideologinę, biblinę ir apskritai krikščionišką formuluotę, pagal kurią pagonys privalėjo garbinti padarus, užuot garbinę jų Kūrėją, ir autentišką informaciją, kurią pats galėjo būti girdėjęs. (Beje, Lasockis buvo ir Jogailos sekretorius, o Jogaila turėjo neblogai išmanyti lietuvių tikėjimus ir ritualus.*) Galimas dalykas, su gauta iš Jogailos informacija susidursime ir toliau.

--------------------------

* Prisiminkime kad ir Jogailos tėvo Algirdo laidotuves - pasak to paties Dlugošo, Algirdas „buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais spindinčiu drabužiu" etc. - BRMŠ I 556,557.

--------------------------

Prisiminkime J. Dlugošą, aprašiusį, kaip „barbarai" lietuviai gynė savo dievybes, o „svarbiausios iš jų buvo šios: ugnis, kurią laikė amžina ir kuri žynių kurstoma malkomis degė dieną naktį, miškai, kuriuos garbino ir laikė neliečiamais, ir gyvatės bei žalčiai, nes tikėjo juose gyvenant ir slypint dievus" (BRMŠ I 551, 572). Šiame fragmente ugnis minima tarp „svarbiausiųjų dievybių", todėl Jogaila, naikindamas šiuos tris pagonybės stulpus, pradeda būtent nuo ugnies užgesinimo: karalius Vladislovas įsakė barbarų akivaizdoje užgesinti ugnį, kurią jie laikė amžina ir kurią sostinėje Vilniuje, šalies širdyje, prižiūrėjo ir rūpestingai malkomis kurstė žynys, jų kalba vadinamas Znicz (nuolankiai dievybę maldaujantiems ir norintiems sužinoti ateitį jis duodavo neva pačios dievybės jam pakuždėtus atsakymus). Karalius liepė išgriauti šventovę ir aukurą, kur jie atnašaudavo aukas, iškirsti ir nuniokoti girias bei miškelius, jų laikomus neliečiamais, ir, negana to, išžudyti ir išnaikinti gyvates bei žalčius, kurie kiekvienuose namuose buvo laikomi tarsi dievai namų globėjai. (BRMŠ I 552,572)

Matome, kad Jogaila, be abejo, geriau susipažinęs su lietuvių tikėjimu nei jo palydovai ir bendražygiai užsieniečiai, pirmiausia lenkai, „išskyrė" tris senosios lietuvių religijos atramas, centrus, kuriuos pirmiausia reikėjo sunaikinti įvedant krikščionybę. Pastebėkime - tai ne dievai, kurių garbinimą, šiaip ar taip, buvo galima „uždrausti", ne kokios kitos pagoniškojo kulto realijos (pvz., mes žinome, kad būta šventųjų akmenų - bet apie jų skaldymą ar pan. krikšto metu dar neužsimenama, to imtasi daug vėliau). Tai šventoji ugnis, šventosios giraitės, šventieji gyvūnai.

Jogailos ir kitų krikštytojų taikinyje atsiduria ne pagoniškieji dievai, o mediatoriai, ir šitai norėčiau itin pabrėžti. Jogaila siekia sunaikinti ne „pagoniškus dievus", bet tarpininkus tarp jų ir žmonių, o tai pirmiausia - ugnis, giraitės, žalčiai (kurie buvo tarsi „namų globėjai", juose galėjo gyventi dievai; tą patį galima pasakyti ir apie giraites bei ugnį). Šventoji ugnis ar šventosios giraitės - suprantama, bet juk žalčiai iš pirmo žvilgsnio - tik vargšai gyvūnėliai, o jei jie ir laikomi namuose kaip kokie savotiški pailgi katinai, į tai berods buvo galima numoti ranka, bent jau pirmaisiais krikščionybės metais. Vis dėlto Jogaila pirmąjį smūgį kerta būtent mediatoriams, ir kerta neklysdamas, juk tai, kad jis savotiškai „pataikė", liudija ir vėlyvieji šaltiniai, rodantys, kad ugnies, medžių, žalčių kulto reliktai išliko labai ilgai, beveik iki XVIII-XIX amžių, o užslėpta forma kai kurie reliktai prasiskverbė ir į XX amžių.

Dar vienas įdomus faktas: Jogaila kerta trilypį smūgį, tarsi nuspėdamas XX a. teorijas apie trilypę indoeuropietiškų panteonų struktūrą arba kad ir minėtąją Vėliaus teoriją apie trinario Pasaulio medžio modelio reikšmę baltų pasaulėžiūroje. Stebėdami Jogailos veiklą, galėtume spėti, kad ugnis, giraitės, žalčiai atitinka dangaus, žemės (ir tikriausiai atmosferos, oro), požemių (ar chtoniškąją) sferas. Naikindamas tris mediatorių grupes, Jogaila nukerta saitus, kurie jungė lietuvius su dangaus, žemės ir požemių dievais bei galiomis.

Tikrai verta dėmesio: Jogaila neįrodinėja, kad lietuviškų dievų nėra ar kad jie krikščioniškojo Dievo atžvilgiu yra paprasčiausi demonai. Jis tiesiog puikiai išmano lietuvių religiją ir stengiasi jos išpažinėjus atkirsti nuo dievų, o tai įmanoma naikinant tarpininkus.

  1. Dlugošo informacija mums įdomi dar vienu aspektu. Jis rašo, kad Jogaila liepęs užgesinti amžinąją ugnį, o po to - išgriauti aukurą, kuriame buvo deginamos aukos dievams. Vadinasi, šventoji ugnis ir aukojimo ugnis, bent jau Vilniaus religiniame centre, buvo skirtingi dalykai. Šventoji ugnis degė „amžinai" ir, ko gero, vien „dievų garbei", todėl ją turėtume laikyti specifine kultine ugnimi. 0 „aukojimo" ugnis, matyt, būdavo įkuriama kartkartėm, deginant tam tikrą auką (prisiminkime: Jogaila liepia užgesinti amžinąją ugnį, bet išgriauti aukurą). Galimas dalykas, kad tokia amžinosios ir negęstančios bei aukojimo ugnies skirtis yra gana universali, bent jau baltiškoje terpėje. Petras Dusburgietis pasakoja, kad Krivis trečiąją karo grobio dalį sudegindavęs dievams kaip padėkos auką (BRMŠ I 334, 344-345), bet neužsimena, kad ji buvo deginama prūsų „garbintoje" „negęstančioje ugnyje".

Dlugošo informacija apie Žemaičių krikštą (ir čia pagrindinis vaidmuo skiriamas Jogailai) mums vėlgi labai įdomi. Po dvidešimt šešerių metų karaliui vėl tenka užsiimti pagonybės, tik jau „žemaitiškos", naikinimu, ir daugelis dalykų jo elgesyje pasikartoja. Šit Jogaila su savo palyda, subaręs žemaičius, kad jie tebeskendi „klaidatikystės prietaruose", kai „visi lietuviai, tiek kunigaikščiai, tiek vadai, tiek ir paprastieji žmonės, išpažįsta vieną tikrąjį Dievą" (beje, tokie argumentai galėjo „suveikti" tik tuo atveju, jei žemaičiai bent jau širdies gilumoje būtų laikę save provincialais), „išgriovė stabmeldiškus aukurus, iškirto šventąsias girias ir atvyko prie labiausiai žemaičių garbinamos dievybės - ugnies, kurią, be jokios abejonės, laikė švenčiausia ir amžina. Apeigų žyniams be perstojo kurstant malkomis, ji kūrenosi už Nevėžio upės pačioje aukščiausios kalvos viršūnėje. Karalius Vladislovas, prisiartinęs prie bokšto, kuriame kūrenosi ta ugnis, jį padegė, o ugnį išžarstė ir užgesino. Po to lenkų kareiviams liepė iškirsti miškus, kuriuos žemaičiai garbino kaip šventas savo dievų buveines" (BRMŠ I 559-560,580).

Toliau J. Dlugošas pasakoja apie tikėjimus, susijusius su šventomis giraitėmis bei su jose gyvenančiais žvėrimis bei paukščiais, ir, žinoma, apie tų giraičių kirtimą. Taigi vėlei matome, jog kova su pagonybe Žemaitijoje vyksta pagal panašų modelį kaip ir Lietuvoje: kertamos šventos giraitės, gesinama amžinoji ugnis, o giraites kertant drauge išvaikomi ir ligi tol draustinio sąlygomis gyvenę „žvėrys ir paukščiai". Vėl trilypis smūgis, vėl kertama tarpininkams. Taip pat galime pažymėti, kad „amžinoji ugnis" dega tam tikruose religiniuose centruose ir nesutampa su aukurų ugnimi, aukojimo ugnimi, nes aukurai - griaunami, o amžinoji ugnis - gesinama.

Vis dėlto Žemaitiją krikštijant pasirodo vienas iš „pagoniškų" dievų (jo išnirimas krikšto epizode, t. y. labai įtemptoje religijų kaitos situacijoje, liudija, kad tai tikrai labai svarbus, „pagonybės" esmę sutelkiantis ar simbolizuojantis dievas). Žinoma, tai Perkūnas. Dlugošas mini, kad žemaičiai, susirinkę į apeigas šventose giraitėse, „kiekvienas atnašaudavo ant savo aukuro aukas saviems pagoniškiems dievams, pirmiausia dievui, jų kalba vadinamam Perkūnu, tai yra griaustiniui, vildamiesi tokiomis iškilmėmis bei aukomis įsiteiksią dievams ir paspartinsią savo artimųjų dvasias" (BRMŠ 560, 581). Taigi vėl matome aukurus, uždegamus kartkartėm, tad jau gana patikimai galime tarti, kad bent jau Lietuvoje ir Žemaitijoje „amžinoji ugnis" ir „aukojimo" ar „aukuro" ugnis buvo skirtingi dalykai, vadinasi - mitologijos ir religijos tyrinėjimuose jas reikėtų skirti.

Toliau, Dlugošo duomenimis, Jogaila įtikinėjo žemaičius krikščionybės pranašumu ir „siekė atitraukti žemaičius nuo apakinusios juos akivaizdžios pagoniškos klaidatikystės, nuo netikrų dievų, kaip antai ugnies, Perkūno, miškų, žalčių, šventų miškelių, kuriuos jie garbino" (BRMŠ I 561-562,582).

Akivaizdu, kad atsikartoja Lietuvos krikšto metu smogti kirčiai, tik šiuose pasakojimuose kaip vienas pagrindinių pagonybės simbolių ar atstovų iškyla Perkūnas.

Lietuvos krikšto metu išvardijami kultiniai tarpininkai, tarsi pasitenkinama jų naikinimu, nelabai pabrėžiant, su kokiais dievais buvo palaikomas kultinis ryšys. Žemaičių krikšto metu, matyt, jau turint ketvirčio krikščionybės diegimo šimtmečio patirtį, greta tų pačių trijų mediatorių grupių paminimas ir Perkūnas, asmeninis dievas. Kyla įspūdis, kad mediatoriai tarpininkauja tarp žmonių ir Perkūno, kitaip jo pasirodymas čia nebūtų labai aiškus. Kita vertus, jau žinome, kad Jogaila krikšto metu taiko į lietuvių religijos centrus, o ne į periferiją, taigi kiltų įspūdis, kad Perkūnas tais laikais buvo centrinė panteono figūra - tiek svarbi, kad kiti dievai išvis nepaminimi. Beje, ir šimtmečiu vėliau Jonas Malecijus, perteikdamas berods iš to paties Dlugošo perimtą žinią apie šventvietę prie Nevėžio, teigia, jog čia žyniai amžinąją ugnį kūreno savojo Perkūno garbei: perpetuus ignis a sacerdote conseruabatur in honorem ipsius Pargni (LPG 296). Malecijus čia priduria tai, ko Dlugošas tiesiogiai nepasakė (nors užsiminė), bet simptomiškas XVI a. autoriaus požiūris į ugnies kultą - jis tegali būt skirtas Perkūnui.

Pikolominis, perteikdamas Jeronimo Prahiškio liudijimą apie Lietuvos krikštą, pamini „gentį, kuri garbino šventą ugnį ir vadino ją amžinąja. Žyniai žiūrėjo, kad šventykloje neužgestų ugnis" (BRMŠ 1591,594). Tai jau mums pažįstama informacija, drauge nurodanti, kad šventa ugnis turėjo savąjį kultinį personalą.

Mūsų jau cituotasis Grunau, aprašydamas Rikojoto šventvietę, rašo, jog greta švento ąžuolo (ir priešais jame esantį Perkūno stabą) dieną ir naktį buvo kūrenama ugnis, kurstoma ąžuolinėmis malkomis. Jei ji būtų užgesus, ją saugantis vaidelotas (waidlott) būtų turėjęs atsakyti savo galva. Joje būdavo deginamos aukos (LPG 196).

Šiame fragmente matome „klasikinį" ąžuolo ir ugnies ryšį šventvietėje. Pats krivis kirvaitis (priešingai, nei numanė Mikalojus Jerošinas) berods šventos ugnies nekūreno - tai darydavo specialiai paskirtas (zugeeigent) šventikas, vaidelotas. Tikėtina, kad tokie šventikai (pasak Grunau, jų buvo „daug" - viele Waidhtten - LPG 199) keisdavosi „pamainomis". Tiesa, čia Grunau tarsi parodo, jog aukos Rikojote būdavo deginamos šventojoje ugnyje (Lietuvoje berods tai buvo daroma ant atskirų aukurų). Galbūt tai prūsų kulto ypatybė (tokią galimybę gal patvirtins kita medžiaga).

Legendinė Grunau kronika mini dar vieną šventvietę, skirtą maisto ir gėrimo dievui Curche, buvusią Heiligenbeil vietovėje. Ten taip pat buvo dievo stabas, augo ąžuolas, prieš kurį degė ugnis; joje būdavo deginamos aukos Kurkui. Tiesa, aukas jam buvo galima deginti ir ant akmens. Šią informaciją papildo ir kitas Grunau teiginys - kad, legendiniams prūsų vadams Vaidevučiui ir Bruteniui tapus dievais, jiems aukos būdavo deginamos priešais (bet kokį) ąžuolą (LPG 197-198). Taigi prūsai irgi turėjo šventą ugnį bei aukojimo ugnį - tik galima spėti, kad pagrindiniuose kulto centruose jodvi būdavo sutapatinamos (Lietuvoje, bent sprendžiant jau iš Dlugošo, jos buvo išskirtos, greta amžinosios ugnies stovėjo ir aukuras; tai, matyt, liudija, jog aukos, ko gero, degintos atskirai). Grunau aprašytose jo laikais (XVI a. pradžioje) vykusiose slaptose apeigose ožio mėsa kepta ant ąžuolo lapų (LPG 201) - taigi aukojimai jau siaurėja ir buitiškėja, bet išlieka ąžuolo ir ugnies jungtis.

Pastebėtina ir tai, kad Grunau kronikoje susiduriame su jau iš lietuviškos medžiagos žinomu šventosios, amžinosios ugnies paskirties apibūdinimu. Pasak Grunau, Rikojote greta kirvaičio būta daug vaidilų ir vaidilių, kurie visi turėjo ganėtinai darbo, kaip auką dievams (argai: dievų šlovei) palaikydami ugnį: beyden kimaiden zu Rickoyot viel waidler woren und waidlin, die alle arbeitgenugk hetten in dem op-phirn dengothirn dos feuerzu halten (LPG 201).

Dabar tikrai dera prisiminti teiginius, jog krivis pats kūrenęs šventą ugnį, ir, matyt, su jais visiškai atsisveikinti. Juk toks amžinosios ugnies palaikymas, gulantis ant vieno žmogaus pečių, argi nebūtų jo pavertęs amžinai neišsimiegojusiu kūriku paranojiku, o ne religiniu autoritetu; galų gale kitiems ritualams atlikti ar religinėms tiesoms byloti jam tiesiog būtų nebelikę laiko. Grunau gan aiškiai sako, jog, palaikant šventąją ugnį, darbo užteko daugeliui vaidilų bei vaidilių, ir tai iš tikrųjų panėši į tiesą.

Čia verta prisiminti ir Dlugošą, teigusį, jog lietuviai iki krikščionybės priėmimo „garbino šventąją ugnį (kurią klaidingai laikė amžina), o kartu ir griausmininką Jupiterį; šventąją ugnį prižiūrėjo mergelės, kaip Romoje vestalės, o jeigu nerūpestingai prižiūrėjo ir ugnis užgesdavo, jos atsakydavo savo galva" (BRMŠ I 555, 576).

Grunau liudijimas čia itin artimas Dlugošo informacijai. Rikojoto aplinkoje matome vaidiles, Lietuvoje šventąją ugnį kūrena mergelės (matyt, vaidilutės) ir „drauge su ugnimi" garbinamas Perkūnas, kurį Dlugošas čia pagal interpretatio romana principą vadina Jupiteriu. Ir dar: amžinosios ugnies prižiūrėjimas ir Prūsijoje, ir Lietuvoje buvo gan subtilus reikalas, bent jau skirtas ne žioplinėtojams: užgesus ugniai, reikėdavo atsakyti savo gyvybe.

Grunau, aprašydamas XVI a. pradžios prūsų tikėjimus, pabrėžia, kad čia žmonės laikė ugnį dievu, nes šioji praryja viską: sieglaubten, wie das feuergott were, wen es alle dingk vorzertte (LPG 202). Čia gal neverta įžiūrėti senosios religijos atspindžių, tai tiesiog vienas iš „kaimo išminties" perliukų, bet matome, kad ugniai priskiriama ypatinga galia (kita vertus, ji iš tikrųjų ją turi). Bet Grunau pranešimas jau fiksuoja akimirką, kai kultinė tiek amžinoji, tiek aukojimo ugnis susilieja senosios religijos nuosmukio, destrukcijos vyksmuose.

Amžinoji ugnis buvo užgesinta, ir senieji įvaizdžiai užslinko ant „buitinės" ar „ūkinės" ugnies (nors, galimas dalykas, šventumo požymių tokia namuose kūrenama ugnelė turėjo ir anksčiau, tik visų informatorių dėmesys krypo į kultine ugnį). Sūduvių knygelėje (XVI a.) aprašomas jaunamartės atsisveikinimas su namų židinio ugnimi: Ohow mey myle švente panike!, ir toliau jaunoji sielojasi, kas dabar, jai išvykus, neš jai sausas malkeles ir pan. (LPG 254-255) į namų židinio ugnį kreipiamasi kaip į šventą, ir tikėtina, kad tik tada, XVI amžiuje, atsiskleidžia sakralios kasdieninės ugnelės prasmės - ar jos tik dabar išryškėja. Mums įdomu, kad etnografinės medžiagos gausa rodo, jog būtent moterys rūpindavosi namų židinio ugnimi, šventąja Panike ar Gabija, o tai savo ruožtu byloja legendine vaidilučių, palaikančių šventąją ugnį, tradiciją.

 

RELIGINĖ, POLITINĖ IR IDEOLOGINĖ ŠVENTOS UGNIES FUNKCIJA

 

Iš esmės apie tuos dalykus jau kalbėjome, dabar lieka sudėti kai kuriuos taškus. Ugnis, ypač negęstanti ar amžinoji, deganti „dievų garbei", be didesnės abejonės, buvo žmonių ir dievų „susitikimo vieta". Be to, amžinoji ugnis, matyt, turėjo ir savaiminę religinę reikšmę. Šventvietės, kuriose žyniai kurstė amžinąją ugnį, tapdavo stipriais religiniais centrais (Vilniaus, Nevėžio, Rikojoto, galbūt ir Birutės kalno šventvietės). Tikėtina, kad tokių centrų link vykdavo daugiau ar mažiau kodifikuotos piligrimystės, ar jie bent jau būdavo kartkartėm „tiesiog" aplankomi.

Negęstančios ugnies nuolatinio palaikymo būtinybė lėmė ir tai, kad ją prižiūrėjo gana nemaža sakralinio luomo atstovų grupė. Galime kiek leistis į paprasčiausia logika paremtas spekuliacijas ir tarti, kad žyniai „budėtojai" prie ugnies keitėsi kas parą, kas pusę paros ar kas trečdalį, bet vien dėl techninių priežasčių jiems reikėjo rūpintis ir malkomis, ir jų džiovinimu (S. Grunau teigimu, Rikojoto dievai reikalavo sausų malkų - LPG 199, nors, antra vertus, kurstant šventąją ugnį, drėgnų ar nepakankamai išdžiūvusių malkų metimas ugnin ir be tokio priminimo reiškia bent jau nevalyvumą dievų atžvilgiu), ir sandėliavimu, galų gale - tam tikrais statiniais, elementaria tvarka aplinkui, susikaupusių anglių, pelenų pašalinimu (reikia manyti, ritualiniu) ir pan. Taigi darbo buvo, ir ne be reikalo Grunau teigia, kad žynių Rikojote buvo paprasčiausiai daug.

Vadinasi, net jau techniniai dalykai reikalavo ne vieno žmogaus pajėgų. Todėl teiginys, kad krivis pats kurstė šventąją ugnį (t. y. ją pats vienas prižiūrėjo), yra visiškai neįtikėtinas. Kita vertus, galima manyti, kad rituališkai retkarčiais jis galėjo dėti malkas į šventąją ugnį - gerai įtaisytoje ugniavietėje, paruošus ganėtinai ir tinkamo kuro, turint puikią praktiką, galgi galėjo pakakti, tarkim, dviejų ar trijų „krovimų" per parą. Bet vargu ar tai vyko nuolat; vyriausiasis žynys ugnį galėjo kurti, rituališkai įdėdamas jon pliauską ar kelias. Bet už nuolatinį jos liepsnojimą atsakė ne krivis - užgesus ugniai, pasak Grunau, savo galva turėdavo atsakyti už jos degimą atsakingas vaidelotas, pasak Dlugošo - ją kūrenusios „vestalės". Be abejo, kažkokie niuansai mums dar nėra (ir negali būti) aiškūs*.

---------------------------

* Teisybės dėlei reikėtų priminti vieną Dlugošo fragmentą: pasak jo, lietuviai, „iš priešų žemių sugrįžę kaip nugalėtojai su grobiu, iš krūvos malkų sukrovę laužą - o jį kraunant malkas mesdavo tik vienas žmogus, - šaunesnį ir įžymesnį belaisvį ten įmesdavo ir sudegindavo, manydami, kad, šitaip sudeginę bedievišką auką, numaldys savuosius dievus ir įsiteiks jiems" (BRMŠ I 556, 576). Dlugošas vartoja žodį unusquisque; greičiausiai reikštų, kad laužą krauna vienas iš karių, o ne žynys. Bet jeigu tai atlieka vienas žmogus, galima manyti, kad jis elgiasi pagal kažkokį „žynišką" precedentą, tad aukojime galime įžvelgti vieno žmogaus deginamą auką. Šis fragmentas vis dėlto nesietinas su amžinosios ugnies kūrenimo ritualais, nes, viena vertus, čia kalbama apie auką, kuri sudeginama aukojimo ugnyje, o ne amžinojoje, be to, čia galbūt susiduriame su karo papročiu, galinčiu turėti visiškai savą specifiką.

-----------------------------

Toliau mūsų loginės spekuliacijos veda štai kur: gana sudėtingas amžinosios ugnies palaikymo mechanizmas reikalavo ne tik gana didelės žynių grupės, bet ir toje grupėje egzistuojančios hierarchijos. Privalėjo būti asmuo, kontroliuojantis visus šiuos procesus, „skirstantis pamainas", derinantis aukojimus, galiausiai - sekantis religinių švenčių kaitą ar tiesiog kalendorių. Nuolat dūmuose ir malkose paskendęs, niekaip neišsimiegantis žynys paprasčiausiai nebūtų sugebėjęs nustatyti atitinkamos šventės datos. Vadinasi - jei pripažįstame negęstančios ugnies egzistavimą, turime pripažinti ir žynių hierarchiją (bent jau konkrečioje šventvietėje, kurioje būdavo kurstoma negęstanti ugnis). Kas nors turėjo organizuoti kultą, kas nors -atlikinėti ritualus, kas nors - užsiimti techniniais dalykais. Taigi žynių „buvo daug". Kad šiam reikalui reikėjo būtent sakralinio luomo atstovų, įrodinėti berods neverta, nes jau matėme ypatingą lietuvių ir prūsų pagarbą šventybei - prisilietusius, nulaužusius, tiesiog ne savo vieton patekusius pasauliečius dievai bausdavo.

Dar toliau. Vieta, kurioje degė amžinoji ugnis, jau savaime turėjo būti „religiškai įdomi" tiek paprastiems žemdirbiams, tiek karinei ar administracinei aristokratijai. Taigi žmonės tiesiog iš religinio smalsumo ar grynojo pamaldumo, aukomis nešini ar vedini, turėjo vykti į tokius religinius centrus, kartais - iš santykinai nutolusių vietų. Tai reiškia, kad maldininkams bei jų aukoms priimti reikėjo tam tikro organizuotumo (gal tai ir nebuvo laikoma būtinu dalyku, bet jiems, ypač iš toliau atvykusiems, reikėjo ir kur nors pernakvoti), ką jau kalbėti apie religinių ar religinių-kalendorinių švenčių dienas, kai į tokius centrus turėjo suplūsti - anų laikų supratimu - tiesiog minios. Tad reikėjo ir šiek tiek didesnio nei techniškai būtina kultinio personalo skaičiaus. Taigi apie tokias amžinosios ar negęstančios ugnies liepsnojimo vietas tiesiog privalėjo susiburti tikrai nemažas religinių asmenų (abiejų lyčių) būrys. Jie turėjo kur nors gyventi... Vadinasi, religinis amžinosios ugnies centras buvo tiesiog pasmerktas išlaikyti ganėtinai didelę sakralinių asmenų grupę. Be to, toks centras jau savaime tampa „geografiniu tašku", į kurį praminti pravažiuoti takai ar keliai ir kuriame nuolatos - ir intensyviai - gyvenama.

Dar toliau. Patys terminai „negęstanti ugnis" ar „amžinoji ugnis" reikštų, jog tame religiniame centre šventoji ugnis dega ilgą laiką. Taigi ilgą laiką funkcionuoja ir ją prižiūrinčių žynių grupė. Žmonės yra mirtingi. Hierarchai miršta, vidurinysis kulto personalas - irgi... Bet centrai tebeegzistuoja. Vadinasi, juose ruošiama pamaina. Jeigu ruošiama pamaina (tarkim, iš pašaukimą turinčių jaunuolių ar iš aristokratų, o gal ir pačių šventikų atžalų), - tikėtina, kad ji užsiima techniniais, buitiniais šventvietės dalykais, - ją reikia mokyti, perteikti jai ritualinį išmanymą, šventus tekstus, maldas ar magines technikas, organizacinius įgūdžius ir t.t.

Čia spekuliatyvius samprotavimus tenka nutraukti. Pamėginkime kol kas apsiriboti tokiais teziniais teiginiais:

1) amžinosios ar negęstančios ugnies kultas Lietuvoje, Žemaitijoje ir Prūsijoje ganėtinai paliudytas;

2)toks kultas neįmanomas be organizacinės (bent jau „vietose") sakralinio luomo struktūros, hierarchijos, perimamumo ir paprasčiausiai gausos. Visi tie požymiai sąlygoja amžinosios ugnies centro ir, žinoma, jo žynių autoritetą;

3)toks kultas sąlygoja konkrečios religijos išpažinėjų piligrimystes ar tiesiog „lankymąsi" centruose, o šie tampa religinio bei politinio gyvenimo ašimi, įgyja galimybių tapti ekonominiais, turto telkimo centrais, juose susikerta praminti ar išvažinėti keliai;

4)visa tai, ką žinome apie lietuvių ir prūsų šventvietes iš daugiau ar mažiau patikimų šaltinių, ir ypač - apie kai kuriose iš jų liepsnojančią amžinąją ugnį, iš principo patvirtina mūsų logines spekuliacijas (ar atvirkščiai).

 

ŠVENTOS UGNIES FUNKCIJŲ SĄVEIKA

 

Apie ugnies funkcijas nemažai kalbėta, dabar tik pridursime kelias pastabas. Kaip jau buvo galima pastebėti, pastangos išskirti „religinius", „politinius", „ideologinius" sluoksnius senojoje tradicijoje yra bergždokos, nes tai, kas tinka, pvz., „ideologijos" dėžutei, visiškai galima pritaikyti, tarkim, ir „religiniam" poskyriui. Tai savaime suprantama, nes senaisiais laikais religiniai, politiniai, ideologiniai, taip pat ir estetiniai ar ekonominiai reiškiniai buvo susipynę taip, kad „grynu" pavidalu jų išskirti neįmanoma; ekonomika tais laikais buvo tiek pat religiškai motyvuota kiek ir ideologija ir t.t. Vis dėlto mes imamės tokių, gal ir nevisiškai tobulų, skirčių, nes šiandien žmogui šitaip gal lengviau susigaudyti apie įvairialypį religijos ir mito poveikį senajai kultūrai. Taigi grįžkime prie Jogailos.

Jogaila Lietuvos krikšto metu šventąją ugnį suprato kaip stipriausią krikščionybės priešininkę; pirmasis smūgis kirto Vilniaus šventvietei, užgesinus joje liepsnojančią amžinąją ugnį. Jogaila čia - kaip paprastai - pasielgė išmintingai. Jokie žyniai nebuvo vaikomi, persekiojami ir t.t. Užgesinus ugnį, jų egzistavimas neteko prasmės, nes, kaip matėme, senosios religijos laikais „negęstanti ugnis" galėjo sieti žynių grupes ir grįsti jų vidaus hierarchijas. Nėra amžinosios ugnies - nebėra ir žynių hierarchijos, dievų ir žmonių, šventikų ir pasauliečių bendrystės, religinio centro.

Nors Jogaila ir veikė šiurkščia prievarta, tas šiurkštumas viduramžių sąlygomis buvo sąlyginis, nes - kaip jau minėjome - jis pirmiausia siekė sunaikinti tarpininkus ir kartu pagrindinius tarpininkavimo tarp dievų ir žmonių centrus. Už tą išmintį tenka padėkoti, nes Lietuvos krikštas (pats krikštas, o ne pusantro šimtmečio trukęs priešinimasis krikšto ideologija remiamai agresijai) buvo taikus ir nekruvinas. Atrodo, vienintelis krikšto metu pralietas kraujas plūstelėjo iš persikirstos blauzdos, bet ir tai pasirodė esanti „velniška" išmonė. Jei Jogailos vietoje būtų buvęs koks entuziastas ispanas, krikšto metu nebūtų buvę apsieita be iškilmingų žynių ar „klaidatikių" autodafė.

Žyniai apskritai nebuvo persekiojami. Tiesiog buvo užkirstos pagrindinės ,,komunikacijos" tarp jų ir dievų, užgesinta ir išžarstyta ugnis, iškirstos ar kirstos šventosios giraitės - ir žyniai tiesiog neteko „darbo vietos". Dlugošas nė sykio nekalba apie kokį nors didingą ir triumfišką žynio atsivertimą, o tokie atvejai, jeigu jų būtų buvę, tikrai turėjo būti paminėti. Matyt, žyniai tiesiog buvo pastūmėti nuo scenos, ir jų tolesne veikla pernelyg nesirūpinta, pakako, kad jie nesimaišė karaliui po akimis.

Amžinoji ugnis, kaip jau matėme, telkė apie save hierarchiškai organizuotą religinių asmenų grupę, sukurdavo tam tikrą centrą. Neabejotina, kad, tarkim, Vilnius nuo seno buvo toks svarbus Rytų Lietuvos religinis centras; nieko nuostabaus, kad, formuojantis Lietuvos valstybei, jis tampa ir politiniu centru (savo ruožtu iki šių dienų išlaikiusiu senąsias religinio centro apraiškas - iki šio amžiaus Vilnius buvo ir iš dalies liko krikščionių piligrimysčių tikslas). Rikojotas, arba Romovė, Prūsijoje apskritai tapo svarbiausiuoju centru - tiek religiniu, tiek politiniu.

Kol kas neužsiminėme apie labai svarbų lietuvių ir apskritai baltų ritualą - mirusiųjų deginimą - dėl to, kad, viena vertus, medžiagos apie tai labai daug, antra - mus domino pirmiausia amžinoji ugnis. Bet pats mirusiųjų deginimas, mūsų tyrinėjimo požiūriu, nepaprastai svarbus. Mat jeigu pasaulio kūrimo metu gyvos esybės atsiranda iš kibirkštėlių, ugnimi ar jos dėka prasideda svarbūs kosmogoniniai procesai, t. y. jei ugnis tiesiogine prasme įžiebia gyvybę ir kosmosą, jos svarba nepaprasta. Mitologiškai tai, kas buvo pradžioje ir ypač - pačioje pradžioje, atsikartoja ir pabaigoje, precedentai pagrindžia visus vyksmus ir ypač jų baigtis. Taigi jei gyvastis ar kosminiai esiniai laikų pradžioje atsiranda iš ugnies, mirusiojo paguldymas į ugnį savitai užbaigia kosmogoniją. Jei ugnis veikė ir lėmė kosmogoninius (pasaulio atsiradimo!) vyksmus, ji gali laiduoti ir mirusiojo atgimimą. Ugnis pradeda, ugnis užbaigia, kartu pratęsdama, naikindama ir gaivindama. Mirusysis, patikėtas ugniai, tiesiog patenka į kosminės regeneracijos vyksmą, į patį kosmogonijos procesą, ir jo „atgaivinimas", jo atgimimas vyksta amžinajai ugniai tarpininkaujant.

Tad ir konkreti kultinė amžinoji ugnis tampa mums šiek tiek aiškesnė. Ji, viena vertus, užpildo tarpą tarp universalios kosmogoninės pradžios ir individualios eschatologijos. Antra - ji ta pati amžinoji ugnis, deganti nuo laikų pradžios. Pats terminas „amžinoji" anksčiau turėjo reikšti ne tiek tai, kad ji nuolatos, istoriškai degs (tai jau mūsų krikščioniškos ar - jei norime - europinės, istoriškos, tiesinio, arba linijinio, laiko sąlygotos sąmonės įvaizdis), o tai, kad ji dega „nuo pačios pradžios". Seniesiems galiojo tai, kas pagrįsta pradžioje, ir viskas „čia ir dabar" - tik pradmenų atkartojimas. Tad ir amžinoji ugnis turėjo sietis su kosmogonine, pirmaprade ugnimi.

Populiariausi