Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Vandens funkcijos (16 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos "Lietuvių religija ir mitologija")

 

  1. 4. VANDENS FUNKCIJOS

 

KOSMOGONINĖ FUNKCIJA

 

Vandenį, marias ar jūras, supančias pirmapradį kalną ar vilnijančias palei Pasaulio medį, jau nesyk aptikome, ir akivaizdu, kad kosmogoninė vandens reikšmė tikrai ženkli. Vanduo - tarsi „pagrindų pagrindas", supantis visus laikų pradžioje iškylančius, pasirodančius, išaugančius daiktus.

Etiologinė sakmė apie žemės atsiradimą pabrėžia, kad pačioje pradžioje „nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo Dievas, o velnias yrė". Toliau pasakojama, kad velnias neria į vandenų dugną, ir iš trečio karto jam pavyksta išnešti dumblo. Dievas „sulipdė iš tų trupinėlių grumstelį ir, padaręs mažą salelytę, padėjo ją ant vandens". Abu, Dievas ir velnias, priplaukia salelę, išlipa ant jos, Dievas užmiega. Velnias, naudodamasis patogia proga, čiumpa Dievą už kojų ir mėgina prigirdyti - bet, kad ir kiek velnias temptų į vieną ar kitą pusę, po miegančiu Dievu sala prasiplečia lygiai tiek pat. Galiausiai sala labai praplatėja. Dievas pagaliau „nubudo ir, pamatęs velnio piktus kėslus, nugramzdino jį pragaran, o žemėn paleido gyventi žmogų"47.

----------------------------

47 Kaip atsirado žemė. Lietuvių etiologinės sakmės/ Sudarė ir parengė N. Vėlius. V., 1986, p. 18.

-----------------------------

Arba kita sakmė: „Pradžioje pasaulio nebuvo nei žemės, nebuvo nieko, tiktai vien vanduo. Ant tų vandenų viešpatavo du dievai. Pirmasis Dievas buvo vyresnis ir galingesnis už antrąjį. Pirmasis Dievas žinojo, jog ant dugno tų vandenų yra truputis žemės. Todėl pasiuntė antrąjį dievą, idant tas atneštų jam tą žemę"48. Toliau siužetas rutuliojasi panašiai, - vėlgi ant vandenų atsiranda sala.

-----------------------------

48 Ten pat, p. 18-19.

-----------------------------

Panašūs elementai atsikartoja ir kalendorinėse dainose:

 

Dobilutėli, dobilio, Toj upelaj, dobilio,

Dobilutėli, dobilio, Yra salala, dobilio.

Dobilutėli, dobilio, Unt tos salalas, dobilio,

Dobilutėli, dobilio, Stovi krėslelis, dobilio.49

-----------------------------

49 Laurinkienė N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. V., 1990, p. 52.

------------------------------

Pasak N. Laurinkienės, „lietuvių kalendorinėse dainose vaizduojamo veiksmo erdvė neretai būna susijusi su vandens telkiniu - mariomis, ežeru, upe, šaltiniu (...). Vanduo senuosiuose poetiniuose tekstuose visų pirma manifestuoja universumo priešistorę - chaosą, nebūties periodą"50. Tai, kad vanduo „chaotiškas", liudija ir lietuvių etiologinės sakmės; lietuvių sakmių Dievas pats neneria vandenų dugnan, o siunčia velnią, kurio mitologinės Sąsajos su vandenimis puikiai žinomos. Beje, mūsų cituotoje sakmėje Dievas prasikaltusį velnią ne šiaip nutrenkia ar nubloškia pragaruosna - bet paskandina. Vadinasi, pasielgia su velniu šiam „mitologiškai tinkamu" būdu.

---------------------------

50 Ten pat, p. 44.

----------------------------

Etiologinių sakmių Dievas dažnai yra „arti vandens" - jis vaikščioja „ant vandens" (BLV 280), „eina pavandeniu" (SŠLS 117-118), liepia velniui nerti vandenų dugnan ir atnešti akmenukų ar žemių (SŠLS 117-119)51. Vanduo čia tiesiog žymi chaoso ir kosmoso paribį; įsidėmėtina ir tai, kad Dievas arba „vaikšto pavandeniu", arba plaukioja laiveliu - bet vandenysna nepasineria. Tai tiesiog ne jo sfera.

-------------------------

51 Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. V., 1987, p. 117.

--------------------------

Dainoje minimas krėslelis, matyt, irgi turi kosmogoninę reikšmę. Pasak N. Laurinkienės, kosmogonijose, „apibūdinant pasaulio priešistorę kaip viską apimantį vandenyną, paprastai išskiriamas vienas objektas, kuris atlieka visatos gemalo, jos materialaus pradmens vaidmenį". Tai gali būti sala, akmuo, krėslas, laivas52. Suprantama, kad minėtoje dainoje taip ir yra, bet krėslelis gali būti ir tam tikra mitologema, ar bent jau šis įvaizdis gali turėti kažkokių mitologinių sąsajų. Tarkim, kuriant pasaulį velnias padirbdina krėslą, kuriame nori sukaustyti Dievą, bet jam tenka atsisėsti pačiam (BLV 280). Luotelį mariose jau matėme, kalbėdami apie kosmogoninę ugnies reikšme; jis irgi primintų pirmykštį Dievo ir velnio plaukiojimą, tą patį galime pasakyti apie salą ir t.t.

-------------------------

52 Laurinkienė N. Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. V., 1990, p. 45,52.

--------------------------

Taigi kosmogoninis vanduo yra, viena vertus, tarsi pirmųjų įvykių fonas, kita vertus - pirmapradė substancija, iš kurios „ištraukiama" pirmoji žemės sauja. Nors vanduo mitologiškai ambivalentiškas, jis vis dėlto artimesnis velnio sferai (velnias ne tik nardo, jis ir „nugramzdinamas" į pragarus, gyvena palei vandenis ar žemose, drėgnose vietose).

 

SAKRALI VANDENS FUNKCIJA

 

Adomas Bremenietis apie 1075 m. praneša, jog aisčiai neleidžia krikščionims lankyti miškelių ir šaltinių, kuriuos, jų manymu, krikščionių lankymas suteršia (BRMŠ 1190,191). Šiame liudijime regime jau gerai pažįstamą šventų „draustinių" tradiciją: savaime suprantama, kitatikiai į juos neįleidžiami. įdomu, kad Bremenietis čia nekalba apie „garbinimą" - kyla įspūdis, kad jis buvo pakankamai gerai informuotas, bent jau geriau nei popiežius Inocentas III, savo 1199 m. spalio 5 d. mūsų jau aptarinėtoje bulėje apie „laukines Livonijos tautas" teigęs, kad jos „Dievui prideramą garbę teikė kvailiems gyvuliams, lapuotiems medžiams, skaidriems vandenims, žaliuojančioms žolėms ar nešvarioms dvasioms" (BRMŠ I 201,203).

Šie teiginiai, kaip minėjome, perleisti per krikščioniškosios ideologijos prizmę ir stipriai iškreipti, bet kadangi bulės būdavo ruošiamos atsakingai, akivaizdu, kad Inocentas III rėmėsi kažkokia patikima informacija. Bulės medžiaga neleidžia spręsti, kaip tie vandenys buvo „garbinami" - gal tiesiog buvo laikomi šventais kaip ir giraitės, be to, neaišku, kas turima omenyje tariant „skaidrūs vandenys", aquis limpidis - ar tai tiesiog dėl estetinių sumetimų įterptas žodelytis, ar čia turimi omenyje šaltiniai (jie būna skaidriausi), ar tiesiog reikėtų numanyti, kad tos gentys drumstų ar purvinų vandenų negarbino.

Oliveris Paderbornietis apie 1220 m., iš dalies pasiremdamas Inocento III bulės žiniomis, įterpia ir naują informaciją: pasak jo, lyvių, prūsų, estų tautos „pasitikėjo miškeliais, kurių nė vienas kirvis nedrįso paliesti ir kuriuose šaltiniai ir medžiai, kalnai ir kalvos, uolos ir slėniai buvo garbinami" (BRMŠ 1225). Taigi visi šie „garbinimo" objektai yra tiesiog šventosiose giraitėse esantys daiktai, neliečiami ir sakralus, todėl gerbiami ir saugomi - bet ne „garbinami", t. y. jie netampa kulto objektais. Paderborniečio informacija leidžia mums kiek pakoreguoti Inocento III bulės medžiagą; joje „lapuoti medžiai" ir „skaidrūs vandenys" minimi greta, popiežius kaip ir Paderbornietis greta mini šaltinius ir medžius, - tad galėtume greičiau manyti, kad ir Inocento III bulės „skaidrūs vandenys" yra būtent šaltiniai.

Petras Dusburgietis, kalbėdamas apie prūsus, pažymi, kad jie „turėjo šventųjų miškų, laukų ir vandenų, kur niekas nedrįso nei medžio kirsti, nei žemės dirbti, nei žuvauti" (BRMŠ 1333,344). Tą pačią informaciją, tik sueiliavęs, perteikia Mikalojus iš Jerošino (BRMŠ 1358,367) bei Dlugošas (BRMŠ 1545,565).

Ypač įdomių žinių apie prūsus pateikia Kasparas Henenbergeris {Hennenbertger) 1584 m. Karaliaučiuje išleistame Trumpame ir teisingame Prūsijos aprašyme (Kurtze und warhaftige Beschreibung zu Preussen). Pasak jo gautos informacijos, netoli nuo Insterburgo tekėjusi Golbe upelė laikyta šventa; buvo žmonių, kurie „tapo vienaakiais, norėdami parodyti, kad jie yra malonūs upei", sind eineugiggeworden zum zeichen, dassie dem Fliss angenem weren, ir toks akies praradimas laikytas didele garbe, ir dar neseniai tose apylinkėse būta vienaakių senių; šiais laikais jaunimas taip nebesielgia (LPG 313).

Taigi matome mitologiškai nepaprastai įdomų faktą - akies paaukojimą; kadangi toks elgesys, matyt, yra rituališkas ir precedentinis, tikėtina, kad taip elgiamasi norint prilygti kažkokiam provaizdžiui; vienakystė yra požemių sferos atstovų požymis: velnias nesyk yra vienakis53, Odinas, trokšdamas slaptųjų žinių, irgi paaukojo akį. Šis paprotys liudija, kad upelės garbintojai užjos galėjo įžiūrėti kažkokį chtonišką dievą. Žinoma, galėjo būti ir kitaip, gal upelės garbei akis aukota dėl mums nežinomų priežasčių. Šiaip ar taip, šioje informacijoje nepastebime tos upelės kulto, nors yra ritualinis elgesys, gerbimas ir pan.; jai berods nėra aukojamos kokios nors periodiškos aukos, nesimeldžiama. Tiesiog upelė laikoma šventa, ir kaip šventybei jai rodoma pagarba, atsidavimas.

---------------------------

53  Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. V., 1987, p. 61.

---------------------------

Taigi iki šiol senieji šaltiniai realiai tekalbėjo apie šventus vandenis, iš dalies funkcionuojančius panašiai kaip šventos giraitės. Kulto požymių galime įžiūrėti Jono Lasickio medžiagoje: jis pamini Ežerinį, ežerų dievą, Ezernim lacuum Deum (LPG 356). Bet ir vėl - kalbama apie dievą, o ne apie patį ežerą, vandenį. Dievai gali gyventi daug kur, nieko keista, kad kai kurie jų įsitaiso ežeruose. Be to, mitologinės sistemos dažniausiai yra labai svetingos - jeigu yra vieta, joje kažkas turi gyventi. Viena sakmė liudija: „Ant ežerų asą ponai, t. y. piktos dvasios katram ežere asančios" (SŠLS 280). Toks vandenyje gyvenantis dievas pasirodo tik XVI a. viduryje, anksčiau apie tokius dievus neužsimenama. Žinoma, prūsai ir lietuviai turėjo vandenų, jūrų ir marių dievus, padedančius per žvejybą, tvarkančius ir vėjus, ir t.t., bet kadangi mums šiuo atveju svarbi paties vandens, o ne jo dievų funkcija, nesiplėsime.

Jėzuitų vizitacijų protokolai 1570 m. mini Daugpilio apylinkėse išlikusius prietarus - ir ne vien juos, apibendrintai sakoma, kad „nevokiečiai" vietos gyventojai iš dalies slaptai atlieka bedieviškas apeigas ir garbina įvairius gamtos objektus, tarp jų ugnį, vandenį ir upes (LPG 414). Jonas Bretkūnas XVI a. pabaigoje atskleidžia gana įdomių vandens gerbimo detalių. Pasak jo, Augste upėje palei Norbekitten gyvenvietę buvo vieta, laikoma šventa (atrodo, kad tai buvo šventa upės atkarpa). Niekas be vaidelučio negalėjo prie tos upės prisiartinti.

Kelios šventos vietos buvo Baltijos jūros pakrantėje, ten, kur būdavo randama gintaro. Taip pat šventais buvo laikomi keli sveikatą teikiantys šaltiniai. Žvejai vandenų garbei retkarčiais maudydavosi (matyt, čia turimas omenyje kažkoks ritualinis maudymasis). O vandenų dievams, siekiant užsitikrinti jų pagalbą žūklės metu, būdavo aukojamos (ant trikojo kepamos) žuvys (LPG 424); ritualai buvo gana sudėtingi ir įdomūs, bet čia prie jų neapsistosime; vėl matome gerbiamus (ne garbinamus) šventuosius vandenis ir kultines jūros dievams skirtas apeigas.

įdomu, kad, pasak J. Bretkūno, šventa galėjo būti viena upės atkarpa. Ritualinį maudymąsi matome minimą ir jėzuitų vizitacijų protokoluose, tik jau Latvijoje, kur 1740 m. minimas prausimasis upelyje tikintis pasveikti (LPG 505). Latvijoje XVIII a. antrojoje pusėje aukota šaltiniams ir upėms - vilna, vaškas, duona ir pan. (LPG 511) Bet tai jau vėlyvas reiškinys.

Apibendrindami istorinių šaltinių duomenis, galime teigti, jog vanduo savo kultine reikšme nusileidžia kalvoms, medžiams, ugniai. Tokios reikšmės vanduo beveik neturi, ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai prie vandens aukojama jūrų ąr marių dievams (arba, tarkim, Ežeriniui). Seniausieji liudijimai kalba apie šaltinių garbinimą, vėliau į jų akiratį patenka šventos upės, ežerai, o kad tai svarbi realija, rodo paplitę vandenvardžiai: Šventoji, Šventupis ar Šventupė, Šventežeris ir t.t. Bet tai yra „tiesiog" šventi vandenys, o ne kulto objektai, ir jiems skiriama pagarba liudija, kad tai - „šventos vietos", kurias reikia gerbti. Numanytina, kad šventų vandens telkinių būta daug; juose ūkinė veikla buvo draudžiama, nors bent jau kai kuriais atvejais tikriausiai buvo galimas ar net rekomenduojamas ritualinis maudymasis. Aukojimo upėms ir ežerams ankstyvieji šaltiniai nemini, joks kultas su vandens telkiniais nesiejamas. Kodėl taip yra ir kokią reikšmę vanduo vis dėlto turėjo religinėje sistemoje, aiškinsimės toliau.

 

RELIGINĖ VANDENS FUNKCIJA

 

Vanduo yra pirmapradis ar net pirmapradiškiausias kosmogoninis elementas, tačiau jo pirmapradiškumas turi dvejopą reikšmę. Viena vertus, jis šventas, apvalantis, dieviškas, bet kartu tai velnio sfera, susijusi su apačia, su nejaukiu, užsislėpusiu pasauliu. Gal ne be reikalo senieji gerbė „skaidrius vandenis" - jei vanduo yra perregimas, jis gali žavėti ir pakerėti, o tamsus vanduo baugina savo paslaptimi.

Šaltinių garbinimas, mūsų požiūriu, visiškai suprantamas. Šaltinis yra pradmuo, nuo jo prasideda upelis, upė, o kiekvienas pradmuo yra sakralus, juolab kad šaltinis mitologiškai koreliuoja su pirmapradžiais kosmogoniniais vandenimis. Tad šaltinių sakralumą galime išskirti kaip senosios religijos realijų. Matome ir sakralias upes ar sakralias jų atkarpas, kurios, kaip ir giraitės, tampa religiniais draustiniais. Tai irgi šventybės poreiškis, gerbiamas ir paisomas.

Ypač mitologiškai įdomūs ežerai, nes lietuvių padavimai nupasakoja jų atsiradimo aplinkybes, dažniausiai labai panašias. Štai padavimas apie Glebaus ežerą:

Senovėje buvęs dvaras. Kartą to dvaro gyvulius ganė piemenė ir beganydama išgirdo didelį ūžimą padebesiuose. Išsigandusi didelio ūžimo skubinos pargint gyvulius kuo . greičiau dvaran. Vieną jautį vydama, kurio vardas buvo Glėbus, ji surėkė: „E, Glebau, kur tu eini!?" O tuo tarpu padebesyse ūžė eidamas Glebaus ežeras. Paminėjus jo vardą, jis nusileido į dabartinę vietą, užliedamas jaučius, piemenę ir dvarą.54

------------------------

54 Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai / Sudarė N. Vėlius. V., 1995, p. 65.

------------------------

Tokių padavimų yra daug - ežerai keliauja oru ūždami ar kriokdami, kartais tai gana įspūdinga ir tapybiška: „Juodas debesis atsiradęs, kone dvi savaiti vietoje kybojęs, baisiai ūždamas bei kriokdamas, vis išgąstingesniu pastodamas.. ."55 Ežerai gali keliauti, pasikelti, keisti savo buvimo vietą, nusileidžia, jų vardą atspėjus, kartais, atrodo, netgi turi savimonę; vienam ežerui „nepatinka, kad visi drumsčia jo vandenį. Anas sumislija pasitraukt iš tos vietos ir paieškot geresnių žmonių"56. Padavimai liudija, kad ežeras laikomas gyvu, savų interesų ir norų bei savą vardą turinčiu asmeniu. Specifinio kulto tokia situacija sukelti negali, tačiau, jei ežerai laikomi asmenimis, visiškai tikėtini aukojimai ar dovanos jiems, tarkim, žūklės sezoną pradedant.

--------------------------------

55 Ten pat, p. 70.

56 Kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimai. V., 1970, p. 86.

--------------------------------

Galimas dalykas, kad vandenys turėjo ir savitą kultinę funkciją. Prisiminkime, kad ne viena mūsų minėta šventvietė įsikūrusi greta vandens. Perkūno šventykla, pasak legendų, puikavosi Neries ir Vilnelės santakoje plytinčiame slėnyje, palei Nevėžį buvo J. Dlugošo minėtoji šventvietė, palei Baltijos jūrą stovėjo Birutės kalno šventvietė, legendinių Pajautos ir Kukovaičio stabai stūksojo taip pat prie vandens, palei vandenį buvo galima aukoti Kurkui; Pretorijus aprašo šventvietę, jo laikais stovėjusią palei Šyšą (LPG 539), ir t.t. Atrodo, kad Lietuvoje tokios šventvietės daugiausia buvo įrengiamos prie vandens, be to - nesyk ant kalno, tad ši padėtis -kalnas prie vandens - byloja ir kosmogoninio kalno lokalizaciją.

Žinoma, gali būti ir kitaip, tarkim, šventvietes stengtasi įkurti geografiškai išsi-skiriančiose vietovėse, bet mitologiniai motyvai vargu ar galėjo būti ignoruojami. Kai kalbama apie smulkesnes šventvietes, kalno ir vandens sąsaja taip pat iškyla. Su mūsų turima medžiaga koreliuoja padavimas apie Šventupį ir Aukų kalną:

Šventupį praminė žmonės šventa upimi dėl to, kad jis bėga priešinga linkme kitų upių bėgimui. Prieš karą žmonės ateidavę į jį parsinešti vandens ligoniams, nuo kurio ligoniai pasveikdavę. Tą vandenį laikydavę kaip didžiausią brangenybę.

Senų senovėje lietuviai aukodavo aukas savo dievams. Taip pat aukodavę ir ant netoliese esančio Aukų kalno. Prieš aukojant auką nuplaudavo Šventupyje. Nuo to kalnas ir gavo savo vardą.

Šventupis yra į vakarus nuo Dyvyčio kalno, tarp Aukų kalno ir Dyvyčio kalno57.

--------------------------------

57  Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai / Sudarė N. Vėlius. V., 1995, p. 172.

-----------------------------

Padavimas, kaip matome, derina kalną ir upę, kurie abu turėję kultinę reikšmę. Be to, įdomu, kad pateikta Šventupio dislokacija - „į vakarus" nuo kalno; mitologiškai vakarai iš tiesų yra „vandens pusė", tuo netrukus įsitikinsime.

Tad kol kas galime teigti, jog senosios šventvietės išties galėjo būti įrengiamos pagal kosmogoninį modelį - atkartojus kelis jo elementus; kalno, medžio, ugnies ir vandens derinimas jose gana ryškus.

 

POLITINĖ IR IDEOLOGINĖ VANDENS FUNKCIJA

 

Lietuvą krikštijant, šventi vandens telkiniai didesnio dėmesio nesulaukė, nebent naujakrikštai būdavo panardinami upės vandenin. Jogailai šventi šaltiniai ar šventos upės visiškai nerūpėjo, o tai reiškia, kad religinėje lietuvių sistemoje šventi vandenys svarbesnės religinės funkcijos neatliko; tai jau esame akcentavę.

Tačiau vanduo dėl savo kosmogoninės reikšmės galėjo turėti kosmologinę ir ideologinę svarbą.

Pasak Vėliaus, baltų pasaulio vakaruose mitologiškai reikšmingesnis vanduo, rytuose - ugnis; pajūryje laidojama visada arčiau vandens, rytiniame areale to nepastebima ir pan.58 Mūsų požiūriu dar svarbiau yra tai, kad, pasak Vėliaus, Lietuvoje kulto centras įkuriamas į vakarus nuo gyvenvietės, „už vandens". Taip buvo įrengtas Vilniaus kulto centras, o kiti „mažesnieji lietuvių kulto centrai, esant palankioms topografinėms aplinkybėms, irgi buvo kuriami pagal tokį pat principą. Tai susiję su baltų žynių statusu ir pomirtinio gyvenimo lokalizacija vakaruose, už vandens"59.

-------------------------------

58 Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. Struktūros bruožai. V., 1983, p. 27-31.

59 Ten pat, p. 226.

-------------------------------

Čia prieiname prie labai svarbios mitologemos, arba ideologemos. Vakarai lietuvių tradicijoje ne tik sakrali, bet ir „skęstanti", žemėjanti, smunkanti kryptis ar vieta. Pomirtinis gyvenimas, ypač pekla arba pragaras, išties yra vakaruose, kartais - už vandens. Žmogus, ieškodamas pragaro, eina į vakarus (per Lietuvą, Vokietiją, Prancūziją). Jį perkelia dar toliau, už marių, kur ir yra pekla (LTR 462/45).

Pragaro kryptis lietuvių sakmėse ar pasakose paminima retai, bet mitologinė topografija pragaro prieigose rodo būtent „vakarų" mitologemai artimus dalykus: pelkes, didžiules balas, raistus, tyrus, krūmelius, upę, ežerą ir t. t.60 Taigi pragaras, arba pekla, geografiškai ar mitologiškai - vakarų pusėje, todėl susijęs su vandenimis. Tik čia jau ne tie šventieji skaidrūs šaltinių vandenys. Tai velniški ar pekliški - pragariški vandenys. Tokiuose vandenyse galima pragaišti. Kaip rodo N. Vėliaus tyrinėjimai, raganos pasaulis yra vandens pasaulis: „Pasakose ragana žmones dažniausiai nugali ir paima nelaisvėn vandeny arba prie vandens", jiems besiprausiant, besimaudant, žvejojant (prisiminkime ir raganavimu įtariamų moterų „tikrinimus" plukdant vandenyje)61.

---------------------------

60 Beresnevičius G. Dausos. V., 1990, p. 89-92 ir kt.

61 Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. Struktūros bruožai. V., 1983, p. 229-230.

----------------------------

Dar daugiau. Pasak Vėliaus, „velnias lietuvių tautosakoje (...) ypač dažnai siejamas su vandeniu (...), velnias pasirodo prie vandens, gyvena vandeny, po vandeniu; stebuklinėse pasakose jo karalystė vaizduojama už vandens, net pusiau krikščioniškasis pragaras, kuriame gyvena velniai ir jiems tekę mirusieji, irgi neretai įkurdinamas ežere arba balose. Kad senovės lietuvių mirusiųjų ir jų valdovo buveinė įsivaizduojama ir vandeny ar už vandens, iš dalies rodo žodis paskanda, kuriuo, įvedus krikščionybe, buvo pradėta vadinti krikščioniškąjį pragarą. Iš šio žodžio atrodo, kad buvo manoma, jog į pragarą patenkama per vandenį..."62 Velnio sąsajų su vandenimis išties labai daug63, ir, kaip apibendrina Vėlius, „velnio ryšiai su vandeniu rodo, kad šis vaizdinys iš dalies reiškia suasmenintą, susimbolintą pavojingą, mirtį nešančią (...) vandens stichiją"64. Tai „antroji vandens pusė", kraupi ir bauginanti, vandenyje slypintis tremendum. Pirmapradis vanduo irgi yra ambivalentiškas ir vienu savo aspektu tikrai „nėra skaidrus", nes ten jau velnio sritis, kuri ribojasi su visišku chaosu.

---------------------------

62 Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. V., 1987, p. 59. "

63 Ten pat, p. 59-63 ir kt.

64 Ten pat, p. 62.

----------------------------

Dabar galime daryti išvadas. Pirmiausia - vanduo yra ambivalentiškas mitologinis elementas. Skaidrūs vandenys, šaltiniai, šventos upės ar ežerai laikyti šventais ir su jais tinkamai elgtasi. Bet yra ir kiti vandenys, kurie berods labiausiai susiję su žemutine pasaulėdaros bei panteonų sfera, su pabaisišku velnio ir raganų pasauliu, su mirtimi ir t.t. Galimas dalykas, kad šventi vandenys ir buvo šventi bei skaidrūs visomis prasmėmis, o visi kiti - atviri velniškai sričiai.

Kadangi vandenys ambivalentiški, gal todėl ir etiologinių sakmių Dievas į vandenis nebrido, nenardė juose. Jis išlipo į salą, ir tik ta sala, visos sausumos provaizdis, yra tikrosios egzistencijos vieta. Jūros, marios, upės tėra tikrojo gyvenimo fonas, aplinka, kuri įrėmina mūsų pasaulį. Sala yra organizacijos, tvarkos, saugumo modelis, o ją supantys vandenys - chaoso, sutemų, velniavų ir mirties ženklai. Ir politika bei ideologija formuojama pagal tokius provaizdžius. Rezultatai mums žinomi, tačiau „mitologinių vaizdinių" kaltinti neverta. „Sala", šiaip ar taip, išliko.

 

 

 

Populiariausi