Print

Gintaras BERESNEVIČIUS
Kultūros, filosofijos ir meno institutas

PRIEŠMIRTINĖS EURAZIJINĖS VIZIJOS: UŽSTRIGUSIEJI

E s m i n i a i žodžiai: priešmirtinės eurazijinės vizijos, užstrigusieji, komparatyvistinė mitologija, baltų mitologija

Problema, sprendžiama mūsų straipsnyje, vakarietiško mąstymo užčiuopta graikų mitologijoje – Sizifo, Tantalo, Mido kančių mitologemose; graikai, kurių Hadas buvo ir taip gana niūrus, pasiremdami šiais pavyzdžiais galėjo guostis, kad būna, gali būti dar blogiau. Vakarietiškas mąstymas šių mitologemų negalėjo atsikratyti iki pat XX a., ir jei jos nesukūrė egzistencializmo, tai bent jau prisidėjo prie jo atsiradimo; beprasmė pomirtinė kančia, kankinant pasikartojimu, puikiai tiko iš esmės beprasmei žmogaus būčiai permąstyti, bet ir prikalto Prometėjaus, ir Tantalo vaizdiniai kamavo Europos vaizduotes ir viduramžiais, ir renesanse, ir vaizduojamajame mene, ir poezijoje, ir filosofijoje, ir marksistinėje retorikoje. Šalia to buvo žavimasi graikų minties, vaizduotės jėga, sukūrusia tokią galingą, talpią, netgi nenusižengsime tiesai pavadindami ją kraupia simbolika.

Mūsų tyrimo objektas yra specifinis komparatyvistiniu aspektu tyrinėjamas užstrigusiųjų reiškinys. Būtent taip įvardykime Sizifo likimo ištiktus asmenis, kurie po mirties nepatenka į pomirtinį pasaulį. Jie yra greta jo ar net jame pačiame, bet negali tenkintis bent sąlygine ramybe, užmarštimi ar juolab palaima. Sizifas nėra graikų atrastas, sugalvotas. Žinoma, jie ją apmąstė ir iš mitologinio herojaus pavertė filosofijos objektu, bet nutolo nuo reikšmių, kurias nurodinėjo Sizifas, prikaltasis Prometėjas, ir jose, suprantama, buvo tam tikras elementas, liudijantis, kad negalima priešintis dievų valiai, bet mums dabar rūpi pats vaizdinys. Užstrigimas. „Užstrigimu“ įvardysime būtent „sizifiškojo“ motyvo atvejus, tai tokia būklė, kai po mirties asmuo nuolat kartoja tą patį veiksmą, prasmingos išeities iš kurio nėra.

Tačiau prieš konkretinant mūsų komparatyvistinį mitologijos tyrinėjimą ir kreipiantis į mitologines vietas, kur tokie mirusieji sutinkami, reikia pačia bendriausia prasme priminti, kad įvairių civilizacijų ir tautų mitologijoje užstrigimas yra ir metampsichozė, ir tapimas šmėkla, besibastančia dvasia, „dūšia be vietos“ ir pan. Tai yra ne vieną tūkstantmetį ne vienos civilizacijos spręsta problema. Mat „pomirtinis pasaulis“, kokį įsivaizduojame ar kokį įsivaizdavo babiloniečiai ar graikai, yra gana vėlyvas darinys. Nesigilinant, jis yra geras, ar blogas, ar yra atlygio ir bausmės principai – reikia pripažinti, kad vienoks ar kitoks pomirtinis pasaulis yra jau tam tikras religinis pasiekimas, kuris įveikia prieš tai buvusią fazę.

Arvydas Každailis
„Senovės lietuvių deivės
Laima ir Giltinė“

Tačiau pomirtinis pasaulis įvairių tautų mitologijoje randamas toli gražu ne iš karto. Pavyzdžiui, lietuvių mitologijoje žinomas Sovijaus mitas yra mitas apie pomirtinio pasaulio, „kuriame yra gerai“, radimą; jis rodo tam tikrą religinių ir mitologinių vaizdinių sankaupą, kuri jau pakeičia ištisą senosios pomirtinės mitologijos sluoksni nauju. Sovijus savo žygiu tarsi atveria naujo pomirtinio pasaulio vartus ir parodo, kad jo pasiūlytas būdas yra pats geriausias, kad jo rastu keliu mirusieji tikriausiai gali keliauti pas dievus. Tačiau tai reiškia, kad paties mito prasmės rodo „ikisovijinę“ būklę, kuri kažkodėl yra nepatenkinama ar bent jau prastesnė už Sovijaus pasiūlyto mirusiųjų deginimo ritualo atverto pasaulio vartus. Kūno deginimo ritualu išsprendžiamas sielos išlaisvinimo klausimas; indoeuropiečiai mirusiųjų deginimu apie III tūkstm. pr. Kr. besibaigiant pamėgino išspręsti kuo greitesnio sielos „atkabinimo“ nuo kūno problemą. Tą pačią problemą Tibeto mitologija išsprendė kitaip – mirusiojo kūnas suardomas, suplėšomas, atiduodamas paukščiams ar laukiniams žvėrims; kūnas nebereikalingas, jis kliūtis. Sielai yra savų reikalų ir lamos specialiais ritualais „atkabinėja“ sielą nuo kūno, jį suardydami netgi drastiškomis mechaninėmis priemonėmis. Egiptiečių mitologija abipusės kūno ir sielos priklausomybės klausimą sprendė savaip – kūną balzamuodami ir nustatydami kuo palankesnes sąlygas pastarajam; taip žemesnės sielos dalys ne sunaikinamos ugnies ritualais, o palaikomos tūkstantmečiais.

Ir vis dėlto visos šios techninės laidojimo problemos rodo, kad jomis įveikiama kažkokia archajiška ankstesnė sielos būklė, kuri netenkina nei mirusiojo vėlės, nei, matyt, aplinkinių: arba ji – vaiduokliško būvio – dar pernelyg arti, arba galbūt sukasi metampsichozės ir reinkarnacijos rate, iš kurio išsprūsti nėra taip paprasta. Titaniškos Budhos pastangos tą liudija, kaipo ir faktiškai įvykęs modernaus hinduizmo susitaikymas su reinkarnacijos neišvengiamumu.

Vizijos pakeliui

Mus dominantis išskirtinės svarbos komparatyvistinės mitologijos objektas skleidžiasi per mitinius vaizdinius, antikinių herojų asmenis, bet, pavyzdžiui, graikų mitologijos specifika slepia nuo mūsų tikrąją užstrigėlių statusą – jie nėra visai numirę, jie negavo atilsio, tegu ir abejotino, Hado šešėlių karalijoje. Jie nėra ir gyvi. Jie patyrę ypatingą būklę, kuri juos išskiria iš kitų, – jie patyrė mirtį, bet nenumirė. Kad tai ne tautologija, matysime toliau, panašių užstrigėlių atveju.

Kad juos rastume, reikia iš pradžių numatyti galimų paieškų vietas, ir tai nebūtinai pomirtinis pasaulis. Ir nebūtinai šis. Jų ieškotina greičiausiai „tarp“, bet ne skaistyklos atitikmenyse, nes skaistyklų gyventojai turi viltį. Jų vargu ar ieškotina pragare, nes pragaro bausmės yra savitos. Tai užsitęsęs kęsmas, amžinybėn nusidriekęs, bet tai yra kančia dėl kančios, o užstrigusiųjų kančia yra kitokia. Beprasmybė – štai jų kodas.

Rojaus atpildas yra prasmingas, kaip religiškai įprasminamos ir pragaro kančios. Užstrigusieji yra kitokie. Jie tarsi pažymėti, įstrigę savo šventvagystėje, ydoje, bet visada įstrigę veiksme, o ne kokiame nors akmens luite. Nors šiaip gal tai būtų laiko luitas. Tai juos apibūdina gan gerai. Veiksmas ir laikas užstringa. Jie nebepriklauso pasaulio laikui, bet jie neįeina į amžinybę. Savotiška situacija.

Matyt, paieškas reikia kreipti į tarpines situacijas, tarpines būkles, bet ne į rojų, skaistyklą, pragarą, ne į reinkarnaciją. Ir rasti, kieno akimis žvelgti. Kol kas pasirinkime žvilgsnį tų, kurie regi vizijas, arba pakylėti, arba keliaudami į pomirtinį pasaulį, – būtent pakeliui ir galima įžiūrėti tąįį „tarp“.

 

Rojaus vaizdavimas
Tibeto tapyboje

Tai gali būti ir vizionieriai, ir paprasti valstiečiai, vienuoliai, karaliai, pranašai. Visi jie mirties kelyje yra vienodi, virtę mirusiaisiais. Ne visada mirusysis užsimerkia ir atmerkia jau dvasines akis rojuje ar kur kitur; tai jau kelia įtarimą, kad vizija – literatūrinis konstruktas, o ne autentiškas aprašymas. Tiesa, angelams padedant viskas vyksta gal ir greičiau, viena siela apskritai gali pasiklysti. Dievo pakviestieji irgi keliauja be kliūčių. Bet kelionė užtrunka, o pakeliui visada vaizdai. Matyt, rodantys archetipines realijas, bet mums kaip tik ir reikia, nes autentiška religija rymo ant archetipų, o kai kada jie išryškėja, nes kitaip ir negali būti.

Ypatingos prasmės ypatingais vaizdais atskleidžiamos pomirtinio gyvenimo vizijose, vaizduose. Kiekviena religija sukuria asmenis, sau patiems ar kitiems pamokyti įleistus į pomirtinės buveinės vietą ir pranešančius apie matytus dalykus. Jų vizijos gali būti kanonizuojamos, gali funkcionuoti kaip apokrifai, netgi atskleisti naują pasaulio suvokimą ar naują pomirtinį pasaulį, kaip indų Jama ar lietuvių Sovijus. Jos gali tapti ir filosofavimo ašimi, plg. Ero viziją Platono Valstybėje.

Sykį papasakota, vizija atpažįstama iš karto: savo regėjimą pasakojantis žmogus skiriasi nuo asmens, pasakojančio sapną, o atpažinta vizija tampa bemaž amžinu kultūros elementu, gyvuojančiu tiek, kiek ir pati ta kultūra.

Žinome tokius vizionierius, pranašus, žinome šventųjų, eretikų, valdovų vizijas. Nesistengiu šių vizijų masyvo tvarkyti, katalogizuoti, sisteminti, tai vargiai įmanoma, nes jų netgi per daug. Tik įstabu, kad „profesionalios“ vizijos panašios į paprastąsias, ištiktųjų vizijas. Valstietis gali regėti tą patį, ką ir pranašas, tik pirmojo pranešimas geriausiu atveju „publikuojamas“ folklore, o pranašo vizija tampa religine dogma. Lietuvių sakmės ir pasakos – ne išimtis. Jose esama tokių pomirtinio pasaulio regėjimo elementų, kurie sutampa su tolimų tautų, genčių ir religijų pašvęstųjų vizijomis. Tiesa, lietuvių pasakose nekalbama apie „regėjimus“, bet nekyla abejonės, apie ką kalbama, kai pasakos ar sakmės herojų dangun pasikviečia angelas arba pats Dievas. Pasakos kaba apie „tikrą“ kelionę dangun ar apie „tikrą“ buvimą jame. Tačiau juk ir kitų religijų ar kultūrų atstovai vizijas regi irgi „iš tikrųjų“, savo siela ar kartais ir kūnu būdami danguje. Vizijoje potyriai apskritai stipresni negu tikrovėje ar įspūdingame sapne. Lietuvių pasakų herojai, judėdami dangaus ar pragaro link, nepastebi akimirkos, kaip pereina iš tikrovės į dangiškąjį lygmenį; tik žolė žalesnė, paukščiai kitaip gieda, na, ir paukščiai kitokie.

Lietuvių pasakų herojų kažkoks palydovas „nuveda“ dangun; tas palydovas įdomus; jis neaprašinėjamas, jo išvaizda niekada nenusakoma, bet jis pakviečia kelionėn, lydi žmogų nebylus, tik atsakinėja į jo klausimus ar paaiškina jo matomus pakeliui vaizdus, kuriuos suprasti lydimajam būtina. Jis atveda žmogų prie Dievo „dvaro“ ir išsyk, „neatsisveikinęs“, dingsta. Kai kurios sukrikščionintos pasakos teigia, jog tasai žmogus – angelas, tačiau didžioji dauguma visiškai nesirūpina to asmens nusakyti. Angelas lydi ir kitų religijų vizionierius, bet labai dažnai apie palydovo išvaizdą nekalbama, tik pasakoma, jog regėtoją lydėjęs palydovas, „toks žmogus“, o kartais tiesiog sakoma, jog vizionierius „buvo nuvestas“.

Plg.: „Ir buvo Karolis III nuvestas [...] ir pamatė liepsnojančius ežerus ir upes, kur buvo įleistos žmonių vėlės – vienos iki plauku, kitos iki pasmakrio, trečios iki juosmens, pagal savo kaltės dydį“1.

Ir abatas Suniulfas VI a. „buvo nuvestas“ prie ugninės upės, vienoje jos pusėje bėgo žmonės ir panirdavo į ją; vieni stovėjo upėje iki juosmens, kiti – iki krūtinės, dar kiti – iki kaklo; visi verkė ir skundėsi, kad juos degina ugnis2, – liudija Grigalius Turietis savo Frankų istorijoje.

Ir lietuvių pasakose apie kelionę pas Dievą herojus išvysta žmones, lindinčius vandenyje – upėje, ežere; tiesa, jie dažniausiai ištroškę ir prašo gerti, o vanduo nuo jų vis pabėga, kaip ir nuo išdžiūvusios Tantalo burnos. Tačiau yra ir upė, kurioje teka verdanti derva – į ją patenka žmonės, neperėję per rojun vedantį tiltelį, nupuolę žemyn, kur prie dervos upės „knibžda baisiausi žvėrys, su daugybe galvų bjauriausi žalčiai, gyvatės“3. Karolio vizijoje regėtos upės pakrančių gyvūnija panaši – tai „dideli drakonai ir skorpionai, ir įvairiausios gyvatės“. Drakonas, ar, greičiau, slibinas, tūno ir lietuviškoje sakmėje; jis vardu Vizunas ar Vyžūnas ir tikriausiai giminiuojasi su Vizareša ar Vizarša, kuris laukia nukritusių nelaimingųjų Irano arijų pomirtinėje „patiltėje“4.

Daugelio regėjimų vaizdiniai sutampa – lyg būtų to paties regėtojo vizijų atsišakojimai, lyg visų jų „autorius“ būtų vienas asmuo. Žinoma, daugeliu atvejų regėjimuose galima atsekti ar bent jau įtarti krikščioniškosios ikonografijos įtaką, bet, sakykime, krikščionybės pragarų drakonai – to paties zaratustrizmo Vizarešos palikuonys. Ir lietuvių slibinai, ar drakonai, irgi turi nuosavas šaknis.

Ir Karolis, ir Suniulfas prieina prie vandenų kranto; jiems tai – kančios vandenys, liepsnojantys vandenys... Lietuvių pasakų herojus savo kelionėje dangun, pasiekęs kryžkelę, išvysta ugnies ežerą; tai pragaras [MT VIII 235– 236 N. 445] jame „plauko žuvys“ [MT VIII 236– 238 N. 446], antys [LTR 552 /926/] – tai nusidėjėlių vėlės. Pragaras gali būti ir „nešvarus ežeras“ [MT VIII 229–230 N. 440]. Ežeras kartais yra pakalnėje; nuo kalno nusileidę pragaran keliaujantys asmenys persikelia į kitą ežero pusę, kur stovi „didžiausias dvaras“, o jame sukinėjasi žmonės vištų, arklių, karvių ir t. t. kojomis [LTR 260 /471/]. Atrodo, tuos pačius žmones sutiksime ir slaviškame Apreiškime Baruchui: „Ir pamačiau didžiulį lauką, kuriame ganėsi žmonės. Jie turėjo buivolų veidus, elnių ragus, ožkų kojas, avinų liemenis [...] Ir parodė jis man didžiulį narvą, kuriame gyveno kitokio pavidalo žmonės. Jie turėjo šunų veidus, elnių kojas ir ožių ragus“5. Tas „jis“, suprantama, angelas. O publika įmantresnė nei lietuviškoji zoomorfika, bet tai akcidencijos; esmė turbūt yra pragaro gyventoju sužvėrėjimas.

Būties ratas
(Dharmacakra)
Senovės indų piešinys

Pragaras, kaip regis, yra pakalnėje; anksčiau tai galėjo būti senasis pomirtinis pasaulis; dainose mirusių šalis kartais tiesiog vadinama „pakalnės šalimi“ [LTR 765 /7772, 773/; 831 /26/], tačiau ne tik lietuvių dainose leidžiamasi į pakalnę. Įsiklausykime:

Le jardin descend vers mer. Jardin pauvre, jardin sans fleur, jardin
Aveugle. De son banc, une vieille vetue [...]
De deuil lustre, jauni avec le souvenir et le portrait,
Regards s’effacer les navirs de temps

O. de Milosz 6

Jūros link besileidžiantis išdegęs sodas be žiedų ir senolė, stebinti nutolstančius laiko laivus, – tai tikriausiai ta pati mirusi motina, kuri yra „pakalnės šalyje“, plg. lietuvių dainą „Už kalno yra mano motulė, ten, kur saulelė“7. Besileidžiančios saulės išdeginta pakalnė, kur de Miloszo eilėraštyje – sena moteris gedulo rūbu.

„Ir nusileidome į slėnį“ – sakoma Karolio III regėjime, – „viena jo pusė buvo niūri ir liepsnojo kaip ugninė krosnis, antroji – tokia maloni ir spindulinga, jog niekaip nesugebu jos aprašyti“. Lietuvių pasakoje LPK 445 „pražuvusio“, prakeikto sūnaus jo giminės ieško, keliaudami „per kalną“, „kalnus“, „ugninį kalną“, „ugnį, liepsnojančią lig dangaus“ [LTR 368 /335/, 422 /141/, LMD I 979 /3/] – pati sūnaus „pražuvimo“ vieta atitinkamai yra slėnis, kurio vienoje pusėje – ugnies siena, ugninis kalnas ir pan. – sutapimai su Suniulfo vizija neabejotini.

Lietuvių pasaka LPK 800 – „Siuvėjas danguje“ – kalba apie žmogų, atvykusį pas Dievą; tasai žmogus kartais įvardijamas kaip „siuvėjas“, „kalvis“. Pamatęs trumpam pasišalinusio Dievo sostą (arba paties Dievo ten pasodintas) žmogus pastebi, kad iš šios vietos mato visą apačioje plytintį pasaulį ir kas ten dedasi. Kartais tai gali būti ne „sostas“ ar „kėdė“, o tiesiog „tokia vieta, iš kurios pasižiūrėjus buvo matyti visas pasaulis“ [LTR 449b /75/] arba, sėdėdamas už stalo, žmogus žvilgteli po staltiese ir išvysta visą žemę apačioje [MT VIII 230–231 N. 441] arba randa kamuolį, ant kurio paviršiaus „visas pasaulis“ [LTR 368 / 83/]. žmogus pažvelgęs pamato visą apačioje vykstančią neteisybę, išvysta savo kaimyną, pasinaudojusį proga, kad keliautojo nėra namie ir vagiantį iš lauko jo paties javus, ar tiesiog javų vagystę ir įširdęs surinka – trenkia žaibas ir kaimynas krinta negyvas [MT VIII 224 N. 436; 230–231 N. 441] arba meta lazdą – ir užmuša ištisą šeimyną [LTR 552 / 912/], stukteli į kelį kamuolį ir vagys žūsta [LTR 368 /83/], meta žemėn kėdę [LTR 370 /45/], „auksinį krėsliuką, kurį Dievas po kojom laikydavo“ [LTR 356 /174/], „aukso kėdę“ [LTR 449b /75/], ir užmuša vagį. Įsiaudrinusį svečią subara čia pasirodęs Dievas, tardamas, kad teisybės [?] mato daug daugiau, tačiau pasigaili žmonių ir susitvardo jų nenubaudęs. Dievas papriekaištauja nusikaltusiam svečiui ir išsiunčia jį namo.

Ši nuostabi pasaka yra žinoma ne vien lietuviams, tačiau lietuvių sąmonėje tokie vaizdiniai funkcionavo irgi; pasaka liudija begalinį Dievo gerumą bei atlaidumą, o metafora su suoleliu atsiradusi tikriausiai iš bažnytinės ikonografijos. Bet ji turi ir religinių – vizionieriškų atspaudų, tarkime, apokrifinėje Abraomo apokalipsėje pasakojama, jog Dievas leido Abraomui pažvelgti į visus žmones nuo cherubimų vežėčių; Abraomas, iš šitokios patogios vietos pamatęs visą žmonijos pagedimą, ugnimi išnaikina gausybę žmonių, o likusius Dievas išgelbsti, liepęs cherubinams pasukti vežėčias atgal8. Ši gnostinė apokalipsė buvo žinoma stačiatikybės areale, Rusijoje ir Rumunijoje9; vis dėlto gnostinis apokrifas, netgi ir patekęs per stačiatikius į baltiškąjį arealą, nebūtų galėjęs taip išsiplėtoti; greičiau turėtume laikytis prielaidos, kad Abraomo apokalipsės ir lietuvių pasakos motyvo šaknys glūdi kažkokiame archajiškame įvaizdyje. Daug senesniame nei krikščionybė ar judaizmas.

Grįžtame prie pamokomų vaizdų lietuvių pasakose apie kelionę į dangų; šie stebuklingi motyvai vėl verčia prie jų sugrįžti; nes analogijų pastariesiems apokrifuose apstu.

Prisiminkime lietuviškuosius siužetus: žmogus Dievo dvaro prieigose ar tiesiog „pakeliui“ mato nepaprastus vaizdus – du žmonės svaidosi velėnomis; kaip paaiškina palydovas ar jau vėliau Dievas – tai žmonės, arę svetimas ežias; du žmonės, tveriantys tvorą ir kiekvienas traukiantis į savo pusę – ginčijęsi dėl žemės ribų; dirvoje du žmonės, barstantys viens ant kito žemes – sukčiai, po mirties besidalijantys – še tau, še tau; dvi mergos, mėtančios viena kitai puodą – buvo pavogusios turguje puodą; dvi panos, aukso obuoliu besisvaidančios – merginos, gyvos būdamos nepasidalijusios (ar besidalydavusios) vienu vaikinu, ežere antys, gaudančios auksinį obuolį – tokios pačios; du per tvorą besibadantys kuiliai – nesutikę kaimynai; du besipjaunantys šunys – gaspadoriai, pykęsi dėl niekų, ir t. t.10.

Tačiau šamano, keliaujančio pas vyriausiąją dievybę, Erliką, matomi vaizdai irgi kažką primena. „Persikėlęs į kitą jūros krantą, jis mato žmogų, kurio ausis prikalta prie stulpo; paklaususiam apie šio kankinimo priežastį, šamanui atsakoma, jog šis žmogus, gyvas būdamas, mėgdavęs slapčia klausytis. Toliau šamanas susiduria su žmogumi, kuris kybo ant stulpo su prikaltu liežuviu; gyvas būdamas jis buvo šmeižikas. Dar toliau eidamas, šamanas išvysta sėdintį žmogų, iš visų pusių apsikrovusį gėrimais ir valgiais, tačiau alkaną, kadangi jo rankos negali šių daiktų pasiekti; gyvendamas jis buvo šykštuolis. Vėl toliau eidamas jis mato žmogų ant liepsnojančio žirgo, nuo kurio tasai negali nulipti – būdamas gyvas, šis žmogus buvo arkliavagis11.

Šie vaizdai išties atkartoja lietuviškųjų pasakų herojaus pakeliui pas Dievą matomus reginius; be to, vienas tantališkas vaizdelis visiškai sutampa su lietuviškuoju: plg.: „Žmonės prie visokio gėrybėm apkrauto stalo verkia, negalėdami valgyti“ – šykštuoliai [LTR 260 /279/].

Muhammadas ir angelas Gabrielius“
Miniatiūros fragmentas“

Atrodo, iš IX a. kyla arabiškasis „apokrifas“ apie Muhammado kelionė į dangų ir pragarą, – vadinamasis Leideno rankraštis12. Pasirodo, ir Muhammadas pakeliui mato tuos pačius vaizdus, sakykim, pranašas regi „moteris, pakabintas už plaukų“ ir klausia angelo, ir ką padariusios. Muhammadas išgirsta, kad šios „moterys neslėpė savo veidų ir plaukų nuo pašalinių vyrų žvilgsnio“13. Tuo metu lietuviškoje kelionėje irgi matomas panašus reginys: „pana ant vieno plauko supasi“ – tai puošeiva [LMD I 126 /36/]. Plg. kitą tokios bausmės aiškinimą: esą toji mergina „labai plaukus raitė“ [LTR 452 /993/].

Muhammadas pasakoja toliau: „Paskui pamačiau žmones, maldaujančius išgelbėti juos nuo troškulio. Velniai paduodavo jiems taures su ugnimi, o kai kenčiantieji gurkšteldavo iš jų, nuo karščio atkrisdavo jų veidų mėsa, o išgėrę, išsidegindavo vidurius, kurie vėliau išvirsdavo pro apatinę angą. Aš paklausiau: „Kas tai?“. Jis atsakė: „Tie, kurie gėrė vyną““14.

Ne taip žiauriai, tačiau tuo pačiu troškuliu baudžiami ir lietuvių girtuokliai: dvi bobos, geriančios iš ežero ir vis dar prašančios gerti – buvusios girtuoklės [LMD I 100 / 1/], žmogus iki kaklo vandenyje šaukia: „Užtrokšiu!“ – girtuoklis [LTR 198 /297/]. Žinoma, čia prisimename ir Tantalo bausmę.

Lietuviška medžiaga gali būti lyginama ne tik su Vakarų ar islamiškųjų apokrifų medžiaga; šioje vietoje dar galima įtarinėti bendras genezes, įtakas, perdavimus.

Tačiau tų pačių motyvų esama ir geografiškai tolėliau.

Korėjiečių pasakose15 yra panašių elementų. Tarkime, labai stipriai mitologiškai įkrauta yra „Pasaka apie princesę Bari“, kuri iš dalies primena lietuvių pasakų herojus, keliaujančius gyvojo vandens. Juos pakeliui veda paukštis, princesės Bari ieškančiam karaliaus ministrui kelią nurodo varna, Saulės ir Mėnesio pasiuntiniai, kaip ir lietuvių pasakose, o pati Bari toliau keliauja á pragarus, padedama Budhos; pakeliui ji mato panašius vaizdus, kaip ir lietuvių pasakų herojai, keliaujantys į pragarus – pamokomus vaizdus, kur po mirties žmonės gyvuoja sutapę su savo ydomis ar nedorybėmis, lygiai ir korėjiečių pasakose, tik čia viskas daug spalvingiau, tarkime, per kraujo vandenyną plaukia laivas, apsuptas lotoso žiedų, kuriame gieda sūtrą, ir herojė klausia, kodėl vėžlys jį palaiko, o raudonasis ir mėlynasis drakonai veda?

Atsakymas: „Šitame laive yra į dangų einančios dvasios tų, kurie padarė daug labdaros, pavyzdžiui, nutiesė tiltą, pastatė smuklę keleiviams, šventyklą liaudžiai, davė drabužių neturtingiesiems, vaišino išalkusius, mokėjo sūtrų ir daug įsipareigojo, kol buvo gyvi“, – tai, kaip lengvai galime suprasti, budistų mirusiuosius gabenantis laivas. Tačiau tai dar ne vienas išganymo kelias: paskui šį laivą plaukia dar vienas, papuoštas gėlėmis, kuriame puotaujama, jis pilnas dainų ir juokų, gardžiai kvepia, pasirodo, „Dvasia, esanti šiame laive, irgi eina į dangų, kadangi tas žmogus nuoširdžiai tarnavo karaliui, mylėjo tėvus ir brolį, gerai vaišino kaimynus, buvo geraširdis, todėl visi pažįstami ir šamanai linkėjo jam laimės, rengė daug ritualų po jo mirties“.

Čia matome mirusįjį, kuris laimingas po mirties todėl, kad turėjo konfucianistui derančias dorybes, bet naudojosi ir šamanų pagalba, atlikinėjo šamanistinius ritualus, taigi pagal korėjietiškąjį sinkretizmą – ir budistai, ir konfucianistai, ir šamanistai – kiek kitokiais laivais, bet plaukia į tą patį dangų. Tačiau laive matyti ir žmogus, apsuptas žmonių su kardais ir lankais, gailiai verkiantis nuogas ir surištas – jis „išdavė kraštą, tėvus, nemylėjo savo brolių, kaimynų ir dažnai keikdavosi, nieko neįsipareigojo, nužudė daug žmonių, gyvulių, todėl dabar eina į ugnies pirties pragarą ir peilių kalno pragarą“. Matyti dar vienas laivas, plaukiantis be šviesos ir be garso: jame „dvasios tų, kurie mirė nesulaukę vaikų, kurie būtų galėję surengti, ir tų, kurios mirė gimdydamos arba liūdnai, be raudotojų, todėl jos paklydo ir plaukia, nepinodamos kur eiti“16.

Pradėkime nuo paskutinio, paskandų, laivo. Jei ieškosime atitikmenų lietuvių tautosakoje, tai tikėjimuose, dainose ir raudose aiškiai nusakomas likimas tų, kurie mirė neapraudoti, nepalaidoti pagal deramus ritualus ar mirė jauni, ar nenugyvenę jiems skirto metų skaičiaus – jie turi klaidžioti be vietos arba įsikūnyti į medžius, akmenis, klaidžioti tarp dangaus ir žemės, belstis ir á pragaro, ir á rojaus vartus, o visi jiems uždaryti; mirusių kūdikių vėlės irgi klaidžioja patamsiuose, ieškodamos, kas galėtų juos pakrikštyti. Vienu žodžiu, tai tarpinė sfera, ne rojus ir ne pragaras, o pusiausvyros nerandančių vėlių pasaulis.

Princesės Bari reginiai turi daugybę atitikmenų lietuvių sakmėse, pasakojančiose apie kelionę į kitą pasaulį. Ten keliaujantis žmogus mato pakeliui, tarkime, žmogų, kuris vis stato namą, bet sienojus vis nuslysta – tai neištesėjęs pažado pastatyti namą žmogus, dvi besimušančios avys, vyras ir žmona, nesilaikė Dievo įsakymų, žmogus, plaukiantis ežeru ir prašantis gerti, – pavyduolis, moteris, vis semianti vandenį iš šulinio ir negalinti atsigerti – šykštuolė, pavydėjusi žmonėms net vandens iš šulinio atsigerti, dvi moterys kaista piene ant ugnies – dvi brolienės, vogusios viena iš kitos pieną; arba geri žmonės, virtę medyje begiedančiais gražiaplunksniais paukščiais, blogieji – bjaurūs, besipešantys, nušiurę paukščiai; avys, bliaunančios iš bado sodrioje žolėje – šykštuoliai ir pavyduoliai, avys, įsiganiusios ir patenkintos net dykroje – žmonės, sugebėję pasikakinti mažu ar šiaip pasižymėję dorybėmis ir pan., – tokių motyvų ir vaizdų apstu; tik korėjietiškoje pasakoje mirusieji susodinti į laivus, o lietuviškose pasakose kelionė vyksta tiesiog keliu, per mišką (atitinkamai geografiniams ir topografiniams įvaizdžiams). Tiesa, pati princesė Bari, perėjusi šią kelionę, tampa šamane ir veda mirusiuosius į dangų17, o Lietuvoje irgi yra daugybė pasakojimų apie kelionę į aną pusę (pragarą, dangų), kuri dažniausiai vyksta pėsčiomis ar raitomis, ar dangaus viduriu ir tai suprantama, nes laivyba didesniais vandenimis Lietuvoje nebuvo išvystyta. O pirmasis keliautojas į pomirtinį pasaulį, taigi princesės Bari atitikmuo, būtų mitinis lietuvių Sovijus, tapęs „vėlių vedliu“. Galima nutuokti, kad tie vaizdai apskritai būdingi pirmojo mirusiojo, arba dievo/angelo vedamojo, matomam peizažui, tačiau tą pat mato ir šamanas savo iniciacinėje kelionėje.

„Pragaras“ Kinija.
Raižinys

Funkcijos ir elgesiai sutampa, skiriasi vardai ir koloritas; bet paralelės stiprios. Eurazija, šiaip ar taip, kultūriškai sukalta stipriai; ant bendrų pamatų.

„Pamokomųjų vaizdų“ genezės klausimas

Šiuos „pamokomus“ motyvus yra aptikęs Georges’as Dumézilis, nagrinėdamas nartų epą iš osetinų mitologijos. Osetinai, alanų/sarmatų palikuonys, taigi iranėnai, kadaise tiltu jungę Indiją ir Iraną su Vakaruose įsikūrusiais indoeuropiečiais ir, suprantama, baltais. Dumézilis tuos vaizdus randa osetinų terpėje ir būtent – herojaus Sozyryko nueitame pomirtiniame kelyje; čia yra ir tiltas, prasiplečiantis po teisiojo kojomis, ir upė, ir teisėjas, Aminonas – čia Dumézilis visiškai pagrįstai įžvelgia iranėniškos eschatologijos motyvus, kurie osetinų mitologijoje visiškai natūralūs; tačiau žymusis prancūzų mitologijos specialistas kiek sutrinka, kaip ir nartų epo herojus Sozyryko, išvydęs tuos pačius vaizdus. Šis mato vyrą ir žmoną, kurie niekaip negali užsikloti ištisu jaučio kailiu (jiedu gyvi būdami nesutiko tarpusavyje). Paskui – vyras ir žmona, kuriems erdvu po kiškio kailiu (sutuoktiniai gyveno draugiškai), vyras, sėdintis už ledinio stalo ir ryjantis ledinius patiekalus (buvęs neteisingas teisėjas, sprendęs turtingųjų ir stipriųjų naudai); vyras, sėdintis sidabriniame krėsle už sidabrinio stalo, virš kurio dvelkia smilkalai (buvęs teisingas teisėjas); žmogus, kuriam jautis graužia ausis (buvęs valstietis, kuris gyvendamas tesirūpino savo jaučiu, kai jo artimieji kentė badą). Šių vaizdų prasmes Sozyryko išaiškina jo mirusi žmona. Vėliau mirusysis patenka į kryžkelę, kurioje šakojasi trys keliai – vienas į pragarą, kitas į rojų, trečias – pas Barastyrą, nartų pomirtinio pasaulio valdovą, ir šis kelias pats geriausias18. Mes savo ruožtu turime pripažinti, kad nartų epe kelionė remiasi tokiais pačiais riboženkliais kaip ir mūsų aptartose vizijose, tai ta pati vaizdinių serija; tačiau čia atsiranda ir mums pažįstamas „pamokomų vaizdų“ blokas, kuris Duméziliui primena brahmanose išdėstytą pasakojimą apie Bhrigu, Varunos, pragaro valdovo sūnaus, apsilankymą pragare. Varuna, nutaręs, kad jo sūnus pernelyg išpuikęs, „atima iš jo kvėpavimą“ ir suteikia galimybę apsilankyti pragare. Bhrigu keliauja, tėvo lydimas, ir šis atsakinėja į klausimus, kaip ir kitais jau aptartais lietuviškų pasakų ir panašiais atvejais.

O mato jis paeiliui žmogų, kuris ryja kitą, sukapotą į gabalus, paskui žmogų, ėdantį kitą, kuris šaukiasi pagalbos, vėliau dvi moteris, sergstinčias brangenybes, juodą nuogą vyrą su ginklu, sergstinčiu kruviną ranką, ir t. t. Ši vaizdų seka yra paaiškinama kaip nuodėmės ir bausmės už jas. Komentuodamas šiuos vaizdus, pasikartojančius brahmanose ir osetinų mitologijoje, Dumézilis daro prielaidą, jog „šių ,pamokomų susitikimų‘ pagrindas greičiausiai – senovinė moralizuojanti arijų pasaka, išlikusi Indijoje ir Kaukaze“19.

Išvados

Taigi komparatyvistiniu aspektu aptarę įvairių tautų mitologinius požiūrius į užstrigusiųjų fenomeną galime teigti, kad Dumézilio iškelta prielaida iš esmės yra teisinga; tačiau jis nemato to horizonto, kurį šiuo atveju turime mes: visų pirma tarp Indijos ir Kaukazo dar įsiterpia nepalyginamai gausesnis lietuvių pasakų „pamokomųjų vaizdų“ klodas. Ir tada reikėtų pridurti, kad ši „moralizuojamoji arijų pasaka“, aptinkama Indijoje ir Kaukaze, plačiausiai reprezentuojama Lietuvoje, šiauriniame arijų flange prie Baltijos. Tuomet galima daryti prielaidą, kad Indiją ir Iraną su Lietuvos ir anksčiau kitų baltų genčių teritorijomis turėjo jungti senasis iranėniškas kimerų/skitų/alanų tiltas, arba – dar tikriau – tarti, kad ir Lietuva, ir alanai, ir indai tiesiog traktuotini – šių motyvų požiūriu – kaip vientisa „indoariška“ zona, kurioje tie pomirtiniai pamokymai įtraukti į pomirtinės kelionės ar dievybės lydimo herojaus vizitacijos nupasakojimą. Dar toliau – galime prisiminti keltų didvyrio Karmako apsilankymą pomirtiniame pasaulyje – legendoje „Karmako nuotykiai Pažadėtojoje žemėje“ mato raitelius, kurie veltui bando uždengti plunksnomis namo stogà“20.

Taigi, „ariška“ ši pamokomų vaizdų versija neabejotinai yra. Tik ji maišosi su kitu sluoksniu, kurio proveržiai Sibiro šamanizme ir Korėjoje kelia klausimą apie genetinį šių dviejų sluoksnių santykį. Ir jis turbūt vienareikšmiškas – Arkties tautos, praktikuojančios šamanizmą, turėtų būti ir šios šamaniškų vaizdų grandinės atradėjos; jie pasireiškia pirmojoje šamano kelionėje, kaip vėliau ir kitose, kurias jis atlieka.

Arijai yra antrinė kultūra, susidariusi Šiaurės autochtonų zonoje, ar, tiesiog palaikydama su jais nuolatinius paribio santykius, šiuos šamaniškus motyvus įsiveda į savo eschatologiją ir nugabena iki Indijos ir Airijos. Tačiau patys savaime šie „pamokomieji vaizdai“ funkcionuoja tiek šamanistiniame kontekste, tiek vizijose, kurios apsireiškia skirtingose religijose, tiek pasakose ir legendose; visur savaip įsiterpdami, išlaikydami grubų pirmapradį lakoniškumą, tačiau perduodami tą patį, Dumézilio žodžiais tariant, „moralizuojamąjį turinį“.

Šaltinių santrumpos

LMD–Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai, esantys Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

LTR–Lietuvių tautosakos rankraštynas, esantis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

L PK–Balys J., „Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas“, in Balys J., Raštai, Vilnius, t. III, 2002.

MT – Mūsų tautosaka. Humanitarinių mokslų fakulteto Tautosakos komisijos leidinys, Kaunas, t. I–IX, 1930–1935.

Išnašos

1 Cit.: Ярхо В.И., «Средневековые латинские видения», in Восток-Запад, Москва, 1989, т. 4, с. 21–55, 51–53, 51.

2 Турский Г., История франков, Москва, 1987, ñ. 100.

3 Basanavičius J., Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių, Chicago, 1903, p. 21.

4 Žr. Beresnevičius G., Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje, Vilnius, 1990, p. 138–139.

5 Родник златоструйный. Памятники болгарской литературы 9–18 веков, Москва, 1990, с. 76.

6 Link jūros leidžias sodas be žiedų. Išdegęs sodas, tuščias sodas.
Nuo suolo senė juodu gedulo nudilusiu rūbu
Laivus nutolstant laiku regi.

7 Cit. iš: Gimbutienė M., Baltai, Vilnius, 1985, p. 177.

8 Грибанов А.Б., «Заметки о жанре видений на Западе и Востоке», in Восток – Запад 65–77, 69.

9 Ten pat 76.

10 Beresnevičius 145–149.

11 Schmidt P. W., Der Ursprung der Gottesidee, Munster in Westf., 1936, Bd. 9, S. 395.

12 Фельштинский И.М., «Представление о потустороннем мире в арабской мифологии и литературе», in Восток – Запад 56–64; 57–60.

13 Ten pat 59.

14 Ten pat.

15 Gražiausios Korėjos pasakos. Iš korėjiečių k. vertė ir įvadą parašė Dzinseokas Seo, Vilnius, 2005.

16 Ten pat 184–185.

17 Ten pat 190–191.

18 Дюмезиль Ж. Осетинский эпос и мифология, Москва, 1977, с. 77–78.

19 Ten pat 78–79.

20 Исландские саги. Ирландский эпос, Москва, 1973, с. 688–692.