Print

Dainius Razauskas

NEĮKAINOJAMAS TURTAS

Laisvė ir kalba

Kalbėti svetimais žodžiais, vadi¬nas, mąstyti svetimomis mintimis, atsiduoti svetimai galvosenai, svetimai pasaulėžiūrai ir, iš esmės, svetimai valiai. Jeigu mūsų įvertinimus, sprendimus ir galiausiai poelgius per aklai išpažįstamą primestą pasaulėžiūrą tvarko svetima valia, tai mes nė negyvename savo gyvenimo, bet esame tarsi svetimo kūno ląstelės, svetimų tikslų priemonės, būtent vergai. Žmogaus vergystė ar laisvė visuomet atsispindi jo kalboje, ir pagal žmogaus kalbą visuomet įmanoma atsekti, kam jis vergauja arba nusilenkia. Apie tai galima spręsti iš tam tikrų kertinių sąvokų, be kurių žmogus nebeįstengia reikšti savo min¬čių, apskritai galvoti, suvokti pasaulio anei susivokti pats, kurių nepajėgia išversti, išskaidyti, išvesti iš kitų, o į kurias tik visu svoriu remiasi. Tokios sąvokos, jeigu jos nėra gyvo pažinimo vaisius ir nėra užaugusios iš savosios kalbos, tampa vergijos pasaitėliais, nematomais latakais, kuriais slapta nuteka svetur mūsų dvasia ir gyvybės galios.

Kiekvienas „tarptautinis žodis“ tad – pasivergimo, priklausomybės, pavaldumo tai „tarptautai“ prisipažinimas. Dauguma vadinamųjų tarptautinių žodžių turi lietuviškus atitikmenis, didelė dalis yra netgi bendrašakniai, bendrakilmiai su atitinkamais ar panašiais lietu¬viškais žodžiais, ir jeigu vis dėlto mes bevelijame kalbėti svetima kalba, tat rodo ne ką kita, o patį paprasčiausią vergiškumą, nepasitikėjimą nuosavomis mintimis, savo galva. Ištaręs svetimą žodį neva užsitikrini, prisiskiri jame iš anksto jau glūdinčią reikšmę, vertę, ir nebereikia tos reikšmės bei vertės žodžiui suteikti iš savęs, iš savo asmeniško patyrimo, nebereikia būti savimi. Tai ir yra vergo laikysena: tykojimas vogčia prisiskirti sau gatava, nustverti svetima, prisiplakti prie to, kas iš anksto reikš¬minga ir todėl vertinga. Gi laisvas žmogus reikšmių ir, vadinas, verčių šaltinio ieško savyje, savo išgyveni¬muose, apmąstymuose bei pažinime, todėl, užuot be atvangos naršęs, šniukštinėjęs ir griebęs, įgyja galią duoti. Laisvas žmogus ne siekia susireikšminti svetima sąskaita, šitaip sykiu pasivergdamas, bet pats teikia savo betarpiškos aplinkos daiktams reikšmes.


Manyti, jog „istorinė situacija“ verčia, jog „kultū¬rinis kontekstas“ reikalauja, apskritai laikyti save pavaldžia dalimi kažkokio išorinio, aplinkinio, reikšminges¬nio už save, patikimesnio už savo širdį „konteksto“, vadinas, stačiai išsižadėti savo širdies, išduoti, parduoti sielą, išsiginti atsakomybės už savo supratimą, savo tikrovę, savo gyvenimą. Vergas nesiima abejoti, stebė¬tis, klausti, mąstyti pats, vergas nuolankiai arba iš aukšto svarsto svetimas abejones, baikščiai pavyduliauja sveti¬mos nuostabos, svetimais atsakymais užkamšo savąjį žingeidumą, vergas lipte limpa prie svetimo gyvenimo pilnatvės, tuomi tik susitaikydamas su nuosavu nepilnavertiškumu. Vergas vogčia stengias apgauti save ir kitus: prisiplakti prie svetimų vertybių, atkartoti, pamėgdžioti jas ir šitaip neva įgyti vertę savo ir kitų akyse. Tačiau kaip tik troškimas iš šalies prisiskirti vertę ir rodo, ir tik pagilina nepilnavertiškumą.

Obalsiai „sugrįžti į Vakarų kultūrą“ – ar nuolankiai jai atsiduoti – tėra, deja, tik mūsų nepilnavertiškumo ženklas. Net jeigu jie ir žymi tikrą dvasinį troškulį, tai šis yra suklaidintas gosloko stalgio pasilygiuoti, prisigretin¬ti bei alpiai pasigėrėti savimi, o ne gyventi, mylėti ir mąstyti atvira širdimi, ne savimi būti, drąsiai ir laisvai. O būti savimi – tai kalbėti savais žodžiais.

Laisvė – ne kokios nors patikusios spalvos tamsūs akiniai, ne būdas nelaisvei pašvelninti, o tiesiog nepridengtas žvilgsnis tikrovėn; ne kuri nors pasaulėžiūra kaip padarinys, bet pats pasaulin žiūrėjimas kaip visų galimų pasaulėžiūrų šaltinis, ištaka, pradžia, kaip visų atskaitos taškų Atskaitos Taškas; ne atsakymai, tegu ir labai malonūs mūsų savimeilei, bet gyvas Klausimas; ne svetimos gairės bei vertybės, bet nuosavas, vidinis, pirmapradis pilnavertiškumas. Laisvas Vilnius nėra nei „Siaurės Atėnai“, nei „Pietų Stokholmas“, kadangi jis, laisvas Vilnius – pats pasaulio vidurys.

Po tokios įžangos galima pamėginti tiesiog čia pat kilstelėti svečiai aptaisytos mūsų kalbos drapanų skvernelį, parakinėti, nukrapštyti vieną kitą „puošmeną“, pa¬truksėti svetur prikrešusią sielos bambagyslę, šiek tiek atinterpretuoti savo pasaulį nuo svetimų prasmių. Iš¬syk: inter (lot.) reiškia maždaug ‘intarp‘,‘tarpe‘ arba ‘per‘, opretuoti – stačiai ‘protuoti, protauti‘. [Siejant inierpretatio su presso ‘spausti‘, panašiai, kaip kad impressio ‘inspūdis‘, įspūdis, interpressio turėtų būti ‘perspūdis‘, o inierpretalio tad – maždaug „perspaudinėjimas“. Pastebėjus, jog mūsiškė mintis yra tai, kas įminta, įspausta sąmonėje, inierpretatio išeitų stačiai ‘permintjimas‘, kitaip sakant, būtent ‘perprotavimas‘. Lotynų kalboje dar yra žodis (com)prendo, (com)prechendo ‘(su)griebti, (su)čiupti, staiga (su)spausti‘, kurį verčiame kaip pagauti, (su)vokti, (su)prasti. Gi suprasti arba tiesiog prasti esamojo laiko III asm. virstų pranta, iš kurio atgal būtų galima grįžti į bendratį ‘prantyti, pranti‘. – Panašiai galima pažvelgti ir į presso bei prendo. Dar akivaizdesnės sąsajos būtų išrikiavus eilėn spausti, sprausti, spręsti, prasti, protas.] Vadinas, reikia paprasčiausiai nepriklausomai perprotauti, tiesiog nuoširdžiai perprasti savo pasaulį, prieš griebiantis netikrą išsigelbėjimą žadančių svetimybių. Neskubėkime prisidengti nuo gyvo pažinimo, apsidraus¬ti nuo savų pergalių svetur nuvalkiotų vėliavų skutais. Mums dera atgauti savąją vėlę, savišką mentalitetą, savo mentą, savas mintis. Tam reikia visų pirma ekspli-kuoti savo sąmonės šerdį, „išplikuoti“, „išplikinti“2, apnuo¬ginti, išrengti ją iš prietarų, įpročių. [Plica lot. klostė; plico – klostyti, kloti, supti; explico – iškloti, ištiesti, išplėsti, išvynioti, atskleisti, todėl eiplicatio pažodžiui – išdėstymas, išklotinė, sklaida. Tačiau mes turime lietuvišką pleikti – plėsti, tiesti, kloti, todėl eksplikacija būtų tiesiog ‘išpleikatija, išplaika‘ (kaip kad yra sanplaika, ‘komplikacija‘) arba ‘plaikas‘. Betgi jau yra lietuviškas žodis pleikė – plika vieta, išplikimas, lopinys – žodis, nustatąs užtikrintą eksplikacijos giminystę su plikumu. (Juoba, kad tautosakose mintys, sąmonės turinys, neretai palyginamas su plaukais, kasų supynimu, paleidimu bei perpynimu, „susivėlęs protas“ – su plaukų kaltūnu; gi atsisveikinimą su praeitim, sielos apsivalymą, proto nuskaistinimą neretai lydėdavo galvos nuskutimas plikai – savotiška „eksplikacija“.)] Atidengti pačią jos esenciją, ‘esintiją‘, esatį, esmę. Atėjo laikas mūsų Sielai nusimesti netikras galūnes, dirbtinius pratęsimus, ‘pratąsas‘, protezus, ir atsiauginti tikras, atsiauginti nuosavą gyvą kūną, prisikelti iš numirusių, iš naujo įsikūnyti, reinkarnuotis savo kalboje, praamžei Šer-džiai atsiauginti naują karną [lot. carnis – maita, mėsa, kūnas; prūsiškai kermens – kūnas; liet. kermėli – augti, vešėti; karna tad būtų maždaug ‘augmuo‘– tai, kas apauga šerdį („Širdį“, sielą) ar ašį (Aš), arba kuo apaugama maitinantis“, t. y. maisto, mėsos kūnas, arba tiesiog kūnas] naują tošį naujai bylai – kaip kad vynmaišį vynui, – kurioje įrašytume, įraižytume, įrantytume savo runas (juolab latviškai runat -tiesiog ‘kalbėti‘). Atsiauginti mūsų gyvatai kalbą kaip kad gyvatei naują odą, per kurią šviežiai susiliestume ir gaiviai apykaitautume su aplinka. Ne pasiduoti svetimų terminų vyliams, bet leisti laisvai stotis nuosavoms ištaroms, saviems tarmenims. Sielai atsiauginti deramą kūną, Sūnui, vidiniam dvasios Vyrui, įsivyrauti mumy¬se, jeib pats sau išsirinktų kalbos materiją – sau mylimą moterį, ištikimą ir atsidavusią. Kol mes ją sąvadausime į Rytus bei Vakarus, tikrasis Karalius vėl neįgis valios savo žemėje, nebus suverenas, ‘suvarėnas‘ (lat. varet -‘galėti‘, pr. warrien – ‘galia‘, angl. warrior – ‘karys‘), nebus karys, vadinas – nė karalius, neturės galios, varo, vairo rankose, nebus „su varu“, „su valdžia“, „su valia“, „su vėle“, ir bus mūsų vėlės vėl tarsi atskirtos nuo kūnų – Vilnius nuo Kauno, – ir būsime mes nelyginant mirę, negyvi, be valdžios ir galios savo pačių namuose.

Tauta – tarytum iš visų mūsų gyvenimų suverpta virvė, supinta kasa, tauta pati yra visų mūsų kontekstas, audinys, sąnaudas, ‘sandygsnis, sandiegstas, sandaiga‘ arba visų daiktų ‘sandaiktis‘. Visų saitų sąsaitas, sietynas, savaip nušviečiantis tikrovės pavidalus. Sietu¬va, tarsi neįžvelgiamosna vyzdžio įsčiosna suėmus savin visų galimybių galus. Visa ko apibrėžto ir atidalinto, visų dalykų ir dalių dalia, lemtis, vienovė, visoms lietoms viena lietuva, mūsų vienintelė Lietuva, kurioje ir kurios atžvilgiu teįgyjame prasmę, susipratimą. Politinė - pi¬lietinė, nes gr. polis mūsiškai buvo tiesiog pilis – bei ekonominė – ‘ūkionuominė‘, paprasčiausiai ūkinė arba ūkvaldinė, nes gr. oiko reiškia ‘ūkis‘, o nomia reiškia ‘valdymas, nuoma‘ – Tėvynės apraiška, valstybė, tėra blankus atšvaitas anos Lietuvos, kuri auksinės šviesos lietumi išlyja į mūsų ištroškusias širdis lemiamą valandą. Mūsų kalba – tarsi kita, aukštesnė pakopa link tikrosios Tėvynės. Gimtoji kalba, gimstanti gerklose iš širdies ir proto meilės, yra aukščiau už pilvą, jei tik nestovime aukštyn kojom. Neiškeiskime tad savo aukso į popierinį pinigą – pigieną. Kalba – tai tautos alcheminė kolba (alkimia – arabų, Avestos išpažinėjų ainių žodis kimia – ‘gimija‘ – su artikeliu ai), „giminis indas“, gimda, ku¬rion kitados iš aukščiau indėtas, įdėtas, įdiegtas diegas, daigas, daina, įdietas Dievo spindulys – sėkla, siela – bręsta dabar Sūnaus – laisvos dvasios žemėje, balto sielos karžygio raudonam kraujo kūne, mūsų tikrosios laisvės užgimimui.

Visa tai, žinoma, šiek tiek primena mistiką, t. y. kažką slapta, nuslėpta, užverta, aptverta nuo prašalaičio akių (gr. mystes pažodžiui ‘užskleistas, užvertas, uždarytas, užtvertas‘), tarsi sandarus miestas vidur girių, tvirtais mietais sumiestas, tvirtu gardu sutvertas Gardinas, nuo užpuolikų išeikvotojų sergstintis mūsų vėles Vilnius, mūsų tikrosios Tėvynės nematoma Sosti¬nė. Kalba ir yra šito mūsų Miesto gardas, ir kiekvienas žodis – polius Slaptosios Pilies gynyboje. Nes gynyba yra žinyba, besąlygiškas pažinimas, nesuvaržyta sąmo¬nės laisvė, graikų gnosis, ‘žinosys‘, įsikūnijęs kalboje. Šitas Miestas – mūsų dvasios Tauroja, o kiekvienas svetimkūnis jame – „Trojos arklys“.

Pažvelgę pasaulin „pro nuosavą kalbą“, tarsi „iš vidaus“, susiduriam su netikėta, ne visai „moksline“, kukliai šnekant, pasaulėžiūra, kuri pirmąsyk gali kiek ir gluminti. Tačiau neskubėkime nieko neigti ar teigti, tebus tat nelyginant daina, kurios juk neatmetam tik todėl, kad ji „moksliškai nepagrįsta“. Juolab galbūt šalia vadinamosios „mokslinės“ dar yra galima ir kita, kitokia – ne prieštaraujanti, bet papildanti, sugyvenanti, kaip sugyvena tarpusavy dvi rankos, dvi kojos, dvi akys, dvi ausys – visiškai nė neįtariama pasaulėžiūra, galbūt slypinti visai čia pat, mūsų gimtosios ir mus ligi šiol tebegimdančios kalbos gelmėse. Nesvarbu, kaip tą stebuklingą pasaulėžiūrą pavadinsime, svarbiausia, kad ji atveria Miesto vartus; pramerkia visų kitų pasaulėžiūrų vokus; praskleidžia ne išdžiūvusio proto, bet gyvos širdies pa¬saulį, kuriame klesti nebe nuolatinis tarpusavio aiškini¬masis, derybos, ginčai, kivirčai bei vaidai, nesibaigiantis teisinimasis, grindžiamas kažkokia „teise“, vis kažko nepasidalinant, bet juokas ir meilė, meilė ir vėl juokas, tuščiomis, beginklėmis rankomis švelniai lytint kiekvie¬nam savo – visų vienintelę – Lietuvą, tokio trumpo, brangaus ir nepakartojamo savo gyvenimo akimirkų vėrinį, kurių kiekvienoje – tarsi ištisas pasaulis rasos lašely – užrašyta viskas, kas buvo, yra ir bus.

Kalba ir Mokslas

Mokslas tyrinėja vadinamąją objektyvią tikrovę, priešpastatydamas [kalbininkams: supriešindamas juos taip, kad jų tarpusavio akistata virsta priešstata] jai subjektyvią, kurios, atvirai kal¬bant, jis nė nelaiko būtent tikrove. Objektas (objectus) ir subjektas (subjectus) – tai lotyniški žodžiai, raktiniai vakarietiškos pasaulėžiūros žodžiai, neturintys lietuvių kalboje tiesioginių atitikmenų. Tokių atitikmenų lietuvių kalboje nėra todėl, kad ji atstovauja kitokiai pasaulėžiūrai, ji globia savy ir nedrąsiai teigia savimi apskritai kitokį tikrovės supratimą, kurio kitados išsižadėję vardan svetimo, ir praradome vidinę, o galiausiai ir išorinę laisvę. Nūn mūsų beašę, svetimdvasę sąmonės būklę ryškiausiai rodo svetimybės kalboje.

Objectus lietuviškai būtų maždaug ‘stovįs priešais, esąs prieš, kliūtis, dalykas, reiškinys‘. Netgi nekalčiausiai atrodantys ‘dalykas‘ bei ‘reiškinys‘ nusako kažką atidalinta, atskelta bei galutinai išreikšta, išversta viduriais lauk, išiežta, nebegyva. Tačiau nei ‘dalykas‘, nei ‘reiškinys‘ vis dėlto neturi tokio stipraus priešpriešos, svetimystės, netgi gniuždančios prievartos prieskonio, kaip objectus. Ir šitas priešiškumas savaime reikalauja aukos – subjekto. Subjectus – tai pajungtas, ‘esąs po, žemesnysis, palenktas, veikiamas‘ arba ‘paveiktas, pavaldus‘. Arba tiesiog ‘pavaldinys‘. Užtat ir išeina, jog aplink drykso objektyvi – priešiška, svetima, kliudanti – tikrovė, o viduj, savy – tik menkas, niekingas jos pavaldinys, jos poveikių auka subjektas. Vergas, negimėlis, suskurdęs iš neapykantos, pasišovęs paskersti, išskrosti bei išdarinėti „objektyvią tikrovę“ skalpe(i)liu, kad tik kaip nors išsinėrus, išsivadavus iš jos – motinos materijos (lot. mater, rus. materj, matj), tapusios pamote, – įsčių daboklės.

Tai, ką vadiname mokslu, nėra kažin kas visuotina, būtina ir privaloma, o tik tam tikros vienos pasaulėžiūros santykių su pasauliu įrankis bei kovos už įsiviešpatavimą ginklas. Mokslas – tai lotynų kalboje glūdinčios ir Vaka¬rams būdingos pasaulėžiūros nulemtas pažinimas ir savivoka. Tokia pasaulėžiūra nepripažįsta kitokio paži¬nimo arba nelaiko jo pažinimu išvis, o mokslas savo ruožtu atmeta kitokios pasaulėžiūros galimybę arba, balsiai pripažindamas, pagiežingai neigia jos atraminius taškus. Tai suprantama, kadangi mokslas, pamėginęs pažvelgti į pasaulį ir save pasaulyje kitaip, liautųsi buvęs mokslu, o virstų bergždžių ženklų bei žodžių kratiniu, teturinčiu vienintelę paskirtį: visokeriopai įtvirtinti bei saugoti įprastą gyvenimo būdą ir negailestingai triuškinti bet kokios kitos pasaulėžiūros bei su ja susijusio kitokio gyvenimo būdo užuomazgas. Mokslas yra pilvui pasiver¬gusio proto ginklas. Mokslas – mūsų baimių ir įpročių sargas, šarvai, dengiantys drebančias kinkas. Mokslas - tai nuosavos širdies, sielos baimė, slapstoma po gelžbetoninio „objektyvumo“ šarvais.

Tačiau visai išsiginti širdies neišeina, todėl tarp subjectus ir objectus įsiterpė culture – ‘įdirbis, priežiūra, puošia‘. Iš savo, lietuvių kalbos, pusės galima pridurti, jog kultūra yra tai, kas iškulta, kas išlukštenta iš pelų, išgliaudyta iš negyvo kevalo, savotiškas grynuolis, branduolys ir sykiu šito branduolio – giliausios vertybės, tikrosios Vertės, Brangiausio Turto – paieškos.

Esmiškai čia ir slypi lotynų ir lietuvių pasaulėžiūrų skirtumas: lot. lotio – apsiplovimas (nė neminint lotium), o lito – atnašavimas gera lemiančiam ženklui, aukojimas vardan Gero Ženklo. Lotynas apsiplauna nuo žemo, netikusio, priskretusio ir sutepusio pasaulio, lietuvis gi lieja, aukoja savo tikrovei, kuri jam savo ruožtu yra geras ženklas (apie tai kalbėsime kitame skyrelyje). Lotynui cultura – tik tarpininkas tarp subjectus ir objectus, jau iš anksto, savaime esančių priešiškam, atostūmio, pasibodėjimo santykyje, tik žmogaus varganos būklės žiauriame pasaulyje pašvelninimas, pamaloninimas, tik pasigraudenimas ar, geriausiu atveju, stoiškas nusivy¬limas pasauliu ir savimi. Gi lietuviui, priešingai, sub¬jectus bei objectus – neverti dėmesio pelai, kuriems nė žodžių dirbtinai išgalvoti nėra reikalo. Širdis yra vidurys, žmogaus būties „aukso vidurys“, stojus širdies tikrovėn nebelieka nieko tokio, ką būtų galima pavadinti sub¬jectus ar objectus, visa kas yra vieninga, vientisa – vienatinė tikrovė su ašimi širdyje. O toji Ašis ir yra tikrasis Aš, išlukštentas, iškultas – čia skausmo ir kančių, tikrojo krikšto, prasmė – nuo visų „objektyvistinių“ ir lygia greta „subjektyvistinių“ prietarų: įsitikinimų, nuomonių, teiginių bei neiginių, apibrėžimų, atribojimų, – reikalavimų, poreikių, užgaidų, įnorių bei įpročių. Tikroji Širdies Ašis yra iki bet kokio minčių susidėstymo, tai ne minties objektu paverstas subjektas, bet visų minčių ištaka, šaltinis, neįžvelgiama vyzdžio gelmė. Jos negalima apčiuopti, pavadinti, įvardinti, įterpti į kokią nors išbaigtą – kad ir nepaprastai „dvasišką“ – pasaulėžiūrą; toji Ašis pati yra bet kokios pasaulėžiūros – žiūrėjimo į pasaulį – atrama, atspirtis, kertinis akmuo, Akis. Tai ne dar vienos išgalvotos pasaulėžiūros spalvoti akiniai, bet pats plikas žvilgsnis. Nuoga, atlapota tikrovei širdis.

Mokslas ir visa lotyniškoji paradigma (gr. paradeigma – ‘pavyzdys‘, bet atidžiau pažvelgus, tai ‘perdeigrna, perdiegimas, persodinimas‘, arba ‘perteika‘, arba ‘perdaigtis‘) išorinį pasaulį laiko savaiminiu, savaran¬kišku, pirminiu, todėl mokslinė mąstysena stengiasi palenkti, pritaikyti, prisaistyti, pajungti (lot. subjecto) sąmonę tam „išoriniam pasauliui“. Mokslas supriešina vidų ir išorę, teigia išorės pirmenybę ir, trečiu žingsniu, pavergia jai vidų – tą nereikšmingą išorės liekaną, savo¬tišką pačios išorės nesavarankišką dalį, materijos atplai¬šėlę, motinos negimėlį, kūdikėlį virkšteliautoją. To, kas niekuomet išoriškai, daiktiškai nepasireiškia, mokslas ieško paviršiuje, išreikštyje; priežasties – pasekmėje; pradžios – pabaigoje. Todėl mokslas iš esmės veikia ne ką kita, o tik siekia vidų pamatyti kaip išorę, išorėje, vidų paversti išore; gelmę – paviršiumi (kas jau nebe šviežia, bet pavirta); gyvą žvilgsnį – drausminančiai įrėmintais akiniais arba apskritai negyvu akies piešiniu, įvaizdžiu; dar negimusį gemalą – jau mirusiu lavonu. Mokslas suplokština, išglobia, nulėkština, skerdžia, išdaro, išdarinėja. Mokslas paprasčiausiai išverčia įsčias. Mokslas - tai mėsininko peiliu apsiginklavus nežinomybės, neapibrė¬žtumo, neapčiuopiamybės, laisvės ir nenumalšinamos judros, skvarbumo, gyvasties baimė.


Išieždamas mokslas sykiu vidurį paverčia pak¬raščiu ir, atėmęs Širdies Ašį, pavergia žmogų. Mokslas visą pasaulį paverčia vadinamąja provincija (lot. provincia – ‘priteistumas, kaltė, pareigybė, prievolė, priedermė‘), būtent verguva. Tai visa ko savito ir savai¬mingo išniekinimas, pavertimas nieku, nes mokslas karštligiškai bijo menkiausios nepažabotos, neprakiurdytos, nepalaužtos žėrinčių akių paslapties. Pats jis savo ašies, savo vidurio neturi, jis gyvas ne sava širdimi, bet tuo, ką pjausto, kaip ir „mokslinė pasaulėžiūra“: ji laikos ne kokia nors ašimi savyje, bet kitokios pasaulėžiūros nei¬gimu. Tai maitvanagio pasaulėžiūra, bebaigianti ištrėkti, išmėsinėti ir supusti visą pasaulį. Tačiau įveikiama tokia pasaulėžiūra ne su ja ginčijantis ar bylinėjantis, bet paprasčiausiai ją nusimetant, išsineriant iš jos ir stojant kiton – savo vidinės Ašies, savo nuogos širdies – žiūron.

Įdėmiai ir neprietaringai pažvelgus taps akivaizdu, kad nėra jokio „išorinio“, „objektyvaus“ pasaulio anei jokio „subjekto“, jokio atskiro nuo pasaulio manęs. Visi mano potyriai ir išgyvenimai, visi jausmai bei mintys yra neatskiriami nuo regimų, girdimų, lytimų, uodžiamų bei skanaujamų pavidalų, sudarančių mano suvokime ištisą pasaulį. Tai ne „išorinis“ pasaulis, tai mano pasaulis, nes nėra jokio kito pasaulio, be mano juslinių įspūdžių, su jais susijusių jausmų bei minčių visumos. Ir nėra jokio manęs kažkur anapus šitų įspūdžių, jausmų bei minčių. Aš ir mano pasaulis esava viena. Mudu neatidalinami, neperskiriami, kaip neatidalinamas yra skonis nuo skanavimo, reginys nuo regėjimo, garsas nuo girdėjimo, kaip neatskiriamas yra ratas nuo savo ašies. Aš – tai tik mano pasaulio ašis, įvairiausių įspūdžių bei jų tarpusavio vertinimų sankirta, nei daugiau, nei mažiau.

Visa tikrovė yra čia ir dabar. Apskritai nėra jokios kitos tikrovės. Nėra ateities anei praeities: praeitis jau praėjo, ateitis dar tik ateis. Praeitis ir ateitis tėra žodžiai lūpose, mintys galvoje, jausmai – ilgesys arba apmaudas, baimė arba viltis – krūtinėje, tačiau visi jie iš tikrųjų yra dabar. Kiekvieną kartą tik dabar. Istorija tėra ištara, sakmė, būdas surikiuoti, nusakyti ir atpažinti dabartį.

Kad ir ką sumanytum patikrinti, kad ir kuo įsiti¬kinti, visuomet tai padarai tik tos akimirkos dabartyje, tą akimirką, kai patiki; kad ir kokias taisykles būtum iš¬mokęs, kad ir kokiais dėsniais kliautumeis, visi jie yra tavo galvoje, dabar, tą akimirką, kuomet apie juos gal¬voji, kuomet jų paisai, laikais ar saugais. Viskas, kas tik pasaulyje yra žinoma, yra žinoma dėka šito nuolatinio visų mūsų dėmesy vykstančio dabar, o pats pasaulis randas mūsų sąmonėje.

Pasaulyje nėra nieko, kas nėra dėmesy, o ką nors patikrinti – lemiamas „moksliškumo“ svertas – reiškia būtent pamatyti, išgirsti, pačiupinėti, užuosti arba paskanauti, patirti ir apmąstyti, žodžiu, paliesti dėmesiu, iškel¬ti dėmesin, atverti dėmesiui. Nėra jokio „išorinio pasau¬lio“, o tik mano dėmesy atgiję juslinių įspūdžių pavida¬lai, jausmai bei mintys, dėmesio duomenys. Ir, kita vertus, nėra dėmesio be duomenų, be to, kas vienaip ar kitaip stebima, į ką jis sutelktas; nėra sąmonės be pasau¬lio. Sąmonė ir pasaulis – tarsi minėtas ratas su ašimi: jie neperskiriami, neatidalinami. Visas pasaulis tad yra tarsi įsikūnijęs sapnas (sue opnos pagal atstatytąją indoeuro¬piečių prokalbę – ‘savas regėjimas, reginys‘), neatski¬riamas nuo sapnuotojo, net jeigu būtų išties siaubingas; tarsi skaidrės atšvaitas ant sienos, neatskiriamas nuo skaidrės. Dėmesio šviesa peršviečia skaidrę – mano sąmonės turinį, mano būdą, visokeriopų mano polinkių, įpročių, nuotaikų, bruožų bei ypatybių paveikslą – ir paverčia jį pasauliu, kurį „sapnuoju“, kuriame gyvenu.

Diemesio šviesa dieja kiaurai mane ir šitaip prikelia, pažadina, sukuria pasaulį, nebūties naktį paverčia gyvenimo diena. Todėl jis yra mano Dievas.

Todėl kurti ugnį – įžiebti žibintą, šviesos šaltinį, sutelkti dėmesį – ir kurti pasaulį, pavidalus, daiktus -jos atšvaitų žaismą – yra tas pats.

Tikrasis Aš, pasaulio Ašis, ir yra šitas Žiburys, Amžinoji Ugnis, Diemesys. Jis ir yra Būties Versmė, tas, kas nepriklausomai nuo nieko, savaime, pats iš savęs esti – esmė. Kaip tik todėl aš esu asmuo.

Lietuviškas tikrasis aš – ne lotyniškas subjectus, kamuojamas nepilnavertiškumo prieš savo pasaulį, išdžio¬vintas slaptos neapykantos savo pasauliui, apsvaigintas garbėtroškos, keliaklupsčiavimo prieš savo atspindžius, ne medžiojantis svetimas – pasaulio – nuomones apie save vergas, apsalęs ir apakintas marmurinių savęs vaiz-dinių, kuriais guodžias iš baimės būti, koks esąs, iš baimės tiesiog būti. Subjectus nėra tas, kas esti, jis nėra esmė, o tik pramanas, iškamša, rodoma kitiems, kaukė, po kuria slapstomasi. Kaukė neturi savo būties, ji nėra tikrovė, todėl subjectus pasmerktas nuolatiniam tikrovės troškuliui ir sykiu baimei, kitaip sakant, „moksliniams tyrimams“. Lietuviška asmenybė – ne „persona“ (lot. persona ‘kaukė‘), ne svetimų spektaklių personažas, o kažkas visiškai priešinga – tai, kas savaime esti kiekviename mūsų. Todėl ir „patikrinti“, išgyventi asmeniškai – o niekaip kitaip nieko nė neįmanoma išgyventi – šitą savo Ašį ir stebuklingą jos pasaulėžiūrą pajėgs tik tas, kas įstengs išsirengti iš savo baimės šarvų, nusiplėšti kaukes, nusigremžti įpročių ir prietarų grimą, nusikratyti visų svetimybių, visa ko netikro, negyvo, neesmingo; tas, kas išdrįs stoti stačias ir nuogas vidur savojo pasaulio.

Tik tas, kas išdrįs perrėžti sau krūtinę ir atidengti tikrovės vėjui savo nepadoriai gyvą, pliką, trūkčiojančią širdį.

Mokslas ir Magija

Visas pasaulis, visa betarpiškoji dabar tikrovė, visi regimi pavidalai bei spalvos, visi girdimi garsai, uodžiami kvapai, skoniai ir prisilytėjimai, visos nuotaikos, jausmai, troškimai ir baimės, visos mintys, įžvalgos, nuojautos, žodžiu, viskas, kas sudaro vadinamuosius „išorę“ ir „vidų“, patį žmogaus būdą ir jo būtį, viskas yra vieninga, neišardoma, neatjungiama. Nėra jokių „išorės“ įspūdžių, jokių potyrių be žmogaus, juos patiriančio, nėra, kita vertus, ir jokio žmogaus, jokių savaimingų bruožų, jokio savito būdo be „išorinių“ aplinkybių, kuriose jis atsidūrė ir reiškiasi. Gyvenimiškos aplinkybės kaip tik ir yra žmogaus būdo išraiška, tarsi medis, užaugęs iš jo sielos sėklos. Ką pasėsi, tą ir pjausi; kaip pasiklosi, taip išmiegosi.

Tačiau šitaip paregėtas pasaulis yra ne tik nebeatšau¬kiamas mano būdo – visų glūdinčių manyje polinkių ir baimių – padarinys, bet ir akivaizdus ženklas, tarsi „kelio ženklas“, rodantis mano judėjimo, vystymosi, mano kelionės kryptį. Visa tikrovė, visi man nutinkantys nuotykiai kartu su jausmais, kuriuos many sukelia, bei mintimis, kurias apie juos galvoju, yra vientisas Ženklas, neklystamai rodantis susidariusią padėtį. Kiekviena gyvenimo akimirka, kiekvienas dabar yra toks „kelio ženklas“, kurio galiu paisyti arba nepaisyti, kuris tačiau visad atspindi tikrąją padėtį. Tas Ženklas ir yra pati „tikroji padėtis“.

Tokie Ženklai, mainydamies kas akimirką, tarsi lekiant greitkeliu, sudaro lyg ir kokią Raidžių – išraidytų, išraitytų, išrantytų Runų – seką, vorą; mano dienas paver¬čia Žodžiais, kuriuos nugyvendamas sykiu užrašau ir perskaitau, perskaitau ir užrašau; mėnesius – sakiniais, metus – pastraipomis, o visą gyvenimą – ištisa Knyga. Šitoje Gyvenimo Knygoje – Žnygoje – yra viskas, ką apie žmogų galima sužinoti, „perskaityti“, viskas, ką žmogus savo būdo vedamas pats apie save „parašė“ gyvendamas.

Tokie akimirkų Ženklai – Raidės – yra sukibę tarpu¬savyje, kiekviena raidė dabar turi atmintį apie prabė¬gusias ir slapta byloja apie ateities galimybes. Lygiai taip pat sukimba į grandines Žodžiai, Sakiniai. Mano gyve¬nimas – viskas, ką aš pačiu savo buvimu „parašysiu“ ir „perskaitysiu“, kokias Raides suversiu ant savo gyve¬nimo nyties, – priklauso nuo to, kaip aš suprantu savo dabarties Ženklą. O apsprendžia ir riboja šitą supratimą man įkandamos reikšmės, kurias teįstengiu jame įžvelgti ir atpažinti, pasaulėžiūra, įrėminanti tikrovę ir nuspalvi¬nanti ją tam tikra spalva. Esmiškai aš gyvenu ne pačioje tikrovėje, kokia ji yra savaime, bet perkoštoje pro mano pasaulėžiūrą. Todėl kuo erdvesnė, talpesnė pasaulėžiūra, kuo platesnis akiratis, tuo daugiau tikrovės, būties, tie¬sos, laisvės gyvenime.

„Objektyvi“ pasaulėžiūra atstumia pasaulį, vertina daiktus ne jų pačių esmės, ne jų pačių būties požiūriu, bet tik naudos arba žalos „subjekto“ atžvilgiu matu, padaro daiktus svetimus, negyvus, atsitiktinius, į visumą juos besujungdama tarsi iš šalies, „iš aukščiau“ primestais dėsniais, įstatymais, prievolėmis. Todėl ir kalba tokios pasaulėžiūros yra „analitinė“, sunarstyta iš tarpusavy atsitiktinių, vidujai nesusijusių dalių pagal išoriškas joms taisykles. Tokia yra ir „vakarietiška“ gyvensena, kad ir kokios tos taisyklės atrodytų švelnios. Gi lietuvių kalba yra „sintetinė“ (gr. synthesis – ‘sandermė, sandarna, santaisa, santiesa‘ arba tiesiog santįsis, vientisumas), jos žodžių reikšmės susiję tarpusavy vidiniais prasmės latakais, vidinėmis sąšaukomis suaugę į vientisą „pras¬mių apykaitos tinklą“, audinį. Jei vakarietiškas analitines kalbas galima palyginti su kroviku arba nešiku, tampan¬čiu ant kupros sunkias, negyvas reikšmių dėžes, tai lietuvių kalba yra nėščia, ji savy neša gyvo pasaulio užuomazgą, Sūnų. Ji teigia vientisą, apsivijusį apie vieną Ašį gyvenimą, apie dvasios stuburą apsirangiusią gyvatą. Tai maginė kalba.

Maginėje tikrovėje nėra priespaudos „iš išorės“, todėl nėra nė prispaustojo, vergo „viduje“. „Išorė“ ir „vidus“ nebe supriešinti, tarp jų įvyksta staigus susijungimas, persiliejimas, pusiausvyros žybsnis, tarsi žaibas staiga nutviekstų viską akinančia įžvalgos šviesa. Maginiu požiūriu „aš“ ir „neaš“ yra neatskiriami, jie yra vienos lazdos – mano akiračio stipino – du galai: aš, ašis – ir pasaulis, ratlankis. Tarp manęs ir daikto visad stiebias prasmės stipinas, atremtas į mano stebėjimą, dėmesį, įstriegtas į tekinio stebulę. Akivaizdu, jog krutinant vieną lazdos galą, visad juda ir antrasis. Maginiu požiūriu beprasmiškas ir tuščias darbas yra „judinti daiktus“, taip sakant, keisti pasaulį. Magijai rūpi tai, kas čia pat, visad po ranka – artimieji, vidiniai lazdų galai, vaizdžiai šnekant. Magijai rūpi tik tai, kas asmeniška, tik tai, kas esminga. Pažinus bei išmokus paveikti ar net apvaldžius save, savo „sąmonės turinį“, savo „būdo skaidrę“, pro kurią atšviestas aplinkui plyti „išorinis pasaulis“, šis taptų suprantamas bei paveikus savaime, nė nebesirūpinant neatsekamomis „priežasčių-pasekmių“ grandinėmis. Grybautojas neieško grybų pagal požeminius grybienos išgyslojimus, grybautojas pamato grybą iš toli, vienu žvilgsniu, visą iš karto.

Maginis santykis su tikrove yra ne priežastinis, bet prasminis. Maginis žvilgsnis neieško „išorinių“, „objek¬tyvių“ įvykių priežasčių, bet stengiasi įžiūrėti betarpiš¬kos, čia pat ir dabar susiklosčiusios padėties prasmę. Maginis suvokimas – tai pagauti dabarties akimirkos Ženklą, skaityti Raidę, Žodį, Sakinį, perskaityti savo pasaulį ir save pasaulyje. Magijos užduotis – pažinti save.

Kiekvienam turbūt nesyk yra tekę susidurti su netikėčiausiais sutapimais, reikšmingiausiais, lemtingais atsitiktinumais, kuomet įvairiausi šiaipjau pabiri mažmo¬žiai staiga stulbinančiai sugula į vieną akivaizdžią Pras¬mę, susidėsto į vieną Ženklą. Šitokio tikrovės kaip Ženk¬lo patyrimo metu visiškai nekyla joks susirūpinimas atskirų jo sandų „priežastingumo grandinėmis“: kad ir kaip viskas būtų suėję į viena, svarbu tik, kad suėjo. Vienusyk mes tegalime būti vienoje būsenoje, vienoje laikysenoje, tiek kūnu, tiek siela, todėl jeigu nusiteik¬tume priežasčių tyrimams, skilę į „vidų“ ir „išorę“, prasilenktume su vieninga Prasme, gi atsidėję Prasmei, galime nebepaisyti priežasčių. Patyrus pasaulį kaip Magiją, mokslui paprasčiausiai nelieka laiko, kaip kad nėra laiko gramatikai kalbos, kuomet ja iš visos širdies dainuoji.

Tačiau juk mokslu užsiimama ne vien iš smalsumo: mokslinis pažinimas įgalina pakartoti, savo valia atlik¬ti ar bent jau numatyti įvykį, kurio priežastys buvo išaiškintos. Čia glūdi mokslo jėga. Magijos lemiama įžvalga yra ta, jog į vieną Ženklą, į vieną daugelio įvykių susiklostymą, į vieną tam tikrą laukiamą dalykų padėtį nematomos jų priežasčių srovelės suteka taip pat neišvengiamai, būtinai, dėsningai; jog pats Ženklas sutvarko pasaulį, aplinkybes, surikiuoja įvykius pagal savo vidinę darną. Įvykius perprasti ir numatyti galima ne tik pagal jų priežastis, bet ir pagal jų prasmę. Taigi, maginiam pasaulėvydy, prasmė yra jėga.

Ir kaip tik dabar itin tinka prisiminti, jog latviškai ‘prasmė‘ yra būtent jēga. O jeigu dar abi aptarinėjamos pasaulėžiūros, mokslas ir magija, mums susišauktų su žmogaus kūnu ir siela, nebeatrodytų atsitiktinis ir gimi¬ningos mums rusų kalbos žodis sila, ‘jėga‘.

Požiūris į tikrovę kaip į ženklą, simbolį (gr. symbolon – maždaug ‘ženklas, prasmuo‘; mūsiškai tat tiesiog ‘žymbalas‘ arba ‘žymuolys‘, kaip kad Sigizmundas yra Zigmantas ir Žygimantas) dabartiniame Vakarų pasaulyje vadinamas semiotiniu (gr. semeion ‘požy¬mis, ženklas‘, mums tat ‘žymėjonas‘ arba tiesiog ‘žymėjimas, žymė‘) ir siejamas su semiotikos mokslu. Tačiau vadinamasis semiotikos mokslas kaip tik ir per¬žengia lotyniškos pasaulėžiūros rėmus, o sykiu nusisto¬vėjusio mokslo supratimo ribas. Semiotika nebetiria „objektyvios“ tikrovės, kadangi prasmė negali būti objektyvi, išoriška, atskirta nuo „subjekto“ ir supriešinta su juo. Prasmė kaip tik yra „išorės“ ir „vidaus“ sąlyčio taškas, kurio atžvilgiu jokios „išorės“ anei jokio „vidaus“ nebėra apskritai – tėra Ženklas ir jį persmelkianti, jo teigiama Prasmė. Arba dar griežčiau: Ženklu apsireiš¬kusi Prasmė, Ženkle įsikūnijusi Prasmė, kaip kad siela kūne. Iš tikrųjų „išorė“ yra ženklas, prasmės kūnas, o „vidus“ – prasmė, ženklo siela, vėlė (semiotikoje tat vadinama „signifikanto“ bei „signifikato“ vardais). Kuomet pats pasaulis virsta Ženklu, jis yra Vėlė ir Kūnas - Vilnius ir Kaunas – viename, į viena sulieta Lietuva. Vyras - vyraujanti dvasia – ir Moteris – visuotinė moterija, mate¬rija – meilės glėby. Meilės glėby, o ne pagiežingos neapykantos, nuožmaus pavydo liepsnose bei pasipūtė¬liškos negalios apledėjime.

Jeigu šitokį mokslą išrengtume iš paikų ir bepras¬mių svetimybių (jos beturi vieną – mūsų vergystės -prasmę) bei priimtume kaip pasaulėžiūrą kasdienybės supratimui ir elgesiui joje, gautume ne ką kita, o būtent magiją. Ženkle, sujungusiame Sielą ir Kūną, dėsningai susijungia ir pačios „nesutaikomos“ pasaulėžiūros, abu „pažinimo lazdos“ galai – magija ir mokslas. Magija yra kaip tik mokslas apie prasmės jėgą.

Bet magija – tai ir prasmės jėgos įvaldymo menas (‘menas‘ latviškai māksla). Prasmės jėgos patyrimo įgūdžiai suteikia galią, kuri yra ne kas kita, kaip užmanymo – mentos, „vidaus“ – ir padarinių – daiktų, kūno, „išorės“ – sujungimas, sugebėjimas veikti, padaryti ką iki galo, kurti ir dirbti. Rusų kalboje tad magija prigijo žodžiuose moguščestvo, moščj. Anglai, pavyzdžiui, turi atitinkamą žodį might; vokiečiai – macht. Įgijęs galią tampa didis, didingas, tai žymu tų pačių lotynų žodyje magnum. Ir galiausiai išmanantis magiją, magijos mokslą ir meną, nuo seno vadinamas magistru (lot. magister – ‘valdytojas, turįs galią‘; pažodžiui ‘tas, kurs esti magas‘, mag-ist, est-er, ‘magestorius‘) arba šio vardo trumpiniu meistru.

Tačiau idant sujungus vidų su išore – savo norus su jų įgyvendinimu – vieningam išsipildymo Ženkle, magija liepia rūpintis ne tiek pačiu įgyvendinimu, ne padari¬niais, ne vaisiais, ne išreikštimi, ne daiktais, ne materija, ne tolimuoju, išoriniu „lazdos galu“ (kuris prie tos moters liečiasi), o būtent artimesniuoju, vidiniu – pačiais savo norais. Todėl magija iš esmės yra mokslas apie norus ir norėjimo, magėjimo menas. (Prisimintinas čia vokiškas veiksmažodis mögen - norėti ir galėti sykiu, maždaug ‘valioti‘ arba ‘velyti‘). Ko aš iš tikrųjų noriu, nūstu, trokštu, siekiu savo anaiptol ne begaliniame gyvenime? Kas man iš tikrųjų širdies gelmėje labiau už viską pasaulyje maga? Šit esminiai – asmeniškiausi – magijos klausimai. Ir jiems iškilus, santykis su nuosavu gyve¬nimu netikėtai griežtai pakinta: tikrovė iš miegamojo, svetainės bei išvietės pavirsta dirbtuve, tikra alchemine dirbtuve, kur maišydamas įvairiausius savo minčių, jaus¬mų, nuotaikų, neapčiuopiamų plevenančių laikysenų, vilčių ir baimių tirpalus imi žūtbūtinai ieškoti tikrojo savęs, mėginti save. Magija yra savęs ir savo pasaulio mėginimas, o pats, tikros magijos paliestas, iš aikštingo visa ko teisėjo ir užgaidaus įsakinėtojo nejučiom pavirsti nuolankiu, kantriu, atspariu mėgintuvėliu, kuriame judu abu stengiatės atrasti kažką gryna, tyra, nesutepta, išlukš¬tenti, iškulti iš pelų Aukso Grūdelį – tikrą, nesumeluotą, slapčiausiąjį visų Norų Norą, Skaisčiausiąją Svajonę, vedančią tave gyvenimo taku. Magija negailestinga – ji nuolat sudaužia tave kaktomušom su pačiu savimi, kiek¬vieną negandą, ištikusią tave, atskleisdama kaip tavo nenuoširdumo ir kvailybės Ženklą, kol neišgvaldo iš visų lukštų nuogos širdies.

Betgi kaip tik mėgindamas, nenuleisdamas rankų ir neprarasdamas vilties bei smalsumo, domesio, neleis¬damas apsiblausti dėmesiui, pradedi save ir savo pasaulį iš tikrųjų mėgti, ir gyventi pasidaro savaime smagu. Nors kitąsyk ir nelengva (lat. smags – ‘sunkus, sun¬ku‘). Tačiau sunkumai – ne kliūtis, sunkumai tėra užtik¬rintas įveikiamo pasipriešinimo, judėjimo, gyvasties rodiklis, priešpriešinis vėjas, kedenantis plaukus. Gyve¬nimas pavirsta ištisa pramoga. Pati Būtis pasirodo be¬santi didžiausia bei galutinė Laimė, ir nieko joje nebe¬reikia keisti, dirbtinai „gerinti“, „tobulinti“ pagal savo smulkmeniškas, paviršutiniškas nuomones. Prigimtis pati tarsi magnetas pritraukia viską, ko jai iš tiesų reikia, kas ją atitinka. Nebelieka jokių netikrų, prasimanytų norų, jokių sujaukiančių sielą įkyrių užgaidų, o viskas, ką gyvenimas dovanoja, ateina tarsi dosnios vaišės, magaryčios prie neišsakomo, nepasisavinamo ir nepaliaujamo Džiaugsmo Gyventi.

Magija ir Laisvė

Mums nieko netrūksta, mes nieko nestokojame, nieko tokio, ką privalėtume žūtbūt įsigyti, pasiekti, užsitarnauti, atitikti. Mes turime viską, ko iš tikrųjų reikia, – Būtį. Nėra niekur nieko, kas būtų labiau už mane, už tave. Visi mes išaugę iš vieno kamieno, visi remiamės į vieną šaknį, todėl nėra kur anei pas ką, nėra ko bėgti, pulti, zuiti, plušti, draskytis, nėra ką vytis anei pralenkti. Apskritai nereikia, visiškai nereikia nieko keisti, tobulinti, gerinti, užtenka tik atsilošti, atsilošti ligi pat galo ir drąsiai atsiremti į savo Širdį, ir leisti Jai reikštis mūsų laisvėje, savaime, neiškraipytai, tyrai. Nes tik iš pačios širdies plaukiantis, gilus, tyras, savaimingas noras yra tikras Noras. Nė vienas negyvensime amžinai, todėl paisyti netikrų, ne pačių svarbiausių, antraeilių norų paprasčiausiai nėra laiko. Kiekviena akimirka, lengvabūdiškai iššvaistyta niekams, yra atimta iš tojo Paties Pagrindinio, dėl ko galbūt ir atėjome šian pasaulin.

Mums nereikia nieko išradinėti, nieko išsižiojus nusižiūrėti iš svetur, iš šalies, o tik įsiklausyti į savo Širdį, į savo kalbą, kurioje Ji tebegyvena – gyvesnė už mus pačius, kartais besikėsinančius ją apriboti, suvaržyti, nusausinti, nususinti, sukaustyti. Mums nebėra ko stver¬tis negyvų išorinių paspirčių, linkti nuo savęs į šalį, galime laisvai atsitiesti, tvirtai atsiremti į save. Mums nieko nebereikia pergudrauti, visiškai nieko nereikia pergudrauti, ir ypač nereikia pergudrauti pačių savęs. Mūsų kūniški, ūkiniai, žemės ištekliai kuklūs, tačiau – nė patys to nepajėgdami suvokt – turime tokią savo buvimo pasaulyje prasmės jėgą, kad vien šitų „dangaus išteklių“ užtektų didžiausiai įsivaizduojamai ir nė neįsivaiz¬duojamai gyvenimo pilnatvei. Mes įpratome žiūrėti į save svetimomis, kitų – kitąsyk net buvusių priešų – akimis ir niekinti, menkinti save, ir žemintis, keliaklupsčiauti, pataikauti savo „vertintojams“, krūpčioti dėl jų nuomonių apie mus arba, priešingai, pūstis bei puikautis savimi, besistengdami dirbtinai atsverti savo nepilnaver¬tiškumą. Tačiau to visai nereikia. Mes galime nebežiū¬rėti, kaip kam atrodome, nebegaudyti baikščiai akių kampučiais savo atspindžių, nebedirsčioti vogčia per petį, mes galime tiesiog būti, būti savimi.

Mums nėra ko rangytis, mėgdžioti, lygiuotis, norint pasakyti ką protingesnio – čia pat mūsų gyvenime, pagaliau pačioje mūsų gyvoje kalboje slypi daugiau nepa¬kartojamos išminties, negu kad jos pervirškinta visose negyvose pamokslų knygose. Mūsų kalba pajėgi iš esmės perkeisti pasaulėžiūrą, perstatyti, atstatyti iškraipytus pavidalus, tikrąsias vertes bei giliuosius daiktų santykius ir, vadinas, atmainyti pasaulį. Ji sergsti raktą nuo slapčiausių lobių, kur tvylo mūsų laukdami neapsakomi, neįkainojami turtai, užmirštas senolių palikimas, tik rei¬kia dabar išmokti savo kalbą perskaityti. Ir sykiu perskaityti joje save.

Jos magija suriša visus lapus su šakomis, visas šakas suveda į kamieną, o kamieną užtikrintai atremia į pačią švenčiausią sritį, skritį, į pasaulio momenėlį, į aukščiausio žemės alkalnio viršūnę. Čia susijungia laja su šaknimis, viršus su apačia, dangus su žeme, agnys su angim – ne mirtinai kovai, bet gydančiai meilei. Per šitą Vyzdį susimato, susižino, susišneka dvasia ir kūnas, Nebūtį prikeldami Būčiai. Mūsų kalba – tai šitos nepaprastos Akies vokas, kurį pramerkę atsidurtume Stebuklų Karalystėje už devynių dyvinų jūrų-marių, nekilstelėję iš vietos; sugrįžtume savo tikrosion Tėvynėn, iš kurios kitados buvome ištremti, pas savo tikrąjį Tėvą, patyliu¬kais dunksintį kiekvieno iš mūsų krūtinėje.

Tačiau gyva kalba ir pati turi kūną – savo ženklus bei sielą – prasmes, kurias kantriai saugo, kad mumyse prižadintų. Kol jos nenubunda, neatgyja, nesužydi mūsų širdyse, kalba tėra tarsi negyvas kūnas, lavonas, palaidotas šaltam proto, mentos karste. Menta yra Mėnulio valdos, nakties viešpatija, stokojanti nuosavo šviesos šaltinio. Mėnuo tik atspindi Saulę. Protas pats vienas tegali su-prasti, su-prastinti, o ne sutaurinti, ne paversti taure, sklidina vyno, ne išaukštinti, išaugštinti, išauginti ką gyva. Protas išdaro pasaulį, žmogų, kalbą, nužudo ir išniekina, išglobia, ištrekia, išiežia, išmėsinėja viską, kol neaptinka nebedalomo, savo išsvajoto atomo, kurio nenurimdamas ieško, naršo, rausias, kol neaptinka nebeišardomo, nebesuskaidomo branduolio, nebesuprastinamo – prasmės. Protas, ieškodamas ir nerasdamas pras-mės, prasmenga bedugnėje, duobėje, kurią kasė „priešiš¬kam“, „objektyviam“ pasauliui. Regėdamas tik priežastį ir pasekmę, tik sąnarius, bet ne akimirkos visumą čia pat dabar, atpažindamas tik sandus, tik detales (‘dėtales‘, iš kurių visa kas sudėta), protas pavėdi į patrakusį riešutautoją, pamiršusį, ko ieško, todėl traiškantį, tvatinantį kevalus kartu su branduoliais. Mintis tiria, tyrina, kuria, kulia, gliaudo, o ne niokoja, naikina, niekina tik tuomet, kai ji suvokia tikrovę kaip visa apimančią Mįslę, kurią tereikia įminti, o ne sutriuškinti, kurioje pačioje jau slypi atsakymas, kuria atsakymas iš esmės yra jau ir ištartas, joje pačioje ir sykiu ja pačia išreikštas. Šitaip pasaulį matyti, šitaip mąstyti – mįslyti (rus. myslitj) – tai ne stengtis pertarti atsakymus kitais žodžiais, ne sumen¬kinti, susiaurinti, nulėkštinti tikrovę ligi savo supratimo, bet savo supratimą praplėšti, praplėsti ligi neištariamos tikrovės, neišverčiamos į jokią kalbą. Kalbos, nesukemšamos į žodžių vėdarus gyvosios Pasaulių Karvės, Mįslių Mįslės.
Pati mintis randas galvoje, galuvoje, gale, o ne vidury, ne vyzdžio vydury, ne širdy, šerdy (rus. sereda, seredina), todėl mintis yra ne pradžia, ne pradieja, ne pradievas, bet galas, pabaiga; mintis yra mirtis, žemėn įmintis – ne išmintis. Tačiau būdama gale, mintis yra galia. Galvoti, vadinas, būti ant ribos, persisverti anapus ir sykiu įgyti galią. Galia slypi pačiame galiuke, kuris turi galią vaisinti, o žemė – gemė – gimdyti ir žindyti žinoji¬mą. Neįmintas ir žemės neišnešiotas, neišmaitintas, negyvas žinojimas, tušti žodžiai tėra žudžiai, jie žudo, o ne žadina žodindami. Nes žodžių yra galia prikelti arba atimti žadą.

Tušti žodžiai yra ta patikliai prisiimta pasaulėžiūra, kurios esi pavergtas, suvaldytas ir suvalgytas, nes išties – kuomet tavo kūnas paklūsta svetimai galvai, pats tampi tarsi svetimos galvos kūnu, mėsa, svetimos galios įrankiu.

Tik nuosavos skvarbios mintys teatves į stebuklin¬gą kalvę ant galvos kalvos, kur karšto širdies žaizdro ugnyje kaldinamas kalbos kalavijas, žybtelėsiąs iš burnos visokio melo, klastos ir vergijos galui paskelbt.

Mąstyti – tai taikyti tikrovei įvairius mastus, pa¬žvelgti iš įvairių pusių, neapsistojant ties viena kuria, jeib pravyda (rus. pravda) nevirstų pavydu, godžiu nužiū¬rėjimu, tik nusekinančiu, nusakinančiu, tik nusakančiu tikrovę, ir jeib patys tikrovės pavidalai nevirstų paikais pavaiduliais, o išmanymas, išmonė netaptų lėkšta daiktų pramone arba tiesiog vaizduotės pramanais, tuštybe, monais (pavyzdžiui, angl. money).

Kiekvieną akimirką mes esam visa apimančiam, visa persmelkiančiam vientisam Ženkle. Ant pratįso, netrūkaus būties siūlo, ant tampriai ištemptos gyvasties tamtros suvertos visos Runos tarsi burtų karoliai, slystan¬tys pro akylo dėmesio pirštus, godžiai skaitančius apgraibom šitą nepaprastąją Dyvų Knygą. Neužčiaupiamas žvilgsnis švirškia, sprūsta margu pasaulio kilimu, kylan¬čiu link kilmės, link ištakų, visi ištikę nuotykiai, visi sutikti žmonės ir padarai, paliesti daiktai – diemesio ugnies įdegti, tikrovės dirvon įdiegti diegtai – žyra vienas paskui kitą šituo šviesos ruožu, nuogos sąmonės taku.

Dieną mano vyzdys yra Saulė, trykštanti gyvasti¬mi, vaisinančia pasaulį; Naktį mano vyzdys yra Mėnuo, švelniai glamonėjantis žemės brandinamą pažinimą. Pernakt Mėnuo pažinimą paverčia gyvastimi, kad nušvistų, pradietų nauja Aušra ir parvestų būties ganyklon naują Dieną – šventąją Karvę, maitinančią visus neišsen¬kančios šviesos pienu. Kas žino pirmykštę Vedą, tas pajėgs parsivesdinti Ją, ir tojo kasdienybę nutvieks Vyda.

Nustebęs stebiu pasaulį, todėl jis yra nuostabus; stebiu save, stebiuos, atsistebėt negalėdamas savo veido stebulėle, stebulėle tekinio, kuris yra mano Didysis Stabas.

Jau galime leisti sau ir savo kalbai laisvai kvėpuoti, alsuoti gaiviu pavasario vėju, dvasuoti pilna dvasia. Dabar – šitiek amžių novyti, tai skandinti pelkėje, liūge, pažliugusioje žlungančioje Maksvoje, tai darinėjami, skapijami, romijami Romos, dabar turime pasisaugoti, kad atsigynusi nuo dėlių pati iš rambumo neužkrešėtų mūsų sąmonės gysla ir neužkimštų širdies, kad nesutenėtų karštas širdies kraujas po drungnais susmegusių smegenų drebučiais, už gaižiastingį, prėską, negyvą sočios įprastybės nuobodulį sumokėjus neregėtais savo gyvatos burtais.

Ir dar – neprošal būtų vieną dalyką atgavus, pasimokius, kad ir iš brolių latvių, kuriems jautri dejot reiškia anaiptol ne jautriai dejuot, bet... linksmai šokti. Mes jau pakankamai ilgai dyravome suknebę, susikūpri¬nę, paniurę, perdėtai rimti, vis saugodamiesi, vis būgštau¬dami ką likimui pralošti – dabar gi atėjo laikas atsilošti, atsitiesti, pakelti galvas. Mes galime būti akiplėšiškai tiesūs ir sykiu giedraširdžiai, nesuprantami, nepaaiškinami, nenuspėjami ir sykiu paprasti kaip pievos gėlė, kaip vėjo gūsio nešamas šapas; galime laimingi verkti iš liūdesio vaiskų, auksinį rudens rytą ir negirdimai kvato¬tis vidur turgaus maišaties, patyrę, jog doleris, dollar - tik iškamša, kaliausė, „lėlius“ (angl. doll – ‘lėlė, manekenas‘), o rublis (angl. rubble) – apskritai... žvirgždas. Juoktis sau, ramūs ir neperkalbami, atradę savo tikrą, neįkainojamą turtą, tą nesugriebiamą, nepasisavi¬namą Auksą, kuriuo perpildyta širdis iš meilės apdalina rudens vaiskumas...

Mes nė nenutuokiam, nė įsivaizduoti neįsivaizduo¬jam, kokie esam turtingi, todėl galim nebepuldinėti į kairę ir dešinę, nebenaršyti, nebesidairyti svetur naudin¬gų pažįstamų, kuriuos vis pažįstume, numelžtume prišo¬kę, bet visa širdimi atsidėti pačiai pagrindinei, svarbiau¬siai, tauriausiai pažinčiai – pažinčiai su savo brangiausiu Draugu, savo neišmėgaujama, neišdainuojama Laisve, išsiskleidusia iš širdies tarsi kvapniausias, skaisčiausias, balčiausias Rožės žiedas.

1993 m. liepa, „Vydija“ nr. 4.