Dainius Razauskas

Sielų ratas Keletas pastabų apie reinkarnaciją ir Išsivadavimą


Straipsnio objektas - užuominos apie reinkarnaciją lietuvių (baltų) mitologiniuose šaltiniuose įvairių kitų senųjų pasaulio tradicijų kontekste, o kartu pati reinkarnacijos idėja ir jos santykis su krikščioniškaisiais skaistyklos bei vienkartinio, galutinio Išganymo vaizdiniais. Tikslas - parodyti reinkarnacijos idėją esant universalią, archetipinę ir tiesiog išplaukiant iš visuotinių gamtos bei žmogaus būties ciklų simbolikos, taip pat, svarbiausia, iš esmės neprieštaraujant ne mažiau archajiškiems bei universaliems vaizdiniams apie vienkartini, galutini Išsivadavimą. Lyginant [vairių šaltinių duomenis, žinoma, remtasi lyginamuoju metodu. Išvada - tai siūlomas reinkarnacijos ir vienkartinio, galutinio Išsivadavimo alternatyvos sprendimas, pastarąjį suvokiant būtent kaip išsivadavimą iš reinkarnacijos ciklų, struktūriškai prilygstančių tarpiniam skaistyklos lygmeniui tarp „pragaro" ir „rojaus".

V. Toporovo žodžiais, „viena iš kelio vaizdinio atmainų laikytina itin paplitusi mitologema apie Saulės arba atitinkamos saulės dievybės (jos žirgų, ratų, laivo bei pan.) kelią paros ar metų ciklo tėkmėje. /.../ Kelio, dažnai būtent kelio ratu, mitologija kartojasi ryšium su daugeliu senovės indų dievybių, vienaip ar kitaip susijusių su Saule. /.../ Kitose tradicijose kelio motyvas irgi siejamas su soliarinėmis dievybėmis, pradedant Apolono kosminiu dainų ir šokių rateliu ir baigiant latvių Usinio keliavimu paskui piemenis naktigonės keliais" (ToiiopoB FIT 264-265). Kita vertus, V. Propo nuomone, „vienas iš pirmiausiųjų pasakos kompozicijos pagrindų, būtent kelionė, atspindi vaizdinius apie sielos kelionę pomirtiniame pasaulyje" (Ilponn 96). Ir toks sugretinimas, t.y. vaizdinių apie saulės kelią paros ar metų rato tėkmėje sugretinimas su vaizdiniais apie sielos kelionę per gyvenimą ir mirtį, anaiptol neatsitiktinis. Jau vienoje senovės Egipto lentelėje „užsimenama, jog Saulė naktį keliauja per požeminį pasaulį ir šviečia jo gyventojams", o kartu ir „mirusysis keliaudavo Ra [Saulės dievo - D.R.] laivėje per žemutinį pasaulį, kur susidurdavo su įvairiausiais pavojais, tačiau, laimingai jų išvengęs, drauge su Ra pakildavo į šviesų ir palaimingą pomirtinį pasaulį" (Beresnevičius RIM 51,35-36). Ir Siaurės Amerikos indėnams „kiekvienas saulėtekis reiškė naują gyvenimą, naują laiką-visai kitą nei vakar. Vakarykštė diena su saulėleidžiu numirė, o dabar iš tamsos su saule pateka naujas laikas. Kasmet gyvenimas nunyksta ir vėl atgimsta, kasdien įvyksta mirtis ir prisikėlimas", todėl „aušra prilygsta naujagimiui, atnešančiam džiaugsmą ir viltį", o „miręs žmogus keliaująs į vakarus ir kartu su saule dingstąs už pasaulio krašto. Numirėlį užtat ir šarvodavo kojomis į vakarus" (Johnston 62). Ir indų Bhagavadgytoje (BhG 8.18) sakoma, kad būtent „auštant iš Neapreikštojo Būvio atsiranda apraiškos visos, o kada naktis nusileidžia - grįžta jos Neapreikštajin vėlei" (Bukontas 420; žr. Radhakrishnan BhG 233). Plg. rusų mįslę „Vakare numiršta, iš ryto atgyja", atsakymas - „diena" (Иванов B.,Tonopoв B. 119-120). Panašiai „latvių, kaip ir daugelio kitų tautų, diena simboliškai prilyginama gyvenimui, o naktis - mirčiai. Saulėleidis kaip pereinamasis tarpsnis nuo vieno prie kito tad įgauna ypatingą emocinį bei simbolinį krūvį tiek paros laiko, tiek atitinkamos erdvinės orientacijos prasme. Saulėleidžio metas, kaip matysime, siejamas su laidotuvėmis bei kitais artimais ritualais, o toji dangaus pusė, kur saulė leidžiasi, vėlgi visuotinai suvokiama kaip vartai į mirusiųjų karalystę. /.../ Saulė kas vakarą tarsi pati numiršta, o kitą rytą vėl prisikelia iš numirusių. Kas vakarą ji nusileidžia anan pasaulin ir kas rytą sugrįžta iš jo atgal". Latvijoje „saulėleidžio ir mirties ryšys toks glaudus, kad laidotuvių apeigos tiesiog derinamos su atitinkamu paros laiku". Latvių tautosakoje „visiškai atvirai pasakoma, kodėl saulės kelias apskritai yra šventas: 'Saulės kelią švenčia todėl, kad mirusiojo vėlė kartu eina, taigi vėlės kelias ir švenčiamas'. Tai nepaprastai reikšminga išvada, padedanti suprasti didžiulę folklorinės medžiagos dalį. Saulės kelias į aną pasaulį švęstinas todėl, kad tuo pačiu keliu tenka eiti ir mirusiųjų vėlėms. /.../ Religinis tikėjimas, kad mirusieji į aną pasaulį išeina kartu su saule, dainose išsakomas ne vien poetiškai bei netiesiogiai, bet ir visai tiesiai, nedviprasmiškai, tiesiog pažodžiui: Lidz arsauli aizzalaida I Mana veca mamulina 'Sulig saule nusileido / Mano vetuša motulė'". Kita vertus, „tai, kad saulė pateka priešingoje pusėje nei nusileido, rodo, jog naktį ji nepražuvo suvis, o tik buvo išėjusi - ten, kur žmogaus akys paprasčiausiai nebegali jos sužiūrėti. Panašiai žmogui norisi tikėti, kad ir jo artimieji, palikę šį pasaulį, nepražuvo visai, o tik išėjo į 'aną pasaulį' kažkur ten, kur žmogus eina po mirties, kad toliau būtų, nors ir radikaliai kitokioje būties plotmėje. Toji vieta, kur saullte nakti gul 'kur saulužė naktį miega', tad ir yra anas pasaulis, mirusiųjų karalystė - tiek latviams, tiek mažne visoms kitoms žemės tautoms, o fiziškai regima cikliška dienos ir nakties mainą - emocionaliai turbūt visų reikšmingiausio, prasmingiausio gyvenimo ir mirties virsmo simbolis" (Vike-Freiberga 46, 48, 42). Taigi nenuostabu, kad ir Lietuvoje „per dieną Saulė apeina vieną gyvybės ciklą: rytą išnyra iš paskandų (gimsta), o vakare vėl grįžta į mirties okeaną (dieną apkeliauja žemę, aplankydama žmones, o naktį valtele apiplaukia vandenis - vėlių buveinę). Antra vertus, ir metinis Saulės ciklas apima gyvybės-mirties kategorijas: per Kalėdas Saulė gimsta (rožė pražydo), per Jonines teka, o rudenį pasitraukia į mirties karalystę. Todėl gyvybės ir mirties reikšmės tobulai pasireiškia Saulės ciklu, o pati globališkiausia Saulės reikšmė - gyvenimo ir mirties atskleidimas bei patirtis" (Vaitkevičienė 34).

Saulė vakare nusileidžia po žeme arba, simboliškai, tiesiog žemėn, o iš ryto pateka, arba tiesiog gimsta, iš žemės -nelyginant vyro sėkla, ištekėjusi į moterį, iš kurios po nėštumo „nakties" pasaulin gimsta kūdikis, nauja įsikūnijusi siela. Pavyzdžiui, minėtiems Siaurės Amerikos indėnams „žemė - tai Moteris, moteris - tai Žemė. Abi gimdo, dovanoja gyvastį, abi augina, puoselėja gyvybę" (Johnston 61; apskritai apie „žemę motiną" žr. MHM I 178-180, 446-447; Sjina/te 178-185,190-193 ir kt.). Kaip tik todėl visame pasaulyje, G. Beresnevičiaus žodžiais, „žemėje laidota nuo seniausių laikų: matyt, pasitikint žemės regeneruojančia galia, mirusysis ir buvo jai pavedamas. Pažymėtina, kad nuo pat paleolito mirusieji žemėje laidoti suriesti. Priimta manyti, jog suriesta mirusiojo padėtis, primenanti embriono padėtį gimdoje, liudija atgimimo viltį, o konkrečiai - tikėjimą atgimimu naujame kūne, t.y. metempsichoze ar reinkarnacija. /.../ Deivė Motina, garbinta nuo vėlyvojo paleolito laikų /.../, senosiose mitologijose dažniausiai buvo tapatinama su žeme. Laidojant žemėje, negyvėlį patikėdavo šios Deivės globai. Deivė, turinti didžiulę kuriamąją, gimdančiąja galią, turėjo rūpintis mirusiųjų atgimimu, o jų embrioninė, suriesta padėtis reiškė laikiną žmogaus grįžimą į nuolat gimdančias Deivės įsčias. Laidojimas suriestoje padėtyje buvo išplitęs beveik visose neolito pabaigos ir ankstyvosiose žalvario kultūrose. Suriestus mirusiuosius laidojo ir indoeuropiečiams priskiriamoje virvelinės keramikos kultūroje, ir substratinėse kultūrose, kurias asimiliavo indoeuropiečių gentys" (Beresnevičius BRR 17-18, taip pat žr. 29, 31-32; Beresnevičius Da 78-80), taigi ir baltų protėviai.

Šiaipjau „mokymas apie metempsichozę (reinkarnaciją) sielų persigimimą - labiausiai tapo išrutuliotas hinduizmo mitologijoje ir buddhizme. Daugelio tautų taip pat tureta vaizdiniai apie mirusiojo atgimimą palikuonimi (paprastai vaikaičiu) - iš čia protėvio vardo suteikimas naujagimiui. Tokiais atvejais pomirtinis pasaulis - ne paskutinis mirusiojo prieglobstis, o tik neišvengiama fazė atgimimų per mirtį rate. Šie žmogaus ir kolektyvo gyvenimo ciklai pirmykštės visuomenės ir senojo pasaulio mitologijose sieti su sezoniniais ciklais, įkūnytais prisikeliančiųjų augmenijos dievų vaizdiniuose. Mirštantis, laidojamas ir į pragarą nužengiantis dievas įveizdino gamtos apmirimą žiemą / .../. Pomirtinis pasaulis - pragaras - dalyvavo nuolatiniame gamtos atgimime: Ozirio laidojimas asocijavosi su sėja, o pragaras - su 'motinos žemės' įsčiomis" (IleTpyxHH 454-455). Užtat, pavyzdžiui, indų Upanišadose sakoma, jog „mi-rusysis noksta it grūdas, ir it grūdas gimsta vėl" (KU 1.1.6 / / Radhakrishnan PU 597). Arba: „šiam kūnui dėl senatvės ar ligų išsekus, Purušas, it nuo šakos nutrūkęs mango, figmedžio ar pipalos vaisius, išsivaduoja nuo visų juslių ir vėl skuba tuo pat keliu gyveniman į naują kūną" (BAU 4.3.36 //Beinorius Up 61).

Apskritai tradicinėje pasaulėžiūroje, M. Eliadės žodžiais, „dirva reiškė Motiną Žemę, sėkla - semen virile" (SjmaAe 158). Todėl visai suprantama, kad ir lietuvių kalboje tas pats žodissėkla reiškia ir T. žiedinių augalų dauginimosi organas, grūdas' bei '2. sėjamieji, pasėti grūdai', ir '6. sperma' (LKŽ XII 326), būtent semen virile. O, pavyzdžiui, Egipto mitologijoje „Nut kas vakarą praryja Ra [saulės dievą - D.R.] ir kas rytą vėl jį pagimdo, arba Ra pasirodo iš lotoso žiedo" (Py6HHiuTeftH 359), t.y. pražįsta kaip augalo, gėlės žiedas, brandinantis sėklą. Taigi augalo -javo, gėlės, medžio ar kt. - sėkla krenta žemėn = vyro sėkla išteka į moterį = saulė nusileidžia, „nuteka" po žeme. Žemėje sėkla tarsi išnyksta, pati tarsi virsta žeme = materializuojasi, tačiau po tam tikro laiko, tiesiogiai (žiemkenčio atveju) arba simboliškai tapatintino su žiema = naktimi = nėštumu, vėl prasikala, sudygsta, išskleidžia, išvysto, išrango savo gyvatą, sulapoja, o stiebeliu = stuburu kiek pajėgia aukštyn į dangų kartu su saule iškelia savo sukrautą pumpurą, sielą, galiausiai pražystantį žiedu nelyg pati saulė, Dvasia, Dievas, t.y. „pagal Jo paveikslą ir panašumą" (žr. Pr 1.26). Tačiau saulė po vidurdienio ar po saulėgrįžos štai vėl ritasi žemyn, o žiedas nužydėjęs vėl nejučia lyg užsisklendžia sėkloje, vėl su ja krenta žemėn ir vėl laukia naujo pavasario, naujo ryto, kaip kad žemėn iš dangaus nupuolęs žmogus laukia Išganymo. Iš tikrųjų, pasak M. Eliadės, „kai kurie ankstyvosios Bažnyčios tėvai šiek tiek domėjosi krikščionybės siūlomųjų ir visai žmonijai bendrų simbolių atitikimu. Kreipdamasis į neigiančiuosius mirusiųjų prisikėlimą, Teofilis Antiochietis remiasi ženklais /.../, kuriuos Dievas jiems rodo didžiausiais kosminiais ritmais: metų laikų, dienų ir naktų kaita. Argi nėra prisikėlimo iš numirusiųjų sėkloms ir vaisiams?' Pagal Klemensą Romietį, 'diena ir naktis mums rodo prisikėlimą; naktis gulasi, diena keliasi; diena nueina, naktis ateina" (Eliade 96).

Panašiai sukasi, ritasi ir vadinamasis persigimimų ar persikūnijimų ratas: žmogaus siela palengva subręsta, pagaliau pražįsta galvoje vidinio psichinio pasaulio, sąmonės žiedu, lyg ir kilsteli, trūkteli aukštyn, į dangų, Dievopi, tačiau nenulaikiusi galvos nuvysta, krenta atgal motulėn žemėn, patenka įsčiosna ir vėl materializuojasi, apauga kūnu, mėsa.

Sielų persigimimo ar persikūnijimo, vadinamosios reinkarnacijos vaizdiniai tokie pat seni ir ne mažiau paplitę kaip aptartoji gamtos ritmų ar ciklų simbolika. Pasak G. Beresnevičiaus, „tikėjimai sielų keliavimu apskritai (tiek metempsichoze, tiek reinkarnacija) būdingi jau primityviausiomis sąlygomis gyvenančioms tautoms - taip mirusiųjų persikūnijimu į naujai gimstančius žmones tiki Australijos aborigenai. Daugelyje tokių tautų tikėjimas, kad po mirties žmogaus siela įeina į moters kūną ir taip gimsta vaikas, apskritai paaiškina, kodėl gimsta žmonės" (Beresnevičius Da 38). Ir Afrikoje „ne viena gentis žino reinkarnacijos idėją, net itin archajiškais laikomi pigmėjai" (Beresnevičius SFĮ 57-58). Reinkarnaciją gerai žinojo (būtent žinojo, o ne vien tikėjo ja) ir majai Amerikoje. Jų velionis, kaip ir Eurazijos „prisikeliantieji augmenijos dievai", nusileisdavo į požemius, čia būdavo visų pirma nuprausiamas (nuo „pasaulio apnašų"), o paskui jam nudirdavo odą ir netgi nugramdydavo mėsą nuo kaulų, kol jis likdavo visiškai „baltas", skaistus, o kartu ir mažas kaip kūdikis, kad vėl tilptų įsčiose ir galėtų atgimti. Majų žinios apie žmogaus sielos būtį nuo mirties iki atgimimo buvo tokios tikslios, kad jie apskaičiuodavo jo atgimimo laiką bei vietą - visai kaip tibetiečiai savo vyriausiųjų dvasininkų lamų, - o kartais net būsimąją motiną. Tarp kitko, būsimojo naujagimio sielą į jos būsimos motinos įsčias pristatydavo gandras (EpniOBa 154,159-160,162,173). Plg. šiuo klausimu vadinamąją Tibeto mirusiųjų knygą (žr. TBD). Todėl išties, G. Beresnevičiaus žodžiais, „mėginimas mokymus apie sielų keliavimą vertinti vien kaip indų ar graikų filosofines spekuliacijas nėra pagrįstas. Pirmoji senovės tauta, neabejotinai tikėjusi sielų keliavimu, - senieji egiptiečiai. Indijoje tikėjimas metempsichoze aptinkamas Upanišadose (800 m. pr. Kr.). Maždaug tuo pat metu per orfikus šis tikėjimas ima plisti tarp graikų; galbūt vėliau pitagoriečių ir Platono išvystytai filosofinei teorijai apie sielų keliavimą turėjo įtakos trakai. Tikėjimai reinkarnacija paplitę įvairiose tradicijose - nuo ezoterinių mokymų iki tam tikrų islamo atmainų, visų pirma šiituose" (Beresnevičius Da 39). Dėl senovės Indijos, tai čia tikėjimas atgimimu yra natūrali Vedų pažiūrų tąsa, Upanišadose tik įgavusi artikuliuotą išraišką (Radhakrishnan PU 115). Reinkarnacijos idėja sunkte persunktas indų pažiūras galima paveizdinti, tarkim, Bhagavadgytos posmu (BhG 2.22): „Kaip numetę palaikį drabužį / žmonės naują apsivelka rūbą, / sunešiojęs taip seną kūną, / Esantysis žengia į kitą" (Bukontas 386; žr. Radhakrishnan BhG 108). Nepriklausomai nuo indų graikams ir, skyrium, Pitagorui gerai žinoma reinkarnacijos idėja, manoma, susijusi su trakų (getų) išminčiumi Zamolksiu ar Zalmoksiu (Keith 606, 632), kuris, pasak Herodoto (Istorija 4.95), trims metams pasislėpęs po žeme, apraudotas kaip miręs, o ketvirtaisiais vėl pasirodęs gyvas ir sveikas (žr. Herodotas 239; taip pat BRMS 124) - nelyginant augalas ar „augmenijos dievas" (beje, Herodotas ir pats daro prielaidą, kad Zalmoksio būta dievo - Istorija 4.96). Pitagoras, Diogeno Laertiečio liudijimu, apie save pasakojo, esą „kitados jis buvęs Eufalidu, kurį taip gerbęs Hermio sūnus, kad Hermis pasiūlęs jam pasirinkti bet kokią dovaną, išskyrus nemirtingumą, o tasai paprašęs palikti jam, tiek gyvam, tiek mirusiam, atmintį apie tai, kas su juo dėjosi. Todėl ir gyvas būdamas jis atminė viską, ir miręs neprarado savo prisiminimų. Su laiku jis atgimė Euforbu, buvo sužeistas kaip Menelajas, o Euforbas pasakojęs, jog pats andai buvęs Eufalidu, gavęs aną Hermio dovaną, kaip klajojusi jo siela, kokiuose augaluose bei gyvūnuose buvo atsidūrusi, ką iškentėjo ji Aide ir ką ten kenčia visos kitos sielos. Po mirties Euforbo siela perėjo į Hermotimą, kuris, norėdamas tai įrodyti, atvyko į Branchidus ir Apolono šventykloje nurodė skydą, Menelajo pašvęstą dievui, - plaukdamas iš Trojos, sakė jis, Menelajas pašventė šį skydą Apolonui, o dabar jis visas jau sutrūnijęs, palikusi tik apdaila iš dramblio kaulo. Po Hermotimo mirties jis tapęs Pyru, žveju iš Delo, ir taip pat viską atsiminęs, kaip jis pirma buvo Eufalidu, paskui Euforbu, paskui Hermotimu, paskui Pyru. O po Pyro mirties jis tapęs Pitagoru ir taip pat išlaikęs atmintį apie visa, kas pasakyta" (/IiioreH JIaapTCKHii 333). Šiaip ar taip, ir Empedoklis prisipažįsta: „Jau aš kadaise buvau berniuku ir taipogi mergaite, / ir medeliu, ir paukščiu, ir žuvim nebylia vandenyne" (FICh.A 78). Be to, „reinkarnaciją atmena ne tik patys graikų išminčiai, bet ir niekuomet savęs mąstymu nevarginę keltų didvyriai. Jie, Dio-doro liudijimu, tikėję, kad jų sielos po tam tikro laiko vėl grįžta į gyvenimą, tačiau jau kituose kūnuose. Airių legendose minimi žmonės, gyvenę elnio, kitų gyvūnų, galiausiai -žmogaus gyvenimą. Sagoje 'Meilė Etainai' pasakojama, kaip pas moterį ateina žmogus, teigiantis praeitoje inkarnacijoje buvęs jos vyru" (Beresnevičius Da 68; apie keltų pažiūras šiuo klausimu trumpai dar žr. Šletė 110). Keltų žyniai „druidai nedrausdavo, kad dalelė jų mokslo žinių pasiektų ir platesnius visuomenės sluoksnius, idant kariai būtų narsesni, ir didėtų karžygiškos dorybės. Visų pirma tai mokymas apie sielos amžinumą ir atgimimą naujai gimstančio žmogaus kūne - šitokį druidų mokymą patvirtina ir Cezaris, Diodoras bei Strabonas. Keltų įsitikinimas kitu gyvenimu buvęs toks stiprus, kad jie skolindavęsi pinigų, žadėdami atiduoti aname gyvenime", o apskritai, „matyt, ir keltų, ir indų, ir graikų protėviams žinomi bendri indoeuropietiški motyvai ne-priklausomai nuo tarpusavio įtakų išsirutuliojo į mokymą apie reinkarnaciją" (Beresnevičius RIM 261).

Todėl iš tikrųjų verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad, pavyzdžiui, lenkų metraštininkas vyskupas „Vincentas Kadlubekas mini jotvingių tikėjimą pomirtiniu perėjimu į kitus kūnus, žmonių ir žvėrių, priklausomai nuo žmogaus nuopelnų" (Beresnevičius Da 68-69). Negana to, vadina jotvingius getais (žr. aukščiau apie graikams, galimas daiktas, padariusį įtaką senovės getų išminčių ar dievą Zalmoksį arba Zamolksį). Būtent: „getai yra kvailai [suprantama, vyskupo nuomone - D.R.] įsitikinę, kad vėlės, palikusios kūnus, vėl iš naujo įsiskverbiančios į gimstančius kūnus" (BRMS 209). Pagaliau jog išties pagrįstai „tikėjimo reinkarnacija pėdsakų galima ieškoti ir lietuvių tikėjimuose, įrodo L. Jucevičiaus užrašytas paliudijimas, kad žmonės tiki šikšnosparnį esant atgailaujančio blogo mirusiojo vėle, kuri šikšnosparnyje atgailauja 300 metų. Tam laikui praėjus, ji vėl įsikūnija kokiame nors velionio palikuonyje, bet tuomet ji jau yra teisaus vyro siela" (Beresnevičius Da 70; žr. Jucevičius 154). Šiaip jau tikėjimą reinkarnacija lietuvių tautosakoje randame ir visai atvirai, nedviprasmiškai išsakytą, nepaliekant vietos nė menkiausiai abejonei. J. Basanavičiaus tautosakos rinkinyje yra toks dialogas: „Tėte, o kaip bus numirus? Tetėns atsakė: O tad mus vėl iš naujo bevygiuos (belopšuos)..." (Basanavičius 171). Pagaliau štai dar 1996-1997 metais Dieveniškių apylinkėse užrašyti 79 metų amžiaus pateikėjos M. Bludnickienės-Kračiūtės žodžiai: „Kas gemsta, tai itų dūšių, kuris numirė, tai jau perskiria tam, kuris gims, jau i itep sako. Dūšia niekuomet nemiršta, bet va žmogus... Kūnas jau numiręs, o itų dūšių jau perskirsta kitam vaikui, jau kur laukia" (Vaitkevičiai 238, žr. 206).

Kas pasakyta apie visuotinį tikėjimą reinkarnacija, apibendrina ir papildo S. Grofas: „Reikia prisiminti, kad persigimimas bei karma yra daugelio Indijos religijų kertiniai akmenys: hinduizmo, buddhizmo, džainizmo, sikhų religijos bei zoroastrizmo. Reinkarnacija bei karma taip pat yra tibetietiškosios vadžrajanos, japonų ezoteriškojo buddhizmo ir daugelio Pietų Azijos buddhizmo mokyklų neatskiriamas dėmuo. Tikėjimas persikūnijimu buvo bent keleto reikšmingų senovės Graikijos filosofinių krypčių sudėtinė dalis, tokių kaip pitagoriečiai, orfikai bei platonikai. Tą patį galima pasakyti apie esėjus, fariziejus, karaimus ir kitas žydų bei pusiau žydiškas bendruomenes. Tikėjimą persikūnijimu palaikė ir neoplatonikai bei gnostikai, jis sudarė svarbią viduramžių žydų kabalistinės teologijos dalį. Panašių idėjų galima aptikti tokiose istoriškai, geografiškai bei kultūriškai nesusijusiose grupėse kaip Afrikos gentys, Jamaikos rastafariai, ikikolumbinės Amerikos indėnų kultūros, polineziečių kachuna, brazilų Umbandos praktikos, pagaliau galų druidai. Šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje reinkarnacija buvo priimta teosofų, antroposofų bei kai kurių spiritualistų. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad krikščionybei tikėjimas persikūnijimu svetimas ir su ja išvis nesuderinamas. Tačiau taip buvo ne visuomet: tikėjimas reinkarnacija buvo ankstyvosios mistinės krikščionybės sudėtinė dalis. Sulig Šv. Jeronimu, gyvenusiu IV bei V m. e. amžiais, ezoteriškai aiškinamas persikūnijimo klausimas tebuvo įkandamas tik Bažnyčios elitui. Paties žymiausio krikščionių mąstytojo, pasisakiusio apie sielų sugrįžimą į žemę, būta Origeno - vieno iš didžiausių visų laikų Bažnyčios tėvų. Tačiau III m. e. amžiuje jo parašyti veikalai, tarp jų knyga Apie pradus', imperatoriaus Justiniano 553 metais sušauktame Antrajame Konstantinopolio susirinkime buvo pasmerkti. Nuosprendis Origenui skelbė: 'Jeigu kas nors mėgins ginti šį pramanytą ankstesnį sielų gyvenimą ir pasiduos iš jo kylančiam siaubingam mokymui, tam anatema!' Ir nors šis įsakas neabejotinai buvo lemtingas atmetant teoriją apie persigimimus kaip ereziją, religijotyrininkai atitinkamų idėjų aptinka dar Šv. Augustino, Šv. Grigaliaus bei Šv. Pranciškaus Asyžiečio raštuose" (Ipocb XC 145-146; žr. Tpocb KM 151-152).

„Šiuolaikinė krikščionybė bei tradicinis mokslas neigia tokius įsitikinimus ir net juos išjuokia. Tačiau transpersonalinės psichologijos tyrinėjimai, - S. Grofo tvirtinimu, -iki šiol vis pateikia rimtų liudijimų, kad ši pažinimo sritis -tikras įžvalgų į žmogaus psichiką lobynas. Liudijimai ankstesnių gyvenimų naudai tokie įtikinami, jog belieka daryti išvadą, kad žmonės, nelaikantys šios srities verta rimtų tyrinėjimų, arba nieko nežino, arba paprasčiausiai yra pernelyg riboti" (Fpocp XC 139). Bėda ta, jog „iš tikrųjų kaip tik mūsų mokslinė praxis išmetė iš mirties ir gimimo sąvokų viską, kas jose neatliepė paprastiems fiziologiniams procesams, ir todėl jos negali perteikti kitokių reikšmių" (Lėvi-Strauss 296), pavyzdžiui, psichologinių, psichinių. C. G. Jungo žodžiais, „mes nekeliame klausimo, ar atgimimas yra realus, apčiuopiamas dalykas. Mums turi būti gana jo psichinio realumo. Skubu pridurti, jog visiškai nepritariu vulgariam požiūriui, esą visa, kas 'psichiška', yra arba išvis niekas, arba, geriausiu atveju, kažkas nepastebima lyg dujos. Visiškai priešingai, esu tos nuomonės, kad psichika - tai pats pagrindinis, lemiamas žmogaus gyvenimo veiksnys. Būtent ji yra tikroji motina visko, kas tik žmogaus sukurta: ir civilizacijos, ir ją griaunančių karų. Visa kas pradžioje tėra psichiška ir nematoma. Visa, kas 'tik' psichiška, - nepatiriama jutimais, ir vis dėlto nenuginčijamai tikra. Jau vien tai, kad žmonių kalbama apie atgimimą, kad apskritai esama tokios sąvokos, reiškia iš tikrųjų esant ir tam tikrų šia sąvoka žymimų psichinių patirčių" (Jung 116).

„Kaipgi mes sužinome, jog tokie dalykai iš tikrųjų mirus nutinka? Gal kas nors sugrįžo iš kapo ir papasakojo mums apie savo patyrimus?" - retoriškai klausia tibetietiškojo buddhizmo dvasininkas Ch. Trungpa, komentuodamas „Tibeto mirusiųjų knygą". Ir čia pat atsako, esą „šie įspūdžiai tokie stiprūs, jog kai kas neseniai gimęs gali dar šį tą iš tarp mirties ir gimimo prisiminti. Tačiau augdami mes savo tėvų bei visuomenės esame indoktrinuojami, prisiimame kitokią pasaulėžiūrą, tad gilūs pirminiai įspūdžiai išblanksta, išskyrus nebent atsitiktines netikėtas įžvalgas. Bet ir tada mes esame tokie įtarūs savo patirtims ir taip bijome prarasti 'tvirtą pagrindą' šiame pasaulyje, kad į bet kokį neapibrėžtesnį patyrimą jau žiūrime nerimtai arba išvis jį atmetame. Pažvelgti į visa tai pačios pomirtinės patirties akimis užtat atrodo lyg nagrinėti kokį mitą" (TBD 2). Nors ir Vakaruose jau kuris laikas atliekamų „(para)psichinių tyrinėjimų duomenys, ypač ankstesnius gyvenimus patvirtinantys labai mažų vaikų prisiminimai, regis, liudytų reinkarnacijos hipotezės, bent jau kai kurių individų atveju, naudai" (Israel 160). Nes išties, pasak S. Grofo, „iš įvairiausių pasaulio šalių gauti duomenys liudija, jog kai kada maži vaikai tebeprisimena ir nupasakoja savo ankstesnį gyvenimą kitame kūne, kitoje vietoje, kitu laiku ir su kitais žmonėmis. /.../ Šie prisiminimai paprastai iškyla apie trečiuosius gyvenimo metus, o tarp penktųjų ir aštuntųjų palaipsniui išnyksta" (Tpocb KH 154).

Taigi „tokia atgimimo samprata iš esmės mena asmenybės tąsą. Žmogaus asmenybė laikoma esanti nenutrūkstama, t.y. išliekanti atmintyje, kitaip sakant, įsikūnijęs, arba gimęs, žmogus galįs, bent jau potencialiai, prisiminti gyvenęs ankstesnius gyvenimus" (Jung 113). Prisiminkime, be kita ko, jog ir Eufalidas, Pitagoro „prokūnis", Hermio „paprašęs palikti jam, tiek gyvam, tiek mirusiam, atmint į apie tai, kas su juo dėjosi". Mat iš tikrųjų vienintelis atskaitos taškas bei tikras argumentas, nepaisant jokių pasaulėžiūrinių išvedžiojimų, čia yra būtent paties žmogaus atmintis, įgalinanti tiek asmenybės tąsą, tiek konkrečių daiktų, vietų, žmonių, įvykių bei pan. prisiminimus, kurių niekaip kitaip negalima paaiškinti, tik ankstesniu gyvenimu (būtent ankstesniame gyvenime veldėtų daiktų atpažinimu, kaip žinoma, paremtas aukštų dvasininkų bei paties Dalai Lamos įšventinimas Tibete). Tuo tarpu užmarštis argumentu prieš negali būti laikoma, nes ir šiame viename gyvenime mes daug ką, gal net didesnę jo dalį užmirštame, tačiau dėl to nepradedame abejoti jį nugyvenę. Šio amžiaus pradžios indų mąstytojo Sri Aurobindo požiūriu, „jei pamėginsime visą savo gyvenimą aprėpti vienu žvilgsniu, tai kas, tiesą sakant, iš jo liks? Ištisa pilkuma su vienu kitu ryškesniu, išsiskiriančiu paveikslu. Visa kita išsitrynė, išnyko. Tas pat atsitinka sielai ir sujos ankstesniais gyvenimais", todėl „gyva atgimimo patirtis priklauso nuo to, ar nubudęs mumyse psichinis centras, tikrasis Aš Pats, kuris nešasi savo prisiminimus iš vieno gyvenimo į kitą, taigi nuo mūsų psichinio išsivystymo. /.../ Tam, kad ką nors prisimintum, visų pirma reikia liautis buvus užuomarša" (CampeM 104, 100). At-mintį laiduojamenta 'dvasia; sąmonė; protas' (LKZ VIII 17), būtent sąmonė, sen. indų manas- 'dvasia, sąmonė' bei pan. Taigi būtent nuo sąmoningumo, nuo „dvasinio ūgio", taip sakant, atmintis ir priklauso, ir prisimename mes būtent tas akimirkas bei tą aplinką, kada ir kur mumyse netikėtai prasimerkė aukštesnės sąmonės akis.

Kita vertus, sąmonė, įgijusi galią nebeužsimiršti ir todėl prisimenanti savo persigimimus, iš esmės liaujasi būtent persigimti tikrąja šio žodžio prasme, t.y. mirti ir vėl gimti, mirti ir vėl gimti, o paprasčiausiai stebi nebenutrūkstamą būsenų kaitą, kaip kad mes stebime dienų ir naktų,



 

Populiariausi