Print

Abraham H. Maslow

Psichologinis požiūris į mokslą

(1 skyrius iš Maslow knygos "Motyvacija ir asmenybė")


Psichologinis mokslo interpretavimas prasideda aiškiai suvokus, kad mokslas yra žmogaus kūrinys, jis nėra autonomiškas, nežmogiškas ar „daiktas" perse, te-paklūstąs savo paties taisyklėms. Mokslo ištakos yra žmogaus motyvai, jo tikslai yra žmogaus tikslai, jį kuria, atnaujina ir puoselėja žmonės. Mokslo dėsniai, organizacija ir formuluotės priklauso ne tik nuo realybės, kurią jis atranda, prigimties, bet ir nuo šią realybę atrandančiojo žmogaus prigimties. Psichologas, ypač jei jis sukaupęs klinikinės patirties studijuodamas žmones, visai natūraliai ir net spontaniškai į kiekvieną dalyką žvelgs asmenybiškai, o tik paskui nagrinės jų sukurtas abstrakcijas, jam rūpės ir mokslininkai, ne tik pats mokslas.

Visas klaidinančias pastangas įtikinti, kad yra kitaip, bet kokį atkaklų mėginimą paversti mokslą visiškai autonomišku ir susireguliuojančiu bei žvelgti į jį tarytum į nesuinteresuotą žaidimą, kuris žaidžiamas pagal sugalvotas, šachmatus primenančias taisykles, psichologas turėtų vertinti kaip nerealistines, melagingas ir net prieštaraujančias empirinei tikrovei.

Šiame skyriuje pirmiausia norėčiau paaiškinti kai kurias svarbiausias tiesas, kuriomis pagrįstos mano tezės. Nurodysiu ir numatomas šių mano tezių implikacijas bei padarinius.


MOKSLININKŲ PSICHOLOGIJA

MOKSLININKŲ MOTYVACIJA

Mokslininkus, kaip ir visus kitus žmonių rūšies atstovus, motyvuoja visai rūšiai būdingi maisto bei kiti poreikiai: poreikis būti saugiam, apsaugotam, patirti rūpinimąsi savimi, priklausyti bendruomenei; meilės ir švelnumo poreikis, poreikis būti gerbiamam, įgyti visuomeninę padėtį ir statusą bei su tuo susijusį savęs vertinimą, savęs aktualizavimo poreikis arba troškimas išreikšti ypatingas individualias bei savo kaip žmonių rūšies atstovo potencijas. Šiuos poreikius psichologas pažįsta geriausiai dėl tos paprastos priežasties, kad jų frustracija sukelia psichopatologiją.

Mažiau ištyrinėti, bet žinomi iš paprasto stebėjimo yra kognityviniai poreikiai, tokie kaip grynas troškimas pažinti (smalsumas) ir suprasti (poreikis filosofiškai, teologiškai paaiškinti vertybių sistemą).

Pagaliau mažiausiai ištyrinėtos yra grožio, simetrijos ir galbūt paprastumo, užbaigtumo, tvarkos paskatos, kurias galėtume vadinti estetinėmis, taip pat ekspresyvinės, emocinės ir motorinės raiškos poreikiai, kuriuos galima sieti su šiais estetiniais poreikiais.

Šiandien atrodo, kad visi kiti poreikiai, troškimai ar potraukiai (drives) arba užtikrina jau išvardintųjų pamatinių tikslų patenkinimą, arba yra neurotiški, arba vienokio ar kitokio mokymosi procesų padariniai.

Suprantama, kad mokslo filosofui labiausiai rūpi atskleisti kognityvinius poreikius. Neišsemiamas žmogaus smalsumas varė mokslą į priekį jam dar tebebūnant gamtos istorija, toks pat atkaklus troškimas suprasti, paaiškinti ir sisteminti sukuria teoriškesnį bei abstraktesnį mokslą. Tačiau mokslo sine qua non sąlyga kaip tik yra šis polinkis teorizuoti, nes paprastas smalsumas neretai būdingas ir gyvūnams (172, 174).

Be abejo, mokslą visais jo raidos tarpsniais įkvepia ir kiti motyvai. Per dažnai užmirštame, kad pirmieji mokslo teoretikai dažnai mokslą laikė priemone padėti žmonijai. Pavyzdžiui, Baconas (24) tikėjosi, kad mokslas gerokai palengvins ligas ir skurdą. Matėme, kad net graikų moksle, grindžiamame galinga platoniškąja grynojo ir kontempliacinio proto tradicija, gana įtakinga buvo ir jo praktinė bei humanistinė kryptis. Apskritai tapatinimosi su žmonija bei priklausymo jai jausmas, o pasakius patetiškiau, meilės žmonijai jausmas dažnai gali būti pagrindinis ne vieno mokslininko motyvas. Yra tokių, kurie mokslą pasirenka panašiai kaip kiti - socialinės rūpybos darbą ar mediciną, skatinami noro padėti kitiems.

Ir pagaliau reikėtų pripažinti, kad bet koks kitas žmogaus poreikis gali tapti pirminiu motyvu eiti į mokslą, dirbti mokslinį darbą ir jį toliau tęsti. Mokslas gali būti pragyvenimo šaltinis, prestižo šaltinis, saviraiškos priemonė, arba jis gali tenkinti ne vieną neurotinį poreikį.

Daugumos asmenų stebėjimai vargu ar leis mums įžvelgti vienintelį, kitus nustelbiantį motyvą, veikiausiai matysime visų, skirtingu intensyvumu pasireiškiančių motyvų simultanišką veikimą. Saugiausia būtų teigti, kad kiekvieno mokslininko darbą motyvuoja ne tik meilė, bet ir paprastas smalsumas, ne tik prestižo troškimas, bet ir poreikis uždirbti pinigų.

RACIONALUMO IR IMPULSO SINERGINIS POBŪDIS

Nūnai jau gana aišku, jog proto ir gyvūniškumo dichotomijos samprata atgyveno, kadangi protas yra ne mažiau gyvūniškas kaip valgymas, bent jau žmogiškojo gyvūno atveju. Impulsas nebūtinai prieštarauja protingam sprendimui, nes intelektas (intelligence) taip pat yra impulsas. Šiaip ar taip, darosi vis aiškiau, kad sveiko žmogaus racionalumas ir impulsai yra sinergiški ir dažnai padiktuoja žmogui ne prieštaraujančias, bet panašias išvadas. Tai, kas nėra racionalu, nebūtinai yra iracionalu ar antiracionalu, dažniau tai proracionalu. Nuolatinė geismo ir pažinimo sferų neatitiktis ar antagonizmas paprastai būna socialinės ar individualios patologijos padarinys.

Žmogaus meilės ar pagarbos poreikis beveik toks pats „šventas" kaip ir jo tiesos poreikis. „Grynasis" mokslas savaime nėra nė kiek vertingesnis už „humanistinį" mokslą, nėra ir menkesnis. Ir vieną, ir kitą nulemia žmogaus prigimtis, tad nereikia jų netgi dichotomizuoti. Į savo sritį pasinėręs mokslininkas gali patirti ir malonumą, ir tuo pačiu daryti gera. Graikai neklydo gerbdami protą, gal tik per daug išskyrė jį iš viso kito. Pavyzdžiui, Aristoteliui neatrodė, kad meilė tokia pat žmogiška kaip ir protas.

Tie atsitiktiniai atvejai, kai tarp kognityvinio poreikio patenkinimo ir emocinio poreikio patenkinimo įsižiebia trumpalaikis konfliktas, verčia mus kelti veikiau laikinio integravimo, koordinavimo bei derinimo klausimus negu šių poreikių konflikto bei priešiškumo klausimą. Gali įvykti ir taip, kad grynas, objektyvus, nesuinteresuotas, nehumanistiškas „tikrojo" mokslininko smalsumas ima trukdyti patenkinti kitus, ne mažiau svarbius žmogaus poreikius, kaip antai saugumo. Čia turiu galvoje ne tik tokį akivaizdų pavyzdį kaip atominė bomba, bet ir tą kur kas bendresnį faktą, kad pats mokslas implikuoja vertybių sistemą. Juk pagaliau „grynasis" mokslininkas artėja ne prie tos ribos, kai tampama Einšteinu ar Newtonu, ne, jis ima panašėti į nacių „mokslininką", eksperimentuojantį koncentracijos stovykloje, arba į „pamišusį" Holivudo mokslininką. Išsamesnis, humanistiškesnis ir transcendentiškesnis tiesos ir mokslo apibrėžimas pateikiamas: 66, 292 ir 376. Mokslas vardan mokslo nėra sveikesnis už meną vardan meno.

PLIURALISTINĖ MOKSLO PRIGIMTIS

Žmonės tiki, kad mokslinis darbas turėtų suteikti tokį pat įvairiapusį pasitenkinimą, kokį jie patiria visuomeniniame gyvenime, darbe bei santuokoje. Mokslas turi ką pasiūlyti kiekvienam, senam ir jaunam, drąsiam ir droviam, pareigingam ar pramogautojui. Kai kas moksle ieško būtent humanistinių tikslų, kitiems kaip tik patinka jo beasmeniškumas, nežmogiškumas. Vieniems pirmiausia rūpi dėsningumas, kiti akcentuoja turinį ir nori daugiau sužinoti apie „svarbius" dalykus, tegu ir ne visai tiksliai ir elegantiškai. Vieniems patinka praskinti kelius, būti pirmaisiais, kitiems artimesnis naujakurių darbas, organizuoti, tvarkyti, prižiūrėti jau užkariautą teritoriją. Vieni moksle ieško saugumo, kiti nuotykio ir jaudulio. Apibūdinti idealų mokslą ar mokslininką, metodą ar klausimą, ar veiklą, ar tyrimą nėra paprasčiau, kaip apibūdinti idealią žmoną. Taip kaip pritariame apskritai santuokai, o paliekame individui pasirinkti pagal individualų skonį, tokią pat pliuralistinę nuostatą derėtų taikyti ir mokslui. Galima būtų išskirti bent tokias mokslo funkcijas:

1. Problemų kėlimas, klausimų formulavimas, nuojautos ugdymas, hipotezių kūrimas.
2. Išbandymas, patikrinimas, patvirtinimas arba atmetimas, verifikavimas; hipotezių gryninimas ir jų tikrinimas; eksperimentų kartojimas ir jų tikrinimas; faktų kaupimas ir jų tikslinimas.
3. Organizavimas, teorizavimas ir struktūrinimas; vis platesnis apibendrinimas.
4. Istorinės patirties, žinių kaupimas.
5. Technologinis mokslo aspektas: instrumentai, metodai, technika.
6. Administracinis, vykdomasis, organizacinis aspektas.
7. Viešinimo bei lavinamoji mokslo funkcija.
8. Mokslo pritaikymas žmogaus poreikiams.
9. Įvertinimas ir mėgavimasis, šlovinimas ir garbinimas.

Tokia daugybė funkcijų neišvengiamai numato būtiną darbo pasidalijimą, juk tokiais įgūdžiais, kokių reikia visoms minėtoms funkcijoms atlikti, gali pasigirti tik retas individas. Darbo pasidalijimui reikia įvairių žmonių, įvairių skonių, įvairių sugebėjimų, įvairių įgūdžių.

Skoniai atspindi ir išreiškia charakterį bei asmenybę. Tai tinka ir kalbant apie skonį moksle, pavyzdžiui, fizikoje ar antropologijoje, apie kurio nors mokslo sritis, kaip antai ornitologiją ar genetiką. Tai pasakytina ir siauresne prasme, svarstant konkrečią tam tikros srities problemą, kaip, sakykime, retroaktyvus slopinimas (retroactive inhibition) ar įžvalga, apie metodo bei medžiagų pasirinkimą, tikslumo laipsnį, pritaikomumo ar praktiškumo lygį, tikimą nūdieniams žmogaus interesams.

Moksle mes visi vieni kitus papildome ir esame vieni kitiems reikalingi. Jei visi teiktų pirmenybę fizikai, o ne biologijai, mokslo pažanga būtų neįmanoma. Laimė, kad skirtingai suprantame tai, ko moksle derėtų siekti, kaip laimė ir tai, kad ne visi mėgstame vienodą klimatą ar tą patį muzikos instrumentą. Juk orkestras atsiranda kaip tik dėl to, kad vieni mėgsta smuiką, o kiti - klarnetą ar būgną. Taip ir mokslas plačiausia prasme gali egzistuoti tik dėl skonių įvairovės. Mokslui reikalingi kuo įvairiausi žmonės (manau, kad derėtų sakyti būtent taip, užuot saikius: „Mokslas gali toleruoti įvairiausius žmones"), visai kaip menui, filosofijai ar politikai, kadangi kiekvienas asmuo gali iškelti skirtingus klausimus ir matyti pasaulį savaip. Net šizofrenikas gali būti savaip naudingas, nes jo liga suteikia jam ypatingo jautrumo.

Tikrą pavojų mokslui kelia monistinis spaudimas dėl to, kad dažnam „žmonių rūšies pažinimas" iš tikrųjų reiškia tik „savęs pažinimą". Mes per daug linkę savo skonius, prietarus ir viltis projektuoti į visatą. Pavyzdžiui, fizikas, biologas ir sociologas savo srities pasirinkimu (401) jau parodė, kad svarbiais aspektais jie iš pagrindų skiriasi. Pagrįstai galime tikėtis, kad dėl tokio esminio skonių skirtingumo jie pateiks skirtingus mokslo, jo metodo, tikslų ir vertybių apibrėžimus. Aišku, kad individualius mokslininkų skirtumus derėtų pripažinti taip pat tolerantiškai, kaip žmonių skirtumus kitose srityse.

KAI KURIOS PSICHOLOGINIO POŽIŪRIO Į MOKSLĄ IMPLIKACIJOS

MOKSLININKAS KAIP ANALIZĖS OBJEKTAS

Mokslininko tyrimas, be abejo, yra esminis, netgi būtinas mokslo tyrimo aspektas. Kadangi mokslas kaip institucija iš dalies yra padidinta tam tikrų žmogaus prigimties aspektų projekcija, bet koks įgytas šių konkrečių aspektų pažinimas automatiškai bus „padaugintas" daugelį kartų. Pavyzdžiui, kiekvieną mokslą ir kiekvieną bet kurio mokslo teoriją paveiks tai, jei bus daugiau sužinota apie: 1) šališkumo ir objektyvumo prigimtį; 2) abstrahavimo proceso prigimtį; 3) kūrybiškumo prigimtį; 4) kultūrinimo prigimtį ir mokslininko pasipriešinimą kultūrinimui; 5) tai, kaip mūsų troškimai, viltys, nerimas, lūkesčiai iškreipia suvokimą; 6) mokslininko vaidmens arba statuso pobūdį; 7) antiintelektualizmą mūsų kultūroje; 8) tikėjimo, įsitikinimo, religijos, tikrumo etc. prigimtį. Žinia, pirmiausia reikia atsakyti į tuos klausimus, kuriuos jau minėjome, ypač apie mokslininko motyvaciją bei tikslus (292, 458).

MOKSLAS IR ŽMOGIŠKOSIOS VERTYBĖS

Mokslas ir pagrįstas žmogiškosiomis vertybėmis, ir pats yra vertybių sistema (66). Mokslo radimąsi ir jo tikslus lemia žmogaus emociniai, kognityviniai, raiškos ir estetiniai poreikiai. Bet kurio iš šių poreikių patenkinimas yra „vertybė". Tai pasakytina tiek kalbant apie saugumo meilę, tiek apie tiesos ar tikrumo meilę. Estetinis pasitenkinimas, kurį mums teikia glaustumas, santūrumas, elegancija, paprastumas, tikslumas, tvarkingumas, yra matematiko ir mokslininko, bet kartu ir amatininko, menininko ar filosofo vertybės.

Tai visiškai neprieštarauja tam faktui, kad mus kaip mokslininkus sieja ir, matyt, toliau bent jau tam tikru mastu sies tokios pamatinės mūsų kultūros vertybės kaip sąžiningumas, žmoniškumas, pagarba individui, tarnavimas visuomenei, demokratiška pagarba individo teisei apsispręsti, tegu ir klaidingai, gyvybės ir sveikatos saugojimas, skausmo palengvinimas, pasitikėjimo rodymas ten, kur jo reikia, abipusis pasitikėjimas, dorumas, „teisingumas".

Aiškiai matome, kad „objektyvumas" ir „nesuinteresuotas stebėjimas" yra frazės, kurias reikia iš naujo apibrėžti (292). „Vertybių atsisakymas" iš pradžių reiškė teologinių ir kitų autoritarinių dogmų, kurios iš anksto nulemia faktus, atsisakymą. Ši procedūra yra tokia pat būtina šiandien, kokia ji buvo Renesanso laikais, nes mes vis dar norime, kad faktai būtų kuo labiau atsijoti nuo priemaišų. Organizuota religija mūsų šalyje mokslui kelia tik menką grėsmę, bet mums vis dar tenka susikauti su itin gajomis politinėmis bei ekonominėmis dogmomis.

VERTYBIŲ SUPRATIMAS

Vienintelis dabar žinomas būdas, kaip „neužteršti" žmogiškomis vertybėmis gamtos, visuomenės ir savęs pačių suvokimo, - tai labai aiškiai įsisąmoninti, kokios buvo šios vertybės visais laikais, suprasti jų daromą įtaką suvokimui, o supratus padaryti būtinas savo sampratų korekcijas. Užteršimą suprantu kaip psichinių determinančių painiojimą su tikrovės determinantėmis, kai suvokti iš tiesų stengiamės antrąsias. Vertybių, poreikių, troškimų, šališkumų, baimių, interesų bei neurozių analizė turi tapti visų mokslinių tyrimų pagrindiniu aspektu.

Tai teigdami, privalome atsižvelgti ir į pačius bendriausius žmonių polinkius abstrahuoti, klasifikuoti, įžvelgti panašumus ir skirtumus ir apskritai selektyviai domėtis tikrove, stumdyti ir perstumdyti ją pagal žmonių interesus, troškimus ir baimes. Šitaip suklasifikuoti savo percepcijas pagal įvairias „rubrikas" vienais atžvilgiais pageidautina ir naudinga, kitais atžvilgiais - nepageidautina ir žalinga, mat nors šis metodas ir labai išryškina vienus tikrovės aspektus, kitus jis tuo pat metu nugramzdina į šešėlį. Derėtų suprasti, kad nors gamta ir duoda mums užuominų, kaip klasifikuoti, nors kartais ji pati nurodo, kaip reikėtų atskirti reiškinius, dažnai šios užuominos tik minimalios arba dviprasmiškos. Dažnai mums tenka sukurti ar primesti gamtai savo klasifikaciją. Tai darome ne tik taip, kaip siūlo gamta, bet paklūstame ir savo žmogiškajai prigimčiai, savo pačių neįsisąmonintoms vertybėms, išankstinėms nuostatoms ir interesams. Turint galvoje, kad mokslo idealas yra kuo labiau sumažinti tokių žmogiškų teorijų determinančių skaičių, to niekada nepasieksime neigdami jų įtaką, bet pasieksime veikiau ją tinkamiau perpratę.

Įtarų grynojo mokslo atstovą turėtų nuraminti tai, kad šiais ramybę drumsčiančiais samprotavimais stengiamės tik padėti jam kuo sėkmingiau pasiekti tikslą, tai yra geriau pažinti gamtą, įsigilinus į pažįstantįjį, apvalyti nuo žmogiškųjų faktorių pažinimo objektą (376, 377).

ŽMOGAUS PSICHOLOGIJOS IR GAMTOS DĖSNIAI

Vienais aspektais žmogaus psichologijos ir gamtos dėsniai sutampa, tačiau kitais jie visiškai skiriasi. Tai, kad žmonės gyvena gamtos pasaulyje, nereiškia, jog jie turi vadovautis jos taisyklėmis bei dėsniais. Žmogus, gyvendamas realiame pasaulyje, be abejo, privalo prie jo prisitaikyti, tačiau savaime tai nepaneigia fakto, kad žmogus egzistuoja pagal jam būdingus dėsnius, nesutampančius su gamtinės tikrovės dėsniais. Žmogaus troškimai, baimės, svajos, viltys reiškiasi kitaip, negu akmenukai, laidai, temperatūra arba atomai. Filosofija nėra konstruojama taip, kaip tiltas. Šeimą ir kristalą reikia tyrinėti skirtingai. Visi mūsų samprotavimai apie motyvus ir vertybes nereiškia, kad ketiname subjektyvizuoti ar psichologizuoti gamtą, bet, suprantama, privalome psichologizuoti žmogaus prigimtį.

Fizinė tikrovė nepriklauso nuo žmonių troškimų ir poreikių, ji nei linki mums gero, nei stengiasi pakenkti, ji neturi tikslų, siekių, uždavinių arba funkcijų (tikslus turi tik gyvos būtybės), neturi nė pažintinių ar jausminių polinkių. Ši tikrovė išliks, net jei išnyktų visi žmonės, o tai nėra neįmanoma.

Pažinti šią tikrovę, kokia ji yra, o ne kokios mums norėtųsi, pageidautina kiekvienu požiūriu - tiek „gryno" nesuinteresuoto smalsumo, tiek praktinės naudos, kurią gali duoti gamtos prognozavimas bei jos palenkimas tiesioginiams žmogaus tikslams. Kantas, be abejo, buvo teisus teigdamas, kad gamtos pasaulis nėra mums iki galo pažinus, tačiau įmanoma prie jo priartėti, daugiau ar mažiau pažinti jį adekvačiai.

MOKSLO SOCIOLOGIJA

Mokslo ir mokslininkų sociologinei analizei turėtų būti skiriama kur kas daugiau dėmesio nei dabar. Jei patys mokslininkai iš dalies determinuoti įvairių kultūros kintamųjų, tai determinuoti ir jų produktai. Kiek mokslui reikalingas kitų kultūrų atstovų indėlis, kiek atokiai mokslininkui reikėtų laikytis nuo savo kultūros, kad jo suvokimas būtų pagrįstesnis, kiek jis, užuot buvęs, pavyzdžiui, amerikietis, turėtų būti internacionalistu, kiek mokslininko priklausomybė klasei ir kastai lemia jo darbo vaisius - tokius klausimus mokslininkas privalo kelti ir į juos atsakyti, jei nori geriau suprasti, kaip kultūros poveikis „užkrečia" jo gamtos sampratą.

TIKROVĖS PAŽINIMO BŪDŲ ĮVAIROVĖ

Mokslas tėra vienas iš būdų pažinti gamtinę, socialinę bei psichologinę tikrovę. Kūrybingas menininkas, filosofas, rašytojas humanistas, tačiau nė kiek ne mažiau ir grioviakasys gali atskleisti tiesą taip, kaip ir mokslininkas, ir visus juos reikia vienodai skatinti1.

Klaidinga būtų manyti, kad šios veiklos nesuderinamos ar net kad jas neišvengiamai turime atskirti vieną nuo kitos. Mokslininkas, kuris taip pat dar šiek tiek ir poetas, ir filosofas, o gal net svajotojas, beveik visuomet produktyvesnis nei ribotesni jo kolegos.

Jeigu ši psichologinio pliuralizmo nuostata skatina mus manyti, kad mokslas yra įvairių talentų, motyvų ir interesų derinimas, tai skirtumas tarp mokslininko ir nemokslininko iš viso tampa sunkiai įžvelgiamas. Mokslo filosofas, pasinėręs į mokslinių koncepcijų kritiką ir analizę, aišku, yra tikrai artimesnis mokslininkui, taip pat besidominčiam grynąja teorija, negu pastarasis grynojo mokslo atstovas - mokslininkui-technologui.

Dramaturgas ar poetas, kuris pasiūlo nuoseklią žmogaus prigimties teoriją, tikrai artimesnis psichologui, negu psichologas - inžinieriui. Mokslo istorija gali domėtis ir istorikas, ir mokslininkas - tai nėra svarbu. Klinikine praktika užsiimantis psichologas arba gydytojas terapeutas, kruopščiai kaupiantis medžiagą apie konkretaus paciento ligą, daugiau peno gali gauti iš romanisto negu iš į abstrakčius eksperimentus pasinėrusių savo brolių.

Aš nežinau, kaip aiškiai atriboti mokslininkus nuo nemokslininkų. Net eksperimentinio tyrinėjimo čia nepritaikysi kaip metodo, kadangi tiek daug žmonių, kurie gauna mokslininko atlyginimą, niekuomet neatliko ir niekad neatliks tikro eksperimento. Asmuo, kuris dėsto chemiją dvimečiame koledže, laiko save chemiku, nors jis niekada neatrado nieko nauja chemijoje, o tik skaitė chemijos žurnalus ir kartojo kitų darytus eksperimentus tarsi virimo knygos receptus. Jis gali būti menkesnis mokslininkas negu šviesus dvylikametis mokinukas, kuris nuolat eksperimentuoja savo rūsyje, arba skeptiška namų šeimininkė, kuri įtariai išmėgina, ko verta visa, ką bruka reklamos agentai.

Kuriuo atžvilgiu mokslinio tyrimo instituto vadovas išlieka mokslininku? Visą jo gyvenimą iki paskutinio atodūsio gali užimti administracinis ir organizacinis darbas. Bet jis juk tikisi, kad bus pavadintas mokslininku.

Jei idealus mokslininkas suderina kūrybingą hipotezių kūrėją, stropų eksperimentatorių-bandytoją, filosofinių sistemų kūrėją, mokslininką istoriką, technologą, organizatorių, švietėją-rašytoją, naujovių diegėją, vertintoją, tai nesunku įsivaizduoti, kad bet kurią idealią komandą turėtų sudaryti bent jau šie devyni individai, iš kurių nė vienam nereikia būti visaverčiu mokslininku.

Tačiau nors šis pavyzdys rodo, kad mokslininko - nemokslininko dichotomija per daug primityvi, taip pat nederėtų pamiršti bendresnės tiesos, kad tas, kuris per giliai panyra į specializacijos gelmes, ilgainiui nenustebina kažin kokiais stebuklingais rezultatais, kadangi kaip žmogus jis nuskursta. Galima apibendrinti, kad visavertis ir sveikas žmogus daugumą dalykų gali daryti kur kas geriau, negu, vėl apibendrintai tariant, suluošintas žmogus. Paradoksalu, kad asmuo, kuris stengiasi būti per daug grynas mąstytojas slopindamas savo impulsus ir emocijas, paprastai tampa ligotas, jis praranda gebėjimą blaiviai mąstyti, tampa blogu mąstytoju. Trumpai tariant, galime tikėtis, kad mokslininkas, kuris dar yra šiek tiek ir menininkas, bus geresnis mokslininkas negu tas, kuris neturi nė menkiausios menininko gyslelės.

Ypač tai paaiškėja nagrinėjant konkrečius atvejus. Visi didieji mūsų mokslininkai pasižymėjo itin plačiais interesais ir tikrai nebuvo kokie riboti technologai. Nuo Aristotelio iki Einšteino, nuo Leonardo iki Freudo didieji atradėjai buvo universalios ir įvairiapusiškos asmenybės, kurioms rūpėjo humanizmas, filosofija, socialiniai bei estetiniai klausimai.

Privalome daryti tokią išvadą: psichologinio pliuralizmo nuostata moksle moko mus, kad tiesos ir pažinimo link veda daug kelių, kad tiesą gali atskleisti ir kūrybingas menininkas, filosofas, rašytojas humanistas - arba kaip atskiri individai, arba kaip vieno individo aspektai.

PSICHOPATOLOGIJA IR MOKSLININKAS

Reikia tikėtis, kad visoms kitoms aplinkybėms esant vienodoms, mokslininkas (arba menininkas, mechanikas, administratorius), kuris yra laimingas, saugus, ramus ir sveikas, bus geresnis mokslininkas (arba menininkas, mechanikas, administratorius) už tą, kuris nelaimingas, nesaugus, praradęs dvasios ramybę, nesveikas.

Neurotiška asmenybė iškraipo tikrovę, kelia jai savo reikalavimus, primeta nebrandžius savo teorinius aiškinimus, bijo to, kas nežinoma ir kas nauja, ji per smarkiai apribota savo asmeninių poreikių, kad pajėgtų objektyviai aprašyti tikrovę, per greitai išsigąsta, per daug trokšta kitų žmonių pritarimo.

Reikia paminėti bent tris šio fakto implikacijas. Pirma, mokslininkas, ar verčiau sakykime, apskritai tiesos ieškotojas, kad galėtų sėkmingai atlikti savo darbą, turi būti psichologiškai sveikas, o ne ligotas. Antra, galima tikėtis, kad tobulėjant kultūrai, gerės visų jos piliečių sveikata, tad turėtų tobulėti ir tiesos ieškojimo metodai. Trečia, reikėtų tikėtis, kad psichoterapija turėtų padėti mokslininkui geriau atlikti individualią jo funkciją.

Jau pripažįstame ir tai, kad geresnės socialinės sąlygos pagelbsti siekiančiajam pažinimo - mes reikalaujame akademinės laisvės, etatinės tarnybos, geresnio atlyginimo2.

Išnašos

1 Pagrindinius skirtumus tarp idealaus menininko ir idealaus mokslininko galbūt galima nusakyti taip: menininkas paprastai būna geriau perpratęs ir geriau sugeba atskleisti idiografines (unikalias, idiosinkratines, individualias) savybes, o mokslininkas veikiau yra nomotetinio (abstraktaus, apibendrinto) žinojimo specialistas. Antra, menininkas yra artimesnis mokslininkui, kai šis apčiuopia problemas, klausinėja, kelia hipotezes, o ne kai problemas sprendžia, tikrina sprendimus bei įsitikina jų teisingumu. Šias pastarąsias funkcijas paprastai paliekame mokslininkui. Šiuo atžvilgiu mokslininkas panašesnis į verslininką, sportininką ar chirurgą, kadangi jis pragmatiškas ir susiduria su tuo, ką galima verifikuoti, patikrinti. Jis turi parodyti rezultatus, kurie leistų įvertinti, kiek pagrįstos jo pretenzijos. Jei tikimės, kad jis gamina dviračius, tai jo pagamintus dviračius galima suskaičiuoti. Bet mokytojas, menininkas, dėstytojas, terapeutas, dvasininkas gali keturiasdešimt metų daryti tas pačias klaidas, nieko nepasiekti ir vis tiek jaustis esąs teisuolis ir sėkmingai dirbąs. Klasikinis pavyzdys - terapeutas, kuris visą savo gyvenimą darė tą pačią klaidą, o paskui pavadino ją „turtinga klinikine patirtimi".

2 Tuos skaitytojus, kuriems šis teiginys skamba revoliucingai ir kurie jaučia pareigą pasigilinti į tai daugiau, aš raginčiau susikauti su nuostabia knyga šia tema - Michaelo Polanyi'o Individualus pažinimas (376). Jeigu nesate susipažinę su šia knyga, negalite manyti, kad esate pasiruošę žengti į artėjantį šimtmetį. Jeigu jums nepakanka laiko, valios ar ištvermės perskaityti šią milžinišką knygą, tada patarčiau savo knygą Mokslo psichologija: žvalgyba (Psychology of Science: A Reconnaissance, 292); ji paranki tuo, kad trumpa ir paskaitoma, tačiau apžvelgia tas pačias problemas. Šis skyrius, dvi paminėtos knygos ir kai kurios kitos, nurodytos jų bibliografijose, pakankamai gerai reprezentuoja šiuo metu moksle vyraujančią Zeitgeist.