Print

Abraham Maslow

 

Motyvacijos teorijos įvadas


(3 skyrius iš Maslow knygos "Motyvacija ir asmenybė")

 

Šiame skyriuje pateikiame šešiolika teiginių, kurie turėtų būti įtraukti į kiekvieną pagrįstą motyvacijos teoriją. Kai kurie iš šių teiginių yra tokie teisingi, kad primena nuvalkiotas tiesas. Šiuos, manau, reikėtų iš naujo pabrėžti. Dėl kitų gal ir galima pasiginčyti, dėl jų nesutikti.


INDIVIDAS KAIP INTEGRUOTA VISUMA

Mūsų pirmasis teiginys skelbia, kad individas yra integruota, organizuota visuma. Šį teorinį teiginį paprastai psichologai pripažįsta gana nuolankiai, tačiau vėliau realiai eksperimentuodami jį ramiai ignoruoja. Prieš imantis kokio nors pagrįsto eksperimento ir pradedant kurti pagrįstą motyvacijos teoriją, reikia suprasti, kad šis teiginys yra eksperimentiškai ir teoriškai tikras. Pavyzdžiui, jis reiškia, kad motyvuojamas yra visas individas, ne jo dalis. Gera teorija nepripažįsta tokios esybės kaip skrandžio ar burnos poreikis, ar genitalijų poreikis. Kalbėti reikia tik apie individo poreikį. Valgyti nori Johnas Smithas, ne Johno Smitho skrandis. Pasitenkinimą irgi patiria individas, o ne jo dalis. Maistas pasotina Johno Smitho, ne jo skrandžio alkį.

Vertindami Johno Smitho alkį vien kaip jo virškinamojo trakto funkciją, eksperimentatoriai ignoravo tą faktą, kad, kai individas alkanas, pasikeičia ne tik jo virškinimo funkcija, bet ir nemažai, gal net dauguma, kitų funkcijų, kurias jis geba atlikti. Jo suvokimas pasikeičia, išalkęs jis maistą pastebės greičiau negu kokiu kitu metu. Jo prisiminimai pasikeičia (dabar gerą valgį jis prisimins greičiau negu kada kitu metu). Jo emocijos pasikeičia, jis labiau įsitempęs ir nervingesnis nei paprastai. Jo mąstymo turinys pasikeičia, jis veikiau svarstys, kur gauti maisto, negu kaip išspręsti algebros uždavinį. Šį sąrašą galima tęsti, kad jis apimtų visus kitus gebėjimus, sugebėjimus ar funkcijas - tiek fiziologines, tiek psichines. Kitaip sakant, kai Johnas Smithas alkanas, jis visas alkanas: kaip individas jis visiškai skiriasi nuo to, kas jis yra kitu metu.

ALKIS KAIP PARADIGMA

Pasirinkti alkį kaip visų kitų motyvacinių būsenų paradigmą tiek teoriškai, tiek praktiškai yra neprotinga ir nepagrįsta. Atidžiai paanalizavę matome, kad alkio potraukis yra konkretesnis, o ne bendresnis motyvacijos atvejis. Jis labiau izoliuotas (vartojant šį žodį taip, kaip jį vartojo geštaltinės psichologijos atstovai ir Goldsteino sekėjai) negu kiti motyvai, jis ne toks įprastas kaip kiti motyvai, pagaliau šis potraukis skiriasi nuo kitų motyvų tuo, kad jo somatinis pagrindas yra žinomas, o tai motyvacinėms būsenoms nėra įprasta. Kokios yra labiau įprastos tiesioginės motyvacijos? Eilinę dieną pasitelkę savistabos metodą, jas gana nesunkiai įžvelgtume. Troškimai, kurie dažniausiai blykčioja sąmonėje, daugiausia yra drabužių, automobilių, draugiškumo, draugijos, pagyrimų, prestižo ir panašūs troškimai. Įprasta juos vertinti kaip antrinius, arba kultūrinius, poreikius, kurie priskiriami kitam lygmeniui negu tikrai „garbingi", arba pirminiai, potraukiai, t. y. fiziologiniai potraukiai. Faktiškai šie antriniai potraukiai mums kur kas svarbesni, jie kur kas įprastesni. Tad paradigma verčiau reikėtų laikyti vieną iš jų, o ne tokį potraukį kaip alkis.

Buvo įprasta manyti, kad visi potraukiai reikšis pagal tą patį modelį kaip ir fiziologiniai potraukiai. Dabar jau neklystamai galima spėti, jog šitaip niekada nebus. Daugumos potraukių neįmanoma išskirti, neįmanoma jų ir somatiškai lokalizuoti, negalima jų vertinti taip, tarsi jie būtų vienintelis tuo metu organizme vykstąs dalykas. Tipiško potraukio ar poreikio, ar troškimo neįmanoma ir, ko gero, niekada nebus įmanoma, susieti su konkrečiu, izoliuotu, lokalizuotu somatiniu pagrindu. Akivaizdu, kad tipiškas troškimas yra viso asmens poreikis. Tyrinėjimo modeliu kur kas geriau pasirinkti tokį potraukį kaip pinigų troškimas, o ne tiesiog alkį, ar netgi geriau, užuot pasirinkus kokį dalinį tikslą, rinktis fundamentalesnį, tokį kaip meilės troškimas. Jokie įrodymai, kurių šiandien gausu, taip ir nepadės mums iki galo perprasti meilės poreikio, nesvarbu, kiek daug žinotume apie alkio potraukį. Galėtume pasakyti net ir stipriau - būtent, kad iki galo perpratę meilės poreikį, galėtume kur kas geriau pažinti ir bendrą žmogaus motyvaciją (kartu ir alkio potraukį), negu ją pažįstame išsamiai tyrinėdami alkio potraukį.

Šiame kontekste pravartu prisiminti kritinę paprastumo sampratos analizę, kurią taip dažnai girdėjome iš geštaltinės psichologijos atstovų. Alkio potraukis, atrodąs paprastas palyginti su meilės poreikiu, ilgainiui paaiškėja nesąs toks paprastas reiškinys (160). Paprastumo įspūdį sukursime atsirinkdami pavienius atvejus ar pavyzdžius tokios veiklos, kuri tarytum ir nepriklauso nuo organizmo visumos. Nesunku parodyti, kaip svarbi veikla dinamiškai susijusi su beveik viskuo, kas žmogui svarbu. Kam tuomet pasirinkti veiklą, kuri šia prasme visai nėra vidutinė, veiklą, kuri parenkama specialiai analizei tik todėl, kad ją lengviau tirti mūsų įprastais, tačiau nebūtinai teisingais, izoliavimo bei redukcijos metodais, o gal tik todėl, kad ji nepriklauso nuo kitos veiklos? Jeigu reikėtų pasirinkti, ar (1) eksperimentiškai nagrinėti paprastas problemas, kurios, deja, yra banalios ir niekam nesvarbios, ar (2) spręsti eksperimentines, kurios yra gąsdinamai sudėtingos, tačiau svarbios, neabejoju, kad mes pasirinktume sudėtingas.


PRIEMONĖS IR TIKSLAI

Atidžiai paanalizavę kasdienio savo gyvenimo troškimus, išvystame, kad jie pasižymi bent viena svarbia savybe - jie paprastai yra priemonės siekti kokio nors tikslo, o ne tikslai savaime. Norime pinigų, kad galėtume įsigyti automobilį. Vėl, automobilio norime todėl, kad kaimynai turi automobilį ir mums nesinori jaustis už juos menkesniems, mes trokštame išsaugoti savigarbą, trokštame, kad mus mylėtų ir gerbtų kiti. Paprastai analizuodami sąmoningą troškimą išvystame, kad galime leistis toliau, taip tariant, prie kitų, fundamentalesnių individo tikslų. Kitaip sakant, čia susiduriame su situacija, kuri labai primena simptomų vaidmenį psichopatologijoje. Simptomai svarbūs ne tiek patys savaime, bet tuo, ką jie galiausiai reiškia - kokie galėtų būti tikrieji jų tikslai arba padariniai. Pačių simptomų analizė ypatingų rezultatų neduoda, bet dinamines simptomų prasmes analizuoti svarbu, nes tokia analizė duoda vaisių, pavyzdžiui, tampa psichoterapijos pagrindu. Konkretūs troškimai, kurie dešimtis kartų praplaukia mūsų sąmonėje, svarbūs ne tiek savaime, kiek tuo, ką jie reiškia, kur mus nukreipia, kokia tikroji jų prasmė juos giliau paanalizavus.

Šiai gilesnei analizei būdinga tai, kad ji neišvengiamai veda prie tokių tikslų ar poreikių, už kurių toliau skverbtis neįmanoma: ji atskleidžia poreikių patenkinimą, kuris atrodo esąs tikslas savaime ir nereikalingas tolesnio pateisinimo ar įrodymo. Šie vidutinio žmogaus poreikiai pasižymi ta savybe, kad neretai jie nėra tiesiogiai įžvelgiami, o dažniau būna konceptualiai atskleidžiami analizuojant įvairius konkrečius sąmoningus troškimus. Kitaip sakant, motyvacijos analizė iš dalies turėtų būti ir tikrųjų žmogaus tikslų, troškimų ar poreikių tyrimas.

Šie faktai nurodo ir kitą priežastį, kodėl būtina pagrįsta motyvacijos teorija. Kadangi sąmoningai šie tikslai įžvelgiami retai, mums iš karto kyla būtinybė nagrinėti visą nesąmoningos motyvacijos problemą. Gilindamiesi vien tik į sąmoningą motyvacinį gyvenimą, dažnai praleisime pro akis tai, kas ne mažiau svarbu, o gal net ir svarbiau už tai, kas įžvelgiama sąmoningai. Psichoanalizė ne sykį parodė, kad ryšys tarp sąmoningo troškimo ir jį grindžiančio tikrojo nesąmoningo tikslo nebūtinai turi būti tiesioginis. Iš tikrųjų šis santykis gali būti negatyvus, pavyzdžiui, reakcijų susiformavimo atveju. Tad reikėtų teigti, kad pagrįsta motyvacijos teorija tikrai neturėtų ignoruoti nesąmoningo gyvenimo.


TROŠKIMAI IR KULTŪRA

Jau sukaupta pakankamai antropologinių duomenų, rodančių, kad fundamentalūs ar tikrieji visų žmonių troškimai nesiskiria taip smarkiai, kaip sąmoningi kasdieniai jų norai. Šitai paaiškinti galėtume tuo, kad, tarkime, dvi skirtingos kultūros gali pasiūlyti du visiškai skirtingus būdus patenkinti konkretų troškimą, pavyzdžiui, savigarbą. Vienoje visuomenėje savigarba įgyjama pelnius gero medžiotojo šlovę, kitoje - žiniuonio ar bebaimio kario vardą, dar kitur - išsiskiriant ypatinga emocine savitvarda. Turint galvoje galutinius tikslus, gali būti, kad vieno individo troškimui tapti įgudusiu medžiotoju būdingas tas pats dinamizmas, kaip kito siekiui išgarsėti žiniuonio talentu. Taigi galime teigti, kad psichologams būtų parankiau sujungti šiuos du, atrodytų, nesuderinamus sąmoningus troškimus į tą pačią kategoriją, užuot priskyrus juos skirtingoms kategorijoms remiantis vien tik elgesiu. Akivaizdu, kad patys tikslai yra kur kas universalesni, negu keliai jiems pasiekti, kadangi kelius nurodo kiekviena konkreti kultūra. Žmonės yra kur kas panašesni vieni į kitus nei galėtų atrodyti.

DAUGERIOPOS MOTYVACIJOS

Jau iš psichopatologinės analizės sužinojome, jog sąmoningam troškimui arba motyvuotam poelgiui būdinga ir kita savybė, susijusi su ta, kurią ką tik aptarėme, - būtent, kad jis gali tapti savotišku kanalu kitiems tikslams išreikšti. Pavyzdžiui, gerai žinoma, kad seksualinis elgesys ir sąmoningi seksualiniai troškimai gali slėpti juos grindžiančius nepaprastai sudėtingus, neįsisąmonintus tikslus. Vieno individo seksualiniai troškimai faktiškai gali reikšti troškimą įsitikinti savo vyriškumu. Kitų asmenų seksualiniai troškimai iš esmės gali reikšti norą padaryti įspūdį, galbūt artumo, draugystės, saugumo, meilės troškimą, o gal ir visų šių troškimų derinį. Sąmoningas visų šių individų seksualinių troškimų turinys gali būti tas pats, ir veikiausiai visi jie vienodai klys manydami, kad trokšta tik seksualinio pasitenkinimo. Tačiau dabar mes žinome, kad tai neteisinga, kad norint suprasti šiuos individus, praverstų panagrinėti, ką iš esmės reprezentuoja seksualinis troškimas bei elgesys, o ne vien tai, kaip jį sąmoningai supranta individas. (Tai pasakytina tiek apie paruošiamąją seksualinio elgesio fazę, tiek apie „seksualinį vartojimą".)

Šį požiūrį patvirtina ir kitas įrodymas - atradimas, kad tas pats psichopatologinis simptomas gali vienu metu reprezentuoti keletą skirtingų, net vienas kitam prieštaraujančių troškimų. Isteriškai paraližuota ranka vienu metu gali reprezentuoti keršto, gailestingumo, meilės, pagarbos troškimų išsi¬pildymą. Suprasti pirmuoju atveju minėtą sąmoningą troškimą arba antruoju atveju išreikštą simptomą vien tik biheivioristine prasme reikštų savavališkai atmesti galimybę visiškai suprasti asmens elgesį bei jo motyvacinę būseną. Pabrėžkime, kad taisyklė, o ne išimtis yra suprasti, jog poelgis ar sąmoningas troškimas turi daugiau kaip vieną motyvaciją.


MOTYVACINĖS BŪSENOS

Tam tikru požiūriu bet kokia organizmo būsena yra ir motyvacinė būsena. Ką turime galvoje sakydami, kad asmuo jaučiasi atstumtas? Statiška psichologija čia būtų linkusi padėti tašką. Tačiau dinamiška psichologija tokiu teiginiu norėtų pasakyti kur kas daugiau, ir visi šie dalykai būtų empiriškai pateisinti. Atstumtumo jausmas paveikia visą organizmą, tiek somatinį, tiek psichinį jo aspektus. Pavyzdžiui, tai reiškia, jog asmuo taip pat įsitempęs, jaučia spaudimą, nelaimingas. Be to, ši būsena, jau nesusieta su visa organizmo visuma, automatiškai ir neišvengiamai sukelia kitus reiškinius, tokius kaip neįveikiamą poreikį susigrąžinti palankumą, įvairiarūšius gynybinius mechanizmus, stiprėjantį priešiškumo jausmą ir t.t.

Nėra abejonių, jog būseną „šis asmuo jaučiasi atstumtas" pajėgsime paaiškinti tik pridūrę daugelį kitų teiginių apie tai, ką žmogus patiria dėl to, kad jaučiasi atstumtas. Kitaip sakant, pats atstumtumo jausmas savaime yra motyvacinė būsena. Dabartinės motyvacijos sampratos paprastai pradedamos, ar bent jau atrodo, kad pradedamos plėtoti remiantis prielaida, jog motyvacinė būsena yra ypatinga, savita būsena, smarkiai išsiskirianti iš kitų organizmo būsenų. Tačiau kaip tik priešingai - pagrįsta motyvacijos teorija turėtų remtis prielaida, kad motyvacija yra nuolatinė, nesibaigianti, kintanti ir sudėtinga, kad ji yra beveik visuotinė organizmo būsenos charakteristika.


MOTYVACIJŲ SĄRYŠIAI

Žmogus yra stygių patiriantis gyvūnas ir visiškai pasitenkina nebent trumpam. Patenkinus troškimą, jo vietą skubiai užima kitas. Šį patenkinus, į pirmąjį planą iškyla kitas ir t.t. Natūralu, kad visą savo gyvenimą žmogus nepaliaujamai ko nors nori. Tad mums ir kyla būtinybė tyrinėti motyvacijų tarpusavio sąryšius ir kartu atsisakyti ketinimo izoliuotai nagrinėti atskirus motyvacijos vienetus, jei norime plačiai suprasti šiuos sąryšius. Potraukio ar troškimo išryškėjimas, jo padiktuoti veiksmai, pasitenkinimas, kurį suteikia tikslu buvusio objekto įgijimas, - visa tai net ir kartu mums duoda tik dirbtinį, izoliuotą, atskirą atvejį, išplėštą iš viso motyvacinės visumos komplekso. Tai, ar troškimas pasirodo, praktiškai visuomet priklauso nuo to, patenkinti ar ne kiti motyvai, kuriuos gali turėti visas organizmas, tai yra nuo fakto, kad kiti galingesni troškimai jau buvo sąlygiškai patenkinti. Tai, kad norime kažko kito, reiškia, kad kiti troškimai jau yra patenkinti. Mes niekuomet ne-pajustume troškimo kurti muziką ar matematikos sistemas arba puošti savo namus, arba gražiai rengtis, jeigu mūsų skrandžiai būtų tušti, jei mes nepaliaujamai mirtume iš troškulio, jei nuolat drebėtume dėl grėsmingai virš mūsų tvyrančios katastrofos arba jei kiti žmonės mūsų nekęstų.

Motyvacijos teorijų kūrėjai taip ir neatkreipė dėmesio į šiuos faktus: pirma, kad žmogus niekuomet nebūna patenkintas absoliučiai, nebent trumpam, kol patenkintą poreikį pakeičia kitas, ir, antra, kad troškimams būdinga tam tikra hierarchija, kurios viršūnėje - stipriausi iš jų.


POTRAUKIŲ SĄRAŠAS

Reikėtų kartą ir visiems laikams atsisakyti pastangų išvardyti visus žmogaus potraukius ar poreikius. Teoriškai tokios pastangos nepagrįstos dėl kelių priežasčių. Pirma, šios pastangos implikuoja, kad įvairūs poreikiai, kuriuos išvardijame, yra lygūs - visi vienodai stiprūs ir pasirodo vienodai tikėtinai. Tai klaidinga, kadangi tikimybė, ar koks nors troškimas iškils sąmonėje, priklauso nuo to, patenkinti ar ne kiti, galingesni troškimai. Tikimybė, kad pasirodys konkretūs įvairūs potraukiai, būna labai skirtinga.

Antra, potraukių išvardijimas reiškia, kad juos vieną nuo kito izoliuojame. Suprantama, kad jie toli gražu nėra šitokiu būdu vienas nuo kito izoliuoti.

Trečia, kadangi toks potraukių išvardijimas paprastai grindžiamas elgesiu, mes visiškai ignoruojame viską, ką žinome apie potraukių dinamiką, pavyzdžiui, kad sąmoningasis ir nesąmoningasis jų aspektai gali skirtis, kad konkretus troškimas iš tikrųjų gali būti tik kanalas keliems kitiems troškimams išreikšti.

Tokie bandymai išvardyti visus potraukius kvailoki dar ir dėl to, kad jie neišsirikiuoja kaip izoliuotų, pavienių narių aritmetinė suma. Jie veikiau sudaro specifiškumo hierarchiją. Čia noriu pasakyti, kad išvardijamų potraukių skaičius visiškai priklauso nuo to, kaip konkrečiai šiuos potraukius ketiname analizuoti. Realus paveikslas būtų ne daugybė viena šalia kitos suguldytų lazdelių, bet veikiau viena į kitą susidedančių dėžučių, kai vienoje dėžutėje telpa trys kitos ir kai kiekvienoje iš šių telpa dar po dešimtį ir kai į kiekvieną iš šių dešimties suvožta dar po penkiasdešimt kitų ir t.t. Kita analogija galėtų būti histologinis tyrimas: įvairiai padidintas ląstelių vaizdas atrodo vis kitaip. Tad galime kalbėti apie patenkinimo arba pusiausvyros, o konkrečiau - apie maisto poreikį, arba dar konkrečiau - apie poreikį pripildyti skrandį, arba dar konkrečiau - apie baltymų poreikį, arba dar konkrečiau - apie konkretaus baltymo poreikį ir t.t. Pernelyg daug šiuo metu siūlomų poreikių sąrašų tiesiog sukaupia juos krūvon, įvairiai padidintus, be jokios atrankos. Tokiai sumaiščiai viešpataujant nenuostabu, kad vienuose sąrašuose yra trys ar keturi poreikiai, o kituose - šimtai. Norint galima pateikti tokį sąrašą, kuris aprėptų nuo vieno iki milijono potraukių, priklausomai nuo to, kiek konkreti analizė. Be to, reikia pripažinti ir tai, kad ketindami analizuoti pamatinius troškimus, turime aiškiai suvokti, jog turime reikalą su troškimų grupėmis kaip fundamentaliomis kategorijomis arba troškimų rinkiniais. Kitaip sakant, toks pamatinių tikslų išvardijimas būtų veikiau abstrakti klasifikacija, o ne inventorinis sąrašas (12).

Maža to, visi kada nors paskelbti potraukių sąrašai verčia manyti, kad atskiri potraukiai tarpusavyje nesuderinami. Tačiau taip nėra. Paprastai jie taip susipina, kad beveik neįmanoma aiškiai ir griežtai atskirti vieną potraukį nuo kito. Kritikuojant potraukių teoriją, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog pati potraukio sąvoka veikiausiai suformuluota tyrinėjant fiziologinius poreikius. Juos nagrinėjant lengva atskirti skatinimą, motyvuotą poelgį ir tikslu esantį objektą. Tačiau kai kalbame apie meilės troškimą, atskirti potraukį nuo tikslu esančio objekto ne taip paprasta. Čia potraukis, troškimas, objektu esantis tikslas, veikla atrodo tapatūs.


MOTYVACINIO GYVENIMO KLASIFIKACIJA

Manau, kad šiuo metu sukaupti įrodymai liudija, jog vienintelis racionalus ir esminis pagrindas, kuriuo remiantis būtų įmanoma sukurti motyvacinio gyvenimo klasifikaciją, turėtų būti pamatiniai tikslai arba poreikiai, o ne koks nors potraukių, paprastai suprantamų kaip skatuliai, išvardijimas (potraukiai veikiau „traukia" negu „stumia"). Vykstant visai šiai kaitai, dinaminis požiūris verčia psichologijos teoriją pripažinti pastoviais tik pamatinius tikslus. Tai, kas mūsų jau aptarta, turėtų patvirtinti šį teiginį be tolesnių įrodymų. Iš tiesų motyvuotas elgesys nėra tinkamiausias klasifikacijos pagrindas, kadangi, kaip matėme, jis gali išreikšti daugelį dalykų. Dėl tos pačios priežasties ir konkretus tikslas - siekiamas objektas - negali būti patikimas klasifikacijos pagrindas. Išalkęs žmogus, kuris savo elgesiu siekia gauti maisto, paskui jį kramto ir ryja, iš tikrųjų gali siekti veikiau saugumo negu paties maisto. Individas, kuris patiria visą seksualinio troškimo procesą — merginasi, po to vartotojiškai mylisi, iš tikrųjų gali siekti ne tiek pasitenkinti seksualiai, kiek patenkinti savigarbos poreikį. Nei introspektyviai sąmonėje pasirodantis potraukis, nei motyvuotas elgesys, nei akivaizdūs siekiai ar numatomi jų padariniai negali tapti tuo pagrindu, kuriuo remdamiesi galėtume konstruoti žmogaus motyvacinio gyvenimo dinaminę klasifikaciją. Tad logiškai išskiriant tuos faktorius, kurie negali būti motyvacijos teorijos pagrindu, mums lieka tik daugiausia nesąmoningi pamatiniai tikslai arba poreikiai1.


MOTYVACIJA IR DUOMENYS APIE GYVŪNUS

Akademinės krypties psichologai, kurdami motyvacijos teoriją, smarkiai rėmėsi eksperimentais su gyvūnais. Jau banalu sakyti, kad baltoji pelė - ne žmogus, bet, deja, tenka tai ir vėl pakartoti, nes per dažnai eksperimentų su gyvūnais rezultatai laikomi svarbiausiais duomenimis, turinčiais pagrįsti mūsų teorinius samprotavimus apie žmogaus prigimtį2. Be abejonių, šie duomenys gali būti labai naudingi, bet tik taikant juos atsargiai ir išmintingai.

Savo teiginiui, kad motyvacijos teorija, užuot buvusi animalcentrinė, turėtų būti antropocentrinė, rasčiau ir daugiau patvirtinimų. Pirmiausia apsvarstykime instinkto sampratą: instinktą galėtume griežtai apibūdinti kaip motyvacinį vienetą, kurio potraukis, motyvuotas poelgis bei tikslu esantis objektas arba juo esantis padarinys akivaizdžiai nulemti paveldimumo. Kylant aukštyn filogenetiniais laiptais, taip griežtai apibrėžtas instinktas tolydžio nyksta. Tarkime, teisinga būtų sakyti, kad baltajai pelei, pasak mūsų minėto apibrėžimo, būdingi alkio, seksualinis bei motinystės instinktai. Akivaizdu, kad beždžionės seksualinis instinktas išnykęs, alkio instinktas įvairiais būdais modifikuotas ir tik motinystės instinktas aiškiai matyti. Vėl, pasak šio apibrėžimo, visi šie trys žmogaus instinktai išnykę ir vietoj savęs palikę paveldimų refleksų konglomeratus, paveldimus potraukius, autogeninį išmokimą bei kultūrinį mokymą, pasireiškiančius motyvuotu elgesiu bei renkantis tikslais esančius objektus (žr. šeštą skyrių). Tad analizuodami žmogaus seksualinį gyvenimą matome, kad pats seksualinis potraukis yra paveldėtas, bet sugebėjimą pasirinkti objektą ir elgesį reikia įgyti arba to išmokti gyvenant.

Kylant filogenetiniais laiptais aukštyn, apetitas tampa svarbesnis, o alkis - vis mažiau reikšmingas. Kitaip sakant, baltoji pelė ne tokia išranki maistui kaip beždžionė, tačiau ši išrankumu neprilygsta žmogui (302). Galiausiai, mums kylant filogenetiniais laiptais ir silpnėjant instinktams, didėja priklausomybė nuo kultūros kaip prisitaikymo įrankio. Tad jeigu naudojamės duomenimis apie gyvūnus, įsisąmoninkime šiuos faktus ir, pavyzdžiui, atlikdami motyvacijos eksperimentus, tirkime beždžionę, o ne baltąją pelę jau vien dėl tos paprastos priežasties, kad mes, žmonės, esame kur kas panašesni į beždžiones negu į baltąsias peles. Harlow ir daug kitų primatologų tai įrodė gausiais duomenimis (172, 202).


APLINKA

Iki šiol kalbėjome tik apie paties organizmo prigimtį. Dabar būtina bent jau šį tą pasakyti ir apie tą situaciją arba aplinką, kurioje egzistuoja organizmas. Iš karto turėtume pabrėžti, kad žmogaus motyvacija retai sutikrovinama elgesiu, kuris nebūtų susijęs su konkrečia situacija bei kitais žmonėmis. Žinoma, visos motyvacijos teorijos turi atsižvelgti į faktą, kad kultūra determinuoja ne tik aplinką, bet ir patį gyvą organizmą.

Turint visa tai galvoje, vis dėlto reikėtų teoretiką įspėti pernelyg nepasinerti vien tik į išorės, kultūros, aplinkos ar situacijos analizę. Šiaip ar taip, pagrindinis mūsų analizės objektas yra organizmas arba charakterio struktūra. Nesunku konstruojant situacijos teoriją nusiristi į kraštutinumą ir paversti organizmą dar vienu tos pačios srities objektu, niekuo nesiskiriančiu arba nuo tų objektų, kurių jis siekia, arba nuo kliūčių, kurios trukdo jam šiuos objektus pasiekti. Nevalia užmiršti, kad individas iš dalies ir pats susikuria sau kliūtis bei jam vertingus objektus ir kad apibūdinti juos derėtų atsižvelgiant į konkrečią organizmo situaciją. Aš nežinau, kaip universaliai apibrėžti arba aprašyti situaciją, kad šis aprašymas nepriklausytų nuo joje funkcionuojančio konkretaus organizmo. Pažiūrėkime, vaikas, besistengiantis pasiekti tam tikrajam vertingą objektą, susidūręs su kliūtimis, suvokia ne tik šio objekto vertingumą jam, bet ir tai, kad kliūtis yra kliūtis. Psichologiškai nėra tokio dalyko kaip kliūtis, yra tik kliūtis konkrečiam asmeniui, kuris stengiasi gauti tai, ko nori.

Man atrodo, kad ekstremali ar ypatinga situacijos teorija klesti tuomet, kai ji grindžiama neadekvačiomis motyvacijos sampratomis. Pavyzdžiui, bet kokiai grynai biheivioristinei teorijai reikalinga situacijos teorija, vienintelė galinti suteikti jai kokią nors prasmę. Motyvacijos teorija, besiremianti egzistuojančiais potraukiais, o ne tikslais ar poreikiais, norėdama išsilaikyti ant kojų, taip pat reikalinga stiprios situacinės teorijos. Tačiau nuolatinius fundamentalius poreikius akcentuojanti teorija atskleidžia, kad šie yra palyginti stabilūs, mažiau priklauso nuo konkrečios situacijos, kurioje atsiduria individas. Juk, kitaip sakant, poreikis ne tik maksimaliai efektyviai ir įvairiai sutelkia savo galimybes veikti, bet jis taip pat organizuoja ir net kuria išorinę realybę. Kitaip šitai galėtume pasakyti pasitelkę Koffkos nurodytą geografinės ir psichologinės aplinkos skirtį, kad vienintelis patenkinamas būdas suprasti, kaip geografinė aplinka tampa psichologine aplinka, - tai suprasti, kad psichologinės aplinkos organizavimo principas yra organizmo tikslas toje konkrečioje aplinkoje.

Pagrįsta motyvacijos teorija privalo atsižvelgti į situaciją, tačiau neturi tapti gryna situacijos teorija, nebent mes pasiryžtume atvirai atsisakyti pastangų suprasti organizmo pastovumo prigimtį tam, kad perprastume tik pasaulį, kuriame šis gyvena.

Vengdamas nereikalingų ginčų pabrėšiu, kad dabar mus domina ne elgesio, bet motyvacijos teorija. Elgesį determinuoja kelios determinančių klasės, kurių viena — motyvacija, o kita - aplinkos jėgos. Motyvacijos analizė nepaneigia ir neatmeta situacinių determinančių analizės, o veikiau ją papildo. Ir viena, ir kita turi savo vietą didesnėje struktūroje.


INTEGRACIJA

Visos motyvacijos teorijos turėtų atsižvelgti ne tik į faktą, kad organizmas paprastai elgiasi kaip integruota visuma, bet ir į tai, kad kartais šis taip nesielgia. Žinome, kad susiduriame su konkrečiais specifinio sąlygojimo atvejais bei įpročiais, įvairiomis segmentinėmis reakcijomis, visu pluoštu disociacijos reiškinių bei integracijos stoka, ir visa tai tenka paaiškinti. Negana to, kasdieniame gyvenime, kai vienu metu darome daug dalykų, organizmas gali reaguoti ne vientisai.

Akivaizdu, kad organizmas būna labiausiai integruotas arba didžiausios sėkmės ar džiaugsmo momentais, arba kūrybinio pakilimo akimirkomis, arba tomis kritiškomis akimirkomis, kai iškyla didelė problema, grėsmė arba prislegia rūpestis. Tačiau kai grėsmė yra gniuždanti arba kai organizmas per silpnas ar bejėgis, kad ją įveiktų, jis linkęs dezintegruotis. Apskritai kai gyvenimas lengvas ir sėkmingas, organizmas vienu metu įstengia daryti daugelį dalykų ir reaguoti į daugelį dalykų.

Esu įsitikinęs, kad nemažai reiškinių, kurie atrodo specifiniai ir izoliuoti, iš tikrųjų tokie nėra. Nuodugnesnė analizė gali įrodyti, jog jie užima prasmingą vietą visoje struktūroje, tarkime, kad ir konversiniai isteriniai simptomai. Tokia tariama integruotumo stoka kartais gali tik atspindėti mūsų pačių neišmanymą, bet nūnai mes jau žinome ir tai, kad tam tikromis aplinkybėmis įmanomos ir izoliuotos, segmentinės arba neintegruotos reakcijos. Be to, pastaruoju metu aiškėja, kad tokie reiškiniai nebūtinai turi būti vertinami kaip menkaverčiai, neigiami ar patologiniai. Veikiau turėtume pripažinti juos įrodant vieną iš svarbiausių organizmo gebėjimų - būtent jis geba nereikšmingas, įprastas, lengvai įveikiamas problemas išspręsti daliniu, specifiniu ar segmentuotu būdu, šitaip pagrindinius savo gebėjimus palikdamas svarbesnėms, daugiau sutelktumo reikalaujančioms problemoms spręsti (160).


NEMOTYVUOTAS ELGESYS

Nors dauguma psichologų man sutartinai prieštaraus, vis dėlto esu linkęs manyti, jog ne visas elgesys ar reakcijos būna motyvuoti, bent jau ta įprasta prasme, kad siekiama patenkinti poreikį, tai yra siekiame to, ko trūksta ar ko reikia. Brendimo, raiškos, augimo ar savęs aktualizavimo reiškiniai - visi jie yra universalios motyvacijos taisyklės išimtys, tad ir nagrinėti juos reikėtų ne kaip kliūčių įveikimo, bet kaip išraiškos atvejus. Detaliai juos aptariu toliau, ypač dešimtame bei keturioliktame skyriuose.

Be to, Normanas Maieris (284) įtaigiai atkreipė mūsų dėmesį į skirtumą, kurį Freudo sekėjai dažnai implikuodavo, tačiau niekad aiškiai ir nedviprasmiškai nenusakė. Dauguma neurotinių simptomų ar tendencijų yra impulsai, nukreipti tenkinti pamatinius poreikius, bet dėl kokių nors priežasčių nuslopinti, nukreipti netinkama linkme, suplakti su kitais poreikiais arba fiksuoti prie netinkamai pasirinktų poreikio patenkinimo priemonių. Tačiau kiti simptomai nėra nukreipti tenkinti poreikių, o tėra apsauginės ar gynybinės priemonės. Jų tikslas vienintelis - apsaugoti nuo tolesnės žalos, grėsmės ar frustracijos. Skirtumas tarp šių impulsų - kaip tarp kovotojo, kuris dar viliasi laimėti, ir to, kuris neturi vilties laimėti ir tik stengiasi kuo neskausmingiau pralaimėti.

Kadangi nusivylimas ir neviltis yra akivaizdžiai svarbūs psichoterapiniam prognozavimui, išmokimo lūkesčiams, net tikimybei ilgai gyventi, kiekviena užbaigta motyvacijos teorija privalėtų atsižvelgti į Maierio diferenciacijos sampratą bei Klee pateiktą jos interpretaciją (233).


GALIMYBĖ PATENKINTI POREIKIUS

Dewey (108) ir Thorndike'as (449) pabrėžė svarbų motyvacijos aspektą, beveik visiškai ignoruotą daugelio psichologų, būtent galimybę. Apskritai mes sąmoningai trokštame to, ką suvokiame esant galima realiai pasiekti. Sakau, kad savo troškimais mes esame kur kas didesni realistai nei manė psichoanalitikai, pasinėrę į nesąmoningų troškimų sritį.

Kai žmogaus pajamos didėja, jis pasijunta aktyviai trokštąs ir siekiąs tokių daiktų, apie kokius nė nesvajojo prieš keletą metų. Vidutinis amerikietis trokšta automobilių, šaldytuvų, televizorių, nes visa tai yra realios galimybės, jis netrokšta jachtų, lėktuvų, nes jie vidutiniam amerikiečiui faktiškai neįkandami. Visai tikėtina, kad jis net ir nesąmoningai šių dalykų netrokšta.

Šis galimybės patenkinti poreikį faktorius yra lemtingas norint suprasti tiek motyvacijų skirtumus, tiek skirtumus tarp įvairių mūsų gyventojų klasių ir kastų, tiek mūsų gyventojų bei kitų, neturtingesnių šalių ir kultūrų atstovų motyvacijų skirtumus.

TIKROVĖS POVEIKIS

Su ką tik minėta problema susijęs ir tikrovės poveikio nesąmoningiems impulsams klausimas. Pavyzdžiui, Freudo požiūriu, id impulsas yra visiškai atskiras darinys, iš esmės nesusijęs su nieku kitu pasaulyje, netgi su kitais id impulsais.

Prisiartinti prie id mums turbūt padėtų vaizdiniai, tad pavadinkime j į chaoso, kunkuliuojančio susijaudinimo dauba... Instinktai pripildo ją energijos, bet id neorganizuotas ir neturi vienos valios, turi tik impulsą patenkinti instinktyvius poreikius, kaip to reikalauja malonumo principas. Logikos dėsnis - pirmiausia prieštaravimo dėsnis - id procesams negalioja. Prieštaringi impulsai egzistuoja vienas šalia kito, tačiau nėra taip, kad jie vienas kitą neutralizuotų, vienas nuo kito atsiplėštų; daugiausia jie sudaro kompromisinius darinius ekonominio būtinumo spaudžiami iškrauti energiją. Id neturi nieko, ką būtų galima palyginti su neigimu; nustembame supratę, kad jis yra išimtis filosofų teiginio, jog erdvė ir laikas yra būtinos psichinės mūsų veiklos formos....

Natūralu, kad id nežino, kas yra vertybės, gėris ir blogis, moralumas. Visus jo procesus valdo ekonominis arba, jei norite, kiekybinis faktorius, glaudžiai susijęs su malonumo principu. Iškrovos siekiančių instinktų katarsis - štai ir viskas, kas, mūsų požiūriu, sudaro id turinį (Sigmund Freud, New Introductory Lectures on Psychoanalysis,W.W. Norton, 1933,p. 103-105).

Kiek tikrovės sąlygos šiuos impulsus kontroliuoja, modifikuoja arba nu¬slopina jų nepatenkinę, jie tampa ego, o ne id dalimi.

Turbūt nesuklysime sakydami, kad ego yra ta id dalis, kuri modifikuota jos artimumo išoriniam pasauliui ir tos įtakos, kurią pasaulis daro id; ego paskirtis - priimti stimulus ir apsaugoti nuo jų organizmą, panašiai kaip gyvosios medžiagos dalelę apsaugo aplink ją esanti žievė. Šis santykis su išoriniu pasauliu ego yra lemtingas. Ego yra prisiėmęs užduotį reprezentuoti id išorinį pasaulį ir šitaip jį išgelbėti; juk id, aklai verždamasis patenkinti savo instinktus ir visiškai ignoruodamas galingesnes išorines jėgas, kitaip neišvengtų sunaikinimo. Atlikdamas šią funkciją, ego privalo stebėti išorinį pasaulį ir išsaugoti tikrąjį jo vaizdą atmintyje likusiuose suvokimo pėdsakuose, be to, lygindamas jį su tikrove, turi pašalinti iš šio išorinio pasaulio vaizdo bet kokį elementą, kuris gali būti atsiradęs jame iš vidinių sujaudinimo šaltinių. Id pavedimu ego kontroliuoja prieigas į motoriką, tačiau tarp troškimo ir veiksmo jis įterpia uždelsiantįjį mąstymo faktorių ir, kol delsiama, jis pasitelkia patirties, saugomos atmintyje, likučius. Tokiu būdu jis nukarūnuoja malonumo principą, kuris neginčijamai valdo id vykstančius procesus pakeisdamas jį realybės principu, žadančiu daugiau saugumo ir sėkmės (ibid., p.106).

Tačiau Johnas Dewey nesutinka, kad visi suaugusio žmogaus impulsai, bent jau būdingi impulsai, yra integruoti į tikrovę ir jos veikiami. Žodžiu, tai prilygsta teiginiui, kad nėra jokių id impulsų, arba, jei skaitytume tarp eilučių, jei tokių ir esama, tai jie veikiau iš esmės patologiniai negu normalūs.

Čia pažymime šį prieštaravimą, tačiau negalime pasiūlyti empirinio sprendimo, nes minėtoji prieštara sukelta kaktomuša susidūrusių požiūrių.

O man atrodytų, kad klausimas ne tas, ar egzistuoja tokie impulsai, kaip aprašė Freudas. Bet kuris psichoanalitikas paliudys, kad esama tokių fantazijos impulsų, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo tikrovės, sveiko proto, logikos ar net asmeninės naudos. Klausti reikėtų taip: ar jie yra nesveikumo, ar regresijos įrodymai, o gal jie atveria sveiko žmogaus gelminį pagrindą? Kuriuo gyvenimo istorijos momentu infantiliškas fantazijas pradeda modifikuoti realybės suvokimas? Ar taip nutinka visiems neurotikams ir sveikiesiems? Ar efektyviai funkcionuojanti asmenybė kiekviename slapčiausiame savo impulsų gyvenimo kampelyje gali išlikti visiškai laisva nuo tokios įtakos? O jeigu paaiškėja, kad tokie impulsai, būdingi iš esmės pačiam organizmui, egzistuoja kiekviename iš mūsų, tuomet teks paklausti, kada jie pasirodo. Kokiomis sąlygomis? Ar jie neišvengiamai stumia mus į bėdą, kaip sakė Freudas? Ar jie būtinai turi tapti realybės priešprieša?


SVEIKOS MOTYVACIJOS PAŽINIMAS

Daugiausia apie žmogaus motyvaciją sužinome ne iš psichologų, bet iš pacientus gydančių psichoterapeutų. Šie pacientai yra neišsemiamas klaidų, bet kartu ir naudingų duomenų šaltinis, kadangi akivaizdu, kad jie yra tik menka tyrimams atrinktu gyventojų dalis. Neurotinių bėdų turinčių asmenybių motyvacija, mano įsitikinimu, iš principo negali padėti kaip sveiko asmens motyvacijos paradigma. Sveikata nėra tik ligos nebuvimas, net ne jos priešybė. Bet kokia dėmesio verta motyvacijos teorija turi aprėpti tiek didžiausius sveiko ir stipraus žmogaus gebėjimus, tiek suluošintų sielų gynybinius manevrus. Ji taip pat turėtų aprėpti bei paaiškinti ir didingiausių bei subtiliausių žmonijos istorijos atstovų godas bei viltis.

Tokio supratimo vien suluošinti asmenys mums niekada nesuteiks. Turėtume atkreipti dėmesį į sveikus žmones. Motyvacijos teorijos kūrėjai turėtų išsiugdyti kuo pozityvesnę orientaciją.


Išnašos

1 Žr. Explorations in Personality, kur šie klausimai aptariami išsamiau (346).

2 Pavyzdžiui, P. T. Youngas (492) savavališkai šalina iš motyvacijos teorijos tikslo arba siekio sąvoką, kadangi neįmanoma paklausti baltosios pelės, kokie jos tikslai, tačiau ar būtina priminti, kad šito galima klausti žmogų? Užuot atmetus tikslo ar siekio sąvoką dėl to, kad negalime apie juos pasišnekučiuoti su pele, kur kas protingiau atrodytų nepaisyti pelės, nes apie savo tikslus ji nieko negali pasakyti.