Abraham H. Maslow


Pamatinių poreikių patenkinimo vaidmuo psichologijos teorijoje


(5 skyrius iš Maslow knygos "Motyvacija ir asmenybė")

 

Šiame skyriuje toliau gilinuosi į kai kuriuos iš gausių teorinių padarinių, kuriuos sukelia ankstesniame skyriuje išdėstytas požiūris į žmogaus motyvaciją. Jis turėtų tapti pozityvia ar sveika atsvara dabartiniam vienpusiškam frustracijos ir patologijos akcentavimui.

Matėme, kad pagrindinis žmogaus motyvacinio gyvenimo organizavimo principas yra pamatinių poreikių surikiavimas į hierarchiją pagal jų svarbumą arba intensyvumą. Pagrindinis šios organizacijos dinaminis principas, kuris ir įkvepia jai gyvybės, yra toks: patenkinus galingesnius sveiko žmogaus poreikius, iškyla kiti, ne tokie galingi poreikiai. Kai fiziologiniai poreikiai nepatenkinti, jie užvaldo organizmą įsakmiai pajungdami visus jo gebėjimus jiems patenkinti ir organizuodami juos taip, kad šie efektyviausiai jiems padėtų. Sąlygiškas patenkinimas juos nuslopina ir sudaro sąlygas reikštis kitai, žemesnei pagal hierarchiją poreikių grupei, jiems įsivyrauti ir sutelkti asmenybę; tad, užuot jautęs alkį, individas dabar jaus obsesišką saugumo poreikį. Tas pats pasakytina ir apie kitas šios hierarchijos poreikių grupes, kaip antai meilės, pagarbos, savęs aktualizavimo poreikius.

Ko gero, tiesa ir tai, kad kartais aukštesni poreikiai gali pasireikšti ne patenkinus žemesnius, bet prievarta ar savo noru šiuos poreikius nuslopinus, jų atsižadėjus, atsisakius juos patenkinti (asketizmas, sublimacija, sustiprinantis atstūmimo, drausmės, persekiojimo, izoliacijos ir t.t. poveikis). Labai menkai žinome, kiek dažni šie įvykiai ir koks jų pobūdis, nors, tarkime, Rytų kultūrose jie nėra kokia išimtis. Šiaip ar taip, tokie reiškiniai neprieštarauja šios knygos teiginiams, nes aš juk neteigiu, jog poreikių patenkinimas yra vienintelis stiprybės ar kitų psichologinių troškimų šaltinis.

Akivaizdu, kad poreikių patenkinimo teorija yra specifinė, ribota arba dalinė teorija, nepajėgi egzistuoti ar savarankiškai pagrįsti savo validumo.

Pagrįsti šią teoriją galime tik struktūriškai susiedami ją bent jau su (1) frustracijos teorija, (2) išmokimo teorija, (3) neurozės teorija, (4) psichologinės sveikatos teorija, (5) vertybių teorija ir (6) drausmės, valios, atsakomybės ir t.t. teorija. Šiame skyriuje bandoma išnarplioti bent vieną giją iš sudėtingo psichologinių elgesio determinančių, subjektyvaus gyvenimo ir charakterio struktūros voratinklio. O kol kas, užuot pateikę išsamų paveikslą, tiesiog pasakykime, kad, be pamatinių poreikių patenkinimo, dar egzistuoja ir kitos elgesio determinantės, kad patenkinti pamatinius poreikius galbūt būtina, bet šito tikrai nepakanka, kad ir poreikių patenkinimas ir jų deprivacija turi savo tiek pageidaujamų, tiek nepageidaujamų padarinių ir kad pamatinių poreikių patenkinimas svarbiais aspektais skiriasi nuo neurotiško poreikių patenkinimo.


KAI KURIE BENDRIEJI POREIKIO PATENKINIMO PADARINIAI

Pagrindinis bet kokio poreikio patenkinimo padarinys yra tai, kad jis išstumiamas iš sąmonės (submerged) ir iškyla naujas ir aukštesnis poreikis1. Kiti padariniai yra šio fundamentalaus fakto šalutiniai reiškiniai. Štai tokių antrinių padarinių pavyzdžiai:

1. Nepriklausomybė nuo anksčiau tikslais buvusių ir siekiamų objektų ir tam tikra panieka jiems dabar tampa priklausomybe nuo tikslais esančių ir siekiamų objektų, į kuriuos anksčiau nebuvo kreipiama dėmesio, kurių nebuvo trokštama ar retkarčiais užsinorima. Toks poreikį tenkinusių objektų pakeitimas naujais turi daug tretinių padarinių. Taigi keičiasi žmogaus interesai. Būtent kai kurie reiškiniai pirmąkart tampa įdomūs, o seni - nuobodūs ar net atstumiantys. Tai reiškia, kad keičiasi žmogaus vertybės. Apskritai vyksta štai kas: 1) pervertinami objektai, patenkinantys galingesnius iš nepatenkintų poreikių; 2) nepakankamai vertinami objektai, patenkinantys ne tokius galingus nepatenkintus poreikius (nepakankamai vertinamas ir šių poreikių stiprumas); 3) nepakankamai vertinami ir net nuvertinami poreikius jau patenkinę objektai (taip pat šių poreikių stiprumas). Šis vertybių pasikeitimas lemia su juo susijusį reiškinį - Utopijos, dangaus ir pragaro, gero gyvenimo, individo norų nesąmoningo įgyvendinimo sampratų perkūrimą ateities filosofijoje apytikriai numatoma linkme.

Trumpai sakant, visą jau turimą gera mes linkę laikyti savaime suprantamu dalyku, ypač jei už visa tai neteko pakovoti, dėl šito padirbėti. Maistas, saugumas, meilė, žmonių palankumas, laisvė, kuri tarytum visuomet mums priklausė, kurios niekad nestokojome, netroškome, jau vis dažniau būna ne tik nepastebima, kartais ji net nevertinama, iš jos tyčiojamasi, ji naikinama. Šis nesugebėjimas įvertinti tai, ką turi gero, be abejo, yra atotrūkis nuo realybės, tad jį galėtume laikyti patologijos forma. Dažniausiai ši patologija lengvai išgydoma, tereikia, kad individas patirtų atitinkamo poreikio nepatenkinimą ar stoką, pavyzdžiui, skausmą, alkį, skurdą, vienatvę, atstūmimą, neteisingumą.

Šis palyginti nepastebėtas užmaršties ir nuvertinimo reiškinys, atsirandantis patenkinus poreikį, mano nuomone, gali tapti gana reikšmingas. Ši tema toliau plėtojama mano straipsnio Eupsichikos valdymas (291) skyriuje „Žemesnieji skundai, aukštesnieji skundai ir metaskundai", taip pat įvairiuose F. Herzbergo (193) tekstuose. Rekomenduočiau susipažinti ir su Colino Wilsono „Šv. Neoto ribos"* samprata (481, 483). Niekaip kitaip nesuprasime, kokiu mįslingu būdu ekonominė ir psichologinė gerovė gali arba padėti iškopti į aukštesniuosius žmogaus prigimties lygius, arba nugramzdinti į įvairiarūšę vertybių patologiją, apie kurią dar tik užsiminėme, tačiau jau mirgančią pastarųjų metų laikraščių titulinėse antraštėse. Jau seniai Adleris daugelyje savo raštų (2, 3, 13) minėjo „išpaikintųjų gyvenimo stilių"; galbūt praverstų pasitelkti šį terminą norint atskirti patogeninį poreikių patenkinimą nuo sveiko, būtino.

2. Su tokia vertybių kaita susiję kognityvinių gebėjimų pokyčiai. Dėmesys, suvokimas, mokymasis, atmintis, užmiršimas, mąstymas - visi šie dalykai kinta apytikriai numatoma linkme dėl naujų organizmo interesų ir vertybių.

3. Šie nauji interesai, patenkinimo objektai ir poreikiai yra ne tik nauji, bet tam tikromis prasmėmis ir aukštesni (žr. septintą skyrių). Kai saugumo poreikiai patenkinti, organizmas išlaisvinamas siekti meilės, nepriklausomybės, pagarbos, savigarbos ir t.t. Lengviausias būdas išlaisvinti organizmą nuo žemesnių, materialesnių, savanaudiškesnių poreikių yra juos patenkinti (nors, be abejo, esama ir kitų būdų tai padaryti).

4. Bet kokio poreikio patenkinimas, jei tai tikras patenkinimas, tai yra pamatinio, o ne neurotinio ar tariamo poreikio patenkinimas, lemia charakterio formavimąsi (žr. toliau). Be to, tikras poreikio patenkinimas visada patobulina, sustiprina individą, stumteli į priekį sveiką jo vystymąsi. Tad bet kokio pamatinio poreikio patenkinimas, kiek apie šį poreikį galima kalbėti izoliuotai, yra poslinkis sveikumo link, nutolimas nuo neurotinės tendencijos. Neabejoju, kad būtent šia prasme Kurtas Goldsteinas kalbėjo, kad kiekvieno konkretaus poreikio patenkinimas ilgainiui paaiškėja esąs žingsnis, žengiamas savęs aktualizavimo link.

5. Konkrečių poreikių patenkinimas ir pasotinimas, be šių bendrų rezultatų, duoda ir konkrečius, ad hoc rezultatus. Pavyzdžiui, kitiems faktoriams esant vienodiems, saugumo poreikių patenkinimas dar konkrečiai leidžia atsikratyti įtampos, ramiau miegoti, pašalina pavojaus jausmą, suteikia drąsos, ryžto ir t.t.


MOKYMASIS IR PAMATINIŲ POREIKIŲ PATENKINIMAS

Pirmutinė išvada, kurią prieiname tyrinėdami poreikių patenkinimo padarinius, neišvengiamai yra didėjantis nepasitenkinimas išpūstu vaidmeniu, kurį asociatyvinio mokymosi apologetai skiria šiam metodui.

Apskritai poreikių patenkinimo reiškinys, pavyzdžiui, apetito praradimas pasisotinus, gynybos ir jos masto sumažėjimas patenkinus saugumo poreikį ir t.t. rodo, kad (1) poreikiai išnyksta, jei jie reguliariai patenkinami, jei jų patenkinimas susijęs su nauda, praktiniu parankumu, (2) jie išnyksta, jei jų tenkinimas susijęs su vis didesniu atlygiu, pagyrimu, pasitenkinimu, pastiprinimu. Negana to, patenkinimo reiškiniai, išvardinti lentelėje šio skyriaus gale, nelinkę paklusti asociacijos dėsniams, nors jie patys tėra dėl adaptacijos atsiradę pokyčiai; įsigilinę matome, kad šių reiškinių ryšys su asociacijos mechanizmu tėra antrinis. Tad kiekvienas mokymosi apibrėžimas, akcentuojantis tik stimulo ir atsako ryšio pokyčius, neišvengiamai bus nepakankamas.

Uždavinys patenkinti poreikį susijęs beveik vien tik su adekvačių jį tenkinančių objektų radimu. Anksčiau ar vėliau vis tiek teks šį poreikį patenkinti ne kokiu nors atsitiktiniu ar savavališku būdu, nebent jei šnekėsime ne apie pamatinius poreikius. Ištroškusį meilės iš tikrųjų ir ilgai gali patenkinti tik vienas dalykas - nuoširdi ir patenkinanti meilė. Išbadėjusiam sekso, maisto, vandens asmeniui šiuos poreikius pasotins tik seksas, maistas, vanduo. Kaip tik toks yra tas vidinis atitikimas, kurį pabrėžė Wertheimeris (465), Kohleris (238) ir kiti šiuolaikiniai geštaltinės psichologijos atstovai, tokie kaip Aschas, Arnheimas, Katoną ir kiti, šį atitikimą supratę kaip svarbiausią visų psichologijos sričių sąvoką. Čia neišsisuksime pasiūlydami kokius atsitiktinius junginius ar neesminius bei dirbtinius sugretinimus. Čia nepadės signalai, perspėjimai ar objektai, panašūs į poreikius tenkinančius objektus (350); juos patenkina tik patys trokštami objektai. Kartu su Murphy'iu turėtume kalbėti apie kitų poreikių nukreipimą, o ne vien apie asociaciją.

Asociacinio, biheivioristinio mokymo teorija nusipelno kritikos už tai, kad ji savaime suprantamais dalykais laiko organizmo priemones (tikslus, siekius). Šią teoriją domina vien tai, kaip manipuliuoti priemonėmis siekiant nesuformuluotų tikslų. Priešingai, čia pateikiama pamatinių poreikių teorija atsižvelgia į organizmo tikslus bei vertybes. Šie tikslai yra patys savaime vertingi organizmui. Tad jis padarys viską, ko reikia šiems tikslams pasiekti; išmoks netgi dirbtinių, nereikšmingų, trivialių ar kvailų procedūrų, jeigu eksperimentatorius patvirtins jas esant vieninteliais keliais siekti šių tikslų. Aišku, šie triukai nereikalingi, jų atsisakoma, jie metami šalin, kai nustoja teikti pasitenkinimą, tai yra kai praranda savo „perkamąją galią".

Atrodo visiškai aišku, kad elgesio ir subjektyvūs pokyčiai, išvardyti puslapiuose 132-136, turbūt negali būti paaiškinti vien asociacinio išmokimo dėsniais. Iš tikrųjų labiau tikėtina, kad jie vaidina tik šalutinį vaidmenį. Jei motina dažnai bučiuoja kūdikį, pats potraukis išnyksta ir vaikas išmoksta nebetrokšti bučinių (268). Dauguma šiuolaikinių autorių, rašę apie asmenybę, bruožus, nuostatas ir skonius, apibūdina juos kaip įpročių sankaupas, įgytas pagal asociacinio išmokimo dėsnius. Tačiau praverstų iš naujo apsvarstyti ir patikslinti tokią šio termino vartoseną.

Net pritardami, kad įžvalga ir supratimas įgyjami (geštalto teorija), negalėtume tvirtinti, jog charakterio bruožai yra tik išmokstami. Tačiau net ir šis platesnis geštaltininkų požiūris į išmokimą, matyt, ir dėl jų abejingumo psichoanalizės duomenims, ribotas todėl, kad per daug racionalistiškai akcentuoja reiškinių vidinės struktūros išoriniame pasaulyje pažinimą. Mums reikia tvirtesnio ryšio su konatyviniu ir afektiniu procesu pačiame asmenyje negu tas, kurį laiduoja asociacinis mokymasis arba geštaltinis mokymasis. (Bet taip pat žr. Kurto Lewino, 274, darbus, kurie, žinia, padėjo išspręsti šią problemą.)

Dabar nesileisdamas į detalius svarstymus, pabandysiu suformuluoti savo sampratą, ką laikau charakterį formuojančiu arba vidiniu išmokimu, kuriam svarbiausia charakterio struktūros, o ne vien elgesio pokyčiai. Iš svarbiausių jo komponentų galime paminėti tokius: 1) unikalios (nesikartojančios) ir gelminės asmeninės patirties edukacinis poveikis; 2) afektiniai pokyčiai, sukelti pasikartojančios patirties (309); 3) konatyviniai pokyčiai, sukelti poreikį patenkinančių ar frustruojančių patirčių; 4) esminiai nuostatų, lūkesčių, netgi filosofinių pažiūrų pokyčiai, nulemti kai kurių rūšių ankstyvosios patirties (266); 5) visokios patirties selektyvaus perėmimo įvairovės priklausomybė nuo organizmo konstitucijos ir t.t.

Tokie svarstymai rodo glaudesnį ryšį tarp išmokimo ir charakterio formavimo sampratų; galiausiai esu įsitikinęs, kad psichologai nemažai laimėtų, jei tipišką paradigminį išmokimą apibūdintų kaip asmens raidos, kaip charakterio struktūros ir t.t. pokytį, kitaip sakant, kaip judėjimą savęs aktualizavimo link ir toliau (308, 315, 317).


POREIKIŲ PATENKINIMAS IR CHARAKTERIO FORMAVIMASIS

Tam tikri a priori svarstymai tiesiogiai susieja poreikių patenkinimą su kai kurių, jei ne daugelio, charakterio bruožų formavimusi. Tokia doktrina yra ne kas kita kaip jau pripažintos teorijos apie poreikių frustracijos ir psichopatologijos ryšį loginė priešingybė.

Jei sutiksime su tuo, kad pamatinių poreikių frustraciją galėtume laikyti viena iš priešiškumo determinančių, tai frustracijos priešingybę, t. y. poreikių patenkinimą, reikėtų laikyti priešiškumo priešybe a priori, vadinasi, draugiškumu. Ir viena, ir kita smarkiai nulemta psichoanalitinių duomenų. Psichoterapijos praktika, nors dar nėra suformulavusi šito teoriškai, pripažįsta mūsų hipotezę pabrėždama padrąsinimą, paramą, atlaidumą, pritarimą, priėmimą; vadinasi, ji pripažįsta, kaip svarbu iki galo patenkinti gelminius paciento saugumo, meilės, apsaugos, pagarbos, vertės ir t.t. poreikius. Tai ypač pasakytina apie vaikus, kurių meilės alkis, nepriklausomybės alkis, saugumo alkis ir t.t.

gydomi be jokių papildomų pastangų, tiesiog pasitelkus pakeitimo terapiją ar poreikio patenkinimo terapiją, tai yra suteikiant jiems reikiamos meilės, nepriklausomybės, saugumo (analitinė terapija). Tačiau šios terapijos ribotumai nurodomi Bibliografijos i.

Gaila, kad eksperimentinė medžiaga dar negausi. Tačiau tai, kas sukaupta, gana įspūdinga, pavyzdžiui, Levy'io eksperimentai (264-269). Pagrindinis šių eksperimentų modelis buvo toks: grupę naujos vados gyvūnų, sakykim; šuniukų, suskirstydavo ir arba patenkindavo, arba iš dalies nuslopindavo jų poreikius, kaip antai poreikį žįsti.

Šitaip buvo eksperimentuojama su viščiukais stebint jų poreikį lesti, su žmonių kūdikiais tenkinant arba netenkinant jų poreikį žįsti, buvo stebimas ir kitų rūšių gyvūnų elgesys. Visais atvejais buvo nustatyta, kad kai poreikis būdavo visiškai patenkinamas, jis reikšdavosi įprastai, o po to, nelygu jo pobūdis, jis arba išnykdavo, kaip poreikis žįsti, arba išlikdavo neaukšto optimalaus intensyvumo per visą likusį gyvenimą, tai yra likdavo aktyvus. Tiems gyvūnams, kurių poreikiai buvo apvilti, išsivystė įvairūs pusiau patologiniai reiškiniai, iš kurių mums reikšmingiausias yra šio poreikio reiškimasis ilgiau nei įprasta bei smarkiai suintensyvėjusi jo raiška.

Kokią didelę įtaką poreikių patenkinimas vaikystėje daro suaugusioj charakterio formavimuisi, ypač atskleidžia Levy'io darbai (263, 268). Atrodo gana aišku, kad daugelis sveiko suaugusiojo charakterio bruožų yra vaikystėje patenkinto meilės poreikio teigiami padariniai, pavyzdžiui, gebėjimas neatimti iš mylimo asmens nepriklausomybės, gebėjimas ištverti meilės trūkumą, gebėjimas mylėti neatsisakant savo autonomijos ir t.t.

Teoriškai formuluodamas šią prieštarą kuo aiškiau ir tiesiau, turėčiau pa sakyti, jog tai reiškia, kad mylinti savo vaiką motina sumažina (atlygindama pastiprindama, kartodama veiksmus ir t.t.) jo meilės poreikio intensyvumą vėlesniame jo gyvenime, sumažina tikimybę, kad ją bučiuos, į ją kabinsis ir t.t. Geriausias būdas išmokyti vaiką blaškytis į visas puses ieškant meilės ir ne paliaujamai jos trokšti yra iš dalies jo nemylėti (268). Tai dar kartą iliustruoja funkcinės autonomijos principą (žr. p. 133), kuris įkvėpė Allportą skeptiškai vertinti šiuolaikinę išmokimo teoriją.

Kiekvienas psichologijos mokytojas, kalbėdamas apie kūdikio pamatinių poreikių patenkinimą ar atlikdamas eksperimentus, atskleidžiančius laisvo pasirinkimo esmę, neišvengiamai mini šią išmokstamų charakterio bruožų teoriją. ,,Jei jūs paimate ant rankų nubudusį vaiką, ar jis nepripras verkti kaskart, kai norės, kad jį pakeltumėte (juk už verksmą jūs atsilyginate)?" ,Jei leidžiate vaikui pasirinkti, ką valgyti, ar jo neišlepinsite?" „Jei kreipsite dėmesį į vaiko paikiojimą, ar jis neišmoks būti kvailas, kad patrauktų jūsų dėmesį?" Jei leisite vaikui elgtis, kaip jis nori, ar jis nepageidaus, kad visuomet viskas būtų pagal jo norą?" Į šiuos klausimus negali atsakyti vien išmokimo teorijos; kad susidarytume tikrą vaizdą, teks taip pat pasitelkti poreikių patenkinimo teoriją ir funkcinės autonomijos teoriją. Daugiau duomenų galima rasti bendrojoje literatūroje dinaminės vaiko psichologijos ir psichiatrijos klausimais; apie atlaidų auklėjimą žr. Bibliografijos 296.

Kitokių duomenų, paliudijančių santykį tarp poreikių patenkinimo ir charakterio formavimosi, gauname tiesiogiai stebėdami klinikinius poreikių patenkinimo rezultatus. Jie prieinami kiekvienam, tiesiogiai dirbančiam su žmonėmis, ir jų beveik garantuotai suteiks kiekvienas psichoterapeuto kontaktas su pacientu.

Lengviausia tuo įsitikinti analizuojant pamatinių poreikių, pradedant pačiais stipriausiais, patenkinimo tiesioginius ir netarpiškus padarinius. Kai dėl fiziologinių poreikių, tai mūsų kultūroje pasisotinimas maistu ar vandeniu nėra laikomi charakterio bruožais, nors kitose kultūrose yra. Tačiau net ir šio fiziologinio lygmens požiūriu mūsų teiginį patvirtina kai kurie (pavadinkime juos ribiniais) atvejai. Iš tiesų, jei kalbame apie poilsio ir miego poreikį, tai galime nurodyti ir jo frustracijos padarinius (mieguistumą, nuovargį, energijos trūkumą, apsunkimą, gal net tingumą, letargą) ir jo patenkinimo rezultatus (judrumą, energingumą, entuziazmą ir t.t.). Šie paprasto poreikių patenkinimo tiesioginiai padariniai, kad ir nelaikomi charakterio bruožais, bent jau turėtų konkrečiai dominti asmenybės tyrinėtoją. Ir nors mus dar šiek tiek trikdo toks supratimas, tą patį galėtume pasakyti ir apie seksualinį poreikį, jei imtumės nagrinėti seksualiai obsesyvių asmenų kategoriją ir jiems priešingą kategoriją - seksualiai pasitenkinusių asmenų, kuriems apibūdinti dar neturime tinkamo žodyno.

Tad prabilę apie saugumo poreikį, pajuntame po kojomis kur kas tvirtesnį pagrindą. Blogo nuojauta, baimė, nerimas, įtampa, nervingumas, nerimastavimas - tai vis apvilto saugumo poreikio padariniai. Tokie patys klinikiniai stebėjimai aiškiai rodo atitinkamus patenkinto saugumo poreikio rezultatus, kuriems nusakyti taip pat stokojame terminų: tai atslūgęs nerimas, išsivadavimas iš nervingumo, atsipalaidavimas, pasitikėjimas ateitimi, tikėjimas savimi, saugumo jausmas ir t.t. Kad ir kokius žodžius vartotume, skiriasi charakteriai žmogaus, kuris jaučiasi saugus, ir to, kuris gyvena savo gyvenimą it šnipas priešo pusėje.

Tai pasakytume ir apie kitus pamatinius emocinius priklausymo, meilės, pagarbos, savigarbos poreikius. Šių poreikių patenkinimas leidžia pasireikšti tokioms charakterio savybėms kaip prieraišumas, savigarba, pasitikėjimas savimi, saugumas ir t.t.

Tik per žingsnelį toliau už šių tiesioginių poreikių patenkinimo charakteriologinių padarinių išvystame ir tokius bendrus bruožus kaip gerumas, dosnumas, nesavanaudiškumas, plačiaširdiškumas (kaip smulkmeniškumo priešingybė), dvasios pusiausvyra, ramybė, laimingumas, susitaikymas ir pan. Atrodytų, jog čia suminėti dalykai yra padarinių padariniai, tai yra šalutiniai poreikių patenkinimo apskritai padariniai, kaip antai psichologinio gyvenimo sąlygų bendras pagerėjimas, pertekliaus, pilnatvės, gausos pojūtis.

Akivaizdu, kad išmokimas, tiek siauresnio, tiek bendresnio pobūdžio, irgi vaidina reikšmingą vaidmenį šių bei kitų charakterio bruožų genezėje Ar jis galingesnis už kitas determinantės, šiandien mūsų turimi duomenys dar neleidžia pasakyti, tad šis klausimas kol kas paprastai nustumiamas į šalį kaip bevaisis. Tačiau priklausomai nuo to, kurią išmokimo rūšį pabrėšime padariniai bus tokie skirtingi, kad reikėtų bent jau suvokti pačią problemą. Ar charakteris ugdomas klasėje, ar knygos, paskaitos, katekizmai, perspėjimai yra tinkamiausi įrankiai, ar pamokslai ir sekmadienio mokyklos gali išugdyti gerus žmones; ar veikiau geras gyvenimas išugdo gerą žmogų, ar jo vėlesnei suaugusio charakterio struktūrai lemtingesnė meilė, šiluma, draugystė, pagarba, teisingas elgesys su vaiku - tokias štai alternatyvas pasiūlo viena arba kita teorija, kalbanti apie ugdymo poveikį charakteriui.


SVEIKO POREIKIŲ PATENKINIMO SAMPRATA

Tarkime, kad individas A keletą savaičių gyveno pavojingose džiunglėse, kur jam pavyko išgyventi tik netyčia radus maisto ir vandens. Asmuo B ne tik išlieka gyvas, jis turi ir šautuvą, ir užmaskuotą urvą su užverčiama anga. Asmuo C turi viską, ką paminėjome, ir dar du vyrus šalia savęs. Asmuo D turi maisto, ginklą, sąjungininkų, urvą ir dar kartu su juo yra geriausias draugas, pagaliau asmuo E tose pačiose džiunglėse turi visus šiuos dalykus, be to, jis dar yra gerbiamas savo grupės vadas. Trumpumo dėlei galime šiuos žmones atitinkamai pavadinti taip: išlikęs, saugus, patenkinęs poreikį priklausyti, mylimas ir gerbiamas.

Čia matome ne tik skirtingus pamatinių poreikių patenkinimo lygmenis, bet ir skirtingus psichologinio sveikumo lygmenis2. Akivaizdu, kad net kai kitos aplinkybės vienodos, tas asmuo, kuris yra saugus, turi kam priklausyti, yra mylimas, bus sveikesnis (kad ir kaip jį apibūdintume) už tą žmogų, kuris saugus, kam nors priklauso, tačiau yra atstumtas ir nemylimas. O jei dar, be to, jis laimi pagarbą ir susižavėjimą, dėl ko sutvirtėja jo savigarbos jausmas, tuomet jis pasijunta dar sveikesnis, labiau aktualizavęs save, žmogiškesnis.

Atrodo, kad pamatinių poreikių patenkinimo lygmuo yra tiesiogiai susijęs su psichologinės sveikatos lygmeniu. Ar galėtumėte eiti dar toliau ir pripažinti šios koreliacijos ribą, būtent, kad visiškas pamatinių poreikių patenkinimas tapatus idealiai sveikatai? Poreikių patenkinimo teorija bent jau sugestijuotų tokią galimybę. (Tačiau žr. 315.) Nors, žinia, atsakymą į šį klausimą duos tolesni tyrinėjimai, jau pats tokios hipotezės iškėlimas atkreipia mūsų žvilgsnį į iki šiol ignoruotus faktus ir ragina mus iš naujo kelti senus ir neatsakytus klausimus.

Pavyzdžiui, mes, žinia, privalome sutikti, jog į psichologinę sveikatą veda ir kiti keliai. Tačiau apmąstant gyvenimo kelius, kuriuos galėtų pasirinkti mūsų vaikai, turėtume paklausti, ar ne dažniau psichinė sveikata pasiekiama asketiškai gyvenant, atsižadėjus pamatinių poreikių, save drausminant ir suvaldant frustracijos nirtulį, tragedijos, nelaimingumo neviltį, būtent - ar sveikata dažniau pasiekiama poreikius patenkinant, ar juos frustruojant?

Ši teorija taip pat verčia mus žvilgterėti į opią egoizmo problemą, kurią iškėlė Wertheimeris ir jo mokiniai - jie visus poreikius buvo linkę apibūdinti kaip ipso facto savanaudiškus ir egocentriškus. Tiesa, kad savęs aktualizavimą, aukščiausią poreikį, Goldsteinas ir šių eilučių autorius apibrėžia kaip itin individualistinį poreikį, tačiau, kaip matysime vienuoliktame skyriuje, sveikų žmonių empirinė analizė rodo, kad kraštutinis jų individualizmas ir sveikas egoizmas puikiai dera su giliu gebėjimu užjausti ir altruizmu.

Postuluodami sveikatos, įgytos patenkinus poreikius (arba laimės, įgytos patenkinus poreikius), teoriją, mes atsiduriame šalia tokių autorių kaip Goldsteinas, Jungas, Adleris, Angyalas, Horney, Frommas, May, Būhleris, Rogersas ir vis daugiau kitų, tikinčių pozityvia organizmo tendencija augti-kylančia iš jo paties ir skatinančia jį vystytis3.

Padarę prielaidą, kad sveikas organizmas paradigmiškai yra tas, kurio pamatiniai poreikiai patenkinti, tad jis išlaisvintas aktualizuoti save, kartu pasiryžtame pritarti ir tam, kad organizmas vystosi iš vidaus skatinamas vidinių jo paties paskatų augti veikiau bergsoniškąja, o ne biheivioristine prasme kai viską nulemia aplinka. Neurotiškas organizmas yra tas, kurio pamatini poreikiai nepatenkinti, o patenkinti juos tegali kiti žmonės. Tad jis smarkiau priklausomas nuo kitų, mažiau autonomiškas, menkiau pajėgus pats apsispręsti, tai yra jį smarkiau veikia aplinka, o mažiau jo paties vidinė prigimtis. Tokia sąlygiška sveiko asmens nepriklausomybė nuo aplinkos, suprantama, nereiškia, kad šis su ja nebendraujami reiškia tik tai, kad šio asmens kontaktus su aplinka pirmiausia determinuoja jo paties tikslai ir jo prigimtis ir kad aplinka pirmiausia padeda kaip priemonė jo tikslams aktualizuoti save. Tai ir yra tikroji psichologinė laisvė (398).


KITI REIŠKINIAI, IŠ DALIES DETERMINUOTI POREIKIŲ PATENKINIMO

Toliau trumpai išvardiju keletą svarbiausių hipotezių, kurias būtų galima kildinti iš poreikių patenkinimo teorijos. Kitos nurodytos puslapiuose 107-113-

PSICHOTERAPIJA

Ko gero nesuklysime teigdami, kad pamatinių poreikių patenkinimas lemtingai svarbus faktiško išgijimo ar būklės pagerėjimo dinamikai. Turėtume pripažinti bent tai, kad tai vienas iš tokių reikšmingų faktorių, o dar svarbesnis jis dėl to, kad iki šiol buvo ignoruojamas. Šį teiginį detaliau aptarsiu penkioliktame skyriuje.

NUOSTATOS, INTERESAI, SKONIAI IR VERTYBĖS

Aš jau pateikiau keletą pavyzdžių, kaip poreikių patenkinimas arba frustracija nulemia interesus. Apie tai rašė ir Maieris (284). Šiuos samprotavimus galėtume pratęsti ir daug toliau, kol pagaliau vis tiek neišvengiamai tektų imtis svarstyti apie moralumą, vertybes ir etiką, kiek jie nėra vien etiketas, manieros, liaudies tradicijos bei kitokie vietiniai socialiniai papročiai. Nūnai madinga suprasti nuostatas, skonius, interesus ir visas kitas vertybes taip, tarsi vienintelis jas lemiantis faktorius būtų tos konkrečios kultūros asociacinis išmokimas, kitaip sakant, tarsi jie būtų visiškai determinuoti despotiškų aplinkos jėgų. Betgi jau nurodėme, kad neišvengiamai reikia atsižvelgti tiek į vidinį būtinumą, tiek į pamatinių poreikių patenkinimo padarinius.

ASMENYBĖS KLASIFIKACIJA

Jei pamatinių hierarchiškų emocinių poreikių patenkinimą suvoktume kaip tiesinį kontinuumą, šis galėtų mums padėti kaip parankus (tegul ir netobulas) įrankis asmenybės tipams klasifikuoti. Jei daugumos žmonių pamatiniai poreikiai panašūs, vieną asmenį galime palyginti su kitu pagal šių poreikių patenkinimo lygmenį. Tokį požiūrį vadinu holistiniu arba organiniu, kadangi Jis, užuot rikiavęs asmenybių dalis ar jų aspektus daugybėje nesusijusių kontinuumų, vientisas asmenybes klasifikuoja viename kontinuume.

NUOBODULYS IR INTERESAS

Kas pagaliau yra nuobodulys, jei ne per gausus poreikio patenkinimas? Bet ir čia vėl galime susidurti su neišspręstomis, netgi nesuvoktomis problemomis. Kodėl pasikartojantys kontaktai su paveikslu A , moterimi A , muzikos kūriniu A sukelia nuobodulį, o kontaktai su kitu paveikslu, kita moterimi, kitu muzikos kūriniu tik stiprina susidomėjimą ir teikia daugiau malonumo?

LAIMĖ, DŽIAUGSMAS, PASITENKINIMAS, PAKYLĖTUMAS, EKSTAZĖ

Koks poreikių patenkinimo vaidmuo formuojantis teigiamoms emocijoms? Psichologai, analizavę emocijas, per ilgai tyrinėjo tik afektinius poreikių frustravimo padarinius (259).

SOCIALINIAI PADARINIAI

Toliau pateikiamoje lentelėje išvardiju teigiamus socialinius padarinius, kuriuos, atrodo, gali sukelti poreikių patenkinimas. Būtent tolesniam tyrinėjimui aš siūlau teiginį, kad dėl pamatinių žmogaus poreikių patenkinimo (jei visi kiti faktoriai vienodi, jei nekreipiame dėmesio į kai kurias stulbinamas išimtis ir trumpam užmirštame trokštamus poreikių deprivacijos bei drausmės sukeltus padarinius) patobulėja ne tik jo charakterio struktūra, bet ir jis kaip pilietis nacionaliniame ir tarptautiniame kontekste, taip pat kaip tarpasmeninių santykių dalyvis. Galimos poreikių patenkinimo implikacijos politikos, ekonomikos, edukacijos, istorijos bei sociologijos teorijai yra milžiniškos ir akivaizdžios (17, 104, 356, 488).

FRUSTRACIJOS LYGMUO

Nors tai ir skamba paradoksaliai, poreikių patenkinimas tam tikra prasme yra poreikių frustraciją nulemiantis faktorius. Tai tiesa, nes aukštesni poreikiai net neiškils į sąmonės lygmenį, kol nebus patenkinti žemesnieji galingesni poreikiai. Ir tam tikra prasme, kol jie neįsisąmoninti, jie negali sukelti frustracijos jausmų. Vargais negalais besiverčiąs žmogus nedaug jaudinsis dėl aukštesnių gyvenimo dalykų, tokių kaip geometrijos studijos, teisė balsuoti, jo miesto reputacija, pagarba: jį pirmiausia domins paprastesnės gėrybės. Bent dalis žemesnių jo poreikių turi būti patenkinti, kad jis užkoptų ant tokios civilizuotumo pakopos, kur jaustųsi frustruojamas dėl reikšmingesnių asmeninių, socialinių bei intelektinių dalykų.

Nesunku padaryti išvadą, jog daugeliui žmonių lemta trokšti to, ko jie neturi, tačiau jiems visai neatrodo, jog jie beprasmiškai plūkiasi dėl to, kad savo poreikius galėtų patenkinti visi kiti. Tad kartu mes ir išmokstame nesitikėti stebuklų iš kokios pavienės socialinės reformos (kaip antai moterų teisės balsuoti, nemokamo mokslo, slapto balsavimo, profesinių sąjungų, gyvenamųjų namų statybos, preliminarių rinkimų), bet ir nemenkinti vykstančios lėtos pažangos.

Jei jau žmogui lemta jaustis apviltam ar nerimauti, visuomenei geriau, jeigu jis jaudinasi dėl to, kaip panaikinti karus, o ne dėl to, kad jam šalta ar jis alkanas. Akivaizdu, kad frustracijos pakėlimas į aukštesnį lygį (jei galima šnekėti apie aukštesnio ir žemesnio lygio frustraciją) turi ne tik asmeninių, bet ir socialinių padarinių. Maždaug tą patį galėtume pasakyti ir apie kaltės ir gėdos lygį.

PRAMOGA, MALONUS NERŪPESTINGUMAS, LENGVABŪDIŠKAS IR ŽAISMINGAS ELGESYS

Nežinia, kodėl visą šią elgesio sritį, kuri jau seniai domina filosofus, menininkus ir poetus, iki šiol ignoruoja mokslininkai psichologai. Taip veikiausiai yra dėl plačiai pripažįstamos dogmos, kad visoks elgesys yra motyvuotas. Nenorėdamas dabar ginčyti šio, mano nuomone, klaidingo įsitikinimo, atkreipsiu dėmesį į tai, jog akivaizdu, kad, patenkinęs poreikį, organizmas leidžia sau atsipalaiduoti, nusimesti įtampą, atsikvėpti nuo jį spaudžiančio būtinybės jausmo, ištižti, aptingti, atsipūsti, nugrimzti į pasyvumą, lepintis atokaitoje, džiaugtis gyvenimu, puoštis ir puošti savo aplinką, žaisti ir džiaugtis, kontempliuoti tai, kas visai nesvarbu, elgtis lengvabūdiškai ir be tikslo, mokytis atsitiktinai, o ne turint kokį tikslą, trumpai sakant, būti (sąlygiškai) nemotyvuotam. Poreikių patenkinimas tampa nemotyvuoto elgesio prielaida (detaliau aptariu tai keturioliktame skyriuje).


POREIKIŲ PATENKINIMO SUKELIAMA PATOLOGIJA

Gyvenimas pastaraisiais metais mums iš tiesų jau prikišamai parodė, kad galima materialinio persisotinimo (žemesniųjų poreikių) patologija, sukelianti tokius padarinius kaip nuobodulys, egoizmas, priklausymo elitui bei tariamai ,,pelnyto" pranašumo jausmas, nebrandaus individo raidos sąstingis, brolybės jausmų praradimas. Aišku, kad materialių ar žemesniųjų poreikių valdomas gyvenimas negali suteikti ilgiau trunkančio pasitenkinimo.

Tačiau dabar jau susiduriame su naujos, psichologinio persisotinimo patologijos galimybe, kai individas ima kentėti nuo, pasakytume, per didelės meilės ir rūpinimosi, garbinimo, žavėjimosi, pritarimo aplodismentų, nuo to, kad kiti jam paklūsta užmiršdami save, iškelia jį į dėmesio centrą, tampa jo ištikimais tarnais, išpildo kiekvieną jo norą tą pat akimirką, kai šis išreiškiamas, net pasiaukoja ir paneigia patys save.

Tiesa, kad apie šiuos naujus reiškinius nedaug žinome, jie nebuvo nors kiek plačiau moksliškai ištyrinėti. Kol kas remiamės tik stipriais įtarimais, plačiai žinomais klinikiniais įspūdžiais, vis tvirtėjančia vaikų psichologų ir švietimo darbuotojų nuomone, kad tiktai ir vien tik patenkinti pamatinius poreikius nepakanka, kad vaikui taip pat būtina patirti tvirtumą, griežtumą, frustraciją, drausmę bei poreikių patenkinimo ribas. Kitaip pasakius, reikėtų atsargiau apibrėžti pamatinių poreikių patenkinimą, kadangi jis nesunkiai nuslysta į neribotą atlaidumą, savęs neigimą, visišką leistinumą (ta prasme, jog viskas leidžiama), perdėtą tausojimą ir nuolaidžiavimą. Meilę ir pagarbą vaikui bent jau reikėtų integruoti su meile bei pagarba sau kaip tėvui ir apskritai suaugusiems. Vaikai tikrai yra asmenybės, tačiau brandžių asmenybių patyrimo jie neturi. Kaip tik ir dera tikėtis, kad jie bus neišmintingi dėl daugelio dalykų ir neabejotinai kai kuriais atvejais elgsis tiesiog kvailai.

Poreikių patenkinimo sukelta patologija gali pasirodyti iš dalies esanti ir tai, ką galima pavadinti metapatologija (314) - kai prarandamos vertybės, gyvenimas atrodo beprasmiškas ir neišsipildęs. Daugelis humanistinės ir egzistencinės psichologijos atstovų įsitikinę - nors, žinoma, dar nepagrindę šio įsitikinimo pakankamais duomenimis, - kad visų pamatinių poreikių patenkinimas automatiškai neišsprendžia tapatumo, vertybių sistemos, gyvenimo pašaukimo, gyvenimo prasmės problemų. Bent jau ypač jauniems žmonėms šie klausimai tampa tarsi atskiromis gyvenimo užduotimis, pranokstančiomis pamatinių poreikių patenkinimą.

Galiausiai vėl noriu paminėti tuos menkai tesuprantamus faktus, kad žmonės beveik niekuomet nesijaučia pasitenkinę visam laikui ar nusiraminę (291), ir labai susijusį su tuo faktą, kad mes linkę priprasti prie mums suteikto gero, jį užmiršti, priimti kaip savaime priklausantį mums dalyką, apskritai liautis jį vertinti. Daugeliui žmonių (jų gali būti ir ne taip mažai) net didžiausi malonumai gali apkarsti ir prarasti jaudinantį naujumą (483), tačiau jų vertę iš naujo primena deprivacija, frustracija, grėsmė ar net išgyventa tragedija. Ypač tiems, kuriems trūksta entuziazmo, nebūdingas patirties vitališkumas, kurie menkai tepajėgia išgyventi viršūnės akimirkas, tiems, kuriems jų pačių stiprūs vidiniai barjerai trukdo džiaugtis ir patirti malonumą, gal net ir būtina patirti, koks to, ką turi gero, praradimo skonis, kad vėl sugebėtų tai vertinti.

AUKŠTESNIŲJŲ POREIKIŲ FUNKCINĖ AUTONOMIJA

Nors apskritai teisinga, kad aukštesnio lygmens poreikiai išryškėja patenkinus žemesniuosius, negalima neatkreipti dėmesio ir į reiškinį, jog susiformavus šio aukštesniojo lygmens poreikiams ir išsiugdžius su jais susijusias vertybes ir skonius, šie poreikiai gali tapti autonomiški, nebepriklausomi nuo žemesniųjų poreikių patenkinimo. Tokie asmenys gali netgi niekinti ir iš aukšto žvelgti į žemesniųjų poreikių patenkinimą, suteikusį galimybę atsirasti „aukštesniam gyvenimui", panašiai kaip trečiosios kartos turtuoliai drovisi savo pirmosios kartos turtų arba kaip išsilavinę imigrantų vaikai kartais gėdijasi savo menkiau išsimokslinusių tėvų.


KAI KURIE PAMATINIŲ POREIKIŲ PATENKINIMO SMARKIAI NULEMTI REIŠKINIAI

A. KONATYVINIAl - AFEKTINIAl

1. Fizinio pasisotinimo ir persisotinimo maistu, seksu, miegu ir t.t. jausmai, o kartųjų šalutiniai padariniai: gerovės jausmas, sveikata, energija, euforija, fizinis pasitenkinimas.

2. Saugumo, ramybės jausmai, žinojimas, kad esi apsaugotas, apgintas, ir grėsmės nebuvimas.

3. Priklausymo, susitapatinimo su grupe, tapatinimosi su grupės tikslais ir pergalėmis jausmai, jausmas, kad esi pripažintas, turi savo vietą, „esi namuose".

4. Meilės ir buvimo mylimam jausmas, įsitikinimas, kad esi vertas meilės, tapatinimasis su meilės objektu.

5. Kliovimosi savimi, savigarbos, savo vertės jausmas, pasitikėjimas savimi, gebėjimas savimi pasikliauti, laimėjimo, kompetencijos, sėkmės jausmas, tikėjimas savojo „aš" galia, įsitikinimas, kad esi vertas pagarbos; prestižas, mokėjimas vadovauti, nepriklausomybė.

6. Savęs aktualizavimo, savęs realizavimo, išsipildymo jausmai; vis didesnio išteklių bei potencijų augimo ir panaudojimo jausmas bei iš jo kylantys augimo, brandumo, sveikumo ir autonomijos jausmai.

7. Patenkintas smalsumas; jausmas, kad vis daugiau išmoksti ir sužinai.

8. Patenkintas supratimo troškimas, nuolat augantis filosofinis pasitenkinimas; artėjimas prie vis platesnės, vis daugiau apimančios ir suvienijančios filosofijos ar religijos; geresnis sąsajų bei santykių suvokimas; baiminga pagarba, ištikimybė vertybėms.

9. Grožio troškimo patenkinimas, jaudulys, juslinis sukrėtimas, susižavėjimas, ekstazė, simetrijos jausmas, teisingumo, tinkamumo ar tobulumo pojūtis.

10. Aukštesniųjų poreikių atsiradimas.

11. Laikina arba ilgalaikė priklausomybė, taip pat nepriklausomybė nuo įvairių poreikius patenkinančių objektų. Vis didėjanti nepriklausomybė nuo žemesnių poreikių ir žemesnių juos tenkinančių objektų bei panieka jiems.

12. Pasibjaurėjimo ir potraukio jausmai.

13. Nuobodulys ir susidomėjimas.

14. Vertybių tobulėjimas, skonio tobulėjimas, sėkmingesnis pasirinkimas.

15. Didesnė galimybė maloniau ir stipriau susijaudinti; laimingumas, džiaugsmas, pasigėrėjimas, pasitenkinimas, nusiraminimas, dvasios ramybė, egzaltacija; turtingesnis ir pozityvesnis emocinis gyvenimas.

16. Dažnesnės būna ekstazės, viršūnių išgyvenimai, orgazminės emocijos, egzaltacija ir mistinė patirtis.

17. Aspiracijų lygio pokyčiai.

18. Frustracijos lygio pokyčiai.

19. Judėjimas metamotyvacijos (314) ir egzistencinių vertybių (293) link.

B. KOGNITYVINIAI

1. įžvalgesnis, efektyvesnis, realistiškesnis visų tipų pažinimas, sugebėjimas sėkmingiau tikrinti realybę.

2. Išlavėjusios intuityvios galios; geresnė nuojauta.

3. Mistinė patirtis, lydima nušvitimo ir įžvalgų.

4. Daugiau dėmesio tikrovei - objektui - problemai; mažiau projekcijų ir dėmesio savajam „aš", daugiau transpersonalinio ir viršžmogiško pažinimo (295,317).

5. Patobulėja pasaulėžiūra ir filosofija (jos tampa teisingesnės, realistiškesnės, ne tokios destruktyvios savo ir kitų atžvilgiu, įvairiapusiškesnės, labiau integruotos ir vientisos, etc).

6. Daugiau kūrybingumo, meno, poezijos, muzikos, išminties ir mokslo.

7. Mažiau griežto mechaniško konvencionalumo, mažiau stereotipizavimo, mažiau prievartinio kategorizavimo (žr. sk. 13); geriau suvokiamas individo unikalumas per žmogaus sukurtas kategorijas ir rubrikas; mažiau dichotomizavimo.

8. Daug esminių, gelminių nuostatų (demokratiškumo, gilios pagarbos visiems žmonėms, prieraišumo, meilės ir pagarbos vaikams, draugiškumo moterims etc).

9. Mažiau vertinama ir rečiau pasirenkama tai, kas žinoma, ypač jei turimi omenyje svarbūs dalykai; mažiau bijoma to, kas nauja ir nepažįstama.

10. Nauja išmokstama spontaniškai ir latentiškai.

11. Mažiau trokštama to, kas paprasta, daugiau malonumo teikia tai, kas sudėtinga.

C. CHARAKTERIO BRUOŽAI

1. Daugiau ramumo, pusiausvyros, romumo, dvasios ramybės (priešingai įtampai, nervingumui, nelaimingumui, jausmui, kad esi apgailėtina būtybė).

2. Malonumas, geraširdiškumas, užuojauta, nesavanaudiškumas (priešingai žiaurumui).

3. Sveikas dosnumas.

4. Platus požiūris į pasaulį (priešingai smulkmeniškumui, niekingumui, dėmesingumui mažmožiams).

5. Rėmimasis savimi, savigarba, savo vertės jausmas, pasitikėjimas savimi, gebėjimas pasikliauti savimi.

6. Saugumo, ramybės, pavojaus nebuvimo jausmas.

7. Draugiškumas (priešingas charakterio nulemtam priešiškumui). 8. Lengviau pakeliama frustracija.

9. Toleruojami individų skirtumai, domimasi jais ir pritariama žmonių teisei būti skirtingiems; laisvė nuo prietarų, abstraktaus priešiškumo, bet neprarandamas sugebėjimas vertinti; stipresni brolybės, draugystės, broliškos meilės, pagarbos kitiems jausmai.

10. Daugiau drąsos, mažiau baimės.

11. Psichologinė sveikata ir visi jos nulemti šalutiniai padariniai, mažesnė neurozės, psichopatinės asmenybės ir net psichozės grėsmė.

12. Demokratiškesni įsitikinimai (bebaimė ir realistinė pagarba tiems, kurie jos verti).

13. Atsipalaidavimas, jaučiama mažiau įtampos.

14. Daugiau garbingumo, nuoširdumo ir tiesumo; mažiau veidmainystės, apsimetinėjimo.

15. Stipresnė valia, mėgstama būti atsakingam.

D. TARPASMENINIAI

1. Geresnis pilietis, kaimynas, tėvas, draugas, meilužis.

2. Išsilavinimas ir platesnės politinės, ekonominės, religinės pažiūros.

3. Pagarba moterims, vaikams, darbuotojams, kitoms mažumoms ar mažiau galios turinčioms grupėms.

4. Daugiau demokratiškumo, mažiau autoritariškumo (303).

5. Niekuo nepagrįstą priešiškumą kitiems pakeičia draugiška nuostata, labiau domimasi kitais, nesunkiai su jais tapatinamasi.

6. Geresnis skonis renkantis draugus, mylimuosius, vadovus etc, tiksliau vertinami žmonės, sėkmingiau pasirenkama.

7. Malonesnė, patrauklesnė, gražesnė asmenybė.

8. Geresnis psichoterapeutas.

E. KITI ĮVAIRŪS FAKTORIAI

1. Kitaip įsivaizduojamas rojus, pragaras, Utopija, geras gyvenimas, sėkmės ir nesėkmės.

2. Artėjama prie aukštesniųjų vertybių, prie aukštesnio „dvasinio" gyvenimo.

3. Ekspresyvaus elgesio pokyčiai; pasikeičia šypsena, juokas, veido išraiška, elgesys, eisena, rašysena; elgesys tampa ekspresyvesnis ir mažiau mėgdžiojantis.

4. Energijos pokyčiai, atsipalaidavimas, miegas, ramumas, poilsis, gyvumas.

5. Viltingumas, domėjimasis ateitimi (priešingai nuotaikos ir susidomėjimo gyvenimu praradimui, apatijai).

6. Sapnų turinio, fantazijos gyvenimo, ankstyvųjų prisiminimų turinio pokyčiai (9).

7. Su charakteriu susijusios moralės, etikos, vertybių pokyčiai.

8. Lošėjo nuostatos „viskas arba nieko" gyvenime atsikratymas.


Išnašos

1 Visa tai tinka tik kalbant apie pamatinius poreikius.


* Čia „abejingumo riba", terminas kilęs iš vietovės pavadinimo. - Vert. pastaba.

2 Toliau nurodysiu, jog tą patį didėjančio poreikių patenkinimo laipsnio kontinuumą galime panaudoti kaip asmenybių klasifikavimo pagrindą. Jei šį kontinuumą suprasime kaip brendimo ar asmeninio augimo savęs aktualizavimo link pakopas ar lygmenis per visą individo gyvenimo trukmę, gausime raidos schemą, primenančią Freudo ir Eriksono raidos sampratas (123, 141).

3 Tokia nuostata besivadovaujančių autorių ir tyrinėtojų yra dešimtys, šimtai. Vardinant juos visus, reikėtų surašyti itin ilgą sąrašą, tad čia paminėjau tik kelis iš senosios kartos. Amerikos humanistinės psichologijos asociacijos narių sąrašas daug ilgesnis, kaip ir šiomis temomis rašiusių autorių sąrašas (344, 419, 69, 441).

Populiariausi