Abraham H. Maslow

 

INSTINKTOIDINĖ PAMATINIŲ POREIKIŲ PRIGIMTIS

 

(6 skyrius iš Maslow knygos "Motyvacija ir asmenybė")

 

Visi ankstesnieji svarstymai įkvepia mus iškelti hipotezę, jog pamatiniai poreikiai tam tikra prasme ir tam tikru įmanomu nustatyti lygiu yra konstitucinio arba paveldimo pobūdžio. Šios hipotezės šiandien negalima įrodyti tiesiogiai, kadangi stokojama reikalingų genetinių ar neurologinių metodų. Kitos analizės formos, tokios kaip elgesio, šeimos, socialinė, etnologinė, paprastai daugiau padeda paneigti negu įrodyti paveldimumo hipotezę, išskyrus akivaizdžius atvejus, tačiau mūsų hipotezė toli gražu nėra akivaizdi.

Toliau šiame skyriuje (taip pat 298) pateikiami duomenys bei teoriniai svarstymai, kuriuos galima tiesiogiai pasitelkti grindžiant hipotezę apie instinktoidinę pamatinių poreikių prigimtį.

  1. Pagrindinis argumentas, kam reikalinga nauja hipotezė, yra ankstesnio aiškinimo žlugimas. Instinktų teoriją išgujo aplinkos poveikio ir biheivioristų teorijos, kurios rėmėsi beveik vien asociaciniu išmokimu kaip pamatiniu, beveik visiškai pakankamu aiškinimo įrankiu.

Apskritai sąžininga pasakyti, kad šis požiūris į psichologiją neišsprendė dinamikos problemų, tai yra neatsakė į tokius klausimus kaip vertybės, tikslai, esminiai poreikiai, jų patenkinimas ir frustracija, nepaaiškino, kokios viso to pasekmės, pavyzdžiui, sveikata, psichopatologija, psichoterapija.

Šiai išvadai paremti nereikia detalių argumentų. Pakanka paminėti, kad klinikiniai psichologai, psichiatrai, psichoanalitikai, socialiniai darbuotojai savo veikloje beveik visai nesiremia biheiviorizmo teorija. Jie atkakliai dirba savo darbą ad hoc ręsdami daugelį faktų aprėpiančią praktinę struktūrą ant klibančių teorinių pagrindų. Jie linkę būti praktikais, o ne teoretikais. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad kiek gydytojai praktikai remiasi teorija, tiek tai būna netašyta ir nesutvarkyta dinaminė teorija, pasak kurios, pamatinį vaidmenį vaidina instinktai, pavyzdžiui, modifikuota Freudo teorija.

Apskritai neklinikiniai psichologai pripažįsta tik tokių psichologinių impulsų kaip alkis, troškulys ir t.t. instinktoidinę prigimtį. Remiantis tuo ir reikšmingu laikant vien sąlygojimo procesą, visi kiti aukštesni poreikiai suprantami kaip kilę iš pamatinių poreikių arba kaip išmokti. Kitaip sakant, mes išmokstame mylėti savo tėvus neva dėl to, kad jie mus maitina, visaip kitaip atsilygina mums už mūsų meilę. Pasak šios teorijos, meilė yra tarsi natūrinių mainų ar sėkmingai besiklostančio verslo šalutinis produktas arba, kaip pasakytų reklamos specialistai, ji sinonimiška kliento pasitenkinimui.

Šio teksto autoriui nežinomas nė vienas kada nors atliktas eksperimentas, parodęs, jog terminas „natūriniai mainai" teisingai apibūdina meilės, saugumo, priklausomybės, pagarbos, supratimo poreikius. Tokia prielaida tiesiog būdavo pripažįstama toliau nesigilinant. Ji galėjo išlikti tik todėl, kad faktiškai jos niekas iš esmės netikrino.

Sukaupti duomenys apie sąlygojimą (conditioning) tokios hipotezės tikrai neparemia, priešingai: poreikiai funkcionuoja kur kas panašiau kaip nesąlygotos reakcijos, kuriomis iš pradžių remiasi sąlygojimas, negu antrinės sąlygotos reakcijos. Esant funkciniam sąlygojimui, kuris grindžiamas vien „vidiniu pastiprinimu", šios instinktoidinės duotybės tiesiog priimamos už gryną pinigą ir visa tai vadinama išmokimo teorija.

Faktiškai ši teorija susiduria su daugybe sunkumų netgi vien paprasto stebėjimo požiūriu. Kodėl motina trokšta atsilyginti? Kuo jai už tai atlyginama? Koks gi galėtų būti atlygis už nėštumo įkyrumą ir nepatogumus, už gimdymo skausmus? Jei jos santykis su kūdikiu tikrai remtųsi quidpro quo susitarimu, kam jai reikėtų leistis į tokį apgailėtiną sandėrį? Be to, o kodėl gydytojai praktikai visais balsais tvirtina, kad kūdikiui reikia ne tik maisto, šilumos, tinkamos priežiūros ir kito panašaus atpildo, bet dar ir meilės, tarsi ji būtų kažkas daugiau nei minėtasis atpildas? O gal tai kažkas, kas nėra būtinai reikalinga? Ar puikiai savo vaiką prižiūrinčią, bet nemylinčią motiną jos kūdikis myli labiau negu menkiau savąjį aprūpinančią ar neturtingą, tačiau meile spinduliuojančią motiną myli šios vaikas?

Savaime kyla daug kitų ramybės neduodančių klausimų. Kas tiksliai būtent yra tas atpildas - tegul net ir fiziologinis atpildas? Reikėtų daryti prielaidą, kad tai fiziologinis malonumas, kadangi svarstoma teorija stengiasi įrodyti, kad visi kiti malonumai yra kilę iš fiziologinių. Bet ar saugumo poreikis patenkinamas vien fiziologiškai, kai kūdikis švelniai pakeliamas, vengiama šiurkštesnių judesių, staiga jis nenumetamas, stengiamasi jo neišgąsdinti? Kodėl burkavimas kūdikiui, šypsojimasis jam, laikymas ant rankų, kodėl dėmesys mažam vaikui, bučinys ar jo apkabinimas ir t.t. - kodėl visa tai, atrodo, jam teikia malonumą? Kokia prasme davimas, apdovanojimas, vaiko maitinimas, aukojimasis dėl jo atlygina ir tam, kuris rūpinasi?

Kaupiami įrodymai, leidžiantys sakyti, kad būdas, kuriuo suteikiamas atlygis, yra toks pat paveikus (ar teikia tokį pat atlygį) kaip ir pats atlygis. Ką tai reiškia kalbant apie pačią atlygio sampratą? Ar tai, kad vaikas reguliariai maitinamas, kad jis gali būti tikras, jog bus maisto, yra atlygis už maisto poreikį? O kaip tada dėl kitos rūšies atlygių? Už kokį poreikį atlyginama nuolaidžiavimu? Pagarba vaiko poreikiams? Vaiko atjunkymu nuo krūties ar jo įgūdžių naudotis tualetu ugdymu tada, kai jis nori? Kodėl kūdikių namuose augantys vaikai taip dažnai vystosi psichopatologiškai, ir visai nesvarbu, kaip gerai jie būtų aprūpinti, kitaip sakant, fiziologiškai atlyginti (158)? Jei meilės alkis galiausiai tapatus maisto reikalavimui, kodėl maistas negali jo nuraminti?

Čia mums labai naudinga Murphy'io poreikių nukreipimo samprata (350). Jis nurodo, kad galime sukurti savavališkas asociacijas tarp sąlygojančio stimulo ir kito stimulo dėl to, jog šis pastarasis stimulas yra tik signalas, o ne poreikį tenkinantis objektas. Kai susiduriame su tokiais fiziologiniais poreikiais kaip alkis, signalų nepakanka - poreikį gali patenkinti tik tikrasis objektas. Alkį nuslopins tik maistas. Palygti stabiliame pasaulyje nesunkiai išmokstama atpažinti tokį signalą kaip pietų skambutis ir į jį reaguoti. Tačiau kur kas svarbesnė išmokimo rūšis, kuri yra ne vien asociacinės prigimties, -tai poreikių nukreipimas, būtent išmokimas, kurie objektai tikrai patenkina poreikius, o kurie ne, kurie iš juos tenkinančių objektų suteikia daugiausia pasitenkinimo arba juos verta pasirinkti dėl kitokių priežasčių.

Norėčiau dar pridurti itin svarbią pastabą, kad sveikas meilės, pagarbos, supratimo ir t.t. poreikių patenkinimas įmanomas tik nukreipimo būdu, tai yra tikro patenkinimo, o ne savavališkų asociacijų būdu. Jei poreikiai patenkinami savavališkų asociacijų būdu, susiduriame su neuroze, neurotiniais poreikiais, pavyzdžiui, fetišizmu.

Mums ypač reikšmingi Harlow ir jo kolegų Viskonsino valstijos primatų laboratorijose atlikti įvairūs eksperimentai (175-178). Vieno iš garsių eksperimentų metu mažus beždžioniukus atskirdavo nuo motinų ir vienus patalpindavo su motinos pakaitalu, vieline beždžionės iškamša, prie kurios jiems tiekdavo maistą, o kitus - su beždžionės motinos pakaitalu, kuris buvo pridengtas gauruotu audeklu, tačiau maisto prie jo naujagimiai negaudavo. Mažyliai, užuot rinkęsi „vielines motinas", nors prie jų ir gaudavo maisto, rinkosi gauruotus motinos pakaitalus, prie kurių jie galėjo prisiglausti. Šie „našlaičiai" beždžioniukai, nors ir gerai maitinami, užaugę išsiskyrė ypatingu nenormalumu įvairiomis prasmėmis. Viena iš ryškiausių jų patologijų buvo tai, kad jie patys visiškai prarado motiniškus „instinktus". Tai aiškiai rodo, kad maisto ir pastogės nepakanka net beždžionėms.

  1. Dabar įprastais laikomi biologiniai instinktų kriterijai mums mažai tepadeda ir dėl duomenų stokos, ir dėl to, kad dabar patys šie kriterijai kelia mums nemaža abejonių. (Tačiau Howello darbai [201, 202], kuriuos galėtume pavadinti revoliuciniais, atveria naujas galimybes šiems sunkumams įveikti.)

Kaip matėme, rimta klaida, kurią darė ankstyvieji instinktų teorijos kūrėjai, buvo tai, jog jie per smarkiai akcentavo, kad žmogus yra gyvūniškojo pasaulio tęsinys, ir tuo pat metu per menkai pabrėžė gelminius žmogaus ir kitų rūšių skirtumus. Dabar jų raštuose jau aiškiai matome tvirtą tendenciją apibūdinti ir išvardinti universalius gyvūnų pasaulio instinktus, kitaip sakant, pateikti bet kurio gyvūno visų būdingų instinktų sąrašą. Dėl šios priežasties bet koks impulsas, būdingas žmogui, tačiau nebūdingas jokiam kitam gyvūnui, buvo ipso facto išbraukiamas iš instinktų sąrašo. Suprantama, jog bet koks impulsas ar poreikis, būdingas žmogui ir visiems gyvūnams, toks kaip valgymas, kvėpavimas, jau savaime instinktyvus ir daugiau jokių įrodymų tam nereikia. Tačiau tai nepaneigia galimybės, kad kai kurie instinktoidinės kilmės impulsai gali būti būdingi vien žmonių rūšiai arba, kaip meilės poreikis, būdingi žmogui ir tik šimpanzėms, vienintelėms gyvūnų pasaulio atstovėms. Pašto balandžiai, lašiša, katės ir t.t. pasižymi jų rūšiai būdingais instinktais. Kodėl žmonių rūšis negalėtų išsiskirti vien jai būdingomis savybėmis?

Pasak visuotinai pripažintos teorijos, kylant filogenetiniais laiptais, instinktai pamažu nyksta, juos pakeičia gebėjimas adaptuotis, grindžiamas labai išravėjusiu sugebėjimu mokytis, mąstyti, bendrauti. Jei apibrėšime instinktą žemesniojo gyvūno atžvilgiu kaip prigimties determinuotų reikmių kompleksą, kaip greitas reakcijas, instrumentinį elgesį ir įgūdžius, siekiamą objektą (gal net ir jį lydintį jausminį elementą, jei kada nors išmoktume jį stebėti), tada ši teorija atrodo teisinga. Remdamiesi tokiu apibrėžimu, matome, jog baltosioms pelėms būdingi, be kitų, seksualinis instinktas, motinystės instinktas, maitinimo instinktas. Beždžionės išsaugojusios motinystės instinktą, jų maitinimo instinktas modifikuotas ir modifikuojamas, seksualinis instinktas išnykęs, iš jo likęs tik instinktą primenantis potroškis. Beždžionė turi išmokti pasirinkti seksualinį partnerį, kaip ir sėkmingai atlikti lytinį aktą (304). Žmoguje nelikę nė vieno iš šių (ar kokių kitų) instinktų. Seksualinis ir maitinimo potroškiai išlikę, gal net ir motinystės potroškis (263), nors ir gerokai susilpnėjęs, tačiau žmogus privalo išmokti instrumentinio elgesio, įgūdžių, selektyviai suvokti bei pasirinkti tikslu esančius objektus (daugiausia poreikius nukreipiant). Žmogus neturi instinktų, tik instinktų likučius.

  1. Kultūrinis instinkto kriterijus („Ar konkreti reakcija nepriklauso nuo kultūros?") yra lemiamas klausimas, tik, deja, į jį leidžiantys atsakyti duomenys dar kol kas nevienaprasmiški. Šios knygos autorius mano, kad turimi duomenys arba paremia jo teoriją, arba jai neprieštarauja. Tačiau tenka sutikti, kad kiti tyrinėtojai, analizuodami tuos pačius duomenis, prieitų prie visai priešingų išvadų. Kadangi man tik sykį ir neilgai teko praktiškai stebėti indėnų grupę ir kadangi šį klausimą vis dėlto teks išgvildenti pirmiausia etnologams, o ne psichologams, į tolesnius jo svarstymus aš nė nesileisiu.

 

  1. Jau minėjau vieną priežastį, kodėl pamatinius poreikius reikėtų laikyti esant instinktoidinės prigimties. Visi gydytojai praktikai sutinka, kad šių poreikių frustracija yra psichopatogeninė. Tačiau neurotinių poreikių, ydingų įpročių bei priklausomybių, pažįstamos patirties troškimo, instrumentinių ar priemone esančių poreikių nuslopinimas neturėtų sukelti patologijos; tik ypatinga prasme šį teiginį apie frustracijos sukeltą patologiją galima taikyti poreikiui užbaigti veiksmą, poreikiui stimuliuoti jusles, poreikiui išreikšti talentą bei gabumus. (Šio lygmens poreikius bent jau galima diferencijuoti veiklos ar pragmatiniu pagrindu, dėl įvairių teorinių ir praktinių priežasčių jie ir turėtų būti diferencijuojami.)

Jeigu visuomenė sukuria ir įdiegia visas vertybes, kodėl tuomet ne visi, o tik kai kurie nepatenkinti poreikiai tampa psichopatogeniniais? Mes išmokstame valgyti triskart per dieną, padėkoti, naudotis šakutėmis, šaukštais, stalais ir kėdėmis. Mes priversti dėvėti drabužius, avėti batus, naktį miegoti lovoje, šnekėti angliškai. Mes valgome karves ir avis, bet ne šunis ir kates. Mes švarinamės, kaunamės už pažymius, trokštame pinigų. Tačiau bet kuris ir beveik visi iš šių galingų įpročių gali būti nuslopinti be žalos, o kartais kaip tik jų nuslopinimas dar atneša ir naudos. Tam tikromis aplinkybėmis, plaukdami valtimi ar iškylaudami gamtoje, mes pripažįstame šių įpročių išorinį pobūdį, kai su palengvėjimu juos nusimetame. Tačiau šito juk niekada negalėtume pasakyti apie meilę, saugumą, pagarbą.

Aišku, pamatinių poreikių psichologinis ir biologinis statusas ypatingas. Jie skiriasi nuo ką tik aptartų įpročių. Juos privalome patenkinti, kitaip susirgsime.

  1. Pamatinių poreikių patenkinimas sukelia padarinius, kuriuos galėtume įvairiai vadinti teigiamais, pageidaujamais, palankiais sveikatai ir savęs aktualizavimui. Žodžiai „teigiami" ir „pageidaujami" čia vartojami veikiau biologine, o ne a priori prasme, tad reikėtų paaiškinti, ką tie padariniai reiškia realiai. Tai padariniai, kuriuos linkęs pasirinkti pats sveikas organizmas, tad jis ir siekia tokių sąlygų, kuriomis galėtų būtent tai pasirinkti. Šie psichologiniai ir somatiniai padariniai jau buvo trumpai apibūdinti skyriuje apie pamatinių poreikių patenkinimą, tad jų dar kartą čia analizuoti neverta, tik reikėtų nurodyti, kad mūsų kriterijus nėra nei koks nors ezoteriškas, nei ne-moksliškas. Jam nesunkiai galima suteikti eksperimentinį ar net inžinierinį pagrindą, jei tik prisimintume, kad problema ne itin skiriasi nuo tos, kaip parinkti automobiliui tinkamus tepalus. Vieni tepalai tinka geriau nei kiti, jei leidžia automobiliui geriau važiuoti. Juk klinikiniai duomenys būtent tai ir byloja: organizmas, papenėtas saugumu, meile ir pagarba, geriau veikia, tai yra jis aiškiau suvokia, dažniau pasielgia protingai, dažniau stengiasi tikslinti išvadas, efektyviau virškina maistą, atsparesnis įvairioms ligoms ir t.t.

 

  1. Tas faktas, kad pamatiniams poreikiams reikia būtent tų, o ne kitų juos patenkinančių objektų, skiria šiuos objektus nuo visų kitų poreikius tenkinančių objektų. Pats organizmas, kaip liepia jo prigimtis, nurodo esminę grupę tenkinančių veiksnių, kuriems neįmanoma pasiūlyti jokių pakaitalų, kaip, tarkime, būna įpročio suformuotiems poreikiams ar daugeliui neurotinių poreikių. Toks griežtas tenkinančiojo veiksnio būtinumas taip pat lemia ir tą faktą, kad poreikis galiausiai susiejamas su jį tenkinančiais objektais nukreipimo, o ne savavališkos asociacijos būdu (350).

 

  1. Mūsų tikslui gana reikšmingi ir psichoterapijos rezultatai. Man atrodo, kad visos svarbesnės psichoterapijos rūšys, kiek jos tariasi esančios sėkmingos, puoselėja, skatina ir stiprina tai, ką pavadinome instinktoidinio pobūdžio poreikiais, nors šie silpnina arba visai sunaikina vadinamuosius neurotinius poreikius.

Ypač tai pasakytina apie tokias kaip Rogerso, Jungo, Horney terapijas, kurios atvirai prisipažįsta paliekančios asmenį tik tokį, koks jis iš esmės yra savo gelmėje. Ir šis faktas itin svarbus, nes jis reiškia, jog asmenybė turi savą prigimtį, jog jos nesukuria terapeutas de novo, o tik ją išlaisvina, kad ji galėtų augti ir vystytis savo stiliumi. Jeigu įžvalga ir nuslopinimo panaikinimas priverčia reakciją išnykti, tai šią reakciją galime laikyti svetima, o ne vidine. Jei įžvalga šią reakciją sustiprina, galime po to laikyti ją vidine. Panašiai svarstė ir Horney (143). Jei nerimo sumažinimas leidžia pacientui jausti daugiau meilės ir būti ne tokiam priešiškam, ar tai nerodo, kad žmogaus prigimties esmė yra meilė, o ne priešiškumas?

Štai kur iš tikrųjų duomenų aukso kasyklos motyvacijos, savęs aktualizavimo, vertybių, išmokimo, pažinimo apskritai, tarpasmeninių santykių, sukultūrinimo ir iškultūrinimo ir t.t. teorijoms. Deja, duomenų apie psichoterapinių pokyčių poveikį dar nesukaupta.

 

  1. Kiek pasistūmėjo klinikinės ir teorinės žmogaus savęs aktualizavimo studijos, jos vienareikšmiškai byloja apie ypatingą mūsų pamatinių poreikių statusą. Tik šių, o ne kokių kitų poreikių patenkinimas lemia sveiką mūsų gyvenimą (žr. vienuoliktą skyrių). Be to, kaip ir verstų numatyti instinktoidinės pamatinių poreikių prigimties hipotezė, save aktualizavę individai linkę veikiau priimti impulsus negu juos atmesti ar nuslopinti. Apskritai į šią sritį dar teks gilintis, kaip dar teks tyrinėti ir psichoterapijos padarinius.

 

  1. Pirmiausia nepasitenkinimo kultūriniu reliatyvizmu murmesį sukėlė praktinius tyrinėjimus atlikinėję antropologai, kurie jautė, kad kultūrinio reliatyvizmo teorija numato kur kas rimtesnius ir nesutaikomus skirtumus tarp žmonių negu iš tikrųjų egzistuojančius. Pirmoji ir svarbiausia pamoka, kurią išmokau iš savo praktinių stebėjimų, buvo tai, kad indėnai pirmiausia žmonės, individai, žmogiškos būtybės, o tik paskui - Juodosios pėdos genties nariai. Palyginti su panašumais skirtumai, nors ir neabejojami, atrodė paviršutiniški. Ne tik mano stebėtos, bet ir visos kitos literatūroje aprašytos kultūrinės grupės turėjo išdidumo sampratą, troško palankumo, siekė pagarbos ir statuso, vengė nerimo. Be to, konstituciniai skirtumai, kurie matyti mūsų kultūroje, matyti ir visame pasaulyje, pavyzdžiui, intelekto, valingumo arba veiklumo ar tingumo, ramumo ar emocionalumo ir t.t. skirtumai.

Net matomi skirtumai tik patvirtina visuotinumo jausmą, nes dažniausiai juos galima interpretuoti kaip tokias reakcijas, kokių panašiomis aplinkybėmis sulauktume iš kiekvieno žmogaus; turiu galvoje reakcijas į frustraciją, nerimą, artimo žmogaus netektį, triumfą, artėjančią mirtį.

Suprantama, tokie jausmai yra neaiškūs, neįvertinami kiekybiškai ir vargu ar apskritai gali pretenduoti į mokslą. Tačiau šios pastabos kartu su mano jau pateiktomis hipotezėmis bei su tomis, kurias dar pateiksiu vėliau, pavyzdžiui, hipoteze, kad instinktoidinių pamatinių poreikių balsas silpnas, kad save aktualizavę individai netikėtai nutolsta nuo savo kultūros ir įgyja autonomiją šitaip pasipriešindami kultūros poveikiui, kad įmanoma atskirti sveikatos sampratą nuo prisitaikymo, byloja, kad praverstų iš naujo įvertinti kultūros ir asmenybės santykį. Tai suteiktų galimybę rimčiau atsižvelgti, kiek individas, bent jau sveikas, determinuojamas jo paties organizmo galių.

Jei formuosime žmogų neatsižvelgdami į jo vidinę struktūrą, aišku, neiš-girsime lūžtančių kaulų traškesio ir neišvysime akivaizdžios akimirksniu išryškėjančios patologijos. Tačiau, deja, jau galutinai pripažinta, kad patologija šiuo atveju neišvengiama, jei ne akivaizdi, tai paslėpta, jei ne anksčiau, tai vėliau. Neprašausime pro šalį pasakydami, jog įprasta suaugusiojo neurozė yra tokio smurto, ankstyvame amžiuje nukreipto prieš vidinius (nors ir silpnai teišreikštus) organizmo poreikius, pavyzdys.

Taigi individo pasipriešinimas kultūros poveikiui siekiant išsaugoti savo žmogišką vientisumą ir nenusižengti savo prigimčiai yra ar bent turėtų būti svarbi psichologijos ir sociologijos mokslų sritis. Asmuo, kuris noriai pasiduoda deformuojančioms savo kultūros jėgoms, t.y. gerai prisitaikęs žmogus, neretai gali būti ne toks sveikas kaip įstatymų laužytojas, nusikaltėlis, neurotikas; savo reakcijomis jis neretai išsiduoda esąs gerokai „nukrypęs į šoną", kad išvengtų psichologinių kaulų sulaužymo.

Šie svarstymai leidžia daryti ir dar vieną išvadą, kuri iš pradžių, atrodytų, nuskamba kaip paradoksas, apverčiantis aukštyn kojomis visas ligšiolines mūsų sampratas. Išsilavinimas, civilizacija, racionalumas, religija, įstatymas, vyriausybė dažniausiai buvo laikomi pirmiausia instinktus suvaržančiomis ir nuslopinančiomis jėgomis. Tačiau jei mūsų požiūris, kad instinktams civilizacija pavojingesnė negu civilizacijai instinktai, teisingas, tai gal kaip tik viskas turėtų būti atvirkščiai (jei mes tebetrokštame sukurti geresnį žmogų ir geresnę visuomenę): gal bent viena išsilavinimo, įstatymo, religijos ir t.t. funkcijų turėtų būti ginti, puoselėti ir skatinti instinktoidinių saugumo, meilės, savęs vertinimo, savęs aktualizavimo poreikių išraišką bei tenkinimą.

  1. Toks požiūris padeda išspręsti ir įveikti daugelį ankstesnių filosofinių prieštarų, tokių kaip biologija ar kultūra, įgimta ar išmokta, subjektyvu ar objektyvu, idiosinkratiška ar universalu ir t.t. Taip yra todėl, kad individo „aš" ieškančios ir jį atveriančios psichoterapijos ir asmenybinio augimo, „sielą tiriančios" technikos kartu yra ir kelias, atveriantis individo objektyvią, biologinę prigimtį, jo gyvūniškumą ir priklausomybę rūšiai, t.y. jo Būtį.

 

Dauguma įvairiausių mokyklų psichoterapeutų mano, kad prasiskverbdami pro neurozę iki esmės ar branduolio, nuolat glūdinčio žmoguje, tačiau užgožto, paslėpto, suvaržyto ligotų paviršiaus sluoksnių, jie atskleidžia ar išlaisvina esmingesnę, tikresnę ir realesnę asmenybę. Ypač aiškiai tai rodo Horney (199) formuluotė, kai ji kalba apie prasiskverbimą pro pseudo aš prie Tikrojo Aš. Savęs aktualizavimo formuluotės irgi pabrėžia asmens potencijų pavertimą realybe, faktu. Tapatybės ieškojimas reiškia beveik tą patj, kaip „tapti tuo, kas asmuo iš tikrųjų yra", „iki galo išreikštam", „realizavusiam savo žmogiškas potencijas". Tai individuacijos, autentiškumo ir t.t. ieškojimo procesas (166).

Akivaizdu, kad svarbiausia užduotis čia yra suvokti, kas esi biologiniu, temperamento, konstitucijos požiūriu kaip konkrečios rūšies atstovas. Būtent tai iš tikrųjų ir siekia padaryti visos psichoanalizės mokyklos - padėti individui įsisąmoninti savo poreikius, impulsus, emocijas, malonumus ir skausmus. Tačiau tai juk ir savotiška asmens vidinės biologijos, jo gyvūniškumo ir rusiškumo fenomenologija, tai biologijos atradimas ją patiriant, tai, ką galėtume pavadinti subjektyvia biologija, introspekcine biologija, patirta biologija ar pan. Tai prilygsta subjektyviam objektyvumo, t.y. žmogaus kaip rūšies charakteristikų, atradimui. Tai tolygu individualiam to, kas universalu, atradimui, asmeniškam to, kas neasmeniška ir transpersonalu (ar net transžmogiška) atradimui. Trumpai sakant, tai, kas instinktoidiška, gali būti analizuojama tiek subjektyviai, tiek objektyviai, ir „ieškant sielos", ir mokslininkui įprastesnio išorinio stebėjimo būdu. Biologija nėra vien objektyvus mokslas, ji gali būti ir subjektyvi.

 

Perfrazuodamas Archibaldo MacLeisho eilėraštį, aš pasakyčiau:

A person doesn't mean: A person is*

* Neieškok prasmių žmoguje, Jis tiesiog yra, kas yra.

 

 

Populiariausi