Print

Abraham H. Maslow

 

EKSPRESYVINIS ELGESIO KOMPONENTAS

(10 skyrius iš Maslow knygos "Motyvacija ir asmenybė")

 

Skirtumas tarp ekspresyvaus (nefunkcinio) ir kliūtis įveikiančio (instrumentinio, funkcinio, prisitaikomojo, tikslingo) elgesio komponentų jau gerai pagrįstas, ypač G. Allporto, Wernerio, Arnheimo ir W. Wolffo darbuose, tačiau iki šiol dar nebuvo tinkamai išnaudotas kaip vertybių psichologijos matas1.

Kadangi šiuolaikinė psichologija per daug pragmatiška, ji vengia kai kurių sričių, nors šios jai turėtų labai rūpėti. Besirūpindama praktiniais rezultatais, technologija ir priemonėmis, ji skandalingai mažai tegali pasakyti, pavyzdžiui, apie grožį, meną, pramogą, žaidimą, nuostabą, pagarbią baimę, džiaugsmą, meilę, laimę ir kitas „nenaudingas" reakcijas bei aukščiausius išgyvenimus. Tokia psichologija mažai praverčia ar visai nepraverčia menininkui, muzikui, poetui, romanistui, humanistui, kurios nors srities žinovui, aksiologui, teologui ar ir kitiems, atsidavusiems tikslui ar malonumui. Tai kaltinimas psichologijai, kad ji taip mažai pasiūlo šiuolaikiniam žmogui, kuris beviltiškai ieško natūralistinio arba humanistinio tikslo, arba vertybių sistemos.
-------------------------------
1 Taip skirstant, reikėtų vengti kategoriškos „arba-arba" dichotomijos. Daugeliui poelgių būdingas ir ekspresyvus, ir funkcinis komponentas, pavyzdžiui, ėjimas tuo pačiu metu turi ir tikslą, ir stilių. Bet vis dėlto nesinorėtų visai atmesti, kaip kad padarė Allportas ir Vernonas (8), teorinės galimybės, jog egzistuoja praktiškai vien tik ekspresyvūs aktai, pavyzdžiui, vaikštinėti, užuot kažkur ėjus, drovus paraudimas, grakštumas, nevykęs pozavimas, švilpavimas, džiūgaujančio vaiko juokas, nekomunikatyvi meninė veikla, grynasis savęs aktualizavimas, etc.
-------------------------------

Tyrinėdami ir praktiškai taikydami tokį ekspresyvinio ir funkcinio elgesio komponentų diferencijavimą, kuris kartu yra ir skirtumas tarp „naudingo" ir „nenaudingo" elgesio, galėtume išplėsti psichologijos jurisdikciją šiomis pageidaujamomis kryptimis. Šiame skyriuje apmetu ir tas prielaidas, kurios reikalingos norint atlikti svarbią užduotį - mesti iššūkį ir suabejoti visuotiniu įsitikinimu, kad visas elgesys motyvuotas. Tai mėginsiu padaryti keturioliktame skyriuje. O šiame skyriuje konkrečiau aptariami skirtumai tarp ekspresyvinio ir funkcinio elgesio ir jie pritaikomi kai kurioms psicho-patologijos problemoms spręsti.

1. Funkcinis elgesys iš esmės yra tikslingas ir motyvuotas, ekspresija dažnai nemotyvuota.
2. Funkcinį elgesį daugiau determinuoja išoriniai aplinkos ir kultūros kintamieji, ekspresiją daugiausia lemia organizmo būsena. Vadinasi, ekspresyvus elgesys daug smarkiau susijęs su gelmine charakterio struktūra. Vadi-namuosius projekcinius testus tiksliau būtų vadinti „ekspresyviniais testais".
3. Funkcinis elgesys dažniausiai būna išmoktas, ekspresyvus - dažniau neišmoktas, atpalaiduotas, neslopinamas.
4. Funkcinį elgesį lengviau kontroliuoti (išstumti, suvaržyti, nuslopinti, sukultūrinti), ekspresyvus elgesys dažniau nekontroliuojamas, o kartais net ir nesukontroliuojamas.
5. Funkciniu elgesiu paprastai siekiama keisti aplinką ir ji dažnai pa-keičiama. Ekspresyviu elgesiu nieko nesiekiama. Jei jis pakeičia aplinką, tai įvyksta nenoromis.
6. Funkcinis elgesys paprastai susijęs su priemonėmis, jo tikslas dažniausiai būna sumažinti grėsmę ar patenkinti poreikius. Ekspresyvumas dažnai būna tikslas savaime.
7. Tipišku atveju funkcinis komponentas būna sąmoningas (nors gali tapti ir nesąmoningas), ekspresyvus dažniau būna nesąmoningas.
8. Funkcinis elgesys reikalingas pastangų, ekspresyviam dažniausiai jų nereikia. Meninė išraiška, aišku, yra ypatingas ir tarpinis atvejis, kadangi spontaniškumo ir išraiškos šiuo atveju išmokstama (jei individui tai pavyksta). Išmokus galima pabandyti atsipalaiduoti.

FUNKCINIS IR EKSPRESYVUS ELGESYS

Funkcinį elgesį determinuoja, be kitų veiksnių, potraukiai, poreikiai, tikslai, siekiai, funkcijos ar ketinimai. Funkciškai elgiamasi, kai norima ką nors pa-daryti, pavyzdžiui, kur nors nueiti, nusipirkti maisto, išsiųsti laišką, padaryti lentyną, atlikti darbą, už kurį gauname atlyginimą. Pats terminas „įveikimas" (296) išreiškia pastangas išspręsti problemą ar bent jau ją spręsti. Šis terminas yra nuoroda kažko, esančio už individo, funkcinis elgesys nekyla pats iš savęs. Terminas gali nurodyti arba tiesioginius, arba pamatinius poreikius, arba priemones, arba tikslus, arba frustracijos sukeltą elgesį, arba tikslo siekiantį elgesį.

Tokio tipo ekspresyvus elgesys, kokį iki šiol aptarinėja psichologai, apskritai yra nemotyvuotas, nors, suprantama, jis determinuotas. (Nors ekspresyvų elgesį lemia daugelis determinančių, nebūtinai viena iš jų turi būti poreikio patenkinimas.) Šis elgesys tiesiog atspindi, žymi ar išreiškia kokią nors organizmo būseną. Iš tiesų dažniausiai jis būna tokios būsenos dalis, pavyzdžiui, kvailio kvailumas, sveiko žmogaus šypsena ir spyruokliuojanti eisena, geraširdžių ir mylinčių asmenų kilni veido išraiška, dailios moters grožis, nevilties poza, žemas tonusas, beviltiška prislėgto žmogaus išraiška, rašysena, eisena, gestikuliacija, šypsena, šokio maniera etc. Visos šios išraiškos neturi tikslo. Jomis nieko nesiekiama. Jos nėra skirtos patenkinti poreikius2. Jos epifenomenalios.
-----------------------------------
2 Šis teiginys nepriklauso nuo to, kaip konkrečiai formuluojama motyvacijos teorija. Pa-vyzdžiui, galime jį pritaikyti ir paprastam hedonizmui. Tad savo teiginį turėtume per-formuluoti taip: funkcinį elgesį galima girti arba peikti, už jį skirti atpildą arba bausmę, o tai ekspresyviam elgesiui netaikoma, bent jau tol, kol jis yra ekspresyvus.
----------------------------------
Nors viskas, ką čia pasakėme, yra teisinga, ypatingą problemą kelia tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksas, - būtent motyvuotos saviraiškos samprata. Subtilesnis asmuo gali stengtis būti sąžiningas, kilnus, malonus, netgi paprastas. Žmonės, kurie patyrė psichoanalizę, arba labiausiai motyvuoti žmonės, žino, apie ką aš kalbu. Iš tiesų tai svarbiausia jų problema. Pripažinti save ir būti spontaniškam yra lengviausia, pavyzdžiui, sveikiems vaikams, ir kartu sunkiausia, pavyzdžiui, savimi abejojantiems, save tobulinantiems suaugusiems, ypač tiems, kurie buvo ar tebėra neurotiški. Iš tiesų kai kuriems saviraiška yra neįmanomas laimėjimas, pavyzdžiui, tam tikro tipo neuroze sergantis individas yra it aktorius, neturintis savojo „aš" įprasta prasme, o disponuojantis tik ištisu repertuaru vaidmenų, iš kurių jis renkasi.

Panagrinėkime porą pavyzdžių - vieną paprastą, o kitą sudėtingą, kad parodytume, kokia (tariamai) prieštaringa motyvuoto, tikslingo spontaniškumo sąvoka, būtent „atsipalaidavimas įtemptais raumenimis", daosistinis išsilaisvinimas. Šokėjas, bent jau neprofesionalas, labiausiai trokšta būti spontaniškas, plaukiantis, automatiškai reaguoti į muzikos ritmą ir nesąmoningus partnerio pageidavimus. Geras šokėjas gali leisti sau atsipalaiduoti, virsti pasyviu instrumentu, kurį muzika formuoja ir kuriuo ji groja. Jam jau nebereikia trokšti, būti sau kritiškam, laikytis kokios nors krypties ar turėti savo valią. Pačia tikrąja ir teigiama šio žodžio prasme jis gali tapti pasyvus net šokdamas iki išsekimo. Toks pasyvus spontaniškumas ar savo valios atsisakymas gali suteikti vieną didžiausių gyvenimo malonumų - kai besisiūbuojantis ant banglentės leidžiasi užliejamas bangos, kai nugrimztame į palaimą atsidūrę masažisto, slaugės, kirpėjos rankose, kai mylimės, tokį malonumą patiria motina, kuri nesipriešindama leidžia kūdikiui žįsti krūtį, jai įkąsti ar ant jos užrėplioti. Bet tik mažai žmonių gali šokti taip atsipalaidavę. Dauguma mėgins, leis save nukreipti, save kontroliuos ir kreips į tikslą, stengsis atidžiai įsiklausyti į muzikos ritmą ir sąmoningai į jį pataikyti. Žiūrovo akimis jie atrodys menki šokėjai, patys sau atrodys irgi ne ką geresni, nes jiems nepavyks pasimėgauti šokiu kaip gelmine užsimiršimo patirtimi, kaip savanorišku atsisakymu kontroliuoti save, jie šito nepatirs, nors kaip tik tokia patirtis leistų jiems pranokti savo pačių pastangas ir tapti spontaniškiems.

Daug šokėjų šoka gerai ir nesimokę. Bet mokymas gali ir čia padėti. Tačiau tai turi būti kitoks mokymas, tai mokymasis tapti spontaniškam, savo noru išsižadėti valios, būti natūraliam, nevalingam, nekritiškam ir pasyviam daosistiniu stiliumi, stengtis nesistengiant. Norėdami šitaip atsipalaiduoti, privalome „išmokti" nusimesti trukdžius, savimonę, valią, kontrolę, „sukultūrinimą" ir orumą. („Kai išsilaisvinsi iš visko, kas išoriška, visų troškimų ir aistrų, tada judėsi vidinio savo impulso varomas, nė nežinodamas, kad judi", - Laozi.)

Nagrinėjant savęs aktualizavimo prigimtį, kyla ir daugiau sudėtingų klausimų. Apie žmones, pasiekusius šį motyvacijos lygmenį, galima pasakyti, kad jų poelgiai ir kūriniai yra itin spontaniški, tiesūs, atviri, neapsimestiniai ir ekspresyvūs (jie gyvena, pasak Asrani, „lengvumo būsenoje"). Be to, jų motyvai kokybiškai neformuoti ir todėl taip pasikeičia, taip skiriasi nuo įprastų saugumo, meilės ar pagarbos poreikių, kad jų netgi nederėtų vadinti tuo pačiu vardu (save aktualizavusių asmenų motyvams apibūdinti esu pasiūlęs terminą „metaporeikiai").

Jei meilės troškimą vadiname poreikiu, tai veržimąsi aktualizuoti save reikėtų vadinti kaip nors kitaip, o ne poreikiu, nes šiam būdinga gausybė įvairių charakteristikų. Turbūt dabartinei mūsų užduočiai reikšmingiausias skirtumas yra tas, kad meilė, pagarba ir t. t. gali būti suprantamos kaip išorinės savybės, kurių organizmas pats neturi, tad jų jam reikia. Savęs aktualizavimas nėra stoka ar trūkumas šia prasme. Tai nėra kažkas išoriška, ko organizmui reikia, kad jis būtų sveikas, pavyzdžiui, kaip kad medžiui reikia vandens. Savęs aktualizavimas yra vidinis augimas to, kas jame jau yra, tiksliau sakant, augimas to, kas yra pats organizmas. Kaip medžiui iš aplinkos reikia maisto, saulės, vandens, taip ir žmogui iš jo socialinės aplinkos reikia saugumo, meilės, pagarbos. Bet ir pirmuoju ir antruoju atveju kaip tik nuo čia ir prasideda tikroji, t.y. individualybės, raida. Visiems medžiams reikia šviesos, visiems žmonėms reikia meilės, bet kai šios elementarios reikmės pasotintos, kiekvienas medis ir kiekvienas žmogus toliau vystosi savo stiliumi, unikaliai, palenkdami universalius poreikius unikaliems savo siekiams. Žodžiu, toliau augama iš vidaus, o ne iš išorės, ir paradoksalu, kad aukščiausias motyvas yra tapti nemotyvuotiems, nieko nesiekti, būtent elgtis grynai ekspresyviai. Arba, kitaip sakant, savęs aktualizavimą motyvuoja augimas, o ne trūkumas. Tai yra „antrasis naivumas", „išmintinga nekaltybė", „lengvumo būsena" (295, 314, 315). Save aktualizuoti galėsime tik sukūrę reikiamas prielaidas, išsprendę menkesnes, išankstines motyvacines problemas. Šitaip sąmoningai ir tikslingai siekiame spontaniškumo. Taigi aukščiausiuose žmogaus raidos lygmenyse skirtumas tarp funkcinio ir ekspresyvaus elgesio, kaip ir daugelis kitų psichologijos dichotomijų, įveikiamas ir pranokstamas, o pastangos atveria kelią į savo priešybę.

VIDINĖS IR IŠORINĖS DETERMINANTĖS

Būdinga, kad funkcinį elgesį dažniau nei ekspresyvų lemia išorinės determinantės. Dažniausiai šis elgesys būna funkcinė reakcija į kritišką situaciją, problemą ar poreikį, kuriuos išspręsti ar patenkinti galima fiziniame ir (ar) kultūros pasaulyje. Galiausiai, kaip matėme, tai mėginimas kompensuoti vidinį trūkumą išoriniais patenkinančiais veiksniais.

Ekspresyvus elgesys priešingas funkciniam elgesiui tuo, kad jį labiau lemia charakteris (žr. toliau). Galėtume sakyti, kad funkcinis elgesys iš esmės yra charakterio sąveika su nepsichiniu pasauliu ir ši sąveika leidžia vienam prie kito prisitaikyti darant abipusį poveikį; ekspresija iš esmės yra charakterio struktūros ypatumų epifenomenas arba šalutinis produktas. Funkciniame elgesyje įmanoma įžvelgti tiek fizinio pasaulio, tiek vidinio charakterio dėsnius; ekspresyviame elgesyje - pirmiausia psichologijos ar charakterio dėsnius. Vykęs pavyzdys galėtų būti skirtumas tarp vaizduojamojo ir nevaizduojamojo meno.

Galima suformuluoti keletą išvadų, 1. Neabejotina, kad norint įgyti žinių apie charakterio struktūrą, naudingiau tyrinėti ekspresyvų, o ne funkcinį elgesį. Tai patvirtina ir dabar jau sukaupta gausi projekcinių (ekspresyvinių) testų patirtis. 2. Grįžtant prie amžinų diskusijų, kas yra psichologija, kaip geriausia ją studijuoti, yra aišku, kad prisitaikomasis, tikslingas, motyvuotas, kliūtis įveikiantis elgesys nėra vienintelė elgesio rūšis. 3. Toks elgesio rūšių išskyrimas gali būti reikšmingas ir atsakant į klausimą, kiek psichologija susijusi ar nesusijusi su kitais mokslais. Iš principo gamtos pasaulio tyrinėjimas turėtų padėti perprasti funkcinį elgesį, bet ekspresyvaus - veikiausiai ne. Ekspresyvus elgesys, atrodo, iš esmės daugiau psichologinis, jis, ko gero, turi savo paties taisykles ir dėsnius, tad ir tyrinėti jį reikėtų tiesiogiai, o ne per fizinių bei gamtos mokslų prizmę.

RYŠYS SU IŠMOKIMU

Idealaus funkcinio elgesio paprastai išmokstama, o idealaus ekspresyvaus elgesio paprastai neišmokstama. Mums nereikia mokytis, kaip jaustis bejėgiams ar atrodyti sveikiems, ar būti kvailiems, ar išreikšti pyktį, nors paprastai turime išmokti padaryti lentyną, važiuoti dviračiu ar apsirengti. Šis kontrastas aiškiai matyti palyginus, viena vertus, kas determinuoja reakciją atliekant laimėjimų testus, ir, kita vertus - atliekant Rorschacho testus. Funkcinis elgesys nunyksta, jeigu nesulaukiama atpildo, ekspresyvus elgesys dažnai išlieka ir be atpildo ar pastiprinimo. Funkcinis elgesys skirtas poreikiams patenkinti, ekspresyvus - ne.

GALIMYBĖ KONTROLIUOTI

Tai, kad funkcinį elgesį lemia išorinės determinantės, o ekspresyvų - vidinės, matyti ir iš to, kiek elgesys paklūsta sąmoningai ar nesąmoningai kontrolei (slopinimui, išstūmimui, draudimui). Spontanišką ekspresyvumą itin sunku suvaldyti, pakeisti, paslėpti, kontroliuoti, kokiu nors būdu daryti jam įtaką. Iš tiesų kontrolė ir ekspresyvumas jau pačiais savo apibrėžimais yra priešybės. Ir tai pasakytina net apie jau minėtą motyvuotą saviraišką, nes ji yra virtinės pastangų išmokti nekontroliuoti rezultatas.

Rašyseną, dainavimą, šokimo, kalbėjimo, emocinių reakcijų raišką geriausiu atveju sąmoningai kontroliuoti įmanoma tik trumpą laiką. Neįmanoma nuolatos sąmoningai kontroliuoti savo reakcijų ar kritiškai jas vertinti.

Anksčiau ar vėliau dėl nuovargio, išsiblaškymo, dėmesio nukrypimo ar dėl kitų priežasčių tokios kontrolės gniaužtai atsileidžia, ją pakeičia gelminės, mažiau įsisąmonintos, automatiškesnės charakterio determinantės (6). Ekspresija nėra tikrąja šio žodžio prasme visai savanoriškas elgesys. Dar vienas šio kontrasto aspektas yra tai, kad ekspresija nereikalinga pastangų. Funkciniam elgesiui iš principo reikia pastangų. (Menininkas ir vėl yra ypatingas atvejis.)

Dabar jau metas dėl šio to perspėti. Lengva klaidingai patikėti, kad spontaniškumas ir ekspresyvumas visuomet pozityvūs, o visokia kontrolė - neigiama ir nepageidaujama. Taip nėra. Iš tiesų, elgdamasis ekspresyviai, žmogus jaučiasi maloniau, džiaugsmingiau, garbingiau, toks elgesys reikalauja mažiau pastangų negu savikontrolė, tad šiuo požiūriu jis pageidautinas tiek pačiam individui, tiek ir jo tarpasmeniniams santykiams, pavyzdžiui, kaip parodė Jourardas (217). Tačiau esama kelių savikontrolės ar slopinimo prasmių, ir kai kurios iš jų visai pageidaujamos ir sveikos, o ką jau pasakyti apie tas, kurios būtinos norint palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu. Kontrolė nebūtinai turi reikšti, kad pamatiniai poreikiai frustruojami ar atsižadama juos tenkinti. Turiu galvoje vadinamąją „apoloniškąją kontrolę", kai nė kiek neabejojama, kad poreikius būtina patenkinti. Ši kontrolė tik padaro jų tenkinimą daugiau, o ne mažiau džiaugsmingą, pavyzdžiui, deramas susivaldymas (seksas), gracingumas (šokis, plaukimas), suestetinimas (maistas ir gėrimas), stilizavimas (sonetai), ceremoningumas, sakralizavimas, sukilninimas, užuot tiesiog atlikus tai, ką darai, atlikti gerai.

Ir dar - tai turėtume nuolat kartoti - sveikas žmogus ne vien spontaniškas. Jis turėtų mokėti būti ekspresyvus tada, kai nori. Jis privalo išmokti atsipalaiduoti. Jis privalo išmokti nusimesti varžtus, slopinimą, savigyną, kai jam atrodo, kad šito trokšta. Bet lygiai taip jis privalo sugebėti save kontroliuoti, mokėti atidėti malonumus, būti mandagus, vengti skaudinti, mokėti patylėti, pažaboti savo impulsus. Jis privalo sugebėti būti dionisiškas arba apoloniškas, stojiškas arba epikūrietiškas, ekspresyvus arba funkcionalus, valdomas arba nevaldomas, save atskleidžiantis arba save paslepiantis, mokantis pramogauti ir kartu atsisakyti pramogų, mokantis mąstyti apie dabartį ir apie ateitį. Sveikas arba save aktualizuojantis asmuo yra iš esmės įvairiapusiškas, jis praradęs kur kas mažiau žmogiškųjų savybių negu vidutinis žmogus. Jo reakcijų arsenalas nepalyginti turtingesnis, nes jis kur kas toliau paėjęs keliu, vedančiu į tikrąjį žmogiškumą, t.y. jis išsaugojęs visas savo žmogiškąsias galias.

POVEIKIS APLINKAI

Funkciniu elgesiu dažniausiai stengiamasi keisti pasaulį, paprastai jis daugiau ar mažiau sėkmingai jį ir keičia. Ekspresyvus elgesys, antra vertus, aplinkai nedaro jokio poveikio. Tais atvejais, kai jis daro kokį poveikį, šis nėra iš anksto sumanytas, sąmoningas, tikslingas, tai - savaiminis poveikis.

Pavyzdys gali būti besikalbantis žmogus. Tarkime, jis yra komersantas, kuris užmezga pokalbį tikėdamasis gauti užsakymą, tad pokalbis sąmoningai, tikslingai pradedamas siekiant būtent šio tikslo. Bet komersanto bendravimo maniera, jam pačiam nesuvokiant, gali būti priešiška ar snobiška, ar arogantiška, dėl to jis gali prarasti užsakymą. Tad ekspresyviniai jo elgesio aspektai gali paveikti aplinką, tačiau pažymėkime, kad kalbantysis nesiekė padaryti poveikio, jis nesistengė pasirodyti arogantiškas ar priešiškas, jis net nesuvokė, kad tokį įspūdį padarė. Ekspresyvaus elgesio poveikis aplinkai, jei apskritai toks yra, nėra motyvuotas, tikslingas ir yra epifenomenalus.

PRIEMONĖS IR TIKSLAI

Funkcinis elgesys visada instrumentinis, jis visada yra priemonė siekiant kokio nors motyvuoto tikslo. Ir atvirkščiai, bet koks tikslo ir priemonių sąvokomis apibūdinamas elgesys (išskyrus anksčiau aptartą išimtį, kai savanoriškai atsisakoma elgtis funkciškai) turėtų būti laikomas funkciniu.

Antra vertus, įvairios ekspresyvaus elgesio formos yra arba visai nesu-sijusios nei su tikslais, nei su priemonėmis, pavyzdžiui, žmogaus rašysena, arba panašėja į elgesį, kuris ir yra tikslas sau, pavyzdžiui, dainavimas, pasivaikščiojimas, tapyba, improvizavimas prie fortepijono ir t. t.3 Tai išsamiau bus aptariama keturioliktame skyriuje.
----------------------------------
3 Mūsų pernelyg pragmatiškoje kultūroje instrumentiškumo dvasia kartais persmelkia net aukščiausius išgyvenimus, tokius kaip meilė („tai juk įprasta, visi tai daro"), sportas („padeda virškinti"), išsilavinimas („nes garantuos didesnį atlyginimą"), dainavimas („išlavina krūtinės ląstą"), hobiai („atsipalaidavimas gerina miegą"); geras oras (palankus verslui"), skaitymas („negaliu atsilikti nuo gyvenimo"), švelnumas („negi nori, kad tavo vaikas būtų neurotikas?"), geraširdiškumas („mesk savo duonos į vandenis..."), mokslas („nacionalinė gynyba!"), menas („...neabejotinai pagerino amerikietiškają reklamą"), dosnumas („...jei neaukosi, pavogs tavo sidabrinius stalo įrankius").
--------------------------------

FUNKCINIS ELGESYS IR SĄMONINGUMAS

Grynas ekspresyvumas būna nesąmoningas, bent jau ne visiškai sąmoningas. Paprastai mes nesuvokiame, kokia mūsų eisena, kaip mes atsistojame, šypsomės ar juokiamės. Suprantama, kad savo raiškos stilių galime išvysti nufilmuotoje juostoje, išgirsti fonografo įraše, jį gali perteikti karikatūros, pamėgdžiojimas. Bet tai išimtys ar bent jau nebūdinga savo stiliaus suvokimo forma. Tokie sąmoningi ekspresyvūs veiksmai kaip drabužių, baldų, šukuosenos pasirinkimas laikomi ypatingais, neįprastais arba tarpiniais atvejais. Tačiau funkcinis elgesys gali būti ir paprastai būna visiškai sąmoningas. Kai jis nesąmoningas, jis laikomas išimtiniu ar neįprastu.

ATSIPALAIDAVIMAS IR KATARSIS; NEUŽBAIGTAS VEIKSMAS; PASLAPČIŲ SAUGOJIMAS

Yra ypatingos rūšies elgesys, kuris iš esmės yra ekspresyvus, bet vis dėlto šiek tiek naudingas organizmui, kartais naudingas net tiek, kad jo pageidaujama. Levy'is pavadino šį elgesį atsipalaidavimu. Galbūt keikimasis arba panašios pykčio išraiškos yra geresni pavyzdžiai negu Levy'io pasiūlyti techniškesni pavyzdžiai (271). Keikimasis aiškiai yra ekspresyvus elgesys, kadangi jis atspindi organizmo būseną. Tai nėra įprastas funkcinis elgesys, skirtas patenkinti pamatinį poreikį, tačiau jis gali patenkinti kita prasme. Atrodo, kad keikiantis gaunamas šalutinis poveikis - pakinta paties organizmo būklė.

Veikiausiai apie visą panašų išsikrauti leidžiantį elgesį apskritai galėtume pasakyti, kad jis padeda organizmui jaustis patogiau sumažindamas įtampą, nes jis (1) leidžia užbaigti neužbaigtą veiksmą, (2) suteikia galimybę išsiveržti susi-kaupusiems priešiškumui, nerimui, susijaudinimui, džiaugsmui, ekstazei, meilei ar kitoms įtampą keliančioms emocijoms per motorinį, vartojimo pobūdį turintį veiksmą ar (3) tampa grynuoju veiksmu, teikiančiu malonumą sveikam organizmui. Tokią pačią funkciją atlieka ir atsivėrimas (217) bei paslapčių saugojimas.

Labai panašu, kad katarsis, kaip jį pirmieji apibrėžė Breueris ir Freudas, iš esmės tėra sudėtingesnis iškrovos elgesio variantas. Katarsį taip pat galima apibūdinti kaip laisvą (ir tam tikra prasme pasitenkinimą suteikiančią) išraišką sutrukdyto, neužbaigto veiksmo, kuris, kaip ir visi sutrukdyti veiksmai, atrodo, turi būti išreikštas. Tokia pačia palengvėjimą suteikiančia iškrova gali tapti paprasta išpažintis bei paslapties atskleidimas. Gali būti, kad išsami psichoanalitinė įžvalga, jei pakankamai apie ją žinotume, irgi pasirodytų esanti vienas iš atsipalaidavimo arba veiksmo užbaigimo reiškinių.

Pageidautina atskirti tuos tvirtai įsišaknijusius poelgius, kurie yra grėsmes įveikiančios reakcijos, nuo tų, kurie tėra paprasti ir neemocionalūs polinkiai užbaigti pusiau tebaigtą veiksmą ar veiksmų virtinę. Pirmieji susiję su grėsme, iškilusia pamatinių, dalinių ir/ar neurotinių poreikių patenkinimui ir su jų tenkinimu. Tad jie tikrai priklauso motyvacijos teorijos jurisdikcijai. Antrieji veikiausiai yra ideomotoriniai reiškiniai, kurie savo ruožtu glaudžiai susiję su tokiais neurologiniais ir fiziologiniais kintamaisiais kaip cukraus kiekis kraujyje, adrenalino išsiskyrimas, autonominis sujaudinimas bei refleksų tendencijos. Tad stengiantis suprasti, kodėl mažylis su tokiu malonumu šokinėja ant spyruoklinio čiužinio, verčiau galvoti ne apie jo motyvus, bet apie tai, kad jo fiziologinei būklei reikia būtent tokios motorinės raiškos. Žinoma, atidėliodamas veiksmą, nebūdamas savimi, slėpdamas tikrąją savo prigimtį, žmogus patiria įtampą tarsi žvalgybininkas priešo užnugaryje. Būdamas savimi, būdamas natūralus, jis pavargsta ir išsenka kur kas mažiau. Save tausojame ir elgdamiesi sąžiningai, būdami atsipalaidavę bei neapsimetinėdami.

KARTOJIMO REIŠKINIAI; ATKAKLŪS NESĖKMINGI MĖGINIMAI IŠSPRĘSTI PROBLEMĄ; DETOKSIKACIJA

Traumą patyrusio neurotiko pasikartojantys košmarai, iš miego priverčiantys pašokti įgąsdinto vaiko (ar suaugusiojo) sapnai, vaiko chroniškas žavėjimasis kaip tik tuo, ko jis labiausiai bijo, tikai, ritualai ir kiti simboliniai aktai, disociaciniai aktai, neurotiniai „išsišokimai" - tai vis kartojimo reiškiniai, kuriuos reikia specialiai paaiškinti4. Apie šių reiškinių svarbą galime spręsti iš to fakto, kad Freudas jautė esant būtina dėl jų pakoreguoti kai kurias pamatines savo teorijas. Keletas šiuolaikinių autorių, pavyzdžiui, Fenichelis (129), Kubie (245) ir Kasaninas (223), nurodė, kaip galbūt būtų galima išspręsti šią problemą. Tokius poelgius jie traktuoja kaip pasikartojančias pastangas, kartais sėkmingesnes, bet dažniau nesėkmingas išspręsti šią beveik neišsprendžiamą problemą. Tokį elgesį galima palyginti su formą praradusiu, tačiau beviltiškai toliau besikaunančiu boksininku, kuris atkakliai pakyla nuo grindų tik tam, kad jį dar ir dar kartą partrenktų. Trumpai sakant, tokiais poelgiais organizmas atkakliai, kartais beviltiškai, stengiasi išspręsti problemą. Manytume, kad tokius poelgius reikėtų laikyti funkciniais ar bent jau pastangomis įveikti kliūtis.Tokie poelgiai skiriasi nuo paprastų perseveracijų, katarsio ar iškrovos, nes jie tik užbaigia neužbaigtą veiksmą, išsprendžia neišspręstą problemą.
-------------------------------
4 Čia apsiribojame simboliniais aktais įveikdami pagundą pasinerti į masinančią ir ne-abejotinai mums reikšmingą simbolizmo apskritai problemą. Kalbant apie sapnus, aišku, kad, be čia paminėto tipo, yra sapnų, kurie pirmiausia yra funkciniai (t.y. paprastas norų išsipildymas), ir sapnų, kurie pirmiausia yra ekspresyvūs (t.y. nesaugumą išreiškiantys sapnai, sapnai-projekcijos). Pastarieji sapnai teoriškai turėtų būti panaudojami kaip specialios rūšies projekciniai ar ekspresyviniai testai nustatant charakterio struktūrą.
-------------------------------

Vaikas, įgąsdintas dažnų pasakų apie vilkus, kai kada grįš prie vilko vaizdinio žaisdamas, kalbėdamas, klausinėdamas, kurdamas istorijas, piešdamas. Galima sakyti, kad vaikas „nukenksmina" arba „nujausmina" problemą. Toks rezultatas pasiekiamas todėl, kad vaikas, dažnai atkurdamas šį vaizdinį, tarsi jį „prisijaukina", patiria iškrovą ir katarsį, jis „perdirba" šį gąsdinantį vaizdinį, jis liaujasi reaguoti į jį kaip į katastrofą, pamažu susikuria gynybinius mechanizmus, išmėgina įvairius baimės įveikimo metodus ir praktiškai pritaiko sėkmingus, etc.

Galėtume tikėtis, kad kompulsyvus kartojimas liausis išnykus jį sukėlusioms determinantėms. Tačiau ką galima pasakyti apie tuos kartojamus veiksmus, kurie neišnyksta? Atrodytų, kad tokiais atvejais pastangos įveikti kompulsyvumą nesėkmingos.

Akivaizdu, kad nesaugus asmuo neįstengia geruoju susitaikyti su pralaimėjimu. Jis priverstas mėginti dar ir dar, kad ir kokios beprasmiškos būtų jo pastangos. Čia derėtų prisiminti Ovsiankinos (367) ir Zeigarnik (493) eksperimentus su neužbaigtomis užduotimis, kitaip sakant, neišspręstų problemų perseveraciją. Naujesni darbai parodė, kad tokios tendencijos išryškėja tik tada, kai iškyla grėsmės asmenybės branduoliui, būtent, kai nesėkmė reiškia saugumo, savigarbos, prestižo ar pan. netekimą. Remdamiesi šiais eksperimentais, atrodytų, pagrįstai savo formuluotę galime papildyti panašia išlyga. Nuolatinio veiksmų kartojimo, tai yra nesėkmingo funkcionalumo, reikėtų laukti tada, kai iškyla grėsmė pamatiniams asmenybės poreikiams ir kai organizmas neranda sėkmingo šios problemos sprendimo.

Skirtumas tarp sąlygiškai ekspresyvių ir sąlygiškai funkcionalių perseveracijų ne tik suskirsto vientisą poelgių klasę į dvi poklases, bet ir gerokai išplečia šias naujai išskirtas. Matėme, kad antraštės „ekspresyvi perseveracija" ar „paprastas veiksmo užbaigimas" suponuoja ne tik iškrovą bei katarsį, bet veikiausiai ir motorinį nerimą, susijaudinimo - malonaus ar nemalonaus - išraiškas bei ideomotorinius polinkius. Lygiai taip galima (ir net naudinga) sampratai „kompulsyvus funkciškumas" priskirti tokius reiškinius kaip neįveiktas įžeidimo ar pažeminimo jausmas, nesąmoningas pavydas bei pavyduliavimas, nuolatinės pastangos kompensuoti nevisavertiškumo jausmą, kompulsyvus ir nesiliaująs latentinių homoseksualų partnerių kaitaliojimas bei kitos panašios tuščios pastangos pašalinti grėsmę. Galėtume net daryti prielaidą, kad tinkamai konceptualiai modifikavę pačią neurozę, ją irgi galėtume priskirti šiai reiškinių grupei.

Žinia, būtina neužmiršti, kad diferencinės diagnozės problemos šitaip neišsprendžiame, tai yra neatsakome į klausimą, ar šis konkretus pasikartojantis konkretaus asmens sapnas yra ekspresyvus, kompulsyvus ar ir ekspresyvus, ir kompulsyvus? Murray'aus sąraše pateikiama daugiau pavyzdžių5.
----------------------------
5 Nesąmoningi poreikiai paprastai pasireiškia sapnais, vizijomis, emociniais proveržiais, neapgalvotais poelgiais, kalbos ir rašto riktais, išsiblaškymo gestais, juoku, nesuskaičiuojamomis užmaskuotomis formomis, kurios sumišusios su priimtinais (sąmoningais) poreikiais, kompulsijomis, racionalizuotais jausmais, projekcijomis (iliuzijomis, apgaulėmis, įsitikinimais), visais simptomais (ypač isterinės konversijos simptomais), vaikų žaidimais, regresijomis, žaidimu su lėlėmis, istorijų kūrimu {TAT), paišymu pirštu, žmogaus figūros piešimu, fantazijomis. Kada nors prie šio sąrašo pridursime ritualus, ceremonijas ir liaudies pasakas.
----------------------------

NEUROZĖS APIBRĖŽIMAS

Dabar jau visuotinai sutariama, kad klasikinė neurozė, ir kaip visuma, ir kaip atskiri neurotiniai simptomai, paprastai yra funkciniai mechanizmai. Vienas didžiausių Freudo įnašų buvo tai, kad jis parodė, jog neurotiniai simptomai turi funkcijas, tikslus, siekius, jog jais pasiekiama įvairių rezultatų (pirminės naudos).

Tačiau tiesa ir tai, kad daug simptomų, kurie iš tiesų yra ne funkciniai, instrumentiniai ar tikslingi, bet veikiau ekspresyvūs poelgiai, taip pat buvo vadinami neurotiškais. Atrodytų, kur kas naudingiau ir ne taip painu būtų vadinti neurotiškais tik tuos poelgius, kurie pirmiausia padeda įveikti kliūtis arba yra funkciniai, o daugiau ekspresyvinio pobūdžio poelgius reikėtų vadinti ne neurotiškais, bet kaip nors kitaip (žr. toliau).

Yra gana paprastas, bent teoriškai, testas atskirti simptomus, kurie iš tiesų neurotiški, t.y. funkciški, tikslingi ar instrumentiniai, nuo tų simptomų, kurie pirmiausia ekspresyviniai. Jeigu neurotinis simptomas turi funkciją, daro asmeniui tam tikrą darbą, nesunku numatyti, kad asmeniui geriau turėti šį simptomą. Jei būtų įmanoma „išrauti" tikrai neurotišką paciento simptomą, tai, pasak teorijos, taip padarytume jam kokią nors žalą, jis, ko gero, pajustų nerimą, jo psichologinė pusiausvyra smarkiai sutriktų. Tai būtų tas pat, kas išlupti akmenį iš pamatų, ant kurių pastatytas namas. Jei namas tikrai stovi ant šių pamatų, išrišti tą akmenį pavojinga, net jei jis aptrupėjęs ar apiręs, net jei ne toks patvarus kaip kiti akmenys .

Antra vertus, jeigu simptomas nėra iš tiesų funkciškas, jei jis nevaidina kokio nors gyvybiškai reikšmingo vaidmens, jo atsikratęs, asmuo psichologinės žalos nepatirs, pacientui tai tik naudinga. Kaip tik tuo grindžiamas vienas iš įprastų griežtos simptomų terapijos kritikos aspektų, t.y. remiamasi prielaida, kad simptomas, kuris stebėtojui atrodo visiškai nenaudingas, faktiškai vaidina svarbų vaidmenį paciento psichinėje ekonomikoje, tad kol simptomų terapeutas tiksliai nenustatė jo vaidmens, negalima elgtis su šiuo simptomu neapdairiai.

Noriu pasakyti, kad nors simptomų terapija yra tariamai pavojinga tikrai neurotiniams simptomams, ji nekelia jokio pavojaus tiems simptomams, kurie tėra ekspresyvūs. Pastaruosius galima išrauti be jokių padarinių, ir tai pacientui bus tik naudinga. Tai implikuoja svarbesnį simptomų terapijos vaidmenį, negu dabar norėtų pripažinti psichoanalitikai (463,487). Kai kurie hipnozės terapeutai ir elgesio terapeutai neabejoja, kad simptomų terapijos keliama grėsmė buvo smarkiai išpūsta.
--------------------------------
6 Mekeelis pateikia vykusį pavyzdį: moteriai, kurią ištiko isterinis paralyžius, pranešė jos diagnozę. Po kelių dienų ją ištiko visiškas kolapsas, o paralyžius išnyko. Kolapso būklės ji ilgokai išbuvo ligoninėje. Paralyžius nepasikartojo, tačiau ją ištiko isterinis aklumas (informacija iš privačių šaltinių). „Elgesio terapeutai" pastaruoju metu pasiekę stulbinamai gerų rezultatų ir pašalina simptomus be padarinių. Pats simptomų pakeitimo reiškinys gal ir nėra toks dažnas, kaip tikėjosi psichoanalitikai.
---------------------------------
Visa tai taip pat rodo, kad neurozę buvo įprasta suprasti pernelyg primityviai. Visų neurotiškų asmenybių būna ryškūs ir ekspresyvūs, ir funkciniai simptomai. Juos skirti taip pat svarbu, kaip svarbu skirti priežastį ir pasekmę. Tad neurotiką kankinantis bejėgiškumo jausmas paprastai ir sukelia įvairias reakcijas, kuriomis asmuo stengiasi šį jausmą įveikti ar bent išmokti su juo gyventi. Šios reakcijos tikrai funkcinės. Tačiau bejėgiškumo jausmas pirmiausia yra ekspresyvus, asmeniui jis nėra naudingas. Su juo žmogus susitaiko kaip su duotybe, su pirminiu faktu, į kurį jis gali tik reaguoti.

KATASTROFIŠKAS PALŪŽIMAS; BEVILTIŠKUMAS

Kartais taip susiklosto, kad visos gynybinės organizmo pastangos žlunga. Tai įvyksta arba dėl to, kad iš išorės užgriūvančios grėsmės tampa neįveikiamos, arba dėl to, kad gynybiniai organizmo ištekliai pasirodo esą per menki.

Goldsteino (160) atlikta gelminė pacientų su pažeistomis smegenimis analizė pirmą kartą aiškiai parodė skirtumą tarp grėsmei įveikti skirtų reakcijų, nesvarbu, kokios silpnos jos būtų, ir katastrofiško palūžimo, kuris įvyksta, kai tampa neįmanoma arba nenaudinga įveikti kliūtis.

Tokio palūžimo pavyzdžiais gali būti fobijų kankinamo asmens elgesys jam patekus į situaciją, kurios bijo (260), reakcijos į traumuojančias patirtis (222) etc. Galbūt dar akivaizdesnis pavyzdys - paniškai chaotiškas vadinamųjų neurotiškų žiurkių elgesys (285). Šie gyvūnai, aišku, nėra neurotiški jokia griežta šio termino prasme. Neurozė yra organizuota reakcija. Tokių žiurkių elgesys visiškai pakrikas.

Negana to, kitas katastrofiško palūžimo bruožas yra tai, kad toks elgesys nefunkcionalus, betikslis, kitaip sakant, jis veikiau ekspresyvus negu įveikiantis grėsmę. Tad nereikėtų jo laikyti neurotiniu elgesiu, geriau tiktų jį vadinti kokiu specialiu terminu, kaip katastrofiškas palūžimas, dezorganizuotas elgesys, dirbtinai sukelti elgesio sutrikimai etc. Tačiau Klee (233) siūlo kitą interpretaciją.

Kitas tokios rūšies ekspresijos atvejis, kurį dera skirti nuo neurotiško funkcinio elgesio, yra gilus beviltiškumas ar nusivylimas, kokį kartais stebime išgyvenant beždžiones ar žmones (304), patyrusius ištisą virtinę nusivylimų, deprivacijų bei traumų. Šie žmonės gali prieiti prie to, kad paprasčiausiai liausis stengęsi, daugiausia todėl, jog nebematys jokios naudos. Jei žmogus nieko nesitiki, jis už nieką nekovoja. Galbūt, pavyzdžiui, paprasto šizofreniko apatiją galima interpretuoti kaip beviltiškumo ar ryžto praradimo išraišką - labiau kaip atsisakymą spręsti problemą negu kokią nors konkrečią šio atsisakymo formą. Apatiją kaip simptomą galima tikrai atskirti nuo audringo katatoniko elgesio ar paranoidinio šizofreniko kliedesių. Jų elgesys kaip tik atrodytų esąs tikrosios grėsmės įveikimo reakcijos, tad jos rodytų, kad ir paranoikas, ir katatonikas šizofrenikas dar tebekovoja, vis dar viliasi. Tiek teoriškai, tiek praktiškai jų prognozė geresnė.

Lygiai taip diferencijuotai reikia nagrinėti ir savižudiškus asmenų impulsus, mirtinomis ligomis sergančių ir ne taip sunkiai sergančių asmenų reakcijas. Visais šiais atvejais išsižadėjimas pastangų kovoti smarkiai lemia paciento ligos prognozę.

PSICHOSOMATINIAI SIMPTOMAI

Mūsų aptarta skirtis turėtų itin praversti psichosomatinės medicinos srityje. Būtent šioje srityje pernelyg naivus Freudo determinizmas atnešė daugiausia žalos. Freudas padarė klaidą sutapatindamas „determinuotą" elgesį su „nesąmoningai motyvuotu", tarsi nebūtų jokių kitų elgesio determinančių; visokį užmiršimą, visus kalbos riktus, apsirikimus rašant jis laikė nulemtais tik nesąmoningų motyvų. Nedeterministo gėdos ženklu jis paženklindavo kiekvieną, kuris drįsdavo tarti, kad užmiršimas ir panašūs reiškiniai gali būti nulemti kitų determinančių. Iki šiol nė vienas psichoanalitikas dar neįstengia sugalvoti jokio kito paaiškinimo, išskyrus nesąmoningą motyvaciją. Toks neurozės supratimas nebūtinai visiškai ydingas neurozės srityje, kadangi praktiškai visi neurotiniai simptomai turi nesąmoningą motyvaciją (suprantama, šalia kitų determinančių).

Psichosomatikos srityje toks požiūris sukėlė geroką painiavą, kadangi gana daug somatinių reakcijų neturi tikslų ar funkcijų ir nėra motyvuotos nei sąmoningai, nei nesąmoningai. Tokios reakcijos kaip aukštas kraujo spaudimas, vidurių užkietėjimas, skrandžio opos etc. dažniau būna sudėtingų psichinių ir somatinių procesų grandinių šalutiniai produktai ar epifenomenai.

Niekas niekada bent jau nepradėjo nuo to, kad trokštų skrandžio žaizdų, padidėjusio kraujo spaudimo, infarkto, sukelto vainikinių arterijų trombozės (aš kol kas nekalbu apie antrinės naudos veiksnį). Asmuo gali trokšti tokių dalykų kaip nuslėpti nuo pasaulio polinkius į pasyvumą, nuslopinti agresyvius polinkius, vadovautis kokiu nors ego idealu - už visa tai tenka mokėti somatine kaina, tačiau ši kaina, savaime suprantama, nėra numatyta ir jos tikrai ne-trokštama. Kitaip sakant, tokie simptomai paprastai neduoda jokios pirminės naudos, priešingai, negu bendrieji neurozės simptomai. Puikus pavyzdys gali būti Dunbaro atlikti asmenų, kuriuos dažniau už kitus persekioja nelaimingi atsitikimai, tyrinėjimai. Dėl savo nerūpestingumo, amžino skubėjimo, aplaidumo ir valkatiško gyvenimo būdo jie iš tiesų dažniau susilaužo kaulus, bet lūžiai nėra jų tikslas, tai veikiau jų lemtis. Sulaužyti kaulai neatlieka jokių funkcijų, nieko gero šiems asmenims neatneša.

Tarkime, kad įmanoma (nors ir ne itin tikėtina), jog minėti somatiniai simptomai gali būti kilę kaip neurotiškas pirminės naudos siekimas. Tokiu atveju verčiau juos vadinti tuo, kas jie yra, - konversiniais ar, plačiau kalbant, neurotiniais simptomais. O somatinius simptomus, kurie yra nenumatyta neurotinių procesų somatinė kaina ar jų epifenomenai, geriau pavadinti kaip nors kitaip, pavyzdžiui, fizioneurozėmis ar, kaip siūlėme, ekspresyviais somatiniais simptomais. Šių neurotinių procesų šalutinių padarinių nereikėtų painioti su pačiu procesu.

Užbaigdami šį svarstymą, galime paminėti akivaizdžiausią ekspresyvaus tipo simptomą. Tai simptomai, kurie pasireiškia kaip bendriausia organizmo būsena arba faktiškai yra jos dalis, kaip antai depresija, gera sveikata, veiklu-mas, apatija. Jei asmuo prislėgtas, jis prislėgtas visas. Jei jam užkietėja viduriai, tai aiškiai - ne funkcinis, bet ekspresyvus simptomas (nors visiškai aišku, kad kito paciento atveju tas pats simptomas gali būti funkcinis, pavyzdžiui, atsisakydamas tuštintis, vaikas nesąmoningai parodo savo priešiškumą jam įkyrinčiai motinai). Tą patį galime pasakyti apie apetito ar kalbos praradimą apatijos atveju, apie gerą raumenų tonusą esant puikiai sveikatai, apie nervingai trūkčiojančius emociškai nesaugaus asmens judesius.

Pasiremkime Sontago (433) straipsniu, kad parodytume, jog įmanomos įvairios kitokios psichosomatinių sutrikimų interpretacijos. Jis analizuoja konkretų atvejį - moterį, kenčiančią nuo itin smarkios jos veidą darkančios aknės. Tiek išbėrimas pirmąkart, tiek dar triskart pasikartoję šios odos ligos epizodai sutapo su stipriais emociniais stresais ir konfliktais, kilusiais dėl seksualinių problemų. Visus tris kartus ją išberdavo būtent tokiu metu, kai moteriai tekdavo susilaikyti nuo seksualinio kontakto. Gali būti, jog aknė kaip tik buvo nesąmoningai išprovokuota troškimo išvengti seksualinės problemos ir galbūt, teigia Sontagas, buvo moters sau paskirta bausmė už ketinimą daryti tai, ko nederėjo. Kitaip sakant, tai galėjo būti tikslingas procesas. Neįmanoma tuo įsitikinti remiantis tik vidiniais įrodymais. Pats Sontagas sutinka, kad šis epizodas galėjo būti ir atsitiktinumų grandinė.

Tačiau galėjo jis būti ir bendresnio organizmo sutrikimo, sukelto konflikto, streso, nerimo, išraiška, būtent bėrimas galėjo būti ekspresyvus simptomas. Sontago straipsnis neįprastas vienu atžvilgiu. Autorius aiškiai pripažįsta, kad šis atvejis tikra esminė dilema, nes aknę galima alternatyviai aiškinti ir kaip ekspresyvinį, ir kaip funkcinį simptomą. Dauguma autorių, turėdami ne daugiau duomenų kaip Sontagas, leido sau padaryti kokią nors išvadą: vieni įsitikinę, kad tai neurotinis simptomas, kiti ne mažiau atkakliai neigia, kad šis simptomas neurotinis.

Negaliu įsivaizduoti geresnio būdo priminti, kaip svarbu būti kuo atsargesniems priskiriant tikslingumą reiškiniams, kurie gali būti tiesiog atsitiktinumas, kaip pasitelkti šį atvejį, gaila tik, kad man nepavyko nustatyti, iš kokio šaltinio yra duomenys apie šį pacientą. Psichoanalizės pacientas buvo vedęs vyriškis, kenčiąs nuo stipraus kaltės jausmo dėl slapto seksualinio ryšio su meiluže. Jis prisipažino, kad kai aplankydavo savo draugužę, jį smarkiai išberdavo, bet tik tais konkrečiais atvejais. Dauguma praktikų, laikydamiesi populiarių šiuolaikinės psichosomatinės medicinos pažiūrų, darytų prielaidą, kad tai neurotiška reakcija, kad šitaip instrumentiškai pacientas baudžia save. Tačiau atidžiau jį apžiūrėjus, paaiškėjo ne tokie ezoteriški faktai. Pasirodo, draugužės lovoje knibždėte knibždėjo blakių!

LAISVOS ASOCIACIJOS KAIP IŠRAIŠKA

Tą pačią diferenciaciją galėtume pritaikyti ir toliau aiškindami laisvų asociacijų procesą. Jei aiškiai suvoktume, kad laisvos asociacijos yra ekspresyvinis, o ne funkcinis, įveikiantis grėsmę reiškinys, mes kur kas geriau suprastume ir tai, kodėl laisvų asociacijų metodas veiksmingas.

Prisiminus, kad didinga psichoanalizės teorijos struktūra, taip pat beveik visos teorijos ir praktikos paremtos laisvų asociacijų veikimu, atrodo fantastiška, jog šis veikimas taip menkai išanalizuotas. Šia tema praktiškai nėra tiriamosios literatūros, apie ją labai menkai mąstyta teoriškai. Jei laisvų asociacijų metodas paruošia dirvą katarsiui ir įžvalgai arba juos suteikia, tenka prisipažinti, kad iki šiol iš tikrųjų nežinome, kodėl.

Panagrinėkime projekcinius, tokius kaip Rorschacho, testus, nes čia mes jau galime lengvai analizuoti gerai žinomą išraiškos pavyzdį. Paciento percepcijos šiuo atveju pirmiausia išreiškia jo požiūrį į pasaulį, o ne kokias nors tikslingas, funkcines pastangas išspręsti problemą. Kadangi situacija pirmiausia yra nesustruktūrinta, šios išraiškos leidžia mums dedukcijos būdu padaryti daug išvadų apie jas grindžiančią (ar pro jas prasišviečiančią) charakterio struktūrą. Kitaip sakant, tos percepcijos, apie kurias pasako pacientas, beveik visiškai determinuotos jo charakterio struktūros ir beveik nedeterminuotos išorinės realybės reikalavimo rasti konkrečius sprendimus. Jos iliustruoja ekspresyvumą, ne funkcionalumą. Teigčiau, kad laisvų asociacijų metodas yra prasmingas ir naudingas kaip tik dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių prasmingas ir naudingas Rorschacho testas. Be to, laisvos asociacijos geriausiai veikia nesustruktūrintoje situacijoje, kaip ir Rorschacho testas. Jei laisvų asociacijų metodą pirmiausia suprantame kaip nusigręžimą nuo išorinės tikrovės tikslingų reikalavimų, nusigręžimą nuo tikrovės, kuri reikalauja, kad organizmas paklustų situacijos poreikiams, kad jis gyventų veikiau pagal fizinius negu psichinius dėsnius, aiškėja, kodėl adaptacijos problema reikalauja sutelkti dėmesį į užduotį. Tai, kas padeda siekti tikslo, iškyla kaip svarbiausia. Reikalavimai pasiekti tikslą padeda kaip organizuojantis principas, kuris surikiuoja atskirus organizmo gebėjimus tokia tvarka, kokia palankiausia išorinio pasaulio iškeltai problemai išspręsti.

Būtent tai ir vadiname sustruktūrinta situacija, būtent pati situacijos logika sukelia reakcijas ir tiksliai nurodo, kokios jos turi būti. Nesustruktūrinta situacija gerokai kitokia. Išorės pasaulis sąmoningai paverstas nesvarbiu ta prasme, jog jis nenurodo, aiškiai nereikalauja, kad būtų parinkti būtent tie, o ne kiti atsakymai. Tad galime sakyti, kad ir Rorschacho testai yra nestruktūriški, kadangi vienas atsakymas beveik taip pat galimas kaip ir kitas. Žinoma, šiuo požiūriu jie visiškai priešingi geometrijos uždaviniui, kurio situacija tokia struktūriška, kad įmanomas tik vienas atsakymas, nesvarbu, ką asmuo galvoja, jaučia ar ko tikisi.

Laisvų asociacijų metodas irgi neturi struktūros, nes čia apskritai nėra jokių testų, jokios suformuluotos užduoties, asmuo kaip tik skatinamas vengti užduočių ir vengti jas spręsti. Jei pagaliau pacientas išmoksta laisvai sudarinėti asociacijas, jei jis pajėgia, kaip jam nurodyta, be cenzūros ar realistinės logikos įsikišimo perteikti tai, kas iškyla į jo sąmonę, tokios laisvos asociacijos galiausiai turėtų vis labiau išreikšti paciento charakterio struktūrą, tikrovei darantis vis menkesne determinante ir darantis vis lengviau nepaisyti šios tikrovės reikalavimo prie jos prisitaikyti. Asmens reakcijos tada tarsi spinduliuoja iš jo vidaus, tai jau nebėra reakcijos į išorės stimulus.

Tuomet tai, ką pacientas išsako laisvomis asociacijomis, beveik visiškai lemia jo charakterio struktūrą suformuojantys poreikiai, frustracijos, nuostatos. Tas pat pasakytina ir apie sapnus, kuriuos irgi turėtume laikyti charakterio struktūros išraiška, nes sapne tikrovė ir struktūra yra dar menkesnės determinantės nei Rorschacho testuose. Tikai, nervingi įpročiai, froidiški kalbos riktai, užmiršimas yra funkcionalesni, bet ne visiškai tokie; jie yra ir išraiškos.

Kita šių išraiškų paskirtis yra padėti vis aiškiau perprasti charakterio struktūrą, kiek įmanoma ją apnuoginti. Orientacija į užduotis, problemų sprendimas, grėsmių įveikimas, tikslingos paieškos priklauso adaptaciniam paviršutiniškajam asmenybės sluoksniui. Charakterio struktūra yra tolimesnė tikrovei, daugiau determinuota jos pačios, o ne fizikos ar logikos dėsnių. Tai paviršutiniškoji asmenybė, Freudo ego, kuris tiesiogiai susiduria su tikrove ir po to, kad užsitikrintų sėkmę, turi būti determinuotas jos (tikrovės) dėsnių.

Iš principo, norint prasiskverbti prie charakterio struktūros, būtina kuo labiau šalinti determinuojančią tikrovės ir logikos galią. Būtent tai ir darome tyliame kabinete ant psichoanalitiko kušetės, leistinumo aplinkoje, kurioje psichoanalitikas ir pacientas kaip kultūros atstovai išsilaisvina nuo bet kokios savo atsakomybės. Kai pacientas išmoksta išreikšti save žodžiais, kai žodžiai praranda funkcinį pobūdį, tada galime viltis išvysti geidžiamus laisvų asociacijų metodo vaisius.

Žinoma, ypatinga teorinė problema mums iškyla, kai pripažįstame, kad sąmoningi ir savanoriški ekspresyviniai poelgiai gali daryti grįžtamąjį poveikį pačiai charakterio struktūrai. Pavyzdžiui, gana dažnai esu stebėjęs, kad eksperimentuojant su tinkamai parinktais asmenimis, privertus juos elgtis taip, tarsi jie būtų drąsūs, prieraišūs ar pikti, pagaliau jiems tampa lengviau būti tikrai drąsiems, prieraišiems, piktiems. Tokiems psichoterapiniams eksperimentams mes parenkame asmenis, kurių drąsą galima nujausti, tik ji nuslopinta. Tuomet sąmoningas ekspresyvumas gali pakeisti asmenybę.
Gal reikėtų dar šį tą pasakyti apie meno kaip unikalios asmenybės raiškos pranašumą. Bet kurį mokslinį faktą ar teoriją galėjo atrasti ir kas nors kitas, kaip ir padaryti bet kurį atradimą arba išrasti bet kurią mašiną. Bet tik Cėzanne'as galėjo nutapyti tokius paveikslus, kokius nutapė Cėzanne'as. Tik menininkas yra nepakeičiamas. Šiuo požiūriu visi moksliniai eksperimentai yra smarkiau determinuoti pasaulio negu originalus meno kūrinys.