Abraham H. Maslow

 

INDIVIDUALAUS IR BENDRO PAŽINIMAS

(13 skyrius iš Maslow knygos "Motyvacija ir asmenybė")


ĮVADAS

Visą patirtį, visą elgesį, visus individus psichologas gali vertinti vienaip ar kitaip: jis gali tyrinėti patirtį ar elgesį kaip atskirą, unikalų ir idiosinkratišką dalyką, tai yra kaip besiskiriantį nuo bet kokios kitos patirties, asmens ar poelgio visame pasaulyje. Arba šią patirtį jis gali vertinti ne kaip unikalią, bet kaip tipišką, tai yra kaip vienos ar kitos patirties klasės, kategorijos, rubrikos pavyzdį arba atstovą. Tai reiškia, kad griežčiausia prasme jis netyrinėja, nesigilina, nesuvokia ir net nepatiria įvykio; jo reakcija panaši į bylas tvarkančio sekretoriaus, kuris suvokia iš puslapio tik tiek, kad pajėgtų priskirti jį A ar B skilčiai. Šią veiklą gal tiksliausiai nusako žodis „rubrikacija". Nemėgstantys neologizmų gal veikiau pasirinktų terminą „BW abstrahavimas". B ir Wraidės žymi Bergsoną (461)1 irWhiteheadą (475), du mąstytojus, kurie daugiausia padarė aiškindami abstrahavimo keliamą grėsmę2.

Toks atskyrimas yra natūralus kiekvieno rimto įsigilinimo į pagrindines psichologijos teorijas šalutinis rezultatas. Apskritai amerikiečių psichologija iš esmės plėtojasi taip, tarsi tikrovė būtų sustingusi ir stabili, o ne kintanti ir besiplėtojanti (būsena, o ne procesas), tarsi ji būtų suskirstyta gabalais, kuriuos galime vieną prie kito pridurti, ir nėra sudaryta iš tarpusavyje susietų reiškinių ir modelių. Nemaža akademinės psichologijos silpnybių ir nesėkmių kaip tik ir galima paaiškinti tokiu aklumu dinamiškiems ir holistiniams tikrovės aspektams. Tačiau net ir šitai pripažįstant, nėra reikalo kurti priešybių dichotomijos ar stengtis pasirinkti priešingas kovojančias šalis. Pastovumas egzistuoja taip pat kaip ir kaita, panašumai - taip pat kaip ir skirtumai, o dinaminis holizmas gali būti toks pats vienpusiškas ir doktriniškas kaip ir statinis atomizmas. Jei šiame skyriuje daugiau akcentuosiu vieną kito sąskaita, tai todėl, kad noriu sukurti visą paveikslą ir atkurti pusiausvyrą.


----------------------------------
1 „Net ten kur jis (protas) prisipažįsta nepažįstąs jam pateikiamo objekto, jis tiki, kad jo ne-išmanymas reiškia tik tiek, jog jis nežino, kuri iš laiko pripažintų kategorijų šiam naujam objektui tinka. Į kokį stalčių, kurį jau nesunku išsitraukti, mes jį įdėsime? Kokiu rūbu, jau sukirptu, mes jį aprengsime? Ar tai šis, ar tas, ar kitas dalykas? Ir „šis", ir „ tas", ir „kitas dalykas" visuomet yra kažkas, kas jau suvokta, kas jau žinoma. Mintis, kad naujam objektui gali tekti sukurti naują sąvoką, gal naują mąstymo metodą, mums iš esmės yra atstumianti. Tačiau filosofijos istorija egzistuoja ir rodo mums amžinąjį sistemų konfliktą, ji rodo, kad neįmanoma įsprausti tikrovės į jau gatavus mūsų gatavų koncepcijų rūbus, rodo, kad būtina siūti šiuos drabužius tik pamatavus. Bet, užuot žengtelėjęs į šį kraštutinumą, mūsų protas linkęs paskelbti, kartą ir visiems laikams, su išdidžiu kuklumu, kad jis užsiima tik tuo, kas reliatyvu, kad tai, kas absoliutu, nėra jo valdos. Tokiu išankstiniu pareiškimu jis suteikia sau teisę be jokių skrupulų taikyti įprastinį savo mąstymo metodą ir apsimetus, jog neliečia to, kas absoliutu, viskam skelbti absoliučius nuosprendžius. Platonas pirmasis pagarsino teoriją, kad pažinti tikrovę reiškia atrasti jos Idėją, būtent reiškia įsprausti ją į jau egzistuojančius mūsų turimus rėmus, tarytum mes implicitiškai turėtume universalų pažinimą. Tačiau toks įsitikinimas žmogaus intelektui natūralus, šis juk nuolatos tik ir užsiima svarstymais, po kokia jau esama antrašte surikiuoti kokį naują objektą; ir galima sakyti, jog tam tikra prasme mes visi esame gimę platonikais" (46, p. 55-56).
2 Besidominčiam skaitytojui galėčiau rekomenduoti autorius psichologus, kurie irgi plėtojo panašias į šiame skyriuje pateiktas skirtis. Kurtas Lewinas (274) supriešina Aristo¬telio ir Galileo požiūrius į mokslą, Gordonas Allportas (6) ragina atskirti „idiografinį" ir „nomotetinį" požiūrius į asmenybės mokslą, visai neseniai semantikai paragino akcentuoti ne tiek patirties panašumą, kiek jos skirtumus (215),visos šios teorijos sutampa su pastarojo skyriaus pagrindine idėja, jomis aš laisvai pasinaudojau rašydamas šį skyrių. Toliau paminėsiu keletą įdomių klausimų, kuriuos iškelia Kurto Goldsteino nurodyta abstraktaus-konkretaus dichotomija (160). Reikšmingas ir Itardo veikalas Wild Boy of Aveyron.
-------------------------------------

Atsižvelgdami į šiuos teorinius samprotavimus, šiame skyriuje aptarsime kai kurias pažinimo problemas. Autorius ypač tikisi perteikti savo įsitikinimą, kad nemažai iš to, kas laikoma pažinimu, faktiškai tėra jo pakaitalas, nuvalkiotas triukas, kurio neišvengiamai mus priverčia griebtis realus gyvenimas tekančioje ir procesinėje tikrovėje, jeigu mes ir nenorėtume pripažinti šio fakto. Kadangi tikrovė dinamiška, o vidutinis vakarietiškas protas įstengia gerai pažinti tik tai, kas statiška, mūsų laukimas, suvokimas, išmokimas, prisiminimas ir mąstymas dideliu mastu faktiškai turi reikalą su statiškomis paverstomis tikrovės abstrakcijomis arba su teorinėmis konstrukcijomis, o ne su pačia tikrove.

Kad šis skyrius nebūtų suprastas vien kaip polemika, nukreipta prieš abstrakcijas ir sąvokas, norėčiau paaiškinti, jog mes negalime gyventi be sąvokų, apibendrinimų ir abstrakcijų. Tačiau aš sakau, kad jos turėtų būti pagrįstos patirtimi, o ne tuščios ar it pripūstos helio dujų. Jos turėtų būti įsišaknijusios tikrovėje ir su ja susijusios. Jų turinys turėtų būti prasmingas, jos turėtų būti ne vien žodžiai, etiketės, tuščios abstrakcijos. Šis skyrius skirtas patologiniam abstrahavimui, „redukcijai į abstraktumą" ir abstrahavimo keliamiems pavojams aptarti.

DĖMESIO RUBRIKAVIMAS

Kiek dėmesio samprata apskritai skiriasi nuo suvokimo sampratos, jos atveju palyginti smarkiau akcentuojami atrankos, parengiamieji, organizuojantys ir sutelkiantys veiksmai. Jie nebūtinai turi būti grynos pirminės reakcijos, kurias determinuoja vien tik keliančios susidomėjimą tikrovės prigimtis. Paprastai dėmesį determinuoja ir individualaus organizmo prigimtis, asmens interesai, motyvai, prietarai, ankstesnė patirtis etc.

Tačiau mums svarbesnis faktas, kad dėmesio reakcijose galima įžvelgti skirtumą tarp naujo idiosinkratiško unikalaus įvykio laukimo ir stereotipinio, rubrikuojančio atpažinimo išoriniame pasaulyje tų kategorijų, kurios jau egzistuoja besidominčio asmens prote. Būtent dėmesys gali būti ne daugiau kaip atpažinimas ar atradimas pasaulyje to, ką mes patys į jį jau esame įdėję, - savotiškas išankstinis patirties įvertinimas dar jos neturint. Sakytume, tai gali būti praeities racionalizavimas, pastangos išsaugoti status quo, o ne tikras permainų, naujumo, tėkmės atpažinimas. Šitai pasiekti įmanoma laukiant tik to, kas jau žinoma, arba jėga įspraudžiant tai, kas nauja, į jau pažįstamą pavidalą.

Tokio dėmesio stereotipizavimo pranašumai ir trūkumai organizmui yra vienodai akivaizdūs. Aišku, kad norint rubrikuoti arba priskirti kuriai nors klasei remiantis savo patirtimi, nereikia viso dėmesio, o tai reiškia, kad taupoma energija ir pastangos. Rubrikacija neabejojamai mažiau vargina negu visiškas dėmesio sutelkimas. Negana to, rubrikuojant nereikia susikaupti, nereikia visų organizmo resursų. Susikaupimas, kuris būtinas norint suprasti reikšmingą arba naują problemą, kaip visi žinome, nepaprastai išsekina, tad toks susikaupimas palyginti retas. Šią išvadą patvirtina visuotinis visų troškimas skaityti tai, kas jau sklandžiai supaprastinta: sutrumpintus romanus, žurnalus-santraukas, žiūrėti stereotipiškus filmus, šnekučiuotis klišėmis ir apskritai vengti realių problemų ar bent jau smarkiai teikti pirmenybę stereotipiškiems pseudosprendimams.

Rubrikacija yra dalinė, simbolinė arba nominali, o ne visuminė reakcija. Ji suteikia galimybę elgtis automatiškai, tai yra daryti keletą dalykų vienu metu, o tai savo ruožtu daro galimą aukštesnę veiklą tiesiog atliekant žemesnio lygmens veiklą tarsi refleksiškai. Trumpai sakant, mums nereikia pastebėti pažįstamų patirties elementų arba kreipti į juos dėmesio. Tad mums nereikia padavėjų, durininkų, lifto operatorių, gatvės šlavėjų, žmonių, dėvinčių kokią nors uniformą, suvokti kaip individų3.

Čia glūdi paradoksas, kadangi vienu metu teisinga ir tai, kad mes linkę (1) nepastebėti to, kas netelpa į mūsų jau susikurtą rubrikų sistemą, tai yra to, kas nepažįstama, ir (2) labiausiai atkreipti dėmesį tai, kas neįprasta, nepažįstama, pavojinga ar grėsminga. Nepažįstamas stimulas gali būti arba pavojingas (triukšmas tamsoje), arba ne (naujos užuolaidos ant langų). Visą dėmesį paglemžta tai, kas nepažįstama ir pavojinga, mažiausiai dėmesio susilaukia tai, kas pažįstama ir saugu, vidutiniškai dėmesio skiriama tam, kas nepažįstama, tačiau saugu, arba tai, kas nepažįstama, transformuojama į tai, kas pažįstama ir saugu, tai yra priskiriama kuriai nors rubrikai4.

Įdomi tendencija, kad nepažįstama ir svetima arba visai nepatraukia dėmesio, arba prikausto jį pernelyg smarkiai, skatina įdomius apmąstymus. Atrodytų, jog didžioji (ne tokių sveikų) mūsų gyventojų dalis atkreipia dėmesį tik į jiems grėsmę keliančią patirtį. Sakytum, lyg dėmesys būtų tausojamas tik reaguoti į pavojų ir perspėti, kad būtina reaguoti į kritinę situaciją. Šie žmonės nepaiso patirties, kuri nekelia grėsmės ir yra nepavojinga, tarsi ji nebūtų verta dėmesio ar kokios kitos reakcijos, kognityvinės ar emocinės. Jiems gyvenimas yra arba susidūrimas su pavojais, arba atsipalaidavimas, kol vienas pavojus praėjo, o kitas dar neiškilo.
---------------------------------
3 Daugiau eksperimentinių pavyzdžių pateikta puikioje Bartletto studijoje (33).
4 „Nieko nėra žmogui malonesnio nuo pat lopšio iki gyvenimo pabaigos, negu ši galimybė nauja ištirpdyti tame, kas sena, pasitikti kiekvieną mums puikiai pažįstamų sąvokų pa-žeidėją ar įsilaužėlį į mūsų sąvokų rikiuotę ir, jam besiveržiant, kiaurai permatyti jo ne-įprastumą ir duoti jam pipirų it senam, pakeitusiam išvaizdą bičiuliui... Mūsų net ir ne-domina, mums nekelia nuostabos tie dalykai, kurie taip toli nuo mūsų, kad mes neturime net sąvokų jiems pavadinti, neturime matų jiems pamatuoti" (211, Vol. 11, p. 40).
---------------------------------
Tačiau yra žmonių, kuriems viskas kitaip. Jie reaguoja ne tik į pavojingas situacijas. Veikiausiai dėl to, kad jaučiasi saugesni ir daugiau savimi pasitikintys, jie gali leisti sau tokią prabangą reaguoti, pastebėti, netgi susijaudinti, kai juos palytėja ta patirtis, kuri ne pavojinga, bet maloniai jaudinanti. Jau minėjau, kad tokia pozityvi reakcija, tiek silpnesnė, tiek stipri, tiek švelnus kutenimas, tiek užliejanti ekstazė, kaip ir reakcija į pavojų, reiškia, jog mobilizuojama autonominė nervų sistema, vidaus organai ir visas organizmas. Šios patirtys iš esmės skiriasi tuo, kad introspektyviai viena jaučiama kaip maloni, o kita - kaip nemaloni. Tai pastebėję matome, jog žmogus ne tik pasyviai prisitaiko prie pasaulio, bet mėgaujasi juo, net aktyviai save pasauliui primeta. Veiksnys, kurio variacijos, atrodo, ir paaiškina daugumą šių skirtumų, ir yra tai, ką laisvai galėtume vadinti psichine sveikata. Palyginti neramiems žmonėms laukimas dažniausiai būna vien ypatingo pavojaus mechanizmas, tad pasaulis paprastai tiesiog suskyla į saugią ir pavojingą zonas.

Ko gero, tikriausias rubrikuojančio dėmesio kontrastas galėtų būti Freudo „laisvai plaukiojančio dėmesio"5 sąvoka. Atkreipkime dėmesį, jog Freudas rekomenduoja ne aktyvų, bet pasyvų laukimą remdamasis tuo, kad aktyvus dėmesys paprastai linkęs primesti asmens lūkesčius realiam pasauliui. Tokie lūkesčiai gali nuslopinti tikrovės balsą, jei jis silpnas. Freudas pataria būti nuolankiems, nusižeminusiems, pasyviems, suinteresuotiems atskleisti tik tai, ką tikrovė turi mums pasakyti, rūpintis tik tuo, kad vidinei medžiagos struktūrai būtų leista determinuoti tai, ką suvokiame. Tai reikštų, kad patirtį mes turėtume vertinti taip, tarsi ji būtų unikali, nepanaši į nieką kitą pasaulyje, ir kad vienintelė mūsų pastanga turėtų būti suvokti jos pačios prigimtį, o ne stengtis sugalvoti, kaip ji sutelpa į mūsų teorijas, schemas, mūsų sąvokas. Tai pačia tikrąja prasme yra rekomendacija susitelkti į problemą, o ne į savąjį ego. Kiek tik įmanoma, ego, jo patirtį,jo išankstines nuostatas, jo viltis ir jo baimes reikia stumti į šalį, jei ketiname suprasti prieš mus besiveriančios patirties savaiminę prigimtį per se.
-------------------------------------
5 „Juk vos tam tikru mastu sutelkiamas dėmesys, iškart imame rinktis iš mums pasiūlytos medžiagos; vienas dalykas įstrigs prote ypač aiškiai, o į kitą dėmesys nebus atkreiptas, pasirenkama, žinoma, bus pagal tai, kokie mūsų polinkiai ir jų nulemti lūkesčiai. Tačiau kaip tik šito ir nereikėtų daryti; jei šitaip pasirinkdami remsimės savo lūkesčiais, mums gresia niekada neatrasti nieko kito kaip tik tai, ką jau žinome, o jei pasitikėsime savo polinkiais, tikriausiai viskas, ką reikia suvokti, bus suklastota. Nereikia užmiršti, kad dažniausiai prasmę to, ką išgirstame, suvokiame tik vėliau.
Todėl matysime, jog vienodai paskirstyto dėmesio principas neišvengiamai kyla iš reikalavimo, kad pacientas perteiktų viską, kas ateina jam į galvą, nekritikuodamas ir neatrinkdamas. Jeigu psichoterapeutas elgiasi kitaip, jis atmeta visą tą naudą, kurią gautų privertęs pacientą paklusti „fundamentaliajai psichoanalizės taisyklei". Psichoterapeutui tą taisyklę galima suformuluoti šitaip: „Iš gebėjimo įsidėmėti reikia pašalinti visas sąmoningas pastangas ir būtina sudaryti galimybes nevaržomai pasireikšti „nesąmoningai atminčiai". Arba, nusakant tai kaip techniką, aiškiai ir paprastai: tereikia tik klausyti ir nesirūpinti išlaikyti galvoje nieko konkretaus" (139, p. 324-325).
---------------------------------------

Čia praverstų prisiminti jau ne kartą minėtą (net stereotipu tapusį) kontrastą tarp mokslininko ir menininko požiūrių į patirtį. Jei leistumėm sau įsivaizduoti tokias abstrakcijas kaip tikras mokslininkas ir tikras menininkas, turbūt būtų tikslinga supriešinti jų požiūrius į kokią nors patirtį teigiant, kad mokslininkas iš esmės siekia suklasifikuoti patirtį, susieti ją su kitomis patirtimis, surasti jai priklausančią vietą unitarinėje pasaulio filosofijoje, išsiaiškinti, kokiais aspektais ši patirtis panaši ir kokiais skiriasi nuo kitų patirčių. Mokslininkas siekia pritaikyti pavadinimą, užklijuoti šiai patirčiai etiketę, jis linkęs surasti jai vietą, suklasifikuoti. Menininką, jeigu jis yra tas, kuris turi būti menininku, kaip tai supranta Bergsonas, Croce ir kiti, labiausiai domina unikalus ir idiosinkratiškas jo patirties pobūdis. Patirtį jis turi vertinti pana-šiai kaip individą. Kiekvienas obuolys unikalus, kitoks - toks yra ir kiekvienas modelis, kiekvienas medis, kiekviena galva - nėra nė vieno panašaus į kitą. Kaip apie vieną menininką yra pasakęs kritikas: „Jis mato tai, į ką kiti tik žiūri". Jam nė kiek nerūpi klasifikuoti patirtį ar sugrūsti ją į kokį nors susikurtą atminties katalogą. Jo uždavinys - pamatyti patirtį iš naujo ir tada, jei jis talentingas, įšaldyti tą patirtį kokiu nors būdu, kad ją iš naujo galėtų pamatyti ir kiti, ne tokie įžvalgūs žmonės. Gražiai apie tai yra pasakęs Simmelis: „Mokslininkas mato ką nors todėl, kad jis tai žino, bet menininkas žino ką nors todėl, kad jis tai mato"6.
----------------------------------
6 Kaip ir visi stereotipai, šie irgi pavojingi. Šiame skyriuje implikuojama, kad mokslininkams nepakenktų labiau remtis intuicija, būti meniškesniems, labiau vertinti ir gerbti tiesioginę, neapdorotą patirtį. Panašiai tikrovės tyrimas ir supratimas, būdingi mokslininkui, turėtų pagilinti menininko reakcijas į pasaulį, suteikti joms pagrįstumo ir brandumo. Priesakas tiek menininkui, tiek mokslininkui iš tikrųjų yra tas pats: „Matyk tikrovę kaip visumą".
----------------------------------

Gal šį skirtumą patikslintų kitas sugretinimas. Tie patys žmonės, kuriuos pavadinau tikrais menininkais, skiriasi nuo eilinių žmonių bent jau viena tokia savybe. Kuo trumpiau sakant, atrodo, kad jie pajėgia išvysti kiekvieną saulėlydį, kiekvieną gėlę, kiekvieną medį su tokiu pačiu pasigėrėjimu ir baiminga pagarba, taip susikaupę ir taip stipriai emociškai reaguodami, tarytum tai būtų pirmasis saulėlydis, pirmoji gėlė ar medis, kuriuos jie apskritai kada nors išvydo. Vidutinis žmogus į bet kokį, net ir nuostabų stebuklą reaguos banaliai, tarsi jis jau būtų matęs šį stebuklą penkis kartus įvykus anksčiau. Nuoširdus menininkas gali išsaugoti stebuklingumo jausmą net ir tūkstantį kartų šį stebuklą patyręs. „Jis regi pasaulį taip aiškiai, kaip regėti tegali tie, kuriems šis pasaulis nepaliaujamai atsinaujina."

SUVOKIMO MEDŽIAGOS RUBRIKAVIMAS

Stereotipų kūrimas yra sąvoka, kuri taikoma ne tik socialinei prietarų psichologijai, bet ir pagrindiniams suvokimo procesams. Suvokimas gali būti ir kažkas kita, ne tik realaus įvykio tikrojo pobūdžio absorbavimas ar užregistravimas. Dažniau jis veikiau tampa patirties klasifikavimu, sužymėjimu, etikečių klijavimu, o ne jos tyrimu, tad, ko gero, praverstų jį ir vadinti kaip nors kitaip, o ne tikru suvokimu. Tai, ką darome suvokdami stereotipiškai arba rubrikuodami, panašu į šneką žmogaus, kuris nepaliaujamai žongliruoja klišėmis ir nuvalkiotomis frazėmis.

Pavyzdžiui, kai mus supažindina su kitu žmogumi, galime reaguoti į jį netrafaretiškai, stengtis suprasti ar suvokti šį individą kaip unikalų, nepanašų į jokią kitą gyvą būtybę. Deja, dažniau mes stengiamės šį žmogų kam nors priskirti, priklijuoti jam etiketę, pažymėti jį. Mes priskiriame jį kokiai nors kategorijai, rubrikai, laikome jį ne unikaliu individu, bet kokios nors sąvokos pavyzdžiu arba kategorijos atstovu. Pavyzdžiui, jis yra kinas, o ne Lum Wangas, kurio svajos, ambicijos ir baimės yra visiškai kitokios negu jo brolio svajos, ambicijos ir baimės. Arba jam klijuojama etiketė „milijonierius", arba „visuomenės narys", arba „dama", „vaikas", „žydas" ar dar kas nors7. Kitaip sakant, šitaip stereotipiškai suvokiantį asmenį reikėtų palyginti, jei jau kalbame sąžiningai, ne su foto aparatu, bet su bylas tvarkančia sekretore. Jos stalčius pilnas segtuvų, o uždavinys - visus ant rašomojo stalo paskleistus laiškus sudėlioti į atitinkamus segtuvus pagal raides „A", „ B" ar kokias kitas.
--------------------------------------
7 „Tokia (pigi) literatūra visais savo formos elementais išreiškia žodinės kūrybos sustingimą - turiniu, forma, vertinamuoju aspektu. Siužetai, charakteriai, veiksmas, situacijos ir „moralas" yra palyginti standartizuoti. Pasakojimuose taip pat gausu standartizuotų žodžių ir frazių; dažniausiai tuo pagrindu dideliu mastu atpažįstami veikėjai, kurie yra ne individai, bet tipai: gangsterio meilužė, detektyvas, vargšė mergaitė darbininkė, savininko sūnus ir kiti" (215, p. 259).
Bendrosios semantikos atstovas taip pat nurodytų, kad kai individas jau įtrauktas į kurią nors kategoriją, kiti linkę reaguoti į jį kaip į kategoriją, o ne kaip į individą.
---------------------------------------

Iš daugelio rubrikacijos pavyzdžių galėtume paminėti tendenciją suvokti:
1. Tai, kas įprasta ir nuvalkiota, o ne nepažįstama ir nauja.
2. Tai, kas suscheminta ir abstraktu, o ne faktiška.
3. Tai, kas sutvarkyta, sustruktūrinta, vienaprasmiška, o ne chaotiška, nesutvarkyta ir dviprasmiška.
4. Tai, kas pavadinta ir pavadinama, o ne nepavadinta ir nepavadinama.
5. Tai, kas prasminga, o ne neprasmiška.
6. Tai, kas konvencionalu, o ne nekonvencionalu.
7. Tai, ko tikimasi, o ne tai, ko nesitikima.

Negana to, jei įvykis nepažįstamas, konkretus, dviprasmiškas, nepavadintas, beprasmiškas, nekonvencinis, netikėtas, mus nenumaldomai lenkia pasukti, spustelėti, suteikti jam tokią formą, kuri mums labiau pažįstama, abstraktesnė, daugiau sutvarkyta etc. Mums lengviau suvokti įvykius kaip kategorijų atstovus, o ne egzistuojančius savarankiškai, ne kaip unikalius ir idiosinkratiškus.

Visas minėtas tendencijas gausiai iliustruoja Rorschacho testas, geštaltinės psichologijos tekstai, projekciniai testai ir meno teorija. Hayakawa (99, p. 103), atstovaujantis meno teorijos sričiai, kaip pavyzdį mini dailės mokytoją, kuris „mėgdavo savo mokiniams kartoti, kad jie nemoka nupiešti konkrečios individualios rankos, nes jie stengiasi įsivaizduoti ją kaip ranką apskritai, ir kadangi jie įsivaizduoja ją apskritai, tariasi žiną, kokia ji turėtų būti". Nuostabių pavyzdžių gausu ir Schachtelio knygoje (410).

Akivaizdu, jog apie stimulu esantį objektą reikia žinoti mažiau tam, kad įtrauktum jį į jau sukurtą kategorijų sistemą, negu tam, kad jį suprastum ir įvertintum. Tikrasis suvokimas, kuris aprėptų objektą kaip unikalų, įtrauktų jį, sugertų, perprastų, be abejo, užtruktų kur kas ilgiau negu akimirką, tačiau akimirkos pakanka, kad objektui prisegtum etiketę ir surastum jam vietą kataloge.

Taip pat gali būti, jog rubrikacija kur kas mažiau veiksminga negu nau¬jas suvokimas dėl jau minėtos jos savybės — ji įmanoma per sekundę. Tad mūsų reakciją tuomet lemia tik pačios ryškiausios suvokiamo objekto savybės, o šios mus nesunkiai gali nukreipti klaidinga linkme. Tad rubrikuojantis suvokimas neišvengiamai daro klaidų.

Šios klaidos tampa dvigubai svarbesnės dėl to, kad rubrikuojantis suvokimas beveik nepalieka galimybės ištaisyti iš pat pradžių padarytą klaidą. Jei jau mes kokį objektą kur nors priskyrėme, tai labai griežtai esame linkę ten jį ir palikti, nes bet kokį elgesį, prieštaraujantį tos rubrikos stereotipui, galima laikyti tiesiog išimtimi, į kurią rimtai atsižvelgti neverta. Pavyzdžiui, jei dėl kokios nors priežasties mes įsitikinome, kad asmuo nesąžiningas, ir jeigu lošdami kortomis, mes bandome sugauti jį sukčiaujant, bet mums nepavyksta, paprastai mes ir toliau laikysime jį vagišiumi, tardami, jog jis elgėsi sąžiningai dėl ad hoc priežasčių, gal bijodamas, kad jo neišaiškintų, o gal iš tingumo ar dėl kokių kitų priežasčių. Jei mes pakankamai tvirtai įsitikiname jo nesąžiningumu, mums gali būti visai nesvarbu, kad gal net niekada nepagausime jo elgiantis nesąžiningai. Jį tada tiesiog laikysime vagimi, kuris bijo elgtis su mumis nesąžiningai. Arba prieštaraujantį tokiam įsitikinimui jo elgesį laikysime įdomiu, nes jis neva nebūdingas šio asmens esmei, o tik paviršutiniškai perimtas. Jei mes tvirtai įsitikinę, kad kinų emocijos neperprantamos, tai išvydę vieną besijuokiantį kiną, mes savo stereotipinio požiūrio į kinus nepakeisime, veikiau palaikysime jį keistuoliu arba išimtimi, arba ypatingu kinu. Iš tiesų gali būti, kad stereotipizavimo ar rubrikavimo sąvoka iš esmės ir galėtų atsakyti į seną kaip pasaulis klausimą: kaip žmonės gali išlikti tokių klaidingų įsitikinimų, kai metų metus tiesa žvelgia jiems į akis? Žinau, jog įprasta tokį atsparumą priešingiems įrodymams iki galo paaiškinti nuslopinimo reiškiniu ar apskritai motyvacinėmis jėgomis. Neabejokime, kad ir šis teiginys teisingas. Klausimas tik, ar tai visa tiesa ir ar tai jau savaime pakankamas paaiškinimas. Mūsų svarstymai rodo, kad yra ir kitų priežasčių, kodėl mes akli įrodymams.

Galime numanyti, kokią psichologinę prievartą turėtų patirti objektas, į kurį nukreipta stereotipizuojanti nuostata, jei pamėgintume įsivaizduoti, kad ji nukreipiama į mus. Žinoma, geriausiai tai patyrę yra negrai ir žydai, bet tokia pati nuostata gali atsigręžti ir prieš kiekvieną iš mūsų. Tik įsiklausykime, pavyzdžiui, į tokius teiginius: „na, juk jis viso labo padavėjas", arba: „tai juk tik dar vienas iš tų džounzų"*. Paprastai pasijuntame įskaudinti ir neįvertinti, kai mus taip atsainiai sumeta vienon krūvon su daugybe kitų žmonių, nuo kurių, mes manome, daugeliu aspektų skiriamės. Tačiau neįmanoma patikslinti Williamo Jameso teiginio šia tema: „Pirmiausia, ką intelektas daro su objektu - tai priskiria jį kokių nors objektų klasei". Tačiau mums atrodo, kad visi objektai, kurie yra be galo mums svarbūs ir įkvepia mūsų pagarbą, turėtų būti sui generis ir unikalūs. Tikriausiai krabą užlietų asmeninio pasipiktinimo jausmas, jeigu jis išgirstų, kaip jį be didelių svarstymų ar atsiprašinėjimų priskiriame tai pačiai vėžiagyvių klasei ir čia pat užmirštame. „Aš joks ne vėžiagyvis, — pasakytų krabas, - aš esu tik aš, aš, ir niekas kitas" (212, p. 10).
----------------------------------
* Čia - besistengiantys neatsilikti nuo kaimynų. - Vert. pastaba.
---------------------------------

RUBRIKAVIMAS MOKANTIS

Įprotis yra mėginimas išspręsti dabartinę problemą pasinaudojant anksčiau surastu sėkmingu sprendimu. Tai reiškia, kad (1) dabartinė problema yra priskiriama tam tikrai problemų kategorijai; (2) šiai konkrečiai problemų kategorijai parenkamas sėkmingiausias problemos sprendimas. Tad čia neišvengiamai susiduriame su klasifikacija, tai yra rubrikacija.

Vieną iš tendencijų, apibūdinančių rubrikacija ir būdingų tiek dėmesio, tiek suvokimo, tiek mąstymo procesams, tiek išraiškos aktams etc., geriausiai iliustruoja įpročio reiškinys; iš tiesų tai yra mėginimas „sustingdyti pasaulį"8. Faktiškai pasaulis yra nuolatinė tėkmė, ir visi daiktai yra procesas. Teoriškai pasaulyje nėra nieko statiško (nors praktiniais tikslais daugelis dalykų laikomi statiškais). Jei į teoriją žiūrime rimtai, tuomet kiekviena patirtis, kiekvienas įvykis, kiekvienas poelgis vienaip ar kitaip (reikšmingai ar nereikšmingai) skiriasi nuo visų kitų patirčių, poelgių etc., pasitaikiusių pasaulyje iki šiol ar pasitaikysiančių vėliau9.
Tada atrodytų logiška, kaip ne kartą yra nurodęs Whiteheadas, mūsų mokslo teorijas ir filosofijas bei sveiką protą tvirtai pagrįsti šiuo pamatiniu ir neišvengiamu faktu. Tačiau tiesa, kad dauguma mūsų šito nedarome. Ir nors subtiliausi mūsų mokslininkai ir filosofai jau seniai išsižadėjo senų tuščios erdvės ir tvarių, be tikslo joje stumdomų daiktų sąvokų, žodžiais atmestos sąvokos tebegyvuoja kaip ne tokių intelektualių mūsų reakcijų pagrindas. Nors pasaulis yra permainos ir augimas ir tokį jį turėtume priimti, emociškai, o dar entuziastingai tai darome retai. Giliai viduje mes toliau ištikimi Newtonui (287).
-----------------------------------
8 „Tad intelektas konkrečioje situacijoje instinktyviai renkasi tai, kas primena ką nors jau žinoma; jis ieško šio į ką nors panašaus tam, kad galėtų jam pritaikyti savo principą „toks kildina tokį". Kaip tik remdamasis šia prielaida sveikas protas numato ateitį. Mokslas įstengia prognozuoti maksimaliai tiksliai ir patikimai, bet tai jo esminio pobūdžio nekeičia. Kaip ir gyvenimiškam žinojimui, mokslui rūpi tik kartojimosi aspektas. Nors visuma ir būtų originali, mokslas visuomet pajėgs suskaldyti ją į elementus ar aspektus, kurie apytikriai pakartoja praeitį. Mokslas gali manipuliuoti tik tuo, kas turi pasikartoti..." (46, p. 34-35). Reikėtų ir vėl paminėti (žr. i-ą ir 2-ą skyrius ir B priedą), kad jau yra kitokios mokslo filosofijos užuomazgų, kitokia žinojimo ir pažinimo samprata, kuri aprėpia tai, kas holistiška ir asmeniška (taip pat ir mechaniška), tai, kas keičiasi (taip pat ir pastovu), transcendentiška (taip pat ir pozityvistiška). Žr. 292, 376 ir bibliografines nuorodas minėtuose skyriuose.

9 „Nėra dviejų panašių daiktų, nėra nė vieno daikto, kuris išliktų toks pat. Jeigu tai aiškiai suvokiate, tada galite elgtis taip, tarsi kai kurie daiktai būtų panašūs, ir elgtis taip, tarsi kai kurie daiktai išliktų tokie patys, - tai yra galite elgtis pagal įprotį. Tai visai pateisinama, kadangi tam, kad skirtumas būtų skirtumas, jis privalo skirti, tačiau kartais ne visi skirtumai skiria. Tad kol suvokiate, kad vis dėlto visada skirtumų yra ir kad jums teks įvertinti, ar jie skiria, jumis galima pasitikėti ir leisti elgtis pagal įprotį, nes jūs žinosite, kada atidėti jį į šalį. Nė vienas įprotis netinka visais gyvenimo atvejais. Įpročiai naudingi žmonėms, kurie nuo jų nepriklauso, kurie nereikalauja, kad įpročiui būtų nusilenkta bet kokiomis aplinkybėmis. Mažiau spręsti sugebančius individus įpročiai tik daro neveiksnius, kvailus, pavojingus" (215, p. 199).
--------------------------------------

Visas reakcijas, kurioms tinka etiketė „surubrikuotos", galima apibūdinti kaip „pastangas sustingdyti, paversti statišku, sustabdyti judėjimą, pakeisti procesų pasaulį tam, kad būtų galimąjį valdyti", nes, atrodo, šį pasaulį galime valdyti tik tada, kai jis nejuda. Tokios tendencijos pavyzdys yra tas išradingas triukas, kurį statiškai atomistiškai orientuoti matematikai išrado tam, kad galėtų judėjimą ir kaitą nagrinėti nesiremdami judėjimu, - tai yra skaičiavimas. Tačiau šio skyriaus tikslams tinkamesni psichologiniai pavyzdžiai, ir būtina dar kartą griežtai pabrėžti, kad įpročiai ir iš tiesų visas reproduktyvus mokymasis yra pavyzdžiai, kaip statiškai mąstantys žmonės linkę sustingdyti procesų pasaulį suteikdami jam laikiną nejudrumą, kadangi nuolat kintančio pasaulio jie neįstengia valdyti ar juo manipuliuoti.

Taigi, kaip seniai nurodė Jamesas (211), įpročiai yra išsaugojantys mechanizmai. Kodėl taip yra? Pirmiausia todėl, kad visos išmoktos reakcijos jau pačiu savo egzistavimu užkerta kelią formuotis kitoms išmoktoms reakcijoms į tą pačią problemą. Bet yra ir kita, ne mažiau svarbi priežastis, tik paprastai ignoruojama išmokimo teoretikų, būtent, kad išmokimas nėra vien raumenų reakcijos, bet taip pat ir afektyvus pirmenybės teikimas. Mes ne tik išmokstame angliškai, mes išmokstame ir mėgti anglų kalbą, vertinti ją labiau už kitas (309)10. Tad išmokimas nėra visai neutralus procesas. Juk negalime pasakyti: „Jei ši reakcija klaidinga, tai visai įmanoma nuo jos atprasti arba pakeisti ją teisinga reakcija", nes išmokdami mes tam tikra prasme jau įsipareigojame vienam dalykui būti ištikimesni nei kitiems. Tad jei pageidaujame gerai išmokti kalbėti prancūziškai, geriau būtų iš viso nesimokyti, jei vienintelio mokytojo prasta tartis, būtų geriau palaukti, kol bus įmanoma susirasti gerą mokytoją. Kaip tik dėl šios priežasties turėtume nesutikti su tais mokslininkais, kurių požiūris į hipotezes ir teorijas per daug paviršutiniškas. Jie tikina:

10 Anthologistics
„Since one anthologist put in his book
Sweet things by Morse, Bone, Potter, Bliss and Brook,
All subsequent anthologists, of course,
Have quoted Bliss, Brook, Potter, Bone and Morse.
For, should some rash anthologist make free
To print selections, say, from you and me,
Omitting with a judgment all his own
The classic Brook, Morse, Potter, Bliss and Bone,
Contemptuous reviewers, passing by
Our verses, would unanimously cry,
"What manner of anthology is this
That leaves out Bone, Brook, Potter, Morse and Bliss!"
- Arthur Guiterman (167)
------------------------------------------------------
10 Antologistika
„Kartą jau vienas antologas subruko
į savo knygą mielus žodžius, ištartus Morseb, Boneb,
Potterio, Blisso ir Brooko,
po jo visi kiti antologai, neklysim,
citavo Blissą, Brooką, Potterį, Bone'ą, Morse'ą.
Juk jei koks antologijos kūrėjas įžūlus
Susigundytų pagarsinti
ištraukas kurio iš mūsų, sava valia nutardamas
atsisakyti mūsų klasikų mielų,
Morse's, Potterio, Blisso
ir Boneb su Brooku,
Mūsų eiles praleistų jas paniekinę
Vienu balsu verkšlendami garbieji kritikai:
„Kokia gi antologija šita, jei nėra joje nei Boneb, anei Brooko,
nei Potterio, nei Morseb su Blissu!"
- Arthur Guiterman (167).
-----------------------------------------------------
„Klaidinga teorija geriau negu jokios". Tikroji padėtis nėra tokia paprasta, jei manysime, kad visa, ką apsvarstėme, turi šiokią tokią vertę. Kaip sako ispanų patarlė: „Įpročiai iš pradžių it voratinkliai, paskui - kaip virvė ant kaklo".

Ši kritika taikytina ne visam išmokimui, ji tinka tik atomistiniam ir reprodukciniam išmokimui, tai yra izoliuotų ad hoc reakcijų atpažinimui ir prisiminimui. Daugelis psichologų rašo taip, tarsi tai būtų vienintelis būdas, kuriuo praeitis galėtų daryti įtaką dabarčiai, arba būdas, kuriuo įgytas patirties pamokas galėtume naudingai pritaikyti dabarties problemoms spręsti. Tai naivi prielaida, nes daug kas iš to, ką iš tikrųjų pasaulyje išmokstame, t. y. svarbiausios praeities įtakos, nėra nei atomistiška, nei reprodukciška. Reikšmingiausias praeities poveikis, įtakingiausias išmokimo tipas yra tas, kurį galėtume pavadinti charakterio arba vidiniu išmokimu (311 a), t. y. visos mūsų patirties poveikiu charakteriui. Tad organizmas neįgyja patirčių po vieną tarytum kokių pabirų pinigėlių; jei jos turi kokį gelminį poveikį, jos pakeičia visą asmenį. Tad tragiška patirtis nesubrendusį asmenį padarys brandesnį, išmintingesnį, tolerantiškesnį, nuolankesnį, pajėgesnį išspręsti visas suaugusiojo gyvenime iškylančias problemas. Tam prieštaraujanti teorija aiškintų, kad jis nė kiek nepasikeitė, tik ad hoc įgijo būdą susidoroti su konkretaus tipo problema, pavyzdžiui, su motinos mirtimi. Toks pavyzdys kur kas reikšmingesnis, kur kas naudingesnis, kur kas paradigmiškesnis negu įprasti vieno nesąmoningo skiemens aklo asocijavimo su kitais skiemenimis pavyzdžiai - tokie eksperimentai su nesąmoningais skiemenimis, mano manymu, apskritai nesusiję su niekuo pasaulyje, išskyrus kitus nesąmoningus skiemenis11.
----------------------------------
11 „Atmintis, kaip mėginome įrodyti, nėra koks sugebėjimas prisiminimus pasidėti į stalčių arba įrašyti juos į savo knygą. Nėra jokios knygos, nėra jokio stalčiaus, nėra, tiesą sakant, net jokio sugebėjimo, nes sugebėjimas pasireiškia nutrūkstamai, kai jis nori ar kai jis gali, tuo tarpu vienas praeities sluoksnis griūva ant kito be jokios atvangos...
Tačiau net jei ir neturime jokio aiškesnio jos vaizdinio, miglotai nujaučiame, kad mūsų praeitis mums būna dabartimi. Kas mes esame, kas faktiškai yra mūsų charakteris, jei ne sutelkta mūsų istorija, mūsų gyvenimas nuo gimimo - ne, net dar prieš gimimą, nes mes atsinešame polinkius, paveldėtus dar iki gimimo? Abejotina, ar mes mąstome tik maža savo praeities dalimi, ne, mes mąstome visa savo praeitimi, kuriai priklauso ir pirminiai mūsų sielos polinkiai, tai, ko mes trokštame, norime, kam veikiame. Tuomet mūsų praeitis kaip visuma akivaizdžiai apsireiškia savo impulsu, pajuntame ją idėjos forma" (46, p. 7-8).
-------------------------------------

Jei pasaulis yra procesas, kiekviena akimirka yra nauja ir unikali. Teoriškai kalbant, visos problemos turėtų būti naujos. Pasak procesų teorijos, tipiška problema yra ta, su kuria dar nebuvome susidūrę ir kuri esminiais savo aspektais nepanaši į kitas problemas. Ta problema, kuri smarkiai primena buvusias, turėtų, pasak šios teorijos, būti laikoma ne paradigmine, bet ypatingu atveju. Jei taip, tai kreiptis į praeitį ieškant ad hoc sprendimų, ko gero, tiek pat pavojinga, kiek ir naudinga. Aš įsitikinęs, kad faktiniai stebėjimai parodys, jog šitas teiginys teisingas ir praktiškai, ir teoriškai. Šiaip ar taip, niekas, kad ir kokie būtų jo teoriniai įsitikinimai, nesiginčys dėl fakto, kad bent jau kai kurios gyvenimo problemos yra naujos ir todėl reikia ieškoti naujų sprendimų".

Biologiniu požiūriu adaptacijos procese įpročiai vaidina dvejopą vaidmenį, nes jie vienu metu ir reikalingi, ir pavojingi. Jie neišvengiamai implikuoja ką nors, kas nėra teisinga, tai yra pasaulį mato kaip pastovų, nekintantį, statišką; tačiau vis dėlto įprotis paprastai laikomas efektyviausiu žmonių adaptacijos įrankiu, o tai, be abejo, implikuoja kintantį, dinamišką pasaulį. Įprotis yra jau susiformavusi reakcija į situaciją arba problemos sprendimas. Kadangi jis jau susiformavęs, jis išugdo inerciją ir pasipriešinimą permainoms'13. Bet kai situacija keičiasi, mūsų reakcija į ją irgi turėtų keistis arba būti pasirengusi greitai pasikeisti. Todėl turėti įprotį gali būti net blogiau negu visai nereaguoti, kadangi įprotis laiduoja, kad bus trukdoma arba delsiama išsiugdyti naują būtiną reakciją į naują situaciją. Panašiai kalba ir Bartlettas apie „išorinės aplinkos iššūkį, kuris iš dalies pasikeičia, o iš dalies išlieka toks pats, tad ir reikalauja lanksčiai prisitaikyti, bet niekad neleidžia pradėti iš naujo" (33, p. 224).

Gal pasidarytų kiek aiškiau, jeigu aprašytume šį paradoksą kitu požiūriu. Galėtume sakyti, kad įpročiai susiformuoja tam, kad sutaupytume laiko, pastangų bei mąstymo galių kartojantis situacijoms. Jei problema nuolat iškyla panašia forma, mes iš tiesų galime sutaupyti nemažai smegenų turėdami po ranka jau įprastu tapusį atsakymą, kurį automatiškai galima pritaikyti dažnai pasikartojančiai problemai išspręsti, kai tik ji iškyla. Taigi įprotis yra atsakas į pasikartojančią, nekintančią, pažįstamą problemą. Štai kodėl galima sakyti, kad įprotis yra „tarsi-reakcija" - „tarsi pasaulis būtų statiškas, nekintantis, pastovus". Žinoma, ši interpretacija radosi sutartinai akcentuojant kartojimo svarbą tiems psichologams, kuriems įprotis tebedaro įspūdį pirmiausia kaip prisitaikymo mechanizmas.
------------------------------------
12 „Kaip tik todėl, kad jis nuolat stengiasi atkurti, atkurti su tuo, kas jau duota, intelektas leidžia prasprūsti tam, kas kiekvieną istorijos akimirką nauja. Jis nepripažįsta to, kas nenumatyta. Jis atmeta bet kokią kūrybą. Konkrečios prielaidos nulemia konkrečią pasekmę, apskaičiuojamą kaip jų funkciją, ir būtent tai intelektą patenkina. Mes juk suprantame, kad apibrėžtam tikslui pasiekti reikia apibrėžtų priemonių. Abiem atvejais susiduriame su tuo, kas žinoma, tai derinama vėl su tuo, kas žinoma, trumpai, su tuo, kas sena ir kas yra kartojama" (46, p. 180).

13 „Sugebėjimas priimti ankstesnės patirties poveikį, dažnai - tačiau tikriausiai ne visai tiksliai - vadinamas „keitimusi dėl patirties poveikio", iš esmės prieštarauja reikalavimui, kurį iškelia įvairi, nuolat kintanti aplinka, - prisitaikyti, parodyti lankstumą, reaguoti kaskart kitaip. Apskritai šis sugebėjimas pasireiškia dvejopai: jis skatina stereotipiškai elgtis ir suformuoja palyginti pastovias serijines reakcijas" (33, p. 218).
--------------------------------------

Neretai, suprantama, viskas būna taip, kaip turėtų būti, nes neabejojamai daugelis mūsų problemų faktiškai yra pasikartojančios, pažįstamos, palyginti nesikeičiančios. Tarkime, žmogus, kuris užsiima tokiomis aukštesnėmis veiklomis kaip mąstymas, išradinėjimas, kūryba, įsitikina, kad būtina šių veiklos rūšių prielaida yra labai sudėtingi rinkiniai nesuskaičiuojamų įpročių, kurie automatiškai išsprendžia smulkias kasdienybės problemas ir tokiu būdu išlaisvina kūrėją ir nukreipia jo energiją į vadinamąsias aukštesniąsias problemas. Bet čia susiduriame su prieštaravimu, netgi paradoksu. Iš tikrųjų pasaulis nėra statiškas, pažįstamas, pasikartojantis, nekintantis. Iš tiesų jis nuolat mainosi, nuolat atsinaujina, visada plėtojasi į ką nors dar, kaitaliojasi, kinta. Neverta ginčytis dėl to, ar toks apibūdinimas teisingai nusako kiekvieną pasaulio aspektą; galime išvengti nereikalingų metafizinių ginčų darydami prielaidą, kad vieni pasaulio aspektai pastovūs, o kiti - ne. Pripažinę tokią prielaidą, turime sutikti ir su tuo, kad nors ir kokie naudingi gali būti įpročiai, susiję su pastoviais pasaulio aspektais, jie tikrai ima trukdyti ir tampa kliūtimi, kai organizmas susiduria su kintančiais, permainingais pasaulio aspektais, su problemomis, kurios yra unikalios, naujos, kurios iki šiol nebuvo mums iškilusios14.
-------------------------------
14 „Paveikslą matome tokį: žmonės susiduria su pasauliu, kuriame jie gali gyventi ir būti jo šeimininkais tik išmokę prisitaikyti prie begalinės jo įvairovės vis subtilesnėmis reakcijomis, tik atradę kelius pabėgti nuo visiškos tiesioginių aplinkybių malonės" (46, p. 301).
-------------------------------
„Mūsų laisvė kaip tik tomis akimirkomis, kai ji įtvirtinama, jau kuria įsišaknijančius įpročius, kurie ją užsmaugs, jei ji nesistengs nuolat atsinaujinti; automatizmas ją palaidoja. Pati gyviausia mintis sustingsta ją išreiškusioje formulėje. Žodis atsigręžia prieš idėją. Raidė užmuša dvasią" (46, p. 141).

„Įprotis gali prisidėti prie pažangos, bet jis nėra pagrindinė jos priemonė. Tuo požiūriu jis ir turi būti reguliuojamas. Jis padeda pažangai tiek, kiek taupo laiką ir tausoja energiją, tačiau jokios pažangos nebus, jeigu sutaupytas laikas ir energija nebus panaudoti protingai keisti kitą elgesį. Pavyzdžiui, kuo automatiškesniu įpročiu tampa skutimasis, tuo laisviau jūs galite skųsdamiesi svarstyti svarbesnes jums problemas. Tai teikia daug pranašumo - žinia, jeigu kartais nėra taip, kad svarstydami nuolat prieinate prie tų pačių išvadų" (215,p. 198).

Čia ir vėl turime paradoksą. Įpročiai yra vienu metu ir reikalingi, ir pavojingi, ir naudingi, ir žalingi. Jie, be abejonių, sutaupo laiko, pastangų, svarstymų, bet didele kaina. Jie yra pirmutinis prisitaikymo ginklas, tačiau kartu jie trukdo prisitaikyti. Jie yra problemų sprendimai, tačiau ilgainiui tampa originalaus, nedogmatiško mąstymo priešybėmis, t. y. naujų problemų sprendimų priešybėmis. Nors ir naudingi mums prisitaikant prie pasaulio, jie dažnai pastoja kelią mūsų išradingumui, kūrybingumui, kitaip sakant, jie trukdo mums pritaikyti pasaulį prie savęs. Pagaliau jie moko mus tingumo atstodami tikrą ir gyvastingą dėmesį, suvokimą, išmokimą, mąstymą'15.
-------------------------------------
15 „Tad keturi minėti veiksniai - natūralus tingumas ar beždžioniškas nerangumas, troškimas sulydyti nauja ir sena, tradicija ir sėkmė - sukūrė palankias sąlygas pakankamai neišsivystyti mūsų mąstymui. Istorijoje buvo tik itin nedaug laikotarpių, kurie tapo tikrai intensyvaus intelektualinio fermentavimosi ir tradicija grindžiamo mąstymo laikais. Platono ir Aristotelio mąstymo pakako nuo graikiškojo laikotarpio iki Renesanso, o Renesanso laikais Galileo ir Descartes'o mąstymas suteikė gamtos mokslams lobyną pamatinių sąvokų, kurių iki mūsų dienų nereikėjo per daug peržiūrinėti. O visais tarpiniais laikotarpiais mąstymas daugiau priminė pasimankštinimą..."
--------------------------------------

Pagaliau galima pridurti, kad reprodukcinės atminties darbas gerokai sunkesnis, kai neturime susikūrę klasifikacijų sistemos (atskaitos sistemos). Besidominčiam skaitytojui galėčiau rekomenduoti puikią Bartletto (33) knygą, kuri eksperimentiškai paremia šią išvadą. Schachtelis (410) irgi itin įdomiai samprotauja šia tema. Galėtume pridurti dar vieną pavyzdį, kurį, laimė, taip pat įmanoma lengvai patikrinti. Šios knygos autorius vasarą stebėdamas indėnų gentį susivokė, jog jis neįstengia prisiminti nė vienos indėniškos dainos, net iš jam labai patikusių, kad ir kaip dažnai bandydavo jas sudainuoti. Jis sugebėjo sudainuoti dainą drauge su indėnu gal tuziną kartų, tačiau, vos praėjus penkioms minutėms, nesugebėjo pakartoti tos vienos. Kiekvienam gerą muzikinę atmintį turinčiam asmeniui tai galėtų būti tikra trikdanti patirtis, bet suprasti šitai įmanoma tik suvokus, jog indėnų muzikos struktūra ir jos savybės tokios savitos, kad nėra jokios atskaitos sistemos, su kuria palygindamas galėtum ją prisiminti. Paprastesnis pavyzdys, su kuriuo gal susidūrė kiekvienas, galėtų būti skirtumas tarp to, kaip angliškai kalbančiam žmogui nesudėtinga išmokti, tarkime, ispanų kalbą ir kaip sunku išmokti kokią nors slavų kalbą, na, kad ir rusų. Dauguma ispanų, prancūzų ar vokiečių kalbų žodžių turi bendras šaknis, kurias angliškai kalbantis asmuo gali pasitelkti kaip atskaitos sistemą. Bet kadangi tokių bendrašaknių žodžių rusų kalboje beveik visiškai nėra, išmokti šią kalbą būna itin sunku.

RUBRIKAVIMAS MĄSTANT

Šioje srityje rubrikacija sudaro: (1) tik stereotipinių problemų pripažinimas, nesugebėjimas įžvelgti naujų arba jų formulavimas tarsi sugrūdant į Prokrusto lovą, kad problemas būtų galima suklasifikuoti kaip pažįstamas, o ne kaip naujas, ir (arba) (2) tik stereotipiškų, sustabarėjusių įpročių bei metodų taikymas šioms problemoms spręsti, ir (arba) (3) išankstinis gatavų, atmatuotų ir atkirptų visų gyvenimo problemų sprendimų ir atsakymų į jas turėjimas. Šios trys tendencijos veikia kartu beveik visiškai užtikrindamos, kad bus negrįžtamai užkirstas kelias kūrybingumui ar išradingumui'16.
-------------------------------------
16 „... Aiškumas ir tvarkingumas šiomis savybėmis pasižyminčiam asmeniui suteikia galimybę įveikti nenumatytas situacijas. Jie yra būtini egzistuojančių socialinių situacijų išsaugojimo pamatai. Tačiau vien jų nepakanka. Kad įveiktume tai, kas nenumatyta, kad vyktų pažanga, kad patirtume gyvenimo jaudulį, būtina peržengti vien paprastą aiškumą ir tvarką. Gyvenimas išsigimsta, kai griežtai sukaustomas vien tik patvirtinimo grandinėmis. Žengiant prie to, kas nauja, būtina išdrįsti įtraukti į savo patirtį ir miglotus bei netvarkingus elementus" (475, p. 108).
„Gyvenimo esmę rasime nusivylimuose dėl įsitvirtinusios tvarkos. Visata kratosi žudančios tobulo prisitaikymo įtakos. Ir vis dėlto, jos nusikratydama, ji pereina prie naujos tvarkos kaip reikšmingos jai patirties pirminės prielaidos. Mums dar teks paaiškinti šį veržimąsi prie vis kitų tvarkos formų, šį naujos tvarkos siekimą, suprasti sėkmės ir nesėkmės matus" (475, p. 119).
-------------------------------------

Tačiau šios tendencijos veikia mus taip stipriai, kad net toks išmintingas psichologas kaip Bergsonas neatsispyrė jų įtakai ir klaidingai apibrėžė intelektą taip, tarsi jis sugebėtų tik rubrikuoti: „Intelektas yra... sugebėjimas susieti vienodus dalykus, suvokti pasikartojimą bei jį sukurti" (46, p. 59). „Aiškinti kokį reiškinį reiškia jį, nenumatytą ir naują, ištirpdyti kitaip surikiuotuose senuose ar pažįstamuose elementuose. Intelektas visišką naujumą gali pripažinti ne daugiau negu tikrą tapsmą; kitaip sakant, ir šiuo atveju pro jį prasprūsta esminis gyvenimo aspektas..." (46, p. 181). „...Su tuo, kas gyva, mes elgiamės tarsi su negyvu, o tikrovę, nors ji taki, vaizduojamės tarsi ji būtų iš tam tikros tvirtos medžiagos. Mūsų netrikdo tik tai, kas nutrūksta, kas nejudru, kas mirę. Intelektui būdingas natūralus nepajėgumas suvokti gyvybę" (46, p. 182). Tačiau paties Bergsono intelektas šiuos pernelyg plačius apibendrinimus paneigė.

PROBLEMŲ STEREOTIPIZAVIMAS

Pradėkime nuo to, kad asmuo, kuris smarkiai linkęs rubrikuoti, paprastai stengsis problemų išvengti arba jų visai neįžvelgti. Kraštutinis tokios nuostatos pavyzdys - kompulsyvus obsesiniai pacientai, kurie stengiasi sureguliuoti ir sutvarkyti kiekvieną savo gyvenimo kampelį, kadangi neišdrįsta susidurti su kuo nors netikėtu. Tokiems žmonėms didelę grėsmę kelia visos problemos, kai prireikia ne vien gatavo atsakymo, tai yra kai prireikia pasitikėjimo savimi, drąsos, saugumo.

Jeigu problemą būtina suvokti, pirmiausia tokie asmenys stengsis priskirti ją pažįstamai kategorijai ir traktuoti ją kaip atstovaujančią šiai kategorijai (juk tai, kas pažįstama, nekelia nerimo). Jie stengiasi nustatyti: „Kokiai anksčiau spręstų problemų klasei būtų galima priskirti šią konkrečią problemą?" Arba: „Kokiai problemų kategorijai priskirtina ši arba kur galėtų būti įsprausta?" Tokia priskyrimo reakcija, suprantama, įmanoma tik remiantis suvoktais panašumais. Nenoriu dabar leistis į sudėtingą panašumo problemą, pakanka nurodyti, kad toks panašumų suvokimas neturėtų būti nuolankus, pasyvus suvokiamų tikrovės reiškinių prigimties registravimas. Tai įrodo faktas, kad visi įvairūs individai, klasifikuodami pagal savo idiosinkratinę rubrikų sistemą, vis dėlto sėkmingai kam nors priskirs tą patirtį. Tokie žmonės nemėgsta blaškytis, jie suklasifikuos bet kokią patirtį, kurios negalima praleisti pro akis, net jei tektų ją apkapoti, suspausti ar kitaip iškreipti.

Vienas geriausių man žinomų veikalų šia tema yra Crookshanko darbas (97) apie problemas, kurias kelia medicininė diagnozė. Psichologams turbūt geriau pažįstamas tas griežtai taksonominis daugelio psichiatrų požiūris į savo pacientus.

METODŲ STEREOTIPIZAVIMAS

Apskritai vienas iš svarbiausių rubrikacijos pranašumų yra tas, kad sėkmingai suklasifikavus problemą, automatiškai iškyla jos sprendimo metodai. Bet tai ne vienintelė priežastis rubrikuoti. Kad polinkis suklasifikuoti problemą labai giliai motyvuotas, matyti, pavyzdžiui, iš to, jog gydytojas jaučiasi drąsiau turėdamas reikalą su pažįstama, nors ir neišgydoma liga, negu su visiškai paslaptingos ligos simptomais.

Jei tą pačią problemą teko spręsti daug kartų anksčiau, tai reikalingas mechanizmas jau bus tinkamai „suteptas" ir paruoštas naudoti. Žinia, tai reiškia ir stiprų potraukį daryti viską taip, kaip buvo daroma anksčiau, ir, kaip matėme, įpročiu tapę sprendimai turi ir pranašumų, ir trūkumų. Iš pranašumų vėl paminėkime tai, kad problemos išsprendžiamos lengviau, tausojama energija, galima elgtis automatiškai, įprastas sprendimas priimtinesnis emociškai, nejuntama nerimo etc. O svarbiausi įprasto sprendimo trūkumai yra lankstumo, gebėjimo prisitaikyti, kūrybinio išradingumo praradimas, tai yra tie įprasti padariniai, kuriuos sukelia prielaida, kad šį dinamišką pasaulį galima traktuoti tarsi statišką.

Stereotipiniais pasidariusius mąstymo būdų rezultatus puikiai iliustruoja įdomūs Luchinso atlikti eksperimentiniai Einstellung tyrinėjimai (279).

IŠVADŲ STEREOTIPIZAVIMAS

Turbūt geriausiai žinomas šio proceso pavyzdys yra racionalizacija. Mūsų tikslams šį ir panašius procesus galima apibrėžti taip: mes turime gatavas idėjas arba išankstines išvadas ir tada aukojama daug intelektualinių pastangų ir veiklos šiai išvadai pagrįsti ar ją įrodyti. („Man nepatinka tas vaikinas, o aš jau sugalvosiu, kodėl.") Ši veikla tėra fasadinis mąstymas. Tikrąja šio žodžio prasme tai nėra mąstymas, nes prie savo išvadų jis prieina nepriklausomai nuo problemos pobūdžio. Suraukti antakiai, karštos diskusijos, faktų sijojimas ieškant įrodymų tėra tik dūmų uždanga: išvada jau buvo nulemta dar nepradėjus mąstyti. Dažnokai trūksta net fasado, žmonės gali tiesiog tikėti ir net nė menkiausiu krustelėjimu nesistengti parodyti, kad jie mąsto. Tam reikia net mažiau pastangų negu racionalizuoti.

Kiekvienas psichologas žino, kad asmuo gali gyventi vadovaudamasis gatavomis idėjomis, kurios visos ir galutinai buvo įgytos pirmuoju jo gyvenimo dešimtmečiu ir kurios nuo to laiko nepasikeitė nė per nago juodymą ir jau nepasikeis. Tiesa ir tai, kad tokio žmogaus intelekto koeficientas gali būti aukštas. Todėl jis gali skirti nemažai laiko intelektualinei veiklai atrinkinėdamas iš pasaulio kiekvieną įrodymų trupinį, jei tik jie tinka išankstinėms jo idėjoms pagrįsti. Negalima neigti, kad kartais tokia veikla pasauliui gali būti netgi šiek tiek naudinga, tačiau aišku, kad psichologui praverstų žodžiu skirti, viena vertus, produktyvų kūrybingą mąstymą ir, kita vertus, tegul net ir meistriškiausią, racionalizaciją. Atsitiktiniai racionalizacijos pranašumai mažai tereiškia palyginti su įspūdingiausiais aklumo realiam pasauliui, užsispyrimo susidūrus su naujais įrodymais, suvokimo ir atminties iškraipymo, nesugebėjimo keistis ir prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio reiškiniais bei kitais požymiais, kad protas liovėsi tobulėti.

Tačiau racionalizacija tikrai nėra vienintelis mūsų pavyzdys. Kitas pavyzdys galėtų būti rubrikacija, kai į problemą žvelgiama tik kaip į stimulą kilti asociacijoms, iš kurių pasirenkamos geriausiai tinkančios konkrečiu atveju.

Atrodytų, kad rubrikuojantis mąstymas ypač primena reprodukcinį išmokimą ir yra jam artimas. Mūsų išvardyti trijų tipų procesai galėtų būti lengvai laikomi ir ypatingomis įpročiu virtusios veiklos formomis. Čia aiškiai svarbu atsigręžti į praeitį. Problemos sprendimas tampa beveik vien technika suklasifikuoti ir kiekvieną naują problemą spręsti atsižvelgiant į ankstesnę patirtį. Tad tokio tipo mąstymas dažnai pasidaro tik anksčiau įgytų įpročių ir reprodukcinio tipo prisiminimų perstumdymu ir perrikiavimu.

Tokio mąstymo kontrastas daugiau holistinio dinaminio pobūdžio mąstymui mums geriau paaiškės supratus, kad pastarasis mąstymo tipas artimesnis suvokimo, o ne atminties procesams (225, 465). Holistiškai mąstantis asmuo stengsis kuo aiškiau suvokti tikrąjį jam iškilusios problemos pobūdį, kaip kad savo naujoje knygoje pabrėžia Wertheimeris (465), o Katoną (225) tokį mąstymą apibūdino kaip „pastangas įžvelgti problemoje jos sprendimą“17. Ji kruopščiai išanalizuojama kaip savarankiška ir kaip to reikalauja jos dvasia - tarsi niekada nebūtų egzistavusi kita panaši į ją problema. Stengiamasi perprasti savaiminį per se problemos pobūdį, asociatyviai mąstant veikiau stengiamasi įžvelgti, kaip ši problema susijusi su kitomis, anksčiau spręstomis problemomis ar kuojas primena18.

---------------------------------------------
17 Įdomu pastebėti, kad geštaltininkų mąstymas šiuo atžvilgiu turi daug bendra su įvairiais moderniais filosofais, kurie dažnai linkę manyti, jog problemos sprendimas yra tapatus pačiai problemai arba tautologiškas. „Ten, kur esama visiško supratimo, bet koks konkretus atvejis priklauso tam, kas jau aišku. Tad tai jau yra to, kas žinoma, pakartojimas. Šia prasme čia esama tautologijos" (475, p. 71). Man atrodo, kad tokios nuostatos laikosi ir loginio pozityvizmo atstovai, bent jau anksčiau laikėsi.

18 Praktiniu požiūriu šį principą elgesio atžvilgiu galima redukuoti į tokį moto: „Nežinau, bet pažiūrėkime". Kitaip sakant, susidūrę su nauja situacija, neskubame nedvejodami reaguoti į ją iš anksto determinuotu būdu. Mes reaguojame taip, tarsi sakytume: „Nežinau, bet pažiūrėkime". Atkreipiame dėmesį į visus tuos aspektus, kuriais ši situacija galėtų skirtis nuo ankstesnių, ir atsižvelgdami į juos pasirengiame atitinkamai reaguoti.

Tai nereiškia, kad holistiškai mąstant nesiremiama ankstesne patirtimi. Taip tikrai nėra. Tik ja naudojamasi kitaip - kaip aprašėme anksčiau aptardami vadinamąjį vidinį mokymąsi, išmokimą arba mokymąsi tapti tokiu Asmeniu, koks potencialiai esate (311 a).

Nėra abejonių, kad asociacinis mąstymas egzistuoja. Ginčijamės dėl to, kuris mąstymo būdas turėtų būti laikomas pagrindiniu, paradigma, idealiu modeliu. Holistinė dinaminė teorija teigia, kad mąstymo veiklos, jei apskritai ji prasminga, apibrėžimas suponuoja kūrybingumą, unikalumą, sumanumą, išradingumą. Tad mąstymas yra metodas žmonijai sukurti kažką nauja, o tai savaime implikuoja, kad mąstymas turėtų būti revoliucinis, tad retkarčiais prieštarauti tam, kas jau nuspręsta. Jei mąstymas konfliktuoja su intelektualiniu status quo - vadinasi, jis priešingas įpročiui, atminčiai, tam, ką mes jau išmokę, dėl tos paprastos priežasties, kad pačiu savo apibrėžimu jis turi prieštarauti tam, ką mes jau išmokome. Jeigu tai, ką išmokome praeityje, ir mūsų įpročiai leidžia mums sėkmingai verstis, tada reaguoti galime automatiškai, kaip įpratę reaguoti į tai, kas pažįstama. Kitaip tariant, mums nereikia mąstyti. Toks požiūris, užuot laikęs mąstymą išmokimo rūšimi, paverčia jį išmokimo priešybe. Jei mums būtų leista šiek tiek sutirštinti spalvas, mąstymą beveik galėtume apibrėžti kaip gebėjimą sulaužyti įpročius ir nepaisyti mūsų ankstesnės patirties.

Tikrai kūrybingam mąstymui būdingas ir dar vienas dinaminis aspektas, kurį iliustruoja didieji žmonių istorijos laimėjimai. Jam būdinga drąsa, pasiryžimas ir ryžtas parodyti drąsą. Jei šie žodžiai ir ne visai tinka šiame kontekste, jų prasmė pasidaro aiškesnė prisiminus kontrastą tarp bailaus ir drąsaus vaiko. Bailus vaikas privalo kabintis į motiną, kuri simbolizuoja saugumą, pažįstamumą, globą. Drąsus vaikas laisviau klajoja, toliau nutolsta nuo namų. Mąstymo procesas, kurį galėtume palyginti su baimingu vaiko kabinimusi į motiną, yra toks pats bailus kabinimasis į įprotį. Drąsus mąstytojas - to beveik ir nereikėtų sakyti, nes tai tas pat kaip sakyti „mąstantis mąstytojas", - privalo įstengti atsiplėšti nuo Einstellung, išsilaisvinti iš praeities, iš įpročio, lūkesčių, išmokimo, papročio, konvencijos, nejausti nerimo išplaukęs iš saugaus ir pažįstamo uosto.
----------------------------------------------

„Reikia aiškiai pasakyti, kad toks požiūris į naujas situacijas nesusijęs su neryžtingumu. Jis nereiškia „nesugebėjimo apsispręsti", jis veikiau reiškia metodą, kaip apsispręsti, tačiau pirma tam tinkamai pasirengus. Jis daugiau ar mažiau apsaugo mus nuo šiurkščių klaidų, kurių neišvengiame vertindami žmones pagal tai, kokį jie mums padaro pirmą įspūdį taikydami konkrečioms vairuojančioms moterims mūsų požiūrį į moterį vairuotoją, pasmerkdami asmenį (ar įsipareigodami jam padėti) vien tik pasiklausę gandų ar pasikliaudami trumpa pažintimi. Mes padarome tokių klaidų reaguodami į individą, nepanašų į kitus ir besikeičiantį taip, tarsi jis būtų vien tipo atstovas, lygiai toks kaip visi kiti to tipo nariai, ir tada reaguojame netinkamai, kadangi esame iki galo tikri, kad mūsų nuomonė apie šį tipą teisinga" (212, p. 187-188).

Kito tipo stereotipinės išvados padaromos tais atvejais, kai individo nuomonė susiformuoja mėgdžiojant ir/arba siekiant prestižo. Paprastai šie dalykai laikomi pamatiniais sveikos žmogaus prigimties polinkiais. Turbūt būtų tiksliau laikyti juos švelnios psichopatijos pavyzdžiais ar bent jau kažkuo labai panašiu į ją. Kai tenka spręsti gana svarbias problemas, nerimo kankinami, konvencijų sukaustyti ar tingūs žmonės (žmonės, neturintys savo nuomonės, žmonės, nežinantys, kokia jų nuomonė, žmonės, kurie nepasitiki savo nuomone) paprastai reaguoja kaip į nesustruktūrinta, pastovios atskaitos sistemos neturinčią situaciją būtent šiais dviem paminėtais būdais19.
--------------------------------
19 Tokios situacijos dinamiką puikiai aptaria Frommas (145). Romano forma ta pati tema aptariama Ayn Rand The Fountainhead (3 88). Jei jau kalbame apie tai, ro66 and All that (490) yra juokinga ir pamokanti knyga.
--------------------------------

Atrodytų, kad dauguma išvadų ir problemų sprendimų, kuriuos mes padarome svarbiausiose savo gyvenimo srityse, kaip tik ir yra tokie: galvodami mes žvilgčiojame akies krašteliu į kitus žmones - kokias išvadas padaro jie, tokias esame linkę daryti ir patys. Aišku, kad tokios išvados nėra mintys tikriausia šio žodžio prasme, tai yra jos nėra padiktuotos problemos pobūdžio, jos - stereotipinės išvados, visiškai perimtos iš kitų žmonių, kuriais pasitikime labiau nei savimi.

Kaip ir reikėtų tikėtis, čia dėstomas požiūris turėtų padėti mums suprasti, kodėl konvencinis ugdymas šioje šalyje taip labai nepasiekia savo tikslų. Pabrėšiu tik viena: būtent mokant menkai tesistengiama išmokyti individą tyrinėti tikrovę tiesiogiai ir netrafaretiškai. Mokymas veikiau aprūpina jį visu komplektu iš anksto pagamintų akinių, pro kuriuos jis galėtų pažvelgti į kiekvieną pasaulio aspektą, kad jis žinotų, kuo tikėti, ką mėgti, kam pritarti, dėl ko jaustis kaltam. Retai daugiau dėmesio atkreipiama į kiekvieno asmens individualumą, retai jis tepadrąsinamas išdrįsti matyti tikrovę taip, kaip jis vienas tegali ją matyti, būti ikonoklastiškas arba kitoks. Tokio aukštojo mokslo stereotipizavimo įrodymų rasime praktiškai kiekvieno koledžo kataloge, kuriame visa kintanti, neišreiškiama, paslaptinga tikrovė dailiai padalinta į tris įskaitų „riekes", o šios dėl kažkokio paslaptingo sutapimo visos yra lygiai penkiolikos savaičių ilgumo, ir ta tikrovė taip dailiai skyla it koks mandarinas į skilteles, į visiškai nepriklausomus, griežtai vienas nuo kito atsiribojančius fakultetus20. Jeigu gali būti tobulas tikrovei primetamo, o ne tikrovės primesto skirstymo pavyzdys, tai jį čia turime. (Jau esama, galėtume sakyti, „paralelinės mokymo institucijos" arba „humanistinio lavinimo" užuomazgų; šio tipo mokymas stengiasi ištaisyti konvencinio mokymo kaip institucijos ydas. Šių alternatyvinių mokslo įstaigų pavadinimus ir adresus nurodžiau „Eupsichikos tinkle", 295, p. 237-240).

Visa tai gana akivaizdu, ne taip akivaizdu - kaip šią padėtį pakeisti. Analizuojant į skiltis suskirstytą mąstymą, atkakliai peršasi mintis, kad reikėtų mažiau rūpintis rubrikomis, o daugiau dėmesio skirti naujai patirčiai, konkrečioms ir faktinėms realijoms. Šiuo klausimu neįmanoma geriau pasakyti už Whiteheadą.

Aš kritikuoju tradicinius mokymo metodus už tai, kad jie per daug pasinėrę į intelektualinę analizę, per daug stengiasi kaupti formalizuotą informaciją. Turiu galvoje tai, kad mes nesirūpiname stiprinti įpročių konkrečiai vertinti pavienius faktus, atskleidžiančius visą besirandančių vertybių tarpusavio sąveiką, kad mes akcentuojame abstrakčias formuluotes, kurios nepaiso šio įvairių vertybių tarpusavio sąveikos aspekto.

Šiuo metu mūsų ugdymą sudaro skrupulingos nedaugelio abstrakcijų studijos ir paviršutiniškos didelio skaičiaus abstrakcijų studijos. Savo scholastiškoje rutinoje mes per daug nuolankiai vergaujame knygiškumui. Bendrasis lavinimas turėtų siekti pažadinti mūsų konkretų suvokimą ir pasotinti jaunimo troškimą imtis veiklos. Žinoma, net ir čia reikia šiek tiek analizės, bet tik tiek, kad jos pakaktų pailiustruoti įvairių sričių mąstymo būdus. Rojaus sode Adomas pirmiausia pamatė gyvulius, tik tada juos pavadino; tradicinėje sistemoje vaikai pirma juos pavadindavo, paskui pamatydavo.

„Mokslas dėstomas kaip kažkas apibrėžta ir nekintama, ne kaip pažinimo sistema, kurios gyvybė ir vertė priklauso nuo jos judrumo ir pasirengimo bet kurią akimirką nedelsiant iš naujo peržiūrėti labiausiai puoselėjamas konstrukcijas, vos tik nauji faktai ar naujas požiūris leidžia numanyti, kad gali egzistuoti alternatyvios konstrukcijos."
„Aš šio koledžo rektorius, Ir ko aš nežinau, Nėra žinojimas" (475, p. 59).

Profesinis rengimas tėra vienas iš lavinimo aspektų. Jo traukos centras -intelektas, o pagrindinis instrumentas - spausdinta knyga. Kito lavinimo aspekto branduoliu turėtų tapti intuicija, kuri nebūtų analitiškai atsiskyrusi nuo visos aplinkos. Jos objektas - tiesioginis suvokimas su minimumu nuskurdinančios analizės. Apibendrinimo tipas, kurio pirmiausia turėtume siekti, yra vertybių įvairovės suvokimas (475,p. 284-286).

STEREOTIPIZAVIMAS IR NEHOLISTiNIS TEORIZAVIMAS

Dabar jau visuotinai pripažįstama, kad teorijos kūrimas paprastai reiškia atranką ir atsijojimą, o tai savo ruožtu reiškia, jog reikia tikėtis, kad teorija vienus pasaulio aspektus padarys aiškesnius, kitus - ne tokius aiškius. Vienas iš neholistinių teorijų bruožų yra tai, kad jos iš tiesų yra rubrikų arba klasių sistemos. Tačiau dar niekas nėra sukūręs tokios rubrikų sistemos, kuri lengvai aprėptų visus reiškinius; visuomet kai kurie lieka nepriskirti, kai kurie įstringa tarp atskirų rubrikų, o kai kurie, atrodo, priklauso vienu metu įvairioms rubrikoms.

Be to, tokia teorija beveik visuomet linksta abstrahuoti, t. y. kai kurias reiškinių savybes ji pabrėžia kaip svarbesnes už kitas ar bent kaip vertesnes rimtesnio dėmesio. Tad visos tokios teorijos arba, jei patinka, visos kitos abstrakcijos linkusios menkinti, ignoruoti ar nepastebėti kai kurių reiškinių savybių, tai yra linkusios nepaisyti dalies tiesos. Galime tikėtis, jog dėl šių atmetimo ir atrankos principų visos teorijos duos mums tik dalinį, pragmatiškai šališką pasaulio vaizdą. Taip pat turbūt teisinga ir tai, kad net visos teorijos kartu niekada neduoda išsamaus reiškinių ir pasaulio vaizdo. Atrodo, kad subjektyviai visapusiškai turtinga patirtis dažniau aplanko meniškai ir emociškai jautrius žmones negu teoretikus ir intelektualus. Gali net būti, kad vadinamoji mistinė patirtis yra tobula ir ypatinga tokio visapusiško konkretaus reiškinio visų savybių suvokimo išraiška.

Šie samprotavimai per kontrastą turėtų atskleisti kitą konkrečios, individualios patirties bruožą - būtent neabstrahuojantį jos pobūdį. Tai nėra konkretumas, kaip jį supranta Goldsteinas. Pacientas su pažeistomis smegenimis, elgdamasis konkrečiai, iš tikrųjų nemato visų juslinių objekto ar patirties savybių. Jis mato ir sugeba pamatyti tik vieną iš tokių savybių, kurią lemia konkretus kontekstas, pavyzdžiui, vyno butelis yra tik tai ir niekas kitas, jis nėra, tarkim, ginklas, papuošalas, prespapjė ar gesintuvas. Jeigu abstrahavimą apibrėžiame kaip selektyvų dėmesį, kuris dėl kurios nors iš įvairių priežasčių skiriamas tam tikrai, o ne kitoms nesuskaičiuojamoms įvykio charakteristikoms, tada būtų galima iš tiesų sakyti, kad Goldsteino pacientai abstrahuoja.

Tad esama šiokio tokio kontrasto tarp patirčių klasifikavimo ir jų vertinimo, tarp jų panaudojimo ir mėgavimosi jomis, tarp jų pažinimo vienu būdu ir jų pažinimo kitu būdu. Tai pabrėžė visi autoriai, rašę apie mistinę ir religinę patirtį, tačiau iš profesionalių psichologų apie tai užsiminė tik nedaugelis. Pavyzdžiui, Aldousas Huxley sako: „Individui augant, jo žinojimas savo forma tampa vis konceptualesnis ir sistemiškesnis, o jo faktinis, utilitarinis turinys nepaprastai išauga. Tačiau šiuos laimėjimus paverčia niekais tam tikras tiesioginio suvokimo kokybės sumenkėjimas, intuityvių galių jautrumo sumažėjimas ir praradimas" (209, p. vii)21.
-------------------------------------------
21 Dėl nuorodų į misticizmą žr.: Aldous Huxley, The PerennialPhilosophy (209), ir William James, The Varieties of Religious Experience (212).
-------------------------------------------

Tačiau kadangi supratimas tikrai nėra vienintelis mūsų ryšys su gamta, faktiškai biologiškai jis mažiausiai svarbus iš visų tokių santykių, mums nereikėtų atsidurti kvailoje situacijoje stengiantis atmesti teorijas bei abstrakcijas dėl jų pavojingumo. Jų pranašumai didingi ir akivaizdūs, ypač jei šnekame apie bendravimą ir praktinį manipuliavimą pasauliu. Jei mūsų funkcija būtų pateikti rekomendacijas, tikriausiai jas tektų suformuluoti kaip nors taip: įprastus veiklaus intelektualo, mokslininko etc., kognityvinius procesus galima būtų padaryti net dar stipresnius, jeigu nebūtų užmiršta, kad šie procesai nėra vieninteliai tyrinėtojų arsenale turimi ginklai. Yra ir kitų. Jeigu jie paprastai būdavo patikimi poetui ir menininkui, tai tik dėl to, kad nebuvo suprasta, jog šie ignoruojami pažinimo stiliai leidžia mums prieiti prie tos realaus pasaulio dalies, kuri paslėpta nuo vien abstrahuojančio intelektualo.

Negana to, kaip pamatysime B priede, holistinis teorizavimas taip pat įmanomas, kai detaliai neanalizuojami ir neatskiriami daiktai vienas nuo kito, bet matomi vientisi ir tarpusavyje susiję kaip visumos aspektai, glūdintys joje, matomi kaip figūra fone, daugiau ar mažiau padidinta.

KALBA IR ĮVARDIJIMAS

Kalba pirmiausia yra puiki nomotetinės informacijos patyrimo ir perdavimo, t. y. rubrikavimo, priemonė. Žinoma, ji taip pat stengiasi apibūdinti ir perduoti tai, kas idiosinkratiška ar idiografiška, tačiau turint galvoje galutinius teorinius tikslus, jai dažnai šitai nepavyksta22. Viskas, ką kalba įstengia, susidūrusi su tuo, kas idiosinkratiška, - tai suteikti tam vardą, kuris galiausiai to neapibūdina ir neperteikia, bet tik priklijuoja tam etiketę. Vienintelis būdas išsamiai pažinti tai, kas idiosinkratiška — tai iki galo patirti, patirti jį pačiam. Net patirties įvardijimas gali užtverti kelią jos tolimesniam įvertinimui, kaip atskleidė vienas profesorius, kartą žingsniuodamas kaimo keliu su savo žmona menininke. Pirmąsyk išvydęs kažkokią gražią gėlę, jis paklausė jos pavadinimo. Žmona jį apibarė: „Na, ir kas tau iš to pavadinimo? Kai sužinosi pavadinimą, tau to ir užteks, tu iškart liausies gėrėtis pačia gėle"23.
---------------------------------------------
22 Pavyzdžiui, žr. Jameso Joyce'o kūrybą arba įvairias šiuolaikines diskusijas poezijos teorijos klausimais. Poezija yra pastanga perteikti ar bent išreikšti nepakartojamą patirtį, kurios išreikšti dauguma žmonių „sugebėjimų neturi". Tai žodinio pavidalo suteikimas emocinei patirčiai, kuri iš esmės bežodė. Tai pastanga tiesioginę ir unikalią patirtį aprašyti supaprastinančiomis etiketėmis, kurios pačios savaime nėra nei naujos, nei unikalios. Viskas, ką poetas gali padaryti tokioje beviltiškoje situacijoje, - tai panaudoti šiuos žodžius sukurti paraleles, kalbos figūras, netikėtas naujas frazes, kurių padedamas, tegul ir negalėdamas aprašyti pačios patirties, jis tikisi paskatinti skaitytoją patirti tai, ką pats patyrė. Tai, kad jam kartais pasiseka - tiesiog stebuklas. Kai jis mėgina padaryti pačius žodžius unikalius, tuomet pakenkiama komunikacijai, panašiai kaip Jameso Joyce'o tekstuose ar moderniajame nereprezentuojančiame mene. Taiklią šių problemų išraišką galima rasti šiame V. Lincolno neįprastos istorijos įvade (TheNew Yorker, 1946, rugsėjo 28).

23 „Ypač aiškiai tai parodo reiškinys, kurį aš pavadinau vertinamųjų etikečių klijavimu. Šis terminas turėtų pabrėžti bendrą mūsų polinkį vertinti individus bei situacijas pagal tuos vardus, kuriuos jiems taikome. Pagaliau tokiu būdu mes pasakome, kad nuo to, kaip klasifikuojame reiškinius, didžia dalimi priklauso ir mūsų reakcija į juos. Klasifikuojame daugiausia pavadindami. Ką nors įvardiję, linkstame tai įvertinti ir reaguoti į tai taip, kad mūsų reakcija atitiktų vardą. Savo kultūroje mes išmokstame vertinti vardus, etiketes ar žodžius visiškai nepriklausomai nuo faktų, kuriems jie galėtų būti taikomi" (215, p. 261).
-------------------------------------------

„Kodėl mes niekaip nepasiruošiame, kodėl visos knygos ir visa mūsų bičiulių išmintis galiausiai mums niekaip nepraverčia? Kiek scenų prie mirties patalo aprašymų esame perskaitę, kiek istorijų apie jaunystės meilę, santuokinę neištikimybę, puoselėjamas ambicijas, išsipildžiusias ar sužlugdytas? Nėra to, kas galėtų mums atsitikti ir kas nebūtų jau šimtus kartų atsitikę, apie ką nebūtume tūkstančius kartų skaitę, kas nebūtų iš arti, stropiai, tiksliai užregistruota; dar mes kaip reikiant nepradėjome gyventi, o jau žmogaus širdies istorija atskleista mums ne kartą ir ne du, su visa žmogaus proto kantrybe ir išmone. Tačiau kai kas įvyksta mums patiems, tai visai neprimena jokių aprašymų. Tai keista, be galo keista ir nauja, mes stovime bejėgiai prieš šį įvykį ir suvokiame, jog kito žodžiai nieko nereiškia, visiškai nieko.

Ir vis dėlto negalime patikėti, kad asmeninis gyvenimas iš esmės neperteikiamas. Mes ir patys, išgyvenę šią akimirką, nekantraujame ją papasakoti, prabilti žodžiais, tokiais garbingais savo ketinimais, bet tokiais netikrais, kai juos ištariame."

Kiek kalba prievarta įspraudžia patirtį į rubrikas, ji yra ekranas tarp tikrovės ir žmogaus. Žodžiu, mes mokame už jos geradarystę. Todėl naudodamiesi kalba, o tai juk būtinybė, mes turėtume neužmiršti jos trūkumų ir pasistengti jų išvengti24.

----------------------------------
24 Vienas mano pasiūlymas būtų, kad mokslininkas turėtų išmokti gerbti poetą, bent jau didį poetą. Mokslininkui paprastai atrodo, kad jo kalba tiksli, o kitos kalbos nėra tikslios, tačiau neretai poeto kalba, paradoksalu, būna jei ir ne tikslesnė, tai bent jau teisingesnė. Kartais ji net tikslesnė. Pavyzdžiui, įmanoma sakyti, kad talentingas poetas glaustai pajėgia išreikšti tai, kam aprašyti intelektualiam profesoriui prireiktų dešimties puslapių. Ši Lincolnui Steffensui priskiriama istorija (25, p. 222) pailiustruoja mano mintį.

„Šėtonas ir aš, - pasakojo Steffensas, - kartu žingsniavome Penktąja aveniu, kai žmogus stabtelėjo ir čia pat iš oro nusiraškė Tiesos, tiesiai iš oro - gabalą gyvosios Tiesos.
- Matei? - paklausiau Šėtoną.
- Ar tau nebaisu? Gal nežinai, kad jos pakanka tau sunaikinti?
-Taip, bet aš nesijaudinu. Ir pasakysiu tau, kodėl. Dabar tai gražus dalykas, bet žmogus jį pirmiausia pavadins, paskui sutvarkys ir iki to laiko Tiesa jau bus numarinta. Jei jis leistų jai gyvuoti, jei jis gyventų ja, tada ji mane sunaikintų. O dabar aš nesijaudinu."

„...atkreipkite dėmesį į socialinio statuso ir savigarbos skirtumus, kuriuos nulemia skirtingi pavadinimai, nors kalbame apie aptarnavimo sferos darbuotojus, atliekančius panašią į tarno funkciją, kaip antai „stiuardesės" ir „traukinių palydovės" (187); žr. ir Bibliografijos 490.

--------------------------------
Jei visa tai teisinga, bent jau samprotaujant apie kalbą teoriškai, tai padėtis turbūt kur kas prastesnė, kai kalba iš viso atsisako kovoti, kad būtų idiosinkratiška, ir visiškai degraduoja pavirsdama vien stereotipais, banalybėmis, moto, šūkiais, klišėmis, kovos šūkiais bei epitetais. Tuomet ji akivaizdžiai ir nesidangstydama tampa priemone išvengti mąstymo, sumažinti suvokimo jautrumą, skurdinti psichinį vystymąsi ir bukinti žmogų. Tuomet kalba iš tikrųjų atlieka „minties nuslėpimo, o ne jos perteikimo funkciją".

Dar vienas kalbos bruožas - jos egzistavimas už erdvės ir laiko - sukelia nemaža nesusipratimų. Žodis „Anglija" jau daugiau kaip tūkstantį metų neauga, nesensta, nesivysto, neevoliucionuoja, nesikeičia, nors pati tauta visa tai daro. Deja, tik tokius žodžius teturime erdvėje ir laike vykstantiems įvykiams aprašyti. Ką turime galvoje sakydami „Anglija bus amžinai?" Kaip yra kalbėjęs Johnsonas: „Judrus tikrovės pirštas rašo greičiau, negu mūsų liežuvis pajėgia išpranašauti. Kalbos struktūra ne tokia taki kaip tikrovės struktūra. Kaip griaustinis, kurį išgirstame, iš tiesų jau negriaudi, taip tikrovė, apie kurią kalbame, jau nebeegzistuoja" (215, p. 119).

 

Populiariausi