Viktor E. Frankl

Egzistencinės analizės esmė


(Pirmas skyrius iš Viktor E. Frankl knygos „Nesąmoningas Dievas“)


1. Egzistencinės analizės esmė

ecce lobia mea non cohibui1


Arthuras Schnitzleris paliko mums teiginį, skelbiantį, kad iš esmės tėra trys dorybės: objektyvumas, drąsa ir atsakomybės jausmas. Labai magėtų kiekvieną šių dorybių susieti su viena trijų Vienoje gimusių psichoterapijos krypčių. Turbūt akivaizdu, kad individualioji Alfredo Adlerio psichologija puikiai dera su „drąsos" dorybe. Juk, šios psichologijos požiūriu, psichoterapijos procesas tėra mėginimas padrąsinti pacientą, padėti jam įveikti nevisavertiškumo jausmą, laikomą lemtingu ar net išimtinai patogeniniu.

Psichoanalizę irgi nesunku susieti su viena minėtų dorybių - būtent „objektyvumu". Ar ne ši dorybė padėjo Sigmundui Freudui kaip Edipui pažvelgti į akis sielos sfinksui ir išvilioti jo paslaptį, rizikuojant sužinoti pačius nemaloniausius, nepatraukliausius dalykus? Anuomet tai buvo kažkas siaubingo, tad Freudo laimėjimas išties milžiniškas. Ankstesnė psichologija, ypač vadinamoji mokyklinė psichologija, vengė visko, ką Freudas laikė savo mokymo pagrindu; kartu su anatomu Juliumi Tandleriu, vidurinėse mokyklose dėstomą somatologiją juokais vadinusiu „anatomija be lytinių organų", Freudas būtų galėjęs teigti, kad aukštųjų mokyklų psichologija - tai psichologija be lytinio potraukio.

Tačiau psichoanalizė ne tik garbino objektyvumą, ji jam ir pasidavė; objektyvumas [Sachlichkeit] galiausiai virto sudaiktinimu Versachlichung]: tai, ką vadiname asmenybe, virto daiktu. Psichoanalizės požiūriu, pacientą valdo tam tikri „mechanizmai", o gydytojas išmano, kaip su jais elgtis, taigi yra įvaldęs techniką ir gali sutvarkyti išėjusį iš rikiuotės mechanizmą.

Bet kokiu cinizmu dvelkia ši psichoterapijos - kaip technikos, kaip „psichotechnikos" - samprata! Argi ne tiesa: gydytoją galime laikyti techniku tik pirma tarę, kad pacientas, sergantis žmogus, yra savotiška mašina? Tik homme machine reikia des mėdecin technicien.

Kaipgi radosi toks techninis-mechanistinis psichoanalizės požiūris? Jau užsiminėme, kad šį mokymą galime suprasti atsižvelgę į jį pagimdžiusią istorinę epochą; bet ne tik į ją - ir į to meto visuomeninę aplinką, pasižymėjusią perdėtu drovumu. Psichoanalizė buvo reakcija į visa tai; žinoma, reakcija, kurią šiandien bent iš dalies reikia laikyti atgyvenusia, taigi reakcinga. Tačiau Freudas ne tik „reagavo" į savo epochą, jis ir veikė joje: kurdamas savąjį mokymą, jis rėmėsi anuomet atsiradusia, vėliau įsiviešpatavusia asociacijų psichologija. O ši buvo grynas redukcionizmo, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios ideologinio reiškinio, padarinys. Bene ryškiausiai tai liudija du pagrindiniai psichoanalitinio mokymo bruožai -psichologinis atomizmas ir energetika2.

Psichoanalizė traktuoja žmogaus psichikos visumą atomistiškai, teigdama, kad ši susideda iš atskirų dalių, įvairių instinktų ir dar smulkesnių tų instinktų komponentų. Bet šitaip ji ne tik atomizuoja, bet ir visiškai anatomizuoja psichiką: psichinių reiškinių analizė virsta tiesiog anatomija.

Tokiu atveju sužalojama psichika, žmogaus asmenybė, jos visuma: psichoanalizė tiesiog „depersonalizuoja" žmogų. Žinoma, kartu ji personifikuoja (paversdama savarankiškomis, savavališkomis, tariamai asmeninėmis būtybėmis) atskiras, dažnai tarp savęs nesutariančias visuminės psichikos sąrangos instancijas, pavyzdžiui, vadinamąjį Id [Es] arba asociacijų „kompleksą", personifikuoja, jei ne demonizuoja3.

Žodžiu, psichoanalizė pirma sugriauna vieningą visuminę žmogaus asmenybę, o paskui mojasi rekonstruoti aną asmenybę iš gautų nuolaužų. Ryškiausiai tai atspindi ta psichoanalitinė teorija, kurios požiūriu Ego sudaro Ego instinktai. Vadinasi, ir tai, kas išstumia instinktus, kas atlieka cenzūrą, savo ruožtu yra instinktyvu. Na, tarsi norėtume pasakyti, kad statybininkas, sumūrijęs namą, pats irgi būtų iš plytų. Jau ši primygtinai besiperšanti analogija rodo, kokia perdėm materialistiška yra psichoanalitinė mąstysena. Tai ir pagrindinė jos atomizmo priežastis.

Minėjau, kad psichoanalizė ne tik atomistinė, bet ir energetinė. Išties, ji nuolat naudoja instinktų energetikos4 ir afektų dinamikos sąvokas. Psichoanalizės požiūriu, instinktų arba jų komponentų sąveika primena fizikinių jėgų lygiagretainį. Bet kas yra šių jėgų objektas? Atsakoma: Ego. Vadinasi, Ego tėra vien instinktų žaidimo kamuolys arba, kaip kartą prasitarė Freudas, Ego nėra savojo būsto šeimininkas.

Žodžiu, psichika ne tik genetiškai redukuojama į instinktyvumą, instinktyvumas ją dar ir priežastingai determinuoja - ir, deja, absoliučiai. Nuo pat pradžių žmogaus būtis psichoanalizei tėra genamojo būtis [Getriebensein]. Tai pagrindinė priežastis, lemianti, kad paskui Ego tenka rekonstruoti iš instinktų [Triebe].

Tokia atomistinė, energetinė ir mechanistinė5 psichoanalizės koncepcija teleidžia matyti vien žmogaus psichikos aparato automatiškumą.

Štai čia nuo psichoanalizės atsiriboja egzistencinė analizė. Ji pateikia koncepciją, priešingą psichoanalitinei: vietoj psichinio aparato automatiškumo ji teigia dvasinės egzistencijos autonomiją. Bet taip vėl atsiduriame ten, iš kur pajudėjome: prie Schnitzlerio dorybių sąrašo. Mat jei psichoanalizę galėjome susieti su objektyvumo, o individualiąją psichologiją - su drąsos dorybe, dabar drįstame teigti, kad egzistencinė analizė skatina trečiąją dorybę, atsakomybės jausmą. Jos požiūriu, žmogaus būtis yra išimtinai atsakinga būtis, o analizės tikslas - nukreipti pacientą „atsakingos būties link"; tada, kai įvedėme egzistencinės analizės sąvoką, kai iškilo jos poreikis", atsirado ir žodis, įvardijantis šią atsakingą būtį, mūsų laikomą žmogaus „štai-būties" [Dasein] centru; šiuo žodžiu to meto filosofija apibūdino žmogaus būties išskirtinumą. Tas žodis - „egzistencija".

Norėdami glaustai nupasakoti, kaip egzistencinė analizė atskleidė atsakingą būtį kaip esminį žmogaus egzistencijos bruožą, turėtume pradėti nuo inversijos, kurią atlikome iškėlę klausimą apie žmogaus egzistencijos prasmę7. Mes stengėmės parodyti gyvenimo, kaip užduoties, ir egzistencijos, kaip atsako, pobūdį. Sakėme: ne žmogus turi klausti apie gyvenimo prasmę; priešingai, pats žmogus yra klausiamas; jis yra atsakantysis; jis privalo atsakyti į gyvenimo pateikiamus klausimus. Atsakyti visada reiškia atsakyti veikliai. T. y. teisingai atsakyti į „gyvenimo klausimus" galima tik veiksmu, atsakymas į juos yra atsakomybė už savo egzistenciją. Egzistencija apskritai yra „mūsų" tik tada, kai ji - „atsakyta" egzistencija.

Antra vertus, mūsų egzistencijos atsakomybė ne tik veikli, ji negali reikštis kitaip, tik „čia ir dabar", tiesiogiai sąlygojama konkretaus asmens ir atitinkamos konkrečios situacijos. Žodžiu, egzistencijos atsakomybė visada yra atsakomybė aci personom ir ad situationem.

Siekdami, kad egzistencinė analizė taptų psichoterapiniu metodu, turime itin daug dėmesio skirti neurotiškam egzistencijos modusui kaip „nuosmukiui", t. y. kaip pasidavimui neurozei. Galutinis mūsų tikslas - padėti žmogui (ypač neurotiškam) įsisąmoninti savo atsakingą būtį.

Štai čia turime stabtelėti. Mat aiškėja, kad ir egzistencinė analizė siekia, jog kažkas būtų įsisąmoninta, taptų sąmoninga. Tad ar nesutampa egzistencinės analizės siekiai su analogiškais psichoanalizės siekiais? Ne visai: psichoanalizė stengiasi įsąmoninti, paversti sąmoningais instinktyvius reiškinius, o egzistencinė analizė siekia, kad sąmoningais taptų (tai esminis skirtumas!) ne instinktyvūs, o dvasiniai reiškiniai. Juk atsakinga būtis arba atsakomybės prisiėmimas ir yra žmogaus būties - dvasinės, ne vien instinktyvios - pagrindas; tikrai žmogiška būtimi egzistencinė analizė laiko ne genamo, o atsakingo žmogaus būtį, taigi (dvasinę!) egzistenciją.

Vadinasi, egzistencinė analizė atskleidžia mano sąmonei ne instinktyvius reiškinius, ne Id, bet manąjį Ego; ne Ego įsisąmonina Id, priešingai, Ego įsisąmonina save: suvokia save ir ateina - pas save.

Išnašos

1 štai aš burnos nelaikiau užrišęs (lot.).

2 Tiesa, šiandien psichoanalizė jau pripažįsta, kad esama ir nekonfliktinės Ego [Ich] zonos (Heinz Hartmann); bet sunku suprasti, kodėl ją reikėtų girti, kai ji pripažįsta tai, ką nepsichoanalitikai visada žinojo tiesiog todėl, kad nebuvo to išsižadėję. Žodžiu, nesuprantama, kodėl psichoanalizės atsitraukimą reikėtų įvertinti medaliu už drąsą.

3 Ir einama taip toli, kad, pasak Medardo Bosso, „naudojant senąją vaikų pasakų techniką", sukuriama hipotezė arba, tiksliau, hipostazė „instancijų, pavadinamų Ego, Id, nesąmoningumo sritimi, Superego Į Uber-Ich]. Mat ir pasakose tokia motinos elgsena, kurios vaikas trokšta, izoliuojama ir išryškinama, paverčiant ją savarankiškos instancijos vaizdiniu - gerąja fėja; o kitokia, nemaloni, nepageidaujama, bauginanti elgsena personifikuojama raganos idėja. Vis dėlto, jei neįmanoma ilgai tikėti šiomis pasakų būtybėmis, neįstengs ilgai tverti ir psichologiniai instancijų vaizdiniai". (Schweizerische Zeitschrift für Psychologie und ihre Anwendung, nr. 19,1960, p. 299).

4 Plg. Sigmund Freud, Drei Abhandlungen zur Sexualtheorie, Wien, 1946, p. 108: „Seksualinis jaudulys... tiekia energijos atsargas, dažniausiai panaudojamas neseksualiniams tikslams, būtent... (pasitelkiant išstūmimą)... paskesnių seksualinių apribojimų kūrimui". Arba p. 92: „Matome, kaip jis (libido) sutelkiamas į objektus, fiksuojasi įjuos arba juos apleidžia, pereina prie kitų ir iš šių pozicijų kreipia seksualinę individo veiklą".

5 Juk galiausiai pats Freudas pavadino psichoanalitikus „užkietėjusiais mechanikais ir materialistais" (Schriften, Londoner Ausgabe, t. XVII, p. 29.).

6 Plg. V. E. Frankl, „Philosophie und Psychotherapie. Zur Grund-legung einer Existenzanalyse", Schweizerische medizinische Wochen-schrift, nr. 69,1938, p. 707.

7 Plg. V.E. Frankl, Artzliche Seelsorge. Grundlagen der Logotherapie und Existenzanalyse, VVįen, 1982, Frankfurt am Main, 1991.

 

Populiariausi