Viktor E. Frankl


(Penktas skyrius iš Viktor E. Frankl knygos „Nesąmoningas Dievas“)

5. Sąžinės transcendencija


Jei ankstesniame skyriuje, aptardami egzistencinį-analitinį sapnų aiškinimą, nustatėme psichologinį nesąmoningo, išstumto religingumo faktą, dabar norėtume parodyti, kad šie psichologiniai egzistencinės analizės rezultatai visiškai atitinka ir jos ontologinius lūkesčius. Taip yra iš tiesų: tikrai nuodugniai atlikę egzistencinę sąžinės analizę, kurią pradėjome priešpaskutiniame skyriuje, susidursime su itin svarbiu reiškiniu, kurį iš anksto norėtume aprašyti kaip sąžinės transcendenciją. Kad nušviestume sąžinės transcendenciją, pakanka pasiremti šiais faktais:

Laisvė visada yra laisvė nuo ko nors ir laisvė kam nors. Tai, nuo ko žmogus gali būti laisvas, yra genamojo būtis: Ego gali būti laisvas nuo Id; tai, kam žmogus laisvas, yra atsakinga būtis. Žodžiu, žmogaus valios laisvė reiškia laisvę nebūti genamam, laisvę būti atsakingam, turėti sąžinę.

Šias aplinkybes, abu jų aspektus bene geriausiai apibūdino Marie von Ebner-Eschenbach paprastu imperatyviu sakiniu: „Būk savo valios viešpats ir savo sąžinės tarnas!" Šiuo sakiniu, šiuo etiniu reikalavimu remsimės mėgindami nušviesti tai, ką pavadinome sąžinės transcendencija. Mūsų samprotavimai būtų daugmaž tokie:

„Būk savo valios viešpats..." Aš esu savo valios viešpats, jei esu žmogus ir kartu teisingai suvokiu savo žmogiškąją būtį: jei suvokiu ją kaip laisvą būtį, jei savo egzistenciją suvokiu kaip visiškai atsakingą būtį. Antra vertus, jei kartu privalau būti ir „savo sąžinės tarnas" ar nors turėti galimybę juo būti, mano sąžinė turi būti kažkas kita, daugiau nei aš pats; ji turi pranokti žmogų, kuris „sąžinės balsą" tik išgirsta: ji turi būti kažkas, kas yra anapus žmogaus. Kitaip tariant, savo sąžinės tarnas tegaliu būti tik tada, kai suvokiu sąžinę kaip fenomeną, transcenduojantį mano vien žmogišką būtį, žodžiu, kai suvokiu save, savo egzistenciją transcendencijos atžvilgiu. Vadinasi, turėčiau matyti ne tik psichologinį sąžinės fenomeno faktiškumą, bet ir įžvelgti esmingą jo transcendentiškumą; „savo sąžinės tarnas" esu tik tada, kai mano pokalbis su sąžine yra ne vien monologas, o tikras dialogas, t. y. kai mano sąžinė yra daugiau nei manasis Ego, kai ji yra kažkieno kito ruporas.

Ar tai reiškia, kad kalba mus klaidina, minėdama sąžinės balsą? Atrodo, sąžinė negali turėti balso tiesiog todėl, kad ji yra balsas, transcendencijos balsas. Žmogus tik išklauso šį balsą, bet balsas randasi ne iš žmogaus; priešingai, tik dėl transcendentinio sąžinės pobūdžio apskritai tegalime suprasti žmogų ir ypač jo asmeniškumą. „Asmenybės" sąvoka dabar įgautų naują reikšmę. Galėtume sakyti: per žmogiškos asmenybės [Person] sąžinę byloja [personat] instancija, esanti anapus žmogaus. Negalime nuspręsti, kokia tai instancija, kol apsiribojame vien sąžinės kilmės, jos transcendentinių ištakų kontekstu. Bet galime teigti mažų mažiausia tai, kad ir ši anapusinė instancija savo ruožtu privalo būti asmeninio pobūdžio; antra vertus, kartu su šia ontologine išvada turėtume pripažinti ir tai, ką vadiname žmogaus asmenybės pirmavaizdžiu.

Vadinasi, sąžinė kaip imanentinis - psichologinis faktas pati savaime yra nuoroda į transcendenciją; ją galime suprasti tik transcendencijos atžvilgiu, tik tarę, kad ji yra transcendentinis fenomenas. Pvz., žmogaus bamba savaime turėtų atrodyti beprasmė; tik žinodami žmogaus priešistorę, jo istoriją iki gimimo, galime suprasti, kad ji yra „liekana", susijusi ne tik su šiuo žmogumi, liudijanti, kad jis atsirado iš kadaise jį globusio motinos organizmo. Panašiai ir sąžinę galime laikyti prasminga tik tada, kai suprantame ją kaip transcendentinės kilmės nuorodą. Kol į atskirą žmogų žvelgiame kaip į biologinės ontogenezės objektą, nesistengdami suvokti, kaip jis atsirado, tol jo organizmas negali būti visiškai suprastas; panašiai nepakanka vien ontologijos, norint suprasti visą žmogų ir pirmiausia sąžinę, tam reikia atsigręžti į transcendentines ištakas. Sąžinė taps suprantama tik anapusybės atžvilgiu; ji taps galutinai suprantama tik tada, kai suprasime žmogų kaip kūrinį, žodžiu, kai galėsime pasakyti: kaip savo valios viešpats aš esu kūrėjas, bet kaip savo sąžinės tarnas esu kūrinys. Kitaip tariant, egzistenciškumo pakanka, norint paaiškinti laisvą žmogaus būtį, tačiau norint paaiškinti jo atsakingą būtį, reikia atsigręžti į sąžinės-turėjimo transcendentiškumą.

Taip sąžinė, nuo pat pradžių mums buvusi dvasinio nesąmoningumo modeliu, tampa savotišku atspirties tašku, per kurį veriasi dvasinio nesąmoningumo transcendencija. Psichologinis sąžinės faktas tėra imanentinis transcendentinio fenomeno aspektas, ta jo dalis, kurią aprėpia psichologinė imanencija. Sąžinė tėra imanentinė dalis transcendentinės visumos, pranokstančios psichologinės imanencijos plokštumą, transcenduojančios šią plokštumą. Todėl neįmanoma be prievartos projektuoti sąžinę iš dvasios erdvės į psichikos plokštumą, deja, kaip tik tai nesėkmingai ir bandoma daryti įvairiais psichologistiniais „aiškinimais"1.

Jau sakėme, kad sąžinė yra transcendencijos balsas ir todėl pati transcendentinė. Nereligingas žmogus yra tiesiog tas, kuris neigia šią sąžinės transcendenciją. Juk ir netikintis žmogus „turi" sąžinę, ir netikintis jaučia atsakomybę; jis tik apsiriboja tuo ir neklausia, kam yra atsakingas, kur jo sąžinės ištakos. Bet neturėtume dėl to stebėtis.

Pirmoje Samuelio knygoje (3, 2-9) pasakojama: vieną naktį Samuelis kartu su vyriausiuoju kunigu Eliu miega šventykloje. Staiga jis nubunda išgirdęs balsą, šaukiantį jį vardu. Samuelis atsikelia ir kreipiasi į Elį, norėdamas sužinoti, kam šis jį šaukęs; paaiškėja, kad šventikas jo nešaukė; Elis liepia jam gulti ir toliau miegoti. Ir vėl pasigirsta balsas; tik trečiąsyk šventikas pamoko berniuką, kad vėl išgirdęs savo vardą jis atsistotų ir pasakytų: „Kalbėk, Viešpatie, nes Tavo tarnas klauso".

Vadinasi, net pranašas, kai buvo vaikas, nepažino šauksmo, kuris sklido iš transcendencijos. Tad ar keista, kad paprastas žmogus neįstengia išsyk atpažinti, jog balsas, prabylantis kaip jo sąžinė, yra transcendentinio pobūdžio? Ar turėtume stebėtis, kad jis dažniausiai mano, jog šitaip bylojantis balsas kas randasi tik iš jo paties?

Žodžiu, nereligingas žmogus yra tas, kuris pripažįsta tik psichologinį savo sąžinės faktiškumą; tas, kuris quasi stabteli ties šiuo faktu kaip grynai imanentiniu, sakytume, per anksti stabteli: sąžinę jis laiko galutine duotybe, paskutine instancija, kuriai yra atsakingas. Bet iš tikrųjų sąžinė nėra paskutinis atsakingos būties „kam?"; tai ne paskutinė, o priešpaskutinė duotybė. Per anksti stabteli savo kelyje prasmės ieškantis nereligingas žmogus, jei jis neperžengia sąžinės, neklausia, kas slypi už jos. Jis pasiekė tik prieškalnę. Bet kodėl jis nežengia toliau? Todėl, kad nenori prarasti „tvirtos žemės po kojomis": jo žvilgsnis nesiekia tikrosios viršūnės, ją gaubia rūkas, ir jis nedrįsta žengti į tą rūką, į nežinomybę. Tai drįsta tik religingas žmogus. Kas turėtų sulaikyti juos abu, kad ten, kur vienas stabteli, o kitas žengia įveikti paskutinės kelio atkarpos, jie atsisveikintų be tūžmo?

Kaip tik religingas žmogus turėtų įstengti gerbti ir tokį negatyvų savo artimo sprendimą; jis turėtų pripažinti šį sprendimą kaip fundamentalią galimybę ir, antra vertus, priimti jį kaip faktinę tikrovę. Kaip tik religingas žmogus turėtų žinoti, kad laisvė šitaip nuspręsti irgi yra Dievo duota, Dievo trokšta: žmogus yra laisvas, kūrėjas jį sukūrė laisvą tokiu mastu, kad ši laisvė apima ir laisvę sakyti „ne"; ši laisvė tokia didžiulė, kad kūrinys gali atsisukti prieš savo kūrėją, gali išsižadėti Dievo.

Kartais žmogus pasitenkina atsisakydamas tik Dievo vardo; tokiu atveju iš puikybės jis kalba tik apie „dieviškumą" arba „dievybę", ir net pastarąją yra linkęs pavadinti privačiu vardu ar bet kokia kaina maskuoti neaiškiais, miglotais panteistinio atspalvio posakiais. Nedaug narsos [Mut] reikia išpažįstant tai, ką vienąsyk pažinai, antra vertus, nelabai nusižeminsi [Demut] ištardamas vardą, kurį žmonės taria ištisus tūkstantmečius: paprastą žodį „Dievas".

Iki šiol daugiausia kalbėjome apie tai, kam žmogus atsakingas, ir matėme, kaip etinė problema virsta religine. Bet sąžinė nėra vien nuoroda į transcendenciją, ji ir randasi iš transcendencijos; todėl jos negalima ontiškai redukuoti. Tėra vienas kelias iš sąžinės kilmės problematikos, ir tai ne psichologinis, ne psichogenetinis, bet ontologinis kelias.

Jau Hebbelis įžvelgė, kokie bergždi visi mėginimai atlikti ontinę sąžinės redukciją, t. y. ontiškai spręsti jos ištakų klausimą; savo laiške Uechtritzui (1857 05 13) jis rašė: „Sąžinė iš esmės prieštarauja visiems tikslams, kurie yra iškilę žmonėms materializmo požiūriu; sąžinė anaiptol nebūtų nei paaiškinta, nei panaikinta net ir pamėginus ją grįsti lytiniu potraukiu, tariamai reguliuojančiu ir koreguojančiu individą (o tokių mėginimų anksčiau ar vėliau bus, jei dar nebuvo)". Išties tai, ką pranašavo Hebbelis, jau įvyko; psichoanalizė mėgino paaiškinti sąžinę remdamasi instinktyvumu, kildindama ją iš instinktyvumo: sąžinę psichoanalizė vadina Superego, pastarąjį kildindama iš Tėvo Imago introjekcijos.

Tačiau kaip Ego negalima kildinti iš Id, taip ir Superego negalima kildinti iš Ego. Čia susiduriame su dviguba aporija: tai Ego egzistenciškumas ir, antra vertus, vadinamojo Superego transcendentiškumas. Apie pirmąjį jau kalbėjome; sakėme, kad (egzistencinės) atsakingos būties negalima aiškinti genamojo būtimi, Ego negalima kildinti iš instinktyvumo, kad „Ego instinktų" sąvoka yra prieštaringa. Instinktai neįstengtų savęs išstumti, cenzūruoti ar sublimuoti; ir netgi jei, grynai biologiniu požiūriu, instinktyvumo suvaržymo tikslams pasitelkiama instinktų energija, vis dėlto tas, kas ją pasitelkia, jau negali būti kildinamas iš instinktyvumo.

Kaip Id negali išstumti savęs, taip Ego negali būti atsakingas sau pačiam. Ego negali būti savo etinių įstatymų kūrėjas. Vadinasi, negali būti ir autonominio „kategoriško imperatyvo"; kiekvieną kategorišką imperatyvą patvirtina tik transcendencija, o ne imanencija. Jo kategoriškas pobūdis atsiranda ir nunyksta kartu su transcendentiškumu, todėl jo ir negalima kildinti iš imanencijos. Teigdami, kad Ego iš esmės yra atsakinga būtis (priešingai Id, genamojo būčiai) anaiptol netvirtiname, kad šis atsakingasis Ego yra atsakingas tik sau. Nepakanka būti laisvam, laisvė yra niekai, jei nežinai, kam esi laisvas; bet negana ir būti atsakingam, jei nežinai, kam esi atsakingas.

Žodžiu, kaip negalime kildinti valios (Ego) iš instinktų (ld), taip negali privalėjimas (Superego) rastis iš norėjimo; nes - prisiminkime gražius Goethe's žodžius - „bet koks norėjimas yra norėjimas kaip tik todėl, kad privalėjome".

Vadinasi, bet koks norėjimas jau kažkaip numano privalėjimą; privalėjimas ontolgiškai pirmesnis už norėjimą. Atsakyti tegaliu tik tada, kai esu klausiamas, kiekvienas atsakymas yra atsakymas į klausimą, tai, „į ką" atsakome, turi būti anksčiau už patį atsakymą; analogiškai ir tai, kam esame atsakingi, aplenkia bet kokią atsakomybę. Mano privalėjimas turi būti iš anksto duotas, jei privalau norėti.

Ne antžmogio Ego slypi anapus žmogaus Superego, anapus sąžinės slypi Dievo Tu; sąžinė negalėtų būti lemiamas imanencijos žodis, jei ji nebūtų transcendencijos Tu-žodis.

Joks Superego, joks „Ego idealas" negalėtų būti veiksmingas, jei jis rastųsi tik iš manęs, būtų tik mano išgalvotas pavyzdys, jei jis nebūtų kažkaip iš anksto duotas ir aptiktas; būdamas tik mano išradimas, jis negalėtų būti veiksmingas.

Jean-Paulis Sartre'as teigia žmogų esant laisvą ir reikalauja, kad šis rinktųsi, išrastų save, reikalauja, kad žmogus „projektuotų" žmogų; jis įtikinėja, kad žmogus gali išrasti save, pirma neaptikęs iš anksto pateikto pavyzdžio, t. y. kai niekas nepasitinka jo iš srities, esančios anapus žmogaus. Privalome paklausti: ar tokia užmačia neprimena indiško triuko su lynu? Atliekantis šį triuką fakyras nori įtikinti žiūrovus, kad lynu, kurį jis pamėtėja aukštyn, gali užsikeberioti berniukas. Panašiai, pasak Sartre'o, žmogus projektuoja savo privalomybę į nieką, kai niekas iš niekur nepasiūlo jam atramos, ir tikisi galėsiąs dirbti, augti pagal šį projektą.

Akivaizdu, kad tai tėra ontologizuota psichoanalizė, psichoanalitinės Superego teorijos ontologizavimas. Psichoanalizė teigia nei daugiau, nei mažiau: Ego traukia save iš Id pelkės už Superego kuodo.

Iš tikrųjų ne Dievas yra Tėvo Imago, o tėvas - Dievo Imago. Ne tėvas mums dieviškumo pirmavaizdis, priešingai, Dievas yra bet kokios tėvystės pirmavaizdis. Tėvas yra pirmas ontogenetiniu, biologiniu, biografiniu požiūriu, bet ontologiniu požiūriu pirmas yra Dievas. Tad nors psichologinis vaiko ir tėvo santykis yra pirmesnis už žmogaus ir Dievo santykį, ontologijos požiūriu jis yra pastarojo atvaizdas, o ne modelis. Žvelgiant ontologiškai, kūniškasis tėvas, kuris mane fiziškai pradėjo, tėra tarsi atsitiktinis pirmas viską sukūrusiojo atstovas; žvelgiant ontologiškai, mano kūniškasis kūrėjas tėra pirmasis antgamtinio visos gamtos kūrėjo simbolis ir Imago2.


Išnašos


1 Žr. mano knygas Zeit und Verantivortiing, Wien, 1947, p. 6, ir Der Wille zum Sinti, Bem-Stuttgart-Wien, 1982, p. 39.

2 Plg. su bešališku vienos pacientės pasakymu: „Kai praradau dieviškąjį Tėvą, ieškojau Dangaus pakaitalų: tada pradėjau taip stipriai ilgėtis kūniškojo tėvo, - kurio niekada nepažinojau! - ir taip prisirišau prie mirusios mamos". Kitąsyk: „Dievo ilgesys, poreikis atsidurti dieviškų jėgų lauke, man yra svarbiausias".

 

Populiariausi