Viktor E. Frankl

 

(Septintas skyrius iš Viktor E. Frankl knygos „Nesąmoningas Dievas“)

7. Psichoterapija ir religija

 

Pabaigoje paklauskime savęs, koks ryšys sieja anksčiau aptartas temas su gydytojo veikla arba medicininiu tyrimu. Juk religiniais klausimais gydytojas domisi ne profesiniu požiūriu, ne kaip gydytojas. Bet kaip gydytojas jis privalo būti besąlygiškai tolerantiškas, jei tokie pasaulėžiūros klausimai iškiltų.

Kalbėdami apie tikintį gydytoją turime pabrėžti, kad tokia tolerancija privaloma ir jam. Šiuo atveju tikrai negalime teigti, kad jo nedomina, ar pacientas religingas ar ne; ne kaip gydytojui, o kaip žmogui, kaip tikinčiajam jam tai netgi itin rūpi. Tačiau nepamirškime vieno: dar labiau nei kito žmogaus religingumas tokiam gydytojui rūpi šio religingumo spontaniškumas. Kitaip tariant, jam svarbiausia, kad paciento religingumas prasiveržtų spontaniškai. Todėl jis ramiai lauks šio proveržio. Laukti nebus sunku, nes kaip tik jis, tikintis žmogus, bus iš anksto tikras, kad akivaizdžiai netikintis žmogus yra religingas. Tikintis gydytojas tiki ne tik savo Dievu, jis tiki ir nesąmoningu savo ligonio tikėjimu; žodžiu, jis ne tik sąmoningai tiki savo Dievu, jis tiki, kad šis yra ir kol kas „nesąmoningas" ligonio Dievas. Jis tiki, kad ligonis „dar" neįsisąmonino šio „nesąmoningo Dievo".

Jau girdėjome: religingumas tėra tikras, kai jis egzistencinis, t. y. tada, kai žmogus ne varu į jį genamas, o pats apsisprendžia. Dabar matome, kad šį egzistenciškumo momentą papildo kitas, spontaniškumo, momentas: jei tikrasis religingumas turi būti egzistencinis, reikia lai-ko, kad jis spontaniškai suvešėtų. Niekada nereikia žmogaus versti. Galime teigti: į tikrąjį religingumą žmogaus ne- nugins Id - ir prievarta nepastūmės gydytojas.

Kaip žinia, jau Freudas, panašiame kontekste užsiminęs apie „dvejopą sąmoningumą", nurodė, kad nesamoningo turinio įsisąmoninimas turi terapinį efektą tik tuo atveju, kai įsisąmoninimas įvyksta spontaniškai. Tai teisinga ir kalbant apie religiją: jei pacientas pasveiksta tik spontaniškai įsisąmoninęs išstumtus „kompleksus", nesąmoningo religingumo atveju išganyti gali tik spontaniškas to religingumo proveržis.

Bet koks programinis darbas šia linkme būtų bergždžias. Viską gali sužlugdyti net labiau ar mažiau sąmoningas ketinimas. Matyt, šiuos dalykus puikiai išmano ir dvasininkai, jie anaiptol nėra linkę išsižadėti tikro tikėjimo spontaniškumo. Vienas dvasininkas per paskaitą pasakojo, kad kartą buvo pakviestas pas mirštantįjį, jo žiniomis, netikintį. Vyriškis tenorėjo prieš mirtį išsikalbėti ir pasirinko kunigą. Šis kunigas sakėsi nesuteikęs tam vyriškiui patepimo tiesiog todėl, kad mirštantysis to spontaniškai nepaprašęs. Toks svarbus buvęs šis spontaniškumas ir dvasininkui.

Ar mes, gydytojai, turėtume stengtis pranokti dvasininkus? Ar, priešingai, neprivalėtume bent jau ne mažiau nei jie gerbti mums patikėto žmogaus, mumis pasitikėjusio ligonio laisvą apsisprendimą, ypač religiniais klausimais?

Šiuo metu tarp psichoterapeutų vis pasigirsta balsų, reikalaujančių, kad psichoterapeutas pranoktų dvasininką. Bet tai būtų tiesiog puikybė. Reikia griežtai skirti gydytojo funkciją nuo dvasininko misijos. Nereligingas gydytojas privalo palikti religingam pacientui, ką šis turi, būtent - jo tikėjimą; analogiškai religingas gydytojas privalo palikti dvasininkui, kas šiam priklauso, - jo tarnybą.

Kitoje vietoje minėjome, kad įkyriųjų būsenų neurotiką apsėda tiesiog faustiškas šimtaprocentiškumo siekis: jis siekia būti kuo nors tikras šimtu procentų ir šimtu procentų teisingai spręsti; mūsų požiūriu, jį pernelyg sužavėjo žalčio pažadas: „Eritis sicut Deus, scientes bonum et malum"1. (Išties, kaip tik čia glūdi įkyriųjų būsenų neurotiko puikybė, o ne ten, kur jis ją neteisėtai lokalizuoja, genamas skrupulingumo, perdėto sąžinės jautrumo: jis mėgina nepaisyti savojo sukurtumo). Antra vertus, galime teigti, kad psichiatrai, siekiantys prilygti dvasininkams, uzurpuoti jų misiją, nori esse sicut pastorės, demonstrantes bonum et malum1.

Kalbėdami apie logoterapiją užsiminėme, kad ji nei gali, nei siekia pakeisti psichoterapiją, tik ją papildo; panašiai ir apie psichoterapiją iš anksto teigėme, kad ji anaiptol nesiekia pakeisti sielovados.

Pateikti religingam ligoniui religijos požiūrį vienu ar kitu klausimu yra gydytojo ne kaip gydytojo, o kaip tikinčio žmogaus pareiga. Antra vertus, teisę tai daryti jis irgi turi tik kaip savo ruožtu tikintysis; nereligingas gydytojas niekada neturėtų naudotis religija kaip priemone, iš bėdos tinkančia terapiniams tikslams. Tai būtų religijos pažeminimas, mėginimas paversti ją kažkuo, pusėtinai praverčiančiu, siekiant išsaugoti sveikatą ar pasveikti.
----------------------------------
1 Būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta (lot.).
2 Būti kaip kunigai, parodyti, kas gera ir kas pikta (lot.)
----------------------------------
Kad ir kokia psichoterapiškai veiksminga būtų religija pagal jos sukeltą efektą, pirminis jos motyvas anaiptol ne psichoterapinis. Kad ir koks palankus būtų jos antrinis poveikis psichikos sveikatai ir pusiausvyrai, jos tikslas - ne psichikos sveikata, o sielos išganymas. Religija negarantuoja ramaus gyvenimo, laisvės nuo konfliktų, ji nekelia jokių psichohigienos tikslų. Religija žmogui duoda daugiau nei psichoterapija, bet ji ir reikalauja daugiau. Ir religija, ir psichoterapija kartais gali sukelti panašų efektą, bet jų intencijos visiškai skirtingos, todėl reikia iš esmės vengti jas suplakti.

Atsižvelgdami į šį reikalavimą, turime atmesti ir visus mėginimus pajungti psichoterapiją sielovadai, priversti ją kaip mokslą atsižadėti savarankiškumo, nepriklausomybės nuo religijos ir pasiskelbti teologijos tarnaite.


Kaip žmogaus orumas grindžiamas jo laisve, tokia laisve, kuri privalo apimti ir laisvę ištarti „ne", t. y. užsisklęsti nuo Dievo, taip mokslo orumas remiasi besąlygiška laisve, užtikrinančia tyrimo nepriklausomybę; kaip žmogaus laisvė turi būti garantuota iki teisės sakyti „ne", tyrimo laisvė turi būti garantuota nepaisant pavojaus, kad tyrimo rezultatai ims prieštarauti tikėjimo tiesoms. Tik tokį kovingą tyrimą gali lydėti triumfas, kai jo rezultatai neprieštaringai suderinami su juos pranokstančia tikėjimo tiesa.

Kalbėdami apie „orumą" - nesvarbu, žmogaus ar mokslo - galime jį laikyti savaimine vertybe ir supriešinti su praktine verte kaip verte „man". Tokiu atveju būsime teisūs sakydami: visi, kurie mėgina paversti psichoterapiją teologijos tarnaite, mėgina ją pasamdyti, paglemžia kartu su laisve ne tik jos kaip savarankiško mokslo orumą, bet ir jos praktinę vertę religijai. Tokią praktinę vertę

psichoterapija gali turėti tik per effectum, bet ne per intentionem. Jos empirinio tyrimo rezultatai arba psichoterapinio gydymo efektas tegali pasitarnauti religijai tik tada, kai psichoterapija neverčiama judėti privalomu maršrutu, kai jos ketinimai nėra iš anksto fiksuoti; mokslas vertingas teologijai tik savo nepriklausomo tyrimo rezultatais.

Ir jei psichoterapija kada nors įrodys, kad siela tikrai yra tai, kuo mes ją laikome - anima naturaliter religiosa*, šitai įrodyti galės tik psichoterapija kaip scientia naturaliter irreįigiosa4, kaip toks mokslas, kuris „iš prigimties" nėra susaistytas su religija, kuris visada yra ir lieka mokslas ir tik mokslas.

Kuo mažiau psichoterapija stengsis tarnauti teologijai, tuo didesnę paslaugą jai iš tikrųjų padarys.

Nes nereikia būti tarnaite, kad galėtum tarnauti.
------------------------------
3 Iš prigimties religinga siela (lot.).
4 lš prigimties nereligingas mokslas (lot.).
-----------------------------

 

Populiariausi