Viktor E. Frankl

(Aštuntas skyrius iš Viktor E. Frankl knygos „Nesąmoningas Dievas“)

 

8. Logoterapija ir teologija

 

Religija yra vienas iš daugelio žmogui, pacientui būdingų fenomenų, su kuriais susiduria logoterapija. Tačiau ir religinga, ir nereliginga egzistencija logoterapijos požiūriu yra greta vienas kito egzistuojantys fenomenai, kurių atžvilgiu ji privalo laikytis neutralios nuostatos. Juk logoterapija yra viena psichoterapijos krypčių ir užsiimti ja - bent jau pagal Austrijos gydytojų kodeksą - tegali gydytojai. Jau vien todėl logoterapeutui, kaip gydytojui, davusiam Hipokrato priesaiką, turėtų rūpėti, kad jo taikoma logoterapinė metodika ir technika tiktų kiekvienam ligoniui - tikinčiam ar ne, kad jomis galėtų naudotis kiekvienas gydytojas, nepriklausomai nuo jo asmeninės pasaulėžiūros. Kitaip tariant, religija tegali būti logoterapijos objektas, bet ne jos pagrindas. Laikydami šiuo pagrindu mediciną, pamėginkime atriboti logoterapija nuo teologijos; mūsų manymu, tai galima padaryti taip.

Psichoterapijos tikslas - išgydyti psichiką, religijos tikslas - išgelbėti sielą. Kuo skiriasi šie tikslai, paaiškės prisiminus, kad tam tikromis aplinkybėmis, siekdamas išgelbėti tikinčiojo sielą, kunigas visai sąmoningai rizikuoja dar labiau padidinti emocinę įtampą - jis negali nuo to apsaugoti. Juk pirminiai kunigo motyvai anaiptol ne psichohigieniniai; pasak vieno sąmojingo jėzuitų vienuolio iš JAV, religija nėra tik priemonė, gelbstinti nuo psichosomatinės skrandžio opos. Antra vertus, nors pradiniai religijos ketinimai nesusiję su psichikos sveikata ar ligų profilaktika, vis dėlto religija visai to neketindama gali padaryti psichohigieninį ar net psichoterapinį poveikį, suteikdama žmogui tokį saugumą ir tokią atramą, kokių jis nerastų niekur kitur: saugumą ir atramą transcendencijoje, absoliute. Panašus šalutinis poveikis kartais lydi ir psichoterapijos procesą, atskirais atvejais grąžinantį pacientus prie seniai užverstų pirmapradžio, nesąmoningo, išstumto religingumo versmių. Taip gali nutikti, bet gydytojas niekada neturėtų sau kelti tokio tikslo - nebent jis susitiktų ir bendrautų su pacientu kaip tos pačios konfesijos tikintysis; bet tai reikštų, kad jis nuo pat pradžių elgiasi su pacientu ne kaip gydytojas.

Psichikos išgydymas Sielos išgelbėjimas


Iš: Viktor E. Frankl, Der Mensch auf der Suche nach Sinn, Freiburg im Breisgau, 1972, p. 73.

Savaime suprantama, kad psichoterapijos ir religijos tikslai nepriklauso tam pačiam būties lygmeniui. Psichinė sveikata ir sielos išganymas nėra vienodai reikšmingi. Matmuo, į kurį veržiasi tikintysis, pranoksta tą, kuriame vyksta, tarkime, psichoterapinis procesas. Tačiau proveržis į šį matmenį įmanomas ne žinojimo, o tikėjimo aktu.

Norėdami apibūdinti žmogiško matmens santykį su dieviškuoju, galėtume pasitelkti auksinio pjūvio taisyklę. Pasak jos, mažesnioji visumos dalis sutinka su didesniąją taip, kaip didesnioji su visuma. Ar negalėtume to paties teigti ir apie gyvūno ir žmogaus bei žmogaus ir Dievo santykį? Kaip žinia, gyvūnui būdinga tam tikra aplinka, o žmogus „turi pasaulį" (Max Scheler); tačiau šio pasaulio santykis su antgamtiniu toks, koks gyvūno aplinkos santykis su žmogiškuoju. Tai reiškia: jei gyvūnas, žvelgdamas iš savo aplinkos, neįstengia suprasti žmogaus ir jo pasaulio, žmogus irgi nepajėgs suvokti antgamtinio pasaulio, suprasti Dievo, nujausti jo motyvų.

Tarkime, beždžionei daromos skausmingos injekcijos, norint gauti serumo. Ar ji kada nors įstengs suprasti, kodėl turi kentėti? Iš savo aplinkos beždžionė negali suvokti žmogaus, įtraukusio ją į savo eksperimentus, samprotavimų: žmogaus pasaulis, prasmės pasaulis jai neprieinamas, nepasiekiamas, į šį matmenį ji negali prasiskverbti. Ar nereikėtų tarti, kad žmogaus pasaulį savo ruožtu pranoksta kitas, jau žmogui nepasiekiamas pasaulis, kurio prasmė - aukščiausia prasmė - tik ir tegali suteikti prasmę žmogaus kančiai.

Vadinasi, psichoterapija privalo pasilikti šiapus tikėjimo apreiškimu; juk tai, kad žmogus pripažįsta apreiškimą, jau liudija jį apsisprendus tikėti. Antra vertus, visiškai beprasmiška įrodinėti netikinčiajam, esą pasitaiko apreiškimų - laikydamas juos apreiškimais jis jau būtų tikintis.
Nors minėjome, kad logoterapija turėtų laikyti religiją „tik" savo objektu, vis dėlto ši jai labai rūpi dėl pa-

prastos priežasties: logoterapijos kontekste logos reiškia prasmę. Išties, žmogaus egzistencija visada peržengia savo ribas, visada yra nuoroda į prasmę. Tokios egzistencijos pagrindas - ne malonumas, ne valdžia ir net ne savęs realizavimas, o prasmės įgyvendinimas. Todėl logoterapija kalba apie „prasmės troškimą" [Wille zum Sinn].

Prasmė yra siena, anapus kurios jau negalime trauktis atgal, kurią turime priimti: šią galutinę prasmę turime priimti todėl, kad mėginant atsakyti į klausimą apie būties prasmę visada jau numanoma prasmės būtis. Trumpai tariant, žmogaus tikėjimas prasme yra kantiškoji transcendentinė kategorija.

Jau nuo Kanto laikų žinome, kad savotiškai beprasmiai tie klausimai, kuriais mėginama peržengti erdvės ir laiko kategorija - tiesiog todėl, kad mąstant, taigi ir klausiant, erdvė ir laikas jau numanomi kaip prielaidos. Lygiai taip žmogaus būtis visada yra būtis kad ir menkai suvoktos prasmės link: esama tarsi išankstinio žinojimo apie prasmę ir iš šios nuojautos kylančio „prasmės troškimo". Norėdamas ar ne, suvokdamas ar ne, žmogus tiki prasme iki paskutinio atodūsio. Net savižudis tiki, jei ne gyvenimo - tolesnio gyvenimo, - tai bent mirties prasme. Jei jis tikrai netikėtų jokia prasme, negalėtų nė piršto pajudinti ir vien todėl nenusižudytų.

Nesyk mačiau mirštančius užkietėjusius ateistus, kurie visą gyvenimą tiesiog bjaurėjosi tikėjimu „aukštesne būtybe" ar kito, aukštesnio matmens sąlygota gyvenimo prasme. Tačiau mirties patale, „savo mirties valandą", jie liudijo tai, ko neįstengė patirti ištisus dešimtmečius: saugumą, kuris ne tik pašiepia jų pasaulėžiūrą, kurio jau neįmanoma intelektualizuoti nei racionalizuoti. Kažkas kyla, veržiasi de profundis, nešdamas visišką pasitikėjimą, neaišku, kam skirtą, nežinia, kuo pasitikintį; pasitikėjimą, nepaisantį nelemtos diagnozės.

Mums antrina Walteris v. Baeyeris: „Mes remiamės stebėjimais ir Plūgge's išsakytomis mintimis. Objektyviai vertinant, jokios vilties nėra. Ligonis, jei jis nepraradęs sąmonės, pats turėtų pastebėti, kad jo būklė beviltiška. Bet jis vis tikisi, tikisi iki galo. Ko? Iliuzinė, išgijimą šiame pasaulyje žadanti tokių ligonių viltis leidžia nujausti kur kas gilesnę, transcendentinę jos prasmę: matyt, viltis yra įaugusi į žmogaus būtį, negalinčią apsieiti be jos, teigiančios būsimą pilnatvę, kuria tikėti žmogui ir dera, ir įprasta be jokių dogmų"1.
Jei psichoterapija religingumo fenomenui priskiria ne vien tikėjimą Dievu, bet ir bendresnį tikėjimą prasme, ji visai teisėtai domisi šiuo fenomenu ir tiria jį. Čia ji išvien su Albertu Einšteinu, pasak kurio, klausti apie gyvenimo prasmę ir reiškia būti religingam.
Norėčiau paminėti panašų Paulio Tillicho teiginį: „Būti religingam reiškia aistringai kelti klausimą apie mūsų egzistencijos prasmę"2.
-----------------------------------
1 W. v. Baeyer, „Psychologie am Krankenbett", Gesundheits-fūrsorge - Gesundheitspolitik, nr. 7,1958, p.197.
2 P. Tillich, „Die verlorene Dimension in der Religion"; iš Ąbehteuer des Geistes, Gūtersloh, 1961, p. 234. Ludwigas Wittgensteinas siūlo tokį apibrėžimą: „Tikėti Dievu reiškia matyti, kad gyvenimas turi prasmę" (Tagebiicher 1914-1916, Frankfurt a. M., 1960).
---------------------------------
Šiaip ar taip, galime tvirtinti, kad logoterapija, kaip psichoterapija priklausydama psichiatrijai, medicinai, vis dėlto turi teisę domėtis ne tik prasmės troškimu, bet ir galutinės prasmės, kurią aš mėgstu vadinti antprasme [Uber-Sinn], troškimu. Religinis tikėjimas galiausiai yra tikėjimas šia antprasme, pasitikėjimas ja.

Žinia, tokia religijos samprata nedaug teturi bendro su konfesiniu ribotumu ir jo išdava - religine trumparegyste, Dievą laikančia tokia būtybe, kuriai terūpi, kad kuo daugiau žmonių ja tikėtų, ir dar taip, kaip prisako ta ar kita konfesija. Aš tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad Dievas būtų toks smulkmeniškas. Antra vertus, negaliu įsivaizduoti ir to, kad bažnyčiai būtų prasminga reikalauti, jog aš tikėčiau. Aš negaliu norėti tikėti - kaip negaliu norėti mylėti, primesti sau meilės, kaip negaliu primesti sau vilties. Esama dalykų, kurių negali norėti ir kurie neatsiranda, pareikalavus ar paliepus. Paprastas pavyzdys: aš negaliu juoktis pagal komandą. Jei kažkas nori, kad juokčiausi, turės paplušėti ir papasakoti anekdotą.

Panašiai esti ir meilės, ir tikėjimo atveju: jais nepamanipuliuosi. Tai intencionalūs fenomenai, atsirandantys tik tada, kai nušvinta adekvatus objektas.

Vienądien mane klausinėjo amerikietė, žurnalo „Time" korespondentė. Ji pasiteiravo, ar aš nepastebįs tendencijos trauktis nuo religijos. Atsakiau, kad tendencija trauktis akivaizdi, bet ne nuo religijos, o nuo tų konfesijų, kurioms, regis, terūpi varžytis tarp savęs perviliojant tikinčiuosius. Žurnalistė paklausė, ar tai nereiškia, kad galiausiai atsiras universali religija? Paneigiau tai atsakydamas, kad priešingai, artėjame ne prie universalaus, o prie asmeninio, nepaprastai suasmeninto religingumo, kai kiekvienas, kreipdamasis į Dievą, atras savą, asmeninę, jam artimiausią kalbą.

Žinia, tai anaiptol nereiškia, kad neliks bendrų ritualų ir simbolių. Juk yra daugybė kalbų, bet ar nevienija daugelio jų bendras raidynas?

Šiaip ar taip, religijų įvairovė primena kalbų įvairovę. Niekas negali teigti, kad jo kalba pranašesnė už kitas: kiekviena kalba kalbėdamas žmogus gali atrasti tiesą - vieną tiesą, ir kiekviena kalba jis gali klysti ar net meluoti. Panašiai ir kiekviena religija gali būti tarpininkas, padedantis jam rasti kelią pas Dievą - vieną Dievą3.
--------------------------------------
3 Augustine'as Meieris (Frankl's „Will to Meaning" as Measured by the Purpose in Life Test in Relation to Age and Sex Differences, disertacija, Otavos universitetas, 1973), pasitelkęs testus ir statistiką parodė, kad galimybė atrasti prasmę nepriklauso ne tik nuo amžiaus, išsilavinimo, lyties, bet ir nuo to, ar žmogus religingas, ar ne, o jei jis religingas, nepriklauso nuo konfesijos. Tai sutampa su Leonardo Murphy'o tyrimo rezultatais (Extent of Purpose-in-Life and Four Frankl-proposed Life Objectives, disertacija, Otavos universitetas, 1967), kurie irgi rėmėsi testais ir statistika: „Žmonės, pasirinkę savo gyvenimo tikslu Dievą, pagal Gyvenimo tikslo testo rezultatus nežymiai skyrėsi nuo pasirinkusių tuo tikslu kitą žmogų. Abiem grupėms gyvenimas buvo vienodai prasmingas". Meierio išvada, susijusi ne su tikėjimu ar netikėjimu, o su konfesiniu tikėjimo išpažinimu, tokia: „Nesugebėjimas rasti duomenų, liudijančių, kad Gyvenimo tikslo testo rezultatai skiriasi priklausomai nuo religinių skirtumų, patvirtina Franklio idėją, kad įvairių religinių konfesijų patiriamas Dievas gali suteikti žmonėms vienodą prasmę".
-------------------------------------

Populiariausi