Erikas Fromas

 

Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo supratimas

(1 dalis iš E.Fromo knygos "Turėti ar būti")

 

 

PIRMA DALIS

SKIRTUMO TARP TURĖJIMO IR BUVIMO SUPRATIMAS

 

PIRMAS ŽVILGSNIS

Skirtumo tarp turėjimo ir buvimo svarba

Turėjimo arba buvimo alternatyva prieštarauja sveikam protui. Turėti, atrodo yra normali mūsų gyvenimo funkcija: kad gyventumėm, mes privalome turėti daiktų. Dar daugiau, mes privalome turėti daiktų, kad galėtume jais džiaugtis. Kaip gali tokia alternatyva atsirasti visuomenėje, kurios svarbiausi tikslas yra turėti — ir turėti vis daugiau ir daugiau,— kurioje apie žmogų galima pasakyti „vertas milijono dolerių"? Priešingai, atrodo kad pati buvimo esmė yra turėjimas: kas nieko neturi, tas yra niekas.

Tačiau didieji Gyvenimo Mokytojai savo sis temose turėjimo ir buvimo alternatyvą laiko svarbiausiu klausimu. Buda moko, kad, norėdami pasiekti aukščiausią žmogaus išsivystymo pakopą, mes privalome netrokšti turtų. Jėzus moko: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!" (Lk 9, 24—25). Mokytojas Ekhartas mokė, jog nieko neturėti ir tapti atviram bei „tuščiam", neleisti savajam ego tapti kliūtimi yra dvasinio turtingumo, dvasinės stiprybės įgijimo sąlyga. Marksas tikino, kad prabanga yra tokia pat blogybė kaip ir skurdas ir kad mūsų tikslas — daugiau būti, o ne daugiau turėti. (Turiu omenyje tikrąjį Marksą, radikalų humanistą, o ne vulgarią tarybinę jo traktuotę.)

Daug metų mane stebino šis turėjimo ir buvimo skirtumas, ir aš stengiausi pagrįsti jį empiriškai, psichoanalitiniu metodu tirdamas individus ir grupes. Mano tyrimų rezultatai leido man padaryti išvadą, jog skirtumas tarp turėjimo ir buvimo, kaip ir skirtumas tarp meilės gyvenimui ir meilės mirčiai, išreiškia esmingiausią egzistencijos problemą; jog empiriniai antropologiniai bei psichoanalitiniai duomenys liudija, kad turėjimas ir buvimas yra du fundamentalūs patyrimo būdai, kurių kiekvieno stiprumas nulemia individų charakterių bei įvairių socialinio charakterio  tipų  skirtumus.

 

Įvairūs poezijos pavyzdžiai

Kad geriau suprastume, kuo šie du egzistavimo būdai — turėjimas ir buvimas — skiriasi vienas nuo kito, norėčiau iš pradžių pailiustruoti tai dviem panašaus turinio eilėraščiais, kuriuos D. T. Sudzuki yra minėjęs savo „Paskaitose apie dzenbudizmą". Vienas iš jų — japonų poeto Basho (1644—1694) haiku, kitas — XIX a. anglų poeto Tenisono eilėraštis. Abu poetai aprašo panašią patirtį — savo reakciją į gėlę, kurią išvydo pasivaikščiodami. Tenisono eilėraštis skamba šitaip:

Išaugus tarp griuvėsių gėle,

Nuo akmenų tave skinu,

Štai tu visa

su šaknimis ir stiebeliu,

manam delne guli.

Tokia maža gėlė gaili —

Bet jei galėčiau aš suprasti,

kas tavo šaknys, tavo stiebas,

kas tavo gėliška esmė visa,

Žinočiau aš, kas Dievas,

žinočiau, kas žmogus yra.

Išverstas į anglų kalbą Basho haiku skamba šitaip:

When I look carefully

I see the nazuna blooming

By the hedge! *

-------------------------

*haiku skamba maždaug taip: Pažvelgęs atidžiai, Prie gyvatvorės išvystu „Piemenės krepšį" žydinti

-------------------------

Skirtumas tarp šių dviejų eilėraščių stulbinantis. Tenisonas, išvydęs gėlę, trokšta ją turėti. Jis „išrauna" ją „su visomis šaknimis". Ir nors poetas baigia eilėraštį intelektualiais svarstymais apie tai, jog gėlė gali padėti jam perprasti Dievo ir žmogaus esmę, tačiau pačią gėlę šis susidomėjimas ja pražudo. Tenisoną, kokį mes jį matome šiame eilėraštyje, galime palyginti su Vakarų mokslininku, kuris siekia tiesos numarindamas gyvybę.

Visai kitaip reaguoja į gėlę Basho. Jis nenori jos nuskinti, jis netrokšta net jos paliesti. Jis tik „atidžiai žiūri", kad ją „pamatytų". Štai kaip tai aprašo Sudzuki:

Panašu, kad Basho ėjo kaimo keliu, kai prie gyvatvorės jis pastebėjo kažką visai nereikšminga. Tuomet jis prisiartino, atidžiai pažvelgė ir išvydo, jog tai — neišvaizdus ir praeivių nepastebimas laukinis augalas. Tai — banalus faktas, aprašomas eilėraštyje be jokio poetinio jausmo,— jis galbūt prasiveržia nebent paskutiniuose dviejuose skiemenyse, kurie japoniškai skaitomi k a-na. Ši dalelė, dažnai pridedama prie daiktavardžio, būdvardžio ar prieveiksmio, išreiškia pagarbą ar pagyrimą, sielvartą ar džiaugsmą. Verčiant į anglų kalbą, jos reikšmė kartais beveik tiksliai gali būti perteikta šauktuku. Šiame haiku visas eilėraštis baigiamas šauktuku.

Atrodo, jog Tenisonui tam, kad perprastų žmogų ir gamtą, reikia turėti gėlę, bet ją turėdamas — sunaikina. Basho nori matyti ir ne tik žiūrėti į gėlę, bet visai susilieti su ja ir leisti jai gyventi. Skirtumą tarp Tenisono ir Basho paaiškina štai šis Gėtės eilėraštis:

RADAU

Klajojau šiaip sau

Aš po girias,

Nė nesvajojau

Tenai ko rast.

Gėlelė žydi,

Žiū, pagiry —

Kaip žvilgsnis tyras,

 Žvaigždė skaidri.

Ji švelniai tarė,

Kai skint lenkiaus:

„Aš greit nuvysiu...

Ak, nenuskausk!"

Tad su šaknelėm Iškasęs ją,

Nešiaus į sodą Panamėje.

Tylioj kertelėj Pasodinau —

Čia tarpsta, žydi Ji kaip seniau *.

------------------------------

*Getė J. V. Poezija.— V., 1986.— P. 117.

------------------------------

Kartą, kai Getė be jokio tikslo vaikštinėjo, jo dėmesį patraukė maža skaisti gėlė. Jis prisipažįsta pajutęs tokį pat impulsą kaip Tenisonas — nuskinti gėlę. Bet, kitaip negu Tenisonas, jis suvokia, jog nuskinti gėlę reikštų ją sunaikinti. Gėtei gėlė yra tokia gyva, jog ji kalba, perspėja jį, ir poetas išsprendžia problemą kitaip nei Tenisonas ar Basho. Jis išrauna gėlę „su visomis šaknimis" ir persodina ją taip, kad gėlės gyvybė nebūtų sunaikinta. Gėtės pozicija yra tarsi tarpinė tarp Tenisono ir Basho: lemiamu momentu gyvenimo jėga yra stipresnė už gryną intelektualinį smalsumą. Ar verta aiškinti, jog šiuo puikiu eilėraščiu Getė išreiškia savo gamtos tyrinėjimo koncepcijos esmę.

Tenisono santykis su gėle nusako turėjimo būdą arba nuosavybę — ne materialinę, bet žinojimo nuosavybę. Basho ir Gėtės santykis su gėle, kurią kiekvienas iš jų regi, įkūnija buvimo būdą. Buvimas, mano supratimu, yra toks egzistavimo būdas, kai žmogus nieko n e t u r i ir nieko negeidžia turėti, bet esti džiugus, jaučia vienybę su pasauliu ir kūrybingai naudoja savo sugebėjimus.

Getė, didysis gyvenimo mylėtojas, vienas žymiausių kovotojų prieš žmogaus suskaldymą ir mechanistinį jo traktavimą, daugelyje savo eilėraščių akcentavo buvimo pranašumą prieš turėjimą. Jo „Faustas"— dramatiškas konflikto tarp buvimo ir turėjimo (jam atstovauja Mefistofelis) aprašymas. Štai ir šiame trumpame eilėraštyje Getė labai paprastai teigia buvimo vertę:

TURĖJIMAS

Žinau, kad nieks man nepriklauso, Tik mintis, kuri, užgimus sieloj, Nevaržoma iš jos išplaukia, Likimo mirksnis palankus, Kuriuo jis maloningas ir dosnus Man visa siela leidžia džiaugtis.

Skirtumas tarp turėjimo ir buvimo iš esmės nėra skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Veikiau tai skirtumas tarp visuomenės, orientuotos į daiktus, ir visuomenės, orientuotos į žmones. Turėtojiška orientacija būdinga industrinei Vakarų  visuomenei, kurioje pinigų, šlovės ir valdžios vaikymasis tapęs dominuojančia gyvenimo tema. Mažiau susvetimėjusios visuomenės — tokios kaip viduramžių visuomenė, zuni indėnai, Afrikos gentinės bendruomenės,— kurių nepaveikė šiuolaikinės „pažangos" idėjos, dar turi savo Basho. Gal po kelių kartų dėl industrializacijos ir japonai turės savo Tenisonų. Esmė ne ta, kad (kaip manė Jungas) Vakarų Žmogus nepajėgia visiškai suprasti Rytų sistemų, tokių kaip dzenbudizmas, bet ta, kad šiuo-laikinis žmogus negali perprasti dvasios tokios visuomenės, kuri nėra orientuota į nuosavybę ir godumą. Juk Mokytojo Ekharto raštai (kuriuos taip pat sunku suprasti kaip ir Basho poeziją ar Dzen) ir Budos tekstai yra tik du tos pačios kalbos dialektai.

Idiomatiniai pokyčiai

Apie kai kuriuos pokyčius, vartojant žodžius „turėjimas" ir „buvimas", byloja tai, kad pastaraisiais amžiais Vakarų kalbose vis dažniau vartojami daiktavardžiai ir vis rečiau — veiksmažodžiai.

Daiktavardis yra tiesioginis daikto denotatas. Aš galiu pasakyti, kad turiu daiktų, pvz., aš turiu stalą, namą, knygą, automobilį. Tiesioginis veiksmo, proceso denotatas yra veiksmažodis, pvz., aš esu, myliu, aš geidžiu, aš nekenčiu ir t. t. Tačiau vis dažniau veiksmas išreiškiamas turėjimo sąvoka, t. y., užuot vartoję veiksmažodį, vartojame daiktavardį. Bet veiksmo reiškimas veiksmažodžio „turėt i" ir daiktavardžio junginiu yra klaidingas kalbos vartojimo požiūriu, nes procesai ir veiksmai nėra turimi, juos galima tik patirti.

 

Senesnės   įžvalgos:   Diu   Mare —

Marksas

Jau XVIII amžiuje buvo pripažinti neigiami šios painiavos padariniai. Diu Mare savo veikale „Teisingi gramatikos principai" (1769), paskelbtame po jo mirties, labai tiksliai suformulavo šią problemą. Jis rašo: „Šiame pavyzdyje „Aš turiu laikrodį" išraišką „aš turiu" reikia suprasti tiesiogine prasme; tačiau, sakant „Aš turiu idėją", „aš turiu" pasakoma perkeltine prasme. Tai pasiskolintas pasakymas. „Aš turiu idėją" reiškia „aš manau, aš įsivaizduoju tai taip ir taip". Aš turiu „troškimą" reiškia „aš trokštu". „Aš turiu norą" reiškia „aš noriu" ir t. t." (Aš dėkingas daktarui Noamui Chomskiui už nuorodą į Diu Mare.)

Praėjus šimtui metų po to, kai Diu Mare atkreipė dėmesį į šį veiksmažodžių pakeitimo daiktavardžiais reiškinį, tą pačią problemą, tik kur kas radikaliau, nagrinėjo Marksas ir Engelsas „Šventojoje šeimoje". Šių autorių Edgaro Bauerio „Kritinės kritikos" kritikoje randame nedidelį, tačiau labai svarbų esė apie meilę. Čia cituojamas toks Bauerio teiginys: „Meilė yra žiauri deivė, kuri, kaip ir kiekviena dievybė, trokšta užvaldyti visą žmogų ir nepasitenkina tol, kol žmogus paaukoja jai ne tik savo sielą, bet ir savo fizinį „aš". Jos kultas — kančia, šio kulto viršūnė — pasiaukojimas, savižudybė".

Marksas ir Engelsas atsako: „Baueris paverčia meilę „deive", ir dargi „žiauria deive", iš mylinčio žmogaus, arba žmogaus meilės, padarydamas meilės ž m o g ų, atskirdamas nuo žmogaus „meilę" kaip atskirą esybę ir jai pripažindamas visišką savarankiškumą".

Marksas ir Engelsas čia kaip lemiamą faktorių nurodo daiktavardžio vartojimą vietoj veiksmažodžio. Daiktavardis „meilė", kuris yra tik veiksmo „mylėti" abstrakcija, atskiriamas nuo žmogaus. Mylintis žmogus tampa meilės žmogumi. Meilė tampa deive, stabu, į kurį žmogus projektuoja savo meilę. Šiame susvetimėjimo procese jis nustoja jausti meilę, dabar jis pajėgia mylėti tik paklusdamas deivei Meilei. Jis nustoja būti aktyvus, jaučiąs Žmogus, jis virsta susvetimėjusiu stabo garbintoju.

Šiuolaikinė vartosena

Per du šimtus metų nuo Diu Mare ši veiksmažodžių pakeitimo daiktavardžiais tendencija išaugo tiek, kad vargu ar jis pats galėjo tai numatyti. Štai tipiškas, gal kiek perdėtas šiandieninės kalbos pavyzdys. Tarkime, kad asmuo, kuriam reikia psichoanalitiko pagalbos, pradeda pokalbį tokiu sakiniu: „Gydytojau, aš t u r i u problemą; aš t u r i u nemigą. Nors aš ir turiu puikų namą, mielus vaikus ir laimingą santuoką, aš turiu daug rūpesčių"*. Prieš keletą dešimtmečių pacientas, užuot sakęs „aš turiu problemą", būtų pasakęs „aš susirūpinęs", užuot sakęs „aš turiu nemigą", būtų pasakęs „aš negaliu užmigti"; užuot sakęs „aš turiu laimingą santuoką", būtų pasakęs „aš esu laimingai vedęs".

------------------------------

*Šiame skirsnyje daugumos idiomų vertimas — pažodinis, nes siekiama perteikti kalbos vartojimo ypatumus.— Vert. past.

------------------------------

Šiuolaikinė šneka rodo, kad vyrauja didžiulis susvetimėjimas. Sakydamas „aš turiu problemą", užuot sakęs „aš susirūpinęs", eliminuoju subjektyvų patyrimą: patyrimo „aš" pakeičiamas beasmeniu nuosavybės objektu. Aš transformuoju savo jausmą į tai, ką aš turiu — į problemą. Tačiau žodis „problema" abstrakčiai išreiškia įvairių rūšių sunkumus. Aš negaliu turėti problemos, nes ji nėra daiktas, kurį galima valdyti, tačiau ji gali mane užvaldyti. Kitaip tariant, aš paverčiu save „problema" ir dabar esu valdomas savo kūrinio. Toks šnekėjimas atskleidžia paslėptą, nesąmoningą susvetimėjimą.

Žinoma, galima ginčytis, kad nemiga yra toks pats fizinis simptomas kaip gerklės ar dantų skausmas, ir todėl lyg teisėtai galėtume pasakyti, jog turiu nemigą, kaip ir tai, jog turiu skaudančią gerklę. Vis dėlto egzistuoja skirtumas: skaudanti gerklė ar geliąs dantis yra kūno pojūčiai, kurie gali būti daugiau ar mažiau stiprūs, tačiau psichinio pobūdžio jie neturi. Galima turėti skaudančią gerklę, nes turime gerkles, kaip galima turėti ir skaudantį dantį, nes turime dantis. Nemiga, priešingai, yra ne kūno pojūtis, bet psichinė būsena — negalėjimas užmigti. Jei aš sakau „turiu nemigą", užuot sakęs „negaliu užmigti", aš atskleidžiu savo norą atsikratyti susirūpinimo, nerimo, įtampos pojūčių, kurie trukdo man užmigti, ir noriu elgtis su šiuo psichiniu reiškiniu taip, tarsi jis būtų kūno negalavimo simptomas.

Dar vienas pavyzdys: sakyti ,,Aš turiu didžiulę meilę jums" (I have great love f o r  y o u) yra beprasmiška. Meilė — ne daiktas, kurį galima turėti, bet procesas, vidinė veikla, kurios subjektas yra žmogus. Aš galiu mylėti, aš galiu būti įsimylėjęs, bet mylėdamas aš nieko... neturiu. Iš tikrųjų, kuo mažiau aš turiu, tuo labiau aš galiu mylėti.

Terminų kilmė

„Turėti" yra apgaulingai paprastas žodis. Kiekvienas žmogus ką nors turi: kūną*, drabužius, pastogę ir t. t., baigiant tuo, ką turi šiuolaikiniai vyrai ar moterys: automobilį, televizorių, skalbimo mašiną ir kt. Gyventi nieko neturint faktiškai neįmanoma. Kodėl tuomet turėjimas galėtų būti problema? Žodžio „turėti" lingvistinė istorija rodo, kad jis tikrai yra problema. Tie, kurie įsitikinę, jog turėjimas yra natūraliausia žmogaus egzistavimo kategorija, gali nustebti sužinoję, kad daugelis kalbų neturi žodžio „turėti". Pvz., hebrajų kalba „aš turiu" išreiškiama netiesiogine forma j e s h   li („tai yra man"). Iš tikrųjų dominuoja kalbos, kurios nuosavybę išreiškia šitaip, o ne „aš turiu" forma. Įdomu pažymėti, jog daugelyje kalbų, joms besiplėtojant, konstrukcija „tai yra man" vėliau pakeičiama konstrukcija „aš turiu", tačiau, kaip nurodė Emilis Benvenistas, priešinga kryptimi kalbų evoliucija nevyksta *. Šis faktas leidžia tarti, jog žodžio „turėti" raida susijusi su privatinės nuosavybės įsitvirtinimu, tuo tarpu visuomenės, kuriose vyrauja funkcinė nuosavybė, t. y. nuosavybė, skirta naudoti, jo neturi. Tolesni sociolingvistiniai tyrinėjimai galbūt parodys, kiek pagrįsta ši hipotezė.

-------------------------------

*Čia bent prabėgomis reikia paminėti, jog egzistuoja būtiškas santykis ir su savo kūnu, kai kūnas suvokiamas kaip gyvas; šį santykį galime geriau išreikšti sakydami: „Aš esu mano kūnas" negu „Aš turiu kūną". Visa sensorinio suvokimo patirtis siekia tokio būtiško santykio su savo kūnu.

-------------------------------

Jei turėjimas atrodo palyginti paprasta sąvoka, tai buvimas ar forma „būti" yra kur kas sudėtingesnė, sunkiau suvokiama. Veiksmažodis „būti" vartojamas įvairiai: (1) kaip jungtis, pavyzdžiui, „Aš esu aukštas" (angl. „I am ta11"), „Aš esu baltasis" (angl. „I am white"), „Aš esu neturtingas" (angl. „I am poor"), t. y. kaip gramatinis identiškumo denotatorius (daugelis kalbų neturi šia prasme vartojamo žodžio „būti"; ispanų kalboje yra išskiriamos pastovios savybės s e r, kurios apibūdina subjekto esmę, ir atsitiktinės savybės e s t a r, kurios nėra esminės); (2) kaip pasyvinė neveikiamoji veiksmažodžio forma, pavyzdžiui, anglų kalba „I am b e a t e n" („Aš esu mušamas") reiškia, kad aš esu kito asmens veiksmo objektas, o ne savo veiksmo subjektas, pavyzdžiui, „I beat" (,,Aš mušu"); (3) kaip reikšmė „egzistuoti". Kaip parodė Benvenistas, šiuo atveju jį reikėtų skirti nuo tapatumą žyminčios jungties „būti": „Abu šie žodžiai egzistavo kartu ir gali toliau egzistuoti kartu, tačiau yra jie visiškai skirtingi".

-----------------------------

* Ši bei kitos lingvistinės citatos paimtos iš Emilio Benvenisto darbų.

-----------------------------

Benvenisto tyrinėjimai naujai nušviečia žodžio „būti" kaip savarankiško veiksmažodžio, o ne kaip jungties reikšmę. Indoeuropiečių kalbos žodį „būti" išreiškia šaknimi e s, kurios reikšmė yra „egzistuoti", „būti realiai". Egzistencija ir realybė apibūdinamos kaip tai, „kas autentiška, pastovu, tikra" (sanskrito kalba sant —„egzistuojantis", „tikrai geras", „tikras"; aukščiausiasis laipsnis Sattama —„geriausias"). Taigi „būti" savo etimologine šaknimi yra daugiau nei subjekto ir jo atributo tapatumo teigimas, daugiau nei deskriptyvinis fenomeno terminas. Šis žodis pažymi to, kas yra, gyvos būtybės ar daikto, egzistavimo realumą; jis teigia jo ar jos, ar negyvo daikto autentiškumą ir tikrumą. Teigimas, kad kas nors — gyva būtybė ar daiktas — yra, nusako ją esmę, ne jo ar jos, ar negyvo daikto išorę.

Preliminariai aptarę žodžių „turėti" ir „būti" reikšmes, galime padaryti tokias išvadas:

(1) Kabėdamas apie turėjimą ar buvimą, aš turiu omeny ne tam tikras atskiras subjekto ypatybes, kurias iliustruoja tokie teiginiai kaip „Aš turiu automobilį" ar „Aš esu baltasis", ar „Aš esu laimingas". Kalbu apie du pagrindinius egzistavimo būdus, apie dvi skirtingas orientacijas savęs ir pasaulio atžvilgiu, apie dvi skirtingas charakterio struktūras, kurių vienos dominavimas lemia asmens minčių, veiksmų, jutimų visumą.

(2)Turėjimas, kaip egzistavimo būdas, lemia savininkišką mano santykį su pasauliu, kai aš siekiu valdyti visus ir viską, taip pat ir save, paversti viską savo nuosavybe.

(3)Kalbant apie buvimą, kaip egzistavimo būdą, reikia skirti dvi buvimo formas. Viena iš jų, kaip parodo Diu Mare teiginys, yra priešinga turėjimui ir išreiškia gyvybingumą bei autentišką ryšį su pasauliu. Antroji buvimo forma yra priešinga regimybei ir nusako tikrą asmens ar daikto prigimtį, tikrąją realybę, priešingą apgaulingai regimybei, kaip tai patvirtina Benvenistas žodžio „būti" etimologijos pavyzdžiu.

 

Filosofinės būties sampratos

 

Nagrinėti būties sampratą sunku dar ir todėl, kad ji buvo daugelio tūkstančių filosofijos knygų tema ir kad klausimas „Kas yra būtis?" — vienas iš esminių Vakarų filosofijos klausimų. Nors būties sampratą čia analizuosiu antropologiniu ir psichologiniu aspektais, filosofinė jos aptartis, žinoma, nėra atsieta nuo antropologinių problemų. Netgi glausta būties sampratos raidos filosofijos istorijoje — nuo Sokrato pirmtakų iki nūdienės filosofijos — apžvalga netilptų į šią knygą, tad aš atkreipsiu dėmesį tik į vieną  svarbų aspektą — į proceso, veiklos ir judėjimo, kaip būties e 1 e m e n t o, sampratą. Kaip nurodė Georgas Zimelis, idėją, jog buvimas implikuoja keitimąsi, t. y. jog būtis yra tapsmas, išreiškė du didžiausi ir visiškai nepripažįstantys kompromiso Vakarų filosofijos pradžios ir jos klestėjimo atstovai — Heraklitas ir Hėgelis.

Parmenido, Platono ir scholastų „realistų" požiūris, kad būtis yra pastovi, antlaikiška, nekintanti substancija, priešinga tapsmui, turi prasmę tik tuo atveju, jei remsimės idealistine prielaida, kad mintis (idėja) yra aukščiausia realybės forma. Jei meilės idėja (platoniškąja prasme) yra realesnė už meilės patirti, galima tarti, jog meilė kaip idėja yra pastovi ir nekintanti. Tačiau jei pažvelgtume į būnančių, mylinčių, neapkenčiančių, besikankinančių žmonių realybę, tai nerastume čia būtybės, kuri tuo pačiu metu netaptų, nesikeistų. Gyvos struktūros gali būti tik tapdamos, jos gali egzistuoti tik kisdamos. Kaita ir augimas yra neatsiejamos gyvenimo proceso savybės.

Radikalią Heraklito ir Hėgelio koncepciją, kad gyvenimas yra procesas, o ne substancija, Rytų kultūroje atitinka Budos filosofija. Budizmo filosofijoje nėra pastovios nekintančios substancijos, pastovių daiktų ar pastovaus „aš" sampratos. Nėra nieko tikra, išskyrus procesus *. Šiuolaikinė mokslo mintis tapo filosofinės „mąstymo kaip proceso" koncepcijos renesansu — ji atrado šią koncepciją ir pritaikė ją gamtos mokslams.

---------------------------------

*Fišeris, vienas iškiliausių, nors ir mažai žinomų čekų filosofų, budistinę proceso sampratą susiejo su autentiška Markso filosofija. Deja, šis jo darbas skelbtas tiktai čekų kalba ir todėl Vakarų skaitytojui sunkiai paskaitomas. (Aš su juo susipažinau iš asmeniškai man atlikto vertimo į anglų kalbą.

---------------------------------

Turėjimas ir vartojimas

Prieš aptariant keletą paprastų turėjimo ir buvimo kaip egzistavimo būdų pavyzdžių, reikėtų paminėti kitą turėjimo apraišką — inkorporavimą. Daikto inkorporavimas, pavyzdžiui, jį suvalgant ar išgeriant, yra archaiška jo pasisavinimo forma. Tam tikru vystymosi laikotarpiu kūdikis stengiasi visus daiktus, kurių jis nori, paimti į burną. Tokia forma kūdikis savinasi daiktus tol, kol fizinis jo išsivystymas dar neleidžia jam kitomis formomis kontroliuoti savo nuosavybę. Tokį pat ryšį tarp inkorporavimo ir pasisavinimo matome daugelyje kanibalizmo formų. Pavyzdžiui, suvalgydamas kitą žmogų, aš įgaunu jo jėgą (taigi kanibalizmas gali būti magiškas vergų įsigijimo ekvivalentas); suvalgęs drąsaus žmogaus širdį, aš įgaunu jo drąsą, suvalgęs gyvūną totemą, aš įgyju dieviškąją substanciją, kurią simbolizuoja šis gyvūnas-totemas.

Žinoma, daugumos objektų negalima inkorporuoti fiziškai (jei tai ir būtų galima, šalinimo proceso metu jų vėl netektumėm). Tačiau yra ir simboliškas bei magiškas inkorporavimas. Jei aš tikiu, kad inkorporavau dievo, tėvo ar gyvūno įvaizdį, niekas negali jo iš manęs nei atimti, nei pašalinti. Aš praryju objektą simboliškai ir tikiu simboliniu jo buvimu manyje. Štai, pavyzdžiui, Froidas super-ego aiškino kaip introjektuotą tėvo draudimų ir įsakymų visumą. Šitaip galima introjektuoti autoritetą, institutą, idėją, įvaizdį: aš juos  turiu, jie visam laikui apsaugoti, jie tarsi mano viduriuose. („Introjekcija" ir „identifikacija" dažnai vartojama kaip sinonimai, tačiau sunku nustatyti, ar tai iš tiesų tas pats procesas. Kiekvienu atveju terminas „identifikacija" neturėtų būti vartojamas laisvai, ypač tada, kai geriau būtų kalbėti apie imitaciją ar subordinaciją.)

Yra daug kitų inkorporavimo formų, nesusijusių su fiziologiniais poreikiais, todėl neapribotų. Vartotojiška nuostata siekia praryti visą pasaulį. Vartotojas — amžinai žindomas kūdikis, kuris verkia buteliuko su pienu. Tai akivaizdžiai rodo tokie patologiniai reiškiniai kaip alkoholizmas ir narkomanija. Šiuos du žalingus įpročius išskiriame tikriausiai todėl, kad dėl jų poveikio žmonės nepajėgia atlikti savo vaidmens visuomenėje. Nors stiprus rūkymas yra ne mažiau žalingas įprotis, tačiau rūkaliai nėra taip smerkiami, nes rūkymas netrukdo jiems atlikti socialinių funkcijų, o galbūt ,,tik" patrumpina jų gyvenimą.

Toliau šioje knygoje dar atkreipsime dėmesį į daugybę kasdieniame gyvenime stebimų vartotojiškumo formų. Čia tik norėčiau pažymėti, kad laisvalaikiu automobiliai, televizorius, kelionės ir seksas yra pagrindiniai šiuolaikinio vartotojiškumo objektai, ir nors mes tokį laisvalaikį vadiname aktyviu, teisingiau būtų vadinti jį pasyviu.

Apibendrindami pasakytume, jog vartojimas yra viena iš turėjimo formų, galbūt net pagrindinė šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje. Vartojimui būdingos prieštaringos savybės: jis nuslopina nerimą, nes to, ką turime, niekas negali atimti; tačiau, antra vertus, mes verčiami vartoti vis daugiau, nes tai, ką įsigijome anksčiau, mūsų nebepatenkina. Šiuolaikinius vartotojus galima nusakyti tokia formule: aš esu tai, ką aš turiu, ir tai, ką aš suvartoju.

 

TURĖJIMAS IR BUVIMAS KASDIENĖJE PATIRTYJE

 

Kadangi visuomenėje, kurioje mes gyvename, svarbiausia yra įsigyti turto ir gauti pelno, mes retai susiduriame su kokiomis nors buvimo, kaip egzistavimo būdo, apraiškomis. Daugumai žmonių turėjimas atrodo esąs natūraliausias egzistavimo būdas, netgi vienintelė priimtina gyvensena. Todėl žmonėms ypač sunku suvokti buvimo, kaip egzistavimo būdo, esmę ir suprasti, jog turėjimas yra tik viena iš galimų orientacijų. Tačiau abiejų šių sampratų šaknys glūdi žmogaus patirtyje. Neįmanoma ir negalima analizuoti jų abstrakčiai, vien racionaliai; jos abi atsispindi mūsų kasdieniame gyvenime ir turi būti aiškinamos konkrečiai. Toliau pateikiami paprasti pavyzdžiai, kaip turėjimas ir buvimas reiškiasi kasdieniame gyvenime, galbūt padės skaitytojui suprasti šiuos du alternatyvinius egzistavimo būdus.

 

Mokymasis

 

Studentai, kurie orientuojasi į turėjimą, klausys paskaitos, girdėdami žodžius, suprasdami loginę jų struktūrą bei jų prasmę, ir kiek galėdami geriau užsirašys kiekvieną žodį į savo sąsiuvinius su išplėšiamais lapais, kad vėliau galėtų įsiminti savo užrašus ir taip išlaikyti egzaminą. Tačiau paskaitos turinys netampa individualios jų mąstymo sistemos dalimi, nepraplečia jos ir nepraturtina. Tokie studentai girdimus žodžius paverčia sustabarėjusiomis mintimis ar ištisomis teorijomis, kurias jie kaupia. Paskaitų turinys ir studentai taip ir lieka vienas kitam svetimi, nebent tik kiekvienas besimokantis tampa teiginių, kuriuos išdėsto kažkas kitas (kuris arba pats juos sukūrė, arba perėmė iš kokio šaltinio), sankaupos savininku.

Studentai, kurie orientuojasi į turėjimą, turi vieną tikslą: laikytis to, ką „išmoko", arba patikėti tai savo atminčiai, arba rūpestingai saugoti savo užrašus. Jiems nereikia sukurti ar sugalvoti ką nors nauja. Faktiškai tūrėtoj i š k o tipo individus gerokai trikdo naujos mintys ar idėjos dėl kokio nors dalyko, nes visa, kas nauja, kvestionuoja visą tuo klausimu sukauptą informaciją. Iš tiesų tą, kurį su pasauliu iš esmės sieja turėjimas, gąsdina idėjos, kurių negalima lengvai užfiksuoti atmintyje (ar surašyti), panašiai kaip ir visa, kas auga ir kinta, todėl nėra kontroliuojama.

Kokybiškai kitoks mokymasis tų studentų, kurie būtiškai susiję su pasauliu. Pirmiausia jie pradeda klausytis paskaitų ciklo, netgi ir pirmosios ciklo paskaitos, ne kaip t a b u 1 a e r a s a e. Jie iš anksto apsvarstę problemas, kurios bus nagrinėjamos paskaitose, pasiruošę ir mintyse turi savo klausimų bei problemų. Jie jau įsigilinę į tam tikrą temą, ir ji juos domina. Jie ne pasyviai priima žodžius ir mintis, jie klausosi, jie girdi ir, svarbiausia, jie priima ir reaguoja aktyviai ir produktyviai. Tai, ką jie girdi, skatina juos pačius mąstyti. Jiems kyla nauji klausimai, naujos problemos, atsiveria naujos perspektyvos. Jų klausymasis — gyvas procesas. Jie klausosi susidomėję, jie girdi dėstytojo žodžius ir spontaniškai, gy-vai reaguoja į tai, ką girdi. Jie ne šiaip sau įgyja žinių, kurias galima parsinešti namo ir įsiminti. Kiekvienas besimokantis paveikiamas ir pasikeičia: po paskaitos kiekvienas tampa kitoks negu jis ar ji buvo prieš paskaitą. Suprantama, toks mokymosi būdas gali vyrauti tik tada, jei per paskaitą pateikiama medžiaga stimuliuoja. Į tuščią plepėjimą neįmanoma atsiliepti būtiškai, ir tokiais atvejais studentai, kurie orientuojasi į buvimą, linkę visai neklausyti, o verčiau susitelkti prie savo pačių minčių.

Pagaliau bent prabėgomis reikėtų paminėti ir žodį „interesai", kuris dabar vartojamas kaip išblukęs, nuvalkiotas pasakymas. Pagrindinę šio žodžio reikšmę nurodo jo šaknis: lotyniškai interesse reiškia „būti viduje ar tarp ko nors". Tokį aktyvų domėjimąsi kuo nors vidurinė anglų kalba reiškė žodžiu „to list" (būdvardis „listy"; prieveiksmis „listily"). Dabartinėje anglų kalboje „to list" vartojamas tik erdvės reikšme: „a ship lists", o psichologine prasme pirminė šio žodžio reikšmė išliko tik negatyviame „l i s t l e s s". ,,T o list" kadaise reiškė „aktyviai ko nors siekti", „nuoširdžiai kuo nors domėtis". Šio žodžio šaknis identiška žodžio „l u s t" šakniai, tačiau „to list" nusako ne atsidavimą aistrai, bet laisvą ir aktyvų žmogaus domėjimąsi, ko nors siekimą. „To l i s t" yra vienas iš pagrindinių pasakymų, randamų keturiolikto amžiaus vidurio nežinomo autoriaus kūrinyje „Nežinojimo debesis". Tai, kad kalba išsaugojo šį žodį tik negatyvia jo reikšme, byloja, kaip pasikeitė visuomenės dvasia nuo XIII iki XX amžiaus.

Atsiminimas

Atsiminti galima arba pagal turėjimo, arba pagal buvimo būdus. Šių dviejų įsiminimo formų skirtumą nulemia susidarančių ryšių tipas. Atsimenant pagal turėjimo būdą, šis ryšys yra grynai mechaniškas (pvz., ryšys tarp dviejų, vienas po kito einančių žodžių yra tuo tvirtesnis, kuo dažniau šie žodžiai vartojami tokiu deriniu) arba grynai loginis, kaip kad ryšys tarp priešingų ar sutampančių sąvokų; ryšiai laiko, erdvės, dydžio, spalvos pagrindu; ryšiai konkrečioje mąstymo sistemoje.

Buvimo būdo atveju prisiminimas yra a k t y v u s žodžių, idėjų, vaizdų, paveikslų, muzikos atgaminimas, t. y. pavienio fakto, kurį mums reikia prisiminti, susiejimas su kitais, su juo susijusiais faktais. Ryšiai buvimo būdo atveju nėra nei mechaniniai, nei vien loginiai, bet gyvi. Viena sąvoka siejama su kita produktyvaus mąstymo (ar jutimo) aktu — mintys ir jutimai sutelkiami ieškant tinkamo žodžio. Paprastas pavyzdys: jei man žodžiai „galvos skausmas" asocijuojasi su žodžiu „aspirinas", tai mano asociacija loginė, konvencionali. Tačiau jei žodžius „galvos skausmas" aš sieju su „stresas" arba „pyktis", tai akivaizdų faktą aš susieju su galimais jo padariniais, kuriuos įžvelgiau analizuodamas patį reiškinį. Šio tipo atsiminimas yra produktyvaus mąstymo aktas. Ryškiausias tokio gyvo atsiminimo pavyzdys yra Froido sukurtas „laisvų asociacijų" metodas.

Asmenys, kurie paprastai nelinkę kaupti informacijos, pastebi, jog tam, kad geriau atsimintų, jiems reikia stipraus ir tiesioginio intereso. Pvz., gyvybiškai svarbiais atvejais individai prisimena seniai užmirštos svetimos kalbos žodžius. Aš iš savo patirties pasakysiu, kad nors nesu apdovanotas itin gera atmintimi, bet kai susiduriu su žmogumi tiesiogiai, susikaupiu ties visa jo asmenybe, aš prisimenu jo sapnus, nepriklausomai nuo to, ar analizavau juos prieš dvi savaites ar prieš penkerius metus. O štai vos prieš penkias minutes aš nepajėgiau prisiminti sapno — gal todėl, kad buvo taip šalta.

Prisiminti pagal buvimo būdą — vadinasi, atgaivinti tai, ką anksčiau matėme ar girdėjome. Mes galime patirti tokį produktyvų prisiminimą mėgindami įsivaizduoti kada nors matyto asmens veidą ar gamtos vaizdą. Nei vieno, nei kito mes nepajėgsime prisiminti tuoj pat; mes privalome atkurti objektą, atgaivinti jį savo sąmonėje. Šitaip prisiminti ne visada lengva; tam, kad pajėgtumėm visiškai prisiminti veidą ar gamtovaizdį, privalome būti nors kartą žiūrėję į jį pakankamai susikaupę. Kai jau visiškai prisimename, asmuo, kurio veidą prisimename, iškyla priešais mus toks gyvas, gamtovaizdis toks ryškus, tarsi tas asmuo ar tas gamtovaizdis fiziškai yra priešais mus.

Tipiškas pavyzdys, kaip turėjimo orientacijos individai prisimena veidą ar gamtovaizdį, yra daugumos žmonių būdas žiūrėti į fotografijas. Fotografija tik padeda jų atminčiai identifikuoti asmenį ar vaizdą ir paprastai sukelia tokią reakciją: „Taip, tai jis" arba „Taip, aš ten buvau". Daugeliui žmonių fotografija tampa susvetimėjusia atmintimi.

Kita susvetimėjusios atminties forma yra užrašai. Užsirašydamas tai, ką noriu prisiminti, aš tikiu, kad turėsiu šitą informaciją, ir nesistengsiu „įsirašyti" jos į smegenis. Jaučiuosi tikras dėl savo nuosavybės — nebent aš pametu savo užrašus ir kartu su jais — informacijos atsiminimą. Aš praradau sugebėjimą prisiminti, nes mano atminties bankas užrašų pavidalu tapo eksternalizuota mano dalimi.

Atsižvelgiant į tą informacijos kiekį, kurį reikia prisiminti šiuolaikinės visuomenės žmogui, negalima išsiversti be tam tikros jos dalies užsirašinėjimo ir atidėjimo į knygas. Stebėdami save, nesunkiai įsitikinsime, jog užsirašinėjant mūsų atmintis silpsta; čia praverstų ir keletas tipiškų pavyzdžių.

Kiekvieną dieną parduotuvėje susiduriame su tokiu pavyzdžiu. Šiandien pardavėjas retai atliks paprastą dviejų ar trijų skaičių sudėties veiksmą savo galvoje, jis nedelsdamas pasinaudos mašina. Kitas pavyzdys — situacija klasėje. Dėstytojai gali pastebėti, kad dažniausiai studentai, kurie stropiai užsirašo kiekvieną paskaitos sakinį, supranta ir įsidėmi mažiau už tuos, kurie pasitiki savo sugebėjimu suprasti ir įsiminti bent tai, kas svarbiausia. Ir dar. Muzikantai žino, kad tie, kurie lengvai skaito natas iš lapo, sunkiau prisimena muzikos tekstą be partitūros *. (Toskanis, garsėjęs ypatinga atmintimi, yra geras būtiškos nuostatos muzikanto pavyzdys.) Paskutinis pavyzdys, štai toks: Meksikoje aš pastebėjau, kad neraštingų ar retai rašančių žmonių atmintis kur kas geresnė negu išsilavinusių industrinės šalies gyventojų. Tai leidžia manyti, jog raštingumas nėra tokia palaima, kaip kad skelbiame, ypač jei žmonės panaudoja jį tik tam, kad skaitytų jų vaizduotę ir sugebėjimą išgyventi skurdinančius dalykus.

----------------------

* Šią informaciją aš gavau iš dr. Moše Budmor.

----------------------

 

Pokalbis

 

Kuo skiriasi turėjimas ir buvimas kaip egzistavimo būdai, puikiai galime pamatyti iš dviejų pokalbio pavyzdžių. Įsivaizduokime tipišką pokalbį — ginčą tarp dviejų žmonių, vienas iš kurių, A, turi nuomonę X, o B — nuomonę Y. Kiekvienas tapatina save su savo nuomone. Kiekvienam iš jų rūpi rasti geresnių, t. y. įtikinamesnių argumentų savo požiūriui apginti. Nė vienas iš jų nesiruošia keisti savo paties nuomonę ir nesitiki, kad oponento nuomonė pasikeis. Kiekvienas iš jų bijo pakeisti savo nuomonę, nes ji — vienas iš jo daiktų, ir jo netekti — vadinasi, nuskursti.

Situacija šiek tiek kitokia, kai per pokalbį neketinama ginčytis. Kas nėra susitikęs su žmogumi, išsiskiriančiu svarbia padėtimi ar šlove, ar iš tikrųjų geromis savybėmis, arba su žmogumi, iš kurio ko nors norime: gero darbo, meilės, susižavėjimo? Tokiomis aplinkybėmis dauguma žmonių stengiasi mažiau nerimauti ir dažnai „pasiruošia" tokiam svarbiam susitikimui. Jie apgalvoja temas, kurios galėtų dominti pašnekovą, iš anksto apmąsto, kaip pradėti pokalbį, kai kurie net suplanuoja visą pokalbį, bent savo dalį. Arba jie gali drąsinti save galvodami apie tai, ką jie turi: apie praeities laimėjimus, savo asmenybės žavesį (ar savo sugebėjimą įbauginti kitus, jei toks vaidmuo paveikesnis), apie savo socialinę padėtį, savo ryšius, savo išvaizdą bei drabužius. Žodžiu, jie mintyse pasveria savo vertę ir pasiremdami tokiu vertinimu išdėsto savo „prekes" būsimame pokalbyje. Žmogus, kuris tai puikiai sugeba, iš tikrųjų daugeliui žmonių padarys įspūdį,— nors šį įspūdį tik iš dalies kuria gerai individo atliekamas vaidmuo, dažniausiai taip būna todėl, kad žmonės menkai sugeba vertinti kitus. Jei atlikėjas ne toks išmoningas, vaidinimas atrodys negyvas, nenatūralus, nuobodus ir nesukels didelio susidomėjimo.

Priešingybė šiems žmonėms yra tie, kurie nepasiruošia jokiai situacijai iš anksto, niekaip savęs nedrąsina. Jie elgiasi spontaniškai ir produktyviai, jie užmiršta save, savo žinias ir savo padėtį, jų „aš" jiems netrukdo, ir todėl jie gali visa esybe reaguoti į kitą asmenį ir jo mintis. Jiems kyla naujos idėjos, nes jų nekausto joks prisirišimas. Žmonės, besiorientuojantys į turėjimą, remiasi tuo, ką jie turi, o būtiškos orientacijos individai pasikliauja tuo, kad jie yra, kad jie gyvi ir kad gims kažkas nauja, jei tik jie išdrįs leisti viskam būti ir į tai atsiliepti. Jie gyvai dalyvauja pokalbyje, nes jie neslopina savęs rūpesčiu dėl to, ką jie turi. Jų pačių gyvumas užkrečiantis ir dažnai padeda kitiems žmonėms peržengti savo egocentriškumą. Taigi pokalbis iš savotiško pasikeitimo prekėmis (informacija, žiniomis, padėtimi) virsta dialogu, kuriame jau nebesvarbu, kuris yra teisus. Buvę varžovai tampa šokio partneriais ir išsiskiria ne triumfuodami ar budėdami — ir viena, ir kita nėra vaisinga,— bet džiaugdamiesi. (Kaip tik toks gydytojo sugebėjimas įkvėpti pacientui gyvybingumą yra pagrindinis psichoanalitinės terapijos faktorius. Jokia psichoanalitinė interpretacija neturės poveikio, jei gydymo atmosfera bus sunki, negyva ir nuobodi.)

 

Skaitymas

 

Tai, kas pasakyta apie pokalbį, lygiai teisinga ir kalbant apie skaitymą, kuris yra — ar turėtų būti — pokalbis tarp autoriaus ir skaitytojo. Suprantama, skaitant (kaip ir asmeninio pokalbio metu) svarbu yra tai, kas yra autorius (arba pašnekovas). Skaitydami pigų nemenišką romaną, tartum sapnuojame dienos sapnus — šiuo atveju neįmanoma produktyvi reakcija, tekstas praryjamas it televizijos šou ar bulvių traškučiai, žiaumojami žiūrint televizorių. Tačiau romaną, tarkime Balzako, .galima skaityti ir vidujai išgyvenant, produktyviai, t. y. būtiškai. Bet ir tokios knygos dažniausiai skaitomos vartotojiškai — į turėjimą orientuotu būdu. Kai tik skaitytojų smalsumas sužadinamas, jie tuoj nori sužinoti siužetą: ar herojus miršta, ar lieka gyvas, ar herojė suvedžiojama, ar atsispiria pagundoms; jie nori sužinoti atsakymus. Romanas šiems skaitytojams yra tik sujaudinimo priemonė, laiminga ar nelaiminga romano pabaiga tampa jų išgyvenimų kulminacija: žinodami pabaigą, jie turi visą istoriją, ir tokią realią, tarsi jų pačių prisimintą. Tačiau savo žinių jie nepagausino, nesuprato romano herojaus, nepavyko geriau suvokti žmogaus prigimties ar pažinti save.

Šitaip skaitomos ir filosofijos ar istorijos knygos. Filosofijos ar istorijos knygų skaitymo pūdą formuoja — arba, tiksliau, deformuoja — mokymas. Mokyklos tikslas yra suteikti kiekvienam besimokančiam tam tikrą „kultūrinę nuosavybę". Baigiant mokyklą, dokumentu patvirtinama, jog moksleiviai turi bent minimalų tos nuosavybės kiekį. Studentai mokomi skaityti knygas taip, kad jie galėtų pakartoti pagrindines autoriaus mintis. Taip jie „žino" Pitoną, Aristotelį, Dekartą, Spinozą, Leibnicą, Kantą, Heideggerį, Sartrą. Įvairūs išsilavinimo lygiai — nuo vidurinės mokyklos iki aspirantūros— iš esmės skiriasi tik įgyjamu kultūros nuosavybės kiekiu, kuris atitinka tą materialinės nuosavybės kiekį, kokį studentai įgis ateityje. Vadinamieji geri studentai yra tie, kurie gali tiksliausiai pakartoti, ką kiekvienas iš įvairių filosofų yra pasakęs. Jie panašūs į gerai informuotą muziejaus gidą. Tačiau jie mokosi tik to, kas telpa į žinių kaip nuosavybės ribas. Jie nesimoko klausti filosofų, diskutuoti su jais: jie nesimoko įžvelgti filosofų vidinių prieštaravimų, suprasti, kad jie apeina kai kurias problemas ar vengia opių temų; jie nesimoko atskirti autorių naujų minčių nuo tų, kurias padiktavo jų meto „sveikas protas"; jie nesimoko įsiklausyti, kad galėtų atskirti, kada autoriai kalba tik protu, o kada jų protas ir širdis kalba kartu; jie nesimoko įžvelgti, kada autoriai nuoširdūs, kada jie apsimeta, ir daugelio kitų dalykų.

Buvimo orientacijos skaitytojai neretai gali prieiti išvadą, jog labai vertinama knyga yra, arba visai bevertė, arba gana ribotos vertės. Jie gali visiškai suvokti kūrinį, kartais net geriau už patį autorių, kuriam gal atrodo reikšminga visa, ką tik jis parašęs.

 

Autoritetas

 

  Autoriteto aptartis taip pat atskleidžia, kuo skiriasi turėjimas ir buvimas kaip egzistavimo būdai.

Skirtumas tarp turėjimo ir buvimo šiuo atveju pasireiškia kaip skirtumas tarp autoriteto turėjimo ir buvimo autoritetu. Autoritetais būname visi — bent tam tikrais savo gyvenimo periodais. Tie, kurie auklėja vaikus, privalo būti autoritetais — nori jie to ar ne,— kad apsaugotų savo vaikus nuo pavojų ir bent minimaliai patartų jiems, kaip elgtis įvairiose situacijose. Patriarchalinėje visuomenėje moterys taip pat tampa daugumos vyrų autoriteto objektu. Dauguma biurokratinės, hierarchiškai organizuotos visuomenės, tokios kaip mūsų, narių, išskyrus žemiausio socialinio sluoksnio asmenis, kurie būna tik autoriteto objektas, yra autoritetai.

Mūsų dviejų autoriteto tipų supratimas priklauso nuo mūsų įsisąmoninimo, jog „autoritetas" yra platus terminas, turintis dvi visiškai skirtingas reikšmes; autoritetas gali būti „racionalus" ar „iracionalus". Racionalus autoritetas pagrįstas kompetencija; jis padeda juo besiremiančiam žmogui augti. Iracionalus autoritetas pagrįstas jėga ir padeda išnaudoti jam paklūstantį asmenį. (Šį skirtumą aš aptariau knygoje „Pabėgimas nuo laisvės".)

Primityviausiose visuomenėse, kurios verčiasi medžiokle ir maisto rinkimu, autoritetas yra asmuo, kuris bendrai pripažįstamas kompetentingu įvykdyti šią užduotį. Kokių savybių reikia šiai kompetencijai įgyti, smarkiai priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Paprastai joms priskiriama patirtis, išmintis, kilnumas, įgudimas, „išorė", drąsa. Daugumoje tokių genčių nėra nuolatinio autoriteto; autoritetas atsiranda esant būtinybei; arba yra įvairūs autoritetai įvairiems atvejams: karui, religinėms apeigoms, ginčų sprendimui. Kai savybės, kuriomis paremtas autoritetas, išnyksta ar susilpnėja, nelieka ir paties autoriteto. Labai panašią autoriteto formą galime matyti daugelyje primatų bendrijų, kuriose kompetenciją dažnai lemia ne fizinė jėga, o tokios savybės kaip patyrimas bei „išmintis". J. M. R. Delgado (1967), atlikęs labai išradingą eksperimentą su beždžionėmis, parodė, kad jei dominuojantis gyvūnas nors trumpam laikui netenka savybių, lemiančių jo kompetenciją, jis praranda ir autoritetą.

Buvimas autoritetu pagrįstas ne tik asmens kompetencija atlikti tam tikras socialines funkcijas, bet taip pat ir pačia brandžios ir integruotos asmenybės esme. Tokie asmenys spinduliuoja autoritetą, jiems nereikia įsakinėti grasinti, papirkinėti. Tai — labai brandūs individai, kurie daugiau tuo, kas jie yra, o ne darbais ar kalbomis, parodo mums, koks gali būti žmogus. Tokie autoritetai buvo Didieji Gyvenimo Mokytojai; panašių, tik galbūt mažiau tobulų individų galime sutikti tarp skirtingo išsilavinimo ir įvairiausioms kultūroms priklausiančių  žmonių. (Visa tai susiję su mokymo problema. Jei tėvai patys būtų labiau išlavėję ir turėtų stipresnį asmenybės centrą, vargu ar egzistuotų priešstata tarp autoritarinio ir laisvo auklėjimo tipų. Kadangi vaikui reikia tokio būtiško autoriteto, jis noriai jam paklūsta; kita vertus, vaikas maištauja, kai jį engia ar jo nepaiso žmonės, kurių pačių elgesys byloja, jog jie nesivargino dėl to, ko reikalauja iš augančio vaiko.)

Formuojantis hierarchiškai organizuotoms visuomenėms, kurios yra didesnės ir sudėtingesnės negu medžiotojų ir maisto rinkėjų bendrijos, autoritetas, paremtas kompetencija, užleidžia vietą autoritetui, paremtam socialiniu statusu. Žinia, egzistuojantis autoritetas nebūtinai yra nekompetentingas, tačiau kompetencija nėra esminis autoriteto elementas. Ar tai būtų monarcho autoritetas, kurio kompetencijos pobūdį lemia atsitiktinis genų derinys, ar skrupulų neturinčio nusikaltėlio, kuris įgijo autoritetą žmogžudystės ar klastos būdu, ar, kaip dažnai būna šiuolaikinės demokratijos sąlygomis, autoritetas žmonių, kurie išrenkami dėl fotogeniškos jų išvaizdos ar rinkimams išleistos pinigų sumos,— visais šiais atvejais gali beveik nebūti ryšio tarp kompetencijos ir autoriteto.

Svarbių problemų iškyla netgi tais atvejais, kai autoritetas pagrįstas tam tikra kompetencija: lyderis gali būti kompetentingas vienoje srityje, tačiau nekompetentingas kitoje, pvz., valstybės veikėjas gali būti kompetentingas karo vadas, tačiau bejėgis vadovas taikos metu;  arba  vadovas,  kuris buvo sąžiningas ir drąsus savo karjeros pradžioje, susiviliojęs valdžia, vėliau praranda šias savybes; arba amžius ir fizinė negalia taip pat gali lemti tam tikrą išsigimimą. Pagaliau reikia atsižvelgti į tai, kad mažos genties nariams kur kas lengviau įvertinti autoriteto elgesį negu milijonams mūsų sistemos žmonių, kurie pažįsta savo kandidatą tik iš dirbtinio jo vaizdo, sukurto propagandos ir reklamos specialistų.

Kad ir kokios būtų priežastys, dėl kurių prarandamos kompetenciją formuojančios savybės, daugelyje didesnių ir hierarchiškai organizuotų visuomenių vyksta autoriteto susvetimėjimo procesas. Tikra ar tariama pradinė kompetencija perkeliama į autoriteto uniformą ar titulą. Jei autoritetas dėvi tinkamą uniformą ar yra tinkamai tituluotas, šis išorinis kompetencijos ženklas pakeičia tikrąją kompetenciją bei jos savybes. Karalius — pasinaudokime šiuo titulu kaip tokio tipo autoriteto simboliu — gali būti kvailas, ydingas, piktas, t. y. visiškai nepajėgus būti autoritetu, tačiau jis turi autoritetą. Tol, kol jis turi šį titulą, tariama, jog jis turi ir kompetencijos savybių. Net jeigu karalius ir nuogas, visi tiki, jog jis vilki gražius drabužius.

Tai, kad žmonės uniformas ir titulus laiko tikrosiomis kompetencijos savybėmis, nėra atsitiktinis dalykas. Tie, kuriems priklauso šie autoriteto simboliai, ir tie, kurie turi iš jų naudos, privalo slopinti jiems paklusnių žmonių sugebėjimą realistiškai, t. y. kritiškai, mąstyti ir priversti juos tikėti prasimanymais. Kiekvienas, kuriam tai rūpi, išmano propagandos machinacijas ir metodus, kuriais malšinamas kritinis mąstymas, žino, koks paklusnus protas, užliūliuotas stereotipų, kaip kurčnebyliais tampa žmonės, praradę nepriklausomybę ir sugebėjimą pasitikėti savo akimis bei vertinimais. Jie, patikėję prasimanymais, nebemato tikrovės.

 

Žinių turėjimas ir žinojimas

 

Žinojimo srityje skirtumą tarp turėjimo būdo ir buvimo būdo išreiškia dvi formuluotės: „Aš turiu žinių" ir „Aš žinau". Žinių turėjimas yra prieinamų žinių (informacijos) suvokimas ir pasisavinimas; žinojimas yra funkcionalus, jis yra produktyvaus mąstymo proceso dalis.

Suprasti buvimo būdu egzistuojančio žinojimo savybes mums padės tokių mąstytojų kaip Buda, žydų pranašai, Jėzus, Mokytojas Ekhartas, Zigmundas Froidas ir Karlas Marksas įžvalgos. Jų požiūriu, žinojimas prasideda nuo suvokimo, kad įprastiniai mūsų pojūčiai yra apgaulingi todėl, jog mūsų fizinės realybės vaizdas neatitinka to, kas „tikrai tikra", ir, svarbiausia, todėl, jog dauguma žmonių gyvena pusiau nubudę, pusiau sapnuodami, jie nesuvokia, kad tai, ką jie laiko tikrais ir savaime aiškiais dalykais, yra iliuzija, sukurta sugestyvaus jų socialinio pasaulio poveikio. Taigi žinojimas prasideda nuo iliuzijų žlugimo Enttauschung). Žinoti — vadinasi, prasiskverbti pro paviršių tam, kad pasiektum šaknis, vadinasi, ir priežastis; žinoti — tai „matyti" realybę tokią, kokia ji yra nuoga. Žinoti nereiškia būti tiesos savininku; tai reiškia prasiskverbti pro paviršių, kritiškai ir aktyviai veržtis arčiau tiesos.

Šitokia kūrybiško prasiskverbimo savybė nusakyta hebrajų žodžiu j a d o a, kuris reiškia pažinti ir mylėti vyriško seksualinio prasiskverbimo prasme. Buda, Apšviestasis, ragina žmones pabusti, išsilaisvinti nuo iliuzijos, kad daiktų troškimas veda į laimę. Hebrajų pranašai kviečia žmones pabusti ir suprasti, kad jų stabai yra ne kas kita kaip jų pačių rankų darbas, kad stabai — iliuzija. Jėzus sako: „Tiesa jus išlaisvins!" Mokytojas Ekhartas ne kartą išdėsto savo žinojimo sampratą, pavyzdžiui, kalbėdamas apie Dievą, jis taria: „Žinojimas nėra kokia nors ypatinga mintis, jis veikiau nusimeta visus apdangalus ir yra nesuinteresuotas, ir bėga nuogas pas Dievą, kol šį paliečia ir perpranta" (Blekni, p. 243). („Nuogumas" ir „nuogas" yra Mokytojo Ekharto ir jo amžininko, anoniminio „Nežinojimo debesies" autoriaus mėgstami žodžiai.) Pasak Markso, reikia išsklaidyti iliuzijas siekiant sukurti tokias sąlygas, kurioms esant iliuzijos taps nebereikalingos. Froido savęs pažinimo samprata pagrįsta idėja, jog reikia sunaikinti iliuzijas („racionalizacijas"), kad suvoktumėm nesąmoningąją realybę. (Froidas, paskutinysis šviečiamojo amžiaus mąstytojas, gali būti pavadintas revoliucingu XVIII a. švietimo, bet ne XX a. filosofijos požiūriu.)

Visi šie mąstytojai rūpinosi žmogaus išgelbėjimu; kritiškai vertino visuomenės pripažintus mąstymo stereotipus. Jiems žinojimo tikslas yra ne „absoliučios tiesos" tikrumas, ne kažkas, kas laiduoja saugumą, bet žmogaus proto savęs teigimo procesas. Tam, kuris ž i n o, nežinojimas prilygsta žinojimui, nes abu yra pažinimo proceso dalys, nors toks nežinojimas skiriasi nuo nežinojimo tų, kurie nemąsto. Orientuojantis į buvimą, optimalus žinojimas yra žinoti giliau, o orientuojantis į turėjimą —turėti   daugiau   žinių.

Apskritai mūsų mokymo sistema ruošia žmones turėti žinių kaip nuosavybę, atitinkančią tą turtą bei socialinį prestižą, kurį šie žmonės galbūt vėliau turės gyvenime. įgyjamas žinių minimumas ir yra tas kiekis, kurio jiems reikės tam, kad jie galėtų sėkmingai dirbti savo darbą. Be to, kiekvienam kaip priedas įteikiamas „prabangos žinių paketas", kurio paskirtis yra sustiprinti žmogaus vertės pojūtį; kiekvieno tokio paketo dydis atitinka numatomą jį gaunančio asmens visuomeninę padėtį. Mokslo įstaigos yra fabrikai, kuriuose gaminami tokie visapusiško žinojimo paketai, nors paprastai jos skelbiasi supažindinančios besimokančius su didžiausiais žmogaus proto laimėjimais. Ypač išradingai tokias iliuzijas puoselėja dau-gybė koledžų. Čia, pradedant indų filosofija ir menu ir baigiant egzistencializmu bei siurrealizmu, pasiūlomas studentams tikras „švediškas žinių stalas", nuo kurio studentai pakrapšto šen, pakrapšto ten, ir neva dėl spontaniškumo bei laisvės jie nėra skatinami susitelkti prie vieno dalyko ar bent perskaityti knygą iki galo. (Ivano Iljičiaus radikali mokyklų sistemos kritika atkreipia dėmesį į daugelį jos trūkumų.)

 

Tikėjimas

 

Religiniu, politiniu ar asmeniniu požiūriais tikėjimo sąvoka gali turėti dvi visiškai skirtingas reikšmes, priklausomai nuo to, ar žymimas tikėjimo turėjimas, ar jo buvimas.

Orientuojantis į turėjimą, tikėti reiškia turėti racionaliai neįrodomą atsakymą. Jį sudaro kitų sukurtos formuluotės, kurias žmogus priima, nes jis yra priklausomas nuo tų kitų — paprastai nuo biurokratijos. Atsakymas teikia tikrumo jausmą, kylantį iš realios (arba tik įsivaizduojamos) biurokratijos jėgos. Tai — bilietas, kuris leidžia mums prisidėti prie didelės žmonių grupės. Jis išlaisvina žmogų nuo sunkaus uždavinio — pačiam mąstyti ir spręsti. Žmogus tampa vienu iš beati possidentes, laimingu teisingo tikėjimo savininku. Turimas tikėjimas teikia tikrumo; jis tariasi skelbiąs galutinį nepajudinamą žinojimą, kuriuo tikima, nes galia tų, kurie skelbia ir gina šį tikėjimą, atrodo nepajudinama. Iš tiesų, kas atsisakys tikrumo, jei jam tereikia paaukoti savo nepriklausomybę?

Dievą, iš pradžių buvusį vidinių mūsų pačių aukščiausių   vertybių    simboliu,    turėtojiška orientacija paverčia stabu. Pranašų aiškinimu, stabas yra mūsų pačių sukurtas daiktas, į kurį perkeliame savo galias, šitaip nuskurdindami patys save. Taigi mes paklūstame savo kūriniui ir paklusdami jam susvetimėjusia forma bendraujame patys su savimi. Taip kaip aš galiu turėti stabą, nes jis yra daiktas, taip stabas gali turėti mane, nes aš jam pa-klustu. Kai Dievas virsta stabu, jam priskiriamos savybės su mano asmenine patirtimi susijusios taip menkai, kaip ir susvetimėjusios politinės doktrinos. Stabą galima garbinti kaip Gailestingąjį Dievą, tačiau jo vardu galima pridengti ir bet kokius žiaurumus, kaip ir susvetimėjęs tikėjimas žmonių solidarumu gali nedvejodamas palaiminti pačius nežmoniškiausius poelgius. Esant turėjimo orientacijai, tikėjimas yra ramstis tiems, kurie trokšta tikrumo, kurie nori atsakymo Į gyvenimo klausimą, neišdrįsdami ieškoti jo patys.

Orientuojantis į buvimą, tikėjimas yra visiškai kitoks reiškinys. Ar galime gyventi be tikėjimo? Ar kūdikis neprivalo tikėti motinos krūtine? Ar mes neprivalome tikėti kitais žmonėmis, tais, kuriuos mylime, ir pačiais savimi? Ar mes galime gyventi be tikėjimo, kad mūsų gyvenimo normos yra vertingos? Iš tiesų netikėjimas paverčia mus bevaisiais, atima viltį, įgąsdina mus iki paties mūsų esybės branduolio.

Orientuojantis į buvimą, tikėjimas visų pirma yra ne tikėjimas tam tikromis idėjomis (nors gali būti ir taip), bet vidinė orientacija, nuostata. Būtų geriau sakyti, kad žmogus yra tikėjime, o ne turi tikėjimą. (Teologinis skirtumas tarp tikėjimo, kuris yra įsitikinimas [fides quae creditur] ir tikėjimo kaip įsitikinimo [fides qua creditur], atspindi panašų skirtumą tarp tikėjimo turinio ir tikėjimo akto.) Tikėti galima savimi ir kitais, religingas asmuo gali tikėti Dievą. Senojo Testamento Dievas yra visų pirma stabų, dievų, kuriuos galima turėti, paneigimas. Dievo samprata, nors ir atsiradusi iš analogijos su Rytų karaliumi, iš pat pradžių peržengia save. Dievas privalo neturėti vardo, negalima sukurti Dievo atvaizdo.

Vėliau, plėtojantis judaizmui ir krikščionybei, buvo mėginama visiškai deidelizuoti Dievą ar veikiau kovoti su pavojumi paversti Dievą stabu, postuluojant, jog net jo savybių neįmanoma nusakyti. Bet radikaliausias yra krikščioniškasis misticizmas — nuo (Pseudo) Dionizijaus Areopagito iki anoniminio „Nežinojimo debesies" autoriaus ir Mokytojo Ekharto,— čia Dievas suprantamas kaip Vienis, „Dievybė" (Nedaiktas) ir taip susiejami Vedų ir neoplatoniško mąstymo išsakyti požiūriai. Tokį tikėjimą į Dievą laiduoja vidinė mumyse esančių dieviškųjų savybių patirtis; tai yra nuolatinis aktyvus savęs kūrimas — ar, kaip taria Mokytojas Ekhartas, amžinas Kristaus gimimas mumyse.

Mano tikėjimas savimi, kitu, žmonija, mūsų sugebėjimas tapti visiškai žmogiškiems taip pat implikuoja tikrumą, tačiau šis tikrumas pagrįstas mano paties patirtimi, o ne paklusimu autoritetui, primetančiam man tam tikrą įsitikinimą. Šios tiesos tikrumas neįrodomas racionaliais nepaneigiamais faktais, tačiau jį man laiduoja subjektyvi patirtis. (Hebrajų kalboje tikėjimą nusako žodis emunah—„tikrumas"; amen reiškia „tikrai".)

Net būdamas įsitikinęs žmogaus vientisumu, aš negaliu įrodyti, jog jis išlaikys jį iki savo gyvenimo pabaigos. Griežtai kalbant, net jei žmogus iki mirties išlaiko savo vientisumą, tai nepaneigia pozityvistinio požiūrio, jog žmogus būtų pažeidęs savo vientisumą, jeigu jis būtų gyvenęs ilgiau. Mano tikrumas remiasi geru kitų žmonių pažinimu ir manąja meilės bei vientisumo patirtimi. Šis mano žinojimas priklauso nuo to, kiek aš galiu nusimesti savąjį „aš" ir išvysti kitą žmogų tokį, koks jis yra, įžvelgti vidinių jo jėgų struktūrą, jo individualumą ir kartu jo bendražmogiškumą. Tada aš žinau, ką šis kitas žmogus gali padaryti, ko jis negali ir ko jis nedarys. Žinoma, aš galiu numatyti ne visą jo būsimą elgesį, o tik bendras jo kryptis, kurios įsišaknijusios esminiuose žmogaus charakterio bruožuose, tokiuose kaip vientisumas, atsakingumas ir t. t. (Žr. knygos „Žmogus sau" skyrių „Tikėjimas kaip charakterio bruožas".)

Toks tikėjimas pagrįstas faktais, taigi jis yra racionalus. Tačiau šie faktai nėra atpažįstami ar įrodomi konvencionalios pozityvistinės psichologijos metodu; vienintelis „instrumentas", galintis juos registruoti, esu aš — gyvas žmogus.

 

Meilė

 

Meilė taip pat turi dvi prasmes, priklausomai nuo to, ar apie ją kalbame turėjimo ar buvimo požiūriu.

Ar galime turėti meilę? Galėtume, jei meilė būtų daiktas, substancija, kurią galima turėti, pasisavinti, paversti nuosavybe. Tačiau iš tikrųjų nėra tokio daikto kaip ,.meilė". „Meilė" yra abstrakcija, gal nepažįstama būtybė, gal deivė, nors niekas niekada nėra šios deivės matęs. Realiai egzistuoja tik meilės aktas. Mylėti — produktyviai veikti. Mylėti — tai rūpintis, pažinti, atsakyti, teigti, džiaugtis — žmogumi, medžiu, paveikslu, idėja. Mylėti— tai prikelti gyventi, padidinti jo ar jos, ar jų gyvybingumą. Meilė yra atsinaujinimo, savęs praturtinimo procesas.

Kai mylima orientuojantis į turėjimą, meilė implikuoja meilės „objekto" apribojimą, įkalinimą, kontroliavimą. Ji slopina, sekina, smaugia, žudo, o ne teikia gyvastį. Žmonės tik v a d i n a tai meile, dažniausiai, piktnaudžiaudami šiuo žodžiu, jie nori paslėpti, jog iš tikrųjų jie nemyli. Dar niekas neatsakė į klausimą, kiek tėvų myli savo vaikus. Kaip paaiškino Loid de Moz, paskutiniųjų dviejų tūkstantmečių Vakarų istorija liudija tokį žiaurų elgesį vaikų atžvilgiu — nuo fizinių bausmių iki jų psichinio traumavimo,—tokį nerūpestingumą, savininkiškumą, tokį sukrečiantį sadizmą, jog belieka manyti, kad mylintys tėvai yra veikiau išimtis negu taisyklė.

Tą patį galima pasakyti ir apie santuoką. Ar santuoka paremta meile, ar — kaip tradicinės praeities santuokos — papročiu ir išskaičiavimu, tikrai vienas kitą mylintys vyras ir žmona atrodo kaip išimtis. Tai, kas yra išskaičiavimas, paprotys, bendri ekonominiai interesai, abiejų rūpinimasis vaikais, abipusė priklausomybė, neapykanta ar baimė, yra sąmoningai laikoma „meile" tol, kol vienas ar abu partneriai prisipažįsta, jog nemyli vienas kito ir niekada nemylėjo. Šiandien šiuo požiūriu žmonės jau sąmoningesni: meilės patirtį jie vertina realistiškiau, blaiviau, ir daugelis netapatina seksualinio potraukio ar draugiškų, bet tolimų „komandos" santykių su meile. Šios naujos pažiūros lėmė ne tik didesnį žmonių sąžiningumą, bet ir dažnesnį partnerių kaitaliojimą. Tačiau tai nereiškia, jog žmonės ėmė dažniau mylėti; nauji partneriai gali mylėti taip pat menkai kaip ir senieji.

Stebint įsimylėjusias poras, galima konkrečiai matyti, kaip „įsimylėjimas" virsta meilės „turėjimo" iliuzija. (Knygoje „Meilės menas" aš nurodžiau, kad žodis „f a l l i n g" frazėje „f a l l i n g i n  l o v e" , t. y. įsimylėti, yra vidujai prieštaringas. Meilė yra produktyvi veikla, ji gali būti pastovi, gali keisti objektą, tačiau pasyvumas, kurį implikuoja veiksmažodis „įkristi" (to  fall), priešingas meilei.

Merginimo laikotarpiu partneriai nėra tikri vienas kitu, bet stengiasi laimėti vienas kitą. Abu būna gyvybingi, patrauklūs, įdomūs, net gražūs — gyvas veidas visada gražus. Jie dar neturi vienas kito; taigi kiekvieno iš jų energija nukreipta būti, t. y. duoti, skatinti kito aktyvumą. Vedybos dažnai iš esmės pakeičia situaciją. Vedybų kontraktas kiekvienam iš partnerių suteikia išimtinę nuosavybe: turėti kito asmens kūną, jo jausmus, dėmesį. Nė vienam nelieka nieko, ką galėtų laimėti, nes meilė virsta tuo, ką jie turi, — nuosavybe. Abu partneriai ir nebesistengia, kad juos toliau mylėtų, jie nesistengia kurti meilę, taigi jie tampa nuobodūs, ir galiausiai jų žavesys išnyksta. Nusivylę jie stebisi — negi jie pasikeitė? Gal jie iš pat pradžių suklydo? Paprastai kiekvienas pasikeitimo priežasties ieško kitame ir jaučiasi apgautas. Jie nesupranta, kad jie — jau ne tie patys žmonės, kurie mylėjo vienas kita, kad klaidingas įsitikinimas, jog meile galima turėti, ją pražudė. Dabar, užuot mylėję vienas kitą, jie imasi bendrai valdyti tai, ką turi: pinigus, socialine padėtį, namus, vaikus. Taigi kai kuriais atvejais santuoka iš meilės virsta draugišku savininkiškumu, tam tikra korporacija, kurioje du egoizmai susilieja į vieną — į „šeimą".

Kai sutuoktiniai — vienas ar kitas — trokšta vėl patirti meilę, jie gali puoselėti iliuzija, jog ši ilgėsi numalšins naujas partneris (ar partneriai). Jie jaučia, kad jiems trūksta tiktai meilės. Tačiau meilė tokiems žmonėms nėra jų buvimo išraiška, tai — deivė, kuriai jie geidžia atsiduoti. Jie neišvengiamai vėl patiria nesėkmę, nes (kaip sako sena prancūzu daina) "meilė yra laisvės kūdikis", ir meilės deivės garbintojas ilgainiui tampa toks pasyvus, jog pasidaro nuobodus, praranda paskutinius buvusio patrauklumo likučius.

Tai, kas čia parašyta, nereiškia, jog vedybos negali būti geriausias dviejų vienas kitą mylinčių žmonių sprendimas. Sunkumai slypi ne santuokoje, bet savininkiškoje abiejų partnerių ir pagaliau visuomenės egzistencinėje struktūroje. Kiek aš suprantu, tie, kurie gina šiuolaikines bendro gyvenimo formas, tokias kaip grupinė santuoka, partnerių keitimas, grupinis seksas ir t. t., stengiasi išvengti problemos, susijusios su jų meilės sunkumais, ir kovoja su nuoboduliu ieškodami vis naujų stimulų, geisdami turėti daugiau „meilužių", užuot sugebėdami mylėti nors vieną žmogų. (Žr. skirtumo tarp aktyvumo ir pasyvumo stimulų aptarti knygos „Žmogiškojo destruktyvumo anatomija" X skyriuje.)

 

TURĖJIMAS IR BUVIMAS SENAJAME BEI NAUJAJAME TESTAMENTUOSE IR MOKYTOJO EKHARTO RAŠTUOSE

 

Senasis Testamentas

Viena pagrindinių Senojo Testamento temų yra: palik, ką turi; išsilaisvink iš visų pančių; būk !

Judėjų genčių istorija prasideda, kai pirmajam judėjų herojui Abraomui įsakoma palikti savo kraštą ir klaną: „Išeik iš savo žemės ir iš savo giminės, ir iš savo tėvo namų, ir eik į žemę, kurią aš tau parodysiu" (Pr 12, 1). Abraomas privalo palikti viską, ką turi — žemę ir giminę — ir eiti į nežinomybę. Tačiau jo palikuonys išleidžia šaknis naujoje žemėje ir sukuria naują klaną. Visa tai lėmė dar sunkesnę vergiją. Egipte judėjai tampa turtingi ir stiprūs, kaip tik todėl jie tampa ir vergais. Jie praranda vienintelio Dievo — savo klajoklių protėvių Dievo — viziją ir garbina turtingųjų, vėliau tapusių jų šeimininkais, stabus.

Antrasis herojus — Mozė. Dievas įpareigojo jį išlaisvinti savo žmones, išvesti judėjus iš žemės, kuri tapo jų namais (jų vergovės namais), ir eiti į dykumą „švęsti". Nenoriai ir kupini didžiausio nepasitikėjimo judėjai eina paskui savo vedlį Mozę į dykumą.

Dykuma yra kertinis šio išsilaisvinimo simbolis. Dykuma — ne namai; čia nėra miestų, nėra turto; ji — klajoklių vieta, o klajokliai turi tik tai, ko jiems reikia,— tai, kas būtina pragyventi, o ne daiktų. Istoriškai klajoklių tradicijos yra įaustos į Išėjimo knygos pasakojimą, ir tikėtina, kad kaip tik šios tradicijos lėmė priešiškumą nefunkcinei nuosavybei ir pasirinkimą gyventi dykumoje, o gyvenimas dykumoje — tai pasiruošimas gyventi laisvai. Šie istoriniai faktoriai tik sustiprina dykumos, kaip jokiais ryšiais ir jokia nuosavybe nesuvaržyto gyvenimo simbolio, reikšmę. Kai kurie svarbūs judėjų švenčių simboliai kilę iš sąsajos su dykumos simboliu. Nerauginta duona — skubančiųjų išeiti duona, klajūnų duona. Suka (tabernakulis) yra klajoklio būstas, greitai pastatomos ir lengvai išardomos palapinės atitikmuo. Kaip sakoma Talmude, tai yra laikinas būstas, kuriame gyvenama, o ne nuolatinis būstas, kuris yra nuosavybė.

Judėjai ilgisi Egipto „mėsos puodų", nuolatinės pastogės, vargano, tačiau garantuoto valgio, regimų stabų. Juos gąsdina nežinomybė ir skurdus gyvenimas dykumoje. Jie kalba: „Verčiau būtumėm numirę per Viešpaties ranką Egipto žemėje, kai sėdėjome prie puodų su mėsa ir valgėme duonos lig sočiai. Kam judu mus išvedėte į šituos tyrus, kad numarintumėte visą daugybę badu?" (Iš 16,3). Dievas, kaip ir per visą išsivadavimo istoriją, atsiliepia į moralinį žmonių silpnumą. Jis pažada pavalgydinti juos rytą „duona", vakare putpelėmis, tačiau priduria du svarbius priesakus: kiekvienas privalo rinktis pagal savo reikmes. „Israėlio sūnūs tai padarė vienas daugiau, kitas mažiau. Ir suseikėjo gomorais: nei tie, kurie buvo daugiau susirinkę, neturėjo daugiau, nei kurie mažiau buvo atsinešę, nerado mažiau; bet kiekvienas buvo surinkęs tiek, kiek galėjo suvalgyti" (Iš 16, 17—18).

Čia pirmą kartą suformuluojamas principas, kurį pagarsino Marksas: kiekvienam — pagal poreikius. Teisė būti pavalgydintam buvo suteikta kiekvienam. Dievas čia yra maitintoja motina, kuri peni savo vaikus. Jos vaikams nieko nereikia daryti, kad įgytų šią teisę būti papenėtiems. Antrasis priesakas skirtas saugoti žmogų nuo kaupimo, godumo ir savininkiškumo. Izraelio vaikai perspėjami nieko netaupyti iki kito ryto. „O jie nepaklausė ir kai kurie iš jų šį tą pasiliko ligi rytui; bet atsirado kirminų ir supuvo. Ir užsirūstino ant jų Mošė. Taigi, kiekvienas rinkdavosi rytą, kiek galėjo pakakti pavalgyti, o kai saulė imdavo kaitinti, sutirpdavo" (Iš 16, 20—21).

Su maisto rinkimu susijęs priesakas švęsti Šabą (Shabbath). Mozė prisako judėjams penktadienį prisirinkti dvigubai daugiau maisto: „Šešias dienas rinkite, o septintą dieną yra Viešpaties šabatas, todėlei nieko nebus rasta" (Iš 16, 26).

Šabas yra viena svarbiausių Biblijos ir vėlesnio judaizmo sampratų. Tai yra vienintelis griežtai religinis iš Dešimties Dievo Įsakymų. Jo laikytis reikalavo net antiritualistiškai nusiteikę pranašai; jis buvo griežčiausias įsakymas per 2000 diasporos gyvavimo metų, nors jo laikytis dažnai buvo sunku ir sudėtinga. Be abejonės, Šabas buvo gyvybės versmė išbarstytiems, bejėgiams, dažnai niekinamiems ir persekiojamiems žydams, kurie atgaudavo garbę ir orumą, kai tarsi karaliai švęsdavo Šabą. Ar Šabas yra vien poilsio diena ta pasaulietine prasme, kad žmonės bent kartą per savaitę išvaduojami nuo darbų naštos? Taip, iš tikrųjų, ir dėl šios funkcijos Šabas yra didingas kaip viena iš didžiausių žmogaus evoliucijos naujovių. Tačiau jei Šabo prasmė būtų tik tokia, vargu ar jis būtų suvaidinęs tą lemiamą vaidmenį, apie kurį aš čia tik ką kalbėjau.

Kad geriau suprastumėm šį vaidmenį, privalome prasiskverbti iki Šabo institucijos esmės. Tai nėra poilsis per s e ta prasme, kad iš žmogaus nereikalaujama jokių — nei fizinių, nei dvasinių — pastangų. Tai poilsis, kada atkuriama visiška harmonija tarp žmonių, taip pat harmonija tarp žmonių ir gamtos. Nieko nevalia griauti ir nieko nevalia statyti: žmogaus kovoje su pasauliu Šabas yra paliaubų diena. Neturi vykti jokie socialiniai pokyčiai. Nudrėskę žolės lapą ar uždegę degtuką, jau suardome šią harmoniją. Todėl draudžiama nešti ką nors gatve (net jeigu daiktas lengvesnis už nosinaitę), nors nešioti sunkų krovinį nuosavame sode nedraudžiama. Uždraustos yra ne pačios pastangos nešti krovinį, o neleidžiama  perkelti jokio daikto iš vieno nuosavo žemės sklypo į kitą, nes toks  perkėlimas iš esmės reiškia nuosavybės perkėlimą. Šabo dieną žmogus gyvena taip, tarsi jis nieko neturėtų, nesiektų jokių tikslų, išskyrus būti, t. y. reikšti esmines savo galias: melstis, mokytis, valgyti, gerti, dainuoti, mylėtis.

Šabas yra džiaugsmo diena, nes šią dieną žmogus būna savimi. Štai kodėl Talmude Šabas vadinamas Mesijo Laikų laukimo diena, o Mesijo Laikai — nesibaigiančiu Šabu; diena, kai nuosavybė ir pinigai, gedulas ir liūdesys yra tabu; diena, kai nugalimas laikas ir karaliauja grynas buvimas. Istorinis Šabo pirmtakas — Babilono Šapatu — liūdesio ir baimės diena. Šiuolaikinis sekmadienis — pramogavimo, vartojimo ir bėgimo nuo savęs diena. Paklauskime, ar ne laikas susigrąžinti Šabą kaip visuotinę harmonijos ir taikos dieną, kaip žmogaus diena, kuri pranašauja jo ateitį?

Mesijo Laikų vizija — dar vienas ypatingas žydų tautos indėlis į pasaulio kultūrą, iš esmės Prilygstantis Šabo reikšmei. Ši vizija, kaip ir Šabas, žydams buvo gyvenimą palaikanti viltis, kurios neužgesino kartus nusivylimas netikrais pranašais nuo Bar Kochbos (II a.) iki mūsų dienų. Kaip ir Šabas, tai buvo vizija tokio istorijos laikotarpio, kai nuosavybė taps beprasmė, kai pasibaigs karai ir išnyks baimė, o esminių mūsų galių reiškimas taps gyvenimo tikslu *.

---------------------------

*Mesijo Laikų sampratą aš išanalizavau knygoje „Būsite kaip Dievai". Šabas taip pat aptariamas šioje knygoje ir knygos „Pamirštoji kalba" skyriuje „Šabo ritualas".

---------------------------

Išėjimo knygos istorija rutuliojasi tragiškos pabaigos link. Žydai nepajėgia gyventi be turėjimo. Nors jie gali gyventi be nuolatinio būsto, be maisto, tenkindamiesi tuo, ką kasdien siunčia Dievas, jie nepajėgia gyventi be regimo, su jais esančio „lyderio".

Taigi, kai Mozė pradingsta ant kalno, nevilties apimti žydai pareikalauja, kad Aronas padirbtų jiems ką nors, kas turėtų regimą pavidalą ir ką būtų galima garbinti,— Aukso Veršį. Galima sakyti, jog žydai šitaip atsilygina Dievui, kuris suklydo leisdamas jiems pasiimti iš Egipto auksą ir brangenybes. Kartu su auksu jie išsinešė savyje turto troškimą; nevilties valandą prasiveržė savininkiška jų egzistencijos struktūra. Iš jų aukso Aronas nuliejo veršį, ir liaudis kalbėjo: „Štai tavo dievai, Israėli, kurie tave išvedė iš Egipto žemės" (Iš 32, 4).

Išmirė visa karta, ir net Mozei nebuvo leista įžengti į naująją žemę. Tačiau naujoji karta, kaip ir jų tėvai, nesugebėjo būti nesuvaržyta, gyventi žemėje ir neprisirišti prie jos. Jie užkariavo naują kraštą, išnaikino priešus, įsikūrė jų žemėje ir garbino jų stabus. Demokratišką savo genčių gyvenimą jie pavertė rytietišku despotizmu, prilygstančiu šiam ne mastais, bet aistringu troškimu pamėgdžioti didžiąsias to laiko valstybes. Revoliucija pralaimėjo, vienintelis jos iškovojimas, jei ji ką nors iškovojo, buvo tai, kad judėjai dabar buvo šeimininkai, o ne vergai. Šiandien juos primintų nebent kokia nors pastaba Artimųjų Rytų istorijoje, jei ne naujos idėjos, išreikštos revoliucingų mąstytojų ir vizionierių, kurie, priešingai negu Mozė, neišsigimė nuo valdžios naštos ir ypač nuo būtinybės valdyti diktatoriškais metodais (pavyzdžiu galėtų būti masinis sukilėlių naikinimas valdant Korachui).

Šie revoliucingi mąstytojai, judėjų pranašai atgaivino žmogaus laisvės viziją — būti nesuvaržytam daiktų — ir maištavo prieš paklusimą stabams — paties žmogaus kūriniui. Jie nepripažino kompromisų ir pranašavo, kad žmonės vėl bus nuvaryti nuo žemės, jei prisiriš prie jos kraujomaišiškais ryšiais ir nepajėgs gyventi joje kaip laisvi žmonės, t. y. nepajėgs mylėti žemę neprarasdami joje savęs. Pranašai nuvarymą nuo žemės laikė tragedija, tačiau ir vieninteliu keliu į galutinį išsilaisvinimą: naujoji dykuma laukė ne vienos, bet daugelio kartų. Tačiau net ir pranašaudami naująją dykumą, pranašai skatino žydų ir pagaliau visos žmonijos tikėjimą Mesijo vizija, kuri žadėjo taiką ir perteklių nenaikinant ir netremiant senųjų krašto gyventojų.

Tikrieji judėjų pranašų įpėdiniai buvo didieji mokslininkai, rabinai, visų pirma diasporos įkūrėjas rabinas Jochananas ben Žakai. Kai per karą su romėnais (70 m. e. m.) vadai nusprendė, jog geriau visiems mirti negu būti nugalėtiems ir netekti savo valstybės, rabinas Žakai ,,įvykdė išdavystę". Jis slapta pabėgo iš Jeruzalės, pasidavė romėnų generolui ir paprašė leidimo įkurti žydų universitetą. Tai buvo turtingos žydų tradicijos pradžia ir kartu vis-ko, ką žydai turėjo, praradimas: savo valstybės, savo šventyklos, savo dvasinės bei karinės biurokratijos, savo aukojamų gyvulių ir savo ritualų. Viskas buvo prarasta, jiems (kaip grupei) beliko vien buvimo idealas: pažinti, mokytis, mąstyti ir laukti Mesijo.

 

Naujasis Testamentas

 

Naujasis Testamentas tęsia Senojo Testamento išreikštą protestą prieš turėtojišką egzistencijos struktūrą. Šis protestas netgi radikalesnis už ankstesnį judėjiškąjį. Senasis Testamentas — ne vargingos ir pamintos klasės produktas, o klajoklių avių augintojų ir nepriklausomų valstiečių kūrinys. Po tūkstančio metų fariziejai, tie mokyti vyrai, kurių literatūrinis palikimas buvo Talmudas, atstovavo viduriniajai klasei — nuo neturtingiausių iki itin pasiturinčių visuomenės narių. Abi grupės rūpinosi socialiniu teisingumu, gynė vargšus, padėjo visiems bejėgiams, pavyzdžiui, našlėms ir nacionalinėms mažumoms (gerim). Bet apskritai jos nepasmerkė turto kaip blogio ar kaip nesuderinamo su buvimo principu. (Žr. Luiso Finkelšteino knygą „Fariziejai".).

Pirmieji krikščionys, priešingai, daugiausia buvo grupė skurstančių ir visuomenės niekintų, pamintų ir atstumtų žmonių, kurie — kaip ir kai kurie Senojo Testamento pranašai — kritikavo turtinguosius ir stipriuosius, be kompromisų kaip nedovanotiną blogį pasmerkė turtą, pasaulietinę ir religinę valdžią (žr. „Kristaus Dogma"). Iš tiesų, kaip teigė Maksas Vėberis,

Kalno pamokslas buvo didžiulio vergų sukilimo kalba. Ankstyvuosius krikščionis vienijo visiško žmonių solidarumo dvasia, kartais pasireiškianti idėja apie spontanišką bendruomeninį materialinių gėrybių dalijimąsi. (Ankstyvųjų krikščionių bendruomeninės nuosavybės klausimą ir ankstesniuosius jos pavyzdžius iš graikų istorijos, tikriausiai žinomus Lukui, aptaria A. F. Utcas.)

Šią revoliucingą ankstyvosios krikščionybės dvasią ypač aiškiai perteikia seniausios Evangelijų dalys, žinomos toms krikščionių bendruomenėms, kurios dar nebuvo atsiskyrusios nuo judaizmo. (Naujojo Testamento istorijos specialistai rekonstruoja šias senąsias Evangelijos dalis iš bendro Mato ir Luko šaltinio ir vadina jas „Q" [Q — nuo vok. Q u e l l e, „šaltinis"]. Fundamentalų šios srities darbą parašė Zigfrydas Šulcas, kuris skiria senesnę ir naujesnę „Q" tradicijas *.)

------------------------

*Aš dėkingas Raineriui Funkui už išsamią informaciją šiais klausimais bei vertingus patarimus.

------------------------

Taigi pagrindinis šių pasisakymų postulatas yra tas, kad žmonės privalo išsivaduoti iš bet kokio godumo ir nuosavybės troškimo, privalo visiškai išsilaisvinti iš turėjimo struktūros ir kad, priešingai, visų pozityvių etinių normų šaknys glūdi buvimo, dalijimosi ir solidarumo etikoje. Ši pagrindinė etinė nuostata taikoma tiek žmogaus santykiams su kitais žmonėmis, tiek jo santykiui su daiktais. Ryžtingas savo teisių atsisakymas (Mt 5, 39—42; Lk 6, 29 ir t. t.), taip pat kaip ir priesakas mylėti savo priešą (Mt 5, 44—48; Lk 6, 27 ir t., 32—36), net ryškiau už Senojo Testamento „Mylėk savo artimą" pabrėžia nuoširdų rūpinimąsi kitais žmonėmis ir visišką bet kokio egoizmo įveikimą. Priesakas neteisti savo artimo toliau plėtoja principą užmiršti savo ego ir visiškai atsidėti kitų supratimui ir gerovei (Mt 7, 1—5; Lk 6, 37 ir t., 41 ir t. t.),  

Taip pat reikalaujama ir visiškai atsižadėti daiktų. Seniausios bendruomenės gyvenimo normos reikalavo visiškai atsisakyti nuosavybės; jos įspėjo nekaupti turto: „Nekraukite sau  lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis" (Mt 6, 19—21; Lk 12, 33 ir t. t.). Tokia pačia dvasia kalba Jėzus: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė" (Lk 6, 20; Mt 5, 3). Iš tiesų pirmieji krikščionys buvo vargšų ir kenčiančių  visuomenė, kupina apokalipsinio įsitikinimo, jog pagal dieviškąjį išgelbėjimo planą atėjo laikas egzistuojančiai tvarkai galutinai išnykti.

Apokalipsinė „Paskutiniojo Teismo" koncepcija, paplitusi tuo metu judėjų sluoksniuose, buvo viena iš Mesijo atėjimo versijų. Prieš galutinį išgelbėjimą ir paskutinį teismą bus chaoso ir griovimo laikotarpis — toks baisus, jog Talmude skaitome, kad rabinai prašo Dievą leisti jiems negyventi šiuo iki Mesijo atėjimo laikotarpiu. Nauja krikščionybėje buvo tai, kad Jėzus ir jo sekėjai tikėjo, jog šis Laikas yra dabar (arba bus greitai) ir jog jis jau prasidėjo pasirodžius Jėzui.

Iš tiesų neįmanoma nesusieti pirmųjų krikščionių situacijos su tuo, kas pasaulyje vyksta šiandien. Nemaža žmonių — mokslininkų, o ne religingųjų (išskyrus Jehovos liudytojus) įsitikinę, jog pasaulis artinasi prie galutinės katastrofos. Tai racionali ir moksliškai pagrįsta įžvalga. Pirmųjų krikščionių situacija buvo visai kitokia. Jie gyveno nedidelėje Romos imperijos teritorijoje, imperijos galybės bei šlovės laikotarpiu. Dar nebuvo jokių nerimą keliančių katastrofos požymių, tačiau ši maža nuskurusių Palestinos žydų grupelė buvo įsitikinusi, jog šis galingųjų pasaulis netrukus žlugs. Realiai kalbant, jie klydo, ir kadangi antrąkart Jėzus neatėjo, tai jo mirtis ir prisikėlimas interpretuojami evangelijose kaip naujos eros pradžia, o po Konstantino mirties tarpininkaujantį Jėzaus vaidmenį buvo stengiamasi perduoti popiežiaus bažnyčiai. Pagaliau visiems praktiniams tikslams bažnyčia faktiškai, nors ir ne teoriškai, tapo naujos eros pakaitalu.

Ankstyvąją krikščionybę reikia traktuoti kur kas rimčiau, negu tai daro dauguma žmonių, kad pajustume beveik neįtikėtiną radikalizmą šitos mažos grupelės žmonių, paskelbusių egzistuojančiam pasauliui nuosprendį, neparemtą niekuo, išskyrus jų moralinį įsitikinimą. Antra vertus, dauguma judėjų, kurie nepriklausė vargingiausiai bei labiausiai engiamai gyventojų daliai, pasirinko kitą kelią. Jie atsisakė tikėti, jog nauja era jau prasidėjo, ir toliau laukė Mesijo, kuris ateis, kai visa žmonija (ne tik žydai) pasieks tokį brandumą, kad teisingumo, taikos bei meilės karalystę bus galima įtvirtinti istorine, o ne eschatologine prasme.

Naujesnis „Q" šaltinis formavosi vėlesniame ankstyvosios krikščionybės raidos etape. Čia irgi randame tą patį principą, kurį glausta forma išreiškia pasakojimas apie tai, kaip Šėtonas gundo Jėzų. Šiame pasakojime pasmerkiama daiktų turėjimo aistra, valdžios troškimas ir kitos turėtojiškos .struktūros apraiškos. Į pirmą gundymą — paversti akmenis duona, simboliškai išreiškiantį materialinių gėrybių troškimą,— Jėzus atsako: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų" (Mt 4, 4; Lk 4, 4). Tada Šėtonas gundo Jėzų žadėdamas leisti jam valdyti gamtą (pakeičiant traukos dėsnį) ir galų gale siūlo jam neribotą galią, teisę valdyti visas žemės karalystes, bet Jėzus atsisako (Mt 4, 5—10; Lk 4, 5—12). (Raineris Funkas atkreipė mano dėmesį į tai, kad gundymas vyksta dykumoje, šitaip vėl  atnaujinama Išėjimo tema.)

Jėzus ir Šėtonas čia įkūnija du priešingus principus. Šėtonas atstovauja materialiniam vartojimui ir gamtos bei Žmogaus valdymui. Jėzus atstovauja būčiai, idėjai, jog neturėjimas yra buvimo prielaida. Nuo Evangelijos laikų pasaulis laikosi Šėtono principų. Tačiau net šių principų pergalė neįstengė nuslopinti troškimo įgyvendinti buvimą, kurio reiškėjais buvo Jėzus ir daugelis kitų didžiųjų Mokytojų, gyvenusių prieš Jėzų ir po jo.

Etinis rigorizmas atmesti turėtojišką orientaciją ir pakeisti ją būtiška būdingas ir kai kurių žydų bendruomenių, pavyzdžiui, esėjų, įstatymams ir įstatymui, kuriuo remiantis buvo sukurti Negyvosios Jūros rankraščiai. Per visą krikščionybės istoriją šią orientaciją tęsė tos religinės bendruomenės, kurios priima neturto įžadą ir atsisako nuosavybės.

Radikalios ankstyvosios krikščionybės koncepcijos daugiau ar mažiau aptariamos bažnyčios tėvų raštuose; bažnyčios tėvus šiuo klausimu taip pat paveikė senovės graikų filosofų samprotavimai apie privatinės ir bendruomeninės nuosavybės priešingumą. Dėl knygos apimties negaliu detaliau aptarti šių mokymų, o juo labiau — visos teologinės ir sociologinės literatūros šia tema *.

--------------------------

*Žr. A. F. Utco, O. Šilingo, H. Šumacherio ir kitų darbus.

--------------------------

Nors ankstyvieji bažnyčios mąstytojai skyrėsi savo radikalumo laipsniu, o bažnyčiai tampant stipria institucija, jų pažiūros darėsi ne tokios radikalios, neabejotina, kad šiuos mąstytojus vienijo griežtas prabangos ir godumo smerkimas, panieka turtui.

Antrojo amžiaus viduryje Justinas rašo „Mes, kurie kadaise labiau už viską mylėjom turtus [kilnojamas gėrybes] ir nuosavybę [žemę], dabar viską, ką turime, paverčiame bendra nuosavybe ir dalijamės ja su tais, kurie stokoja". „Laiške Diogenui" (taip pat II a.) yra labai įdomi pastraipa, kuri primena mums Senajame Testamente išreikštą mintį apie benamiškumą: „Kiekvienas svetimas kraštas yra jų [krikščionių] tėvynė, ir kiekviena tėvynė yra jiems svetima". Tertulianas (III a.) visą prekybą laikė godumo rezultatu ir neigė jos būtinumą žmonėms, išsivadavusiems iš godumo. Jis skelbė, jog prekyboje visada slypi stabmeldystės pavojus. Šykštumą jis vadino visokio blogio šaltiniu *.

----------------------------

*Minėtos pastraipos yra iš Oto Šilingo darbų; žr. taip pat jo pateiktas citatas iš K. Farnerio ir T. Zomerlado.

----------------------------

Bazilijus Didysis, kaip ir kiti bažnyčios tėvai, mano, jog visų materialinių gėrybių paskirtis yra tarnauti žmonėms; štai jam būdingas klausimas: „Tą, kuris atima iš kito drabužį, vadiname vagimi; tačiau ar tas, kuris galėdamas neaprengia vargšo, nusipelno kitokio vardo?" (cituota pagal Utcą). Bazilijus pabrėžė turto visuomeniškumą, todėl kai kurie autoriai įžvelgė jo darbuose komunistinių tendencijų. Šią trumpą apžvalgą užbaigsiu Jono Auksaburnio (Chrizostomo) (IV a.) perspėjimu, kad nereikia nei gaminti, nei vartoti per daug gėrybių. Jis sako: „Nesakykite, jog aš naudoju tai,  kas mano: jūs naudojate tai, kas svetima; sau pataikaujantis egoistiškas naudojimasis tai, kas yra jūsų, paverčia svetimu; aš vadinu tai svetimomis gėrybėmis, nes jūs naudojatės jomis su žiaurumu širdyje ir skelbiate, jog teisinga yra tai, kad jūs vienas gyvenate iš to, kas yra jūsų".

 

Aš galėčiau ir toliau per ištisus puslapius cituoti bažnyčios tėvų pažiūras, skelbiančias, jog privatinė nuosavybė ir egoistiškas naudojimasis bet kokia nuosavybe yra nemoralūs. Tačiau ir tie keli čia pateikti teiginiai rodo, kad turėtojiška orientacija neigiama nuo Senojo Testamento laikų per visą ankstyvąją krikščionybę iki vėlesniųjų amžių. Net Tomas Akvinietis, kovojęs prieš atvirai komunistines sektas, daro išvadą, jog privatinės nuosavybės institutas pateisinamas tiek, kiek sėkmingai jis padeda siekti visų gerovės.

Klasikiniame budizme dar stipriau negu Senajame ar Naujajame Testamentuose pabrėžiama tai, kaip svarbu netrokšti bet kokios nuosavybės, atsisakyti ir savo ego, ir nekintamos substancijos sampratos, ir net troškimo tobulinti save *.

----------------------------

* Išsamiau apie budizmą žr. Nyanaponika Mahatera darbuose, ypač „The Heart of Buddhist Meditation" ir ..Pathways of Buddhist Thought: Essays from the Wheel".

----------------------------

 

Mokytojas Ekhartas (apie 1260—1327)

 

Ekhartas aprašė ir išanalizavo skirtumą tarp turėjimo ir buvimo, kaip egzistavimo būdų, taip įžvalgiai ir aiškiai, jog jam neprilygo joks kitas mokytojas. Ekhartas buvo vienas iš pagrindinių Vokietijos dominikonų ordino veikėjų, mokslininkas teologas, žymiausias vokiečių misticizmo atstovas, nuosekliausias bei radikaliausias jo mąstytojas. Didžiausią įtaką turėjo vokiškieji jo pamokslai, kurie veikė ne tik jo amžininkus ir mokinius, bet ir vėliau gyvenusius vokiečių mistikus; jie ir šiandien turi įtakos tiems, kurie ieško autentiško įvado į neteistine, racionalią, tačiau religinę gyvenimo filosofiją.

Toliau mano cituojama iš šių šaltinių: J. L. Kvinto didysis darbas „Meister Eckhart. Die-Deutschen Werke" (čia minimas kaip „Kvintas V. D."), kitas jo darbas „Meister Eckhart. Deutsche Predigten und Traktate" (minimas kaip Kvintas V. P. T.") ir angliškas Reimondo B. Blekni vertimas „Mokytojas Ekhartas" (čia minimas kaip „Blekni"). Reikia pažymėti, jog Kvinto leidiniuose pateikiami tik tie fragmentai, kurių autentiškumas, autoriaus manymu, jau įrodytas, o Blekni tekste (verstas iš vokiečių kalbos, Faiferio leidimas) įtraukti tie fragmentai, kurių autentiškumo Kvintas nepripažino. Tačiau pats Kvintas nurodė, jog toks autentiškumo pripažinimas yra laikinas, gali būti, jog bus įrodytas autentiškumas ir daugelio kitu darbų, priskiriamu Ekhartui. Kursyvu išskirti  skaitmenys šalia cituojamo šaltinio nurodo Ekharto pamokslų išdėstymo šiuose trijuose šaltiniuose eilės tvarką.

 

Ekharto   turėjimo   samprata

 

Klasikinis šaltinis, atskleidžiantis Ekharto požiūrį į turėjimo būdą, yra jo pamokslas apie skurdą, paremtas Mato evangelijos tekstu 5,3: Palaiminti turintys vargdienio dvasia: jų yra dangaus karalystė". Šiame pamoksle Ekhartas nagrinėja klausimą: kas yra dvasinis skurdas? Jis pradeda tardamas, jog kalbąs ne apie i š o r i n į skurdą, daiktų skurdą, nors tokios rūšies skurdas yra geras ir pagirtinas. Jis norįs kalbėti apie vidinį skurdą, apie skurdą, minimą Evangelijos eilutėje, kurį jis apibūdinąs šitaip: „Tas yra vargšas, kuris nieko nenori, nieko nežino ir nieko neturi" (Blekni, 2 8; Kvintas V. D., 5 2; Kvintas V. P. T., 3 2).

Kas yra tas asmuo, kuris nieko nenori? Mes turbūt atsakytume, kad tai vyras ar moteris, pasirinkę asketišką gyvenimą. Tačiau Ekhartas ne tai turi omeny, jis bara tuos, kurie nieko nenorėjimą supranta kaip atgailavimą ir išorišką religinę praktiką. Pritariančius šiam supratimui Ekhartas vadina žmonėmis, įsitvėrusiais savanaudiško savo ego. „Šie žmonės vadinami šventais, nes jie tokie atrodo iš išorės, bet viduje jie — asilai, nes jie nesuprato tikrosios dieviškosios tiesos prasmės."

Ekhartas nagrinėja tokį „norėjimą", kuris yra pamatinis ir budistų filosofijoje, t. y. godumą, daiktų ir savo ego troškimą. Buda tokį norėjimą laiko ne džiaugsmo, bet žmogiškosios kančios priežastimi. Kai toliau Ekhartas kalba apie valios neturėjimą, jis nenori pasakyti, jog reikia būti silpnam. Jis kalba apie valią, kuri identiška troškimui, apie valią, kuri stumia žmogų, apie valią, kuri tikrąja šio žodžio prasme nėra valia. Ekhartas eina taip toli, jog net postuluoja, kad žmogus neturėtų norėti įvykdyti netgi Dievo valią, nes tai taip pat yra viena iš troškimų formų. Žmogus, kuris nieko  nenori,— tai  žmogus,  kuris nieko negeidžia turėt — štai Ekharto neprisirišimo sampratos esmė.

Kas yra žmogus, kuris nieko nežino? Ar Ekhartas tvirtina, jog tai nemokšiškas, neišsilavinęs, neišauklėtas padaras? Ar galėjo taip tvirtinti žmogus, kurio svarbiausias siekimas buvo mokyti nemokytus, kuris pats buvo didžiulės erudicijos ir savo žinių niekada nemėgino nuslėpti ar sumenkinti?

Ekharto nieko   nežinojimo samprata susijusi su skirtumu tarp žinių turėjimo ir  pažinimo akto, t. y.  skverbimosi  prie daikto esmės, taigi ir prie priežasčių. Ekhartas aiškiai atskiria konkrečią mintį ir mąstymo procesą. Pabrėždamas, jog geriau Dievą pažinti negu Dievą mylėti, jis rašo: „Meilė susijusi su aistra ir tikslu, tuo tarpu žinojimas nėra kokia nors konkreti mintis, jis greičiau nusimeta visus [dangalus] ir yra nesuinteresuotas, ir bėga nuogas prie Dievo, kol jį paliečia ir perpranta" (Blekni, Fragmentas 2 7; tekstas Kvinto nelaikomas autentišku),   Tačiau kitoje plotmėje (Ekhartas iš karto kalba keliomis plotmėmis) Ekhartas eina kur kas toliau. Jis rašo:

Vėl, tas yra vargšas, kuris nieko nežino. Mes kartais sakome, kad žmogus turėtų gyventi taip, tarsi jis negyventų nei sau, nei tiesai, nei Dievui. Bet šiuo klausimu mes dar šį tą pridursime ir tęsime toliau. Žmogus, kuris sieks tokio skurdo, gyvens kaip žmogus,      kuris net nežino, kad gyvena nei sau, nei tiesai, nei Dievui. Dar daugiau; jis bus laisvas nuo visokio žinojimo, toks laisvas, kad jame neegzistuos joks žinojimas apie dievą; kadangi, kai žmogus egzistuoja išorišku Dievui būdu, jame nėra jokio kito gyvenimo: jo gyvenimas — tai jis pats. Todėl mes sakome, jog žmogus turėtų būti tuščias — be jokio savo žinojimo, kaip kad buvo tada, kai jis neegzistavo, ir leisti Dievui pasiekti tai, ko jis nori; o žmogus būtų nesuvaržytas (Blekni, 2 8; Kvintas V. D„ 5 2; Kvintas V. P. T., 3 2; nedidelis fragmentas mano verstas iš vokiško teksto) *.

-----------------------------

*Blekni rašo žodį  „Dievas" didžiąja raide, kai Ekhartas kalba apie Dievybę, ir mažąja, kai Ekhartas turi omenyje Biblijos dievą kūrėją.

-----------------------------

Kad suprastumėm Ekharto poziciją, privalome perprasti tikrąją šių žodžių prasmę. Kai Ekhartas sako, kad „žmogus turėtų būti tuščias — be jokio savo žinojimo", jis turi omenyje ne tai, jog reikia užmiršti, ką žinome, bet tai, jog reikia užmiršti, kad žinome. Vadinasi, mes neturėtume savo žinojimo laikyti tam tikra nuosavybe, kurioje randame saugumą ir kuri teikia mums identiškumo jausmą; mes neturime būti „pripildyti" savo žinojimo ar jo laikytis, ar trokšti. Žinojimas neturėtų Įgyti mus pavergiančios dogmos pobūdžio. Visa tai priklauso turėjimui. Žinojimas kaip buvimas yra ne kas kita, o tik persmelkiantis minties aktyvumas, kuris niekuomet netampa kvietimu sustoti, kad rastume tikrumą. Ekhartas tęsia:

 

Ką reiškia tai, kad žmogus turėtų nieko n e turėti? Dabar atkreipkite didžiausią dėmesį į štai ką: aš dažnai sakiau, ir dideli autoritetai sutiko su manim, jog, norėdamas tapti tinkama Dievui vieta, kurioje jis veikia, žmogus turėtų būti laisvas nuo visų [savo] daiktų ir [savo] veiksmų ir išoriškai, ir vidujai. Dabar dar šį tą pasakysime. Jei būtų taip, kad žmogus taptų laisvas nuo daiktų, gyvų padarų, savęs ir dievo, ir jei vis dar Dievas rastų jame vieta veikti, tada sakytumėm: tol, kol ta [vieta] egzistuoja, šis žmogus nėra vargšas, nėra tikrame skurde. Juk Dievas nenori, kad žmogus paliktų savy vietos jo dieviškajam darbui, nes tikrasis dvasios skurdas reikalauja, kad žmoguje nebūtų nei Dievo, nei visų jo darbų, tad jei Dievas nori veikti sieloje, jis pats privalo būti vieta, kurioje veikia,— štai šito jis norėtų... Taigi mes sakome, kad žmogus turėtų būti toks vargšas, jog jis nebūtų vieta ir nebūtų jame vietos Dievui veikti. Palikti tokią vietą reikštų nepanaikinti skirtumų. Todėl aš meldžiu Dievą išlaisvinti mane nuo dievo (Blekni, p. 230—231).

Ekhartas nebūtų galėjęs radikaliau išreikšti savo neturėjimo sampratos. Visų pirma mes privalome būti laisvi nuo savo daiktų ir savo veiksmų. Tai nereiškia, jog mes privalome nieko neturėti ar nieko neveikti; tai reiškia, jog tai, ką mes valdome ar turime, netgi Dievas, neturėtų mūsų pririšti, prikaustyti, prirakinti.

Ekhartas svarsto turėjimo problemą   kitoje plotmėje, kai aptaria nuosavybės ir laisvės santykį. Žmogiškoji laisvė apribota tiek, kiek mes prisirišę prie nuosavybės, darbo ir pagaliau savo ego. Būdami prisirišę prie savo ego (Kvintas vidurinės vokiečių  k.  žodį  Eigenschaft verčia žodžiu I c h b i n d u n g  arba  I c h s u ch t, „prisirišimas prie savo ego" arba „egomanija"), mes pastojame patys sau kelią: mūsų veikla bevaisė, mes nerealizuojame savęs (Kvintas V. P. T., Įvadas, p. 29). D. Mytas, mano nuomone, visiškai teisus, kai tvirtina, jog laisvė, kaip tikro produktyvumo sąlyga, yra ne kas kita, o savo ego atsižadėjimas, taip kaip meilė, šv. Povilo supratimu, yra laisva nuo bet kokio prisirišimo prie savęs. Laisvė kaip buvimas nesuvaržytam, netrokštančiam kabintis į daiktus ir savo ego yra meilės ir produktyvaus buvimo sąlyga. Mūsų žmogiškasis tikslas, pasak Ekharto, yra nusimesti prisirišimo prie savo ego, egocentriškumo pančius, t. y. išsivaduoti iš turėtojiško   egzistavimo, kad pasiektume tikrą buvimą. Iš visų autorių man artimiausios Myto (1971) išsakytos mintys apie Ekharto turėtojiškos orientacijos prigimties sampratą. Mytas kalba apie savininkišką žmonių struktūrą  (Besitzstruktur   des Menschen) taip pat, kiek aš suprantu, kaip kad aš kalbu apie „turėjimo būdą" arba „turėtojišką egzistavimo struktūrą".  Jis  remiasi marksistine „ekspropriacijos" samprata, kada kalba apie savo vidinės savininkiškos struktūros įveikimą, pridurdamas, jog tai esanti radikaliausia ekspropriacijos forma. Turėtojiškai egzistencijai svarbu ne įvairūs  turėjimo objektai, o bendra mūsų nuostata. Mūsų troškimų objektu gali būti visi ir viskas: kasdienio naudojimo daiktai, nuosavybė, ritualai, geri darbai, žinojimas ir mintys. Patys savaime jie nėra „blogi", jie tampa blogi; t. y, kai mes laikomės įsitvėrę visų šių dalykų, jie virsta grandinėmis, kaustančiomis mūsų laisvę, stabdančiomis mūsų savęs realizavimą.

 

Ekharto buvimo samprata

 

Ekhartas vartoja buvimo sąvoką dviem skirtingom, nors ir susijusiom prasmėm. Siauresne, psichologine prasme buvimas žymi tikrąją ir dažnai nesąmoningą žmogaus elgesio motyvaciją, priešingą poelgiams ir įsitikinimams, atskirtiems nuo veikiančio ir mąstančio asmens. Kvintas teisėtai vadina Ekhartą genialiu sielos analitiku (genialer Seelenanalyti Iker): „Ekhartas niekada nepavargsta apnuogindamas slapčiausius žmogaus elgesio ryšius, labiausiai paslėptus egoizmo krustelėjimus, ketinimus bei nuomones, pasmerkdamas aistringą dėkingumo bei atpildo ilgesį" (Kvintas V. P. T., Įvadas, p. 29). Šia slaptų motyvų įžvalgą Ekhartas ypač patrauklus pofroidiškojo laikotarpio skaitytojui, kuris jau išaugo ikifroidiškąjį naivumą ir tebegyvuojančias bihevioristines pažiūras, skelbiančias, jog elgesys ir nuomonė yra du galutiniai elementai, tokie pat nedalomi, kaip amžiaus pradžioje nedalomas atrodė atomas. Ekhartas šį požiūrį išreiškė daugeliu posakių, iš kurių būdingas yra šis: „Žmonės turėtų rūpintis ne tiek tuo, ką reikia daryti, kiek tuo, kokie jie yra... Todėl rūpinkis, kad būtum geras, o ne tuo, kiek ir ką reikia padaryti. Rūpinkis verčiau pagrindu, kuriuo remiasi visi tavo darbai". Tikrovė yra mūsų būtis, dvasia, kuri mus judina, charakteris, kuris nulemia mūsų elgesį; ir priešingai, poelgiai ar nuomonės, atskirtos nuo dinaminio mūsų branduolio, nėra tikrovė.

Antra prasmė yra platesnė ir svarbesnė: buvimas yra gyvenimas, aktyvumas, gimimas, atsinaujinimas, išsiliejimas, ištekėjimas, produktyvumas. Šia prasme buvimas yra turėjimo, prisirišimo prie savo ego ir egoizmo priešybė. Pasak Ekharto, buvimas reiškia būti aktyviam klasikine žmogiškųjų galių realizavimo prasme, o ne šiuolaikinio užimtumo prasme. Būti aktyviam,  anot Ekharto,— tai  „išeiti iš savęs" (Kvintas V. P. T., 6), ir tai jis nusako daugybe vaizdingų pasakymų: jis vadina buvimą „kunkuliavimo", „gimimo" procesu, kažkuo, kas „teka ir teka savyje ir už savęs" (B. Benz ir kt. cituojama — Kvintas V. P. T., p. 35). Kartais Ekhartas vartoja bėgimo simbolį norėdamas apibūdinti veiklų charakterį: „Bėkite į taiką. Žmogus, kuris bėga, nuolat bėga į taiką, yra dangiškasis žmogus. Jis nuolat bėga ir juda, ir bėgdamas siekia taikos" (Kvintas V. P. T., 8) Kitas aktyvumo apibūdinimas toks: veiklus, gyvybingas žmogus yra tarsi „indas, kuris plečiasi, kai jis prisipildo, ir niekada nebus pilnas" (Blekni, p. 233, teksto autentiškumo Kvintas nepripažįsta).

Išsiveržti iš turėtojiškumo yra tikrojo aktyvumo sąlyga. Ekharto etinėje sistemoje didžiausia dorybė yra produktyvaus vidinio aktyvumo būsena, kurios prielaida yra visų prisirišimo prie ego ir troškimų formų nugalėjimas.

Populiariausi