Erikas Fromas

 

Naujasis žmogus ir naujoji visuomenė

 

(3 dalis iš E.Fromo knygos "Turėti ar būti")

 

TREČIA DALIS

NAUJASIS ŽMOGUS IR NAUJOJI VISUOMENĖ

 

 

VII

RELIGIJA, CHARAKTERIS IR VISUOMENE

Šiame skyriuje analizuojama tezė, jog socialiniai pasikeitimai susiję su socialinio charakterio kaita; jog „religiniai" impulsai teikia energiją, kuri būtina siekiant išjudinti žmones daryti drastiškus socialinius pokyčius, taigi jog. naują visuomenę galima sukurti tik tuo atveju, jei įvyks gelminis pokytis žmogaus širdyje — jei nūdienį atsidavimo objektą pakeis naujas *.

-----------------------------------

* Šis skyrius paremtas daugeliu ankstesnių mano darbų, ypač „Pabėgimas nuo laisvės" (1941) bei „Psichoanalizė ir religija" (1950), kuriuose minimos svarbiausios ir daugybės knygų, parašytų šia tema.

-----------------------------------

Socialinio charakterio pagrindai

Šių svarstymų išeities pozicija yra teiginys, jog vidutinio individo charakterio struktūra ir socioekonominė visuomenės, kurios dalis yra šis individas, struktūra viena nuo kitos priklauso. Individualios psichinės sferos ir socioekonominės struktūros sąveiką aš vadinu socialiniu charakteriu. (Gerokai anksčiau, 1932 m., šį fenomeną aš nusakiau kaip „libidinę visuomenės struktūrą".) Socioekonominė visuomenės struktūra formuoja savo narių socialinį charakterį taip, kad šie nori daryti tai, ką privalo daryti. Tuo pat metu socialinis charakteris turi įtakos socioekonominei visuomenės struktūrai, veikdamas arba kaip cementas, sutvirtinantis socialinę struktūrą, arba tam tikromis aplinkybėmis — kaip dinamitas, grasinantis susprogdinti socialinę struktūrą.

 

Socialinis  charakteris  ir socialinė  struktūra

 

Socialinio charakterio ir socialinės struktūros santykis niekuomet nėra statiškas, nes abu šio santykio elementai yra nesibaigiantys procesai. Vieno iš šių faktorių pokytis tampa procesai. Vieno iš šių faktorių pokytis tampa abiejų faktorių pokyčiu. Daugumas politinių revoliucionierių tiki, jog pirma reikia iš pagrindų pakeisti politinę ir ekonominę struktūrą, o tada kaip antras ir beveik neišvengiamas žingsnis bus ir žmogaus sąmonės pasikeitimas; kai jau bus sukurta nauja visuomenė, ji beveik automatiškai formuos naują žmogų. Jie nemato, kad naujasis elitas, motyvuojamas to paties charakterio kaip ir senasis, sieks atkurti senos visuomenės sąlygas naujose revoliucijos sukurtoje sociopolitinėse institucijose, kad revoliucijos pergalė virs jos pralaimėjimu — kaip revoliucijos, nors galbūt ne kaip istorijos fazės, nutiesusios kelią tokiai socioekonominei raidai, kurios visiškas išsiplėtojimas buvo sutrukdytas. Prancūzų ir rusų revoliucijos yra vadovėliniai pavyzdžiai. Svarbu tai, jog Leninas, nelaikęs charakterio savybių svarbiomis asmens revoliucinei funkcijai, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais iš esmės pakeitė savo požiūrį, kai aiškiai suvokė Stalino charakterio trūkumus ir testamente pareikalavo, kad kaip tik dėl šių trūkumų Stalinas netaptų jo įpėdiniu.

Kito požiūrio šalininkai reikalauja pirma pakeisti žmonių prigimtį — jų sąmonę, jų vertybes, jų charakterį,— ir tik tada bus galima sukurti tikrai žmogišką visuomenę. Tačiau žmonijos istorija rodo, kad jie neteisūs. Grynai psichologinis pasikeitimas visuomet likdavo asmeniniu dalyku ir apsiribodavo mažomis oazėmis ar būdavo net visiškai neveiksmingas, kai skelbiamos dvasinės vertybės buvo derinamos su praktikuojamomis priešingomis vertybėmis.

 

Socialinis charakteris ir „religinis" poreikis

 

Socialinis charakteris, be funkcijos patenkinti visuomenės poreikį dėl tam tikro charakterio tipo ir patenkinti individo charakterio nulemtus poreikius, atlieka dar vieną svarbią funkciją. Socialinis charakteris privalo patenkinti kiekvienam žmogui įgimtą religijos poreikį. Patikslinsiu, kad žodį „religija" čia vartoju ne norėdamas apibūdinti sistemą, susietą su Dievo ar stabų koncepcija, ar netgi sistemą, suvokiamą kaip religija, bet apibūdindamas bet kokią mąstymo bei veikimo sistemą,   kurią   pripažįsta   tam   tikra žmonių grupė ir kuri individui teikia orientacijos struktūrą bei atsidavimo objektą. Iš tiesų nebuvo ir, matyt, ateityje nebus tokios kultūros, kuri neturėtų religijos šia plačiąja prasme.

Tačiau toks „religijos" apibūdinimas nieko nesako apie specifinį jos turinį. Žmonės gali garbinti gyvūnus, medžius, akmeninius ar auksinius stabus, nematomą dievą, šventą asmenį ar šėtonišką vadą; jie gali garbinti savo protėvius, savo tautą, savo klasę ar partiją, pinigus ar sėkmę. Jų religija gali skatinti juos plėtoti destruktyvumą ar meilę, dominavimą ar  solidarumą, ji gali ugdyti žmonių proto galias arba jas paraližuoti. Žmonės gali suvokti savo sistemą kaip religinę ir atskirti ją nuo pasaulietinių sistemų arba gali manyti neturį jokios religijos ir savo atsidavimą kuriems nors tariamai pasaulietiniams tikslams — valdžiai, pinigams ar pasisekimui — laikyti vien rūpinimusi praktiškais ir naudingais dalykais. Svarbu ne tai, ar tai religija, ar ne, bet tai, kokia tai religijos rūšis — ar ji skatina žmogaus vystymąsi, specifinių jo žmogiškųjų galių išsiskleidimą, ar paraližuoja žmogaus augimą.

Konkreti religija, jeigu ji iš tiesų motyvuoja individo elgesį, nėra doktrinų bei įsitikinimų suma; savo šaknimis ji siekia specifinę individo charakterio struktūrą, o kiek ji yra grupės religija — socialinį charakterį. Taigi religinę nuostatą galima laikyti mūsų charakterio struktūros aspektu, nes mes  esame  tai,  kam esame atsidavę, o tai, kam esame atsidavę, yra tai, kas motyvuoja mūsų elgesį. Tačiau individai dažnai net nesuvokia tikrųjų asmeninio savo atsidavimo objektų ir „oficialius" savo įsitikinimus klaidingai laiko savo tikrąja, nors ir slapta religija. Pavyzdžiui, jei žmogus skelbia meilės religiją, tačiau garbina jėgą, jėgos religija yra slapta jo religija, tuo tarpu vadinamoji oficiali jo religija, kad ir krikščionybė, yra tik ideologija.

Religijos poreikio šaknys glūdi pagrindinėse žmonių rūšies egzistavimo sąlygose. Žmonių rūšis egzistuoja kaip egzistuoja šimpanzių, arklių ar kregždžių rūšys. Kiekvieną rūšį apibūdina specifiniai fiziologiniai bei anatominiai jos požymiai. Egzistuoja bendrai pripažintas žmonių rūšies apibūdinimas biologijos terminais. Manau, jog žmonių rūšį, t. y. žmogaus prigimtį, galima apibūdinti ir psichologiškai. Biologinėje gyvūnų pasaulio evoliucijoje žmonių rūšis atsiranda susikryžiavus dviem gyvūnų evoliucijos kryptims. Viena kryptis — nuolat silpnėjantis instinktyvus elgesio determinavimas („instinktai" čia suprantami ne sena prasme — kaip priešybė to, kas išmokstama, bet organinių potraukių prasme). Nors ir egzistuoja daugybė vienas kitam prieštaraujančių instinkto prigimties aiškinimų, tačiau visi sutinka, kad kuo aukštesnei evoliucijos pakopai priklauso gyvūnas, tuo silpniau jo elgesys determinuotas filogenetiškai užprogramuotų instinktų.

Instinktyvaus elgesio determinavimo silpnėjimą galime pavaizduoti kaip kontinuumą, kurio viename gale yra žemiausios gyvūnų evoliucijos formos, pasižyminčios stipriausia instinktyvia determinaciją, kuri silpnėja gyvūnams evoliucionuojant ir pasiekia tam tikrą lygį pasirodžius žinduoliams; evoliucionuojant iki pri-matų, instinktyvi determinaciją toliau silpnėja, tačiau net ir tarp primatų matyti didžiulis skirtumas tarp žemesnių beždžionių ir žmogbeždžionių (kaip tai parodė klasikiniais savo tyrimais R. M. ir A. V. Jerkai 1929 m.). Su Homo rūšimi instinktyvi determinaciją pasiekė minimumą.

Kita gyvūnų evoliucijos kryptis — smegenų, ypač neokortekso, didėjimas. Evoliuciją vėl galėtume pavaizduoti kaip kontinuumą: viename gale žemiausieji gyvūnai su primityviausia nervų struktūra ir sąlygiškai mažu neuronų skaičiumi; kitame — H o m o  s a p i e n s su didžiausiomis, sudėtingiausios struktūros smegenimis, triskart už mūsų protėvių primatų didesniu neokorteksu ir išties fantastišku tarpneuroninių ryšių skaičiumi.

Atsižvelgiant į šiuos faktus, žmonių rūšį galima būtų apibūdinti kaip primatus, kurie pasirodė tame evoliucijos etape, kai instinktyvus elgesio determinavimas pasiekė minimumą, o smegenų    vystymasis —  maksimumą. Toks  minimalios  instinktyvios  determinacijos maksimalaus smegenų  išsivystymo derinys gyvūnų evoliucijoje pasitaikė pirmą kartą ir biologiniu požiūriu buvo visiškai naujas reiškinys.

Stokodama sugebėjimo veikti vadovaujant instinktams, tačiau apdovanota savimone, protu ir vaizduote — naujais sugebėjimais, pralenkiančiais net protingiausių primatų instrumentinį mąstymą, žmonių rūšis, kad išgyventų, privalėjo turėti orientacijos sistemą ir atsidavimo  objektą.

Be gamtiško ir socialinio pasaulio žemėlapio — sustruktūrinto ir vidujai sąryšingo pasaulio bei savo vietos jame vaizdo — žmonės pasimestų, nepajėgtų veikti nuosekliai ir tikslingai, nes jie nežinotų, į ką orientuotis, kur surasti atramą, leidžiančią sutvarkyti kiekviena, individą užgriūvančią įspūdžių laviną. Mūsų pasaulis yra mums prasmingas, ir mes esame tikri dėl savo idėjų, kai jos atitinka tai, kas yra aplink mus. Net jeigu žemėlapis klaidingas, jis atlieka psichologinę savo funkciją. Tačiau šis žemėlapis niekada nebuvo visiškai klaidingas, nors jis nebuvo ir visiškai teisingas. Jis visuomet būdavo pakankamas apytikris reiškinių aiškinimas, kad padėtų gyventi. Kiek gyvenimo praktika laisva nuo savo prieštaravimų bei iracionalumo, tiek žemėlapis gali atitikti tikrovę.

Įspūdinga tai, kad nėra rasta nė viena kultūra, kuri neturėtų šitokios orientacijos sistemos. Nėra ir tokio individo. Dažnai individai tariasi neturį jokio viską aprėpiančio pasaulio vaizdo ir mano, kad įvairius gyvenimo reiškinius bei įvykius vertina priklausomai nuo aplinkybių ir, vadovaudamiesi sveiku protu. Tačiau nesunku parodyti, kad šie asmenys savo filosofiją laiko tikra, ji jiems — paprasčiausiai sveikas protas; jie nesuvokia, kad visos jų sampratos remiasi bendrai pripažinta orientacijos sistema Kai tokie žmonės susiduria su iš esmės priešingu požiūriu į gyvenimą, jie laiko jį „beprotišku", „iracionaliu" ar „vaikišku", o save jie laiko tik „logiškais". Stiprus orientacijos sistemos poreikis ypač akivaizdus tarp vaikų. Tam tikro amžiaus vaikai, pasinaudodami negausiais jiems prieinamais duomenimis, dažnai susikuria savą orientacijos sistemą.

Tačiau veikiant nepakanka vadovautis tik žemėlapiu, mums reikia ir tikslo, nurodančio kryptį. Gyvūnams tokių problemų neiškyla. Jų instinktai parūpina jiems ir žemėlapį, ir tikslą. Tačiau mums, stokojantiems instinktyvaus elgesio determinavimo ir turintiems smegenis, kurios leidžia apgalvoti daugelį krypčių, kuriomis mes galime eiti, reikia visiško atsidavimo objekto, pagrindinio visų mūsų siekių taikinio, visų mūsų realių, ne tik skelbiamų, vertybių pagrindo. Mums reikia tokio atsidavimo objekto tam, kad nukreiptumėm visas savo galias viena kryptimi, peržengtumėm savo izoliuotą egzistenciją su visomis jos abejonėmis, nesaugumu, patenkintumėm poreikį įprasminti savo gyvenimą.

Socioekonominė struktūra, charakterio struktūra ir religinė struktūra yra viena nuo kitos neatsiejamos. Jei religinė sistema neatitinka vyraujančio socialinio charakterio, jei ji kertasi su socialine gyvenimo praktika, ji yra tik ideologija. Reikia ieškoti už jos slypinčios tikrosios religinės struktūros, net jeigu mes galbūt ir nesuvokiame ją egzistuojant tol, kol religinėje charakterio struktūroje susitelkusi žmogiškoji energija nevirsta dinamitu ir nesusprogdina esamų socioekonominių sąlygų. Tačiau kaip visuo-met pasitaiko individualių vyraujančio socialinio charakterio išimčių, taip esama ir individualių dominuojančio religinio charakterio išimčių. Dažniausiai tai religinių revoliucijų lyderiai ir naujų religijų pradininkai.

„Religinė" orientacija, kaip patyriminis visų „aukštųjų" religijų branduolys, dažniausiai būdavo smarkiai iškraipoma, joms plėtojantis. Ne taip svarbu, kokiu būdu individai sąmoningai suvokia savo asmeninę orientaciją; jie gali būti „religingi" ir nelaikydami savęs tokiais arba jie gali būti nereligingi laikydami save krikščionimis. Mes neturime žodžio, kuris žymėtų  patyriminį religijos turinį be konceptualinio bei institucinio jos aspekto. Taigi terminą „religinis" rašau su kabutėmis, šitaip nusakydamas patyriminę subjektyvią orientaciją, nepriklausančią nuo konceptualinės struktūros, kuria išreiškiamas asmens religingumas *.

------------------------

*Nuosekliausiai bei drąsiausiai ateistinę religinę patirtį išanalizavo Ernstas Blochas (1972).

------------------------

Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?

 

Kaip liudija istorijos knygos ir mano dauguma žmonių, Europos atsivertimas į krikščionybe pirmiausia prasidėjo Romos imperijoje valdant Konstantinui; po to VIII a. Šiaurės Europoje pagonis krikštijo „germanų apaštalas" Bonifacas ir kiti. Tačiau ar buvo Europa |kada nors iš tikrųjų sukrikščioninta?

Nepaisant įprastinio teigiamo atsakymo į šį klausimą, išsamesnė analizė rodo, jog Europos atsivertimas į krikščionybę buvo daugiausia apgaulingas, jog geriausiu atveju galima šnekėti apie ribotą Europos apkrikštijimą, vykusį nuo XII iki XVI amžių, o ištisus šimtmečius iki šio laikotarpio ir po jo daugiausia vyko ideologizacija ir rimtesnis ar mažiau rimtas paklusimas bažnyčiai; tačiau tai nereiškė, kad pasikeitė širdis, t. y. charakterio struktūra, pasikeitė nebent gausūs tikrai krikščioniški judėjimai.

Per šiuos keturis šimtmečius Europa krikščionėjo. Bažnyčia stengėsi priversti pagal krikščioniškus principus tvarkyti nuosavybės, kainų, paramos neturtingiesiems sritis. Atsirado daug — iš esmės dėl misticizmo įtakos — eretiškų sektų bei lyderių, reikalavusių grįžti prie Kristaus principų, taip pat pasmerkti nuosavybę. Misticizmas, kurio kulminacija buvo Mokytojas Ekhartas, suvaidino lemiamą vaidmenį šiame antiautoritariniame humanistiniame judėjime. Neatsitiktinai iš mistikos mokytojų ir mokinių išsiskyrė moterys. Dauguma krikščioniškų mąstytojų skelbė pasaulinės religijos ar paprastos nedogmatiškos krikščionybės idėjas; buvo kvestionuojama net Biblijos  Dievo  idėja.

Teologiniai ir neteologiniai Renesanso humanistai savo filosofijoje bei Utopijose tęsė XIII a. tradiciją, ir iš tiesų tarp vėlyvųjų viduramžių („viduramžių Renesanso") ir tikrojo Renesanso nėra griežtos takoskyros. Kad parodyčiau ankstyvojo ir vėlyvojo Renesanso dvasią, pacituosiu šį Frederiko B. Artzo apibendrinimą:

Socialinėje plotmėje didieji viduramžių mąstytojai skelbė, jog visi žmonės lygūs Dievo akivaizdoje ir jog net menkiausio iš jų vertė neįkainojama. Ekonomikoje jie mokė, jog darbas yra kilnumo, o ne degradacijos šaltinis, jog nė vienas žmogus negali būti panaudotas tikslams, nesusijusiems su jo paties gerove, jog teisingumas turėtų lemti atlyginimus ir kainas. Politikoje jie mokė, jog valstybės funkcija yra moralinė, jog įstatymas ir jo vykdymas privalo būti persmelktas krikščioniškojo teisingumo idėjų, jog valdančiojo ir valdinio santykis visada turėtų būti paremtas abipusiu įsipareigojimu. Valstybė, nuosavybė ir šeima yra Dievo patikėti tiems, kurie jas valdo, ir privalo būti panaudotos vykdant Dievo tikslus. Pagaliau viduramžių idealas aprėpė ir tvirtą įsitikinimą, kad visos nacijos ir tautos yra vienos didžiulės bendruomenės dalis. Kaip sakė Getė: „Žmonija yra aukščiau tautų", Arba kaip 1915 m. naktį prieš egzekuciją Edita Kevel savo egzemplioriaus „Sekimas Kristumi" paraštėje užrašė: „Patriotizmo neužtenka".

      Iš tiesų, jei Europos istorijoje butų išlaikyta XIII šimtmečio dvasia, jei mokslinio žinojimo ir individualizmo principai būtų ugdyti pamažu ir nuosekliai, gal nūnai mūsų situacija būtų palankesnė. Tačiau protas ėmė išsigimti į manipuliatyvinį intelektą, individualizmas — į savanaudiškumą. Trumpas krikščionėjimo laikotarpis pasibaigė, Europa grįžo į pagonybę. Nepaisant konceptualinių skirtumų, visas krikščionybės šakas vienija tikėjimas Jėzumi Kristumi kaip Atpirkėju, kuris atidavė savo gyvybę iš meilės artimui. Jėzus buvo meilės herojus, neturėjęs valdžios, nenaudojęs jėgos, nenorėjęs valdyti, netroškęs turėti. Jis buvo buvimo, davimo, dalijimosi herojus. Šios savybės labai imponavo tiek Romos neturtingiesiems, tiek kai kuriems nuo savo savanaudiškumo dūstantiems turtuoliams. Jėzus žadino žmonių širdis, nors intelektualiniu požiūriu jis buvo daugių daugiausia naivuolis. Šis tikėjimas meilės herojumi patraukė šimtus tūkstančių šalininkų, kurių dauguma praktiškai pakeitė savo gyvenimą ar patys tapo kankiniais. Krikščioniškasis herojus buvo kankinys, nes krikščionybės tradicijoje, pa-našiai kaip ir judaizmo, didžiausias laimėjimas — atiduoti savo gyvybę už Dievą ar savo artimą. Kankinys yra priešingybė pagonybės herojui, kurio personifikacija yra graikų ir germanų herojai. Šių herojų tikslas — nukariauti, nugalėti, naikinti, plėšti, jų gyvenimo prasmė — pasididžiavimas, galia, šlovė ir pirmavimas žudynėse. (Šv. Augustinas lygino Romos istoriją su plėšikų gaujos istorija.) Pagonybės herojui žmogaus vertę nusako jo narsa kovojanti ir išlaikant valdžią. Pergalės akimirką šis herojus laimingas mirdavo mūšio lauke. Homero „Iliada"— poetiškai didingas nukariautojų ir plėšikų pašlovinimas. Būdingos kankinio savybės — buvimas, davimas, dalijimasis; herojaus — turėjimas, išnaudojimas, prievarta. (Reikėtų pridurti, jog pagonybės herojaus formavimasis susijęs su patriarchato pergale visuomenėje, kurios centras buvo motina. Vyrų įsiviešpatavimas buvo pirmasis nukariavimo aktas, pirmasis išnaudotojiškas jėgos panaudojimas. Visose patriarchalinėse visuomenėse po vyrų pergalės šie principai tapo vyriško charakterio pagrindu.)

Kuris iš šių dviejų visiškai nesutaikomų mūsų pačių vystymosi modelių tebevyrauja Europoje? Pažvelgę į save pačius, į beveik visų žmonių elgesį, į mūsų politikos lyderius, negalime paneigti, jog mūsų gero ir vertingo modelis yra pagoniškas herojus. Europos ir Šiaurės Amerikos istorija, nepaisant atsivertimo į bažnyčią, yra nukariavimų, garbės ir godumo istorija; didžiausios mūsų vertybės — būti stipresniam už kitus, nugalėti, nukariauti kitus ir juos išnaudoti. Šios vertybės sutampa su mūsų „vyriškumo" idealu: tik tas, kuris pajėgia kovoti ir nugalėti, yra vyras; tas, kuris nėra stiprus, nesigriebia jėgos, yra silpnas, t. y. „nevyriškas".

Nereikia įrodinėti, kad Europos istorija yra nukariavimo, išnaudojimo, prievartos ir pavergimo istorija. Vargu ar buvo toks laikotarpis, kuriam nebūtų buvę būdingi minėti faktoriai, vargu ar buvo rasė arba klase, kuri nepasižymėtų minėtomis savybėmis; nėra išimtis ir genocidas (pavyzdžiui, Amerikos indėnų atžvilgiu) ar to-kie religiniai žygiai kaip Kryžiaus karai. Ar toks elgesys motyvuotas tik ekonomiškai, ar politiškai? Ar vergų pirkliai, Indijos valdytojai, indėnų žudikai, britai, privertę kinus atverti savo šalį opiumo įvežimui, dviejų pasaulinių karų kurstytojai ir trečiojo rengėjai — ar jie savo širdyse buvo krikščionys? O gal tik lyderiai buvo grobuoniški pagonys, o didžiosios gyventojų masės išliko krikščionimis? Jei būtų šitaip, šiandien galėtume jaustis optimistiškiau. Deja, buvo ne taip. Tiesą sakant, dažnai lyderiai buvo plėšresni negu jų sekėjai, nes jų lauke didesnis kąsnis. Tačiau jie nebūtų galėję įgyvendinti savo planų, jei troškimas užkariauti ir būti nugalėtojais nebūtų buvęs ir dabar nebūtų socialinio charakterio dalimi.

Tereikia prisiminti laukinį, beprotišką entuziazmą, kurio kupini žmonės dalyvavo įvairiuose paskutiniųjų dviejų šimtmečių karuose,— milijonų pasiryžimą rizikuoti nacionaline savižudybe, ginant „stipriausios valstybės", „garbės" ir pelno idealą. Štai kitas pavyzdys: prisiminkime, koks pamišėliškas nacionalizmas apima žiūrovus stebint šiuolaikines Olimpines žaidynes, kurios neva padeda taikos reikalui. Iš tiesų jau pats Olimpinių žaidynių populiarumas yra simboliška pagoniškos Vakarų dvasios išraiška. Žiūrovai šlovina pagonybės herojų: nugalėtoją, stipriausią, labiausiai savimi pasitikintį, ir neįžvelgia purvino biznio bei reklamos mišinio, būdingo šiuolaikiniam Graikijos Olimpinių žaidynių imitavimui. Krikščionybės kultūroje Olimpines žaidynes galėtų pakeisti Kristaus Kančios; tačiau vienintelė žymi misterija, vaizduojanti Kristaus Kančias, yra Oberamergau sensacija turistams.

Jei visa tai teisinga, kodėl europiečiai ir amerikiečiai atvirai neatsisako krikščionybės, kaip mūsų laikų žmogui netinkamos religijos? Yra kelios priežastys, pavyzdžiui, religinės ideologijos reikia tam, kad priverstų žmones būti drausmingus, nepavojingus socialinei darnai. Yra ir svarbesnė priežastis: žmonės, kurie tvirtai tiki Kristumi, kaip didžiai juos mylėjusiu,  už juos pasiaukojusiu Dievu, paverčia šį savo tikėjimą susvetimėjusiu įsitikinimu, kad Kristus myli už juos. Taip Jėzus virsta stabu, o tikėjimas juo — individualaus mūsų meilės akto pakaitalu. Visa tai galima išreikšti šia paprasta, net neįsisąmoninta formule: „Kristus myli už mus; mes galime ir toliau gyventi kaip graikų herojai ir vis dėlto būsime išgelbėti, nes toks susvetimėjęs „tikėjimas" Kristumi yra sekimo Kristumi pakaitalas". Aišku ir tai, kad krikščioniškasis tikėjimas taip pat yra ir pigi grobuoniškų mūsų nuostatų priedanga. Pagaliau aš tikiu, kad žmonėms būdingas toks stiprus poreikis mylėti, jog, kai jie elgiasi tarsi vilkai,  juos neišvengiamai  kankina   sąžinės graužatis. Mūsų išpažįstamas tikėjimas meile šiek tiek anestezijoja mūsų skausmą, kurį sukelia nesąmoningas kaltės jausmas dėl to, kad mes gyvename visiškai be meilės.

 

„Industrinė  religija"

 

Religijos ir filosofijos raida po viduramžių yra pernelyg sudėtinga, kad būtų aptarta šioje knygoje. Šį laikotarpį galėtume apibūdinti kaip dviejų principų kovą: krikščioniškosios, dvasinės tradicijos — teologinių ar filosofinių jos formų — ir pagoniškosios stabmeldystės bei antihumanizmo tradicijos, kuri išsiskleidė daugybe formų, plėtojantis tam, ką galėtume pavadinti „industrializmo ir kibernetikos eros religija".

Renesanso humanizmas, tęsdamas vėlyvųjų viduramžių tradiciją, buvo pirmas po viduramžių ryškus „religinės" dvasios sužydėjimas. Nevaržomai buvo reiškiamos žmogaus kilnumo, žmonijos bendrumo, visuotinės politinės bei religinės vienybės idėjos. XVII—XVIII a. Švietimo laikotarpis tapo kita humanizmo suklestėjimo banga. Karlas Bekeris (1932) parodė, kiek Švietimo filosofija išreiškė tą „religinę nuostatą", kuri būdinga tryliktojo amžiaus teologams: Paanalizavę šio tikėjimo pagrindą, matome, jog f i l o s o f a i, patys to nesuvokdami, kiekviename žingsnyje išsidavė esą skolingi viduramžių minčiai". Prancūzų revoliucija, kurią paspartino Švietimo filosofija, buvo daugiau negu politinė revoliucija. Kaip pažymėjo Tokvilis (citata Bekerio), tai buvo „politinė revoliucija, kuri funkcionavo kaip religinė revoliucija ir tam tikru atžvilgiu įgavo religinės revoliucijos aspektų. Kaip ir islamo bei protestantų sukilimai, pamokslais bei propaganda ji peržengė šalių bei tautų ribas".

Radikalųjį XIX ir XX amžių humanizmą aš aprašysiu vėliau, aptardamas humanistinį protestą prieš industrinio amžiaus pagonybę. Tačiau tam, kad pagrįstumėm šį aptarimą, dabar privalome žvilgtelėti į naująją pagonybę, kuri išsiskleidė kartu su humanizmu, o dabartiniu istorijos raidos momentu grasina mus sunaikinti.

Tas pokytis, kuris pirmas paruošė dirvą „industrinės religijos" plėtojimuisi, buvo Liuterio atliktas motiniškojo elemento pašalinimas iš bažnyčios. Nors tai gali pasirodyti nereikalingu lanku, aš privalau stabtelėti prie šios problemos, nes ji itin svarbi norint suprasti naujos religijos ir naujo socialinio charakterio raidą.

Visuomenės organizuotos pagal du principus: patricentrinį (ar patriarchalinį) ir matricentrinį (ar matriarchalinį). Kaip pirmąsyk parodė J. J. Bachofenas ir L. H. Morganas, matricentrinio principo centras yra mylinčios motinos figūra. Motiniškumo principas — tai besąlygiškos meilės principas; motina myli savo vaikus ne todėl, kad šie jai patinka, bet todėl, kad jie yra jos (ar kitos moters) vaikai. Todėl motinos meilė neįgyjama geru elgesiu ir neprarandama nusidedant. Motinos meilė yra malonė ir gailestingumas (hebr. rachamim, šio žodžio šaknis yra  r e c h e m — „įsčios").

 

Tėviška meilė, priešingai, yra sąlygota; ji priklauso nuo vaiko pasiekimų ir gero jo elgesio; tėvas daugiau myli tą vaiką, kuris į jį panašiausias, t. y. tą vaiką, kuris tėvo noru paveldės jo nuosavybę. Tėvo meilę galima prarasti, tačiau ją galima ir susigrąžinti atgaila bei nauju paklusimu. Tėvo meilė yra  teisingumas.

Šie du principai — moteriškas-motiniškas ir vyriškas tėviškas — atitinka ne tik vyriškąjį ir moteriškąjį kiekvieno žmogaus pradus, bet ir ypač kiekvienam vyrui ir moteriai būdingą malonės ir teisingumo poreikį. Turbūt didžiausias žmogiškųjų būtybių troškimas yra šių dviejų polių (motiniškumo ir tėviškumo, moters ir vyro, malonės ir teisingumo, jausmo ir minties, prigimties ir intelekto) sintezė, kurioje abi poliariškumo pusės nebėra antagonistinės ir viena kitą papildo. Nors patriarchalinėje visuomenėje neįmanoma pasiekti visišką tokią sintezę, ji iš dalies egzistavo Romos Bažnyčioje. Mergelė Marija, bažnyčia kaip viską mylinti motina, popiežius ir kunigas kaip motiniškos figūros įkūnijo motinišką, besąlygišką, viską atleidžiančią meilę, ir visa tai egzistavo kartu su tėviškąjį elementą įkūnijančia griežta patriarchaline biurokratija, kurios galva buvo jėga valdantis popiežius.

Šiuos motiniškus elementus religinėje sistemoje atitiko santykis su gamta gamybos procese: ir valstiečio, ir amatininko darbas nebuvo priešiškas, išnaudotojiškas gamtos puolimas. Tai buvo bendradarbiavimas su gamta: ne jos prievartavimas, bet gamtos keitimas pagal jos pačios dėsnius.

Šiaurės Europoje Liuteris įtvirtino grynai patriarchalinę krikščionybės formą, besiremiančią vidutiniųjų miestiečių klase bei pasaulietiniais valdovais. Šio naujo socialinio charakterio esmė buvo paklusimas patriarchaliniam autoritetui, vienintelis būdas įgyti jo meilę bei palankumą buvo darbas.

Už krikščionybės fasado kilo nauja slapta religija, „industrinė religija", įsišaknijusi šiuolaikinės visuomenės charakterio struktūroje, tačiau nepripažįstama kaip „religija". Industrine religija yra nesuderinama su tikrąja krikščionybe. Ji nužemina žmones iki ekonomikos ir jų pačių rankomis sukurtų mašinų tarnų.

Industrinės religijos pagrindas buvo naujas socialinis charakteris. Jos branduolį sudarė baimė ir paklusimas stipriems vyriškiems autoritetams, kaltės jausmo dėl nepaklusnumo puoselėjimas, savanaudiškumo ir abipusio antagonizmo vyravimas, išardęs žmonių solidarumo ryšius. Industrinėje religijoje „šventi" tapo darbas, nuosavybė, jėga, nors bendraisiais savo principais ši religija ir skatino individualizmą bei laisvę. Transformavus krikščionybę į griežtai patriarchalinę religiją, vis dar buvo įmanoma industrinę religiją išreikšti krikščionybės terminologija.

 

„Rinkos  charakteris"  ir „k i b e r n e t i n ė  religija"

 

Norint suprasti tiek šiuolaikinį charakterį, tiek šiuolaikinės žmonių visuomenės slaptą religiją, svarbiausia įvertinti tą socialinio charakterio pasikeitimą, kuris įvyko nuo kapitalizmo pradžios iki antrosios XX a. pusės. Autoritarinis, obsesinis, apsidraudėliškas charakteris, kuris pradėjo formuotis XVI a. ir buvo dominuojanti charakterio struktūra (bent viduriniųjų klasių) iki XIX a. pabaigos, pamažu susilydė su rinkos charakteriu ar buvo šio išstumtas. (Įvairių charakterio orientacijų susiliejimą aš aprašiau knygoje „Žmogus sau".)

Šį fenomeną aš pavadinau rinkos charakteriu, nes jis paremtas tuo, kad žmogus laiko save preke, o savo vertę — ne „vartojamąja", bet „mainomąja verte". Gyva būtybė tampa preke „asmenybių turguje". Tiek prekių, tiek asmenybių turguje galioja tie patys įkainojimo principai: viename siūloma pirkti prekes, kitame — asmenybes. Abiem atvejais vertė yra mainomoji vertė, kuriai „vartojamoji vertė" yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga.

Nors sugebėjimų bei žmogiškųjų savybių ir asmenybės, kaip sėkmės prielaidų, santykis įvairuoja, visuomet lemiamą vaidmenį vaidina asmenybės faktorius". Sėkmė daugiausia priklauso nuo to, kaip pelningai asmenys parduoda save turguje, kaip vykusiai jie pateikia save kaip „asmenybes", kaip dailiai save „įpakuoja"; ar jie yra „linksmi", „blaivaus proto", „agresyvus", „patikimi", „ambicingi", be to, lemia jų kilmė, priklausymas tam tikriems klubams, pažintys su „tinkamais" žmonėmis. Asmenybės tipą iš dalies nulemia konkreti sritis, kurioje žmogus pasirenka darbą. Akcininkas, prekybininkas, sekretorius, geležinkelio tarnautojas, koledžo profesorius ar viešbučio direktorius — kiekvienas iš jų privalo pasiūlyti kitokią asmenybę, kuri, nepriklausomai nuo jų skirtumų, privalo atitikti vieną sąlygą — turėti paklausą.

Žmogaus nuostatą savo paties atžvilgiu nulemia tas faktas, kad Įgūdžių ir instrumentų nepakanka tam tikrai užduočiai įvykdyti; kiekvienas, siekdamas sėkmės, privalo sugebėti laimėti varžybas su daugeliu kitų. Jei, norint užsidirbti pragyvenimui, užtektų pasitikėti tuo, ką žinai ir sugebi, tai savo vertės jausmas būtų proporcingas žmogaus sugebėjimams, t. y. jo vartojamajai vertei. Bet kadangi žmogaus sėkmė daugiausia priklauso nuo to, kaip jis parduoda savo asmenybę, tai jis jaučiasi preke arba veikiau kartu ir pardavėju, i r preke. Žmogus rūpinasi ne savo gyvenimu ir laime, bet' tuo, kaip jis perkamas.

Rinkos charakterio tikslas :— visiška adaptacija, t. y. savo paklausos išlaikymas bet kokiomis rinkos sąlygomis. Rinkos charakterio asmenybės, palyginti su XIX a. žmonėmis, n e turi net savo ego, į kuri jos galėtu įsikibti kuris joms priklausytų, kuris nesikeistų. Jos nuolat keičia savo ego pagal principą: „Aš esu toks, kokio jums manęs reikia".

Rinkos charakterio struktūros asmenys neturi jokių tikslų, išskyrus judėjimą, maksimaliai efektyvų visų darbų atlikimą. Paklausti, kodėl jie privalo judėti taip greitai, kodėl visus darbus reikia dirbti kuo geriau, jie iš tiesų nežino, ką atsakyti, bet tik racionalizuoja: „kad sukurčiau daugiau darbo vietų" arba ,,kad augtų kompanija". Juos (bent sąmoningai) mažai domina filosofiniai ar religiniai klausimai, pavyzdžiui, kodėl žmogus gyvena, kodėl jis kreipia savo veiklą šia, o ne kita kryptimi. Jie turi didžiulius, nuolat kintančius savo ego, tačiau nė vienas neturi savęs, savo branduolio,  identiškumo jausmo. Šiuolaikinės visuomenės „identiškumo krizę" faktiškai sukėlė tai, kad jos nariai virto savęs neturinčiais instrumentais, kurių identiškumas paremtas jų dalyvavimu korporacijose (ar kitose milžiniškose biurokratinėse organizacijose). Ten, kur nėra autentiškos asmenybės, negali būti identiškumo.

Rinkos charakteris nei myli, nei nekenčia. Šios „senamadiškos" emocijos nesiderina su charakterio struktūra, kuri funkcionuoja beveik grynai cerebraliniame lygmenyje ir vengia jausmų, tiek neigiamų, tiek ir teigiamų, nes juk jie kliudo svarbiausiam rinkos charakterio tikslui — parduoti ir mainyti, o kalbant tiksliau, funkcionuoti pagal „megamašinos", kurios dalis jie yra, logiką, neužduodant jokių klausimų, išskyrus vieną — ar gerai jie funkcionuoja, o tai parodo jų pasistūmėjimas biurokratijos laipteliais.

Kadangi rinkos charakteriai nėra stipriai prisirišę nei prie savęs, nei prie kitų, jiems niekas nerūpi tikresne šio žodžio prasme, ir ne todėl, kad jie tokie egoistiški, bet todėl, kad jų santykiai su savimi ir su kitais yra tokie paviršutiniški. Tai gali paaiškinti ir jų abejingumą branduolinės bei ekologinės katastrofos pavojui, nors jiems ir žinomi visi apie šį pavojų bylojantys faktai. Tai, kad jų nejaudina pavojus jų pačių gyvybei, dar galėtume paaiškinti prielaida, jog jie labai drąsūs ir nesavanaudiški, tačiau jų nesirūpinimas net savo vaikais bei anūkais atmeta tokį paaiškinimą. Atsakomybės stoka visais šiais atvejais yra visu emocinių ryšių, net su „artimiausiais", praradimo rezultatas. Faktas tas, kad rinkos charakteriai neturi „artimųjų", neartimi jie ir patys sau.

Rinkos charakterio fenomenas geriausiai atsakytų ir į tą stebinantį klausimą, kodėl šiuolaikiniai žmonės mėgsta pirkti ir parduoti, bet silpnai prisiriša prie to, ką nusiperka. Rinkos charakterio prisirišimo stoka padaro jį abejingą daiktams. Svarbu galbūt daiktų teikiamas prestižas ar patogumas, bet daiktai patys savaime— beverčiai. Jie skirti tik eikvoti, kaip tam skirti ir draugai bei meilužiai, nes nė su vienu iš jų nesieja joks stipresnis ryšys.

Rinkos charakterio tikslas — „tinkamas funkcionavimas" konkrečiomis aplinkybėmis— verčia jį į pasaulį reaguoti daugiausia protu. Protas supratimo prasme yra išskirtinė Homo sapiens savybė; manipuliatyvinis   intelektas, kaip praktinių tikslų įgyvendinimo instrumentas, būdingas ir gyvūnams, ir žmonėms. Manipuliatyvinis intelektas, atskirtas nuo proto, yra pavojingas, nes jis gali nukreipti žmones tokiomis veiklos kryptimis, kurios proto požiūriu yra savigriova. Ir kuo labiau išsivystęs nekontroliuojamas manipuliatyvinis intelektas, tuo jis pavojingesnis.

Toks žymus mokslininkas kaip Čarlzas Darvinas atskleidė grynai mokslinio, susvetimėjusio intelekto padarinius ir su juo susijusio žmogaus tragediją. Savo autobiografijoje Darvinas rašo, jog iki trisdešimties metų labai mėgo muziką, poeziją, dailę, tačiau vėliau jis ilgiems metams prarado šiuos pomėgius. „Mano protas, atrodė, virto mašina, kuri gausius sukauptus faktus permala į bendras taisykles... Šių pomėgių praradimas yra laimės praradimas, jis gali pakenkti intelektui, o dar labiau — moraliniam charakteriui, nes susilpnina emocinę mūsų prigimties pusę" (cituojama pagal E. F. Šumacherį).

Procesas, kurį čia aprašo Darvinas, nuo to laiko sparčiai plėtojosi; protas ir širdis yra jau beveik visiškai atsiskyrę. Tačiau ypač įdomu tai, kad tokios proto degradacijos nepatyrė daugumas žymiausių tiksliųjų bei revoliucingųjų (pvz., teorinės fizikos) mokslų atstovų; tai buvo žmonės, nuosekliai domėjęsi filosofinėmis bei dvasinėmis problemomis. Paminėsiu tokius mokslininkus kaip A. Einšteinas, N. Boras, L. Silardas, V. Heizenbergas, E. Šredingeris.

Cerebralinis, manipuliatyvinis mąstymas vyrauja greta emocinio gyvenimo atrofijos. Kadangi mes netobuliname emocinio gyvenimo, laikome jį ne tik nereikalingu, bet ir kliūtimi optimaliam funkcionavimui, jo vystymasis sustoja ir dažnai nepralenkia vaiko emocinio išsivystymo lygio. Todėl rinkos charakteriai yra nepaprastai naivūs emocinių problemų srityje. Jiems gali patikti „emocingi žmonės", tačiau naivumas trukdo jiems nuspręsti, ar šie „emocingi" yra nuoširdūs, ar apsimetėliai. Tai paaiškina, kodėl tokia daugybė apsimetėlių gali klestėti dvasinėje bei religinėje srityse; taip pat tai paaiškina, kodėl politikai, kurie dedasi emocingais, stipriai imponuoja rinkos charakteriui ir kodėl rinkos charakteris nepajėgia atskirti tikrai religingo asmens nuo visuomeninių santykių produkto su tariamai stipriais religiniais jausmais.

Terminas „rinkos charakteris" jokiu būdu nėra vienintelis šio charakterio tipo apibūdinimas. Jį galima nusakyti Markso terminu susvetimėjęs charakteris; šio charakterio asmenys susvetimėję savo darbui, sau, kitiems žmonėms, gamtai. Psichiatrijos kalba rinkos asmenybė galėtų būti pavadinta šizoidiniu charakteriu, tačiau šis terminas gal kiek klaidina, nes šizoidinė asmenybė, kuri gyvena tarp kitų šizoidų, normaliai funkcionuoja ir jai sekasi, ji nejunta nerimo, kurį junta šizoidinis charakteris, gyvendamas „normalesnėje" aplinkoje.

Paskutinį kartą peržiūrėdamas šios knygos rankraštį, aš turėjau galimybę perskaityti netrukus pasirodysiančios Mičelo Makobio studijos „Žaidėjai: nauji korporacijos lyderiai" rankraštį. Siame darbe Makobis pateikia dviejų šimtų penkiasdešimties administratorių, menedžerių ir inžinierių iš dviejų geriausiai tvarkomų JAV kompanijų charakterio struktūros analizę. Daugelis jo duomenų patvirtina tai, ką aš apibūdinau kaip kibernetinės asmenybės savybes, ypač proto dominavimą bei emocinės srities neišsivystymą. Turint omeny, kad Makobio aprašyti vadovai ir menedžeriai yra ir bus Amerikos visuomenės lyderiai, jo tyrinėjimų rezultatai turi didelę socialinę reikšmę.

Toliau pateikiami duomenys, kuriuos Makobis surinko organizuodamas nuo trijų iki dvidešimties interviu su kiekvienu iš tyrinėjamų grupių narių, pateikia aiškų šio charakterio tipo vaizdą *.

--------------------------------

* Spausdinti leista. Plg. netrukus pasirodysiančią panašią Ignacio Milano studiją „The Character of Mexican Executives".

--------------------------------

Didelis mokslinis suinteresuotumas, dinamiškas darbo pojūtis, gyvybingas                                         0%

Sutelktas, energingas, įgudęs, bet trūksta didesnio mokslinio suinteresuotumo dalykų esme22%

Suinteresuotumas darbu nepastovus, stimuliuojamas paties darbo                                                    58%

Vidutinio produktyvumo, nesutelktas. Suinteresuotumas darbu iš esmės instrumentinis, garantuojantis

ekonominį saugumą ir pajamas                                                                                                                   18%

 

Pasyvus,neproduktyvus,išsiblaškęs                                                                                                               2%

 

Neigdamas darbą, neigia realų pasaulį                                                                                                         0%

 

                                                                                                                                                                         100%

Stebina du bruožai: 1) nėra didelio suinteresuotumo suprasti („proto") ir 2) daugumos suinteresuotumas darbu yra nepastovus, darbas iš esmės yra priemonė garantuoti ekonominį saugumą.

Visiškas kontrastas šiam vaizdui yra tai, ką Makobis vadina „meilės skale":

Mylintis, teigiamas, kūrybiškai stimuluojantis                                                                                          0%

Atsakingas, širdingas, įsimylįs, bet nestipriai mylintis                                                                             5%

Saikingai domisi kitu žmogumi, pajėgia stipriau mylėti                                                                        40%

Konvencionalių interesų, doras, sąžiningas, orientuojasi į vaidmenį                                                 41%

Pasyvus, nemylintis, abejingas                                                                                                                 13%

Neigia gyvenimą, kietaširdis                                                                                                                       1%

                                                                                                                                                                     100%

Nė vieno iš tiriamųjų nebuvo galima apibūdinti kaip „stipriai mylinčio", nors 5% buvo „širdingi ir įsimylį". Visiems kitiems būdingi nuosaikūs ar tradiciniai interesai, nesugebėjimas mylėti ar tiesioginis gyvenimo neigimas — iš tiesų stulbinantis emocinio nesubrendimo ir vyraujančios cerebralinės sferos kontrasto vaizdas.

Rinkos charakterio „kibernetinė religija" atitinka bendrą charakterio struktūrą. Už agnosticizmo ar krikščionybės fasado slepiasi pagoniška religija, nors žmonės šito ir nesuvokia. Sunku apibūdinti šią pagonišką religiją lemiantis sąmoningais žmonių svarstymais apie religiją ar religinės organizacijos dogmas, ją galima numanyti tik iš to, ką žmonės daro (ir ko jie nedaro). Iš pirmo žvilgsnio labiausiai stebina tai, kad Žmogus pavertė save dievu, nes jis tapo techniškai pajėgus „antrąkart sukurti" pasaulį, pakeisiantį pirmąjį, tradicines religijos Dievo sukurtąjį pasaulį. Galima šią mintį ir šitaip formuluoti: mes pavertėme mašiną dievu ir tarnaudami šiai mašinai tapome panašūs į dievą. Svarbu ne formuluotė, kurią pasirinksime, bet tai, kad žmones, atsidūrę didžiausio realaus bejėgiškumo situacijoje, įsivaizduoja, jog dėl mokslo ir technikos jie esą visagaliai.

Tačiau kuo labiau mes esame izoliuoti, kuo silpnesnė mūsų emocinė reakcija į aplinkinį pasaulį ir kuo neišvengiamesnė tuo pat metu mums atrodo katastrofiška pabaiga, tuo pražūtingesnis šios religijos poveikis. Iš technikos šeimininkų mes virstame jos vergais, ir technika, kadaise buvusi gyvybiniu kūrybos elementu, atsisuka į mus kitu veidu — kaip griovimo deivė (tarsi indų deivė Kali), kuriai vyrai ir moterys trokšta paaukoti save ir savo vaikus. Sąmoningai vis dar įsikibę į geresnio rytojaus viltį, kibernetiniai žmonės nekreipia dėmesio į tą faktą, kad jie jau tapo destruktyvumo deivės garbintojais.

Galima pateikti įvairių šios tezės įrodymų, tačiau nėra įtikinamesnių už šiuos du: kad didžiosios (ir kai kurios mažesnės) valstybės toliau gamina vis didesnės griaunamosios galios ginklus ir neprieina vienintelio protingo susitarimo— sunaikinti visus branduolinius ginklus ir atomines gamyklas, teikiančias medžiagą branduolinių ginklų gamybai; kad beveik nieko nedaroma ekologinės katastrofos grėsmei pašalinti. Trumpai tariant, nedaroma nieko svarbaus, kad žmonija išliktų.

 

Humanistinis protestas

 

Socialinio charakterio dehumanizavimas bei industrinės ir kibernetinės religijų susiformavimas sukėlė protesto judėjimą. Atsirado naujas humanizmas, kurio šaknys glūdi krikščioniškajame ir filosofiniame vėlyvųjų viduramžių ir šviečiamojo amžiaus humanizme. Šio protesto išraiška — tiek teistinės krikščioniškos, tiek ir panteistinės bei neteistinės filosofijos teorijos. Jis kilo iš dviejų priešingų pusių: iš romantikų, kurie politiniu požiūriu buvo konservatyvūs, ir iš marksistų bei kitų socialistų (ir kai kurių anarchistų). Dešinieji ir kairieji vieningai kritikavo industrinę sistemą ir tą žalą, kurią ši sistema darė žmonėms. Katalikų mąstytojai, tokie kaip Francas fon Baaderis, ir konservatyvūs politiniai lyderiai, tokie kaip Bendžaminas Dizraelis, kartais problemą suformuluodavo taip, kaip Marksas.

Abi pusės skirtingai įsivaizdavo būdus, kuriais, jų manymu, galima išgelbėti žmones nuo pavojaus pavirsti daiktais. Dešinieji romantikai tikėjo, kad vienintelis būdas — sustabdyti nesuvaldomą industrinės sistemos „pažangą" ir atgaivinti ankstesnes, šiek tiek modifikuotas socialinės tvarkos formas.

Kairiųjų protestą galėtume pavadinti radikaliuoju humanizmu, nors kartais jis buvo išreiškiamas teistinėmis, o kartais — neteistinėmis formomis. Socialistai tikėjo, jog neįmanoma sustabdyti ekonominio vystymosi, kaip neįmanoma grįžti prie ankstesnių socialinės tvarkos formų, jog vienintelis būdas išsigelbėti— tai judėti pirmyn ir sukurti naują visuomenę, kuri išvaduos žmones iš susvetimėjimo, paklusnumo mašinai, dehumanizacijos pavojaus. Socializmas buvo viduramžių religinės tradicijos ir porenesansinio mokslinio mąstymo dvasios bei politinės veiklos sintezė. Jis, kaip ir budizmas, buvo „religinis" masių judėjimas, kuris, nors ir prabilęs pasaulietine bei ateistine kalba, siekė išlaisvinti žmones iš egoizmo bei godumo.

Reikėtų trumpai pakomentuoti mano pateiktą Markso minties apibūdinimą, turint omenyje tai, kad tarybinis komunizmas bei reformistinis Vakarų socializmas visiškai iškreipė jo mokymą. Kaip per pastaruosius dešimtmečius yra pažymėję Hermanas Kohenas, Ernstas Blochas ir kiti mokslininkai, socializmas buvo pasaulietinė pranašiškojo mesianizmo išraiška. Galbūt geriausias būdas tai įrodyti yra pacituoti iš Maimonido Kodekso štai šį Mesijo laikų apibūdinimą:

Išminčiai ir Pranašai laukė Mesijo laikų ne tam, kad Izraelis galėtų viešpatauti pasaulyje ar valdyti pagonis, ar būtų tautų išaukštintas, ar galėtų valgyti, gerti ir džiaugtis. Jie siekė laisves Izraeliui, kad šis galėtų, niekam nevergaudamas ir niekieno netrukdomas, atsiduoti įstatymui ir jo išminčiai ir šitaip nusipelnyti gyvenimą ateities pasaulyje. Tuomet nebus nei bado, nei karo, nei pavydo, nei nesutarimų. Žemiškų gerybių bus perteklius, patogumai bus prieinami visiems. Vienintelis viso pasaulio užsiėmimas bus pažinti Dievą. Taigi izraelitai įgis tikrosios išminties, jiems atsivers tie dalykai, kurie dabar yra paslėpti, ir jie pažins savo kūrėją taip gerai, kaip žmogiškasis protas įmano; nes yra parašyta; „Šalis pasidarė pilna pažinimo Viešpaties, taip kaip vanduo uždengia jūros dugną". (Iz 11, 9).

---------------------------------

* Mano verčiama iš hebrajų teksto „gėrybės" (goods), o Heršmanas verčia „palaima" (blessings).

--------------------------------

Pasak šio aprašymo, istorijos tikslas yra suteikti žmonėms galimybę visiškai atsiduoti išminties studijavimui ir Dievo pažinimui; ne valdžiai ar prabangai. Mesijo laikai yra visuotinės taikos, pavydo išnykimo, medžiaginių gerybių gausos metas. Šis vaizdas labai artimas tai gyvenimo tikslo sampratai, kurią Marksas pateikia „Kapitalo" trečio tomo pabaigoje. „Laisvės karalystė iš tikrųjų prasideda tik ten, kur pasibaigia vargo ir išorinio tikslingumo diktuojamas darbas, vadinasi, iš esmės ji yra anapus tikrosios materialinės gamybos sferos. Lygiai kaip laukinis, norėdamas patenkinti savo poreikius, palaikyti ir atgaminti savo gyvenimą, turi kovoti su gamta, taip ir civilizuotas žmogus turi kovoti, esant bet kurioms visuomeninėms formoms ir bet kuriems galimiems gamybos būdams. Jam besivystant, plečiasi ši natūralios  būtinybės  karalystė.   nes  plečiasi jo poreikiai, bet kartu plečiasi  ir gamybinės jėgos,   kurios tenkina tuos poreikius. Laisvė šioje srityje gali būti tik ta, kad suvisuomenintas žmogus, asocijuoti gamintojai racionaliai reguliuoja šią savo medžiagų apykaitą su gamta, nustato tai medžiagų apykaitai savo bendra kontrole, užuot leidę jai kaip aklai jėgai viešpatauti jiems; atlieka ja sunaudodami kuo mažiausiai jėgos ir tokiomis sąlygomis, kurios labiausiai atitinka jų žmogiškąja prigimti ir yra jai  visai adekvačios. Bet vis dėlto tai lieka būtinybės karalystė. Anapus jos prasideda žmogaus jėgos  vystymasis, kuris yra savitikslis, tikroji laisvės karalystė, bet kuri gali suklestėti tik šios būtinybės karalystės, kaip savo bazės, pagrindu. Darbo dienos sutrumpinimas yra pagrindinė sąlyga." Marksas, kaip ir Maimonidas,— priešingai negu krikščioniškieji ir kiti judėjų mokymai apie išgelbėjimą — nepostuluoja galutinio eschatologinio nuosprendžio; Žmogaus ir gamtos priešstata išlieka, tačiau būtinybės sritis yra pavedama, kiek tiktai įmanoma, žmogaus kontrolei: ,,Bet ji visuomet išlieka būtinybės sritimi". Siekinys yra „toks žmogaus galių vystymasis, kuris yra savo paties tikslas — tikroji laisvės sritis" (retinta mano — Ė. F.). Maimonido mintis, „jog viso pasaulio rūpestis bus pažinti Dievą", Markso sistemoje atitinka „žmogiškųjų galių vystymąsi... (kaip) savo paties tikslą".

Turėjimas ir buvimas, kaip dvi skirtingos žmogaus egzistavimo formos, yra svarbiausia Markso mokymo apie naujo Žmogaus sukūrimą idėja. Pasiremdamas šiais dviem egzistavimo būdais, Marksas nuo ekonominių kategorijų pereina prie psichologinių ir antropologinių kategorijų, kurios, kaip matėme aptardami Senąjį ir Naująjį Testamentus bei Ekharto mokymą, kartu yra ir fundamentalios „religinės" kategorijos. Marksas rašė: „Privatinė nuosavybė padarė mus tokius kvailus ir vienašališkus, kad daiktas yra mūsų tik tada, kai mes ji turime, vadinasi, jis mums yra kapitalas, arba kai jis mums tiesiogiai priklauso, yra mūsų valgomas, geriamas, dėvimas, mūsų gyvenamas ir t. t., žodžiu, mūsų vartojamas... Todėl visus fizinius ir dvasinius pojūčius pakeitė paprastas visų šių pojūčių susvetimėjimas, turėjimo pojūtis. Taip absoliučiai turėjo būti nuskurdinta žmogiškoji būtybė, kad ji išugdytų vidinį savo turtą"*. (Apie turėjimo kategoriją žr. Hesą rinkinyje „Dvidešimt vienas lankas".) Markso turėjimo ir buvimo sampratą apibendrina štai šis teiginys: „Kuo menkesnis tu esi, kuo mažiau išreiški savo gyvenimą, tuo daugiau tu turi, tuo didingesnis yra   susvetimintas tavo gyvenimas, tuo daugiau sukaupi susvetimėjusios savo esmės. Viską. . . ką ekonomistas atima iš tavo gyvenimo ir žmoniškumo, jis tau atlygina pinigais ir turtu".

-------------------------------

*Šis ir kiti fragmentai paimti iš Markso „Ekonominiai ir filosofiniai rankraščiai", išversti knygoje „Markso žmogaus samprata".

-------------------------------

Turėjimo jausmas, kurį čia aptaria Marksas, atitinka tai, ką Ekhartas vadina „prisirišimu prie savo ego", troškimu daiktų ir savojo ,,aš!'. Marksas kalba apie turėjimą kaip egzistavimo būdą, o ne apie nuosavybę, ne apie susvetimėjusią privatinę nuosavybę. Tikslas nėra nei prabanga, nei turtas, nei skurdas, faktiškai ir prabangą, ir skurdą Marksas laiko ydomis. Visiškas skurdas — tai sąlyga sukurti savo vidinį turtingumą.

Kas yra šis vidinio sukūrimo aktas? Tai aktyvus, nesusvetimėjęs mūsų sugebėjimų reiškimas, nukreiptas į atitinkamus objektus. Marksas tęsia: „Kiekvienas jo žmogiškasis santykis su pasauliu — regėjimas, girdėjimas, užuodimas, skonėjimasis, jutimas, mąstymas, stebėjimas, jausti, norėti, dirbti, mylėti, glaustai tariant, visi jo individualybės organai... išreiškiantys savo  daiktiškąjį  santykį  arba  santyk i a u jantys  su  daiktu,— yra daikto įgijimas, žmogiškosios tikrovės įsavinimas. .." Tokia forma pasisavinama būvant, o ne turint. Šią nesusvetimėjusios veiklos formą Marksas apibūdino šiame fragmente: „Dabar tark, kad žmogus yra žmogus ir jo santykis su pasauliu yra žmogiškas santykis, ir tu galėsi meilę keisti tik į meilę, pasitikėjimą — tik į pasitikėjimą ir t.t. Jeigu tu nori gėrėtis menu,— turi būti meniškai išprusęs žmogus; jeigu tu nori turėti įtakos kitiems žmonėms,— turi būti žmogus, iš tikrųjų skatinantis kitus žmones ir jiems padedantis žengti į priekį. Kiekvienas tavo santykis su žmonėmis ir su gamta turi būti apibrėžtas, tavo valios objektą atitinkantis tikro individualaus tavo gyvenimo pasireiškimas. Jeigu tu myli, nesužadindamas atsakomosios meilės, t. y. jeigu pati tavo meilė nesukelia atsakomosios meilės, jeigu tu savo gyvenimo reiškimusi kaip mylintis žmogus nepasidarai mylimu žmogumi, tai tavo meilė — bejėgė, ji yra nelaimė" Tačiau netrukus Markso idėjos buvo iškreiptos, galbūt todėl, kad jis gyveno šimtmečiu per anksti. Ir jis, ir Engelsas manė, jog kapitalizmas jau išsėmė savo galimybes, taigi revoliucija — ne už kalnų. Tačiau, kaip po Markso mirties pripažino Engelsas, jie smarkiai klydo. Jie paskelbė savo naują mokymą kapitalizmui labiausiai klestint ir nenumatė, jog iki kapitalizmo krizės pradžios ir jo žlugimo — dar daugiau nei šimtas metų. Tam, kad ši, esant pačiam kapitalizmo klestėjimui, paskelbta antikapitalistinė idėja sėkmingai paplistų, istoriškai buvo būtinas jos transformavimas pagal kapitalizmo dvasią. Faktiškai taip ir įvyko,  Vakarų socialdemokratai ir aršūs jų priešininkai— komunistai Tarybų Sąjungoje ir už jos — pavertė socializmą grynai ekonomine samprata, kurios tikslas buvo maksimalus vartojimas, maksimalus mašinų panaudojimas. Chruščiovas savo ,,guliašo" komunizmo koncepcija paprastai ir liaudiškai išklojo tiesą: socializmo tikslas — suteikti visiems gyventojams tokį patį malonumą vartoti, koki kapitalizmas suteikė tik mažumai. Socializmas ir komunizmas buvo paremtas buržuazine materializmo samprata. Kai kurios Markso ankstyvųjų darbų frazės buvo kartojamos taip rituališkai kaip Evangelijos žodžiai Vakaruose. (Apskritai šie ankstyvieji Markso darbai buvo nuvertinti kaip idealistinės" „jaunojo" Markso klaidos.) Tai, kad Marksas gyveno kapitalizmo pakilimo metu, turėjo ir kitų padarinių. Kaip tos epochos vaikas, jis negalėjo neperimti vyraujančių buržuazinio mąstymo bei praktikos nuostatų ir sampratų. Tarkime, tam tikrus jo asmenybės autoritarinius polinkius, atsispindėjusius ir jo kūriniuose, suformavo veikiau patriarchalinė buržuazinė negu socialistinė dvasia. Kurdamas savo „mokslini" komunizmą, kitokį negu utopinis" socializmas, Marksas sekė klasikiniais ekonomistais. Panašiai kaip šie ekonomistai, kurie tvirtino, jog ekonomika plėtojasi pagal savo dėsnius, nepriklausomus nuo žmogaus valios, Marksas jautė poreikį įrodyti, kad socializmas neišvengiamai plėtosis pagal ekonomikos dėsnius. Todėl kartais jis pateikdavo tokias formuluotes, kurias neteisingai galima palaikyti deterministinėmis, nepakankamai vertinančiomis žmogaus valios bei vaizduotės vaidmenį istorijos eigoje. Dėl tokių nevalingų nuolaidų kapitalizmo dvasiai dar lengviau buvo iškreipti Markso idėjas, paversti jo sistemą iš esmės nesiskiriančia nuo kapitalizmo.

Jei Marksas paskelbtų savo idėjas šiandien, prasidėjus ir sparčiai didėjant kapitalizmo krizei, tikroji jo mokymo prasmė galėtų paveikti ar net laimėti žmonių protus, žinoma, jei, mes galime daryti tokią istorinę prielaidą. Dabar netgi žodžiai „socializmas" ir „komunizmas" yra sukompromituoti. Kiekvienu atveju kiekviena socialistinė ar komunistinė partija, kuri skelbiasi atstovaujanti marksizmui, privalėtų remtis įsitikinimu, jog tarybiniai režimai nėra socialistinė sistema jokia prasme, jog socializmas nesuderinamas su biurokratine, sudaiktėjusia, vartotojiškai orientuota socialine sistema, jog jis nesuderinamas su tuo materializmu ir cerebralizmu, kuris apibūdina tiek tarybinę, tiek ir kapitalistinę sistemas.

Socializmo iškreipimas paaiškina ir tą faktą, kad dažnai tikrai radikalios humanistinės mintys sklinda iš tų grupių ir individų, kurie nelaikė savęs marksistinių idėjų šalininkais ar net buvo joms priešiški — kartais buvę komunistinio judėjimo nariai. Čia neįmanoma išvardyti visų pomarksistinio periodo radikalių mąstytojų, tad toliau pateikiami bent jų mąstymo pavyzdžiai. Nors šių radikalių mąstytojų požiūriai gerokai skiriasi, kartais net, atrodo, vienas kitam prieštarauja, tačiau jiems visiems bendros šios idėjos ir nuostatos:

—gamyba privalo tenkinti realius žmonių poreikius, o ne ekonominės sistemos reikalavimus;

—tarp žmonių ir gamtos privalo atsirasti naujas santykis, paremtas bendradarbiavimu, o ne išnaudojimu;

—tarpusavio priešiškumą privalo pakeisti solidarumas;

—visų socialinių pertvarkų tikslas privalo būti žmogaus gerovė ir kelio negerovei užkirtimas;

—siekti reikia ne maksimalaus, bet sveiko vartojimo, padedančio žmonių gerovei;

— individas privalo aktyviai, o ne pasyviai dalyvauti visuomenės gyvenime *.

----------------------------

*Su socialistinių humanistų požiūriais galima susipažinti knygoje „Socialistinis humanizmas" (red. E. Fromas).

----------------------------

Albertas Šveiceris pradeda radikalia prielaida apie neišvengiamą Vakarų kultūros krizę. „Visiems akivaizdu,— jis teigia,— jog mes dalyvaujame kultūrinės savigriovos procese. Net tai, kas dar liko, nėra patikima. Tai dar laikosi, bet tik todėl, kad nepatyrė griaunančio išorinio spaudimo, kuriam jau pasidavė visa kita. Tačiau ir šitai pastatyta ant nuobirų (Geoll). Kita nuošliauža (Bergrutsch) gali pasiimti ir tai. . . Kultūrinės šiuolaikinio žmogaus galimybės sumažėjo, nes aplinkos sąlygos menkina ji ir žaloja psichiškai *".

Apibūdindamas industrinį žmogų kaip „nelaisvą... nesutelktą... netobulą... prarandantį savo žmoniškumą", Šveiceris tęsia toliau:

Kadangi išplėtotos organizacijos visuomenė įgijo iki šiol neregėtą galią Žmogui, Žmogaus priklausomybė nuo visuomenės

pasiekė tokį mastą, jog jis beveik nustojo gyventi savo dvasinį (g e i s t i g) gyvenimą. .. Taigi mes įžengėme į naujus viduramžius. Bendru valios aktu mąstymo laisvė buvo pašalinta iš apyvartos, nes daugelis atsisakė mąstyti kaip laisvi individai ir yra vadovaujami kolektyvo, kuriam priklauso... Paaukoję mąstymo nepriklausomybę, mes praradome — o kitaip ir negalėjo būti — tikėjimą tiesa. Mūsų intelektualinis-emocinis gyvenimas yra pakrikęs. Perdėtą visuomeninio mūsų gyvenimo organizavimą apvainikuoja organizuotas  nemąstymas (retinta mano.— E. F.).

Industrinei visuomenei, Šveicerio nuomone būdinga ne tik laisvės stoka, bet ir „pervargimas" (Uberanstrengung). „Du ar tris šimtmečius daugelis individų gyvena tik kaip dirbančios, o ne kaip žmogiškos būtybės." Žmogaus esmė miršta, ir kai tokie dvasiškai mirę tėvai auklėja vaikus, prarandamas esminis jų žmogiškojo vystymosi faktorius. „Vėliau, pats tapąs perdėto užimtumo auka,  suaugęs žmogus jaučia vis didesnį poreikį išoriškai atsipalaiduoti. Absoliutus pasyvumas, dėmesio nukreipimas nuo savęs ir užsimiršimas tampa fiziniu žmogaus poreikiu" (retinta mano.— Ė. F.). Todėl Šveiceris siūlo mažiau dirbti, pasisako prieš pernelyg gausų vartojimą ir prabangą.

------------------------------

*Ši ir kitos A. Šveicerio citatos išverstos iš jo knygos „Die Schuld der Philosophie an dem Niedergang der Kultur", pirmąkart publikuotos 1923 m., o rašytos 1900— 1917 metais.

------------------------------

Šveiceris, protestantų teologas, kaip ir dominikonų vienuolis Ekhartas, tvirtina, jog Žmogaus paskirtis — ne nugrimzti į dvasinio egoizmo atmosferą, pasišalinti nuo pasaulio reikalų, bet aktyviai gyventi, stengtis prisidėti prie dvasinio visuomenės tobulėjimo. „Jei tarp mūsų amžininkų yra tiek mažai tokių, kurie išlaikė tikruosius žmogiškus ir moralinius jausmus, svarbi šito priežastis yra ir faktas, kad mes nuolat aukojame asmeninę moralę ant tėvynės altoriaus, užuot nuolat gyvai santykiavę su kolektyvu ir teikę jam jėgų tobulėti" (retinta mano.— Ė. F.).

Jis prieina išvadą, jog nūdienė kultūra ir socialinė struktūra artėja prie katastrofos, po kurios ateis naujas Renesansas, „kur kas didingesnis už jau buvusį". Šveiceris įsitikinęs, jog jeigu mes nenorime žūti, privalome atsinaujinti nauju tikėjimu bei nuostata. „Šiam Renesansui svarbiausias bus aktyvumo principas, kurį mums į rankas duoda racionalus mąstymas. Tai vienintelis racionalus ir pragmatiškas istorijos raidos principas, kurį sukūrė Žmogus... Aš tvirtai įsitikinęs, kad tokia revoliucija įvyks, jei mes ryšimės tapti mąstančiomis žmogiškomis būtybėmis" (retinta mano.— E. F.).

Gal todėl, kad Šveiceris buvo teologas ir išgarsėjo, bent jau filosofų sluoksniuose, „pagarbos gyvenimui", kaip etikos pagrindo, samprata, paprastai ignoruojama, kad jis buvo vienas iš radikaliausių industrinės visuomenės kritikų, išsklaidžiusių mitą apie jos pažangą ir visuotinę laimę. Jis matė, į kokią krizę žmonių visuomenę bei pasaulį įstūmė industrializuotas gyvenimas; jau šio amžiaus pradžioje jis įžvelgė žmonių bejėgiškumą ir priklausomybę, griaunantį obsesiško darbo poveikį, teigė būtinybę mažiau dirbti ir mažiau vartoti. Jis postulavo, jog būtinas Renesansas tokio kolektyvinio gyvenimo, kuris būtų organizuotas vienybės ir pagarbos gyvenimui dvasia.

Šveicerio mokymo apžvalga nebūtų išbaigta nenurodžius to fakto, jog Šveiceris buvo metafizinis skeptikas, nepripažinęs metafizinio krikščionybės optimizmo. Tai viena iš priežasčių, kodėl jį taip traukė budistinis mąstymas, kuriam gyvenimas neturi jokios aukščiausiosios būtybės suteiktos ar laiduotos prasmės. Šveiceris priėjo tokią išvadą: „Jei renkiesi pasaulį tokį, koks jis yra, neįmanoma priskirti jam tokios prasmės, kuri įprasmintų Žmogaus ir Žmonijos tikslus bei siekius". Vienintelis prasmingas gyvenimo pasaulyje būdas — veikla; ne veikla apskritai, bet veiklumas, kuris skleidžiasi davimu, rūpinimusi artimaisiais. Šveiceris patvirtino šį atsakymą savo raštais ir savo gyvenimu.

Egzistuoja nuostabi giminystė tarp Budos, Ekharto, Markso ir Šveicerio idėjų: juos vienija griežtas reikalavimas atsisakyti turėtojiškos orientacijos; atkaklus priesakas būti visiškai nepriklausomam; metafizinis skepticizmas; bedieviškas religingumas *; reikalavimas būti socialiai aktyviam ir reikšti šį aktyvumą rūpinimusi bei žmogiškuoju solidarumu. Tačiau šie mokytojai kartais net ir nesuvokia visų šių  elementų. Pavyzdžiui, Ekhartas paprastai nesuvokia savo neteizmo, o Marksas — savo religingumo. Interpretuoti šių mąstytojų, ypač Ekharto ir Markso, pažiūras taip sudėtinga, kad neįmanoma deramai supažindinti su šia neteistine religija, skelbiančia rūpinimąsi artimu, religija, kurią išpažindami minėti mokytojai pagrindė naują religingumą, atitinkantį naujo Žmogaus poreikius. Aš tikiuosi išanalizuoti šių mokytojų idėjas šios knygos tęsinyje.  Net ir tie autoriai, kurių nepavadintume radikaliais humanistais, nes jie beveik neperžengia antasmenybiškų, mechanistinių mūsų amžiaus nuostatų (kaip kad dviejų Romos klubo užsakytų pranešimų autoriai), pajėgia įžvelgti, jog vienintelė ekonominės katastrofos alternatyva yra esminis žmogaus vidinis pasikeitimas. Mesarovičius ir Pestelis reikalauja „naujos pasaulinės sąmonės. .. naujos gamtinių išteklių naudojimo etikos. .. naujo požiūrio į gamtą, grindžiamo veikiau harmonija negu užkariavimu. . . tapatumo ateities kartoms jausmo.. . Pirmą kartą per Žmogaus gyvenimą žemėje jis prašomas nedaryti to, ką jis gali daryti, jis prašomas sustabdyti ekonominę ir technologinę raidą ar bent pakeisti jos krypti; jis prašomas visų būsimų žemės žmonių kartų pasidalyti savo turtais su neturtingaisiais — ne iš gailestingumo, bet iš būtinybės. Žmogus prašomas sutelkti pastangas organiškai visos pasaulio sistemos raidai. Ar jis gali ramia sąžine pasakyti ne?" Jie daro išvadą, jog be šių esminių žmogaus pasikeitimų ,,Homo sapiens yra pasmerktas".

--------------------------------

    * Šveiceris savo laiške E. R. Jakobiui rašė, kad „meilės religija gali  egzistuoti  ir be asmenybės, valdančios pasaulį" (Divine Light, 1967, 2, 1).

--------------------------------

Šis nagrinėjimas turi tam tikrų trūkumų. Svarbiausias iš jų, mano manymu, yra tas, kad autoriai ignoruoja politinius, socialinius ir psichologinius faktorius, stabdančius bet kokias permainas. Kokia nauda iš to, kad nurodoma bendra keitimosi kryptis, jei nesistengiama išsamiai apsvarstyti realias kliūtis, trukdančias įgyvendinti visus pasiūlymus. (Reikia tikėtis, kad Romos klubas imsis iš pagrindų spręsti socialinių bei politinių pokyčių problemą, kaip bendrų tikslų įgyvendinimo prielaidą.! Vis dėlto šie autoriai pirmieji pamėgino atskleisti visos planetos ekonominius poreikius, įvertinti išteklius. Kaip aš rašiau įžangoje, pirmą kartą reikalaujama pasikeisti etiškai, ir šis reikalavimas yra ne etinio įsitikinimo išdava, bet racionalus ekonominės analizės padarinys.

Per pastaruosius kelerius metus JAV ir VFR pasirodė nemaža knygų, kurių autoriai reikalavo to paties: pajungti ekonomiką žmonių poreikiams, pirmiausia garantuoti paprasčiausią išlikimą, o po to — žmogaus gerovę. (Aš perskaičiau ar išanalizavau apie trisdešimt penkias tokias knygas, tačiau jų skaičius mažiausiai dvigubai viršijo mano paminėtą.) Daugumas autorių sutinka, jog materialinio vartojimo augimas nebūtinai reiškia bendros gerovės didėjimą; jog charakterologinis ir dvasinis pasikeitimas privalo vykti kartu su būtinais socialiniais pasikeitimais; jog, jei mes nesiliausime švaistę gamtinius išteklius ir pažeidinėję ekologines žmogaus išlikimo sąlygas, katastrofos nereikės laukti nė šimto metų. Čia paminėsiu tik kelis žymiausius šios naujos humanistinės ekonomikos atstovus.

Ekonomistas E. F. Šumacheris savo knygoje „Mažai — tai puiku" (Smallis Beautif u 1) parodo, kad mūsų nesėkmės yra mūsų laimėjimų rezultatas, kad technika privalo būti pajungta realiems žmogaus poreikiams. „Ekonomika kaip gyvenimo turinys yra mirtina liga,— rašo Šumacheris,— nes neribotas jos augimas netelpa ribotame pasaulyje. Visi didieji mokytojai mokė žmoniją, kad ekonomika n e turėtų būti gyvenimo turiniu; kad ji negali juo būti, šiandien yra akivaizdu. Norint išsamiau aprašyti šią ligą, būtų galima palyginti ją su kokiu nors žalingu įpročiu, pavyzdžiui, alkoholizmu ar narkomanija. Nesvarbu, ar šis žalingas įprotis pasireiškia egoistiška ar altruistiška forma, ar jis patenkinamas grynai medžiaginiu būdu, ar kitais, subtilesniais — meniniu, moksliniu, kultūriniu — būdais. Nuodai yra nuodai net ir įvynioti į blizgantį popierėlį. .. Kai ignoruojama dvasinė, vidinė Žmogaus kultūra, savanaudiškumas tampa vyraujančia žmogaus jėga, o tokią orientaciją geriau atitinka egoizmu paremta sistema, tarkime, kapitalizmas, negu sistema, paremta artimo meile."

Savo principus Šumacheris įgyvendino sukurdamas mini mašinas, pritaikytas neindustrinių šalių poreikiams. Pažymėtina tai, kad jo knygų populiarumas kasmet auga — ne dėl reklamos, bet dėl žodinės jo skaitytojų propagandos.

Amerikiečių autoriai Paulas Erlichas ir Ana Erlich savo mąstymu panašūs į Šumacherį. Savo knygoje „Gyventojai, ištekliai, aplinka: žmogaus ekologijos problemos" (Population, Resources, Environment: Issues in Human Ecology)jie pateikia tokias išvadas apie „šiuolaikinę pasaulio situaciją":

1.Turint omenyje nūdienę technologiją ir žmogaus elgesio modelius, mūsų planetos gyventojų skaičius yra smarkiai per didelis.

2.Didžiulis žmonių skaičius ir spartus šio skaičiaus didėjimas yra pagrindinės kliūtys sprendžiant žmonijos problemas.

3.Gamindama maisto produktus tradicinėmis priemonėmis, žmonija jau beveik pasiekė savo sugebėjimų ribą. Gyventojų aprūpinimo maistu ir maisto paskirstymo problema jau nulėmė tai, kad maždaug pusė žmonijos badauja ar alksta. Kasmet iš bado miršta 10—20 mln. žmonių.

4.Pastangos toliau didinti maisto gamybą spartins aplinkos alinimą, ir tai ilgainiui sumažins žemės galimybes teikti maistą. Kol kas dar neaišku, ar aplinka jau nuniokota tiek, kad padariniai nepataisomi; gali būti, kad planetos galimybės palaikyti žmogaus gyvybę yra visam laikui pakirstos. Tokie technologiniai „laimėjimai", kaip automobiliai, pesticidai, ir neorganinės azotinės trąšos, yra svarbiausi aplinką alinantys faktoriai.

5.Yra prielaidų tikėti, kad gyventojų skaičiaus augimas didina letalinio pasaulinio maro ir termobranduolinio karo tikimybę. Kiekvienas iš jų, padidindamas mirtingumą, taptų gyventojų skaičiaus problemos „nepageidautinu sprendimu". Ir vienas, ir kitas potencialiai gali sužlugdyti civilizaciją ir net išnaikinti  H o m o  s a p i e n s.

  1. Nėra technologinės panacėjos prieš visą kompleksą problemų, lemiančių gyventojų skaičiaus, maisto, aplinkos krizę, nors tinkamai taikoma technologija galėtų būti svari parama tokiose srityse kaip kova su aplinkos teršimu, komunikacijos priemonių plėtimas, derlingumo kontrolė. Esminiai sprendimai apima ir dramatiškus bei greitus žmonių nuostatų pokyčius, ypač tokių problemų kaip gimstamumo, ekonomikos, technologijos plėtojimo, aplinkos apsaugos, konfliktų sureguliavimo problemos (retinta mano.— Ė.F.).

Vertėtų paminėti dar vieną iš naujesnių darbų — E. Eplerio „Pabaiga arba pasikeitimas" (E n d e oder Wende). Savo idėjomis Epleris artimas Šumacheriui, nors ir mažiau radikalus. Eplerio pozicija ypač įdomi todėl, kad jis — socialdemokratų partijos Badene-Viurtemberge lyderis ir nuoseklus protestantas. Dvi tos pačios orientacijos knygas parašiau aš, tai — „Sveikoji visuomenė" ir „Vilties revoliucija".

Net iš tarybinio bloko rašytojų, kuriems gamybos apribojimo idėja visada buvo tabu, pasigirsta balsų, siūlančių pasvarstyti, ar nebūtų galima neauganti ekonomika. V. Harichas — marksistas disidentas, gyvenantis VDR, siūlo statišką pasaulinį ekonomikos balansą, kuris vienintelis galėtų laiduoti pusiausvyrą ir užkirstų kelią biosferai gresiančiam pavojui. Be to, Tarybų Sąjungoje 1972 m. įvyko žymiausių gamtos mokslų specialistų, ekonomistų ir geografų susitikimas, apsvarstęs problemą „Žmogus ir jo aplinka". Šio susitikimo dienotvarkėje buvo Romos klubo tyrinėjimų rezultatai, kuriuos dalyviai apsvarstė pagarbiai ir susidomėję, nurodydami aiškius tyrinėjimų privalumus, nors ir nesutikdami su jų išvadomis. (Plačiau apie šį susitikimą žr. Bibliografijoje „Technologie und Politik".)

Tai, kas yra svarbiausia šiuolaikiniam antropologiniam ir istoriniam humanizmui, kas vienija įvairias humanistinės socialinės rekonstrukcijos pastangas, pateikta L. Memfordo darbe „Valdžios Pentagonas" (The Pentagon of P o w e r) ir visose ankstesnėse jo knygose.

 

ŽMOGAUS PASIKEITIMO SĄLYGOS IR NAUJO ŽMOGAUS BRUOŽAI

 

Tariant, jog teisinga prielaida, kad nuo psichologinės ir ekonominės katastrofos mus gali išgelbėti tik esminis žmogaus charakterio pasikeitimas — būtiškos nuostatos įtvirtinimas vietoj vyraujančios turėtojiškos, iškyla klausimas: ar įmanoma pakeisti charakterį plačiu mastu, ir jei taip, tai kaip tai gali įvykti?

Aš manau, jog žmogaus charakteris gali pasikeisti esant šioms sąlygoms:

1.Mes kenčiame ir suvokiame savo kentėjimą.

2.Mes suprantame, iš ko kyla mūsų negerovė (ill-being).

3.Mes pripažįstame, jog yra būdas įveikti mūsų negerovę.

4.Mes pripažįstame, jog tam, kad įveiktumėm negerovę, privalome laikytis tam tikrų gyvenimo normų ir praktiškai pakeisti dabartinį savo gyvenimą.

Šie keturi punktai atitinka Keturias Kilnias tiesas, kurios yra Budos mokymo apie bendras žmogiškosios egzistencijos sąlygas pagrindas, o ne mokymo apie konkrečius negerovės atvejus, nulemtus specifinių individualių ar socialinių sąlygų.

Tas pats pasikeitimo principas, kuris būdingas budizmui, glūdi ir Markso samprotavimuose apie išgelbėjimą. Kad tai suprastume, privalome suvokti, jog Marksui, jo paties žodžiais tariant, komunizmas yra ne galutinis tikslas, bet istorijos raidos etapas, kuris privalo išvaduoti žmones iš tų socioekonominių ir politinių sąlygų, kuriomis žmonės praranda savo žmogiškumą ir tampa daiktų, mašinų ir savo pačių godumo vergais.

Markso pirmas žingsnis buvo parodyti dirbančiajai to meto klasei — labiausiai susvetimėjusiai ir vargingiausiai klasei,— kad ji kenčia. Marksas stengėsi išsklaidyti iliuzijas, trukdančias darbininkams suvokti savo padėties vargingumą. Antras žingsnis — parodyti šio kentėjimo priežastis, kurias, kaip jis nurodo, lemia kapitalizmo prigimtis ir godus, šykštus, priklausomas charakteris, suformuotas kapitalistinės sistemos. Darbininkų (bet ne tik jų) kentėjimo priežasčių analizė pastūmėjo Marksą atlikti reikšmingiausią savo darbą — išanalizuoti kapitalistinę ekonomiką.

Jo trečias žingsnis buvo parodyti, kad kentėjimą galima pašalinti pašalinus jį sukeliančias sąlygas. Ketvirtu žingsniu jis atskleidė naują gyvenimo praktiką, naują socialinę sistemą, laisvą nuo to kentėjimo, kurį neišvengiamai lėmė senoji būtinumo sistema.

Iš esmės panašus buvo ir Froido gydymo metodas. Pacientai kreipdavosi į Froidą, nes jie kentėjo ir suvokė, kad kenčia. Tačiau savo kentėjimo priežasties jie paprastai neįžvelgdavo. Paprastai pirmoji psichoanalitiko užduotis buvo padėti pacientams atsikratyti iliuzijų dėl jų kentėjimo ir išsiaiškinti, kas realiai sukelia jų negalią (i l l-b e i n g). Individualios ar socialinės negalios diagnozė priklauso nuo interpretacijos, o įvairūs interpretatoriai gali skirtis. Tai, kaip pacientai patys supranta savo kentėjimo priežastis, yra mažiausiai patikimi duomenys diagnozei. Psichoanalitinio proceso esmė yra padėti pacientams suvokti tikrąsias savo negalios priežastis.

Įgiję šį žinojimą, pacientai gali žengti kitą žingsnį — suprasti, kad jų negalavimus galima išgydyti pašalinus jų priežastis. Pasak Froido, tai reiškė iškelti tam tikrus nuslopintus vaikystės įvykius. Tačiau tradicinė psichoanalizė iš esmės nesutinka, jog reikia ketvirto žings-nio. Daugelis psichoanalitikų mano, jog įžvalga to, kas nuslopinta, pati savaime turi terapinį poveikį. Iš tiesų taip dažnai būna, ypač tais atvejais, kai pacientą kankina tam tikri apibrėžti simptomai, tarkime, isterijos ar manijos atveju. Bet aš netikiu, kad šitaip ilgalaikių teigiamų rezultatų pasieks asmenys, kurie kenčia nuo bendresnės negalios ir kuriems būtina keisti savo charakterį, tai neįmanoma tol, kol jie praktiškai nepakeis savo gyvenimo, kad šis atitiktų tuos charakterio pokyčius, kokių n o rimą pasiekti. Pavyzdžiui, galima iki paskutiniojo teismo dienos analizuoti individų priklausomybę, tačiau visos šios įžvalgos bus bevaisės, jei nepasikeis pati individų gyvenimiška situacija, kurioje jie buvo iki įžvalgos. Paprastas pavyzdys: moteris, kurios kentėjimo šaknys glūdi jos priklausomybėje nuo tėvo, net jeigu ir suvokia gelmines šios savo priklausomybės priežastis, realiai nepasikeis tol, kol praktiškai nepakeis savo gyvenimo, tarkim, neatsiskirs nuo tėvo, neatsisakys jo pagalbos, nepasiryš kęsti nepatogumus, iškylančius praktiniame kelyje, siekiant nepriklausomybės. Įžvalga, atskirta nuo praktikos, lieka neveiksminga.

 

Naujas Žmogus

 

Naujos visuomenės funkcija — formuoti naują Žmogų, kurio charakterio struktūrai būtų būdingos šios savybės:

—Ryžtas atsisakyti visų turėjimo formų siekiant visiškai būti.

—Saugumas, identiškumo jausmas ir pasitikėjimas savimi, paremtas tikėjimu tuo, kuo esi, susietumo, domėjimosi, meilės ir solidarumo su aplinkiniu pasauliu poreikiu, pakeičiančiu aistrą turėti, savintis, kontroliuoti pasaulį, šitaip tampant savo nuosavybės vergu.

—Įsisąmoninimas to fakto, kad niekas, be paties žmogaus, nesuteiks jo gyvenimui prasmės ir tik visiška jo nepriklausomybė bei daiktų atsisakymas gali tapti vaisingos veiklos — rūpinimosi savo artimu — sąlyga.

—Būti ten, kur esi.

—Džiaugsmas, kylantis duodant ir dalijantis, o ne kaupiant bei išnaudojant.

—Meilė ir pagarba visoms gyvybės apraiškoms. Žinojimas, kad šventa yra gyvybė ir visa, kas ją skatina, o ne daiktai, valdžia, viskas, kas negyva.

—Pastangos sumažinti godumą, neapykantą, iliuzijas tiek, kiek žmogus pajėgia.

—Gyvenimas be stabų garbinimo, be iliuzijų, nes pasiektas toks brandumas, kuriam nereikia iliuzijų.

—Sugebėjimo mylėti ir sugebėjimo kritiškai, nesentimentaliai mąstyti ugdymas.

' — Išsiveržimas iš savo narciziškumo ir visų tragiškų žmogaus egzistavimo apribojimų pripažinimas.

—Savo ir savo artimųjų vystymosi pavertimas svarbiausiu gyvenimo tikslu.

—Supratimas, jog, siekiant šito tikslo, būtina disciplina ir pagarba tikrovei.

—Supratimas, jog sveikas vystymasis galimas tik tam tikroje struktūroje, taip pat su-pratimas, jog yra skirtumas tarp struktūros, kaip gyvenimo atributo, ir „tvarkos", kaip negyvenimo, mirties atributo.

—Vaizduotės lavinimas — ne kaip bėgimas nuo nepakeliamų sąlygų, bet kaip realių galimybių numatymas, kuris yra galimybė įveikti nepakeliamas sąlygas.

—Pastangos neapgaudinėti kitų, tačiau ir nesileisti apgaudinėjamam, būti nekaltam, tačiau ne naiviam.

—Pažinti save — gilintis ne tik į tą „aš", kuri pažįstame, bet ir į tą, kurio nepažįstame,— juk mumyse rusena žinojimas apie tai, ko nežinome.

—Vienybės su viskuo, kas gyva, jutimas, atsisakymas tikslo užkariauti gamtą, ją pavergti, išnaudoti, prievartauti, naikinti, pastangos ją suprasti ir su ja kooperuotis.

—Laisvė, kuri yra ne savivaliavimas, bet galimybė būti savimi, ne godžių troškimų našta, bet subtiliai subalansuota struktūra, kiekvienu momentu susidurianti su alternatyva augti ar nykti, gyventi ar mirti.

—Žinojimas, jog blogis ir destruktyvumas yra neišvengiami nesugebėjimo augti padariniai.

—Žinojimas, jog tik nedaugelis pasiekė tobulumą šių savybių atžvilgiu, ir kartu neturėjimas ambicijų „pasiekti tikslą", neužmirštant, kad tokios ambicijos yra tik kita godumo, turėjimo forma.

—Laimė, kurią teikia nuolat stiprėjantis gyvybingumas, nepriklausymas nuo to,  ką  dar lems likimas, pasitenkinimas, kyląs iš   pilnakraujio gyvenimo, beveik netrikdomas rūpesčio tuo, ką gali ar ko negali pasiekti.

Šioje knygoje aš neketinu pateikti siūlymų, ką konkrečiai galėtų padaryti žmonės, gyvenantys šiuolaikinėje kibernetinėje visuomenėje — tiek „kapitalistinėje", tiek „socialistinėje" kad išsiveržtų iš turėtojiškos egzistencijos ir išplėstų buvimo sritį. Tam reikėtų parašyti dar vieną knygą, kurią derėtų pavadinti „Menas būti". Tačiau pastaraisiais metais pasirodė daug knygų, analizuojančių kelius į gerovę; kai kurios iš jų yra naudingos, kitos — greičiau kenkia savo apgaulingumu, nes jos tik išnaudoja tą naują rinką, kuri tenkina žmonių, trokštančių pabėgti nuo savo negalios, poreikius. Kai kurios vertingesnės iš šių knygų, galinčių būti naudingomis tiems, kurie rimtai domisi, kaip pasiekti gerovę, nurodytos Bibliografijoje.

 

NAUJOS VISUOMENES BRUOŽAI

 

 

 

Naujas mokslas apie Žmogų

Pirmoji naujos visuomenės sukūrimo sąlyga — būtinybė suvokti tuos beveik neįveikiamus sunkumus, kurie neišvengiamai kils mėginant tai padaryti. Miglotas tų sunkumų suvokimas, matyt, ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl tiek mažai daroma siekiant būtinų pasikeitimų. Daugumas mano: ,,Kam siekti to, kas neįmanoma? Geriau elgtis taip, tarsi kelias, kuriuo einame, nuves mus į tą saugią ir laimingą vietą, kuri nurodyta mūsų žemėlapiuose". Tie, kurie nesąmoningai nusivylė, bet dangstosi optimizmo kauke, nebūtinai yra išmintingi. Bet ir tie, kurie neprarado vilties, laimėti gali tik tuo atveju, jeigu jie — kietakakčiai realistai, atsisakę visų iliuzijų,— iki galo įvertina sunkumus. Kaip tik šiuo blaivumu veiklūs „utopistai" skiriasi nuo svajojančių „utopistų".

Paminėkime tik kai kuriuos iš sunkumų, kuriuos reikės įveikti kuriant naują visuomenę:

— Būtina išspręsti problemą, kaip išlaikyti industrinį gamybos pobūdį be totalinio gamybos centralizavimo, t. y. neprieinant iki seno tipo fašizmo ar veikiau technologinio „fašizmo besišypsančiu veidu".

—Būtina suderinti visuotinį planavimą su didele decentralizacija, atsisakyti „laisvos rinkos ekonomikos", kuri jau tapo beveik fikcija.

—Būtina atsisakyti neriboto ekonomikos augimo, pakeičiant jį atrenkamuoju augimu, kad būtų išvengta ekonominės katastrofos.

—Būtina sukurti tokias darbo sąlygas, tokią bendrą atmosferą, kai veiksmingas motyvas būtų ne materialinė nauda, bet kitoks, psichologinis pasitenkinimas.

—Būtina toliau skatinti mokslo pažangą ir kartu budriai stebėti, kad praktinis mokslo laimėjimų taikymas nesukeltų grėsmės žmonijai.

 — Būtina sukurti sąlygas žmonių gerovei ir džiaugsmui, o ne vien malonumų poreikio tenkinimui.

—Būtina laiduoti tikrą individų saugumą, neverčiant jų priklausyti nuo biurokratijos tam, kad prasimaitintų.

—Būtina atkurti „individualios iniciatyvos" galimybes gyvenime, o ne biznio srityje (kur jų vargu ar dar esama).

Kaip neįveikiami atrodė kai kurie technikos tobulinimo sunkumai, taip dabar neįveikiami atrodo tik ką išvardyti sunkumai. Tačiau technikos srityje sunkumai nebuvo neįveikiami, nes buvo sukurtas naujas mokslas, kuris gamtos stebėjimo ir pažinimo principą paskelbė jos kontroliavimo sąlyga (Bekonas F. Naujasis Organonas.— 1620). Šis naujas XVII a. mokslas iki mūsų dienų tebetraukia šviesiausius industrinių šalių protus. Jis įgalino įgyvendinti technines Utopijas, apie kurias svajojo žmogaus protas.

Tačiau šiandien, maždaug po trijų su puse šimtmečių, mums reikia visiškai kitokio, naujo mokslo. Mums reikia Humanistinio Mokslo apie Žmogų, kaip pamato Taikomajam Socialinės Rekonstrukcijos Mokslui ir Menui.

Techninės Utopijos, pavyzdžiui, skraidymas, buvo įgyvendintos dėl naujo gamtos mokslo. Žmogiškoji Mesijo laikų Utopija — nauja vieninga žmonija, gyvenanti broliškai ir taikiai, laisva nuo ekonominio determinuotumo, karų ir klasių kovos, gali būti pasiekta, jeigu mes paaukosime jai tiek energijos, intelekto bei entuziazmo, kiek jo paaukota techninėms Utopijoms įgyvendinti. Povandeninių laivų nepastatysime vien skaitydami Žiulį Verną; humanistinės visuomenės nesukursime skaitydami pranašų knygas.

Neįmanoma numatyti, ar gamtos, mokslas užleis vyraujančias pozicijas naujam socialiniam mokslui. Jei tai įvyks, mes dar turėsime šansų išlikti, bet, ar tai įvyks, priklausys nuo vieno faktoriaus: kiek šviesių, išsilavinusių, drausmingų, suinteresuotų žmonių pasirinks šį naują iššūkį žmogaus protui, įsisąmonins tą faktą, kad šį kartą tikslas yra ne kontroliuoti gamtą, bet kontroliuoti techniką, iracionalias socialines jėgas ir institutus, grasinančius Vakarų visuomenės, jei ne visos žmonijos  išlikimui.

Aš įsitikinęs, jog mūsų ateitis priklauso nuo to, ar geriausi žmonijos protai, suvokdami nūdienės situacijos kritiškumą, pasiaukos naujajam humanistiniam mokslui apie Žmogų. Be jų su-telktų pastangų niekas neišspręs minėtų problemų, nepasieks tų tikslų, kuriuos tik ką išvardijome.

Tokių bendrų tikslų, kaip „gamybos priemonių suvisuomeninimas", projektai pasirodė besą socialistiniai bei komunistiniai lozungai, tik pridengiantys socializmo nebuvimą. „Proletariato diktatūra" ar „intelektualinis elitas" yra tokios pat miglotos ir klaidinančios sąvokos kaip ir „laisvos rinkos ekonomika" ar šiuo atveju — „laisvos" tautos. Ankstyvieji socialistai ir komunistai, nuo Markso iki Lenino, neturėjo konkrečių socialistinės ar komunistinės visuomenės sukūrimo planų; tai — pažeidžiamiausia socializmo vieta.

Naujos socialinės formos, tapsiančios buvimo pamatu, neišsikristalizuos be daugybės projektų, modelių, tyrimų bei eksperimentų, padedančių suartinti tai, kas būtina, ir tai, kas galima. Ilgainiui tai ves prie plataus masto ilgalaikio planavimo, taip pat prie trumpalaikių pirmųjų priemonių planų. Viskas priklauso nuo valios bei humanistinės dvasios žmonių, sprendžiančių šias problemas; be to, kai žmonėms atsiveria perspektyva, kai jie supranta, ką konkrečiai gali padaryti, kad žingsnis po žingsnio prie jos artėtų, jie jaučia ne baimę, bet įkvėpimą ir entuziazmą.

Jei ekonominė ir politinė visuomenės sritys privalo būti pajungtos žmogaus vystymuisi, tai naujosios visuomenės modelį privalo lemti nesusvetimėjusio, būtiškai orientuoto individo poreikiai. Vadinasi, žmonės nei gyvens neišbrendamame skurde, kuris vis dar yra pagrindinė daugumos žmonių problema, nei bus verčiami būti Homo consumens, kokiais būti turtingų industrinių šalių gyventojus verčia kapitalistinės gamybos dėsniai, lemiantys nepaliaujamą gamybos augimą ir vis gausesnį vartojimą. Jei žmonėms lemta kada nors išsilaisvinti ir liautis remti gamybą patologiniu vartojimu, tam būtina iš pagrindų pakeisti ekonominę sistemą; reikia išbristi iš nūdienės situacijos, kai sveika ekonomika įmanoma tik nesveikų žmogiškųjų būtybių kaina Mūsų užduotis yra sukurti sveiką ekonomiką sveikiems žmonėms.

Pirmas lemiamas žingsnis, siekiant šio tikslo, yra gamybos perorientavimas į „sveiką vartojimą".

Tradicinė formulė „gamyba vartojimui, o ne gamyba pelnui" yra nepakankama, nes ji nenurodo, koks vartojimas turimas galvoje — sveikas ar patologinis. Kaip tik čia ir kyla sudėtingiausias praktinis klausimas: kas privalo nuspręsti, kurie poreikiai yra sveiki, o kurie — patologiniai? Tikri galime būti dėl vieno dalyko: negalima versti piliečių vartoti tai, ką valstybė nutaria esant geriausia — net jeigu tai yra geriausia. Tačiau biurokratinė kontrolė, prievarta draudžianti vartoti, tik padidins žmonių alkį vartoti. Sveikai vartosime tik tuo atveju, jei vis daugiau žmonių norės pakeisti savo vartojimo stereotipus bei gyvenimo stilių. Tai įmanoma tik pasiūlius žmonėms kitą vartojimo tipą, patrauklesnį už senuosius. Tai negali įvykti per naktį ar įstatymo būdu, reikės lėto švietimo proceso, kuriame svarbų vaidmenį privalo suvaidinti valstybė.

Valstybės funkcija yra nustatyti sveiko vartojimo, priešingo patologiniam ir indiferentiškam vartojimui, normas. Iš principo tokias normas galima nustatyti. Geras pavyzdys yra JAV Maisto produktų ir medikamentų valdyba (FDA); ji nustato, kokie produktai ir kokie vaistai yra žalingi, savo sprendimą pagrįsdama patyrusių įvairių sričių mokslininkų nuomonėmis, dažnai po ilgų eksperimentavimų. Panašiai kitų vartojimo objektų ir paslaugų vertę galėtų nustatyti taryba, į kurią įeitų psichologai, antropologai, sociologai, filosofai, teologai ir įvairių socialinių bei vartotojų grupių atstovai.

Tačiau analizuojant tai, kas žmogui naudinga ir kas žalinga, reikia kur kas išsamesnių tyrimų negu tie, kurių pakanka FDA problemoms spręsti. Naujasis mokslas apie žmogų privalės atlikti pamatinius poreikių prigimties tyrimus, kurie kol kas vos pradėti. Reikės nustatyti, kurie poreikiai yra mūsų organizmo reikmės, kurie yra kultūros raidos rezultatas, kurie — individo augimo išraiška; kurie yra nenatūralūs, individui primesti gamybos, kurie žmogų daro aktyvų, o kurie paverčia jį pasyviu, kurie nulemti patologijos, kurie —. sveikos psichikos.

Priešingai FDA, naujos humanistinės ekspertų tarybos nutarimai nebus įgyvendinami per prievartą, jie bus tik gairės, kurias piliečiai galės apsvarstyti. Mes jau gerai supratome sveiko ir nesveiko maitinimosi problemos svarbą; ekspertų tyrimų rezultatai padės visuomenei geriau įžvelgti visas kitas sveikų ir patologinių poreikių problemas. Žmonės suvoks, jog vartojimas dažnai skatina pasyvumą; jog greičio ir naujovių poreikis, patenkinamas tik vartojant, atspindi nerimą, vidinį bėgimą nuo savęs; jie supras, jog, vaikydamiesi vis naujų ir naujų užsiėmimų bei daiktų, jie tik vengia akistatos su savimi bei artumo kitam žmogui.

Vyriausybė gali gerokai palengvinti šį švietimo procesą, teikdama subsidijų pageidautinų prekių bei paslaugų gamybai iki to laiko, kol ši gamyba taps pelninga. Tokias pastangas turėtų paremti plati švietimo kampanija už sveiką vartojimą. Reikia tikėtis, kad bendros pastangos, skatinančios sveikai var-toti, įstengs pakeisti vartojimo stereotipus. Net nesinaudojant pramonės reklamos „smegenų plovimo" metodais — beje, tai esminė sąlyga, — pagrįstai galima tikėtis, kad šios pastangos bus daug efektyvesnės negu pramoninė propaganda.

Įprastas prieštaravimas visai atrenkamojo vartojimo (bei gamybos) programai pagal principą „Kas skatina gerovę?" yra šis: esant laisvos rinkos ekonomikai, vartotojai gauna kaip tik tai, ko jie nori, todėl „atrenkamoji" gamyba nėra reikalinga. Šis argumentas grindžiamas prielaida, kad vartotojai nori to, kas jiems gera, o tai, žinia, yra visiškai neteisinga (kalbėdami apie narkotikus ar cigaretes, juk nesinaudosime šiuo argumentu). Toks tvirtinimas ignoruoja tą faktą, kad vartotojų norus formuoja gamintojas. Nepaisant prekių konkurencijos, bendras reklamos poveikis yra troškimo vartoti skatinimas. Visos firmos padeda viena kitai savo reklamomis kurdamos bendrą poveikį, o pirkėjas tenkinasi abejotina privilegija rinktis iš keleto konkuruojančių prekių rūšių. Vienas iš nuvalkiotų pavyzdžių, kuriais įrodinėjama, kad vartotojo norai yra visagaliai,— Fordo kompanijos „Edsel" žlugimas. Tačiau „Edsel" žlugimas nepaneigia fakto, kad jį reklamavusi propaganda buvo  propaganda  pirkti automobilius, ir iš jos pasipelnė visi, išskyrus nevykėlę „Edsel". Dar daugiau, pramonė turi įtakos skoniams ir tuo, kad negamina prekių, kurios būtų naudingesnės žmonėms, tačiau jai pačiai mažiau pelningos.

Sveikas vartojimas galimas tik tuo atveju, jei bus kuo ryžtingiausiai apribotos akcininkų ir didelių įmonių menedžerių teisės spręsti, ką gaminti, remiantis vien pelno ir gamybos plėtojimo  interesais. Tokius pakeitimus būtų galima vykdyti įstatymiškai, nekeičiant demokratinių Vakarų valstybių konstitucijų (jau yra daug įstatymų, apribojančių nuosavybės teises bendros gerovės dėlei). Svarbu ne turėti kapitalą, bet valdyti gamybą. Ilgainiui, sustabdžius hipnotizuojantį reklamos srautą, vartotojų skoniai lems, ką gaminti. Egzistuojančios įmonės bus priverstos pertvarkyti savo veiklą taip, kad tenkintų poreikius, o ten, kur tai neįmanoma, vyriausybei reikės įdėti kapitalą į naujų prekių ir paslaugų gamybą, atitinkančią naujus poreikius.

Visas šias permainas galima įgyvendinti tik pamažu, sutinkant gyventojų daugumai. Bet jos prilygtų naujai ekonominės sistemos formai, kuri skirtųsi tiek nuo šiuolaikinio kapitalizmo, tiek nuo tarybinio centralizuoto valstybinio kapitalizmo, tiek ir nuo švediškos visuotinės gerovės biurokratinės sistemos.

Aišku, didelės korporacijos iš pradžių stengsis panaudoti milžinišką savo įtaką norėdamos sutrukdyti tokiems pokyčiams. Tik nepalaužiamas visų piliečių troškimas sveikai vartoti gali įveikti korporacijų pasipriešinimą.

Vienas iš efektyviausių būdų piliečiams parodyti vartotojo jėgą yra kovingas varto: tojų judėjimas, naudojantis kaip ginklą „vartotojų streikų" grėsmę. Pavyzdžiui, tarkime, kad 20% amerikiečių, „vartojančių" automobilius, nutaria daugiau jų nepirkti, nes jie įsitikina, jog, palyginti su puikiai organizuotu visuomeniniu transportu, asmeninis automobilis yra neekonomiškas, ekologiškai žalingas, o psichologiniu požiūriu veikia kaip narkotikas — dirbtinai sukuria jėgos pojūtį, sustiprina pavydo jausmą, padeda pabėgti nuo savęs. Tik ekonomistas galėtų įvertinti, kokia ekonominė grėsmė iškiltų automobilių pramonei ir, suprantama, naftos kompanijoms, jei, tarkime, toks vartotojų strei-kas įvyktų, o nacionalinė ekonomika, kurios pagrindas — automobilių pramonė, patirtų nemažus sunkumus. Žinoma, niekas nenori, kad Amerikos ekonomikai iškiltų panašių sunkumų, tačiau tokia grėsmė, jei ji pasirodytų įmanoma (pavyzdžiui, grėsmė, kad mėnesį žmonės nevažinės automobiliais), būtų vartotojams stiprus svertas siekiant pakeisti visą gamybos sistemą.

Vartotojų streikų privalumai yra tie, kad jiems nereikia paramos iš vyriausybės; jie sunkiai nuslopinami (jei vyriausybė nesiims priemonių, priverčiančių piliečius pirkti tai, ko jie nenori pirkti); nereikėtų laukti, kol 51% piliečių pritars tam, kad vyriausybė imtųsi prievartos priemonių. Juk 20% mažuma, vykdant permainas, būtų veiksminga jėga. Vartotojų streikai galėtų peržengti politinius barjerus bei lozungus, juose galėtų dalyvauti ir konservatoriai, ir liberalai, ir „kairieji humanistai", nes juos visus vienytų vienas motyvas — troškimas sveikai ir žmogiškai vartoti. Pirmas žingsnis, nutraukiant vartotojų streikus, būtų radikalaus humanistinio vartotojų judėjimo lyderių ir stambiosios pramonės (bei vyriausybės) atstovų derybos dėl būtinų permainų. Jų metodai iš esmės būtų tie patys, kokie naudojami derybose dėl darbininkų streikų atšaukimo ar nutraukimo.

Problema yra ta, kaip priversti vartotojus suvokti: (1) iš dalies nesąmoningą jų protestą prieš vartotojiškumą ir (2) potencialią jų jėgą, kurią jie įgytų, jei tik susivienytų humanistinės nuostatos vartotojai. Toks vartotojų judėjimas būtų tikrosios demokratijos išraiška: individai galėtų atvirai pasisakyti ir pamėginti aktyviai bei nesusvetimėjusiu būdu pakeisti socialinės raidos eigą. Ir visa tai būtų paremta asmenine patirtimi, o ne politiniais lozungais.

Tačiau, kol didelės korporacijos išlaikys nūdienę savo galybę, nepakaks ir efektyviausio vartotojų judėjimo. Juk net tie demokratijos likučiai, kurie dar egzistuoja, paklus technokratiniam fašizmui, sočių nemąstančių robotų visuomenei — tai pačiai visuomenei, kurios, vadintos „komunizmu", buvo taip bijoma,— jei nebus susilpninta gigantiškų korporacijų įtaka vyriausybei (kuri kasdien stiprėja) ir gyventojams (kurių mąstymas kontroliuojamas „smegenų plovimo" metodais). Jungtinėse Valstijose jau egzistuoja gigantiškų įmonių galios ribojimo tradicija, įkūnyta prieš trestus nukreiptais įstatymais. Stipriai spaudžiant visuomeninei nuomonei, šie įstatymai galėtų būti pritaikyti egzistuojančioms milžiniškoms korporacijoms, kad šios būtų suskaldytos į smulkesnius vienetus.

Tam, kad būtų sukurta visuomenė, pagrįsta buvimu, visi žmonės privalo aktyviai dalyvauti ekonominėje visuomenės veikloje, būti aktyviais piliečiais. Taigi   išsilaisvinti iš turėtojiško egzistavimo būdo galėsime tik iki galo įgyvendinę dalyvavimo demokratiją pramonės ir politikos srityse.

Šito reikalauja dauguma radikaliųjų humanistų.

Industrinė demokratija reiškia, kad kiekvienas stambios pramonės ar kitos organizacijos narys aktyviai dalyvauja šios organizacijos gyvenime; kad kiekvienas yra išsamiai informuotas ir dalyvauja priimant sprendimus visais lygiais — nuo individualaus darbo proceso, sveikatos apsaugos ir saugumo techni-kos (tai jau sėkmingai išbandė keletas Švedijos ir Amerikos įmonių) iki dalyvavimo sprendžiant bendrus įmonės politikos klausimus. Svarbiausia, kad dirbančiųjų interesams ne įmonėje atstovautų patys darbininkai ir tarnautojai, o ne oficialūs profsąjungų veikėjai. Industrinė demokratija taip pat reiškia, kad įmonė yra ne tik ekonominė ir techninė institucija, bet taip pat ir socialinė institucija, kurios gyvenime ir veikloje aktyviai, todėl ir suinteresuotai, dalyvauja kiekvienas narys.

Tie patys principai taikytini ir įgyvendinant politinę demokratiją. Demokratija gali išsilaikyti prieš autoritarizmo grėsmę tik iš pasyvios „stebėtojiškos demokratijos" virtusi „dalyvavimo demokratija", kai bendruomenės reikalai yra individui tokie artimi ir svarbūs kaip ir jo asmeniniai reikalai, kitaip tariant, kai bendruomenės gerovė yra kiekvieno piliečio asmeninis rūpestis. Dalyvaudami bendruomenės gyvenime, žmonės išvys, jog gyvenimas tampa turtingesnis, skatina jų aktyvumą. Iš tiesų tikrąją politinę demokratiją galime apibūdinti kaip tokią demokratiją, kai gyvenimas tampa kaip tik įdomus. Dalyvavimo demokratija, priešingai negu „liaudies demokratija" ar „centralizuota demokratija", pačia savo esme yra antibiurokratinė, ji sukuria tokią atmosferą, kurioje negali išlikti demagogai.

Sukurti dalyvavimo demokratijos metodus yra turbūt nepalyginti sudėtingiau negu parengti XVIII a. demokratišką konstituciją. Su-kuriant ir įgyvendinant dalyvavimo demokratijos principus bei metodus, prireiks milžiniškų daugelio kompetentingų specialistų pastangų. Kaip vieną iš daugelio galimų pasiūlymų siekiant šio tikslo aš norėčiau dar kartą pakartoti tai, ką daugiau negu prieš dvidešimt metų siūliau knygoje „Sveikoji visuomenė": reikia su-kurti šimtus tūkstančių grupių (kiekvieną — iš kokių 500 tiesiogiai bendraujančių asmenų), kurios būtų pastovūs patariamieji organai, sprendžiantys pagrindines ekonomikos, užsienio' politikos, sveikatos, švietimo ir bendros gerovės kūrimo problemas. Šios grupės privalo gauti visą būtiną informaciją (jos pobūdis nu-sakomas toliau), jų nariai (neveikiami iš išorės) turėtų aptarti šią informaciją ir balsavimu priimti sprendimą. (Šiuolaikiniai technologijos metodai padėtų balsus suskaičiuoti per dieną.) Visos šios grupės sudarytų „Žemuosius Rūmus", kurių sprendimai, kartu su kitų politinių organų sprendimais turėtų lemiamą įtaką įstatymų leidybai.

„Kam šie detalūs planai,—paklausime,— jei tokią pačią funkciją gali atlikti visuomenės nuomonės apklausa, leidžianti per tokį pat trumpą laiką išaiškinti visų gyventojų nuomonę?" Šis prieštaravimas susijęs su problemiškiausiu nuomonės reiškimo aspektu. Juk „nuomonė", kuria grindžiamos apklausos, yra tik požiūris  žmogaus, kuris nėra deramai informuotas, kuris kritiškai nemąsto ir nesvarsto. Dar daugiau, šitaip apklausiami žmonės žino, kad jų „nuomonės" nieko nereiškia, tad niekam neturi jokios įtakos. Tokios nuomonės tikrai fiksuoja sąmoningas žmonių mintis tam tikru momentu, tačiau neatspindi jose slypinčių tendencijų, kurios, pasikeitus aplinkybėms, suformuotų priešingas nuomones. Panašiai ir per politinius rinkimus rinkėjai žino, jog, nubalsavę už vieną kandidatą, jie toliau realiai neturi įtakos įvykiams. Kai kuriais požiūriais balsavimas per politinius rinkimus yra dar blogiau negu visuomenės nuomonės apklausa, nes žmonių mąstymas yra prislopinamas pusiau hipnotinėmis poveikio priemonėmis. Rinkimai tampa jaudinančia „muilo opera", kai rizikuojama kandidatų viltimis bei lūkesčiais, o ne politinėmis problemomis. Rinkėjai gali netgi dalyvauti šiuose dramatiškuose įvykiuose atiduodami balus už savo kandidatą. Ir nors nemaža gyventojų dalis atsisako čia dalyvauti, dauguma žmonių yra tiesiog pakerimi šių šiuolaikinių kautynių, tokių panašių į Romos gladiatorių kovas, bet čia arenoje kaunasi ne gladiatoriai, o politikai.

Tikrą įsitikinimą galima formuoti esant mažiausiai dviem sąlygoms: žmogus privalo būti adekvačiai informuotas ir žinoti, kad jo sprendimas turės kokį nors poveikį. Bejėgio stebėtojo nuomonė ne išreiškia jo įsitikinimą, bet yra toks pats žaidimas kaip kad ir tam tikros ci-garečių rūšies pasirinkimas. Todėl nuomonės, kurios išsakomos per apklausą ar rinkimus, atspindi patį žemiausią, o ne aukščiausią žmogaus sprendimų lygį. Šį teiginį patvirtina kad ir šie du teisingausių sprendimų, t. y. žmonių sprendimų, gerokai peržengiančių jų politinių sprendimų lygį, pavyzdžiai: a) pirma, sprendimai asmeninių reikalų plotmėje (ypač biznio reikaluose, ką įtikinamai parodė Džozefas Šumpeteris), b) antra, teismo narių sprendimai. Prisiekusiųjų teismas sudarytas iš vidutinių piliečių, kuriems dažnai reikia spręsti itin painias, sunkiai išnarpliojamas bylas. Tačiau teismo nariai gauna visą būtiną informaciją, turi galimybių plačiai ją apsvarstyti ir žino, kad jų nuosprendis nulems asmenų, kuriuos jiems patikėta teisti, gyenimą ir laimę. Todėl dažniausiai jų nuosprendžiai liudija didelį jų įžvalgumą ir objektyvumą. Priešingai, neinformuotų, pusiau užhipnotizuotų, bejėgių įmonių įsitikinimai negali būti rimti. Be informacijos, galimybių svarstyti ir galios įgyvendinti savo sprendimą, demokratiškai išreikšta nuomonė verta tiek, kiek plojimai per sportines varžybas.

Aktyvus dalyvavimas politiniame gyvenime reikalingas maksimalaus pramonės ir politikos decentralizavimo.

Imanentinė egzistuojančio kapitalizmo logika lemia tai, kad įmonės bei vyriausybės aparatas nuolat auga ir ilgainiui virsta milžinais, kuriuos centralizuotai, iš viršaus valdo biurokratinė mašina. Viena iš humanistinės visuomenės prielaidų yra sustabdyti šį centralizacijos procesą ir pradėti plataus masto decentralizaciją. Ir dėl šito yra keletas priežasčių. Jei visuomenė virs tuo, ką Mamfordas vadina „megamašina" (t. y. jei visuomenė su visais jos nariais bus tarsi didelė iš vieno centro valdoma mašina), ilgainiui fašizmo neišvengsime, nes a) žmonės tampa panašūs į avis, praranda sugebėjimą kritiškai mąstyti, jaučiasi bejėgiai, yra pasyvūs ir neišvengiamai nori turėti lyderį, kuris „žino", ką daryti,—žino viską, ko nežino jie, ir b) „megamašiną" gali paleisti kiekvienas, kuris ją pasiekia — paprasčiausiai paspausdamas tam tikrus mygtukus. Iš esmės megamašina, kaip ir automobilis, veikia pati, t. y. asmeniui, esančiam prie automobilio vairo, tereikia teisingai spaudyti mygtukus, valdyti vairą ir stabdžius, taip pat atkreipti dėmesį į keletą kitų, tokiu pat paprastų detalių; gausius automobilio ar kitos mašinos ratelius megamašinoje atitinka daugiasluoksnė biurokratinė administracija. Ir nedidelės išminties bei sugebėjimų asmuo gali nesunkiai valdyti valstybę, jei jis (ar ji) atsisėda į jėgos sostą.

Valdymo funkcijas reikia suteikti ne valstybėms— jos pačios yra didžiuliai konglomeratai,— bet nedidelėms apygardoms, kuriose žmonės dar gali vienas kitą pažinti ir vertinti, tad gali aktyviai dalyvauti tvarkant savo bendruomenės reikalus. Pramonės decentralizavimas privalo suteikti daugiau valdžios mažiems įmonės padaliniams ir suskaldyti milžiniškas korporacijas į mažesnius vienetus.

Aktyvus ir atsakingas dalyvavimas reikalingas biurokratinio valdymo pakeitimo humanistiniu valdymu.

Dauguma žmonių vis dar mano, kad bet koks plataus masto administravimas būtinai turi būti „biurokratinis", t. y. susvetimėjęs administravimas. Daugelis nesuvokia to, kokia slopinanti yra biurokratinė dvasia, kaip ji prasismelkia į visas gyvenimo sritis, net į tas, kuriose ji nematoma — į gydytojo—paciento, vyro—žmonos santykius. Biurokratinį metodą galima apibūdinti kaip tokį, kuris (a) valdo žmones, tarsi jie būtų daiktai, ir (b) valdo daiktus — jų kiekį, o ne kokybę, nes taip paprasčiau juos suskaičiuoti, lengviau ir pigiau juos kontroliuoti. Biurokratinis metodas paremiamas statistikos duomenimis, biurokratai sprendžia vadovaudamiesi nustatytomis taisyklėmis, išvestomis iš statistinių duomenų, o ne reakcija į gyvas būtybes, su kuriomis jie susiduria;  problemas jie sprendžia pagal statistiškai dažniausią atvejį, rizikuodami apeiti tuos 5 ar 10 %, kurie neatitinka įprasto modelio. Biurokratai vengia asmeninės atsakomybės, jie slepiasi už savo taisyklių, jų saugumas ir pasididžiavimas yra lojalumas taisyklėms, o ne lojalumas žmogaus širdies dėsniams.

Ypatingo biurokrato pavyzdys buvo Eichmanas, kuris pasiuntė mirti šimtus tūkstančių žydų ne todėl, kad jų nekentė; jis nieko nekentė, nieko nemylėjo. Eichmanas „atliko savo pareigą": jis buvo pareigingas, kai siuntė žydus mirti; jis buvo pareigingas, kai jam buvo pavesta tiesiog pagreitinti šių emigraciją iš Vokietijos. Jam buvo svarbu viena: paklusti taisyklėms; jis jautėsi kaltas, kai joms nusižengdavo. Jis pareiškė (tuo dar padidindamas savo kaltę), kad jautėsi kaltas tik du kartus — kai vaikystėje bėgdavo iš pamokų ir kai nepakluso nurodymui per lėktuvų antskrydį būti slėptuvėje. Aš nesakau, kad Eichmanui ir daugeliui kitų biurokratų nebuvo būdingas sadizmo elementas — pasitenkinimas, jaučiamas kontroliuojant kitas gyvas būtybes. Tačiau šis biurokratų sadistinis polinkis yra antrinis palyginti su pirminiu — žmogiškos reakcijos stoka ir taisyklių garbinimu.

Tai nereiškia, kad visi biurokratai — eichmanai. Visų pirma daugelis žmonių, kurių pareigos yra biurokratinės, savo charakteriu nėra biurokratai. Antra, daugeliu atvejų biurokratiška nuostata nepersmelkia viso žmogaus, neužmuša jame žmoniškumo. Tačiau tarp biurokratų nemaža eichmanų, ir vienintelis skirtumas yra tik tas, kad jiems nereikia sunaikinti tūkstančių žmonių. Kai ligoninėje biurokratas atsisako priimti kritiškos būklės ligonį, nes pagal taisykles ligonį turi atsiųsti gydytojas, toks biurokrato elgesys nesiskiria nuo Eichmano elgesio. Nesiskiria nuo jo ir socialinio aprūpinimo srities darbuotojai, kurie greičiau pasmerks žmogų badui negu nusižengs tam tikroms savo biurokratinio kodekso taisyklėms. Tokia biurokratiška nuostata pasižymi ne tik administratoriai, bet ir kai kurie gydytojai, medicinos seserys, mokytojai, profesoriai, ji nuspalvina daugelio vyrų požiūrį į savo žmonas, tėvų požiūrį į savo vaikus.

Kai žmogus sutapatinamas su numeriu, tikrieji biurokratai gali vykdyti didžiausio žiaurumo aktus — ne todėl, kad juos verčia jų žygiams prilygstantis žiaurumas, bet todėl, kad jie nejaučia jokio žmogiško ryšio su savo objektais. Ir nors biurokratai žiaurumu neprilygsta sadistams, jie yra pavojingesni, nes jie nejaučia netgi konflikto tarp sąžinės ir pareigos: jų sąžinė yra pareigos atlikimas; žmonės kaip užuojautos ar gailestingumo objektai jiems neegzistuoja.

Senamadišką nedraugišką biurokratą dar sutiksime senose įmonėse ar tokiose stambiose organizacijose kaip socialinio aprūpinimo skyriai, ligoninės ar kalėjimai, kur vienas biurokratas turi didžiulę galią neturtingiems ar kitaip bejėgiams žmonėms. Šiuolaikinės pramonės biurokratų neapkaltinsi nedraugingumu, jie, galbūt pasižymi silpnesniais sadistiniais polinkiais, nors jiems malonu valdyti žmones. Bet vėlgi, juose pastebime biurokratišką ištikimybę daiktams, o jų atveju — sistemai: jie tiki ja. Korporacija yra jų namai, jos taisyklės šventos, nes jos „racionalios".

Tačiau nei senojo, nei naujojo tipo biurokratai negali egzistuoti dalyvavimo demokratijos sistemoje, nes biurokratinė dvasia yra nesutaikoma su individo aktyvaus dalyvavimo visuomeniniame gyvenime dvasia. Naujojo socialinio mokslo atstovai privalės parengti planus naujų formų, nebiurokratiniam plataus masto valdymui, paremtam ne mechanišku taisyklių taikymu, bet reakcija (atspindinčia „atsakomybę") į žmones bei konkrečias situacijas. Nebiurokratinis valdymas yra galimas atsižvelgiant į potencialią spontanišką administratoriaus reakciją ir nefetišizuojant taupymo.

Sėkmė, kuriant būtiškai orientuotą visuomenę, priklauso nuo daugelio kitų faktorių. Aš nemanau, kad mano pasiūlymai pasirodys originalūs, priešingai, mane padrąsina tai, kad visus juos vienaip ar kitaip jau buvo pateikę kiti rašytojai humanistai *.

--------------------------------

*Kad neperkraučiau šios knygos, aš necituoju tos gausios literatūros, kurioje randami panašūs pasiūlymai. Daugelį knygų pavadinimų galima rasti Bibliografijoje.

-------------------------------

Reikia uždrausti visus „smegenų plovimo" metodus, naudojamus pramonės reklamoje ir politinėje propagandoje.

Šie „smegenų plovimo" metodai yra pavojingi ne tik todėl, kad jie skatina mus pirkti daiktus, kurių mums visai nereikia, bet ir todėl, kad jie pastūmėja mus išrinkti tuos politikos atstovus, kurių mes niekada neišrinktumėm, jeigu visiškai kontroliuotumėm savo protus. Tačiau propagandos naudojami hipnotizavimo metodai kontroliuoti savo proto mums neleidžia. Kovodami su šiuo nuolat didėjančiu pavojumi, privalome uždrausti visų formų hipnotizuojančio poveikio priemones, naudojamas propagandos tiek vartojimo, tiek ir politikos srityje.

Hipnotizavimo metodai, naudojami reklamos ir politikos propagandos, kelia didelę grėsmę psichinei sveikatai, ypač aiškiam ir kritiškam mąstymui bei emocinei nepriklausomybei. Aš neabejoju, kad išsamūs tyrimai parodys, jog narkotikų vartojimas — tai tik dalis tos žalos, kurią žmonėms daro „smegenų plovimo" metodai— nuo pasąmoningos įtaigos iki tokių pusiau hipnotizuojančių priemonių, kaip nuolatinis kartojimas ar nukreipimas nuo racionalaus mąstymo apeliuojant į seksualinį potraukį (,,Aš Linda, mylėk mane!"). Bombardavimas įtaigos priemonėmis reklamoje, ypač televizijos komerciniuose filmuose, kvailina. Individo protas ir realybės pojūtis atakuojamas visur ir šimtus kartų per dieną: ilgas valandas sėdint prie televizoriaus, prie automobilio vairo, per politinius rinkimus ir t. t. Ypatingas šių poveikio metodų rezultatas yra tas, kad jie sukuria atmosferą, kurioje žmogus yra pusiau nesąmoningas, jis tiki ir netiki, jis praranda realybės pojūtį.

Nustojus nuodyti vartotojus šiais masinės įtaigos nuodais, jie pajus tokį poveikį, kokį jaučia narkomanai, liovęsi vartoti narkotikus.

Reikia panaikinti bedugnę tarp turtingų  ir  skurdžių  tautų.

Nėra abejonių, kad tolesnis šios bedugnės gilėjimas ves į katastrofą. Vargingos šalys jau nelaiko Dievo duotu to fakto, kad jas išnaudoja industrinis pasaulis. Nors Tarybų Sąjunga vis dar išnaudoja savo satelitines valstybes tais pačiais kolonijiniais būdais, ji naudoja ir skatina kolonijinių tautų protestą kaip politinį ginklą prieš Vakarus. Naftos kainų išaugimas buvo pradžia ir simbolis kolonijinių tautų reikalavimo panaikinti sistemą, kuri verčia jas pigiai parduoti žaliavas ir brangiai pirkti pramonines prekes. Lygiai taip pat Vietnamo karas buvo simboliška politinio ir karinio Vakarų viešpatavimo kolonijose žlugimo pradžia.

Kas gi įvyks, jei nesiimsime ryžtingų priemonių, kad ši bedugnė būtų panaikinta? Arba epidemijos taip išsiplės, jog prasismelks į baltųjų visuomenės tvirtovę, arba badas vargingųjų šalių gyventojus įstums į tokią neviltį, kad jie — galbūt ne be prijaučiančiųjų iš industrinio pasaulio pagalbos — griebsis ardomosios veiklos ir net mažų branduolinių ar biologinių ginklų, sukeldamos chaosą baltųjų tvirtovėje.  Šios katastrofos grėsmės galima išvengti tik kontroliuojant sąlygas, lemiančias alkį, badą, ligas, o tai gyvybiškai reikalinga industrinių šalių pagalbos. Turtingos šalys privalo teikti šią pagalbą be jokių pelno ar politinio pranašumo sumetimų. Vadinasi, jos neturi puoselėti tokių idėjų, kad ekonominius bei politinius kapitalizmo principus galima perkelti į Afriką ir Aziją. Aišku, efektyviausius teiktinos pagalbos būdus privalo numatyti ekonomikos specialistai.

Tačiau tai padaryti gali tik tie, kurie yra tikri specialistai, individai, turintys ne tik šviesų protą, bet ir žmogišką širdį, raginančią juos ieškoti optimalaus sprendimo. Tam, kad pavyktų sutelkti šiuos specialistus, kad įgyvendintumėm jų siūlymus, turi būti gerokai susilpninta turėtojiška orientacija ir išugdytas solidarumo, rūpinimosi (ne pasigailėjimo) jausmas. Rūpinimasis — tai ne tik rūpinimasis savo artimaisiais šioje žemėje, bet rūpinimasis ir savo palikuonimis. Iš tiesų niekas taip nebyloja apie mūsų egoizmą, kaip tai, kad mes toliau niokojame gamtos išteklius, nuodijame žemę, ruošiame branduolinį karą. Mes visai nedvejojame palikdami savo ainiams kaip palikimą šią nuniokotą žemę.

Tačiau ar sugebėsime mes vidujai pasikeisti? To niekas nežino. Tačiau pasaulis turėtų žinoti viena — jei mes nepasikeisime, vargu ar pavyks išvengti konflikto tarp skurdžių ir turtingų tautų.

Daug šiuolaikinių kapitalistinių  ir  komunistinių  visuomenių blogybių išnyktų įvedus garantuotas   metines   pajamas*.

--------------------------------

*1955 m. aš pateikiau šią idėją knygoje „Sveikoji visuomenė"; tą pačią idėją aš iškėliau septintojo dešimtmečio viduryje vykusiame simpoziume (red. A. Teobaldas; žr. Bibliografiją).

-------------------------------

Šios idėjos esmė yra ta, kad visi žmonės, nepaisant to, dirba jie ar ne, turės besąlygišką teisę nebadauti ir nelikti be pastogės. Jie gaus ne daugiau ir ne mažiau negu būtina žmogaus egzistavimui. Ši teisė, iš tikrųjų labai sena norma, dabar mums atrodo nauja. Ši norma, kurią pripažino krikščionybė ir kurios laikėsi daugelis „primityvių" genčių, įtvirtina besąlygišką žmonių teisę gyventi nepriklausomai nuo to, ar jie vykdo savo „pareigą visuomenei". Kaip tik šią teisę mes laiduojame naminiams gyvulėliams, tačiau ne savo artimiesiems.

Toks įstatymas gerokai išplėstų asmens laisvės sritį; nė vienas asmuo, kuris ekonomiškai priklausomas nuo kito (t. y. nuo tėvo, vyro, viršininko), nebebūtų verčiamas paklusti šantažuojant badu; talentingi žmonės, norintys pakeisti savo gyvenimą, galėtų tai padaryti, jei ryžtųsi pasiaukoti ir kurį laiką pagyventi gana neturtingai. Šiuolaikinės visuotinės gerovės valstybės beveik pripažino šį principą—„beveik". .. o tai reiškia „realiai ne". Biurokratija toliau „administruoja" žmones, vis dar juos kontroliuoja ir žemina. Tačiau egzistuojant garantuotų metinių pajamų įstatymui, nereikėtų jokių „įrodymų", kad kiekvienam žmogui reikia paprasto kambario ir minimumo maisto. Taigi, įgyvendinant socialinio aprūpinimo programą, nereikės jokios biurokratijos su jai būdingu švaistūniškumu ir žmogiškojo orumo žeminimu.

Garantuotos metinės pajamos laiduotų tikrą laisvę ir nepriklausomybę. Todėl ši idėja nepriimtina bet kokiai išnaudojimu ir kontrole paremtai sistemai, ypač įvairių formų diktatūrai. Tarybinei sistemai būdinga tai, jog ji atkakliai atmeta tokius pasiūlymus net dėl paprasčiausių nemokamų prekių bei paslaugų (pavyzdžiui, dėl nemokamo visuomeninio transporto ar nemokamo pieno). Išimtis yra nemokamas medicininis aptarnavimas, tačiau ir tai tik regimybė, nes tam, kad jį gautum, privalai sirgti.

Turint omenyje, kiek šiandien kainuoja didžiulės socialinio aprūpinimo biurokratijos išlaikymas, ligonių, ypač sergančių psichosomatinėmis ligomis, gydymas, kova su nusikalstamumu ir narkomanija (dažniausiai tai — protesto prieš prievartą ir nuobodulį formos), atrodo, kad pigiau kainuotų visų, kurie to nori, aprūpinimas garantuotomis metinėmis pajamomis negu šiuolaikinė mūsų socialinio aprūpinimo sistema. Ši idėja atrodys neįgyvendinama ir pavojinga tiems, kurie įsitikinę, jog „žmonės tingūs iš prigimties". Tačiau šis įprastas įsitikinimas yra visiškai nepagrįstas; tai tiesiog lozungas, kuriuo savo pasipriešinimą racionalizuoja tie, kurie nenori atsisakyti valdyti bejėgius.

Būtina išlaisvinti moteris iš patriarchalinės  priespaudos.

Moterų išlaisvinimas iš patriarchalinės priespaudos yra pagrindinis visuomenės humanizavimo faktorius. Įvairiose pasaulio dalyse vyrai pradėjo valdyti moteris tik prieš kokius šešis tūkstantmečius, kai žemės ūkio produktų perteklius leido samdyti ir išnaudoti darbininkus, formuoti armijas, statyti stiprius miestus-valstybes *. Nuo tada „susivieniję vyrai" pavergė moteris ir užkariavo ne tik Viduriniųjų Rytų bei Europos visuomenes, bet ir daugumą pasaulio kultūrų. Ši vyriškosios žmonijos dalies pergalė prieš moteriškąją buvo paremta ekonomine vyrų galia ir jų sukurta karine mašina.

---------------------------------

* Ankstyvąjį „matriarchatą bei ji liečiančią literatūra aš aptariau knygoje „Žmogiškojo destruktyvumo anatomija“.

---------------------------------

Lyčių karas yra toks pat senas, kaip ir klasių karas, bet jo formos yra sudėtingesnės, nes vyrams reikėjo moterų ne tik kaip darbinių gyvulių, bet ir kaip motinų, mylimųjų, guodėju. Lyčių karas dažnai yra atviras ir brutalus, tačiau dar dažniau jis slaptas. Moterys pasidavė stipresnei jėgai, tačiau atsikariauja grynai moteriškais ginklais, kurių pagrindinis — vyrų išjuokimas.

Tai, kad viena žmonijos pusė pavergė kita, padarė ir toliau tebedaro didžiule žala abiem lytims: vyrai įgauna nugalėtojo, moterys — aukos savybių. Visi vyru ir moterų santykiai — net ir šiandien, net ir tarp tų, kurie sąmoningai protestuoja prieš vyrų pranašumą,— pažymėti prakeiksmu, pasireiškiančiu vyrų pirmavimo, o moterų — menkavertiškumo jausmais. (Froidas neabejojo vyrų pranašumu ir teigė, jog moterų bejėgiškumo jausmas kilęs iš gailesčio dėl to, kad jos neturi vyriško lytinio organo; o vyrų nesaugumą tariamai sukelia visuotinė „kastracijos baimė". Tačiau čia susiduriame su lyčių karo požymiais, o ne su biologiniais ir anatominiais skirtumais.)

Dauguma duomenų liudija, kad vyrų kontrolė moterų atžvilgiu primena vienos gyventojų grupės kontrolę kitos, silpnesnės atžvilgiu. Pavyzdžiui, palyginkime, kokios panašios yra negrų padėtis Amerikos pietuose prieš šimtą metų ir moterų padėtis tiek tada, tiek ir net mūsų dienomis. Negrai ir moterys buvo lyginami su vaikais, jie buvo laikomi emocionaliais, naiviais, neturinčiais realybės jausmo, todėl jais nebuvo pasitikima priimant sprendimus, į juos buvo žiūrima kaip į neatsakingas, bet žavias būtybes. (Froidas prie šio sąrašo dar pridūrė, kad moterų sąmonė [superego] silpniau išsivysčiusi negu vyrų, kad jos narciziškesnės.)

Toks jėgos naudojimas prieš silpnesnius yra egzistuojančio patriarchato, taip pat dominavimo mažiau išsivysčiusių šalių bei vaikų ir paauglių atžvilgiu esmė. Stiprėjantis judėjimas už moterų išlaisvinimą yra nepaprastai svarbus, nes jis kelia grėsmę valdžios principui, kuriuo gyva šiuolaikinė (ir kapitalistinė, ir komunistinė) visuomenė, tačiau taip yra tik jeigu šiuo išsilaisvinimu moterys aiškiai parodo, kad jos nenori drauge su vyrais jėga valdyti kitas grupes, tarkime, kolonijines tautas. Jei judėjimo už moterų išsilaisvinimą vaidmuo ir funkcija yra atstovauti „antijėgai", moterys turės lemiamą įtaką kovojant už naują visuomenę.

Pagrindinės išlaisvinimo permainos jau įvykdytos. Galbūt vėlesnių laikų istorikas rašys, kad revoliucingiausias XX a. įvykis buvo moterų išsilaisvinimo pradžia ir vyrų dominavimo žlugimas. Tačiau mūšis už moterų laisvę dar tik prasidėjo, ir negalima neįvertinti vyrų pasipriešinimo. Visi jų santykiai su moterimis (seksualinis taip pat) grindžiami tariamu jų pranašumu, ir jie jau spėjo pasijusti neramiai ir nepatogiai prieš tas moteris, kurios atsisako pripažinti šį mitą apie vyrų pranašumą.

Su moterų išsilaisvinimo judėjimu glaudžiai susijusios antiautoritarinės jaunųjų kartų nuotaikos. Šis antiautoritarizmas klestėjo septintajame dešimtmetyje; o dabar, gerokai pasikeitę, daugelis maištautojų prieš „isteblišmentą" iš esmės vėl tapo „geručiai". Bet vis dėlto senojo tėvų ir autoritetų garbinimo nebeliko, ir turbūt ankštesnė pagarbi autoriteto baimė jau nesugrįš.

Išsilaisvindami iš autoritetų, kartu vaduojamės ir iš jausmo, kad seksas yra nusikaltimas: seksas jau neatrodo neaptariamas ir nuodėmingas. Kad ir kaip įvairiai žmonės vertintų seksualinės revoliucijos aspektus, viena yra tikra: seksas jau negąsdina žmonių, jo negalima panaudoti kaltės jausmui sukelti ir šitaip priversti paklusti.

Reikia įsteigti Aukščiausiąją kultūros tarybą, kurios užduotis būtų teikti patarimus vyriausybei, politiniams veikėjams ir visiems piliečiams įvairiais specialių žinių reikalingais klausimais.

Kultūros tarybos nariais būtų intelektualinio ir meninio šalies elito atstovai, vyrai ir moterys, kurių vientisumas nekelia abejonių. Jie nustatytų naujos, išplėstinės FDA sudėtį ir išrinktų asmenis, atsakingus už informacijos platinimą.

Juk iš esmės sutariama dėl to, kas yra žymūs įvairių kultūros sričių atstovai, ir aš neabejoju, jog įmanoma išrinkti tinkamus tokiai tarybai narius. Ypač svarbu tai, kad į tarybą įeitų atstovai ir tų, kurie nepripažįsta vyraujančių požiūrių, pavyzdžiui, „radikalai" ir „revizionistai" ekonomikoje, istorijoje, sociologijoje. Sunku būtų ne surasti tokios tarybos narius, bet juos išrinkti, nes jie negali būti nei išrinkti liaudies balsavimu, nei paskirti vyriausybės. Reikėtų ieškoti kitų būdų jiems išrinkti.' Pavyzdžiui, būtų galima pradėti nuo trijų ar keturių narių branduolio ir pamažu didinti jų skaičių, tarkime, iki penkiasdešimties ar šimto žmonių. Ši Kultūros taryba turėtų būti gausiai finansuojama tam, kad ji galėtų užsakyti specialius įvairių problemų tyrimus.

Taip pat reikia sukurti efektyvią veiksmingos informacijos skleidimo sistemą.

Informacija yra lemiamas veiksmingos demokratijos elementas. Užtenka slėpti informaciją ar falsifikuoti ją tariamais „nacionalinio saugumo" tikslais. Tačiau netgi įveikus tokį neteisėtą informacijos slėpimą, ši problema vis tiek išlieka, nes dabar realios ir būtinos informacijos kiekis, kurį gauna vidutinis pilietis, beveik lygus nuliui. Ir tai pasakytina ne tik apie vidutinį pilietį. Kaip ne kartą buvo įsitikinta, daugumas renkamųjų atstovų, vyriausybės narių, ginkluotųjų pajėgų bei biznio sričių vadovų yra prastai informuoti arba dažnai informuoti klaidingai dėl tų melagysčių, kurias skleidžia įvairios vyriausybinės agentūros ir antrina masinės informacijos priemonės. Savo ruožtu šie žmonės patys pasižymi daugių daugiausia manipuliatyviniu intelektu. Jie menkai tepajėgia įžvelgti veikiančias gelmines jėgas, todėl nesugeba blaiviai numatyti to, kaip visos jos plėtosis ateityje, o ką jau kalbėti apie šių asmenų egoizmą ir nesąžiningumą, apie kuriuos esame pakankamai prisiklausė. Tačiau, norint išspręsti katastrofon žengiančio pasaulio problemas, nepakanka būti net ir sąžiningu bei nekvailu biurokratu.

Net ir faktinė informacija politikos, ekonomijos, socialiniais klausimais yra nepaprastai ribota. Išimtis yra keli ,,didieji" laikraščiai, kurie geriau informuoja, tačiau geriau ir dezinformuoja: neskelbia nešališkai visų naujienų, parenka tendencingas arba teksto neatspindinčias antraštes, vedamuosiuose neišvengia fanatizmo, dangstomo tariamai išmintingu ir moralizuojančiu tonu. Faktiškai laikraščiai, žurnalai, televizija ir radijas gamina prekę — naujienas iš įvykių žaliavos. Paklausą turi tik naujienos, ir tik masinės informacijos priemonės nusprendžia, kurie įvykiai yra naujienos, o kurie ne. Geriausiu atveju informacija būna standartinė, ji tik paviršutiniškai nušviečia įvykius ir vargu ar suteikia piliečiams galimybę prasiskverbti į šiuos įvykius ir įžvelgti gelmines jų priežastis. Kol naujienų pardavinėjimas bus biznis, tol turbūt niekas nesutrukdys laikraščiams ir žurnalams be didesnių ar mažesnių skrupulų spausdinti tai, kas turi paklausą ir neprieštarauja reklamai. Norint, kad informacija formuotų žmonių nuomonę bei sprendimus, reikia kitaip spręsti informacijos skelbimo problemą. Paminėsiu tik

vieną iš galimų šios problemos sprendimų: viena iš pirmutinių ir svarbiausių Aukščiausiosios kultūros tarybos funkcijų turėtų būti surinkti ir paskleisti visą informaciją, kuri atitiktų visų gyventojų poreikius ir, svarbiausia, būtų kaip pagrindas diskusijoms tarp tiesiogiai susijusių grupių dalyvavimo demokratijos sąlygomis. Ši informacija turėtų apimti pagrindinius faktus bei svarbiausias alternatyvas iš visų sričių, kuriose reikia politinių sprendimų.

Ypač svarbu, kad, iškilus nesutarimams, būtų paskelbta mažumos nuomonė ir daugumos nuomonė; taip pat tai, kad ši informacija pasiektų kiekvieną pilietį, o ypač — tiesiogiai susijusias grupes. Aukščiausioji kultūros taryba būtų atsakinga už vadovavimą tokiai naujai reporterių grupei. Suprantama, svarbų vaidmenį skleidžiant informaciją vaidintų ir radijas bei televizija.

Reikia mokslinius tyrinėjimus atskirti nuo jų taikymo pramonėje ir gynyboje.

Bet koks pažinimo troškimo suvaržymas stabdytų žmogaus vystymąsi, tačiau praktinis visų mokslinio mąstymo rezultatų pritaikymas sukeltų didžiulį pavojų. Kaip jau pabrėžė daugelis tyrinėtojų, kai kurie genetikos, neurochirurgijos, psichiką veikiančių preparatų gaminimo ir daugelio kitų sričių atradimai gali ir bus panaudoti Žmogui pakenkti. Tai neišvengiama, kol visi nauji teoriniai atradimai bus laisvai naudojami gamybos bei karo interesais. Mokslinių tyrinėjimų pritaikymo negali toliau lemti pelnas bei šių atradimų tinkamumas karo reikalams. Todėl reikia sukurti kontrolės organą, kurio leidimas būtų privalomas praktiškai taikant visus naujus teorinius atradimus. Neverta aiškinti, kad toks kontrolės komitetas turėtų — teisiškai ir psichologiškai — visiškai nepriklausyti nuo pramonės, vyriausybės bei karo institucijų. Aukščiausioji kultūros taryba turėtų galią formuoti šį komitetą ir prižiūrėti jo darbą.

Nors įgyvendinti visus pasiūlymus, kuriuos tik ką išdėstėme, bus sunku, šie sunkumai tampa beveik neįveikiami, jei atsižvelgiame į dar vieną ypač svarbią naujos visuomenės sukūrimo prielaidą — branduolinį nusiginklavimą.

Vienas iš nesveikų mūsų ekonomikos elementų yra tas, kad jai reikia didžiulės ginklų pramonės. Net ir šiandien JAV, turtingiausia pasaulio šalis, priversta mažinti išlaidas sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui ir švietimui, kad pakeltų karinių išlaidų naštą. Iš tiesų socialinio eksperimentavimo išlaidos nepakeliamos valstybei, kuri pati save skurdina gamindama ginklus, kuriuos panaudoti galima nebent kaip savižudybės priemonę. Dar daugiau, individualizmo bei veiklumo dvasia negali skleistis tokioje atmosferoje, kai kasdien stiprėjanti karinė biurokratija toliau skatina baimę ir paklusnumą.

Naujoji visuomenė: ar yra realus šansas ją sukurti?

Žinant, kokia stipri jėga yra korporacijos, kokios apatiškos ir bejėgės plačiosios gyventojų masės, kokie netinkami beveik visų šalių politiniai veikėjai, suvokiant branduolinio karo grėsmę, ekologinius pavojus ir jau net neminint tokių reiškinių kaip klimato pokyčiai, kurių užtektų badui sukelti didžiulėje pasaulio teritorijoje,— ar yra realus šansas išsigelbėti? Biznio požiūriu tokio šanso nėra; nė vienas protingas žmogus nesilažins iš savo turto, kai tikimybė laimėti tėra 2%, neinvestuos taip rizikingai didelio kapitalo, kai šansai, kad pasiseks, tokie pat menki. Tačiau gyvybės ar mirties atveju „protingas šansas", kad ir koks mažas jis būtų, privalo būti paverstas „realia galimybe".

Tačiau gyvenimas nėra nei lošimas, nei biznis. Todėl, kad įvertintume realias galimybes išsigelbėti, pažvelkime kur nors kitur, pavyzdžiui, į gydantįjį medicinos meną. Jei yra bent menkiausia viltis, jog sergantysis liks gyvas, nė vienas atsakingas gydytojas nepasakys: „Neverta stengtis" arba nenaudos vien nuskausminančiųjų. Priešingai, viskas, kas įmanoma, yra daroma, kad būtų išgelbėta sergančiojo gyvy-bė. Suprantama, kad tokių pat pastangų reikia ir sergančiai visuomenei.

Vertinti nūdienės visuomenės galimybes išsigelbėti lažybų ar biznio, o ne gyvenimo požiūriu būdinga biznio visuomenės dvasiai. Ne itin išmintingas šiandien madingas technokratinis požiūris, jog nėra nieko iš tikrųjų bloga, kad mes užsiėmę darbu ar malonumais, kad mes nepatiriame jokių jausmų ir kad jeigu net ir yra kas bloga, galbūt šis technokratinis fašizmas galų gale nėra toks jau ir blogas. Tačiau mes norėtume, kad taip būtų. Technokratinis fašizmas neišvengiamai ves į katastrofą. Nu-žmogėjęs Žmogus taps toks beprotis, kad ilgai jis nepajėgs išlaikyti gyvos visuomenės ir netrukus nesusilaikys nepanaudojęs savižudiško branduolinio ar biologinio ginklo.

Tačiau yra keli faktoriai, kurie gali mus šiek tiek padrąsinti. Pirma, vis didesnis skaičius žmonių suvokia tą tiesą, kurią teigė Mesarovičius ir Pestelis, Erlichai ir daugelis kitų: ant grynai   ekonominio   pagrindo turi išaugti nauja etika, naujas požiūris į gamtą, žmonių solidarumas ir bendradarbiavimas. Antraip Vakarų pasaulis bus nušluotas. Šis kreipimasis į protą, neminint jokių emocinių bei etinių svarstymų, gali sutelkti daugumą žmonių. Jo nereikėtų priimti lengvabūdiškai, juk istorijoje tautos ne kartą veikė priešingai gyvybiniams savo interesams, priešingai netgi poreikiui išlikti. Taip galėjo būti todėl, kad lyderiai įtikindavo žmones, o šie ir patys patikėdavo, jog jiems neiškyla rinkimasis „būti ar nebūti". Jei jie būtų suvokę tiesą, būtų įvykusi normali neurofiziologinė reakcija: pavojaus gyvybei suvokimas būtų sukėlęs atitinkamą gynybinę reakciją.

Kitas viltingas požymis yra stiprėjantis nepasitenkinimas dabartine socialine mūsų sistema. Vis daugiau žmonių jaučia l a m a l a i s e du siėcle: jie jaučia savo depresiją ir sąmoningai ją suvokia, nepaisant įvairiausių pastangų ją nuslopinti. Jie jaučiasi nelaimingi dėl savo izoliuotumo ir savo tuštumos neužpildančio „artimumo"; jie patiria savo bejėgiškumą, savo gyvenimo beprasmybę. Daugelis tai jaučia labai aiškiai ir sąmoningai; kiti tai jaučia ne taip aiškiai, bet, kai kas nors kitas išreiškia tai žodžiais, jie taip pat tai suvokia.

Iki šiol pasaulio istorijoje tuščių malonumų gyvenimas buvo įmanomas tik negausiam elitui, kuris iš esmės išliko sveikas, suprasdamas, jog jo rankose valdžia ir jog jis privalo galvoti ir veikti, kad jos neprarastų. Šiandien tuščią vartotojų gyvenimą gyvena beveik visa vidurinioji klasė, kuri neturi jokios ekonominės bei politinės galios ir beveik nejaučia asmeninės atsakomybės. Didžioji Vakarų pasaulio dalis patyrė laimės vartoti privalumus, ir vis daugiau besinaudojančių šiais privalumais suvokia, kad jiems kažko trūksta. Jie pradeda suprasti, kad daug ko turėjimas nesukuria gerovės: buvo patikrintas tradicinis etikos mokymas — ir patirtis patvirtino jo teisingumą.

Ši sena iliuzija išlieka tikra tik tiems, kurie gyvena be viduriniosios klasės prabangos, t. y. žemesnėms viduriniosioms Vakarų klasėms ir daugumai „socialistinių" šalių. Iš tiesų niekur buržuazinė viltis, kad „vartojimas sukuria laimę", nėra tokia gaji, kaip tose šalyse, kurios dar neįgyvendino šios buržuazinės svajonės.

Vienas iš svarbiausių prieštaravimų prielaidai, kad galima įveikti godumą bei pavydą, išsamiau paanalizavus, pasirodo ne toks jau svarus. Godumas ir pavydas yra tokie stiprūs ne dėl įgimto stiprumo, bet dėl to, kad žmogui sunku priešintis visuomenės spaudimui ir nevirsti vilku tarp vilkų. Pakeitus socialinį klimatą, vertybes, kurias skatiname arba atmetame, bus ne taip jau sunku egoizmą pakeisti altruizmu.

Taigi vėl sugrįžtame prie prielaidos, kad būtiška orientacija yra stipri žmogaus prigimties potencija. Tik mažuma žmonių vadovaujasi vien turėjimo principu, bet tik mažuma vadovaujasi ir vien buvimo principu. Kiekviena iš šių tendencijų gali dominuoti, o kuri dominuos— priklauso nuo socialinės struktūros. Visuomenėje, kuri orientuota daugiausia į buvimą, turėjimo tendencijos yra slopinamos, o buvimo — stiprinamos. Visuomenėje, panašioje į mūsų, kurios pagrindinė orientacija yra turėjimas, yra priešingai. Tačiau buvimas, kaip naujas egzistavimo būdas, nors ir nuslopintas, nuolat esti čia pat. Saulius netaps Pauliumi, jeigu jis nebuvo Pauliumi prieš atsiversdamas.

Perėjimas nuo turėjimo prie buvimo faktiškai yra tik svarstyklių nusvyrimas į vieną kurią nors pusę, kai dėl vykstančių socialinių permainų nauja yra skatinama, o sena — slopinama. Be to, naujasis Žmogus juk nesiskiria nuo senojo, kaip kad dangus skiriasi nuo žemės, tai — tik krypties pakeitimo klausimas. Po vieno žingsnio šia nauja kryptimi bus kitas, o žengiant teisinga kryptimi, šie žingsniai lemia viską.

Paradoksalu, tačiau kitas mus padrąsinantis aspektas susijęs su tuo susvetimėjimu, kuri smarkiai jaučia daugumas gyventojų, taip pat ir lyderiai. Kaip nurodėme aukščiau, aptardami „rinkos charakteri", godų troškimą turėti bei kaupti išstūmė tendencija paprasčiausiai sėkmingai funkcionuoti, mainyti patį save kaip prekę, kartu būnant niekuo. Susvetimėjusiam rinkos charakteriui keistis lengviau negu kaupiančiajam charakteriui, kuris paniškai įsikibęs į savo turtą ir ypač į savo ego.

Prieš šimtą metų, kai didžiąją gyventojų dalį sudarė „nepriklausomi" piliečiai, permainoms labiausiai kliudė baimė prarasti nuosavybę bei ekonominę   nepriklausomybę ir priešinimasis tai prarasti. Marksas gyveno tokiu metu, kai darbininkų klasė buvo vienintelė gausi paklausoma klasė ir, kaip Marksas manė, labiausiai susvetimėjusi klasė. Šiandien didžioji gyventojų dauguma yra priklausoma; praktiškai visi žmonės, kurie dirba, yra samdomi (1970 m. JAV gyventojų surašymo duomenimis, tik 7,82% visų dirbančiųjų, vyresnių negu šešiolikos metų amžiaus, nėra samdomi, t. y. „nepriklausomi"); ir kaip tik — bent jau Jungtinėse Valstijose — šie darbininkai, „mėlynosios apykaklės", išlaiko tradicinį kaupiantįjį viduriniosios klasės charakterį, ir todėl jie mažiau linkę keistis negu šiandieninė labiau susvetimėjusi vidurinioji klasė.

Visa tai turi labai svarbių politinių padarinių: siekdamas išvaduoti visas klases, t. y. sukurti beklasę visuomenę, socializmas tiesiogiai kreipėsi į „darbininkų klasę", t. y. į fizinio darbo darbininkus; šiandien darbininkų klasė dar mažesnė (sąlygiškai) negu buvo prieš šimtą metų. Socialdemokratų partijos, kad įgytų valdžią, privalo laimėti viduriniosios klases narių daugumos balsus, o kad pasiektų šį tikslą, so-cialistinėms partijoms reikėjo nuo socialistinių idėjų programos grįžti prie liberalių reformų. Antra vertus, socializmas, priskyręs darbininkų klasei humanistinių permainų sverto vaidmenį, neišvengiamai sukėlė kitų klasių narių priešiškumą— šie juto, jog darbininkai gali atimti iš jų nuosavybę bei privilegijas.

Šiandien raginimas kurti naują visuomenę skirtas visiems, kurie kenčia nuo susvetimėjimo, kurie samdomi ir kurių nuosavybei niekas negresia. Kitaip tariant, jis skirtas gyventojų daugumai, o ne mažumai. Jis negrasina atimti iš ko nors nuosavybę, o dėl pajamų, tai jis pakels pragyvenimo lygį tų, kurie skursta. Didelis vadovaujančių darbuotojų apmokėjimas neturėtų sumažėti, tačiau, jei naujoji sistema veiktų, jie patys nenorėtų būti praėjusių laikų simboliais.

Dar daugiau, naujosios visuomenės idealai prasiverš pro visus partijų barjerus: daugelis konservatorių išlaikė etinius bei religinius idealus (Epleris vadina juos „vertybių konservatoriais"), tą patį galima pasakyti ir apie daugumą liberalų bei kairiųjų. Kiekviena politine partija išnaudoja rinkėjus, įtikinėdama juos, kad ji atstovaujanti tikrosioms humanizmo vertybėms. Vis dėlto, nepaisant visų politinių partijų, yra tik dvi stovyklos: tie, kurie rūpinasi, ir tie, kurie nesirūpina. Jei visi iš besirūpinančiųjų stovyklos galėtų atmesti partijų lozungus ir suvokti, kad jų tikslai tie patys, pasikeitimo galimybės būtų kur kas didesnės, ypač todėl, kad daugumą piliečių vis mažiau domina lojalumas partijoms bei partijų šūkiams. Šiandien žmonės ilgisi tų, kurie turi išminties ir įsitikinimų, kurie išdrįsta veikti vadovaudamiesi savo įsitikinimais.

Tačiau, net ir egzistuojant šiems viltį teikiantiems faktoriams, maža šansų, kad įvyks būtini žmogaus ir visuomenės pokyčiai. Vienintelė mūsų viltis — įkvepianti naujos vizijos trauka. Juk pagaliau beprasmiška siūlyti tą ar kitą reformą, kuri nekeičia sistemos, nes tokia reforma neturi skatinančio stiprios motyvacijos poveikio. „Utopiškas" tikslas realistiškesnis negu nūdienos lyderių „realizmas". Naują visuomenę ir naują Žmogų sukursime tik tada, kai senus pelno, valdžios ir intelekto motyvus pakeis nauji — buvimo, dalijimosi, supratimo; kai rinkos charakterį pakeis produktyvus, mylintis charakteris; kai kibernetinę religiją pakeis nauja radikali humanistinė dvasia.

Tiems, kurie nėra stipriai prisirišę prie teistinės religijos, labiausiai rūpi, kaip pereiti į humanistinį „religingumą" be religijos, dogmų, institucijų, į tą „religingumą", kuriam dirvą per amžius paruošė neteistinio religingumo judėjimas nuo Budos iki Markso. Mes renkamės ne tarp egoistiško materializmo ir krikščioniškosios Dievo sampratos. Pats socialinis gyvenimas visais savo aspektais — darbu, laisvalaikiu, tarpasmeniniais santykiais — bus „religinės" dvasios išraiška, ir nereikės jokios ypatingos religijos. Šis naujo, neteistinio, neinstitucinio „religingumo" poreikis nėra egzistuojančių religijų puolimas. Tačiau jis reiškia, kad Romos katalikų bažnyčia, ir visų pirma jos biurokratija, pati privalo atsiversti pagal Evangelijos dvasią. Jis reiškia ne tai, kad „socialistinės šalys" privalo virsti „nesocialistinėmis", o tai, kad jų vadinamasis socializmas bus pakeistas tikrai humanistiniu socializmu. Vėlyvųjų viduramžių kultūra klestėjo todėl, kad žmones įkvėpė Dievo Valstybės vizija. Šiuolaikinė visuomenė suklestėjo todėl, kad žmonėms jėgų teikė kylančios Žemiškosios Pažangos Valstybės vizija. Tačiau mūsų amžiuje ši Žemiškosios Valstybės vizija virto Babelio bokšto vizija — bokšto, kuris pradeda griūti ir galų gale visus palaidos po savo griuvėsiais. Jei Dievo Valstybė ir Žemiškoji Valstybė buvo tezė ir antitezė, tai vienintelė chaoso alternatyva bus nauja sintezė: vėlyvųjų viduramžių pasaulio dvasinio branduolio ir porenesansinių racionalios minties bei mokslo laimėjimų sintezė. Ši sintezė yra Buvimo   Valstybė.

 

 

 

Populiariausi