OLGA TARASENKO

Aleksandro Alekseičiko psichoterapija mano gyvenime

(18 skyrius iš knygos "Gydyti gyvenimu")

Aplinkybės, kuriomis susitikau su Intensyviu Terapiniu Gyvenimu -tai mokymosi Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute pradžia: pirmąją sesiją pagal programą turėjo užbaigti A. Alekseičiko grupė. Norėčiau pasakyti, kad čia autoriaus iš esmės negalima atskirti nuo paties metodo, nes nuolat girdėdavau apie Alekseičiko, o ne apie intensyvaus terapinio gyvenimo grupes, dargi ir patį ITG pavadinimą išgirdau gerokai vėliau (tiksliau būtų sakyti, kad jį suvokiau). Su pagrindiniais ITG principais Aleksandras Jefimovičius mane, kaip ir kitus grupės dalyvius, supažindino pačioje darbo pradžioje.

Atmintyje išliko tik tiek, kad grupė perėjo visus žmogaus gyvenimo etapus: gimimą, vaikystę, jaunystę, brandą, senatvę, mirtį. Dabar nebepamenu, kada pirmą kartą išgirdau, kodėl šis gyvenimas intensyvus, tačiau atsimenu, kaip išgyvenau šį intensyvumą - buvo baisu nespėti padaryti kažko svarbaus, ir kaip tik čia, šitiems žmonėms pasakyti, pamatyti, kažkuo patikėti... Šios savo pirmosios grupės metu regėjau, kaip vadovas „paleidžia rankas", apie tai jau buvau prisiklausiusi. Nepasakyčiau, kad tai mane sukrėtė ar pašiurpino. Tuomet negalėjau suprasti, už ką visa tai, tačiau nuostabu, jog įsitikinimas, kad visa, kas čia vyksta, yra dėl gėrio, radosi iš pat pradžių, ir visos vėlesnės ITG grupės tik stiprino šį įsitikinimą, gimusį tuomet, 1996 metų rudenį, Birštone. Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, tačiau tai tiesa: ši „fizinė bausmė", kaip ir viskas ITG grupėse, buvo taikoma su meile. Vėliau supratau, kodėl grupės vadovas mušė per rankas dalyvį - pastarasis negalėjo išreikšti meilės konkrečiam žmogui čia pat, grupėje, žmogui, kuriam tai buvo būtina - būtina žinoti, kad tave myli, žinoti ir matyti, kad tave galima mylėti.

„Pasaulis kupinas snaudžiančios meilės" - ši I. Iljino frazė, kurią išgirdau 2002 metais, man pasirodė labai sava. Pažadinti meilę, slypinčią kiekvieno (ar beveik kiekvieno) žmogaus sielos gelmėje - štai ką dažnai sutikdavau ITG grupėse ir kaip tik tai mane atvedė į psichoterapiją ir išlaikė joje po asmeninės katastrofos 1999 metais.

Klinikinį metodo aspektą paliesiu vėliau, o dabar pasakysiu, kokį jį matau per savo gyvenimišką ir terapinę patirtį. Metodo esmė yra sukurti tokią atmosferą grupėje, kai prasideda „teigiamos katastrofos", atmosferą, kurioje griūva tariama, įsivaizduota „žmogiška gerovė", tokia gerovė, su kuria žmogus ateina į grupę. Atsiskiria tai, kas prasminga ir beprasmiška, gyva ir mirę, tikra ir netikra, teisinga ir melaginga, išmintinga ir kvaila, kas amžina ir kas po akimirkos išnyks. Pagrindiniai instrumentai - tikėjimas, viltis, meilė. Pagrindiniai procesai - atsiskleidimas ir kaita.

Vienas svarbiausių principų yra konkretumas. Ne apskritai meilė, o meilė konkrečiam žmogui. Jei myli, vadinasi, gali ir privalai parodyti savo meilę veiksmu, parodyti visiems ir ne kada nors, o čia ir dabar -šalia esantiems žmonėms.

Be išlygų priimama taisyklė yra dalyvavimas savo gyvenimo kūrybos procese ir gebėjimas drauge kurti kitų dalyvių gyvenimus, „narsa tverti savo likimą". Kaip nugyvensi šį gyvenimą nuo gimimo iki mirties - oriai ar jausdamas gėdą mirties akivaizdoje? Tai svarbiausia, kasdienybėje į tai menkai tekreipi dėmesį, o čia, visų grupės dalyvių akivaizdoje, jausdamas griežtą ir dėmesingą ITG kūrėjo A. J. Alekseičiko žvilgsnį, esi atsakingas už tai, kaip tu gyveni savo paties gyvenimą. Terapiškumas - tai laisvės ir aiškių ribų dermė, viena tų ribų yra laikas. ITG grupių dėka (jų mano gyvenime buvo 8, pirmoji - 1996 metų spalį, paskutinioji - 2005 metų balandį) išmokau vertinti ir gyvenimo, ir terapijos laiko ribas.

Grupės vadovo „žiaurumą", aršumą, kai jis dalyvius negailestingai spaudžia, ragina, skubina („Galite nespėti"), pradėjau labiau suprasti 1999 metų spalį, kai, išgirdus gydytojų nuosprendį („su tokia diagnoze negyvens arba liks visiška invalide visam gyvenimui"), staiga nutrūko mano tvarkingas, tartum iš anksto žinoma vaga tekantis sveikas gyvenimas. Tai, kad aš priėmiau diagnoze („be tragizmo", kaip mėgsta pasakyti Aleksandras Jefimovičius grupėse, kai dalyviai užmiršta kitus ir per daug įsigilina į savo išgyvenimus), atlaikiau operaciją, adaptavausi prie jos pasekmių ir sugebėjau gyventi ir netgi dirbti toliau - visa tai dėl griežtos mokyklos, kurią išėjau ITG ir Rimo Kočiūno grupėse, kurios pagal griežtumą ir reiklumą man yra lygiavertės.

Jų griežtumas reiškia, kad priimi gyvenimą kartu su netikėtos jo baigties galimybe, mokaisi branginti kiekvieną gyvenimo minutę, kiekvieną valandą. Man pasisekė, nes man buvo parodyta, kad žmogus „ne tik yra mirtingas, bet yra mirtingas staiga", todėl reikia gyventi intensyviai. Daugeliui šitą galimybę suteikia ITG grupės. Suprantu, kad Aleksandrui Jefimovičiui tai svarbu - suteikti galimybę patirti, išgyventi daugelį dalykų: džiaugsmą, meilę, gedėjimą, kančią, pažeminimą, fizinį skausmą, sielos skausmą. Visa, ko mums nėra duota išgyventi gyvenime. Psichoterapeutui tai labai svarbu - „pereiti savo klientų keliu", kad nebūtų gėda jiems pagelbėti, kad jis būtų vertas savo klientų.

Mokant būsimuosius psichoterapeutus, svarbu, kad ITG grupės vadovas aiškiai apibrėžia pagalbos ribas; atsižvelgdamas į klinikines diagnozes ir pareikštas problemas, akivaizdžiai parodo, kokia galėtų būti korekcija, konsultavimas, psichoterapija.

Konsultavimo pavyzdys 2004 metų balandžio mėnesį vykusiame seminare (tema „Psichoterapijos ir psichoterapeutų nuodėmės"), simptomas - „baimė kalbėti prieš auditoriją". Vadovas: „Ar žinote, kokia jūsų nuodėmė? Rūpesčio dėl visų nuodėmė. Rūpintis reikia dėl 1-2 žmonių, kurie jūsų klausosi, o ne dėl visų, tuomet ir baimės nebebus". Tai psichologinio konsultavimo, psichoterapijos ir religijos dermė.

V. Franklis, atskirdamas psichoterapiją ir religiją, sakė, kad psichoterapeuto uždavinys yra gydyti sielą, o dvasininko - ją gelbėti. A. J. Alekseičikas savo grupėse prisiima atsakomybę sujungti šiuos du uždavinius. Kaip tikintis žmogus, jaučiasi atsakingas prieš Dievą, tad ir kitus mokyti turi drąsos.

Pagrindinis egzistencinės terapijos principas yra ne pakeisti, o suprasti. Nereikia skubėti klientui padėti, verčiau duoti jam laiko, sukurti erdvę. ITG grupėje vadovas neskuba su pagalba, jis gali raginti patį klientą, tačiau pats neskuba.

Dažnai grupėje girdėdavau: „O štai dabar neskubam". Pagrindiniai egzistencialai - laikas, pasirinkimas, požiūris į mirtį, laisvė. Jie ypač svarbūs ir Intensyviame Terapiniame Gyvenime. ITG grupėje klientas pats pasirenka kryptį, apsisprendžia, ką veikti per tas 10 minučių, skirtas jo problemai spręsti...

Skirtumas toks, kad jis ne visada pats pasirenka savo kelią, kartais jo kelio kryptį „numato" vadovas. Laisvė apribota, klientui paskiriamas tam tikras vaidmuo, ir jam telieka tik pasirinkti savo požiūrį į visa tai. ITG grupėse faktiškai kiekvienam dalyviui sukuriamos tam tikros situacijos, kartais tiek įtemptos ir sunkiai ištveriamos, kad jas galima vadinti išmėginimais. Tai ir yra ITG bei pravoslaviškoji psichoterapija. Ir grupėse, ir gyvenime į man tenkančius išmėginimus žvelgiu „truputį iš aukščiau", kiek sugebu pakilti, ir matau, kad esame įdėmiai stebimi - kaip įveikiame šiuos išmėginimus, ką įgauna mūsų siela, dvasia ir kūnas, ir ką prarandame. Jeigu gyvenime tokia globa tegalime tikėti, tai ITG grupėse A. J. Alekseičikui pakanka ryžto tapti kūrėju, sukurti šiuos išmėginimus, žiūrėti, kaip tu žengi perjuos, kaip išgyveni, ir nubausti ar palaikyti, paskatinti, žiūrint koks rezultatas.

ITG - vis dėlto labai specifinis reiškinys. Dėl savo raidos, dėl jo autoriaus ir jo principų, ir vienas šių principų yra narsa būti. Būti labai įvairiai - kartais nuolankiai suklupus maldoje, kartais išdidžiai pakelta galva, tačiau visada būti. Būti laike ir už laiko.

Dažnai paskaitydavau 3 skyrių iš Ekleziasto knygos, ir dabar rašydama suprantu, kad visa, kas ten yra, atsiskleidžia ITG grupėje; man per tuos 9 metus tai vyko skirtingu laiku: laikas gimti ir laikas mirti; laikas sodinti ir laikas rauti tai, kas pasodinta; laikas žudyti (mačiau, kaip užmušdavo, kad atgimtų) ir laikas gydyti (chirurgiškai gydyti, kur žodis - kaip chirurgo peilis, ir paskui intensyvios terapijos ir reabilitacijos palata); laikas griauti ir laikas statyti (griūva, rodos, tvirtas savęs įvaizdis ir kolektyviai visa grupe „po plytą" keliamas, mūrijamas tavo naujasis „aš", arba net ne mūrijamas, o restauruojamas - nutrinama tai, kas bjaurojo, ir sušvinta atsimainęs veidas); laikas verkti ir laikas juoktis - tai susipina taip paradoksaliai; laikas mylėti ir laikas nekęsti, karo laikas ir taikos laikas (mėgstamas anekdotas apie karo pabaigą: „Karas baigtas, ačiū visiems").

ITG grupėje dingsta saugumo jausmas, žmogus lieka beginklis, ne-ryžtingas, „nuogas". Tai labai sunku, tačiau drauge tai galimybė atmesti „ramentus", su kuriais žengiame per gyvenimą, ir atrasti tikrą pagrindą. 2000 metų gegužės 21 dienos įrašas dienoraštyje „Ko mane moko mano liga" siejasi ir su tuo, ko moko ITG: „Staiga imi suprasti, kad egzistuoja grėsmingos „stichinės" jėgos, kurių akivaizdoje žmogus gali suvokti savo tikrąją prigimtį, virpėdamas iš baimės prieš tas jėgas. Vėliau paaiškėja, kad tikroji gyvenimo atrama yra sielos gyvenimas, dvasinis gyvenimas, kai siela gyvena viltimi, tikėjimu, meile, malda. Šis nematomas sielos darbas pripildo mane pasitikėjimo, jėgos, virsta kažkokiais realiais matomais reikalais, poelgiais. Galbūt tai kelias Dieviškumo link.


DABAR APIE TAI, KAS MATOMA

ITG yra psichoterapija, kurios rezultatas realus, matomas. Vienas svarbiausių dalykų, kurio mane kaip profesionalę išmokė ITG - tai psichoterapinės sutarties sudarymas: iš pradžių - aiškus problemos, su kuria klientas ruošiasi dirbti, formulavimas. Dažnai tam prireikia nemažai laiko, vadovo ir visos grupės patikslinimų (klausimai, metaforos, anekdotai). Tai psichoterapijos proceso atskaitos taškas. Problemai iškelti ir formuluoti sugaištas laikas ir jėgos pasiteisina, atliekama 10-20 proc. darbo, nes formuluojant problemą pašalinamos visos apnašos, tai, kas nereikalinga, trukdo, lieka „nuoga esmė". Jei psichoterapijos procese per mažai laiko skiriu užsakymui formuluoti, jei imuosi psichoterapijos, neturėdama aiškiai suformuluotos problemos, vėliau tenka už tai sumokėti: klausimai „Tai galų gale su kuo mes dirbame?" mano ir kliento nesupratimas, kas vyksta, kliento nepasitenkinimas dėl terapijos rezultatų, nes „jis iš tiesų turėjo galvoje visai ką kita". ITG grupėse taip neatsitinka, nes vadovas periodiškai primena dalyviui, su kokia problema šis dirba, kartais primena, kad liko nebedaug laiko, o darbo dar yra nemažai, kartais patikrinami tarpiniai rezultatai - kiek procentų iškeltos problemos dar liko.

Sudarant psichoterapijos sutartį, taip pat svarbus klausimas, kiek šiam darbui skiriama laiko. Nustatomos griežtos ribos, nei minute mažiau, nei minute daugiau. Savo praktikoje man tai ne visada pavyksta, ir šitai kenkia ir man, ir klientui.

Kadangi dirbu psichoterapijos skyriuje, tenka susidurti su įvairiais klientais - su turinčiais problemų sveikaisiais, su sergančiais depresija (ir neurozine, ir endogenine), neurozėmis, psichopatija, šizofrenija. Tiksli diagnostika psichoterapijos pradžioje (kartais tam prireikia nuo i iki 3 sesijų) labai svarbi, nuo to priklauso, kokia bus pagalba.

ITG grupėse diagnozuojama pačioje pradžioje, ir vadovo nustatoma diagnozė taip pat prisideda prie terapijos konkretumo. Tačiau vadovas siūlo dalyviams į „klinikinį vaizdą" žvelgti plačiau, dirbant su klientu neapsiriboti vien tik suformuluota diagnoze, bet kūrybiškai gaivinti „sausą klinicizmą". Pavyzdžiu gali būti mano patyrimas grupėje 2002 metų balandžio mėnesį (dveji metai po galvos operacijos, mano socialinės adaptacijos pradžia): esu visapusiškai nestabili, grupėje dažnai verkiu, kai kurių grupės dalyvių žvilgsniuose pastebiu nepritarimą, nesupratimą ir kalbu apie tai: „Daug verkiu, nieko negaliu su tuo padaryti ir jaudinuosi, matydama smerkiančius žmonių žvilgsnius". Aleksandras Jefimovičius: „Na, žinoma, tu daug verki, tai organinis galvos smegenų pakenkimas, tad ir ašaringumas, silpnadvasiškumas". Atsakau, kad žinau savo diagnozę. Kita fraze Aleksandras Jefimovičius keičia mano požiūrį į ką tik nuskambėjusią diagnozę ir mano ašarojimą: „Bet tai būtų bukas klinikinis vertinimas, o jei giliau, dvasiškai, tai tu verki ne tik už save, bet ir už tuos, kurie turėtų verkti, bet negali. Ašaros, nuplaudamos veidą, išvalo ir sielą". Štai dermė klinikinio ir dvasingo požiūrio į klientą, ir ši dermė įkvepia gyvybę. Kalbu apie tai, remdamasi savu patyrimu ir matydama tai visose ITG grupėse. Štai kūrybiškas, paciento sielą gaivinantis žvilgsnis į klinikinę diagnozę. „Dvasingąjį klinicizmą" mačiau Marko Burno kūrybinės saviraiškos terapijoje. Laiške klientei, kuri sužinojo, kad jos diagnozė - lėtinė šizofrenija, Burno paaiškina, kaip jos išgyvenimai ir kančios galės jai pagelbėti būsimoje menotyrininkės profesijoje, pasiremdamas Krečmerio fraze: „šizofrenijos vidinio pasaulio gėlėms tirti žemdirbiai netinka, čia reikalingi karaliai ir poetai". Tačiau kūrybinės saviraiškos terapijoje klinicizmo yra daugiau...

Nemačiau ITG grupių, kur dalyviai - vien tik klientai. Balandžio seminaruose ir pačioje grupėje, ir už jos dalyvauja ir profesionalai (psichoterapeutai, psichologai), ir klientai, tačiau, tiesą pasakius, kartais jie nelabai tesiskiria vieni nuo kitų. Klientai dažnai pasirodo išmintingesni, įžvalgesni už profesionalus.

Manau, kad su profesionalais Alekseičikas reiklesnis negu su klientais. Ir tam yra pagrindas: profesionalas negali ir neturi teisės leisti sau aklai „knaisiotis kliento sieloje", dar labiau jį skaudindamas. Dažnai lyginant su chirurgo darbu, ITG grupėse formuojamas požiūris į žodį kaip chirurgo peilį: profesionalas privalo žinoti, ką darąs. Mačiau, kaip dažnai Aleksandras Jefimovičius, matydamas, kaip „pagalbininkas" taikosi pjauti gyvybiškai svarbią kliento arteriją, nedelsdamas jį nušalina ir pakeičia kitu arba imasi darbo pats, kaip tai daroma chirurgų brigadoje.

Dirbant su klientais, reikalavimai kitokie: mokėjimas būti atsakingam už savo gyvybę (labai griežtai vertinamas neatsakingas požiūris į gyvybę, suicidines mintis ar elgesį), mokėjimas vertinti ligos uždedamus apribojimus („Mano neįgalumas - tai ir mano jėga"), mokėjimas būti vertam savo kančių. Pati dirbdama su klientais grupėse ir individualiai, laikausi šių reikalavimų, nuolat pagal juos pasitikrinu.

Taikant ITG, įžvelgiu „aklo" mėgdžiojimo pavojų. Teko ir pačiai save sergėti nuo imitavimo. Aleksandras Jefimovičius, matydamas šį pavojų, vienoje Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto grupių mus įspėjo: savojo prado psichoterapijoje turi būti daugiau negu to, kas gauta iš šalies, net jei mokytojai genialūs. 70 proc. savo ir po 5 proc. iš kiekvienos krypties mokyklų, su kuriomis teko susidurti ir kas pasirodė artima ir darnu.

Aleksandras Jefimovičius, ITG autorius ir nuolatinis kūrėjas, susilaukia tokio požiūrio: arba meilė, susižavėjimas, gėrėjimasis, pagarba, arba neapykanta, kaltinimai burnojimu prieš Dievą, moralinių normų nepaisymu, žiaurumu. Tačiau galiu pasakyti aiškiai ir tvirtai - abejingų nemačiau. Ir tai teisinga, nes pats Aleksandras Jefimovičius niekada sau neleidžia būti abejingas, nėra jam vienodų sielų, yra Sielos ir „sieliūkštės". Jis sąžiningas ir visada kalba tiesiai, daugelis įsižeidžia, o man gaila, kad jie nemato gilaus vadovo neabejingumo kiekvienam, jo tikėjimo, jo nesenkančio optimizmo.

Kai apima silpnadvasiškumas, prarandu tikėjimą darbe ir gyvenime, mane palaiko gyva atmintis apie išgyvenimus ITG grupėse.

Nors Aleksandras Jefimovičius nemėgsta kalbėti apie stebuklus ir kitiems neleidžia pasyviai jų laukti, „nenusipirkus loterijos bilieto ir nepagavus gelbėjimosi rato", baigdama leisiu sau pasakyti, kad dėl jo intensyvaus, neabejotinai terapinio ir gydančio gyvenimo aš, kaip ir kiti jo grupių dalyviai, pamačiau ir įgijau „paprastų stebuklų" - tapau išmintingesnė, geresnė, žmoniškesnė. Man jis yra ir Mokytojas, ir nuolatinis mokinys, tarp jo Didumo ir Mažumo tarsi tarp elektrodų susidaro didžiulė įtampa, intensyvus terapinis gyvenimas, kuriame jis - ir Kūrėjas, ir dėkingas dalyvis.

Populiariausi