Sigmund Freud

 

(1 paskaita iš knygos "Psichoanalizės įvadas. Paskaitos")

 

PIRMA DALIS RIKTAI

 

PIRMA PASKAITA

 

Įvadas

 

Ponios ir Ponai! Nežinau, ką žinote apie psichoanalizę iš literatūros ir nuogirdų. Bet pavadindamas savo paskaitas „Elementariu psichoanalizės įvadu" įsipareigojau į jus žiūrėti taip, tarsi nieko nežinotumėte ir turėtumėte išklausyti pirmuosius nurodymus.

 

Vis dėlto drįstu manyti, kad žinote, jog psichoanalizė yra vienas iš būdų gydyti nervų ligonius, - ir tuoj pat galiu pateikti pavyzdį, rodantį, kad šioje srityje kai kas daroma kitaip ar net priešingai nei įprasta medicinoje. Pradėdami gydyti ligonį nauju metodu paprastai stengiamės sumenkinti galimus pavojus ir tvirtai pažadame, kad gydymas bus sėkmingas. Manau, esame teisūs taip darydami, nes padidiname sėkmės tikimybę. Bet pradėję psichoanalitiškai gydyti neurotiką elgiamės kitaip. Su juo aptariame šio metodo sunkumus, ilgą gydymo trukmę, pastangas ir aukas, kurių prireiks. Maža to, pasakome jam, kad negalime užtikrinti gydymo sėkmės: ji priklausysianti nuo ligonio elgsenos, jo supratingumo, nuolaidumo ir ištvermės. Žinia, taip keistai elgdamiesi su ligoniu turime savų sumetimų, kuriuos galbūt suprasite vėliau.

Nepykite, jei pradžioje elgsiuosi su jumis kaip su tais neurotiškais ligoniais. Tiesą sakant, nepatariu jums čia ateiti antrą kartą. Tad išsyk atskleisiu, kokie nesklandumai neišvengiami dėstant psichoanalizę ir su kokiais keblumais susiduri mėgindamas susidaryti savo nuomonę apie ją. Parodysiu, kad visas ankstesnis jūsų išsilavinimas, visi jūsų mąstymo įpročiai neišvengiamai turėjo paversti jus psichoanalizės priešininkais, ir kaip smarkiai jums reikėtų grumtis su savimi, kad sutramdytumėte šį instinktyvų priešiškumą. Žinoma, negaliu iš anksto pasakyti, ar mano paskaitos padės jums suprasti psichoanalizę, bet patikinu, kad išklausę jas neišmoksite nei tirti, nei gydyti ligonį šiuo metodu. Jei kuris nors iš jūsų nepasitenkintų paviršutiniška pažintimi su psichoanalize ir panorėtų užmegzti tvirtesnius ryšius, tai aš jį ne tik atkalbinėsiu, bet tiesiog įspėsiu šito nedaryti. Padėtis nūn tokia, kad pasirinkęs šią specialybę jis negalėtų tikėtis sėkmės universitete, o ėmęsis gydytojo praktikos atsidurtų visuomenėje, kuri nesupranta jo siekių, žvelgia nepatikliai, priešiškai ir pjudo jį piktomis pasalūniškomis dvasiomis. Prisiminę dabar Europoje siautėjantį karą ir jį lydinčius reiškinius, galite daugmaž įsivaizduoti, kokie tai legionai.

 

Vis dėlto yra nemažai žmonių, kuriems pažinimo naujovės patrauklios, nepaisant visų nepatogumų. Jei tokių atsirastų tarp jūsų, ir jie nepabūgę mano atkalbinėjimų kitą kartą vėl čia pasirodytų, man būtų malonu juos pasveikinti. Bet visi turite teisę sužinoti, kokie yra minėtieji psichoanalizės sunkumai.

 

Pirmiausia - tai psichoanalizės dėstymo, jos mokymo sunkumai. Per medicinos užsiėmimus įpratote stebėti: jūs stebite anatominius preparatus, cheminių reakcijų nuosėdas, raumens susitraukimą, kai dirginamas nervas. Paskui jums parodo ligonį, supažindina su jo ligos simptomais, liguistų procesų padariniais, dažnai net su ligos sukėlėju. Mokydamiesi chirurgijos stebėjote, kaip ligonis gelbstimas atliekant chirurginę operaciją, ir galėjote mėginti patys operuoti. Net ir psichiatrijoje didžiulį įspūdį palieka ligonio mimikos žaismo, jo kalbėsenos ir elgsenos stebėjimas. Tad medicinos dėstytojas paprastai yra tarsi vadovas, lydintis jus muziejuje, o jūs tiesiogiai sąveikaujate su objektais ir savo jutimais įsitikinate, kad egzistuoja reiškiniai, apie kuriuos neturėjote jokio supratimo.

 

Deja, su psichoanalize yra kitaip. Psichoanalitinio gydymo procesas - tai vien žodžių mainai tarp analizuojamojo ir gydytojo. Pacientas kalba, pasakoja savo ankstesnius išgyvenimus ir dabartinius įspūdžius, atvirai išsako norus ir emocijas. Gydytojas klausosi mėgindamas valdyti paciento minčių eigą, skatina jį, kur nors nukreipia jo dėmesį, šį tą paaiškina ir stebi, kaip į visa tai reaguoja ligonis. Neišprusę mūsų ligonių giminaičiai, kuriems imponuoja tik tai, kas matoma bei apčiuopiama, - labiausiai tokie veiksmai, kokius gali išvysti nebent kino teatre, - niekada nepraleis progos suabejoti: „Kaipgi galima įveikti ligą vien šnekomis?" Žinoma, tai ir trumparegiška, ir nenuosekli mintis. Juk tie patys žmonės tvirtai įsitikinę, kad ligoniai savo simptomus „tik įsivaizduoja". Žodžiai buvo kerai kadaise, net ir šiandien žodis tebeturi daug anos pirmapradės kerinčios galios. Žodžiais vienas žmogus gali kitą padaryti laimingą ar įstumti neviltin, žodžiais mokytojas perduoda žinias mokiniams, žodžiais oratorius patraukia klausytojus ir paveikia jų nuomones bei sprendimus.

Žodžiai sukelia afektus ir yra pripažinta priemonė, kuria žmonės veikia vienas kitą. Tad nemenkinsime jų vaidmens psichoterapijoje ir būsime patenkinti, išgirdę tuos žodžius, kuriais apsikeičia analitikas ir pacientas.

 

Bet ir šito negalime! Pokalbis, kuris kartu yra ir psicho-analitinis gydymas, nepakenčia jokių klausytojų; jo neįmanoma pademonstruoti. Žinoma, per psichiatrijos paskaitą galima parodyti studentams ir neurasteniką ar isteriką. Tačiau, be nusiskundimų ir simptomų, iš jo nieko daugiau neišpeštume. Psichoanalizei reikalingą informaciją jis pateikia tik tuo atveju, jei tarp jo ir gydytojo užsimezga ypatingas emocinis ryšys; jis nutiltų pastebėjęs nors vieną jam abejingą klausytoją. Mat ši informacija susijusi su intymiausiais jo psichikos išgyvenimais, su tuo, ką jis kaip socialiai savarankiškas asmuo privalo slėpti nuo kitų, taip pat su tuo, ko jis kaip vientisa asmenybė net sau nenori prisipažinti.

 

Tad jums nepavyks nugirsti psichoanalitinio gydymo pokalbio. Galite nebent išklausyti pasakojimus apie tai, žodžiu, mokytis psichoanalizės iš nuogirdų tiesiogine šio žodžio prasme. Šitaip gaudami žinias tarsi iš antrų rankų, savo nuomonę apie psichoanalizę turite susidaryti neįprastomis aplinkybėmis. Aišku, kad tokiu atveju ji labiausiai priklauso nuo to, kiek galite pasikliauti tarpininku.

 

Trumpam įsivaizduokite, kad atėjote ne į psichiatrijos, o į istorijos paskaitą, ir pranešėjas ima pasakoti apie Aleksandro Didžiojo gyvenimą ir karo žygius. Kas paskatintų jus tikėti jo pasakojimų tikroviškumu? Pradžioje atrodo, kad padėtis dar keblesnė nei psichoanalizės atveju: juk istorijos profesoriui dalyvauti Aleksandro karo žygiuose teko ne ką daugiau negu jums; psichoanalitikas bent jau pasakoja apie dalykus, prie kurių ir jis yra kiek prisidėjęs. Bet greitai atsiranda dingsčių patikėti istoriku. Jis gali nurodyti senovės rašytojų liudijimus - tų rašytojų, kurie buvo aptariamų įvykių amžininkai arba gyveno netrukus po jų, - taigi, Diodoro, Plutarcho, Ariano ir kitų autorių knygas; jis gali parodyti išlikusių monetų ir imperatoriaus statulų atvaizdų bei pasiųsti per auditoriją Pompėjoje rastos mozaikos, vaizduojančios mūšį prie Isos, nuotrauką. Bet visi šie dokumentai iš esmės įrodo ne ką kitą, o tai, kad ir ankstesnės kartos tikėjo Aleksandro egzistavimu ir jo žygių realumu, tad ir vėl galėtumėte griebtis kritikos. Pastebėtumėte, kad ne viskas, kas pasakojama apie Aleksandrą, yra tikėtina, kad ne visas smulkmenas galima patikrinti, bet aš negaliu įsivaizduoti, kad iš auditorijos išeitumėte abejodami Aleksandro Didžiojo realumu. Tokį jūsų sprendimą labiausiai nulems du argumentai: pranešėjas, regis, neturi jokio pagrindo pateikti jums kaip realų dalyką tai, kuo jis ir pats abejoja, antra vertus, visos žinomos istorinės knygos įvykius vaizduoja daugmaž panašiai. Pradėję tikrinti ankstesnius šaltinius, vėl atsižvelgsite į tas pačias aplinkybes - galimus pateikėjų motyvus ir ar jų liudijimai neprieštaringi. Patikrinę informaciją apie Aleksandrą tikrai nusiraminsite, kas kita tokios asmenybės kaip Mozė ar Nimrodas. Kokių abejonių jums gali kilti dėl psichoanalitinio pranešimo patikimumo, sužinosite vėliau.

 

Dabar turite teisę paklausti: jeigu psichoanalizės negalima objektyviai patikrinti ir neįmanoma pademonstruoti, kaip išvis gali jos išmokti ir įsitikinti, kad jos teiginiai teisingi? Išmokti iš tiesų nelengva; nedaug kas yra deramai įvaldęs psichoanalizės metodą, bet, žinoma, esama pramintų kelių. Pradžioje psichoanalizės mokaisi „savu kailiu", tirdamas savąją asmenybę. Tai ne visai sutampa su tuo, ką vadiname savistaba, bet iš bėdos psichoanalizę galime laikyti vienu jos būdų. Yra daugybė dažnai pasitaikančių ir visiems žinomų psichinių fenomenų, kurie gali tapti analizės objektais kiek pasimokius savęs stebėjimo technikos. Kartu įsitikini psichoanalizės aprašomų procesų realumu ir jos pažiūrų teisingumu. Tiesa, einant šiuo keliu pažanga yra ribota. Daug daugiau pasieksi leisdamas analizuoti save išmanančiam analitikui, patirdamas, kaip analizė veikia tavąjį Ego, ir kartu perprasdamas subtilesnę šio metodo techniką. Žinoma, tai puikus kelias, bet eiti juo įmanoma tik po vieną, o ne visu būriu.

 

Dėl antrojo keblumo, trukdančio suvokti psichoanalizę, turiu kaltinti nebe ją, o jus, mano klausytojai, vien todėl, kad iki šiol studijavote mediciną. Ankstesnis išsilavinimas jūsų mąstymą nukreipė tam tikra linkme, kuri visiškai svetima psichoanalizei. Jus įpratino organizmo funkcijas ir jų sutrikimus grįsti anatomija, aiškinti pasitelkus chemiją, fiziką bei biologiją, bet niekas nesistengė atkreipti jūsų dėmesį į psichinį gyvenimą - šio nuostabiai sudėtingo organizmo viršūnę. Todėl jums svetima psichologinė mąstysena. Įpratote nepasitikėti ja, neigti jos moksliškumą, pa-likdami ją diletantams, poetams, natūrfilosofams ir mistikams. Toks ribotumas, be abejo, tik pakenks jūsų medicininei praktikai, nes ligonis, kaip paprastai atsitinka žmonėms bendraujant, pirmiausia atgręš jums savo psichikos fasadą, ir bijau, kad būsite nubausti ir priversti taip geidžiama terapine įtaka dalintis su jūsų niekinamais savamoksliais, kerėtojais ir mistikais.

Man aišku, kuo galima pateisinti šitą jūsų išsilavinimo spragą. Nėra tokios filosofinės disciplinos, kuri praverstų jūsų gydytojo praktikai. Nei spekuliatyvioji filosofija, nei aprašomoji psichologija ar pojūčių fiziologijai artima vadinamoji eksperimentinė psichologija, kurios dėstomos mokyklose, neįstengia pasakyti nieko naudingo apie kūno ir psichikos sąsają, negali įduoti jums į rankas raktą, kuris padėtų atskleisti galimo psichinių funkcijų sutrikimo mechanizmą. Tiesa, psichiatrija, kaip medicinos šaka, mėgina aprašyti stebimus psichikos sutrikimus ir sudėlioti klinikinį ligos paveikslą, bet atvirumo valandėlę ir psichiatrai abejoja, ar tokį grynai deskriptyvų darinį verta vadinti moksliniu. Jis susideda iš simptomų, kurių kilmė, mechanizmas, tarpusavio saitai nežinomi, - dažniausiai šiuos simptomus atitinkančių anatominio psichikos organo pokyčių apskritai neaptinkame, arba tie pokyčiai anaiptol nepaaiškina šių simptomų. Tokių psichinių sutrikimų gydymas įmanomas tik nustačius, kad jie yra pašaliniai kokio nors organinio negalavimo požymiai.

 

Tai ir yra toji spraga, kurią turi užpildyti psichoanalizė. Ji siūlo psichologinius pamatus, kurių stinga psichiatrijai, ji tikisi atrasti bendrą pagrindą, kuriuo remiantis galima būtų suprasti kūno ir psichikos sutrikimų priklausomybę. Todėl psichoanalizė turi vengti bet kokių jai svetimų, anatomija, chemija ar fiziologija grindžiamų prielaidų, remtis vien psichologinėmis sąvokomis, tad būgštauju, kad kaip tik todėl pradžioje ji jums atrodys nepriimtina.

 

Nenoriu kaltinti nei jūsų, nei jūsų išsilavinimo ar nuostatų dėl kito keblumo. Du psichoanalizės teiginiai įžeidžia visą pasaulį ir užsitraukia jo nemalonę; vienas iš jų susiduria su intelektiniais, kitas - su estetiniais ir moraliniais prietarais. Nemenkinkime šių prietarų: tai galingi veiksniai, naudingų, net būtinų žmonijos raidos etapų atspindžiai. Juos palaiko afektų galios, ir kovoti su jais yra sunku.

 

Pirmasis nepatrauklusis psichoanalizės teiginys skelbia, kad psichiniai procesai savaime yra nesąmoningi, o sąmoningi tėra tik paskiri psichikos gyvenimo aktai ir momentai. Prisiminkite, kad mes, priešingai, esame įpratę psichinius reiškinius sutapatinti su sąmoningais. Sąmonę mes laikome pagrindiniu psichinio reiškinio požymiu, o psichologija mums yra mokslas apie sąmonės turinį. Ši tapatybė tokia savaime suprantama, kad, regis, akivaizdi nesąmonė jai prieštarauti. Bet psichoanalizė negali neprieštarauti, ji negali pripažinti, kad sąmoningi ir psichiniai reiškiniai yra tapatūs. Priskirdama prie pastarųjų jautimo, mąstymo, norėjimo procesus, ji privalo pripažinti, kad esama nesąmoningo mąstymo ir nesąmoningo noro. Bet šitaip ji iš karto atbaidė nuo savęs visus blaivaus moksliškumo šalininkus ir užsitraukė įtarimą, esą tai fantastinis ezoterinis mokymas, kai kažkas rezgama prieblandoje, žuvaujama drumstame vandenyje. Bet jūs, mano klausytojai, dar negalite suprasti, kokią teisę turiu laikyti prietaru tokį abstraktų teiginį: „Tai, kas psichiška, yra ir sąmoninga"; negalite numanyti ir to, kas galėjo sukelti nesąmoningų reiškinių, jei tokių esama, neigimą, ir kokia galėjo būti to neigimo nauda. Atrodo, neverta ginčytis, ar psichiniai reiškiniai sutampa su sąmoningais, ar gerokai peržengia pastarųjų srities ribas, tačiau galiu užtikrinti, kad pripažinus nesąmoningus psichinius procesus pasaulis ir mokslas pasuka visiškai nauja linkme.

Jūs negalite numanyti ir to, kaip glaudžiai susijęs šis psichoanalizės teiginys su kitu, kurį dabar pateiksiu. Antrasis teiginys, pripažintas vienu psichoanalizės laimėjimų, skelbia, kad instinktyvūs potraukiai, kuriuos galime vadinti seksualiniais (siaura ar plačia šio žodžio prasme), vaidina nepaprastai svarbų, iki šiol nepakankamai suvoktą vaidmenį, sukeldami nervų ir psichikos ligas. Negana to, tie patys potraukiai prisideda, - ir nereikia menkinti jų indėlio, - kuriant aukščiausias kultūrines, menines, socialines žmogaus dvasios vertybes.

 

Mano patirtis rodo, kad šios psichoanalitinio tyrimo išvados nepripažinimas ir yra pagrindinis pasipriešinimo, su kuriuo susiduria psichoanalizė, šaltinis. Ar norite sužinoti mūsų samprotavimus? Mes įsitikinę, kad kultūra buvo sukurta, kai spaudžiant gyvybinei būtinybei buvo atsisakyta patenkinti kai kuriuos potraukius, ir ji kaskart atkuriama, kiekvienam į žmonių bendruomenę įžengiančiam individui vėl atsisakant potraukių tenkinimo bendram labui. Svarbų vaidmenį šiame procese atlieka seksualiniai potraukiai, kurie sublimuojami, t. y. nuo seksualinių tikslų nukreipiami į visuomenės labiau vertinamus, nebe-seksualinius, tikslus. Bet šis antstatas nėra patvarus, seksualinius potraukius sunku sutramdyti, ir kiekvienas žmogus, turintis įsitraukti į kultūros darbą, rizikuoja, kad jo seksualinių potraukių nepavyks tam panaudoti. Visuomenė neįsivaizduoja didesnės grėsmės savo kultūrai už tą, kuri kiltų išlaisvinus seksualinius potraukius ir sugrįžus prie pirminių tikslų. Žodžiu, visuomenė nemėgsta, kad jai būtų primenama apie šią opią jos sąrangos vietą, ji visiškai nelinkusi pripažinti individo seksualinių potraukių jėgos ir jo seksualinio gyvenimo svarbos; priešingai, dėl pedagoginių sumetimų ji apskritai stengiasi nukreipti dėmesį kitur. Todėl ji negali pakęsti minėtosios psichoanalitinio tyrimo išvados ir mielai pasmerktų ją, tokią atgrasią estetiniu požiūriu, moraliai nepriimtiną ir pavojingą. Bet tokie išpuoliai negali paveikti objektyvių mokslinio darbo išvadų. Prieštaravimą reikia grįsti intelektu. Juk žmogaus prigimtis tokia, kad jis laiko neteisingu tai, ko nemėgsta, lengvai atrasdamas atitinkamų neigiamų argumentų. Žodžiu, visuomenė pateikia nepageidautinus dalykus kaip neteisingus, ji neigia psichoanalizės tiesas, pasitelkdama loginius ir faktinius - deja, afektų diktuojamus, - argumentus, ir laikosi šių prieštaravimų kaip prietarų, nepaisydama visų bandymų juos įveikti.

 

Bet, ponios ir ponai, mes drįstame tvirtinti, kad nebuvome tendencingi, pateikdami aną ginčytiną teiginį. Tenorėjome parodyti tikrąją padėtį, kurią atkakliu darbu tikimės atskleidę. Mes pasiliekame sau teisę ginti mokslą nuo tokių praktinių sumetimų priemaišų, nors dar ir neįsitikinome, ar dėl jų kylantys nuogąstavimai pagrįsti, ar ne.

 

Tai tik keletas sunkumų, su kuriais susidursite užsiėmę psichoanalize. Pradžiai, ko gero, jų per akis. Jei nepabūgsite, tai darbą tęsime toliau.

Populiariausi