Print

Sigmund Freud

 

(5 paskaita iš knygos "Psichoanalizės įvadas. Paskaitos")

 

ANTRA DALIS

 

SAPNAI

 

 

PENKTA PASKAITA

 

Sunkumai ir pirmieji bandymai aiškinti

 

Ponios ir ponai! Kažkada buvo nustatyta, kad kai kurių pacientų nervų ligų simptomai turi prasmę.* Tuo remiantis ir buvo sukurtas psichoanalitinis gydymo būdas. Pasitaikydavo, kad vykstant gydymo procesui vietoj simptomų ligoniai pateikdavo savo sapnus. Taip gimė prielaida, kad ir šie sapnai turi prasmę.

--------------------------

* Joseph Breuer 1880-1882 m. Plg. mano 1909 metais Amerikoje skaitytas paskaitas Uber Psychoanalyse ir „Zur Geschichte der psychoanalytischen Bewegung".

-------------------------

 

Bet mes neisime šiuo istoriškai pagrįstu keliu, o pasuksime priešinga linkme. Stengsimės parodyti sapnų prasmę, šitaip pasiruošdami neurozių studijoms. Toks posūkis visiškai teisėtas, nes tirdami sapnus ne tik geriausiai pasiruošiame neurozių tyrimui, bet, negana to, sapnas irgi yra neurozinis simptomas, kurio privalumas neįkainojamas: jis būdingas visiems sveikiems žmonėms. Iš tiesų, jeigu visi žmonės būtų sveiki ir tik sapnuotų, iš jų sapnų galėtume padaryti beveik visas išvadas, kurias gavome tirdami neurozes.

 

Vadinasi, sapnas tampa psichoanalitinio tyrimo objektu. Dar vienas įprastas, menkai tevertinamas fenomenas, rodos, neturįs jokios praktinės naudos, - kaip ir riktai, su kuriais jį sieja tai, kad ir anie, ir šis pasitaiko sveikiems žmonėms. Bet mūsų darbo sąlygos dabar dar nepalankesnės. Mokslas tik nepaisė riktų, jie mažai jam rūpėjo, bet nebuvo gėdinga juos tyrinėti. Tiesa, sakydavo, kad yra svarbesnių dalykų, bet gal ir iš riktų gali kas nors paaiškėti. Tačiau tirti sapnus - ne tik nepraktiškas ir nereikalingas, bet tiesiog peiktinas užsiėmimas; dėl jo būsi apkaltintas ne-moksliškumo nuodėme, įtartas asmeniniu polinkiu į misticizmą. Kur matyta, kad medikas užsiiminėtų sapnais, kai net neuropatologijoje ir psichiatrijoje yra tiek daug kur kas rimtesnių dalykų: tai smegenis spaudžiantys obuolio dydžio augliai, hematomos, chroniški uždegimai, kai audinio pakitimus gali pademonstruoti per mikroskopą! Ne, sapnas yra pernelyg nereikšmingas objektas, jo neverta tirti.

 

Ir dar viena ypatybė, prieštaraujanti visiems tikslaus tyrimo reikalavimams. Juk tirdami sapnus nesame tikri net dėl savo tyrimo objekto. Tarkime, absurdiška idėja yra aiški ir apibrėžta. Ligonis garsiai pareiškia: „Aš esu Kinijos imperatorius!" O sapnas? Dažniausiai jo išvis neįmanoma papasakoti. Ar pasakodamas savo sapną kas nors gali būti tikras, kad papasakojo teisingai, kad prisiminimų neapibrėžtumo verčiamas neiškraipė sapno, nieko nepridūrė? Daugelio sapnų apskritai negalime prisiminti, neišlieka net smulkiausių jų fragmentų. Ir tokios tad medžiagos aiškinimu turi remtis mokslinė psichologija arba ligonių gydymo metodika?

 

Vis dėlto toks kiek perdėtas vertinimas verčia suklusti. Aki-vaizdu, kad persistengta, šitaip neigiant sapną kaip tyrinėjimo objektą. Tirdami riktus jau susidūrėme su objektų nereikšmingumu. Tada sakėme, kad ir dideli dalykai gali išryškėti iš menkų požymių. O dėl sapno neapibrėžtumo, tai jis yra viena sapno ypatybių; mes juk negalime primesti reiškiniams vienokių ar kitokių savybių. Beje, būna ir aiškių, apibrėžtų sapnų. Be to, neapibrėžtumas būdingas ir kitiems psichiatrijos objektams, pvz., daugeliui įkyriųjų būsenų, kurias tiria gerbiami, įžymūs psichiatrai. Prisimenu paskutinį atvejį iš savo gydytojo praktikos. Ligonė kreipėsi į mane taip: „Jaučiuosi, tarsi būčiau sužalojusi ar norėjusi sužaloti gyvą būtybę - vaiką? - ne, veikiau šunį, - gal nustūmiau jį nuo tilto, gal ką kita padariau". Netikslūs sapnų prisiminimai nustos mus trikdę, jei susitarsime, kad sapnu laikome kaip tik tai, ką pasakoja sapnavęs žmogus, nepaisydami, kad jis galėjo kažką užmiršti ar pakeisti prisimindamas. Galiausiai negalima ir besąlygiškai tvirtinti, kad sapnai yra visiškai nesvarbūs. Iš patirties žinome, kad ta nuotaika, su kuria nubundame po sapno, gali tęstis visą dieną; gydytojai susiduria su tokiais atvejais, kai psichikos liga prasideda sapnu, iš kurio ligonis perima absurdišką idėją; esame girdėję apie istorines asmenybes, kurias dideliems darbams pastūmėję sapnai. Tad paklauskime, iš kurgi, tiesą sakant, toji mokslininkų panieka sapnams?

 

Manau, kad ši panieka - tai reakcija į pernelyg didelį sapnų sureikšminimą ankstesniais laikais. Žinia, nelengva rekonstruoti praeitį, bet galime tvirtinti - leiskite man papokštauti, - kad jau mūsų protėviai prieš tris tūkstančius ir daugiau metų panašiai kaip ir mes sapnavo. Žinome, kad visos senovės tautos sapnus laikė labai reikšmingais ir manė, kad jais galima praktiškai pasinaudoti. Iš jų spėdavo ateitį, juose ieškodavo pranašiškų ženklų. Senovės graikams ir kitoms Rytų tautoms karo žygis be sapnų aiškintojo kartais būdavo toks pat neįmanomas, kaip dabar be žvalgybinio lėktuvo. Aleksandrą Didįjį karo žygiuose lydėjo įžymiausi sapnų aiškintojai. Tyro miestas, anuomet dar buvęs saloje, taip aršiai pasipriešino karaliui, kad šis jau buvo beketinąs atšaukti miesto apsiaustį. Bet vieną naktį jis susapnavo triumfo šokį šokančius satyrus ir, papasakojęs šitą sapną aiškintojui, išgirdo atsakymą, kad sapne jam buvo pranešta apie pergalę prieš miestą. Aleksandras įsakė pulti ir užėmė Tyrą. Etruskai ir romėnai naudojo kitus ateities spėjimo metodus, bet sapnų aiškinimas buvo puoselėjamas ir vertinamas per visą helenistinę-romėniškąją epochą. Mus pasiekė bent jau pagrindinis sapnų aiškinimui skirtas literatūros kūrinys, - Artemidoroso iš Daldi, gyvenusio, matyt, imperatoriaus Adriano laikais, knyga.

 

Negaliu pasakyti, kas atsitiko, kodėl sapnų aiškinimo menas nusmuko ir neteko pasitikėjimo. Švietimas čia negalėjo pernelyg daug lemti, juk tamsieji viduramžiai puikiai išsaugojo daug absurdiškesnių dalykų už antikinį sapnų aiškinimą. Aišku tai, kad domėjimasis sapnu pamažu nusmuko iki prietaro ir išliko tik tarp neišsilavinusių žmonių. Mūsų laikais sapnų aiškinimu piktnaudžiaujama siekiant atspėti skaičius, kuriuos reikia ištraukti loterijoje. Tikslieji mokslai dabar vėl užsiima sapnais, bet tik tam, kad jais pagrįstų savo fiziologines teorijas. Gydytojai sapną laiko ne psichiniu aktu, o somatinio dirginimo raiška psichikos gyvenime. Binzas (1878) apibūdina sapną kaip „fizinį procesą, - apskritai nereikalingą, dažnai tiesiog liguistą, - kuris taip nutolęs nuo pasaulio sielos ir nemirtingumo, kaip žydrasis eteris nuo piktžolėmis apaugusio smėlyno pačiame giliausiame slėnyje". Maury's lygina jį su netvarkingais šv. Vito šokio traukuliais, supriešindamas šiuos su koordinuotais normalaus žmogaus judesiais. Yra vienas senas palyginimas, pasak kurio sapno turinys primena garsus, išgaunamus, kai „instrumento klavišus liečia muzikos neišmanančio žmogaus pirštai".

 

Aiškinti, vadinasi, atrasti slaptą prasmę; žinoma, šitaip įvertinus sapnus negali būti jokios kalbos apie jos paieškas. Pažvelkite, kaip aprašo sapną Wundtas, Jodlis ir vėlesni filosofai; siekdami sumenkinti sapno reikšmę jie pasitenkina išvardydami, kuo skiriasi sapno tikrovė nuo mąstymo būdraujant, pabrėžia, kad sapne subyra asociacijos, išnyksta kritika, nelieka žinojimo - taigi pateikia šiuos ir kitus nusilpusios psichinės veiklos požymius. Sapno pažinimą mokslas kol kas papildė vieninteliu vertingu įnašu, gautu tiriant miego metu veikiančių fizinių dirgiklių įtaką sapno turiniui. Neseniai miręs norvegų mokslininkas J. Mourly Voldas paliko du storus tomus (1910 ir 1920 m. išverstus į vokiečių kalbą), skirtus eksperimentiniam sapnų tyrinėjimui, kuriuose aptariama, kaip galūnių padėties pokyčiai veikia sapno turinį. Jie peršami mums kaip tikslaus sapnų tyrimo pavyzdžiai. Todėl galite įsivaizduoti, ką pasakytų tiksliojo mokslo šalininkai sužinoję, kad norime pamėginti atskleisti sapno prasmę. Galbūt jie jau viską pasakė? Bet nesileiskime įbauginami. Jeigu riktai galėjo turėti prasmę, tai ir sapnas gali ją turėti, - o juk riktai daugeliu atvejų turi tikslaus tyrimo neapčiuopiamą prasmę. Tad prisipažinkime, kad esame tik senovės tautų ir liaudiškų prietarų sekėjai, ir ženkime antikos sapnų aiškintojų pėdomis.

Pirmiausia privalome suvokti savo užduotį, apžvelgti visą sapnų sritį. Kas gi yra sapnas? Sunku tai nusakyti vienu sakiniu. Tačiau nesistengsime pateikti apibrėžimo, kai pakanka nuorodos į visiems žinomus dalykus. Privalėtume išskirti esmingus sapnų požymius. Bet kaip tai padaryti? Juk šioje srityje klesti tokia neaprėpiama įvairovė, įvairovė visur, kur bepažvelgsi. Matyt, esminga bus tai, kas bendra visiems sapnams, - jei tik įstengsime atrasti tokių bendrų savybių.

 

Pirmoji bendra visų sapnų ypatybė yra ta, kad sapnuodami miegame. Akivaizdu, kad sapnavimas yra psichikos gyvenimas miegant, kuris ir kiek primena jos gyvenimą būdraujant, ir smarkiai skiriasi nuo jo. Šį apibrėžimą pateikė jau Aristotelis. Galbūt sapnas ir miegas susiję dar glaudžiau. Sapnas gali ir pažadinti; spontaniškai nubusdamas arba prievarta žadinamas dažnai irgi sapnuoji. Sapnas atrodo esąs tarpinė būsena tarp būdravimo ir miego. Tad turime labiau pasidomėti miegu. Kas gi yra miegas?

 

Tai fiziologinė arba biologinė problema, ir dar daug kas čia ginčytina. Ir mes nieko galutinai nenuspręsime, bet manau, kad turime teisę pamėginti pateikti psichologinę sapno charakteristiką. Sapnas - tai tokia būsena, kai ničnieko nenoriu žinoti apie išorinį pasaulį, kai nusisuku nuo jo. Į miegą nugrimztu atsitraukdamas nuo pasaulio, neprisileisdamas jo dirginimų. Užmiegu ir tada, kai pasaulis mane nuvargina. Žodžiu, užmigdamas sakau pasauliui: „Palik mane ramybėje, aš noriu miego". Vaikas sako priešingai: „Aš dar neisiu miegoti, aš nepavargau, dar noriu ką nors patirti". Tad atrodo, kad biologinė miego paskirtis yra poilsis, o jo psichologinis požymis - išnykęs dėmesys pasauliui. Mūsų santykis su pasauliu, į kurį atėjome gana nenoromis, regis, reiškiasi ir tuo, kad negalime ištverti šio pasaulio be perstojo. Todėl kartkartėmis sugrįžtame į tą būseną, kurioje buvome prieš pasauliui atsirandant: į egzistenciją motinos įsčiose. Bent jau susikuriame sąlygas, labai panašias į anuometines: šilta, tamsu, jokių dirginimų. Kai kurie dargi susisuka į kamuolį ir miega tokia poza kaip motinos įsčiose. Atrodo, tarsi ir mes, suaugusieji, pasauliui priklausytume tik dviem trečdaliais; vienu trečdaliu tarsi dar iš viso nebūtume gimę. Kiekvienas nubudimas ryte yra lyg naujas gimimas. Būseną po miego apibūdiname tokiais žodžiais: esu lyg naujai gimęs, - nors, ko gero, labai neteisingai įsivaizduojame naujagimio savijautą. Galima spėti, kad šis jaučiasi labai nejaukiai. Gimimą įvardijame ir taip: išvydo pasaulį.

 

Jeigu miegą suprantame šitaip, tai sapnas išvis neįeina į jo programą, tėra veikiau kažkoks nepageidautinas priedas. Mes irgi manome, kad miegas be sapnų pats geriausias, tikriausias. Miegant neturi būti jokios psichinės veiklos; jei ji vyksta, tai mums nepavyko pasiekti absoliučios ramybės būsenos, nepavyko atsikratyti psichinės veiklos liekanų. Šios liekanos ir yra sapnai. Bet tokiu atveju sapnas iš tiesų neprivalo turėti jokios prasmės. Tai ne riktas, kuris, šiaip ar taip, yra veiksmas, atliekamas būdraujant. Bet kai miegu visiškai nutraukęs psichinę veiklą, neįstengęs nuslopinti tik jos liekanų, tai visai nebūtina, kad šios liekanos turėtų prasmę. Jokia prasmė man nereikalinga, nes beveik visas mano psichikos gyvenimas miega. Išties, kalbėti galima nebent apie mėšlungiškas reakcijas, vien somatinio dirginimo sukeliamus psichinius fenomenus. Žodžiu, atrodo, kad sapnai yra būdraujant vykusios psichinės veiklos liekanos, tik trukdančios miegoti, tad galime nedelsdami atsisakyti šios psichoanalizei netinkamos temos.

 

Tačiau sapnas egzistuoja, net jei jis ir nereikalingas, todėl galime pamėginti suprasti jo egzistavimo aplinkybes. Kodėl psichinis gyvenimas nenutrūksta? Matyt, kažkas neleidžia psichikai nurimti. Ją dirgina, ji privalo reaguoti. Vadinasi, sapnas yra būdas, kuriuo psichika reaguoja į miegant veikiančius dirgiklius. Taip atsiranda galimybė suprasti sapną. Tirdami įvairius sapnus, galime ieškoti tų dirgiklių, kurie kėsinasi sutrikdyti miegą ir į kuriuos reaguojama sapnu. Taip būsime atradę pirmą visiems sapnams bendrą ypatybę.

 

Ar jie turi dar ką nors bendra? Taip, be abejo, bet tai kur kas sunkiau suvokti ir aprašyti. Psichiniai procesai miegant yra visai kitokio pobūdžio, nei būdraujant. Sapne daug ką patiri ir viskuo tiki, nors iš tikrųjų neišgyveni nieko, nebent tik kokį trikdantį dirginimą. Dažniausiai sapnai - tai vizualūs vaizdai; gali pasitaikyti ir jausmų, ir minčių, kitos juslės irgi gali ką nors patirti, bet dažniausiai tai visgi vaizdai. Sunkumai pasakojant sapnus iš dalies kyla ir dėl to, kad šiuos vaizdus turime nusakyti žodžiais. „Galėčiau tai nupiešti, - dažnai sako sapnavęs žmogus, - bet nemoku papasakoti". Tai nėra sumenkusi psichinė veikla, kaip galime apibūdinti, pvz., silpnapročių žmonių psichinę veiklą lygindami ją su genialių žmonių veikla; tai yra kažkas kokybiškai kita, tik sunku pasakyti, kur glūdi skirtumas. G. Th. Fechneris kartą išsakė prielaidą, kad vaizdiniai, egzistuojantys būdraujant, ir sapnai lokalizuojasi skirtingose psichikos vietose. Nors nenutuokiame, ką tai galėtų reikšti, nežinome, ką ir begalvoti, bet teiginys puikiai perteikia tą svetimumo įspūdį, kurį palieka daugelis sapnų. Negelbsti ir sapno veiklos palyginimas su nemuzikalios rankos judesiais. Juk kai atsitiktinai užgauname fortepijono klavišus, jis vis tiek atsiliepia kad ir ne melodija, bet tais pačiais garsais. Neišleiskime iš akių šio antrojo visiems sapnams būdingo bruožo, kad ir koks nesuprantamas jis būtų.

 

Ar yra daugiau bendrų bruožų? Aš jų nerandu, visur matau tik skirtumus, kad ir kur žvelgčiau: į spėjamą sapno trukmę, į jo ryškumą, afektų pasireiškimą, jų stiprumą ir t.t. Išties viskas vyksta visai kitaip, nei galėtume tikėtis, jei sapnas būtų tik priverstinė, vargana, mėšlungiška gynyba nuo kokio nors dirgiklio. Dėl sapnų trukmės galime pasakyti, kad esama labai trumpų sapnų, kuriuos sudaro vienas ar keli vaizdai, viena mintis ar net vienas žodis; kiti būna nepaprastai turiningi, pateikia ištisus romanus ir atrodo, kad jie tęsiasi ilgai. Pasitaiko sapnų, ryškumu nenusileidžiančių realiems išgyvenimams, - tokių ryškių, kad ir nubudę ne išsyk suvokiame, kad tai sapnas; kiti yra nenusakomai blankūs, vaiduokliški, migloti; net tame pačiame sapne labai ryškius epizodus gali keisti vos apčiuopiami, neaiškūs. Sapnai gali būti visiškai prasmingi ar bent rišlūs, net sąmojingi ir fantastiškai gražūs; kiti būna padriki, absurdiški, kartais tiesiog beprotiški. Būna sapnų, kurie visiškai nejaudina, kiti sukelia visus afektus: tokį skausmą, kad net apsiverki, tokį siaubą, kad nubundi, nuostabą, susižavėjimą ir t. t. Paprastai sapnus užmirštame vos nubudę, bet kartais juos prisimename visą dieną, tik vakarop jie vis labiau blanksta ir koryja; kiti sapnai - pavyzdžiui, vaikystės - taip gerai išsilaiko atmintyje, kad net po trisdešimties metų juos meni tarsi visai nesenus išgyvenimus. Sapnas gali kaip individas pasirodyti vienintelį kartą ir niekad daugiau arba nuolat kartotis visiškai toks pats ar nedaug tepakitęs. Trumpai tariant, šis psichikos naktinės veiklos repertuaras milžiniškas, jis gali apimti visa tai, ką psichika veikia dieną, bet visgi tai ne tas pats.

 

Galima būtų mėginti paaiškinti šitą sapnų įvairovę tarus, kad ji atitinka tarpinių stadijų tarp miego ir būdravimo įvairovę, įvairius negilaus miego lygius. Taip, bet tokiu atveju kuo reikšmingesnis, turiningesnis, ryškesnis sapnas, tuo stipresnis turėtų būti ir suvokimas, kad tai tik sapnas, nes šitaip sapnuojanti psichika vis labiau pasiruošusi nubusti, be to, iškart po aiškaus ir blaivaus sapno fragmento neturėtų atsirasti beprasmis arba neaiškus, kurį paskui vėl pakeistų aiškus. Psichika tikrai neįstengtų taip greitai kaitalioti įmigimo gylio. Vadinasi, šitaip nieko nepaaiškiname; apskritai viskas ne taip paprasta.

 

Kol kas palikime sapno „prasmės" klausimą ir pamėginkime geriau suvokti sapnus remdamiesi tuo, kas jiems bendra. Sapnų ryšys su miego būsena leido padaryti išvadą, kad sapnas yra reakcija į miegą trikdantį dirgiklį. Girdėjome, kad kaip tik čia ir tik čia mums gali padėti eksperimentinė psichologija; ji įrodo, kad sapnas atspindi miego metu patiriamus dirginimus. Atlikta daugybė tokių bandymų, įskaitant ir jau minėtuosius Mourly Voldo eksperimentus; kiekvienas iš mūsų gali asmeniniais stebėjimais patvirtinti šį rezultatą. Noriu pateikti keletą ankstyvesnių eksperimentų. Maury's tokius bandymus atliko pats su savimi. Antai miegant jam davė pauostyti odekolono. Jis sapnavo esąs Kaire,

Johano Marijos Farinos krautuvėlėje, paskui prasidėjo neįtikėtini nuotykiai. Arba: jam nesmarkiai įgnybo į sprandą; jis sapnavo, kad ten užklijuotas pleistras, paskui vaikystėje jį gydžiusį gydytoją. Arba: jam ant kaktos užlašino vandens lašą. Tada jis atsidūrė Italijoje, smarkiai prakaitavo ir gėrė baltą Orvieto vyną.

 

Tai, ką rodo šie eksperimento sukelti sapnai, dar aiškiau suvoksime patyrinėję kitus dėl išorinių dirgiklių atsiradusius sapnus. Tai trys sapnai, aprašyti sąmojingojo stebėtojo Hildebrandto; visi jie yra reakcija į žadintuvo čirškimą.

 

„Pavasario rytą išeinu pasivaikščioti ir traukiu žaliuojančiais laukais į gretimą kaimelį; matau daugybę šventiškai apsitaisiusių jo gyventojų su giesmynais rankose, einančių į bažnyčią. Iš tiesų, juk šiandien sekmadienis, netrukus prasidės rytmetinės pamaldos. Nusprendžiu dalyvauti jose, pirma kiek atsipūtęs bažnyčią supančiose kapinaitėse, nes esu kiek susijaudinęs. Skaitinėdamas įvairius antkapių užrašus girdžiu, kaip varpininkas lipa į varpinę, ir matau ten, aukštai, mažą kaimo varpą, kuris netrukus duos ženklą pradėti pamaldas. Dar valandėlę jis kybo ore nejudėdamas, paskui pradeda siūbuoti; staiga pasigirsta skambūs ir skvarbūs jo dūžiai - tokie skambūs ir skvarbūs, kad nutraukia mano sapną. Bet varpo dūžiai sklinda iš žadintuvo."

 

„Antroji kombinacija. Skaisti žiemos diena; gatvės užpustytos. Sutikau dalyvauti iškyloje rogėmis, bet turiu ilgai laukti, kol man praneša, kad rogės jau prie vartų. Dabar ruošiuosi įlipti: užsidedu kailinius, išsitraukiu kojamaišį; galiausiai sėdžiu savo vietoje. Bet išvykti vis dar delsiama; pagaliau vadžiomis duodamas aiškus ženklas nerimstantiems žirgams. Šie pajuda; stipriai purtomi varpeliai pradeda garsiąją janyčarų muziką, akimirksniu suplėšydami sapno voratinklį. Ir vėl tai ne kas kita, tik šaižus žadintuvo skambesys."

 

„Ir trečias pavyzdys! Matau indų plovėją, einančią koridoriumi į valgyklą su keliais tuzinais viena ant kitos sukrautų lėkščių. Man atrodo, kad jos nešama porceliano kolona netruks prarasti pusiausvyrą. „Atsargiai, - įspėju, - viskas tuoj lėks žemėn". Žinoma, būtinai pasigirsta prieštaravimas: ji jau įpratusi ir t. t.; būgštaujančiu žvilgsniu nulydžiu einančiąja. Išties, prie durų slenksčio ji suklumpa, o trapūs indai krinta ir terškėdami pažyra šimtais šukių. Bet netrukus pastebiu, kad nesiliaujamas skambėjimas - tai ne indų terškesys, ir busdamas suprantu, kad savo priedermę vėl atliko žadintuvas."

 

Šie sapnai išties gražūs, visiškai prasmingi, ne tokie nerišlūs, kaip sapnų dauguma. Todėl jų nepeiksime. Jiems bendra tai, kad kaskart situacija baigiasi triukšmu, kuris pasirodo esąs žadintuvo skambėjimas. Matome, kaip kuriamas sapnas, bet sužinome ir šį tą daugiau. Sapnas neatpažįsta žadintuvo - šis ir nepasirodo sapne, - jis pakeičia žadintuvo garsą kitu, interpretuoja sapną nutraukusį dirgiklį, bet interpretuoja jį kaskart kitaip. Kodėl? Į šį klausimą nėra atsakymo, atrodo, kad tai gryna savivalė. Bet suprasti sapną reikštų paaiškinti, kodėl jis kaip tik šituo, o ne kokiu kitu triukšmu žymi dirginimą, sklindantį iš žadintuvo. Panašiai galime prieštarauti ir Maury'o eksperimentams: nors matome, kad patirtas dirginimas atsiranda sapne, bet nesužinome, kodėl kaip tik tokiu pavidalu, kurio, regis, nelemia sapną trikdančio dirgiklio prigimtis. Be to, iš Maury'o bandymų matome, kad sapne atsispindi ne tik tiesioginiai dirginimo padariniai, kad jis pateikia daugybę kitos medžiagos, pvz., beprotiškus nuotykius odekolono sukeltame sapne, kurie taip ir lieka neaiškūs.

 

Dabar atkreipkite dėmesį į tai, kad lengviausia nustatyti išorinių miegą trikdančių dirgiklių įtaką tokiems sapnams, iš kurių nubundame. Daugeliu kitų atvejų būna kur kas sunkiau. Ne iš kiekvieno sapno nubundame, ir jei ryte atsimeni naktinį sapną, kaip reikėtų nustatyti tą dirgiklį, kuris galbūt veikė naktį? Kartą man, žinoma, tik dėl ypatingų aplinkybių pavyko vėliau nustatyti sapną paveikusį triukšmingą dirgiklį. Pabudau ryte Tirolio kalnų kaimelyje įsitikinęs, kad sapnavau, jog mirė popiežius. Negalėjau suprasti šito sapno, bet žmona paklausė: „Ar girdėjai, kaip siaubingai šiandien paryčiais gaudė visų bažnyčių ir koplyčių varpai?" Ne, nieko negirdėjau, mano miegas buvo kietas, bet tai išgirdęs supratau savo sapną. Ar dažnai miegantįjį paskatina sapnuoti tokie dirgikliai, apie kuriuos jis paskui nieko nesužino? Gal labai dažnai, gal ir ne. Jeigu negali įrodyti, kad dirgiklis buvo, tai ir negali būti tuo tikras. Be to, jau atsisakėme pernelyg sureikšminti miegą trikdančius išorinius dirgiklius, nes žinome, kad jie tėra sapno dalelė ir jais negalima paaiškinti visos sapno reakcijos.

 

Tačiau dėl to neprivalome visiškai atmesti šią teoriją. Be to, ją galima toliau plėtoti. Juk nesvarbu, kas sutrikdo miegą ir pastūmėja psichiką sapnuoti. Jei tai ne išorinis juslių dirginimas, tai galbūt vidinių organų sukeliamas vadinamasis organinis dirginimas. Ši prielaida labai tikėtina, ji sutampa ir su labiausiai paplitusiomis pažiūromis į sapno kilmę. Dažnai girdime, kad sapnai susiję su skrandžiu. Deja, turbūt ir tokiu atveju pabudus dažniausiai neįmanoma nustatyti naktį patirto organinio dirginimo, todėl negalima ir įrodyti, kad jo apskritai būta. Bet neturime pamiršti, kad daugybė stebėjimų patvirtina sapno kildinimą iš organinių dirginimų. Apskritai neabejotina, kad vidaus organų būsena gali daryti įtaką sapnui. Perpildyta šlapimo pūslė ar sujaudinti lytiniai organai taip akivaizdžiai susiję su tam tikrų sapnų turiniu, kad to neįmanoma nuneigti. Pereikime nuo šių gana aiškių atvejų prie kitų, kai sapno turinys leidžia iškelti prielaidą, kad čia irgi veikė organiniai dirginimai, nes vietomis jis atrodo esąs tokių dirginimų apdorojimas, atspindėjimas, aiškinimas. Sapnų tyrinėtojas Scherneris (1861) itin primygtinai laikėsi požiūrio, kad sapnai atsiranda dėl vidaus organų dirginimų, ir pateikė keletą gražių pavyzdžių. Pvz., kai jis sapnuoja tokį sapną: „Dvi eilės gražių berniukų - šviesiaplaukių ir skaisčiaveidžių - stovi viena prieš kitą, kovingai nusiteikusios, pradeda kautis, puola viena kitą, vėl išsiskiria, grįžta į pradinę padėtį ir vėl viską kartoja", tai, tiesą sakant, tikrai patrauklu laikyti šias berniukų eiles dantimis; atrodo, kad tokį aiškinimą visiškai patvirtina tai, kad po šios scenos sapnuojantysis „išsitraukia iš žandikaulio ilgą dantį". Įtikimas atrodo ir „ilgų, siaurų, vingiuotų koridorių" siejimas su žarnyno dirginimu, patvirtinąs Schernerio teiginį, kad sapnas pirmiausia siekia pavaizduoti dirginamą organą į jį panašiais daiktais.

 

Vadinasi, mes beveik pasiruošę sutikti, kad vidiniai dirginimai gali daryti tokią pačią įtaką sapnui kaip ir išoriniai. Deja, dėl jų kyla ir tie patys prieštaravimai. Daugeliu atvejų nuoroda į organinius dirginimus nepatikima arba neįrodoma; ne visus sapnus, o tik tam tikrą jų dalį galime įtarti atsiradus dėl vidaus organų dirginimų; galiausiai vidiniais organų dirginimais kaip ir išoriniais juslių dirginimais neįstengiame paaiškinti viso sapno, jais paaiškiname vien tiesioginę reakciją į dirginimą. Kaip atsiranda kita sapno dalis, lieka mįslė.

 

Bet atkreipkime dėmesį į tai, koks savotiškas sapno gyvenimas atsiskleidžia tiriant šiuos dirginančius poveikius. Sapnas ne šiaip pakartoja dirginimą, bet perdirba jį, pateikia užuominas, susaisto jį tam tikrais ryšiais, pakeičia kuo nors kitu. Mus turėtų dominti kaip tik ši sapno darbo dalis, nes ji, ko gero, labiau priartina prie sapno esmės: jei impulso pastūmėtas ką nors padarai, tai pats impulsas anaiptol neišsemia darbo rezultato. Pvz., Shakespeare'o Macbethas yra proginis kūrinys, sukurtas, kai į sostą įžengė karalius, pirmąsyk suvienijęs tris šalis. Bet ar ši istorinė dingstis išsemia visą dramos turinį, paaiškina jos didybę ir mįslingumą? Galbūt išoriniai ir vidiniai dirginimai, kuriuos patiria miegantysis, irgi tėra tik sapno sukėlėjai, nieko nesakantys apie jo esmę.

 

Kita bendra sapnų savybė - jų psichinis ypatingumas - yra sunkiai apčiuopiama, antra vertus, nesuteikia jokios atsparos tolesniam tyrimui. Sapnuodami dažniausiai kažką išgyvename vizualiai. Ar galime tai grįsti dirginimais? Ar iš tiesų tai, ką išgyvename, yra dirginimas? Kodėl tokiu atveju išgyvenimas yra vizualus, nors akys dirginamos itin retai? Ar galima įrodyti, kad sapnuojant šnekas mūsų ausis pasiekia pokalbis ar panašus triukšmas? Leidžiu sau ryžtingai atmesti šitokią galimybę.

Jei nelabai pasistūmėjome remdamiesi bendrais sapnų bruožais, tai pamėginkime panagrinėti jų skirtumus. Juk sapnai dažniausiai būna beprasmiai, padriki, absurdiški, - bet pasitaiko ir prasmingų, blaivių, protingų. Pažvelkime, ar pastarieji, prasmingi, negalėtų kiek paaiškinti absurdiškų. Pateiksiu jums paskutinį man papasakotą prasmingą jauno vyriškio sapną: „Vaikštinėjau po Kertnerstrasę, sutikau ten poną X., su kuriuo trumpai pabendravau; paskui nuėjau į restoraną. Prie mano stalelio prisėdo dvi damos ir ponas. Pradžioje dėl to kiek pyktelėjau ir nenorėjau į juos žiūrėti. Paskui žvilgtelėjau ir pamačiau, kad jie gana mieli". Sapnavęs vyriškis priduria išvakarėse kaip paprastai vaikštinėjęs po Kertnerstrasę ir sutikęs ten poną X. Kita sapno dalis nėra tiesioginė reminescencija, bet šiek tiek primena ankstesnį išgyvenimą. Arba dar vienas blaivus sapnas, šįsyk damos: „Vyras klausia: ar nereikia suderinti pianino? Ji atsako: neverta, be to, jam reikia pasiūti naują odinį apvalkalą". Šitas sapnas beveik tiksliai pakartoja išvakarėse įvykusį jos ir vyro pokalbį. Ką sužinome iš šių dviejų blaivių sapnų? Vien tai, kad juose pasikartoja dienos gyvenimo įvykiai, kad galime aptikti sąsajas su tuo gyvenimu. Tai jau šis tas, jei tik būtų būdinga visiems sapnams. Bet kur tau, ir tuo pasižymi tik mažuma sapnų; daugelis jų neturi jokių sąsajų su ankstesnės dienos gyvenimu, o beprasmiškų ir absurdiškų sapnų šitaip išvis nepaaiškinsime. Akivaizdu vien tai, kad susidūrėme su nauja užduotimi. Norime žinoti ne tik tai, ką pateikia sapnas; jei, kaip minėtuose pavyzdžiuose, jis tai pateikia aiškiai, įdomu, kodėl sapne kartojasi pažįstami, neseniai išgyventi įspūdžiai.

 

Manau, kad jūs kaip ir aš netrukus pavargsite tęsdami tokius bandymus. Matome, kad vien domėtis problema nepakanka, jei nežinai, kokiu būdu reikėtų ją spręsti. Kol kas neaptikome šio būdo. Eksperimentinė psichologija pateikė vos keletą, kad ir labai vertingų, faktų apie dirginimų įtakas sapnams. Iš filosofijos nesitikime nieko, vien pasipūtėliškų priekaištų dėl mūsų objekto menkavertiškumo; iš okultinių mokslų nieko skolintis nenorime. Istorija ir liaudies išmintis teigia, kad sapnas yra prasmingas ir reikšmingas, kad jis žvelgia į ateitį; sunku su tuo sutikti ir juolab sunku tai įrodyti. Žodžiu, po pirmųjų pastangų jaučiamės visiškai bejėgiai.

 

Bet netikėtos pagalbos sulaukiame iš ten, į kur iki šiol net nežvilgtelėjome. Tai mūsų kalba, kuri apskritai nėra atsitiktinė, nes joje nusėdusios senosios žinios, nors ir negalima jomis naudotis be atodairos, - žodžiu, mūsų kalboje atrandame keistą žodžių junginį: „dienos sapnai" [Tagtraume]. Tai fantazijos (fantazijos produktai); šie fenomenai labai dažni, jie taip pat pasitaiko ir sveikiems, ir ligoniams, juos irgi galime tirti „savo kailiu". Labiausiai stebina tai, kad šie fantastiniai dariniai pavadinti „dienos sapnais", nes jie nepasižymi nei viena iš dviejų visiems sapnams bendrų ypatybių. Jau pats pavadinimas prieštarauja jų sąsajai su miego būsena, o dėl antrosios ypatybės galime pasakyti, kad juose nieko neišgyveni, nehaliucinuoji, vien kažką įsivaizduoji; be to, supranti, kad fantazuoji, ir ne matai, o galvoji. „Dienos sapnai" atsiranda prieš lytiškai subręstant, dažnai net vėlyvaisiais vaikystės metais, pasireiškia iki brandaus amžiaus, o paskui jų arba atsisakoma, arba jie išlieka iki gilios senatvės. Šių fantazijų turinį lemia labai aiški motyvacija. Tai tokios scenos ir įvykiai, kurie patenkina egoistinius, garbėtroškos, valdžios poreikius arba erotinius norus. Jauniems vyrams labiau būdingos garbėtroškos sukeliamos fantazijos, moterims, kurių garbėtroška krypsta į pasiekimus meilės srityje, - erotinės. Bet gana dažnai paaiškėja, kad ir vyrams lemiamas yra erotinis poreikis: juk žygdarbiais ir pergalėmis siekiama pelnyti moterų susižavėjimą ir prielankumą. Beje, „dienos sapnai" būna labai įvairūs, tad ir jų likimai permainingi. Vieni netrukus užmetami, pakeičiami naujais, kitų laikomasi, jie plėtojami, kol prisitaikę prie kintančių gyvenimo aplinkybių virsta ilgiausiomis istorijomis. Jie žengia, taip sakant, koja kojon su laiku ir naujų aplinkybių paveikti įgauna „laiko žymę". Tai grubi poetinės kūrybos medžiaga, nes keisdamas, perkurdamas savo „dienos sapnus", kažko atsisakydamas poetas kuria situacijas, kurias pateikia novelėse, romanuose, teatro pjesėse. Bet „dienos sapnų" veikėjas visada yra fantazuojanti asmenybė, - tiesiog ji pati arba akivaizdžiai susitapatinusi su kitu asmeniu.

 

Galbūt „dienos sapnų" pavadinimas atspindi jų santykį su tikrove, rodo, kad jų turinys toks pat nerealus kaip ir sapnų. Bet gali būti, kad skirtingi reiškiniai vadinami panašiai dėl mums kol kas nežinomų, mūsų ieškomų psichinių sapno ypatybių. Taip pat gali būti, kad apskritai esame neteisūs, laikydami svarbiu šį pavadinimų panašumą. Bet tai paaiškės tik vėliau.