Sigmund Freud

 

(6 paskaita iš knygos "Psichoanalizės įvadas. Paskaitos")

 

ŠEŠTA PASKAITA

Sapnų aiškinimo prielaidos ir technika

 

Ponios ir ponai! Vadinasi, tik naujas požiūris, tik tam tikras metodas leis mums pajudėti iš vietos tiriant sapnus. Priimkite tokį paprastą pasiūlymą: ateityje laikykimės prielaidos, kad sapnas yra ne somatinis, o psichinis fenomenas. Ką tai reiškia, jau žinote; bet kas leidžia mums priimti šią prielaidą? Niekas, tačiau niekas ir netrukdo tai padaryti. Vadinasi, taip: jeigu sapnas yra somatinis fenomenas, jis mums nerūpi; jis įdomus tik tuo atveju, jei yra psichinis fenomenas. Todėl dirbsime tardami, kad taip ir yra, ir žiūrėsime, kokias išvadas šiuo atveju padarysime. Mūsų darbo rezultatas lems, ar ir toliau galėsime laikytis šios prielaidos, - dabar jau savo ruožtu kaip vieno iš rezultatų. Ko gi, tiesą sakant, siekiame, kam dirbame? Siekiame to paties, ko apskritai siekia mokslas: suprasti fenomenus, nustatyti jų sąryšius ir galiausiai, jei tai įmanoma, išmokti juos valdyti.

 

Tad savo darbą tęsime tarę, kad sapnas yra psichinis fenomenas. Tokiu atveju tai sapnuojančiojo kūrinys, jo saviraiška, tik, deja, nesuprantama, nieko mums nesakanti. Kaip elgiatės jūs, jei pasakau ką nors nesuprantama? Paklausiate manęs, ar ne? Kodėl negalėtume pasielgti taip pat: paklausti sapnavusiojo, ką reiškia jo sapnas?

 

Prisiminkite, kartą panaši situacija jau buvo. Tada tyrėme tam tikrus riktus, - vieną šnekos rikto atvejį. Kažkas pasakė: „Da sind Dinge zum Vorschwein gekommen", o mes paklausėme - ne, laimė, ne mes, bet kiti, su psichoanalize nieko bendro neturintys žmonės pasiteiravo, - ką jis norėjęs pasakyti tuo nesuprantamu sakiniu. Jis tuoj pat atsakė ketinęs pasakyti: „Tai buvo kiaulystė", bet paskui šį ketinimą nuslopinęs, pakeitęs sakinį kitu, švelnesniu: „Tada iškilo faktai..." Jau sakiau, kad toks pasiteiravimas ir yra psichoanalitinio tyrimo pavyzdys, tad dabar suprantate, kad psichoanalizė remiasi technika, leidžiančia, kiek įmanoma, patiems tiriamiesiems pasakyti savo mįslių sprendimus. Žodžiu, sapnavusysis turi pats pasakyti, ką reiškia jo sapnas.

 

Bet, žinia, sapno atveju tai nėra lengva. Tai pavyko aiškinantis kai kuriuos riktus; paskui susidūrėme su kitais riktais, kai klausiamasis nieko nenorėjo pasakyti ir net pasipiktinęs atmetė mūsų siūlomą atsakymą. Tiriant sapną pirmos rūšies atvejų apskritai nebūna: sapnavusysis visada sako, kad jis nieko nežinąs. Be to, jis negali atmesti mūsų aiškinimo, nes mes jo nesiūlome. Ar ir vėl turėtume atsisakyti savo mėginimo? Jeigu sapnavusysis nieko nežino, ir mes nieko nežinome, o trečias asmuo juolab negali nieko žinoti, tai nėra jokios vilties apskritai ką nors sužinoti. Žinoma, jei norite, atsisakykite tolesnių mėginimų. Bet jei jūsų norai kitokie, tai galite žengti toliau kartu su manimi. Aš pasakysiu, kad gali būti ir net labai tikėtina, jog sapnavusysis žino, ką jo sapnas reiškia, jis tik nežino, kad tai žino, ir todėl yra įsitikinęs, kad nežino.

 

Jūs atkreipsite mano dėmesį į tai, kad pateikiu papildomą prielaidą, - jau antrą per tokį trumpą laiką, - ir kartu nepaprastai sumenkinu savo metodo įtikimumą. Žodžiu, pirmoji prielaida teigia, kad sapnas yra psichinis fenomenas, antroji - kad žmogaus psichikoje esama dalykų, apie kuriuos jis žino, nežinodamas žinąs ir t.t. Tokiu atveju pakanka pastebėti, kokia neįtikima kiekviena iš šių prielaidų, kad galėtume ramiai atmesti visas iš jų gaunamas išvadas.

 

Bet, ponios ir ponai, pakviečiau jus čia ne tam, kad įtikinėčiau ar ką nors slėpčiau. Paskelbiau, kad skaitysiu „Elementarias psichoanalizės įvado paskaitas", bet visiškai neketinau pateikti medžiagos in usum delphini*, parodydamas aiškias sąsajas, stropiai nuslėpdamas visus sunkumus, glaistydamas abejones, kad lengva širdimi patikėtumėte išmokę kažką naujo. Ne, kaip tik todėl, kad esate pradedantieji, norėjau parodyti mūsų mokslą tokį, koks jis yra, parodyti jo nesklandumus ir sunkumus, jo pretenzijas ir abejones. Žinau, kad be jų neapsieina nė vienas mokslas, kad kitaip negali būti - ypač pradžioje. Taip pat žinau, kad dėstant iš pradžių stengiamasi nuslėpti nuo besimokančiojo šiuos sunkumus ir ydas. Bet psichoanalizei tai nepriimtina. Aš iš tikrųjų padariau dvi prielaidas, vieną po kitos; jei kam nors tai atrodo per sunku, pernelyg neapibrėžta, jeigu jam norėtųsi didesnių garantijų ir elegantiškesnių išvedžiojimų, tai jis neprivalo eiti toliau kartu su mumis. Man regis, jam apskritai reikėtų pamiršti psichologines problemas, nes būgštauju, kad čia jis neras tų tikslių ir saugių kelių, kuriais ketina vaikštinėti. Be to, mokslas, kuris turi ką pasiūlyti, anaiptol neprivalo siekti pritarimo ir verbuoti sekėjų. Pripažinimą pelnys jo rezultatai, tad galime palūkėti, kol į juos bus atkreiptas dėmesys.

-----------------------------------

*Dofinui (lot.). Toks užrašas buvo ant klasikų rinkinio, Liudviko XIV įsakymu sudaryto jo sūnui. - Vert.

-----------------------------------

Tiems, kurie norite tęsti darbą, galiu priminti, kad mano prielaidos nėra lygiavertės. Pirmąją, teigiančią, kad sapnas yra psichinis fenomenas, stengiamės įrodyti savo darbo rezultatais; antroji jau įrodyta kitoje mokslo srityje, aš tik perimu ją ir panaudoju, spręsdamas mūsų problemas.

 

Kokia mokslo sritis įrodė, kad esama tokio žinojimo, apie kurį pats žmogus nieko nenutuokia, - juk kaip tik tai teigiame apie sapnavusįjį? Tokio nuostabaus, stulbinamo, mūsų požiūrį į psichikos gyvenimą keičiančio fakto nederėtų slėpti. Beje, tai faktas, pats paneigiantis tai, ką teigia, ir vis tik realus, tai contradictio in adjecto*. Na, bet jis ir neslepiamas. Jis niekuo dėtas, kad apie jį nieko nežino ar nepakankamai juo domisi. Lygiai kaip ir mes nesame kalti, kad šias psichologines problemas vertina žmonės, jokiais bent kiek svaresniais stebėjimais ar bandymais neprisidėję prie jų sprendimo.

-------------------

*Prieštaravimas apibrėžiant (lot.). - Vert.

-------------------

Įrodymas buvo gautas tiriant hipnozės reiškinius. 1889 metais stebėdamas Nansi mieste nepaprastai įspūdingas Liebeault'o ir Bernheimo demonstracijas, tapau štai tokio bandymo liudininku. Vieną vyriškį užhipnotizavo, leido jam haliucinuojant patirti įvairiausias būsenas, o paskui pažadino; iš pradžių vyriškiui atrodė, kad jis nieko nežino apie tai, kas vyko jo hipnozinio miego metu. Tada Bernheimas tiesiog paragino vyriškį pasakoti, ką jis patyrė užhipnotizuotas. Šis tebetvirtino nieko neatsimenąs. Bet Bernheimas primygtinai reikalavo, spyrė jį, įtikinėjo, kad jis žinąs, privaląs prisiminti, ir, žiū, vyriškis ėmė abejoti, pradėjo prisiminti, iš pradžių miglotai prisiminė vieną jam įteigtą išgyvenimą, paskui antrą, prisiminimai tapo vis ryškesni, vis išsamesni, kol galiausiai jis prisiminė viską be jokių spragų. Bet jei jis viską prisiminė ir niekas iš pašaliečių nepasakinėjo, tai galime visai teisėtai padaryti išvadą, kad šiuos išgyvenimus jis žinojo ir anksčiau. Jie tik buvo jam nepasiekiami, jis nežinojo žinąs, jis manė nežinąs. Žodžiu, tai ta pati būsena, kuri, kaip spėjome, būdinga sapnavusiam žmogui.

 

Tikiuosi, šis faktas jus nustebins, ir paklausite manęs: „Kodėl šiuo įrodymu nesirėmėte anksčiau, kai kalbėjote apie riktus, kai priskyrėte apsirikusiam žmogui ketinimą, apie kurį jis nieko nežinojo ir kurį neigė? Juk jei kas nors mano nežinąs savo išgyvenimų, o paskui visgi juos prisimena, tai kur kas labiau tikėtina, kad jis nieko nežino ir apie kitus vidinius psichinius procesus. Šis argumentas tikrai būtų padaręs mums įspūdį ir padėjęs suprasti riktus". Žinoma, galėjau juo remtis jau tada, bet pasilikau tam atvejui, kai jo labiau prireiks. Riktai iš dalies patys paaiškėjo, antra vertus, jie vis dėlto paskatino mus pripažinti, kad dėl visuotinio reiškinių sąryšio egzistuoja tokie psichiniai procesai, apie kuriuos nieko nežinome. Kalbėdami apie sapną, esame tiesiog priversti pasitelkti žinias iš kitų sričių, be to, atsižvelgiu ir į tai, kad dabar lengviau sutiksite naudotis hipnozės tyrimo pasiekimais. Būsena, kurioje padarome riktą, jums tikriausiai atrodo normali, ji nepanaši į hipnozinę. Hipnozinė būsena, priešingai, yra aiškiai gimininga pagrindinei sapnavimo sąlygai - miego būsenai. Juk hipnoze vadiname dirbtinį miegą; asmeniui, kurį hipnotizuojame, sakome: „Miegokite"; tai, ką jam įteigiame, galime lyginti su natūralaus miego sapnais. Psichinės aplinkybės abiem atvejais išties analogiškos. Natūraliai miegodami atitraukiame dėmesį nuo viso išorinio pasaulio, hipnoziškai miegodami irgi pasitraukiame nuo viso pasaulio, išskyrus vieną mus užhipnotizavusį asmenį, su kuriuo ryšys išlieka. Beje, vadinamasis „žindyvės miegas", - kai žindyvė palaiko ryšį su kūdikiu ir tik jis ją gali pažadinti, - yra natūralus hipnozinio sapno analogas. Todėl, atrodo, ne itin rizikuojame miegui priskirdami kokią nors hipnozės ypatybę. Ne iš piršto laužta prielaida, kad sapnavusysis irgi žino apie savo sapną, tik tos žinios jam nepasiekiamos, todėl jis netiki žinąs. Beje, įsidėmėkime, kad tai jau trečias sapnų tyrimo būdas: pradžioje kalbėjome apie miegą trikdančius dirginimus, paskui - apie „dienos sapnus", o dabar dar ir apie hipnozinėje būsenoje įteigtus sapnus.

 

Dabar, ko gero, labiau pasitikėdami grįšime prie savo užduoties. Vadinasi, labai tikėtina, kad sapnavusysis žino apie savo sapną; tereikia, kad jis įstengtų aptikti tai, ką žino, ir pasakytų mums. Nereikalaujame, kad jis tuoj pat pasakytų savo sapno prasmę, bet jis tikrai gali nustatyti sapno ištakas, tas mintis ir interesus, dėl kurių šis atsirado. Prisiminkite dar kartą riktus: apsirikusiojo paklausė, kaip atsirado klaidingas žodis „Vorschwein", ir pirma jam į galvą šovusi mintis viską paaiškino. Mūsiškė sapno tyrimo technika labai paprasta, ji tiesiog mėgdžioja šį pavyzdį. Paklausime sapnavusiojo, kaip atsirado sapnas, ir pirmą jo teiginį laikysime paaiškinimu. Žodžiu, nekreipsime dėmesio į tai, ar jis tiki, ar netiki žinąs, - bet kuriuo atveju elgsimės vienodai.

 

Žinoma, ši technika labai paprasta, bet bijau, kad ji sukels aršiausią jūsų pasipriešinimą. Sakysite: „Dar viena prielaida, trečia! Ir pati neįtikimiausia! Jeigu paklausiu sapnavusiojo, ką jis mano apie sapną, tai pirma jo mintis ir bus norimas paaiškinimas? Bet juk gali būti, kad jam į galvą nešaus iokia mintis arba šaus dievaižin kas. Neaišku, ko čia gali tikėtis. Ar nevertėtų būti kiek kritiškesniam, užuot pernelyg pasikliovus Dievu? Be to, sapnas nėra pavienis klaidingas žodis, jį sudaro daugybė elementų. Kurios į galvą atėjusios minties reikėtų griebtis?"

 

Jūs teisūs dėl visų neesminių dalykų. Nuo šnekos rikto sapnas skiriasi ir elementų gausa. Technika turi į tai atsižvelgti. Todėl siūlau suskaidyti sapną į elementus ir ištirti kiekvieną jų skyrium; tokiu atveju vėl leistina analogija su šnekos riktu. Jūs teisūs ir teigdami, kad sapnavusysis, paklaustas apie atskirą sapno elementą, gali atsakyti, jog jam nieko neateina į galvą. Būna atvejų, kai tokį atsakymą pripažįstame; vėliau išgirsite, kokie tie atvejai. Įsidėmėtina, kad šiais atvejais mums patiems šis tas gali ateiti į galvą. Bet apskritai, jeigu sapnavusysis tvirtins neturįs jokių minčių, tai prieštarausime jam, raginsime jį, užtikrinsime, kad kas nors turi ateiti į galvą, - ir būsime teisūs. Kokia nors mintis ateis, nesvarbu, kokia. Itin lengvai jis pateiks tam tikras žinias, kurias galima pavadinti istorinėmis. Jis pasakys: tai nutiko vakar (kaip abiejuose aptartuose „blaiviuose" sapnuose), arba: tai man primena vieną neseną atsitikimą; taip paaiškės, kad sapnai daug dažniau nei manėme susiję su paskutinių dienų įspūdžiais. Galiausiai remdamasis sapnu jis prisimins ir senesnius, gal net labai senus įvykius.

 

Bet dėl esminio dalyko jūs neteisūs. Labai klystate manydami, kad pernelyg savivaliauju priimdamas prielaidą, teigiančią, jog pirma sapnavusiojo mintis ir yra tai, ko ieškome, ar bent užuomina į tai; klystate manydami, kad ta mintis gali būti bet kokia, nesusijusi su tuo, ko ieškome, - ir kad tikėdamasis kitko, tik pernelyg pasikliauju Dievu. Kartą jau įspėjau, kad jūsų tikėjimas psichikos laisve ir savivale yra visiškai nemoksliškas, kad reikia jo atsisakyti ir pripažinti, jog ir psichikos gyvenime vyrauja determinizmas. Prašau pagarbiai atsižvelgti į tą faktą, kad paklaustajam į galvą atėjo kaip tik tokia, o ne kitokia mintis. Tačiau aš nenoriu supriešinti vieno tikėjimo su kitu. Galime įrodyti, kad mintis, kurią išsako paklaustasis, nėra savavališka, nėra neapibrėžta, ji susijusi su tuo, ko ieškome. Taip, neseniai sužinojau, - beje, neteikdamas tam pernelyg didelės reikšmės, -kad ir eksperimentinė psichologija jau pateikė tokių įrodymų.

 

Tai, ką dabar aptarsime, yra labai svarbu, tad prašau susikaupti. Ragindamas sapnavusįjį pasakyti, kokia mintis apie tam tikrą sapno elementą ateina jam į galvą, reikalauju, kad jis imtų laisvai asocijuoti, remdamasis pradiniu vaizdiniu. Čia būtina ypatinga dėmesio nuostata, visiškai kitokia, nei mąstant, tiesiog neigianti mąstymą. Vieniems tokia nuostata visiškai įprasta, kitų mėginimai ją realizuoti neįtikėtinai nevykę. Be to, asociacijų laisvę galime išplėsti atsisakydami pirminio vaizdinio ir nustatydami, tarkim, tik reikiamos minties pobūdį, pvz., paprašę pasakyti tikrinį vardą ar skaičių. Tokiu atveju į galvą atėjusi mintis turėtų būti dar savavališkesnė, dar labiau nenuspėjama nei ta, kurios reikalauja mūsų technika. Bet galime įrodyti, kad ją kaskart griežtai determinuoja svarbios vidinės nuostatos, kurių nežinome jų veikimo metu, - kaip nežinome trikdančios rikto tendencijos ar atsitiktinį veiksmą provokuojančio ketinimo.

Aš, o vėliau ir daugelis kitų, ne kartą taip tyrinėjome vardus ir skaičius, savaime ateinančius į galvą; kai kurie iš tų tyrinėjimų jau paskelbti. Jie atliekami taip: į galvą atėjęs vardas pažadina nenutrūkstamas asociacijas, kurios šiuo atveju nėra visiškai laisvos, nes siejasi su vardu, panašiai kaip mintys siejasi su sapno elementais; tai tęsiasi, kol asociacijų srautas išsenka. Bet tada paaiškėja ir to vardo motyvacija bei reikšmė. Bandymų rezultatai kas kartą pasitvirtina, pasakojant apie juos dažnai prireikia pateikti gausią medžiagą ir išsamius paaiškinimus. Bene įtikimiausios yra laisvai išnyrančių skaičių asociacijos; tiesiog stulbina tai, kad viskas vyksta taip greitai, kad taip užtikrintai judama slapto tikslo link. Noriu pateikti tik vieną vardų analizės pavyzdį, nes šiuo atveju, laimė, galime išsiversti su negausia medžiaga.

 

Gydydamas vieną jauną vyriškį, kartą imu kalbėti šia tema ir pasakau, kad, nepaisant tariamos savivalės, į galvą negali ateiti joks vardas, kurio griežtai nesąlygotų artimiausia tiriamo asmens aplinka, jo paties ypatybės ir dabartinės aplinkybės. Kadangi jis abejoja, pasiūlau jam nedelsiant atlikti tokį bandymą. Žinau, kad vyriškis kuo įvairiausiai bendrauja su daugybe merginų ir moterų, tad manau, jog tikrai turės iš ko rinktis, jei pasiūlysiu pasakyti pirmą pasitaikiusį moters vardą. Jis sutinka. Mano ar veikiau jo paties nuostabai, moteriškų vardų lavina nepasipila, jis valandėlę tyli, o paskui prisipažįsta, kad į galvą atėjo vienintelis vardas: Al-bina. Nuostabu, bet ką Jums sako šitas vardas? Kiek Albinų pažįstate? Keista, bet jis nepažįsta nė vienos Albinos, ir nieko daugiau jam neateina į galvą. Galima pamanyti, kad analizė nepavyko; bet ne, ji tik baigėsi, daugiau jokių minčių nereikėjo. Vyriškis buvo nepaprastai šviesaus gymio, kalbėdamas su juo gydymo metu dažnai juokais pavadindavau jį Albinu; mes kaip tik mėginome nustatyti jo konstitucijos moteriško prado dalį. Vadinasi, jis pats buvo Albina, labiausiai jam tada rūpėjusi moteriškė.

 

Pasirodo, netikėtai išnyrančias melodijas irgi sąlygoja tos mintys, kurios rūpi žmogui, net jei jis to nepastebi. Lengva parodyti, kad santykis su melodija priklauso nuo jos teksto arba kilmės; bet turiu būti gan atsargus tai teigdamas ir išskirti tikrai muzikalius žmones, apie kuriuos tiesiog neturiu jokių duomenų. Jiems muzikinis melodijos turinys turėtų lemti tai, kad išnyra kaip tik ji. Žinoma, dažniau pasitaiko pirmasis atvejis. Antai pažįstu jauną vyriškį, kurį tiesiog persekiojo Pario dainos iš [Offenbacho] Gražiosios Elenos melodija, kol analizė neatkreipė jo dėmesio į tada jam aktualią „Idos" ir „Elenos" konkurenciją.

 

Jei net visiškai laisvai ateinančios mintys yra šitaip sąlygotos ir taip susijusios su tam tikru kontekstu, tai neapsiriksime teigdami, jog pirminiu vaizdiniu grindžiamos mintys gali būti ne mažiau sąlygotos. Tyrimas patvirtina ne tik jų ryšį su pirminiu vaizdiniu, bet ir priklausomybę nuo ypač afektyvių minčių ir interesų, vadinamųjų kompleksų, kurie dažniausiai nepastebimai, t. y. nesąmoningai, dalyvauja asocijavimo procese.

 

Svarbų vaidmenį psichoanalizėje suvaidino labai pamokomi eksperimentai, kuriais mėginta tirti šios priklausomybės sąlygojamas mintis. Wundto mokykla pasiūlė vadinamąjį asociacijų eksperimentą, kai tiriamajam asmeniui pasiūloma kuo greičiau kaip nors sureaguoti į žodį-dirgiklį. Tada galima nustatyti, kokia laiko atkarpa skiria dirgiklį ir reakciją, galima tirti atsakomosios reakcijos pobūdį, klaidas, atsirandančias kartojant tą patį bandymą, ir panašius dalykus. Bleulerio ir Jungo vadovaujamos Ciuricho mokyklos atstovai paaiškino asociacijų eksperimento reakcijas, pasiūlę tiriamajam asmeniui itin ryškias reakcijas papildyti paskesnėmis asociacijomis. Tada paaiškėjo, kad šias ryškias reakcijas kuo griežčiausiai determinavo tiriamojo asmens kompleksai. Taip Bleuleris ir Jungas nutiesė tiltą nuo eksperimentinės psichologijos prie psichoanalizės.

 

Šitai išgirdę galite pasakyti: „Dabar pripažįstame, kad laisvai ateinančios mintys yra determinuotos, kad jos nėra savavališkos, kaip manėme anksčiau. Sutinkame, kad tokios yra ir sapno elementų sukeliamos mintys. Bet juk ne tai mums rūpi. Jūs teigiate, kad sapno elemento sukeliamą mintį determinuoja mums nežinoma psichinė kaip tik šio elemento priežastis. Tai nėra akivaizdu. Mes tikimės, kad paaiškės, jog su sapno elementu susijusią mintį nulemia koks nors sapnavusiojo kompleksas, bet kokia iš to nauda? Ne sapną šitaip galime suprasti, bet tuos vadinamuosius kompleksus, kuriuos aptinkame ir asociacijų eksperimentu. Ką bendra turi šie su sapnu?

 

Jūs teisūs, bet nepastebite vieno dalyko. Beje, kaip tik dėl jo asociacijų eksperimento nepasirinkau savo dėstymo išeities tašku. Šiam eksperimentui savavališkai pasirenkame vieną reakcijos determinantę, būtent žodį-dirgiklį. Tokiu atveju reakcija tarpininkauja tarp žodžio-dirgiklio ir to žodžio pažadinamo tiriamo asmens komplekso. Tai, kas pakeičia žodį-dirgiklį sapnuojant, kyla iš paties sapnuojančiojo psichikos gyvenimo, iš jam nežinomų šaltinių, vadinasi, irgi gali būti „komplekso atžala".

Todėl reikia tikėtis, kad su sapno elementu susijusias paskesnes mintis nulems ne koks nors kitas, o paties elemento kompleksas, padėsiantis išsiaiškinti ir šį elementą.

 

Leiskite man kitu pavyzdžiu parodyti, kad iš tikrųjų yra taip, kaip tikimės. Tiesą sakant, tikrinių vardų marša yra puikus pavyzdys sapnų analizei; skirtumas tik toks, kad čia vienas asmuo atlieka tai, kas vyksta tarp dviejų žmonių aiškinant sapną. Laikinai pamiršęs vardą visgi esu tikras, kad jį žinau; tokį tikrumą sapnavusiajam galime suteikti tik aplinkkeliais, pasitelkę Bernheimo eksperimentą. Bet užmirštas, nors ir žinotas vardas man nepasiekiamas. Nieko negelbsti kad ir įtempčiausias mąstymas, - netrukus tuo įsitikinu. Tačiau kaskart vietoj užmiršto vardo galiu sugalvoti vieną ar keletą vardų-pakaitalų. Jei toks vardas-pakaitalas šauna į galvą spontaniškai, akivaizdi tampa šios situacijos ir sapnų analizės atitiktis. Juk sapno elementas irgi nėra tai, ko ieškome, jis tik pakeičia kažką kita, tikra, ko nežinau ir turiu atrasti padedamas sapnų analizės. Skirtumas vėl tik toks, kad užmiršęs vardą nesvyruodamas laikau netikru jo pakaitalą, bet prireikė daug pastangų, kad išdrįstume šitaip vertinti sapno elementą. Žinoma, ir pamiršę vardą pakaitalo padedami galime pasiekti nesąmoningą tikrąjį turinį, pamirštą vardą. Sutelkęs dėmesį į vardus-pakaitalus ir stebėdamas, kokias mintis jie sukelia, anksčiau ar vėliau aplinkkeliais pasieksiu pamirštą vardą ir kartu pamatysiu, kad spontaniški vardai-pakaitalai, kaip ir atėjusieji man į galvą, susiję su juo, yra jo determinuoti.

 

Noriu pateikti tokio pobūdžio analizę. Vienądien pastebiu, kad neprisimenu mažos šalies Rivjeroje, kurios sostinė Monte Karlas, pavadinimo. Apmaudu, bet taip yra. Perkratau viską, ką žinau apie šią šalį, prisimenu iš Lusignanų kilusį princą Albertą, jo santuokas, jo pomėgį tirti jūros gelmes, - viską, ką įstengiu, bet niekas negelbsti. Tad atsisakau apmąstymų ir stebiu, kokie vardai-pakaitalai ateis į galvą vietoj užmirštojo. Jie netrukus pasipila. Pirmiausia Monte Carlo, paskui Piemont, Albanija, Montevideo, Colico. Iš pradžių mano dėmesį patraukia Albanija, ją netrukus pakeičia Montenegro, - turbūt, dėl baltos ir juodos spalvų priešpriešos. Paskui matau, kad keturi iš šių vardų-pakaitalų turi tą patį skiemenį mon; staiga prisimenu pamirštąjį pavadinimą ir garsiai ištariu: Monaco. Vadinasi, vardus-pakaitalus iš tiesų nulėmė užmirštasis, pirmus keturis - pirmas jo skiemuo, o paskutinį - skiemenų seka ir paskutinis skiemuo. Be to, nesunkiai suprantu, kodėl šis pavadinimas trumpam išdilo iš atminties. Monakas susijęs su Miunchenu, tai itališkas šio miesto pavadinimas; trikdantį poveikį sukėlė kaip tik šis miestas.

 

Žinoma, pavyzdys gražus, bet pernelyg paprastas. Kitais atvejais prie pirmųjų vardų-pakaitalų turėtų prisišlieti ilgesnė minčių seka, tada analogija su sapnų analize būtų aiškesnė. Turiu ir tokių patirčių. Vieną kartą nepažįstamas žmogus pakvietė išgerti su juo itališko vyno; smuklėje paaiškėjo, kad jis pamiršo pavadinimą to vyno, kurį ketino užsakyti, nes šis buvo palikęs jam kuo geriausius prisiminimus. Iš daugybės pakaitalų, atėjusių jam į galvą vietoj pamirštojo, padariau išvadą, kad pavadinimą jis pamiršo dėl kažkokios Hedvigos, ir iš tikrųjų jis ne tik patvirtino, kad pirmiausia ragavo šito vyno Hedvigos draugijoje, bet iškart prisiminė ir vyno pavadinimą. Dabar jis buvo laimingai vedęs, o toji Hedviga priminė ankstesnius, ne itin noriai prisimenamus laikus.

 

Kas įmanoma pamiršus vardą, gali pavykti ir aiškinantis sapnus: pradėję pakaitalu, padedami jį lydinčių asociacijų, galime pasiekti slaptą, tikrąjį sapno turinį. Prisiminę vardų maršą turime teisę tarti, kad sapno elementą lydinčias asociacijas determinuoja tiek pats sapno elementas, tiek ir tikrasis nesąmoningas jo turinys. Taip būsime kiek pateisinę savąją techniką.

Populiariausi