Sigmund Freud

 

(9 paskaita iš knygos "Psichoanalizės įvadas. Paskaitos")

 

DEVINTA PASKAITA

 

Sapno cenzūra

 

Ponios ir ponai! Studijuodami vaikų sapnus sužinojome, kaip atsiranda sapnai, kokia jų esmė ir funkcija. Sapnas - tai miego trikdančių (psichinių) dirginimų pašalinimas, haliucinaciškai juos patenkinant. Tiesa, įstengėme paaiškinti tik vieną suaugusių žmonių sapnų grupę, kurią pavadinome infantiliais sapnais. Dar nežinome, kas vyksta sapnuojant kitus sapnus, jų ir nesuprantame. Nesinorėtų menkinti rezultato, kurį jau gavome, reikšmės. Paaiškėjo, kad kaskart, kai sapnas mums visiškai suprantamas, jis yra haliucinacinis noro patenkinimas. Toks sutapimas negali būti nei atsitiktinis, nei nereikšmingas.

 

Remdamiesi tam tikrais samprotavimais ir analogija su mūsiškiu riktu aiškinimu iškelsime prielaidą, kad kitokio pobūdžio sapnai yra iškraipyti kažkokio mums nežinomo turinio pakaitalai ir tegali būti kildinami tik iš šio turinio. Tolesnė mūsų užduotis ir bus tirti bei suprasti šį sapno iškraipymą [Traumentstellung].

 

Sapnas atrodo mums keistas ir nesuprantamas kaip tik dėl sapno iškraipymo. Apie jį norėtume sužinoti: pirma, iš kur jis randasi, koks jo dinamizmas, antra, ką jis daro, ir galiausiai, kaip jis tai daro. Galime sakyti ir taip: sapno iškraipymas - tai sapno darbo [Traumarbeit] rezultatas. Norime aprašyti sapno darbą ir parodyti, kokios jėgos čia veikia.

 

Dabar išklausykite tokį sapną. Jį užrašė viena mūsų rato dama*; pasak jos, šį sapną papasakojo garbinga, labai išsilavinusi pagyvenusi dama. Sapnas nebuvo analizuotas. Referentė pažymi, kad psichoanalitikui čia nieko nereikia aiškinti. Pati sapnavusioji jo irgi neaiškino, bet įvertino jį ir pasmerkė taip, tarsi būtų įstengusi jį paaiškinti. Mat apie šį sapną ji pasakė: tokia šlykšti kvailystė prisisapnuoja penkiasdešimtmetei moteriai, kuriai dienąnakt galvon neateina jokia kita mintis - vien rūpestis dėl savo vaiko.

----------------------

*Ponia dr. von Hug-Hellmuth

----------------------

Tad sapnas apie „meilės tarnybą". „Ji eina į garnizono ligoninę Nr. 1 ir sako sargybiniui prie vartų, kad turinti pakalbėti su vyr. gydytoju (ji ištaria jai nežinomą vardą), nes nori gauti tarnybą ligoninėje. Kartu ji taip pabrėžia žodį „tarnyba", kad puskarininkis tuoj pat supranta, jog kalbama apie „meilės" tarnybą. Ji - sena moteris, todėl jis praleidžia ją kiek padvejojęs. Užuot patekusi pas vyr. gydytoją, dama atsiduria dideliame, tamsiame kambaryje, kuriame aplink ilgą stalą sėdi ir stovi daugybė karininkų ir karo gydytojų. Ji kreipiasi su pasiūlymu į kažkokį štabo gydytoją, kuris supranta ją iš pusės žodžio. Sapne ji kalba taip: „Aš ir daugybė kitų Vienos moterų ir jaunų merginų esame pasiruošę kareiviams, eiliniams ir karininkams be išimties..." Šioje vietoje sapne girdisi kažkoks murmesys. Bet tai, kad visi ją teisingai suprato, rodo iš dalies sumišusios, iš dalies šelmiškos karininkų minos. Dama tęsia: „Žinau, kad mūsų sprendimas kiek keistokas, bet jis visiškai rimtas.

Kareivio karo lauke irgi niekas neklausia, ar jis nori mirti, ar ne". Minutė nejaukios tylos. Paskui štabo gydytojas apkabina ją per liemenį ir sako: „Gerbiamoji ponia, įsivaizduokite, kad iš tiesų įvyktų..." (murmesys). Ji išsilaisvina iš jo glėbio galvodama: „Ir jis toks pats kaip visi", -ir atsako: „O Dieve, aš esu sena moteris ir gal net neatsidursiu tokioje padėtyje. Beje, vienos sąlygos reikia laikytis - atsižvelgti į amžių; kad nejauna moteris visai jaunam vaikinui... (murmesys); tai būtų siaubinga". Štabo gydytojas: „Aš puikiai suprantu". Keli karininkai, tarp jų ir vienas jai piršęsis jaunystėje, garsiai juokiasi; dama pageidauja, jog ją nuvestų pas pažįstamą vyr. gydytoją, su kuriuo galutinai viską sutartų. Kartu labai sutrikusi ji suvokia, kad nežino jo vardo. Visgi štabo gydytojas itin mandagiai ir pagarbiai pasiūlo jai palypėti į antrą aukštą labai siaurais sraigtiniais geležiniais laiptais, vedančiais tiesiai iš kambario į kitus aukštus. Lipdama aukštyn ji girdi vieną karininką sakant: „Tai kolosalus sprendimas, nesvarbu, ar jauna, ar sena; pagarba!" Jausdama, kad tiesiog atlieka savo pareigą, begaliniais laiptais ji kopia aukštyn.

 

Šis sapnas per kelias savaites pasikartoja dar du sykius, kiek pakitęs, bet, pasak damos, tie pokyčiai visiškai nereikšmingi ir gana beprasmiai".

 

Sapno eiga primena dienos fantaziją: pertrūkių nedaug, kai kurias turinio detales galima buvo išsiaiškinti paklausus pačią damą, bet, žinia, to nebuvo padaryta. Bet labiausiai krinta į akis, įdomiausios yra kelios sapno spragos, - ne prisiminimų, o turinio spragos. Trijose vietose turinys tarsi ištrintas; pokalbį tose vietose, kuriose atsiranda šios spragos, pertraukia murmesys. Kadangi analizės neatlikome, tai iš esmės neturime jokios teisės ką nors tvirtinti apie sapno turinį. Bet jo pateikiamos užuominos leidžia padaryti tam tikras išvadas, pvz., žodžiai „meilės tarnyba" arba tie pokalbių fragmentai, kurie yra tiesiog prieš murmesį ir prašyte prašosi, kad būtų pratęsti - be to, visiškai vienareikšmiškai. Tai atlikę, gausime tokio turinio fantaziją: vykdydama patriotinę pareigą, sapnavusioji ryžosi pasisiūlyti tenkinti kariškių - tiek karininkų, tiek eilinių - meilės poreikius. Žinoma, tai itin nepadoru, tai įžūlios libido fantazijos pavyzdys, bet sapne šito nerasime. Išreikštajame sapne vien neaiškus murmesys pasigirsta kaip tik ten, kur kontekstas patvirtintų tokį prisipažinimą, - kaip tik ten kažkas prarasta ar nuslopinta.

 

Tikiuosi, kad sutiksite, jog kaip tik šių vietų nepadorumas paskatino jas nuslopinti. Ar nežinote tokio įvykio analogijos? Mūsų dienomis jos nereikia toli ieškoti. Paimkite kokį nors politinį laikraštį ir pamatysite, kad kai kur teksto nėra, jo vietoje boluoja popierius. Žinote, kad tai laikraščių cenzūros darbas. Šiose dabar tuščiose vietose buvo parašyta kažkas, kas nepatiko aukštiesiems cenzoriams, todėl ir buvo pašalinta. Jūs manote: labai gaila, tikriausiai tai buvo pati įdomiausia, „pati geriausia vieta".

 

Kitais atvejais cenzūra paveikia dar neparašytą tekstą. Autorius numatė, kuriose vietose galima tikėtis cenzūros priekabių, todėl iš anksto jas sušvelnino, kiek pakeitė ar pasitenkino užuominomis į tai, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti. Tokiu atveju popieriuje nėra tuščių vietų, bet iš tam tikrų vingrybių ir teksto neaiškumų galime spėti, kad į būsimą cenzūrą atsižvelgta iš anksto.

Neatsižadėkime šio palyginimo. Mes teigiame, kad ir sapne praleisti, murmesiu užmaskuoti žodžiai tapo cenzūros auka. Mes tiesiog kalbame apie sapno cenzūrą [Traumzensur], priskirdami jai tam tikrą vaidmenį iškraipant sapną. Sapno cenzūra įsikišo visur, kur išreikštajame sapno turinyje atsirado spragos. Turėtume žengti dar vieną žingsnį ir pripažinti cenzūros poveikį kas kartą, kai susiduriame su sapno elementu, kuris atsimenamas silpniau, neapibrėžčiau, labiau dvejojant nei kiti, aiškesni sapno elementai. Bet cenzūra retai reiškiasi taip atvirai, norėtųsi pasakyti, taip naiviai, kaip sapne apie „meilės tarnybą". Daug dažniau ji veikia antruoju būdu, vietoj tikrojo turinio pateikdama užuominas, nuglaistytus, apytikrius faktus.

 

Trečiasis sapno cenzūros veikimo būdas neprimena laikraščių cenzūros; tačiau kaip tik jį galiu pademonstruoti, pasitelkęs kol kas vienintelį iki šiol analizuotą sapną. Prisiminkite sapną apie „tris blogus bilietus į teatrą už 1 floriną 50 kreicerių". Slaptosios šio sapno mintys labiausiai pabrėžė elementą „per anksti, skubotai". Tai reiškė: nesąmonė buvo taip anksti ištekėti, taip pat absurdiška taip anksti įsigyti bilietus į spektaklį, juokinga, kad svainė taip skubotai išleido savo pinigus papuošalui. Šis svarbiausias sapno minčių elementas neprasprūdo į išreikštąjį sapno turinį; jame labiausiai pabrėžiamas ėjimas į teatrą ir bilietų pirkimas. Šitaip sukeitus akcentus, šitaip pergrupavus elementus, išreikštasis sapno turinys taip nutolsta nuo slaptųjų sapno minčių, kad niekas ir neįtaria šias slypint anapus jo. Akcentų sukeitimas yra pagrindinė sapno iškraipymo priemonė, dėl kurios sapnas tampa toks keistas, kad sapnuojantysis tiesiog nenorėtų pripažinti sapno savo kūriniu.

Praleidimas, modifikacija, medžiagos pergrupavimas - tai sapno cenzūros veiksmai ir jo iškraipymo priemonės. Sapno cenzūra yra priežastis arba viena priežasčių sapno iškraipymo, kurį dabar ir imsimės tirti. Modifikaciją ir pergrupavimą jau įpratome vadinti „perstūmimu" [Verschiebung].

 

Po šių pastabų apie sapno cenzūros veiksmus atkreipkime dėmesį į jos dinamizmą. Tikiuosi, kad netraktuojate šio termino pernelyg antropomorfiškai ir neįsivaizduojate sapno cenzoriaus kaip mažo griežto žmogeliuko ar dvasios, apsigyvenusios smegenų skilvelyje ir ten tvarkančios reikalus; taip pat tikiuosi, kad pernelyg jo nelokalizuojate, nemanote, kad yra kažkoks cenzūrą atliekantis „smegenų centras", kurio cenzūruojantis poveikis išnyktų, pažeidus ar pašalinus šį centrą. Kol kas tai tik gana naudingas, dinamišką santykį nusakantis terminas. Šis žodis netrukdo paklausti, kokios tendencijos veikia kokius sapno elementus; taip pat nenustebsime sužinoję, kad jau anksčiau esame susidūrę su sapno cenzūra, tik galbūt jos nepažinome.

 

Taip išties buvo. Prisiminkite, kad pradėję naudoti mūsiškę laisvųjų asociacijų techniką padarėme stulbinamą atradimą. Patyrėme, kad mūsų pastangos nuo sapno elemento, pakaitalo, nusigauti iki nesąmoningo elemento susidūrė su priešinimusi [Widerstand]. Sakėme, kad šis priešinimasis gali būti nevienodai stiprus, kartais milžiniškas, kartais gana silpnas. Pastaruoju atveju aiškinant pakanka kelių tarpinių grandžių; bet jei priešinimasis didelis, tai nuo elemento eisime ilgomis asociacijų grandinėmis, toldami nuo jo ir pakeliui įveikdami visus sunkumus, susijusius su kritiniais prieštaravimais šioms asociacijoms. Tai, ką aiškindami sapną jutome kaip priešinimąsi, dabar turime įtraukti į sapno darbą kaip sapno cenzūrą. Priešinimasis aiškinimui - tik sapno cenzūros objektyvacija. Jis taip pat rodo, kad cenzūra nesitenkina vien iškraipydama sapną ir neišnyksta tai atlikusi, bet egzistuoja kaip nuolat veikianti jėga, siekianti išsaugoti iškraipymą. Beje, jei pasipriešinimo stiprumas kinta aiškinant skirtingus sapno elementus, tai ir cenzūra nevienodai stipriai iškraipo kiekvieną to paties sapno elementą. Palyginę išreikštąjį ir slaptąjį sapno turinį matome, kad kai kurie slaptieji elementai visiškai eliminuojami, kiti labiau ar mažiau modifikuojami, dar kiti į išreikštąjį sapno turinį perkeliami visai nepakeisti ar net sustiprinti.

 

Bet mes ruošėmės ištirti, kokios tendencijos atlieka cenzūrą ir prieš kokias tendencijas ji nukreipta. Apžvelgus visą aibę jau paaiškintų sapnų, nesunku atsakyti į šį klausimą, kuris yra esminis siekiant suvokti sapną ar net visą žmogaus gyvenimą. Cenzūrą atliekančios tendencijos - tai tos, kurias sapnavusysis pripažįsta būdraudamas, kurioms jis pritaria. Būkite tikri, kad neigdami korektiškai atliktą savo sapno aiškinimą tai darote dėl tų pačių motyvų, dėl kurių buvo atlikta cenzūra, iškraipytas sapnas ir prireikė aiškinimo darbo. Prisiminkite mūsų penkiasdešimtmetės damos sapną. Ji laiko savo sapną šlykščių net nepradėjus jo aiškinti, būtų dar labiau pasipiktinusi, jei ponia dr.V.Hug būtų mėginusi pateikti neišvengiamą paaiškinimą, ir kaip tik todėl, kad dama jas smerkia, nepadorios jos sapno vietos pakeistos murmesiu.

 

Bet tendencijas, prieš kurias nukreipta sapno cenzūra, pirmiausia reikia aprašyti šios instancijos požiūriu. Tokiu atveju tegalime pasakyti, kad tai itin smerktinos tendencijos, peiktinos etiniu, estetiniu, socialiniu požiūriu, tai tokie reiškiniai, apie kuriuos nedrįstame galvoti arba galvojame su pasišlykštėjimu. Šie cenzūruoti, sapno iškraipyti norai yra beribio ir beatodairiško egoizmo išraiška. Iš tikrųjų, Ego reiškiasi kiekviename sapne ir atlieka čia pagrindinį vaidmenį, net jei jis sumaniai neišsiduoda ir nepasirodo išreikštajame sapno turinyje. Be abejonės, šis sapno sacro egoismo* susijęs su nusiteikimu miegoti, kuris reiškia, kad dėmesys atitraukiamas nuo viso išorinio pasaulio.

--------------------------

*Šventasis egoizmas (lot.). - Vert.

--------------------------

Bet kokių etinių suvaržymų atsikračiusiam Ego nesvetimos visos seksualinio potraukio pretenzijos, tarp jų ir tos, kurias neigia mūsų estetinio auklėjimo normos, ir tos, kurios prieštarauja visiems moralės reikalavimams. Nevaržomo malonumo troškimo - jį vadiname libido [Libido] - objektais dažniausiai tampa kaip tik labiausiai draudžiami. Ne tik kito žmona, bet pirmiausia incestiniai, žmonių sutarties pašventinti objektai: vyrui - motina ir sesuo, moteriai - tėvas ir brolis. (Mūsų penkiasdešimtmetės damos sapnas irgi yra incestinis, jos libido neabejotinai nukreiptas į sūnų.) Geiduliai, kuriuos laikome svetimais žmogaus prigimčiai, yra pakankamai stiprūs, kad sukeltų sapnus. Nenumaldomai gali įsišėlti ir neapykanta. Visiškai įprasta trokšti keršto ir mirties artimiausiems, gyvenime labiausiai mylimiems asmenims - tėvams, broliams ir seserims, sutuoktiniui, savo vaikams. Šie cenzūros atmesti norai, regis, kyla iš paties pragaro; kai būdraudami juos išsiaiškiname, jokia cenzūra neatrodo esanti jiems per griežta.

 

Bet nekaltinkite sapno dėl tokio baisaus jo turinio. Nepamirškite, kad nekenksminga, net naudinga sapno funkcija - apsaugoti miegą nuo trikdžių. Anas niekingumas nėra sapno esmė. Juk žinote, kad esama sapnų, kurie, reikia pripažinti, patenkina teisėtus norus ir gyvybiškus kūno poreikius. Šių sapnų apskritai nepalytėja iškraipymas; bet jo čia ir neprireikia, jie gali atlikti savo funkciją, neįžeisdami etinių ir estetinių Ego tendencijų. Be to, nepamirškite, kad sapno iškraipymas proporcingas dviem veiksniams. Jis tuo didesnis, kuo prastesnis cenzūros požiūriu yra noras ir, antra vertus, kuo griežtesni tuo metu cenzūros keliami reikalavimai. Todėl jauna, griežtai auklėta, delikati mergina negailestingai cenzūruos ir iškraipys tokius sapno motyvus, kuriuos, pvz., mes, gydytojai, laikome leistinais, nežalingais libidiniais norais ir kuriuos ji pati po dešimtmečio irgi tokiais laikys.

 

Beje, anaiptol dar neturime teisės piktintis šiuo mūsų aiškinimo rezultatu. Manau, kad kol kas jį ne visai suprantame; bet pirmutinė mūsų užduotis - apginti jį nuo tam tikrų užsipuldinėjimų. Priekabių rasti visiškai nesunku. Sapnus aiškinome pasitelkdami išankstines prielaidas: tarėme, kad sapnas apskritai turi prasmę, kad nesąmoningų psichikos procesų egzistavimą galima priskirti ne tik hipnoziniam, bet ir normaliam miegui, kad visos su sapno turiniu susijusios mintys, kurios ateina į galvą, yra determinuotos. Jei aiškindami sapnus remtumės šiomis prielaidomis ir gautume įtikimus rezultatus, tai galėtume pagrįstai teigti, kad šios prielaidos teisingos. O jei rezultatai tokie, kaip aš ką tik nupasakojau? Juk tada galima pasakyti: tai neįmanomi, beprasmiai, bent jau mažai tikėtini rezultatai, vadinasi, kažkuri iš tų prielaidų buvo neteisinga. Arba sapnas - ne psichinis fenomenas, arba normali būsena nesusijusi su nesąmoningumu, arba mūsų technika nėra nepriekaištinga. Gal kur kas paprasčiau ir maloniau būtų atsisakyti tų prielaidų, užuot pripažinus visas šlykštybes, kurias gavome pasirėmę jomis?

 

Ir viena, ir kita! Ir paprasčiau, ir maloniau, bet anaiptol nebūtinai teisingiau. Neskubėkime, klausimas dar neišspręstas. Pirmiausia mūsiškius sapnų aiškinimus galime dar labiau sukritikuoti. Ko gero, ne pats reikšmingiausias dalykas, kad jų rezultatai tokie nemalonūs ir nepatrauklūs. Kur kas stipresnis argumentas - kad sapnavusieji įnirtingai ir visiškai pagrįstai neigia tuos norus, kuriuos jiems priskiriame aiškindami jų sapnus. „Ką? - sako vienas. - Jūs teigiate, kad mano sapnas rodo, jog man gaila tų pinigų, kuriuos išleidau sesers kraičiui ir brolio auklėjimui? Bet tai neįmanoma; juk aš dirbu vien dėl jų, neturiu gyvenime jokių kitų interesų, vien šią pareigą, kurią kaip vyriausias sūnus pažadėjau atlikti mūsų velionei mamai". Arba viena dama sako: „Aš geidžiu savo vyro mirties! Tai siaubinga nesąmonė! Galite manimi netikėti, bet mūsų santuoka kuo laimingiausia, be to, jam mirus, netekčiau visko, ką turiu šiame gyvenime". Dar kitas paprieštaraus: „Aš geidžiu savo sesers? Tai juokinga; ji man visai nerūpi; mes nesutariame ir jau daug metų nepasakėme vienas kitam nė žodžio". Būtų pusė bėdos, jei šie žmonės nepatvirtintų arba neigtų jiems priskiriamas tendencijas; galėtume sakyti, kad jie nežino turį tokių ketinimų. Bet juk privalome suklusti, jei jie sakosi jaučią norus, visiškai priešingus tiems, kuriuos jiems priskiriame aiškindami, ir teigia galį įrodyti, kad kaip tik šios priešingos tendencijos vyrauja jų gyvenime. Ar ne pats laikas atsisakyti sapnų aiškinimo darbo, kurio rezultatai mus privedė ad absurdum*?

-------------------------

*Iki absurdo (lot.). - Vert.

------------------------

Ne, vis dar ne. Kritiškai nagrinėjamas neatsilaiko ir šis, daug stipresnis, argumentas. To fakto, kad psichikos gyvenime esama nesąmoningų tendencijų, anaiptol nepaneigsite įrodę, kad sąmoningame gyvenime vyrauja kaip tik joms priešingos tendencijos. Tikriausiai psichikos gyvenime erdvės pakanka ir priešingybėms, šalia vienas kito egzistuojantiems prieštaravimams; galbūt vienos tendencijos vyravimas kaip tik ir yra jai priešingos tendencijos ne-sąmoningumo sąlyga. Tad lieka tik pradžioje pateikti priekaištai, kad sapnų aiškinimo rezultatai nėra paprasti ir, antra vertus, kad jie labai nemalonūs. Į pirmąjį priekaištą galime atsakyti, kad svajodami apie paprastumą neišspręsite nė vienos sapnų problemos; turėsite malonėti sutikti su tuo, kad aplinkybės čia kur kas sudėtingesnės. Dėl antrojo priekaišto esate akivaizdžiai neteisūs, nes mokslinį sprendimą grindžiate jaučiamu pasitenkinimu arba pasibjaurėjimu. Na ir kas, kad sapnų aiškinimo rezultatai jums atrodo nemalonūs ar net gėdingi ir koktūs? Ça n'empêche pas d'exister,* -kai buvau jaunas gydytojas, girdėjau panašiu atveju taip sakant savo mokytoją Charcot'ą. Jei nori sužinoti, kas šiame pasaulyje yra realu, turi nuolankiai atsižadėti savo simpatijų ir antipatijų. Jei koks nors fizikas įrodys, kad per trumpą laiką šioje žemėje visiškai neliks organinės gyvybės, ar drįsite jam prieštarauti: to negali būti, tai labai nemaloni perspektyva? Manau, patylėsite, kol ateis kitas fizikas ir parodys, kad pirmojo prielaidos ar apskaičiavimai klaidingi. Atsiribodami nuo to, kas nemalonu, tik mėgdžiojate sapnų susidarymo mechanizmą, užuot jį supratę ir įveikę.

----------------------

*Tai netrukdo egzistuoti (pranc). - Vert.

---------------------

Galbūt dabar sutiksite nepaisyti, kad cenzūruoti sapno norai tokie atgrasūs, ir pateiksite tokį argumentą: neįtikėtina, kad blogis užimtų tiek daug vietos žmogaus konstitucijoje. Bet ar to nepatvirtina jūsų patirtis? Nenoriu svarstyti, kokie jūs atrodote patys sau, bet ar jūsų viršininkai ir konkurentai buvo geranoriški, jūsų priešai - riteriški, o visuomenė - dosni, kad jaustumėte pareigą neigti egoistišką blogį, kuris yra žmogaus prigimties dalis? Ar nežinote, kad daugelis žmonių nesusivaldo, kad jie nepatikimi seksualiniame gyvenime? Ar nežinote, kad tuos piktnaudžiavimus ir išsišokimus, kuriuos sapnuojame naktį, kasdien - bet jau kaip nusikaltimus - padaro būdraujantys žmonės? Ar nepatvirtina psichoanalizė senojo Platono posakio, kad gerieji pasitenkina sapnuodami tai, ką blogieji iš tikrųjų padaro?

 

Dabar pamirškite individualius dalykus ir prisiminkite didįjį karą, vis dar tebeniokojantį Europą, pagalvokite apie kultūringąjį pasaulį užplūdusius beribį žiaurumą, nuožmumą, melagingumą. Ar tikrai manote, kad visas šias piktąsias dvasias būtų pavykę sukurstyti saujelei sąžinę praradusių karjeristų ir suvedžiotojų, jeigu jų bendrais nebūtų tapę milijonai sekėjų? Ar ir šiuo atveju ryšitės guldyti galvą už tai, kad blogis neįeina į psichinę žmogaus konstituciją?

 

Paprieštarausite man, kad vienpusiškai vertinu karą; jis atskleidęs ir tai, ką žmonės turi gražiausio, kilniausio: didvyriškumą, pasiaukojimą, bendrumo jausmą. Žinoma, bet ar nesielgiate dabar taip pat neteisingai kaip tie, kurie priekaištauja psichoanalizei, kad ji kažką neigia, remdamiesi vien tuo, kad ji teigia kitką? Neketiname neigti kilniųjų žmogaus prigimties siekių ir niekada nesistengėme sumenkinti jų vertės. Priešingai: aš rodau jums ne tik cenzūros atmestus piktus sapno norus, bet ir cenzūrą, kuri juos nuslopina ir neatpažįstamai pakeičia. Blogį žmoguje labiau akcentuojame tik todėl, kad kiti jį neigia, o žmogaus psichikos gyvenimas dėl to nė kiek nepagerėja, tik tampa nesuprantamas. Atsisakę vienpusio etinio vertinimo tikrai teisingiau nusakysime blogio ir gėrio santykį žmogaus prigimtyje.

 

Vadinasi, viskas lieka po senovei. Neprivalome išsižadėti sapnų aiškinimo rezultatų, net jei šie ir atrodo keistoki. Gal vėliau, kitaip pažvelgę, geriau juos suprasime. Kol kas įsidėmėkime: sapno iškraipymas yra cenzūros padarinys, - cenzūros, kurią tam tikros Ego priimtinos tendencijos nukreipia prieš nepadorius norus, kurie prabyla naktį, miegant. Neaišku, kodėl kaip tik naktį, antra vertus, iš kur atsiranda šitie atmestini norai; šitai dar ilgai tyrinėsime.

 

Bet būtume neteisūs tinkamai neįvertinę kito mūsų tyrinėjimų rezultato. Nežinome sapno norų, besikėsinančių sutrikdyti mūsų miegą; apie juos sužinome tik atlikę sapno analizę; tad galime sakyti, kad jie tuo metu nesąmoningi minėta prasme. Bet reikia pripažinti ir tai, kad jie nesąmoningi ne tik tuo metu. Juk, kaip nesyk matėme, sapnavusysis juos neigia ir tada, kai sužino apie juos paaiškinus jo sapną. Tai tas pats atvejis, su kuriuo susidūrėme aiškindami riktą aufstoßen, kai tosto skelbėjas pasipiktinęs teigė, kad nei dabar, nei kada nors anksčiau jis nejautęs nepagarbos savo šefui. Jau tada abejojome, ar verta tikėti tokiu patikinimu, ir padarėme prielaidą, kad kalbėtojas ilgai nieko nenutuokė apie šį jausmą. Panašios aplinkybės susiklosto, kai aiškiname labai iškraipytą sapną, kartu patvirtindamos mūsų požiūrį. Mes jau pasiruošę priimti prielaidą, kad psichikos gyvenime esama procesų, tendencijų, apie kuriuos iš viso nieko nežinome, iki šiol nežinome, gal net apskritai niekad nieko nežinojome. Tad naują prasmę įgauna ir nesąmoningumo sąvoka; jo esmės jau nenusako žodžiai „tuo momentu" ar „laikinai", jis gali būti ilgalaikis. Ir apie tai pakalbėsime kitą kartą.

Populiariausi